Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Viktoras Preikšas Baudžiamoji byla Nr. 1A-320-327-2015

Teisėja Liuba Kymantienė Teisminio proceso Nr. 1-23-1-00494-2013-0

2015 m. liepos 1 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Vik­to­ro Preikšo (kole­gi­jos pirmininkas), Kęstučio Dargužio ir Danutės Giačaitės, sekre­to­riau­jant Aud­ro­nei Stan­ke­vičiūtei ir Daivai Aliulienei, dalyvaujant prokurorėms Vilijai Šalčiuvienei ir Aušrai Rim­kevičiūtei, nu­kentėjusiajam Viliui R. B., nuteistajam R. L., jo gynėjui ad­­vokatui Evaldui Liutkevičiui, viešame teismo po­sė­dy­je apeliacine tvarka išnagrinėjo bau­džiamąją bylą pagal nuteistojo gynėjo advokato Evaldo Liutkevičiaus ir Kauno apy­gar­dos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokurorės Aušros Rimkevičiūtės apeliacinius skundus dėl Kau­no apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 5 d. nuosprendžio, kuriuo R. L. pripa­žin­tas kaltu pagal Lie­tu­vos Respublikos bau­džia­mo­jo kodekso (toliau – BK) 138 str. 1 d. ir nuteistas laisvės ap­ribojimo bausme devynių mėnesių laikotarpiui, įpareigojant jį per šešis mėnesius nuo nuos­pren­džio įsiteisėjimo neatlygintinai išdirbti 60 (šešiasdešimt) valandų sveikatos priežiūros, globos ir rū­py­bos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nu­se­nu­siais ar kitais pa­gal­bos reikalingais žmonėmis.

R. L. pagal BK 284 str. 1 d. ir 233 str. 1 d. išteisintas, kadangi nepadaryta vei­ka, turinti baudžiamojo nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respu­bli­kos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 str. 5 d. 1 p.).

Iš nuteistojo R. L. priteista 8000 Lt (aštuoni tūkstančiai litų, t. y. 2316,96 Eur) nukentėjusiajam Viliui R. B. neturtinei žalai atlyginti bei 1500 Lt (vienas tūkstantis penki šimtai litų, 434,43 Eur) išlaidų už advokato pagalbą (BPK 106 str.).

Kauno teritorinės ligonių kasos bei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėti (BPK 115 str. ).

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. L. nuteistas už tai, kad 2013-05-22, apie 19 val., viešoje vietoje, (duomenys neskelbtini) namo laiptinėje, Kaune tyčia, rankoje turėta lazda ne mažiau kaip po tris kartus smogė V. R. B. į abi kojas, o pastarajam nuo šių smūgių nukritus ant grindų, tyčia vieną kartą šia lazda smogė jam į sprandą bei tyčia vieną kartą smogė jam galvos link, tačiau V. R. B. dengiantis galvą rankomis, pataikė jam į abi rankas, taip padarė poodines kraujosruvas kai­riame žaste, nugaros kairėje, abiejuose dilbiuose, dešiniame klube, dešinėje blauzdoje, odos nu­broz­di­nimus kairėje alkūnėje, dešiniame klube, kairės girnelės lūžį, kas sukėlė nesunkų jo sveikatos su­trikdymą, t. y. padarė nusikaltimą, numatytą BK 138 str. 1 d.

R. L. taip pat buvo kaltinamas pagal BK 284 str. 1 d. tuo, kad 2013-05-22 apie 19 val. viešoje vietoje, t.y. (duomenys neskelbtini) namo laiptinėje, Kaune, esant menkavertei priežasčiai, kad nuken­tė­ju­sy­sis atėjo į šio namo laiptinę, tyčia lazda ne mažiau kaip po tris kartus smogė V. R. B. į abi kojas, o pas­tarajam nuo šių smūgių nukritus ant grindų, tyčia lazda smogė jam į sprandą bei tyčia, vieną kar­tą smogė jam galvos link, tačiau V. R. B. dengiantis galvą ran­komis, pataikė jam į abi ran­kas, tokiu įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė viešąją tvarką bei visuo­me­nės rimtį.

Apylinkės teismas konstatavo, kad nesurinkta įrodymų dėl viešosios rimties trikdymo, todėl R. L. padarytoje veikoje nėra nusikaltimo, numatyto BK 284 str. 1 d., sudėties ir jį pagal BK 284 str. 1 d. išteisino.

Apylinkės teismas konstatavo, kad nesurinkta įrodymų, pagrindžiančių R. L. kaltę pa­da­rius nusikalstamą veiką, numatytą BK 233 str. 1 d., todėl jį išteisino.

Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokurorė apeliaciniame skun­de prašo Kauno apylinkės teismo 2014-12-05 nuosprendį panaikinti ir pri­imti naują nuos­pren­dį, kuriuo R. L. pripažinti kaltu, padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 284 str. 1 d., 138 str. 2 d. 8 p. ir 233 str. 1 d. ir paskirti bausmę: pagal BK 138 str. 2 d. 8 p. – 1 metus 6 mėnesius lais­vės atėmimo; pagal BK 284 str. 1 d. – 6 mėnesius laisvės atėmimo; pagal BK 233 str. 1 d. – 6 mė­ne­sius laisvės atėmimo. Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p. bausmes, paskirtas pagal BK 138 str. 2 d. 8 p. ir 284 str. 1 d., subendrinti apėmimo būdu ir subendrintą baus­mę paskirti 1 metų 6 mėnesių laisvės atėmimą. Šią bausmę, vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d. iš dalies sudedant, su­ben­drinti su bausme paskirta pagal BK 233 str. 1 d., galutinę subendrintą bausmę paskirti 1 metus 8 mė­nesius laisvės atėmimo. Vadovaujantis BK 75 str. bausmės vykdymą atidėti 1 metų 6 mėnesių laikotarpiui, įpareigojant be institucijos prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo nekeisti gyvenamosios vietos. Kitoje dalyje nuosprendžio nekeisti.

Teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė tenkinti jo apeliacinį skundą ir atmesti prokuroro apeliacinį skundą.

Prokurorė prašė tenkinti jos apeliacinį skun­dą jame nurodytais mo­ty­vais, o nuteistojo gy­nė­jo apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo R. L. gynėjo advokato Evaldo Liutkevičiaus ir prokurorės Aušros Rim­kevičiūtės ape­liaciniai skundai netenkinami.

Dėl R. L. skundo argumentų.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs baudžiamosios bylos medžiagą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus ir teisiamajame teis­mo po­sė­dy­je ištirtus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo R. L. kaltės padarius nusi­kals­ta­mą veiką, numatytą BK 138 str. 1 d. Jo įvykdytą nusikalstamą veiką dėl nesunkaus sveikatos su­trikdymo nukentėjusiajam V. R. B. tinkamai kvalifikavo, kartu teisingai pritaikė bau­džia­mo­jo įstatymo bei baudžiamojo proceso normas.

Baudžiamojoje byloje yra įrodyta, jog apeliantas asmeninio konflikto metu pavartojo fizinį smurtą prieš R. B. ir padarė jam nesunkų sveikatos sutrikdymą. Nesutikdamas su priimtu nuosprendžiu, nuteistasis ginčija teismo padarytą išvadą apie jo kaltę ir apeliaciniame skunde neigia savo kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo. Tačiau iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pir­mo­sios instancijos teismas priimdamas nuosprendį įvertino nuteistojo parodymus, palygino nu­ken­tėjusiojo, liudytojų parodymus, specialisto išvadą, kitus bylos duomenis, ir pripažino, jog šių duo­me­nų, kaip visumos, pakanka nuteistojo R. L. kaltumui nustatyti. Vien tai, kad nuteistasis nesu­tinka su skundžiamame nuosprendyje padarytomis teismo išvadomis, kitaip in­ter­pretuodamas byloje surinktus įrodymus ir savaip juos vertindamas, nėra pagrindas tenkinti jo apeliacinį skundą.

Pagal BPK 305 str. 1 d. 2 p. nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įver­tinami remiantis BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad tei­sėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos ap­lin­ky­bių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsi­ti­ki­ni­mas – turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlyga – turi būti vertinamas ne tik kiekvienas įrodymas atskirai, bet ir jų visu­ma. Vertindami įrodymus, teisėjai turi vadovautis įstatymais ir logikos dėsniais, pagal savo vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pa­grin­do abejoti, kad pirmosios instancijos teismo vidinis įsitikinimas, vertinant įrodymus, buvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nuteistojo apeliaciniame skunde nurodoma, jog by­loje jo kaltė yra įrodyta nukentėjusiojo V. R. B. ir liudytojų A. P., G. J., Ž. C., R. G., J. V. bei specialistės S. B. parodymais, tačiau fak­tiškai teismas rėmėsi tik nukentėjusiojo parodymais ir tik ta dalimi, kurioje teigiama, kad nu­ken­tėjusįjį sumušė jo nurodomas asmuo, nors kiti objektyvūs duomenys to nepatvirtina.

Nors apeliantas skunde neigia savo kaltę dėl nusikaltimo padarymo, tačiau byloje ji įrodyta objektyviais rašytiniais įrodymais, nukentėjusiojo ir liudytojų parodymais, kurie by­lo­je nebuvo pa­neigti. Jokiais įrodymais nepagrįsti apeliaciniame skunde nurodyti teiginiai, kad priimant apkal­ti­na­mą­jį nuosprendį, teis­mas vadovavosi tik nukentėjusiojo parodymais. Nurodytos aplinkybės yra niekuo nepagrįstos nu­teis­to­jo prielaidos, kurios, jei net ir turėtų tam tikrą pagrindą, negali būti lai­ko­mos pa­kan­kamomis pripažinti nukentėjusiojo pa­rodymus nepatikimais. Iš byloje esančių duo­me­nų matyti, kad nukentėjusysis iki įvykio nuteistojo nepažinojo, jokių konfliktų su juo neturėjo. Na­grinėjamos baudžiamosios bylos kontekste pažymėtina, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą duo­menų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo pre­rogatyva (kasacinė nutartis 2K-255-746/2015). Aukštesnysis teismas neturi jokio pagrindo abe­joti nu­kentėjusiojo parodymų pa­tikimumu, kurie teismo buvo patikrinti ir, nagrinėjamu atveju, atitinka BPK 20 str. reikalavimus. Iš 2013-05-31 asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotraukas protokolo matyti, kad nukentėjusysis V. R. B. iš trijų asmenų atpažino nuteistąjį pagal jo amžių, kūno sudėjimo, ūgį bei veido bruožus kaip jį užpuolusį ir sumušusį asmenį (t. 1, b. l. 66-70). Teisminio bylos nagrinėjimo metu nukentėjusysis taip pat nurodė gerai atpažįstantis nu­teis­tąjį ir jam visiškai nėra jokių abejonių, kad tai yra jį užpuolęs ir sumušęs asmuo. Apylinkės teismas dėl šio asmens parodymų pasisakė, tin­ka­mai juos įver­tino patikimumo požiūriu. Nepagrįstais laikytini ir apeliacinio skundo argumentai dėl to, kad teismas apeliantą nuteisė remdamasis, kaip kaltę pagrindžiančiais, liudytojo G. J. parodymais, nes jis paties įvykio nematė. Taip pat nepagrįsti apelianto skundo argumentai, kad teis­mas nuosprendį grindė ir liudytojos A. P. bei J. V. parodymais. Objektyvios tiesos nustatymui tiek apylinkės teismas, tiek apeliacinis proceso dalyvių ir liudytojų parodymus bei kitus įrodymus vertina ne tik atskirai, bet ir jų visumą. Tik įrodymų visumos analizė bei jų tar­pu­sa­vio ryšio nustatymas leidžia teismui atskirus įrodymus apibendrinti ir padaryti išvadas apie tam tik­ro fakto buvimą ar nebuvimą (kasacinės nutartys 2K-337-139/2015, 2K-224-693/2015).

Iš bylos duomenų matyti, kad minėtų liudytojų parodymai buvo tiriami ir sulyginti su kitais bylos duomenimis. Apylinkės teismas byloje įrodymus tyrė ir sulygino kiekvieną jų atskirai ir įver­tino visumoje, kurie patvirtina būtent nukentėjusiojo nurodytas faktines aplinkybes. Inkrimi­nuo­jant nu­sikalstamą veiką numatytą BK 138 str. 1 d. svarbus kvalifikavimui požymis yra sužalojimas. Nors nuteistasis neigia savo kaltę ir neprisipažįsta, kad sužalojo V. R. B., tačiau tokius jo tei­ginius iš esmės paneigia byloje esanti specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 20-21), ku­rio­je aprašant nukentėjusiojo patirtus sužalojimus nurodoma, jog odos nubrozdinimai dešinėje alkū­nėje, dešiniame klube, poodinė kraujosruva dešiniame klube galėjo būti padaryti nugriuvus, o kiti nu­ro­dy­ti išvados pirmame punkte sužalojimai galėjo būti padaryti lazda, metaliniu strypu ar kitu pa­našiu daiktu. Tas pačias aplinkybes patvirtino ir teismo posėdyje apklausta specialistė S. B.. Apeliacinės instancijos teismo manymu, apylinkės teismas turėjo pakankamą pagrindą daryti iš­va­dą, kad sužalojimai ant nukentėjusiojo atsirado konflikto su nuteistuoju metu, ir būtent suduo­dant nukentėjusiajam smūgius lazda.

Nurodytų aplinkybių kontekste yra pagrindas konstatuoti, kad pirmosios instancijos teis­mas visas bylos aplinkybes išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai, teisingai įvertino surinktus ir ištirtus įro­dymus, patikrino kiekvieno jų tikrumą, liečiamumą, leistinumą, įrodymų pakankamumą, jų tar­pu­savio ryšį ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus kaip visumą. Todėl apeliacinio skundo argumentai, kad apylinkės teismas nepa­grįs­tai rėmėsi tik nukentėjusiojo parodymais, at­me­ta­mi.

Viena esminių apeliacinio proceso priemonių, suteikta baudžiamojo proceso įstatymo, yra papildomo įrodymų tyrimo atlikimas, kurio metu galima iš naujo apklausti proceso dalyvius, ištirti kitus bylos duomenis, t. y. atlikti veiksmus, reikalingus išsamiam įrodymų ištyrimui ir jų vertinimui (kasacinė nutartis 2K-224-693/2015). Apeliacinis teismas, pasinaudodamas šia priemone, papil­do­mai atliko įrodymų tyrimą, kurio metu buvo apklausta liudytoja greitosios medicinos pagalbos me­di­kė R. S., kuri patvirtino, jog nukentėjusysis teigė, kad jį sumušė draugės kaimynas lazda per kojas, rankas ir pilvą (t. 3, b. l. 35-37), taip pat apklaustas liudytoju greitosios medicinos pagalbos automobilio vairuotojas E. Š., kuris nurodė, kad nukentėjusysis teigė, kad jis sumuštas ir skauda kojas, nukentėjusysis buvo neblaivus ir rastas namo laiptinėje. Toks nuken­tė­ju­sio­jo nusiskundimas užfiksuotas ir Greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelėje (t. 1, b. l. 11-12). Šiomis aplinkybėmis fakto, kad nukentėjusysis įvykio vietoje bendraudamas su atvykusiais po­li­cijos parei­gū­nais, jiems ir liudytojui G. J. nenurodė, kad jį sumušė R. L., teisėjų kolegija nelaiko teisiškai reikšmingu, jis nepaneigia nuteistojo kaltės padarius nusikalstamą veiką.

Įvertinus visas aplinkybes darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai išna­grinėjo visas bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino byloje esančius teisėtais būdais gautus duomenis. Teismas, vertindamas įrodymus, laikėsi BPK 20 str. 5 d. nuostatų ir juos vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, tyrė bei analizavo ir R. L. teisinančius, ir jį kalti­nan­čius įrodymus, susiedamas juos į vientisą loginę grandinę. Teisingą teismo baudžiamojo akto priė­mi­mą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas. Nagrinėjamoje byloje pir­mosios instancijos teismas įrodymus vertino kaip visumą ir esminių baudžiamojo proceso įsta­ty­mo pažeidimų nepadarė. Nusikalstama veika teisingai kvalifikuota ir tenkinti apelianto gynėjo skun­dą jo nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Dėl prokurorės skundo argumentų.

Prokurorė nesutinka su teismo sprendimu išteisinti R. L. nepadarius nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 str. 1 d.

Pagal BK 284 str. 1 d. atsako tas, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. BK 2 str. 3 d. įtvirtinta, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio. Tai reiškia, kad baudžiamoji atsakomybė kyla tik tada, kai Baudžiamajame kodekse numatyta veika padaroma viena įstatyme nustatytų kaltės formų, t. y. tik suvoktas, sąmoningas (šiuo atveju tyčinis) baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymas gali būti baudžiamosios atsakomybės pagrindas. To paties straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal bau­džia­mąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numa­ty­tą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą arba baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Jei veikoje nėra bent vieno iš šių požymių, joje nėra ir nusikalstamos veikos sudėties požymių. Nusikaltimo sudėties požymių visuma – objek­tyvieji požymiai (veika, padariniai, priežastinis ryšys) ir subjektyvieji požymiai (kaltė, motyvas, tikslas) yra būtinas pagrindas asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn.

Apeliaciniame skunde teigiama, jog įvykis vyko daugiabučio namo laiptinėje, į kurią bet kada galėjo patekti ten gyvenantys žmonės ar kiti pašaliniai asmenys. Prokurorės nuomone, tai laikyta vieša vieta ir vertintina kaip kvalifikuojantis objektyvusis požymis. Taip pat nurodyta, jog kilus triukšmui, liudytojui G. J. buvo sutrikdytas jo poilsis. Prokurorės nuomone, teismas nepagrįstai konstatavo, kad nenustatyta kad įvykis vyktų viešoje vietoje ir kad dėl jo nebuvo su­trik­dyta viešoji rimtis ir tvarka. Nustatinėjant objektyviuosius nusikaltimo sudėties požymius, dau­gia­bu­čio namo laiptinė laikytina vieša vieta, nes sutinkant su prokurorės teiginiu bei teismų praktika, tai tokia vieta, kurioje nusikalstamos veikos padarymo metu buvo ar galėjo būti kiti asmenys. Na­gri­nėjamos by­los kontekste pažymėtina, kad įžūliu elgesiu pagal BK 284 str. 1 d. laikytini ir tie atvejai, kai kito (ų) asmens (ų) atžvilgiu panaudojamas fizinis smurtas. Taikant šią normą būtina nustatyti, kad kaltininko veiksmai atlikti viešoje vietoje. Šio nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl kiekvienu iš minėtų būdų demonstruojant nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai turi būti realiai su­trik­doma visuomenės rimtis ar tvarka (kasacinė nutartis Nr. 2K-242/2011). Šių padarinių kons­tata­vi­mas kartu reiškia ir tai, kad vertinama veika peržengė privataus konflikto ribas ir yra pavojinga ne tik konkrečiam konflikto dalyviui, bet ir aplinkai ar aplinkiniams. Visuomenės tvarkos ar rimties su­trikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį buvo panaudotas fizinis smurtas, aplinkiniai pasijuto šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta didelė materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeltas didelis išgąstis ar kilo sumaištis, nutrauktas jiems skirtas renginys, sustabdytas eismas ir pan. Sprendžiant, ar kalti­nin­ko veiksmai sukėlė šiuos padarinius, turi būti atsižvelgiama ir į tai, kokia buvo aplinkinių reakcija, koks nukentėjusiųjų skaičius, kiek truko neteisėti veiksmai (kasacinės nutartys Nr. 2K-243/2006, 2K-248/2008, 2K-412/2009, 2K-563/2009, 2K-513/2010, 2K-135/2011, 2K-416/2013, 2K-491/­2013, 2K-116-895/2015). Tačiau vertinant R. L. veiksmus nenustatyta, kad liudytojai G. Ju­ne­vi­čius bei A. P. pasijuto nemaloniai, paties įvykio metu jokių pašalinių asmenų laiptinėje nebuvo, nebuvo sukeltas didelis išgąstis, jie nebuvo šokiruoti, šiurkščiai pažeminti, nepadaryta ki­to­kia reikšmingesnė žala, įvykis truko trumpą laiką, nė vienas asmuo, be nukentėjusiojo V. R. B., nebuvo pripažintas nukentėjusiuoju. Nagrinėjamos bylos kontekste nėra jokių požymių ro­dan­čių, kad R. L. būtų turėjęs tikslą pažeisti viešą tvarką, nes nukentėjusįjį užsipuolė nepa­ten­kintas, kad vaikšto girtas laiptinėje. Tiriamu atveju, nėra duomenų, kad kažkas būtų matę patį įvykį, kaip buvo mušamas nukentėjusysis ir tokie R. L. veiksmai būtų sukėlę asmenims pasi­pikti­ni­mą. Vertintina, kad nuteistojo tikslas buvo tokiu būdu atgrasinti nukentėjusiojo lankymąsi pas liu­dy­toją A. P..

Skunde taip pat teigiama, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 20 str., neišsamiai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes. Teismas pažymi, jog baudžiamojo proceso paskirtis yra ir tinkamas įstatymo pritaikymas, jog nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nu­baus­tas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (BPK 1 str. 1 d.).

Vertinant subjektyviosios pusės požymius, siekiant inkriminuoti R. L. BK 284 str. 1 d. nusikaltimą, atsižvelgtina į tai, kad viešosios tvarkos pažeidimas gali būti padaromas tik tie­sio­gi­ne tyčia (kasacinė nutartis Nr. 2K-437/2013). Taigi būtina, kad toks asmuo suvoktų, jog savo veiks­mais demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, numatytų, kad dėl to bus sutrikdyta visuo­me­nės rimtis ar tvarka ir to norėtų. Teismų praktikoje pripažįstama, kad padarinių atžvilgiu kalti­nin­ko tyčia gali būti tiek apibrėžta, tiek neapibrėžta. Esant neapibrėžtai tyčiai, viešosios tvarkos pa­žei­dė­jas gali veikti nesukonkretindamas, kokį poveikį visuomenei turės jo atliekami veiksmai, bet ben­drais bruožais numatydamas, kad visuomenės rimtis ar tvarka bus sutrikdyta (kasacinės nutartys 2K-447/2012, 2K-437/2013, 2K-303/2014, 2K-116-895/2015). Iš byloje esančių duomenų nėra pa­grin­do daryti išvadą, jog R. L. turėjo tyčią ir jo veiksmai buvo nukreipti į viešosios tvarkos pažeidimą. Jis nesiekė demonstruoti nepagarbos aplinkiniams ir aplinkai ar sutrikdyti visuomenės rimtį. Kolegijos nuomone, tiriamu atveju nuteistojo veiksmuose nebuvo nei tiesioginės apibrėžtos, nei netiesioginės neapibrėžtos tyčios sutrikdyti viešą tvarką ir rimtį ar demonstruoti nepagarbą aplinkiniams. Bylos medžiaga patvirtina, kad nuteistasis veikė uždaroje patalpoje, liudytojų, ma­čiu­sių įvykį, nėra, o sukeltas triukšmas nebuvo pagrindas vertinti, kad tokiu būdu buvo sutrikdyta vi­suo­menės rimtis ir tvarka ar pademonstruota nepagarba visuomenei. Jokių duomenų, rodančių aiškų kaltinamojo pasiryžimą pademonstruoti, kad jis negerbia visuomenės, nepaiso bendrojo gyvenimo taisyklių ir moralės normų, nesurinkta nei ikiteisminio tyrimo, nei teisminio nagrinėjimo metu. Pa­žy­mėtina, kad R. L. veiksmai, padaryti viešoje vietoje, nebuvo korektiški ir atitinkantys mo­ra­lės normoms, tačiau šiais veiksmais nebuvo rodoma didelė nepagarba aplinkiniams ir aplinkai, nebu­vo padaryta esminė žala viešajai tvarkai, nebuvo akivaizdžiai pažeisti visuomenės interesai. Tai vertinamieji požymiai, ir jų turinys priklauso nuo daugelio aplinkybių, taip pat nuo nusi­kals­ta­mos veikos motyvų (kasacinė nutartis Nr. 2K-241/2009).

Iš to seka, kad nesurinkus įrodymų dėl viešosios rimties trikdymo, nėra ir nusikaltimo, nu­ma­tyto BK 284 str. 1 d., sudėties, todėl pirmosios instancijos teismas R. L. pagal BK 284 str. 1 d. išteisino pagrįstai bei teisingai konstatavo, jog nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar bau­džia­mojo nusižengimo požymių. Šiuo atveju nėra pagrindo daryti išvadą, kad apylinkės teismas priė­mė skundžiamą nuosprendį, pažeisdamas BPK 20 str. 5 d. reikalavimus.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad R. L. nusikalstama veika turėtų būti kvalifikuota pagal BK 284 str. 1 d. ir pagal BK 138 str. 2 d. 8 p. kaip ideali dviejų nusikalstamų veikų sutaptis. Pažymėtina, kad BK 138 str. 2 d. 8 p. numatytos chuliganiškos paskatos nustatomos tada, kai nu­si­kalstama veika padaroma dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės ir el­ge­sio normų niekinimo, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiant prieš­pastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinamą požiūrį į juos, arba visai be dingsties, arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį (kasacinės nutartys 2K-241/2009, 2K-266/2009, 2K-408/2013). Abejonių nekeliančių faktinių duomenų, patvirtinančių R. L. nepagarbos demonstravimą bei visuomenės rimties ir tvarkos sutrikdymą, nėra nustatyta. Taip pat nenustatyti jokie rašytiniai ir objektyvūs įrodymai byloje, kad R. L. veiksmai, kaip neadekvatūs ir smurtiniai buvo atlikti dėl menkavertės priežasties, t. y. nuteistojo paskatos buvo chuliganiškos ir jo veika nukreipta į viešosios tvarkos sutrikdymą. Tuo tarpu nuteistojo sukeltas triukšmas dėl konflikto su nukentėjusiuoju, tikrai nesudaro jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų pagal BK 284 str. 1 d. ir 138 str. 2 d. 1 p. sudėties požymių ir tokie jo veiksmai negali užtraukti baudžiamosios atsakomybės pagal minėtus straipsnius.

Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados apkal­ti­na­majame nuosprendyje turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Šiuo atveju nenustačius nu­si­kal­timo, numatyto BK 284 str. 1 d. sudėties, nesant pakankamai objektyvių ir patikimų R. L. kal­tės požymių dėl viešosios tvarkos pažeidimo 2013-05-22, apie 19 val., (duomenys neskelbtini) namo laiptinėje, Kauno mieste, pirmosios instancijos teismas pagrįstai R. L. išteisino.

Apeliaciniame skunde prokurorė taip pat nesutinka su teismo sprendimu, kad nuteistasis R. L. išteisintas pagal BK 233 str. 1 d., nes teismas vadovavosi tik R. L. parodymais, neat­si­žvelgdamas į nukentėjusiojo parodymus.

BK 233 str. 1 d. numatyta nusikalstama veika priskiriama nusikaltimams teisingumui. Ja kėsinamasi į normalią ikiteisminio tyrimo bei teismo veiklą vykdant teisingumą. Pagal BK 233 str. 1 d. atsako ir tas, kas bet kokiu būdu siekė paveikti nukentėjusįjį, kad šis ikiteisminio tyrimo metu ar teisme duotų melagingus parodymus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad pagal BK 233 str. kvalifikuojamas ne tik prievartinis poveikis proceso dalyviui, kad šis duotų melagingus parodymus, bet ir neprievartinės jo formos, pvz., duodant atitinkamus nurodymus, įtikinėjant, prašant, siūlant pinigų ir pan. (kasacinės nutartys Nr. 2K-102/2010, 2K-140/2009, 2K-529/2008, 2K-440/2008, 2K-665/2007, 2K-308/2007, 2K-582/2004). Taigi BK 233 str. kriminalizuoto poveikio esmė yra ne bū­dai, kuriais veikiamas atitinkamas proceso dalyvis, bet šio poveikio tikslas – kad šis asmuo pro­ceso metu duotų melagingus parodymus, išvadas, paaiškinimus ar neteisingai išverstų ir taip apsunkintų tiesos nustatymą. Šio nusikaltimo subjektyvieji požymiai pasireiškia tiesiogine tyčia – kaltininkas supranta, kad darydamas poveikį nukentėjusiajam, siekia, jog šis baudžiamojoje byloje pateiktų melagingą informaciją, ir tokio nukentėjusiojo elgesio nori.

Teisėjų kolegijos vertinimu, R. L. veiksmai – susitikimas pas nukentėjusįjį, kai šis prieš tai jam pats buvo skambinęs – negali būti vienareikšmiai vertinami kaip siekis papirkti, jog būtų duoti melagingi parodymai. Tokie veiksmai nesuponuoja tiesioginio spaudimo nuken­tėju­sia­jam ir reikalavimo pakeisti parodymus, taigi negali būti vertinami kaip atitinkantys BK 233 str. dispozicijoje numatytos veikos požymius. Apklausta apeliacinės instancijos teisme nukentėjusiojo motina B. K. B. nepatvirtino ar kaltinamasis su nukentėjusiuoju matėsi ir kalbėjosi dėl pinigų, kad būtų duodami melagingi parodymai byloje. Apylinkės teismas pagrįstai kaltinamojo veiksmus vertino, atsižvelgdamas ne tik į jo paties parodymus, tačiau išsamiai tyrė visus byloje surinktus įrodymus ir juos patikrino BPK numatytais procesiniais veiksmais, todėl pa­grįstai, įvertinus įrodymų visumą, padarė tinkamas ir teisingas išvadas, kad R. L. neieškojo būdų kaip paveikti V. R. B. ir dėl šios veikos išteisino.

Pažymėtina, jog apkaltinamasis teismo nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o bylos duomenys neleidžia daryti neabejotinos išvados, kad kaltinamojo veiksmai buvo apgalvotas ketinimas paveikti nukentėjusįjį, kad šis duotų melagingus parodymus. Taigi apeliacinio skundo argumentai atmestini ir sutiktina su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad R. L. dėl jam inkriminuojamo nusikaltimo išteisintinas, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar bau­džiamojo nusižengimo požymių.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo R. L. gynėjo advokato Evaldo Liutkevičiaus ir Kauno apygardos pro­ku­ratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokurorės Aušros Rimkevičiūtės apeliacinius skundus atmesti.