Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Burbulienės (pirmininkė ir pranešėja), Vytauto Kursevičiaus ir Birutės Simonaitienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės (duomenys neskelbtini) mokyklos apeliacinį skundą dėl Joniškio rajono apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. sprendimo panaikinimo civilinėje byloje Nr. 2-329-457/2013 pagal ieškovės (duomenys neskelbtini) mokyklos ieškinį atsakovams F. B. ir L. B. dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą esmė

Apeliantė nurodo, kad teismas skundžiamame sprendime teigia, jog atsakovai dėstė abejones, samprotavimus, nuomonę, dėl to neteisėtų veiksmų neatliko. Su tokiu teismui pateiktų įrodymų vertinimu ieškovė nesutinka, nes nuomonė turi vertinamąjį, atspindimąjį ar kitokį pavaizduojamąjį su asmens požiūriu susijusį pobūdį, o atsakovų raštuose mokyklą liečiantys teiginiai yra konstatuojamojo pobūdžio, vertintini kaip žinios apie mokyklos veiklą valstybės institucijoms, todėl tokios žinios turi atitikti tikrovę, o šiuo atveju to nėra.Nurodo, kad mokyklos ieškinyje ir teismo posėdyje buvo konkrečiai nurodyta, kokie atsakovų teiginiai ir kokiuose jų rašytuose raštuose neatitinka tikrovės ir kenkia mokyklos reputacijai. Sprendimą priėmęs teismas galimai sąmoningai skundžiamame sprendime neišdėstė šių teiginių, neišdėstė ieškovę atstovaujančios advokatės pasisakymo, plačiai išdėstydamas atsakovus atstovaujančios advokatės pasisakymą (pažeistas šalių procesinio lygiateisiškumo principas – CPK 17 str.).Nurodo, kad mokykloje vyko darbo krūvio pertvarkymai, nulemti sunkmečio valstybėje ir finansavimo sumažėjimo, tačiau tik vieninteliams atsakovams kilo „nerimas“ ir „pagrįstos abejonės“. Visas mokyklos kolektyvas solidariai sutiko su darbo krūvio mažinimu, ėjo nemokamų atostogų ir pan., kad mokykla galėtų išgyventi sunkmetį su mažiausiais praradimais, o atsakovų ambicijos jiems neleido būti solidariais su visu mokyklos kolektyvu.Mano, kad iš ieškovės ieškinyje nurodytų atsakovų teiginių matyti, kad tai yra žinios, t. y. teiginiai, kuriais yra tvirtinama, pasakoma ir pateikiama kaip objektyviai egzistuojantys dalykai. Kad šie atsakovų teiginiai neatitinka tikrovės, ieškovei šioje byloje net nebebuvo pagrindo įrodinėti, nes tai nustatė atitinkamos institucijos, į kurias kreipėsi mokyklos reputaciją žemindami atsakovai – nei viena institucija nenustatė mokyklos veikloje pažeidimų, kelis metus trukęs ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, nors atsakovai ir skundė nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą. Teigia, kad dėl atsakovų veiksmų mokykla nuo 2009 m. spalio mėn. patyrė nepatogumų ir papildomų rūpesčių privalėdama ruošti ir teikti įvairioms valstybinėms institucijoms duomenis ir paaiškinimus, siekdama apsiginti nuo nepagrįstų, o kartais net absurdiškų ir šmeižikiškų L. B. ir F. B. kaltinimų ir reikalavimų.Ieškovė nesutinka, kad CK 2.24 str. 9 d. įtvirtintas imunitetas civilinei atsakomybei už teismo procesiniuose dokumentuose paskelbtą informaciją taikytinas 2010 m. sausio 6 d. L. B. ieškinyje ir 2010 m. vasario 12 d. F. B. ieškinyje nurodytiems tikrovės neatitinkantiems teiginiams, nes ieškiniai nėra teismo dokumentai, tai atsakovų surašyti ir pasirašyti dokumentai, tik pateikti teismui.Taip pat nurodo, kad atsakovų įvairioms valstybės institucijoms paskleista apie tai, kad mokykla „vertė“ juos dirbti papildomus darbus, rašytis prašymus dirbti mažesniu darbo krūviu ir pan., „planavo“ jiems nepalankias darbo sąlygas, kad atsakovai dirbo šaltyje, ant dėžių vietoj rašomųjų stalų, blogiau nei visi kiti mokytojai, kad mokykloje klastojami dokumentai ir švaistomos lėšos ir pan., kuri neatitinka tikrovės, savaime yra mokyklos gerą vardą žeminantys teiginiai, nereikalaujantys specialaus įrodinėjimo. Atsakovai šias žinias skleidė nesąžiningai, nepagrįstai, neobjektyviai, todėl teismas turėjo pagrindą svarstyti dėl galimybės atlyginti žalą.Taip pat teigia, kad ieškovė teisme aiškiai išdėstė savo poziciją, kad ne žalos atlyginimas ar jos dydis yra aktualus mokyklai, o atsakovų pripažinimas, kad jie eilę metų kenkė mokyklos reputacijai ir viešas paneigimas.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 2 dalis numato, kad neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Byloje nustatyta, kad ieškovė pateikė teismui ieškinį atsakovams dėl to, kad jie kreipėsi į įvairias institucijas su raštais (pareiškimais, prašymais, ieškiniais), skųsdami atsakovę kaip darbdavį dėl netinkamų darbo sąlygų, darbo sutarties keitimo, atleidimo iš darbo ir kt. Byloje nėra ginčo dėl to, kad atsakovai kreipėsi į ieškovės nurodomas institucijas, kad jų skundai nebuvo pripažinti pagrįstais. Atsižvelgiant į šią aplinkybę, ieškovė prašė atsakovų viešo atsiprašymo, nurodydama, kad tokiais veiksmais atsakovai pažeidė ieškovės dalykinę reputaciją.

Pirmosios instancijos teismas atmetė ieškovės ieškinį, konstatavęs, kad atsakovų pareiškimuose, prašymuose ir ieškiniuose išsakyti samprotavimai, teiginiai nebuvo dalykinę reputaciją pažeidžiančio, realaus reputacijos sumenkinimo pobūdžio. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs ieškovės pateiktą ieškinį, šalių paaiškinimus, pirmosios instancijos teismo sprendimą ir apeliacinį skundą, mano, kad skundžiamas teismo sprendimas yra teisėtas, tinkamai motyvuotas ir pagrįstas, nepažeidžiant nei procesinės, nei materialinės teisės normų. Todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti kitokių išvadų, nei jas padarė apylinkės teismas, juo labiau kad apeliaciniame skunde nėra nurodyta jokių naujų aplinkybių, nei ieškinyje, kurių nebūtų išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas. Dėl to, apeliacinės instancijos teismas nekartoja skundžiamo sprendimo motyvų, bet pasisako tik dėl esminių ieškovės apeliacinio skundo motyvų.

Kaip matyti iš bylos duomenų, atsakovas F. B. kreipėsi į Joniškio rajono apylinkės prokuratūrą, atsakovė L. B. kreipėsi į Joniškio rajono savivaldybės Švietimo ir sporto skyrių bei Valstybinės darbo inspekcijos Šiaulių skyrių, be to, Joniškio rajono apylinkės teismui buvo pateikti atsakovų ieškiniai dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, o nagrinėjant atsakovų ieškinius teisme, pastarieji kreipėsi į prokuratūrą dėl mokyklos atstovų veiksmų.

Nagrinėjamoje byloje vertinant ar atsakovai, kreipdamiesi su skundais į valstybės institucijas dėl šiuose skunduose nurodytų ieškovės, atsakovų manymu, neteisėtų veiksmų sąžiningai naudojosi tokia savo teise, reikia nustatyti, ar tikrasis kreipimosi tikslas buvo išaiškinti galimus neteisėtus ieškovės veiksmus, ar vien tik sąmoningai pakenkti ieškovei, ją apkaltinus be jokio pagrindo neteisėtų veiksmų ar net nusikalstamos veikos padarymu. Taip pat svarbu nustatyti ir subjektyvias besikreipiančio asmens galimybes vertinti skundžiamų veiksmų padarymo aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismo manymu, skundžiamame sprendime yra įvertintos visos aukščiau paminėtos aplinkybės, jas įvertinus padarytos teisingos išvados, todėl apeliantės (duomenys neskelbtini) mokyklos apeliacinio skundo argumentai, kad atsakovai apie mokyklą paskleidė tikrovės neatitinkančius duomenis, jais pažemino mokyklą ir pažeidė jos dalykinę reputaciją, yra atmestini kaip nepagrįsti.

Visų pirma, atmestini ieškovės argumentai, kad atsakovų prašymuose, pareiškimuose ir ieškiniuose išdėstyti teiginiai, kuriuos savo ieškinyje nurodė ieškovė, yra žinios ir duomenys apie ieškovę, kurie žemina ieškovę ir pažeidžia jos dalykinę reputaciją. Pažymėtina, kas iš esmės nurodyta ir skundžiamame sprendime, kad juridinio asmens teisės į dalykinę reputaciją gynimas nėra tapatus fizinio asmens teisės į garbę ir orumą gynimui, tačiau šios vertybės artimos savo prigimtimi ir jų apsaugai taikomais kriterijais. Juridinio asmens teisės į dalykinę reputaciją apsauga įtvirtinta CK 2.24 straipsnio 8 dalies normoje – pažeista juridinio asmens dalykinė reputacija ginama laikantis tų pačių taisyklių, kaip ir fizinio asmens garbė ir orumas. Juridinis asmuo turi įstatyme garantuotą teisę į dalykinės reputacijos apsaugą nuo ją žeminančių, neatitinkančių tikrovės duomenų paskleidimo ir į tokiu paskleidimu padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą. Tačiau juridinio asmens dalykinės reputacijos apsauga nėra absoliuti. Reputaciją bloginanti informacija gali būti skleidžiama, jeigu savo pobūdžiu tai nėra tikrovės neatitinkantys duomenys. Juridinis asmuo gali būti kritikuojamas, jeigu tai daroma sąžiningai, siekiant informuoti visuomenę apie jos interesus galinčią pažeisti juridinio asmens veiklą ir pan. EŽTT požiūriu, siekiant tam tikrus teiginius priskirti konkrečiai kategorijai (faktų konstatavimui (žiniai) ar vertinamiesiems teiginiams (nuomonei), būtina atsižvelgti į visą bylos aplinkybių kontekstą: teiginių formuluotes, jų pateikimo aplinkybes, formą ir būdą, ar pateiktas realios situacijos vertinimas, ar nuomonės pareiškimas be jokio faktinio pagrindo, ar vyko gyva diskusija, visuomeninė akcija, kurioms neabejotinai būdingas didesnis emocionalumo ir „perdėjimo“ laipsnis, ar informacija pateikta, pvz., mokslinio pobūdžio straipsnyje, ir kt. Skirtingai negu faktiniai teiginiai, vertinamieji (nuomonės) negali būti įrodomi. Dalyvaudamas viešoje diskusijoje dėl opios bendrojo intereso problemos, asmuo gali tikėtis tam tikro „perdėjimo, hiperbolizavimo ar provokacijos lygio“, kuris turėtų būti neišvengiamai toleruojamas demokratinėje visuomenėje (pvz., žr. cituotą Steel and Morris v. United Kingdom, par. 90).

Šiuo nagrinėjamu atveju atsakovai parengė pareiškimus bei prašymus įvairioms valstybinėms institucijoms, ieškinius teismui, dėl, jų manymu, nepagrįsto darbo krūvio, atlyginimo mažinimo ir kt. mokyklos administracijos veiksmų. Kaip matyti iš šių raštų, jais buvo siekiama, kad minėtos institucijos įvertinų atsakovų nurodytus ieškovės veiksmus, išspręstų susidariusią konfliktinę situaciją. Byloje nėra ginčo dėl to, kad ekonominio sunkmečio metu keitėsi iš esmės valstybės institucijų ir įstaigų finansavimas, o konkrečiai (duomenys neskelbtini) mokykloje mokytojams buvo mažinamas pamokų krūvis, tuo pačiu ir atlyginimas, mokytojai privalėjo eiti nemokamų atostogų, buvo nuspręsta mažinti mokytojų skaičių. Dėl to galima konstatuoti, jog atsakovų skundams faktinis pagrindas iš esmės egzistavo, t. y. atsakovai į valstybės institucijas kreipėsi manydami, kad yra pažeidžiamos jų teisės, o tokį manymą jiems pagrįstai galėjo sukelti mokykloje atliekamos lėšų taupymo priemonės. Apeliacinės instancijos teismo manymu, natūralu, jog atsakovų prašymų ir pareiškimų turiniui, atsižvelgiant į nurodytų tuo metu egzistavusių aplinkybių kontekstą, būdingas didesnis emocionalumo ir „perdėjimo“ laipsnis, tačiau ieškovė, būdama viešasis juridinis asmuo, kuris buvo susijęs su visos savivaldybės mastu vykdomomis finansinėmis priemonėmis, galėjo tikėtis neigiamos atsakovų, kaip darbuotojų, reakcijos ir problemos hiperbolizavimo, nes akivaizdu, kad su atlyginimų mažinimu ar atleidimu iš darbo galėjo nesutikti dalis darbuotojų. Nagrinėjamu atveju minėtos problemos hiperbolizavimas, atsakovų raštuose pasireiškęs atitinkamu perdėjimo laipsniu dėl atsakovų padėties, jų teisių pažeidinėjimo darbovietėje, tam tikrais kaltinimais ieškovei, teisėjų kolegijos manymu, pirmosios instancijos teismo pagrįstai įvertintas kaip nuomonė, kuriai tiesos kriterijus netaikomas.

Pagal teismų formuojamą praktiką sąžiningas asmens kreipimasis į valstybės institucijas dėl pažeistų teisių ar interesų gynimo nėra asmens garbę ir orumą žeminančių žinių paskleidimas. Nustačius, kad asmuo, siekdamas apginti savo teises ar teisėtus interesus, turėjo pagrindą kreiptis į kompetentingą valstybės instituciją (pareigūną), ieškinys dėl garbės ir orumo gynimo turi būti atmetamas, nesant teisės pažeidimo – žinių paskleidimo. Tais atvejais, kai teismas nustato, kad toks kreipimasis yra nesąžiningas (melagingas) ir asmuo, įgyvendindamas savo teises bei laisves, peržengia šių teisių įgyvendinimo ribas ir pažeidžia kitų asmenų teises bei laisves, nukentėjusio asmens teisės yra ginamos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-328/2003; 2006 m. balandžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-264/2006; 2012 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2012). Nagrinėjamu atveju jau konstatuota, kad pagrindas atsakovams kreiptis į kompetentingas valstybės institucijas egzistavo, byloje nenustatyta, kad atsakovai savo pareiškimais, pašymais ir ieškiniais būtų siekę nesąžiningai apšmeižti ieškovę, įžeisti ją, žeminti ar menkinti ieškovės vardą, todėl atsakovų siekis ginti, jų manymų, pažeidžiamas teises rašant skundus valstybės institucijoms, turint tikslą išaiškinti ieškovės, kaip juridinio asmens, veiklos trūkumus ir siekiant juos pašalinti, negali būti laikomas peržengiančiu teisių gynimo ribas ir pažeidžiančiu ieškovės teises bei laisves. Kaip matyti iš byloje esančių laikraščių iškarpų kopijų, nei vienoje iš jų atsakovai nėra viešai paskleidę jokios informacijos ar teiginių apie ieškovę, spaudoje pasirodę straipsniai buvo jų autorių paaiškinimai apie (duomenys neskelbtini) mokykloje susidariusią situaciją, todėl nagrinėjamu atveju svarbi ir ta aplinkybė, kad atsakovai kreipėsi į kompetentingas institucijas, o ne į spaudą su analogiško turinio pareiškimais, kas iš esmės rodo tik atsakovų siekį išsaugoti savo darbą, o ne pakenkti ieškovei, pažeminti ją ar apšmeižti.

Pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai konstatavo, kad ieškovė neįrodė, jog sumenko jos reputacija, sumažėjo teigiamas ieškovės vertinimas ar jis iš viso tapo neigiamas. Ieškovė, siekdama apginti savo teisę į dalykinės reputacijos apsaugą, šioje byloje dėl asmens pažeistos reputacijos gynimo turėjo įrodyti, kad jos dalykinė reputacija realiai nukentėjo ar buvo sumenkinta (CPK 178 str.), tačiau vien tik aplinkybės, kad ieškovė buvo priversta rašyti atsakymus ir paaiškinimus įvairioms institucijoms, mokykloje buvo atliktas Valstybinės darbo inspekcijos patikrinimas, negali būti traktuojamos kaip kenkiančios juridinio asmens – (duomenys neskelbtini) mokyklos – dalykinei reputacijai.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį arba atskirąjį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo arba nutarties motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis bei pažymi, kad kiti apeliacinio skundo argumentai teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui teisiškai nėra reikšmingi, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atskirai dėl jų nepasisako.

CPK 93 str. 1 d. nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Pagal teismui pateiktus atsakovų F. B. ir L. B. rašytinius įrodymus matyti, kad atsakovas F. B. advokatei Laimai Markevičienei už teisines paslaugas apeliacinės instancijos teisme sumokėjo 1089 Lt (2 t., 93–94 b. l.). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimas priimtas atsakovų naudai bei į LR teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintas Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, įvertinusi pateiktus dokumentus, pagrindžiančius turėtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti, atsakovui F. B. iš ieškovės (duomenys neskelbtini) mokyklos priteisia atsakovų patirtas 1089 Lt bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme (CPK 88 str. 1 d. 6 p., 93 str. 1 d.).

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais, jiems pritaria ir, remdamasi bylos medžiaga bei CPK 320 str. 1 d. nuostata, pagal kurią apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, nustačiusi, kad nėra CPK 329 str. 2 d. nurodytų absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų, apeliacinį skundą atmeta.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Joniškio rajono apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovui F. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš ieškovės (duomenys neskelbtini) mokyklos (į. k. (duomenys neskelbtini)) 1089 Lt (vieno tūkstančio aštuoniasdešimt devynių litų) bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme.