- Teismas
- Panevėžio apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-09-29
- Bylos Nr.
- 2-5175-902/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-08-3-04130-2017-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Rezultatas
- Ieškinys atmestas.
- Teisėjas
- Ingrida Kirsnytė
- Trečiasis asmuo
- A. J.
- Ieškovas
- Nekilnojamo turto valdymas AB "Kalnapilio-Tauro grupė"
- Kategorijos
teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą dėl nepagrįsto praturtėjimo pagal ieškovo UAB (duomenys neskelbtini) ieškinį atsakovui UAB (duomenys neskelbtini), trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų, A. J.,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas UAB (duomenys neskelbtini) kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašo teismo iš atsakovo priteisti be teisėto pagrindo įgytą 10 903,60 Eur sumą, 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo ieškinio padavimo iki sprendimo visiško į vykdymo, turėtas bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovas nurodė, kad ieškovas sumokėjo nekilnojamojo turto mokestį už 2014 metus už objektus, išnuomotus atsakovui pagal 2012 metų Negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį, kai šį mokestį privalėjo mokėti atsakovas. Tokiu būdu, atsakovas išvengė prievolės ir be teisinio pagrindo sutaupė ieškovo sąskaita. Ieškovas mano, jog būtent atsakovas privalo mokėti šį mokestį, rodo tiek tarp ankstesnio savininko A. (klaidingai nurodyta A.) ir atsakovo bei tarp ieškovo ir atsakovo susiklosčiusi praktika. Atsakovas mokėjo nekilnojamojo turto mokestį tiek pagal 2007 m. sutartį, tiek ir vykdant 2012 m. sutartį. Sudarius 2015 m. sutartį tarp ieškovo ir atsakovo, prievolė mokėti nekilnojamojo turto mokestį taipogi numatyta atsakovui. Ieškovas, perimdamas iš ankstesnio savininko patalpas, suprato ir buvo informuotas, jog prievolė mokėti mokestį yra nustatyta atsakovui. Tokiu būdu, atsakovo atsisakymas sumokėti mokestį, pažeidžia ieškovo teisėtus interesus bei teisėtų lūkesčių principą. Dėl tokio nepagrįsto atsakovo praturtėjimo ieškovas patyrė nuostolius, kuriais ieškovas laiko jo turto sumažėjimą. Ieškovas nuostolius paskaičiavo tokiu būdu: taikė 0,8 procentų savivaldybės tarybos nustatytą tarifą ginčo turtui nuo mokestinės vertės 2014 metams; vidutines turto rinkos vertes ieškovas laikė, nurodytas Nekilnojamojo turto registre. Atitinkamai nekilnojamojo turto mokėtiną mokesčio sumą ieškovas nurodė: už pastatą-sandėlį, kurio unikalus numeris yra (duomenys neskelbtini) -4 796,10 Eur (599 513*0,8 proc.), už pastatą-sandėlį, kurio unikalus numeris yra (duomenys neskelbtini) -3 656,16 Eur (457 020*0,8 proc.), už pastatą-sandėlį, kurio unikalus numeris yra (duomenys neskelbtini) -2 451,34 Eur (306 418*0,8 proc.). Ieškovas deklaravo ir apmokėjo privalomą mokėti nekilnojamojo turto mokestį už objektus, kurie buvo išnuomoti pagal 2012 m. sutartį.
Ieškovo atstovas teismo posėdyje palaikė ieškinyje išdėstytus argumentus, prašė ieškinį patenkinti visiškai.
Atsiliepimas
Atsiliepime į ieškinį atsakovas su ieškovo reikalavimais nesutiko, prašė ieškinį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog iki 2014 m. sausio mėn. imtinai nekilnojamojo turto mokestį už ankstesnį turto savininką A. J., fizinį asmenį, mokėjo atsakovas. Už 2014 m. sausį už A. J. už iš jo išnuomotą turtą atsakovas iš viso sumokėjo 3 583,33 Lt nekilnojamojo turto mokesčio. Nuo 2014 m. vasario mėnesio atsakovas nebemoka nekilnojamojo turto mokesčio už pagal sutartį išnuomotą turtą, nes nuo 2014 m. sausio 8 d. turto savininku tapo ieškovas, juridinis asmuo, kuriam įstatymu nustatyta pareiga pačiam sumokėti nekilnojamojo turto mokestį. Atsakovas atsisakė ieškovui kompensuoti jo už turto sumokėtą nekilnojamojo turto mokestį už 2014 m., nes tokios atsakovo pareigos kompensuoti ieškovo kaip turto savininko sumokėtą nekilnojamojo turto mokestį nenumato šalių sudaryta sutartis ar teisės aktai. Atsakovas mano, jog ieškovas nepagrįstai iš jo reikalauja sumokėti be teisėto pagrindo įgytą 10 903,60 Eur sumą, nes nėra visų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.242 straipsnyje nustatytų nepagrįsto praturtėjimo sąlygų. Atsakovo tariamam sutaupymui buvo aiškus teisinis pagrindas, t.y. pasikeitus faktinėms aplinkybėms, nebeliko įstatyme numatytos atsakovo pareigos mokėti nekilnojamojo turto mokestį, ši pareiga atsirado ieškovui. Atsakovas taip pat ginčija ieškovo paskaičiavimą už 2014 m. mokėtino nekilnojamojo turto mokesčio.
Teisme atsakovo atstovas palaikė atsiliepime į ieškinį išdėstytus argumentus, prašė atmesti ieškinį.
Trečiasis asmuo A. J. atsiliepime į ieškinį nurodė, jog pretenzijų neturi (b.l. 75), bylos nagrinėjime teisme metu nedalyvavo.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys netenkintinas.
Iš bylos medžiagos, sutarties (b.l. 15-19), šalių atstovų paaiškinimų, nustatyta, jog atsakovas UAB (duomenys neskelbtini) ir trečiasis asmuo A. J. 2012 m. rugpjūčio 8 d. sudarė negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį, pagal kurią (su vėlesniais jos pakeitimais) nuomojosi pastatus ir patalpas: (duomenys neskelbtini). Nuo 2014 m. sausio 8 d. aukščiau nurodyto turto savininku tapo ieškovas (juridinis asmuo), kuris perėmė visas nuomotojo teises ir pareigas pagal sutartį iš ankstesnio turto savininko, trečiojo asmens A. J. (b.l. 24-33, 49). Iki 2014 m. sausio mėnesio nekilnojamojo turto mokestį už ankstesnį turto savininką mokėjo atsakovas. Nuo vasario mėnesio atsakovas atsisako mokėti nekilnojamojo turto mokestį, nes ieškovui (juridiniam asmeniui) tapus turto savininkui, atsakovas prievolės mokėti šio mokesčio pagal Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymą (3, 12 straipsnį) nebeturi.
Šiuo ieškiniu ieškovas iš atsakovo prašo priteisti be teisėto pagrindo įgytą (sutaupytą) 10 903,60 Eur sumą, atsakovui nekompensavus už 2014 m. mokėtino nekilnojamojo turto mokesčio už tris nekilnojamojo turto objektus, kurių unikalūs Nr. yra (duomenys neskelbtini). Ieškinį grindžia CK 6.242 straipsniu.
Atsakovas su ieškovo reikalavimais nesutinka, prašo ieškinį atmesti.
Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CK 6.237–6.242 straipsniuose įtvirtintomis taisyklėmis įgyvendinamas vienas pagrindinių civilinės teisės principų, t.y. kad niekas negali praturtėti svetimo nuostolio sąskaita be įstatyme ar sutartyje numatyto pagrindo. Teisinio reguliavimo sistemoje būdamas savarankišku prievolės atsiradimo pagrindu, nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas teisės doktrinoje ar teismų praktikoje dažnai nurodomas kaip subsidiarus asmens teisių gynimo būdas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. liepos 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. G. L. ir kt., bylos Nr. 3K-3-369/2014; 2014 m. sausio 10 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje ŽŪB ,,Pėdžiai“ v. R. D. G., bylos Nr. 3K-3-136/2014; 2012 m. kovo 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „4 vėjai ir KO“ v. UAB „Swedbank lizingas“, bylos Nr. 3K-3-99/2012; kt.). Nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo be pagrindo subsidiarumas reiškia, kad šis institutas taikomas tik tada, kai civilinių teisių negalima apginti kitais, sutarčių, deliktų ar daiktinės teisės – gynybos būdais arba jos apginamos nevisiškai. Jeigu asmuo praturtėja ar gauna turtą pagal įstatymą ar sutartį, tokiems teisiniams santykiams nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo teisės normos netaikomos. Nepagrįsto praturtėjimo institutas taikomas ne tik tais atvejais, kai asmuo nepagrįstai gauna turtą, bet ir tais atvejais, kai nepagrįstas praturtėjimas atsiranda nepagrįstai sutaupius (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Redco“ v. AB „Šiaulių bankas“, bylos Nr. 3K-3-196/2011; 2006 m. kovo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. L. v. AB „Rytų skirstomieji tinklai“, bylos Nr. 3K-3-192/2006; kt.). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta ir tai, jog tenkinant ieškinį dėl nepagrįsto praturtėjimo (actio de in rem verso), turi būti nustatytos nepagrįsto praturtėjimo prielaidos. Pirma, turi būti nustatyta, ar atsakovas yra praturtėjęs dėl ieškovo veiksmų. Antra, turi būti nustatytas atsakovo praturtėjimą atitinkantis ieškovo turto sumažėjimas. Nepagrįsto praturtėjimo priteisti negalima, kai dėl vieno asmens praturtėjimo niekas nepatiria nuostolių. Trečia, turi būti priežastinis ryšys tarp ieškovo turto sumažėjimo ir atsakovo praturtėjimo. Ketvirta, atsakovo praturtėjimui neturi būti teisinio pagrindo (įstatymo, sutarties). Penkta, nepagrįstas praturtėjimas turi egzistuoti pareiškiant ieškinį. Šešta, šalis, kurios turtas sumažėjo, neturi būti prisiėmusi nuostolių atsiradimo rizikos. Septinta, ieškovas turi negalėti apginti savo pažeistos teisės kitais gynybos būdais, t. y. nepagrįsto praturtėjimo instituto negalima taikyti kaip priemonės, kuria būtų siekiama išvengti kitų CK normų taikymo (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Redco“ v. AB „Šiaulių bankas“, bylos Nr. 3K-3-196/2011).
Nagrinėjamu atveju, pagal bylos medžiagą matyti, kad nuo 2014 m. pasikeitė atsakovo nuomojamojo pagal 2012 m. (nuomos) sutartį nekilnojamojo turto savininkas, iš fizinio asmens į juridinį asmenį, byloje ieškovą UAB (duomenys neskelbtini) ir būtent tai lėmė ieškovui (kaip juridiniam asmeniui) prievolės pagal įstatymą mokėti už išnuomotus objektus nekilnojamojo turto mokestį atsiradimą. Iš byloje surinktos medžiagos, ieškovo atstovo paaiškinimo, 2017 m. rugpjūčio mėnesio Vilniaus apskrities VMI rašto (b.l. 108) matyti, jog ieškovas neginčijo savo prievolės sumokėti priklausančio nekilnojamojo turto mokesčio pagal įstatymą, jį deklaravo VMI. Iš minėto rašto matyti ir tai, jog tiesioginiai ginčo objektu tapusio mokesčio sumokėjimo ieškovas neatliko, piniginių lėšų nepervedė, tačiau mokesčio prievolė už 2014 m. buvo padengta iš bendrovės deklaruoto pridėtinės vertės mokesčio skirtumo, t.y. buvo atliktas (priešpriešinis) prievolių įskaitymas. Visa tai rodo, jog ieškovas pripažino savo pareigos mokėti ginčijamą mokestį buvimą bei tai, jog ieškovas faktiškai nėra patyręs tiesioginių nuostolių dėl tokios prievolės vykdymo. Teismo nuomone, ieškovas nepagrįstai prašo priteisti iš atsakovo pastarojo sutaupytą 10 903,60 Eur sumą ir dėl to, jog jokio įpareigojimo atsakovui kaip patalpų nuomininkui nebuvo numatyta 2012 m. nuomos sutartyje. Jokių papildomų rašytinių susitarimų su atsakovu dėl nekilnojamojo turto mokesčio sumokėjimo, kompensavimo už 2014 metus, ieškovui (juridiniam asmeniui) tapus patalpų savininkui, sudaryta taipogi nebuvo. Pareiga ieškovui kaip juridiniam asmeniui sumokėti nekilnojamojo turto mokestį atsirado iš įstatymo – viešai paskelbto teisės norminio akto, su kurio nuostatomis ieškovas turėjo būti susipažinęs. Būtent dėl šios priežasties, teismas daro išvadą, jog ieškovas prisiėmė jo nurodytų nuostolių atsiradimo riziką turto įsigijimo metu nepasidomėjęs ir tinkamai neišsiaiškinęs apie prievolę mokėti nekilnojamojo turto mokestį, t.y. kas turi pareigą vykdyti tokią prievolę, todėl ieškovas negali reikalauti atsakovo, kuris tinkamai vykdė šalių rašytinius susitarimus (nuomos sutartį), mokėjo nuomą, aukščiau nurodytų nuostolių atlyginimo. Dėl aukščiau išdėstytų aplinkybių, ieškovo ieškinys dėl be teisėto pagrindo įgyto turto, metinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo atmestinas kaip nepagrįstas.
Pagal civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 178 straipsnį šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis). Taigi įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) yra šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų ir teisė, ir pareiga. Įrodinėjimas civiliniame procese grindžiamas tikimybių pusiausvyros principu – teismas pripažįsta faktą esant nustatytu, jei, įvertinus į bylą pateiktus įrodymus, yra didesnė tikimybė manyti tam tikrą faktinę aplinkybę egzistavus nei neegzistavus (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010-10-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-423/2010, 2002-04-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2002 ir kt.). Esant byloje surinktų įrodymų prieštaravimams, kilę neaiškumai vertinami atsižvelgiant į šalims tenkančią įrodinėjimo pareigą. Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais. Teismai, vertindami įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį savo įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (CPK 3 straipsnio 7 dalis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011-02-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011). Nagrinėjamu atveju, dėl bylos šalių (ieškovo ir atsakovo) ginčijamų kitų aplinkybių – atsakovo nekilnojamojo turto mokesčio mokėjimo termino, ieškovo prievolės mokėti šį mokestį dydžio (ar tikrai ieškovas yra sumokėjęs už turto objektus, kurių unikalūs Nr. yra (duomenys neskelbtini) ginčijamą mokestį), pasisakytina tokiu būdu, jog teismo manymu, atsakovui teigiant, jog jis už 2014 m. sausio mėn. buvo sumokėjęs nekilnojamojo turto mokestį ir pateikiant konkrečius rašytinius įrodymus (2015 m. buhalterės paaiškinimą, b.l. 90), o ieškovui apsiribojus tik VMI neinformatyvia pažyma (b.l. 108), kur nedetalizuoti nekilnojamojo turto objektai, laikytina, jog savo teiginį, jog už 2014 m. sausio mėn. buvo atlikęs nekilnojamojo turto mokesčio mokėjimą atsakovas įrodė, tik šioje dalyje teismas pažymi, jog ginčo mokestį atsakovas atliko tik už du objektus, kurių unikalūs Nr. yra (duomenys neskelbtini), nurodytus aiškinamajame rašte. Taipogi laikoma, jog ieškovas savo prievolę už 2014 metus įvykdė už likusius mėnesius, tai rodo ieškovo įsiskolinimo VMI nebuvimas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo.
Lietuvos Respublikos CPK 93 straipsnio 1 dalis nurodo, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies.
Ieškinį atmetus, atsakovo patirtos bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš ieškovo. Byloje atsakovas turėjo 1 410,57 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti (b.l. 112, 113), šios išlaidos atlygintinos atsakovo naudai.
Byloje susidarė 8,40 Eur suma išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei (b.l. 1). Šios išlaidos priteisiamos valstybei iš ieškovo (CPK 92 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 270, 271 straipsniais, teismas
nusprendė:
Ieškinį atmesti.
Priteisti atsakovui UAB (duomenys neskelbtini), iš ieškovo UAB (duomenys neskelbtini), 1 410,57 Eur (vieną tūkstantį keturis šimtus dešimt eurų 57 ct) bylinėjimosi išlaidų.
Priteisti iš ieškovo UAB (duomenys neskelbtini), valstybei 8,40 Eur (aštuonis eurus 40 ct) bylinėjimosi išlaidų, įmokos kodas 5660.
Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Panevėžio apygardos teismui per Panevėžio miesto apylinkės teismą.