Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, kurią sudaro teisėjai Henrichas Jaglinskis, Romualda Janovičienė ir Alma Urbanavičienė (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo M. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 24 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo M. G. ieškinį atsakovui kooperatinei bendrovei Kredito unija „Amber“ dėl pranešimo apie sutarties nutraukimą pripažinimo neteisėtu ir sutarties sąlygų pakeitimo, tretieji asmenys – UAB „Visagino transporto centras“, UAB „Vilnega“.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama ieškovo M. G. apeliacinio skundo ribose. Išnagrinėjusi bylą, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus bei motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo skundžiamam teismo sprendimui panaikinti ar pakeisti. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Byloje nustatyta, kad atsakovui kooperatinei bendrovei Kredito unija „Amber“ vienašališkai nutraukus su ieškovu M. G. paskolos sutartį, ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas pripažinti, kad atsakovas neteisėtai vienašališkai prieš terminą nutraukė paskolos sutartį su vėlesniu jo pakeitimu ir pakeisti paskolos sutarties sąlygas. Pirmosios instancijos teismas ieškovo reikalavimus atmetė. Ieškovas, su tuo nesutikdamas, apeliaciniame skunde teigia, kad atsakovas vienašališkai nutraukė ginčo paskolos sutartį, neturėdamas tam teisėto pagrindo, nesant esminio sutarties pažeidimo, pažeisdamas CK 6.218 straipsnio reglamentavimą. Teisėjų kolegija apelianto argumentus atmeta kaip nepagrįstus.

Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis šalims turi įstatymo galią; sutartis įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje numatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai (CK 6.189 str. 1 d.). Vienos šalies pareiga vykdyti sutartinę prievolę atitinka kitos šalies reikalavimo teisę, kuri yra ginama įstatymo, nes už sutartinių prievolių nevykdymą arba netinkamą vykdymą gali būti taikoma sutartinė atsakomybė (CK 6.256 str. 1 d.). Sutarties laisvės principas reiškia, kad šalys gali susitarti dėl sutarties nutraukimo sąlygų ir tvarkos, išskyrus atvejus, kai tam tikras sutarties nutraukimo sąlygas ar sutarties nutraukimo reikalavimus nustato imperatyvios teisės normos (CK 6.156 str. 4 d.). Nutraukiant sutartį vienašališkai svarbu laikytis sutarties nutraukimo pagrindų ir tvarkos. Bendruosius pagrindus nutraukti sutartį reglamentuoja CK 6.217 straipsnis, o tvarką – 6.218 straipsnis. Šalis gali nutraukti sutartį, jeigu kita šalis sutarties neįvykdo ar netinkamai įvykdo ir tai yra esminis sutarties pažeidimas (CK 6.217 str. 1 d.). Esminiu sutarties pažeidimu gali būti toks pažeidimas, kai jis tokiu yra laikomas pagal įstatymą (CK 6.217 str. 2 d.) arba pagal sutartį, t.y., kai šalys sutartyje tam tikrą jos vykdymo pažeidimą yra sutarusios laikyti esminiu, sudarančiu pagrindą kitai šaliai vienašališkai nutraukti sutartį (CK 6.217 str. 5 d.). CK 6.217 straipsnio 5 dalis leidžia sutarties šalims vienašališkai nutraukti sutartį joje numatytais atvejais ir tada, kai sutarties pažeidimas nėra esminis, tačiau šie atvejai sutartyje formuluojami kaip vienašališki jos nutraukimo pagrindai, todėl pagal CK 6.217 straipsnio 2 dalį įtvirtintus kvalifikuojamuosius požymius nevertinami.

Nagrinėjamu atveju su ieškovu sutartis nutraukta esant esminiam sutarties pažeidimui, atsižvelgiant į tai, kad ieškovas laiku nemokėjo atsakovui mėnesio įmokų ir atsakovas ne kartą ragino tai padaryti, tačiau ieškovas savo įsipareigojimų kitai sutarties šaliai neįvykdė. Ieškovas nepateikė įrodymų, kad jis ne dėl savo kaltės ar esant laikiniems sunkumams nemokėjo įmokų, todėl teisėjų kolegijai nėra teisinio pagrindo konstatuoti, kad sutartis su juo nutraukta neteisėtai. Įmokų atsakovui laiku nemokėjimai pripažintini kaip esminiai ginčo paskolos sutarties pažeidimai. Dėl to ieškovo apeliacinio skundo argumentai, kuriuose teigiama, kad pirmosios instancijos teismas turėjo padaryti išvadas, kad nebuvo padarytas esminis sutarties pažeidimas, nes nėra CK 6.217 straipsnio 2 dalyje numatytų esminių sutarties pažeidimo pagrindų, atmestini kaip nepagrįsti.

Nagrinėjamu atveju yra nustatyta, kad pagal paskolos sutarties Nr. P12-033 bendrosios dalies 5.10 bei 5.10.1 punktus paskolos davėjas (atsakovas) turi teisę vienašališkai nutraukti sutartį, įspėjus paskolos gavėją (ieškovą) ne vėliau, kaip prieš 15 kalendorinių dienų ir reikalauti, kad paskolos gavėjas grąžintų paskolą prieš terminą, sumokėtų palūkanas, delspinigius ir kitas priklausančias sumas tuo atveju, jei paskolos gavėjas ilgiau, kaip vieną mėnesį delsia sumokėti pagal sutartį mokėtinas įmokas ir nesumoka šių įmokų per 15 kalendorinių dienų nuo atsakovo rašytinio pareikalavimo dienos. Nurodytas aplinkybes konstatavo pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius rašytinius bylos duomenis: šalys 2012 m. birželio 26 d. sudarė paskolos sutartį Nr. P12-033 (9-11), kurios pagrindu ieškovui buvo suteikta 270 000 Lt vertės paskola, o 2012 m. gruodžio 12 d. buvo suteikta papildoma 108 000 Lt vertės paskola, visa ieškovui suteiktos paskolos suma yra 378 000 Lt, o galutinis paskolos grąžinimo terminas 2015 m. liepos 10 d. Ieškovas įsipareigojimų pagal paskolos sutartį nevykdė, nesilaikė šalių nustatyto mokėjimų grafiko. Atsakovas dar 2013 m. kovo 29 d. pretenzija ragino ieškovą vykdyti sutartines prievoles – sumokėti pradelstas įmokas, kurių bendra suma tuo metu sudarė 56 124,61 Lt, nurodė, jog, nevykdant sutartinių prievolių, gali būti inicijuojamas paskolos sutarties vienašalis nutraukimas ir paskolos išieškojimas iš įkeisto turto. Atsakovas 2013 m. gegužės 15 d. pretenzija informavo įkaito davėją apie ieškovo sutartinių įsipareigojimų nevykdymą bei tai, kad ieškovo visų pradelstų mokėjimų suma sudaro 96 114,78 Lt. Ieškovas, atsakydamas į atsakovo 2013 m. gegužės 15 d. pretenziją, prašė išdėstyti susikaupusį įsiskolinimą lygiomis dalimis 12 mėnesių laikotarpiui, pradedant mokėjimus nuo 2013 m. liepos mėn., palikti nepakeistą galiojantį paskolos grąžinimo grafiką, netaikyti pretenzijoje nurodytų delspinigių. Ieškovo nesumokėtos paskolos grąžinimo įmokos su palūkanomis ir delspinigiais 2014 m. kovo 10 d. sudarė 402 445,30 Lt sumą. Ieškovui buvo įteiktas 2014 m. kovo 10 d. atsakovo pranešimas dėl paskolos sutarties nutraukimo, kuriame nurodoma, jog, vadovaujantis paskolos sutarties 5.9 bei 5.9.1 punktais, su paskolos gavėju (ieškovu) sudaryta paskolos sutartis yra be atskiro įspėjimo/pranešimo vienašališkai nutraukiama po 15 kalendorinių dienų nuo šio pranešimo įteikimo dienos, jeigu per šį terminą paskolos gavėjas nepadengs viso savo susidariusio įsiskolinimo atsakovui, įskaitant paskolos sutartyje nustatytas palūkanas bei delspinigius. 2014 m. kovo 24 d. ieškovas atsakovui pasiūlė iki sutarties nutraukimo sutartį įvykdyti, paprašė tam nustatyti papildomą protingą terminą – 30 dienų prievolei įvykdyti bei pakeisti sutarties sąlygas.

Aptartos aplinkybės yra pagrindas tvirtinti, kad ieškovas praleido paskolos mokėjimo terminus, sutartinių įsipareigojimų nevykdė pakankamai ilgą laiko tarpą, pradelsti mokėjimai nebuvo padengti ir per jo prašomus nustatyti papildomus terminus, nepaisant atsakovo nevienkartinių raginimų įvykdyti įsipareigojimus, ieškovas to nepaisė ir pradelstų mokėjimų nepadengė. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovas buvo tinkamai informuotas apie pradelstus mokėjimus, kelis kartus įspėtas, kad, nesumokėjus įsiskolinimo, atsakovas, vadovaudamasis paskolos sutarties nuostatomis, ją nutrauks, tačiau sistemingas prievoles pažeidžiantis ieškovo elgesys davė pakankamą pagrindą atsakovui nesitikėti, kad sutartis bus tinkamai vykdoma ateityje. Teisėjų kolegija, įvertinusi sutarties pažeidimo trukmę ir mąstą, laiko, kad atsakovas nebeturėjo objektyvaus pagrindo tikėtis, kad ieškovas pašalins sutarties pažeidimus ir pradės tinkamai vykdyti sutartį. Kadangi ieškovas pažeidė paskolos sutarties 6.5 punktą – grąžinti paskolą ir sumokėti kitas pagal sutartį priklausančias sumas sutartyje ir tvarkaraštyje nustatytais terminais, o tai pagal šalių sudarytą kredito sutartį laikytina esminiu sutarties pažeidimu, suteikiančiu kreditoriui teisę vienašališkai nutraukti sutartį, atsakovas, vadovaudamasis CK 6.217 straipsnio 5 dalimi ir paskolos sutarties bendrųjų nuostatų 5.10.1 punktu, turėjo pagrįstą teisę vienašališkai nutraukti paskolos sutartį.

Teisėjų kolegija pažymi, kad CK 6.217 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės turi būti vertinamos tik tuomet, kai sutartis yra nutraukiama dėl esminio sutarties pažeidimo, nenumatyto sutartyje. Tačiau nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į tai, kad šalys paskolos sutartyje nurodė konkrečius sutarties nutraukimo pagrindus, kuriems esant atsakovas turi teisę vienašališkai nutraukti sutartį, todėl nėra pagrindo vertinti atsakovo veiksmus kaip neteisėtus, vadovaujantis bendraisiais esminio sutarties pažeidimo pagrindais, numatytais CK 6.217 straipsnio 2 dalyje.

Teisėjų kolegija taip pat atmeta kaip nepagrįstus apelianto argumentus, kad atsakovas, vienašališkai nutraukdamas sutartį, pažeidė imperatyvias CK 6.218 straipsnio 2 dalies nuostatas. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad atsakovas tinkamai vykdė bendradarbiavimo pareigą, ėmėsi priemonių išsaugoti tarp šalių sudarytą paskolos sutartį (CK 6.200 str. 1, 2 d.). Tuo tarpu, įvertinus ieškovo raštų atsakovui turinį, matyti, kad ieškovas iš esmės siūlė atsakovui abstrakčius ginčo situacijos sprendimo variantus, o ne konkrečius pasiūlymus, įrodančius, kad ieškovas racionaliais būdais padengs įsiskolinimus pagal paskolos sutartį (b.l. 28, 54). Ne išimtis ir paskutinysis ieškovo raštas, kai ieškovas, gavęs pranešimą apie sutarties nutraukimą, iki sutarties nutraukimo pasiūlė atsakovui sutartį įvykdyti, prašydamas tam nustatyti papildomą protingą terminą bei pakeisti sutarties sąlygas, tačiau toks ieškovo pasiūlymas vertintinas kaip pavėluotas, atsižvelgiant į ankstesnį ieškovo elgesį (įmokų nemokėjimą pagal grafiką) ir ankstesnių pasiūlymų nevykdymą. Dėl to nėra pagrindo teigti, kad atsakovas, gavęs pavėluotą ieškovo pranešimą (pasiūlymą), privalėjo dar kartą pranešti ieškovui apie sutarties nutraukimą. Be to byloje nepateikta jokių objektyvių duomenų, dėl kokių priežasčių paskolos įmokos nebuvo mokamos tinkamai ir laiku (CPK 12, 178, 185 str.).

Apeliaciniame skunde ieškovas M. G. kelia taip pat atsakovo vienašališko paskolos sutarties nutraukimo teisėtumo klausimą tuo aspektu, kad ieškovas yra fizinis asmuo, sudaręs paskolos sutartį su bankine institucija prisijungimo būdu pagal atsakovo parengtas standartines sąlygas, todėl sutarties sąlygos turėjo būti aiškinamas ieškovo naudai bei įvertintas jų sąžiningumas. Teisėjų kolegija nesutinka, kad nurodytu aspektu nagrinėjama byla nebuvo išnagrinėta (ji buvo nagrinėjama tiek, kiek tą klausimą ieškovas kėlė savo procesiniuose dokumentuose pirmosios instancijos teisme), todėl, atsižvelgiant į tai, jog apeliaciniame skunde negali būti keliami reikalavimai, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme (CPK 312 str.), apelianto argumentus, susijusius su paskolos sutarties kaip vartojimo paskolos vertinimu bei aiškinimu, atmeta.

Pateiktu ieškiniu apeliantas inicijavo dviejų sutarties sąlygų pakeitimą: siekė sumažinti šalių sulygtą delspinigių dydį nuo 0,4 procento iki 0,02 procento bei siekė nustatyti, kad vienašališkai sutartis gali būti nutraukta įspėjus paskolos gavėją ne vėliau, kaip prieš 30 dienų (sutartimi šalys buvo sulygusios dėl 15 kalendorinių dienų įspėjimo termino). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad aplinkybė, jog viena sutarties šalis pasiūlė kitai šaliai keisti sutartį, netrukdo pasiūlymą gavusiai sutarties šaliai ginti savo pažeistas teises visais teisių gynimo būdais (taip pat vienašališkai nutraukti sutartį), jeigu pasiūlymą keisti sutartį pateikusi šalis sutarties nevykdo ar vykdo ją netinkamai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-306/2012). Įstatymas nustato, kad esminį sutarties vykdymą suvaržančios aplinkybės gali būti konstatuojamos tik tokiu atveju, jeigu jos atitinka visus CK 6.204 str. straipsnio 2 dalyje nurodytus kriterijus: 1) tos aplinkybės atsiranda arba nukentėjusiai šaliai tampa žinomos po sutarties sudarymo; 2) tų aplinkybių nukentėjusi šalis sutarties sudarymo metu negalėjo protingai numatyti; 3) tų aplinkybių nukentėjusi šalis negali kontroliuoti; 4) nukentėjusi šalis nebuvo prisiėmusi tų aplinkybių atsiradimo rizikos. Byloje konstatuota, kad paskolos sutartį atsakovas vienašališkai nutraukė, nepažeisdamas CK 6.217 ir 6.218 straipsnių nuostatų. Tokiu atveju ieškovas turėjo įrodyti visas CK 6.204 straipsnio 2 dalyje minėtas aplinkybes, tačiau šios pareigos neįvykdė (CPK 178 str.).

Be to pažymėtina, kad vien kreipimasis dėl sutarties pakeitimo savaime neatleidžia sutarties šalies nuo pareigos vykdyti sutartį ir nesuteikia teisės sustabdyti įsipareigojimų vykdymą, o nagrinėjamu atveju byloje neginčijamai nustatyta, jog ieškovas jau ilgą laiką nebevykdė jokių sutartinių įsipareigojimų atsakovui, nemokėjo palūkanų, paskolos dalies grąžinimų, nepateikė atsakovui jokių papildomų garantijų dėl sutarties vykdymo, o tai sudarė pakankamą pagrindą atsakovui nbesitikėti, kad sutartis bus toliau vykdoma. Ieškovas nesiėmė jokių priemonių, kad įvykdytų prisiimtas prievoles, o tik pakankamai ilgą laiką siekė išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo. Bylos nagrinėjimo metu ieškovas taip pat nesiėmė jokių aktyvių veiksmų tikslu įrodyti, kad jis bus pajėgus vykdyti sutartį, jeigu šios sąlygos būtų pakeistos. Dėl to darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas pakeisti kredito sutarčių sąlygas ieškovo prašomais būdais, iš esmės teisingai ir pagrįstai atmetė tokį reikalavimą.

Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir taip pat neįtakoja skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo, todėl teisėjų kolegija atskirai dėl jų nepasisako. Kaip žinia, teismų praktikoje įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo klausimais pripažįstama, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismas yra visiškai atskleidęs nagrinėjamos bylos esmę, atmesdamas apeliacinį skundą, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, nenagrinėdamas visų atmetamame skunde pateiktų argumentų ir dėl jų nepasisakydamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-107/2010; 2010-12-20 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-536/2010; 2010-10-05 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-382/2010; kt.).

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir tuo pagrindu tinkamai pritaikė materialiosios teisės normas, teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, pakeisti ar panaikinti jį apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 320 str.).

Apeliantas M. G. už apeliacinį skundą sumokėjo 100 Lt žyminį mokestį, o likusios dalies žyminio mokesčio – 400 Lt (kas atitinka 116 EUR) sumokėjimas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 29 d. nutartimi buvo atidėtas iki apeliacinės instancijos teismo sprendimo priėmimo (b.l. 94, 98). Todėl, atmetus apeliacinį skundą, iš apelianto šis žyminis mokestis priteistinas valstybei (CPK 84 str., 96 str. 2 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš M. G. 116 EUR (vieną šimtą šešiolika eurų) bylinėjimosi išlaidų valstybei.