- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-06-16
- Bylos Nr.
- e2-1060-186/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00355-2016-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Egidijus Žironas
- Trečiasis asmuo
- uždarosios akcinės bendrovės HA, G. K., M. K., uždaroji akcinė bendrovė HA
- Ieškovas
- R. Č.
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei „Sostinės būstai“
- Kategorijos
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo trečiojo asmens uždarosios akcinės bendrovės HA.EN. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 16 d. nutarties, kuria patvirtinta taikos sutartis ir nutraukta civilinė byla pagal ieškovės R. Č. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Sostinės būstai“ dėl preliminarios sutarties pripažinimo pagrindine sutartimi, tretieji asmenys G. K., M. K., uždaroji akcinė bendrovė HA.EN.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė R. Č. pareikštame ieškinyje atsakovei UAB „Sostinės būstai“ prašė pripažinti pirkimo–pardavimo sutartimi tarp jų sudarytą 2008 m. liepos 31 d. preliminariąją būsimų nekilnojamųjų daiktų pirkimo–pardavimo sutartį dėl buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), ir idealiosios 1/250 dalies žemės sklypo, esančio adresu (duomenys neskelbtini) (toliau – Preliminarioji sutartis).
Po teismo pranešimo dėl atsiliepimo į ieškinį pateikimo išsiuntimo ieškovė pateikė teismui tarp jos ir atsakovės sudarytą taikos sutartį, kurioje šalys prašė patvirtinti šią taikos sutartį ir bylą nutraukti.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2016 m. kovo 16 d. nutartimi patvirtino tarp ieškovės R. Č. ir atsakovės UAB „Sostinės būstai“ 2016 m. kovo 9 d. sudarytą taikos sutartį, pagal kurią atsakovė pripažino ieškovės reikalavimą pripažinti pirkimo–pardavimo sutartimi tarp ieškovės ir atsakovės sudarytą Preliminariąją sutartį, ir bylą nutraukė.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Atskirajame skunde trečiasis asmuo UAB HA.EN. prašo Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 16 d. nutartį panaikinti ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti toliau. Nurodo, kad taikos sutartis prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms (įskaitant CPK taisykles) bei viešajam interesui (pažeidžia kitų atsakovės kreditorių teises ir teisėtus interesus). Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Preliminarioji sutartis buvo sudaryta negavus UAB Medicinos banko (toliau – Bankas), nei UAB HA.EN., kaip jo teisių perėmėjo, raštiško sutikimo. Toks sutikimas buvo būtinas pagal 2007 m. rugsėjo 27 d. hipotekos lakštą, kuriuo Bankui buvo įkeistas atsakovei priklausantis žemės sklypas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), su būsimais pastatais. Todėl Preliminarioji sutartis yra neteisėta, o kadangi iš neteisės teisė negali atsirasti, ši sutartis negali būti pripažinta pagrindine sutartimi.
2. Taikos sutarties nuostata dėl žemės sklypo idealiosios 1/250 dalies nustatymo ir priteisimo ieškovei yra nepagrįsta, nes Preliminariosios sutarties 3 punkte numatyta, kad žemės sklypas, kuriame statomas pastatas, turi būti perduotas statomo pastato patalpų savininkų bendrijai, o ne ieškovei. Be to, kyla pagrįstų abejonių, ar ieškovės butui tenkanti idealioji žemės sklypo dalis yra 1/250, nes civilinėje byloje Nr. 2-372-450/2013, kurioje buvo reiškiamas analogiškas reikalavimas dėl kito, didesnio ploto buto tame pačiame name, Vilniaus apygardos teismo 2013 m. sausio 29 d. sprendimu nusprendė, kad butui tenkanti sklypo dalis yra 1/250.
3. Pagal Preliminariąją sutartį, jeigu sutarties šalys per sutartyje nustatytą terminą pagrindinės sutarties nesudaro arba šalių susitarimu šis terminas nėra pratęstas, tai prievolė sudaryti pagrindinę sutartį pasibaigia. Šalys susitarė sudaryti pagrindinę sutartį iki konkretaus termino, tačiau iki šio termino pagrindinė sutartis nebuvo sudaryta, todėl Preliminarioji sutartis turi būti laikoma pasibaigusia. Pasibaigus Preliminariajai sutarčiai, ieškovė negali reikalauti įvykdyti prievolę natūra.
4. Šalių sudarytoje Preliminariojoje sutartyje nėra nuostatų, kad ieškovė finansuoja turto statybą, o pardavėjas atlieka užsakovo funkcijas, taip pat nėra nuostatos apie nuosavybės teisės į turtą įgijimą sumokėjus visą kainą, kaip to reikalauja CK 6.401 straipsnio 5 dalis, todėl laikytina, kad Preliminarioji sutartis neatitinka CK 6.401 straipsnio 5 dalyje numatytos sutarties ir šiai sutarčiai negali būti taikoma CK 6.401 straipsnio 5 dalyje numatyta sąlyga dėl nuosavybės teisės į butą įgijimo sumokėjus visą kainą. Be to, ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kad jos sumokėtas lėšas atsakovė panaudojo būtent ginčo turto statybai. Patvirtinus Taikos sutartį neišnagrinėjus bylos, buvo pažeistos UAB HA.EN. teisės ir teisėti interesai bei teisėtų lūkesčių principas, nes iš atsakovės nebus išreikalauti dokumentai apie gautų iš ieškovės lėšų panaudojimą. Kyla pagrįstų abejonių, kad ieškovės sumokėtos lėšos buvo panaudotos statybos finansavimui, kadangi atsakovė jau nuo 2009 m. gegužės 31 d. nebevykdė įsipareigojimų Bankui.
7. Ieškovė nepateikė įrodymų, kad ji laikėsi Preliminariosios sutarties 8.8 punkte nustatytos išankstinės ginčo sprendimo ne teisme tvarkos.
8. Atsakovė nėra perdavusi ieškovei valdyti ar kitaip naudotis turtu, todėl turto pirkimas–pardavimas nėra įvykęs ir sandoris negali būti pripažintas galiojančiu (CK 6.309 str. 1 d.).
9. Ieškovė nurodo, kad turtą įsigijo savo asmeniniams ir šeimos poreikiams tenkinti, tačiau šio teiginio jokiais įrodymais nepagrindė. Todėl kyla pagrįstų abejonių, ar turtas nebuvo įsigytas verslo tikslais.
10. Teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, neišnagrinėjo visų bylos faktinių aplinkybių, jų nevertino ir dėl jų nepasisakė. Teismas, nelaukdamas, kol byloje dalyvaujantys asmenys pateiks atsiliepimus ar pareikš savo poziciją, patvirtino tik dviejų šalių – ieškovės ir atsakovės susitarimą, taip išspręsdamas ginčą iš esmės ir pažeisdamas kitų byloje dalyvaujančių asmenų teisėtus interesus bei teisės aktų reikalavimus. Lietuvos apeliacinis teismas 2014 m. gegužės 15 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-843/2014 išaiškino, kad CPK 140 straipsnio 2 dalyje numatyta galimybė baigti bylos nagrinėjimą iš esmės neegzistuoja, jeigu tretieji asmenys nesutinka su ieškiniu ir atsakovo ieškinio pripažinimu. Pagal analogiją tai taikytina ir CPK 140 straipsnio 3 daliai, kuria remiantis buvo priimta skundžiama nutartis. Kadangi trečiasis asmuo UAB HA.EN. šioje byloje dalyvauja ieškovės iniciatyva, nors tokiais atvejais hipotekos kreditorius dalyvauja procese kaip atsakovas (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-843/2014), teismas neturėjo teisės patvirtinti Taikos sutartį, todėl pažeidė procesinės teisės normas.
Atsiliepimas
Atsiliepime ieškovė R. Č. prašo netenkinti atskirojo skundo. Nurodo šiuos argumentus:
1. Atsakovei priklausančio žemės sklypo dalis ieškovei, įsigyjančiai butą name, (duomenys neskelbtini), priklauso pagal Žemės įstatymo 30 straipsnio 7 dalį ir CK 6.394 straipsnio 1 dalies, 2 dalies normas. Ieškovei, kaip buto pirkėjai, skiriamą žemės sklypo dalį nurodė atsakovė pažymoje. Nesutikti su šia pažyma ieškovė neturi jokio pagrindo.
2. Įsiteisėjusiame Vilniaus apygardos teismo 2013 m. sausio 29 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-372-450/2013 (peržiūrėtame apeliacine ir kasacine tvarka) yra konstatuota, kad Bankas žinojo apie preliminarių būsimų butų pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymą su butų pastate, (duomenys neskelbtini), pirkėjais, šių sutarčių sąlygas, apie statybos finansavimą butų pirkėjų lėšomis bei realiai nedraudė atsakovei sudaryti tokių sutarčių ir parduoti butų, kadangi kitaip nebūtų įmanoma vystyti šio projekto.
3. Aplinkybės, kad butų name, (duomenys neskelbtini), pirkėjų sumokėtos lėšos buvo naudojamos šio namo statybai, konstatuotos įsiteisėjusiame Vilniaus apygardos teismo 2013 m. sausio 29 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-372-450/2013. Minėtoje byloje teismai analogišką atsakovės ir kito buto šiame name pirkėjos sudarytą sutartį vertino kaip preliminariąją nepastatyto gyvenamojo namo ar buto pirkimo–pardavimo sutartį (CK 6.401 str. 1 d.). Apeliantė skunde pateikia vien lingvistinį Preliminariosios sutarties aiškinimą, tačiau sutartis pirmiausia aiškinama pagal tikruosius sutarties šalių ketinimus, sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, sudarymo aplinkybes. Sutartis turi būti aiškinama sąžiningai (CK 6.193 str.).
4. Įstatymas nenumato, kad prieš sudarant taikos sutartį, teismas turėtų išnagrinėti bylą iš esmės, įvertinti bylos faktines aplinkybes ir įrodymus. Taikos sutartis gali būti sudaroma bet kurioje proceso stadijoje (CPK 140 str. 3 d.). Taikos sutartis sudaroma tarp bylos šalių. Įstatymas taip pat nenumato, kad taikos sutarties sudarymui būtina trečiųjų asmenų sutikimas, juo labiau – kad taikos sutartį sudarytų ir tretieji asmenys. Teigdamas, kad tarp šalių šioje byloje patvirtinta Taikos sutartis prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms bei viešajam interesui, trečiasis asmuo šių deklaratyvių teiginių konkrečiai nepagrindė.
Kitų atsiliepimų į atskirąjį skundą negauta.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria patvirtinta tarp bylos šalių sudaryta taikos sutartis, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 str.). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.
CPK 42 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta šalių teisė užbaigti bylą taikos sutartimi. Ši teisė išplaukia iš CPK 13 straipsnyje įtvirtinto byloje dalyvaujančių asmenų dispozityvumo principo ir ja šalys gali pasinaudoti bet kurioje proceso stadijoje (CPK 140 str. 3 d.). Tačiau dispozityvumo principas nėra absoliutus ir tam tikrais įstatymo nustatytais atvejais gali būti ribojamas. Pagal CPK 42 straipsnio 2 dalį, teismas netvirtina šalių taikos sutarties, jeigu ji prieštarauja imperatyvioms įstatymų nuostatoms ar viešajam interesui.
Nagrinėjamu atveju apeliantė teigia, kad šalių sudaryta taikos sutartis pažeidžia jos kaip atsakovės kreditorės, kurios reikalavimas užtikrintas hipoteka, bei kitų atsakovės kreditorių teises ir teisėtus interesus. Tokiu būdu, pasak apeliantės, yra pažeidžiamas viešasis interesas. Be to, apeliantė teigia, kad taikos sutartis prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms. Todėl, pasak apeliantės, teismas negalėjo patvirtinti šalių sudarytos taikos sutarties.
Apeliantė savo, kaip atsakovės hipotekos kreditorės, teisių pažeidimą grindžia ta aplinkybe, kad Preliminarioji sutartis buvo sudaryta negavus Banko raštiško sutikimo. Iš apeliantės pateiktų duomenų matyti, kad 2007 m. rugsėjo 27 d. hipotekos registre buvo įregistruotas sutartinės hipotekos sandoris, pagal kurį atsakovė įkeitė Bankui žemės sklypą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), su visais būsimais pastatais ir statiniais. Šiuo sandoriu atsakovė įsipareigojo neperleisti įkeičiamo daikto be raštiško kreditoriaus sutikimo (hipotekos lakšto 2.1 p.). Duomenų, kad Bankas tokį sutikimą būtų davęs, nėra. Kita vertus, toks apeliantės argumentas, įvertinus Preliminariosios sutarties sudarymo aplinkybes, negali būti pagrindas atsisakyti tvirtinti šalių sudarytą taikos sutartį. Nei Bankas, nei jo teises perėmusi apeliantė nėra pareiškusi savarankiško reikalavimo dėl Preliminariosios sutarties pripažinimo negaliojančia tuo pagrindu, kad nebuvo gautas hipotekos kreditoriaus sutikimas perleisti įkeistą daiktą. Įsiteisėjusiame Vilniaus apygardos teismo 2013 m. sausio 29 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-372-450/2013 (peržiūrėtame apeliacine ir kasacine tvarka) yra konstatuota, kad Bankas žinojo apie preliminarių būsimų butų pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymą su butų pastate, (duomenys neskelbtini), pirkėjais, atsakovė tokiu būdu gaudama pajamas atsiskaitinėjo su Banku.
Atskirajame skunde konkrečiai nenurodoma, kaip šalių sudaryta taikos sutartis pažeidžia kitų atsakovės kreditorių teises.
Apeliantės teiginiai, kad taikos sutartis prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, taip pat nepagrįsti. Apeliantės argumentą, kad Preliminariosios sutarties sąlygos neatitinka CK 6.401 straipsnio 5 dalyje nustatytų reikalavimų, paneigia tai, kad kitoje civilinėje byloje kasacinis teismas savo turiniu analogišką sutartį, sudarytą su kito buto tame pačiame name pirkėja, pripažino iš esmės atitinkančia CK 6.401 straipsnio 1 dalyje apibrėžtą būsimo gyvenamojo namo ar buto pirkimo–pardavimo sutartį (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-91-686/2015). Minėtoje byloje taip pat konstatuota, kad butų, esančių gyvenamajame name, adresu (duomenys neskelbtini), pirkėjų sumokėtos lėšos buvo naudojamos šio namo statybai.
Pažymėtina, kad kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog preliminariosios nepastatyto gyvenamojo namo ar buto pirkimo–pardavimo sutarties išskirtinumas iš kitų preliminariųjų sutarčių yra tas, kad pirkėjas savo pažeistas teises gali ginti ne tik CK 6.165 straipsnio 4 dalimi, bet ir reikalauti prievolę įvykdyti natūra (t. y. įpareigoti pardavėją sudaryti su pirkėju gyvenamojo namo ar buto pirkimo–pardavimo sutartį) bei naudotis visais kitais civilinių teisių gynimo būdais (CK 1.138 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-608/2008; 2013 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-72/2013). Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovė sumokėjo atsakovei visą Preliminariojoje sutartyje nustatytą kainą, tačiau dėl atsakovės kaltės pagrindinė sutartis iki šalių sutarto termino pabaigos nebuvo sudaryta. Dėl šios priežasties ieškovė ir kreipėsi į teismą su ieškiniu, reikalaudama pripažinti Preliminariąją sutartį pagrindine pirkimo–pardavimo sutartimi pagal CK 6.401 straipsnio 5 dalį. Todėl apeliantė nepagrįstai teigia, kad ieškovė nebegali reikalauti įvykdyti prievolę natūra.
Kaip minėta, šalys gali baigti bylą taikos sutartimi bet kurioje proceso stadijoje (CPK 140 str. 3 d.). Taigi šalys gali sudaryti taikos sutartį ir pradinėje proceso stadijoje, kai teismas dar nenagrinėja bylos iš esmės. Tokiu atveju, jeigu teismas nutaria patvirtinti šalių sudarytą taikos sutartį ir bylą nutraukti, byla iš esmės nebenagrinėjama. Apeliantės teigimu, teismas pažeidė jos teises, nes šalių prašymą patvirtinti taikos sutartį išnagrinėjo nesulaukęs byloje dalyvaujančių asmenų atsiliepimų. Toks argumentas atmestinas, nes apeliantė savo poziciją dėl bylos užbaigimo šalių sudaryta taikos sutartimi galėjo išdėstyti ir tą padarė atskirajame skunde dėl teismo nutarties, kuria patvirtinta šalių sudaryta taikos sutartis. Pirmosios instancijos teismas nenustatė, kad šalių sudarytos taikos sutarties sąlygos prieštarautų imperatyvioms įstatymų nuostatoms ar viešajam interesui. Tokių prieštaravimų, įvertinęs apeliantės išdėstytus argumentus atskirajame skunde, nenustatė ir apeliacinės instancijos teismas, todėl konstatuotina, kad taikos sutartis patvirtinta teisėtai ir pagrįstai (CPK 42 str. 2 d.). Todėl šiuo atveju vien ta aplinkybė, kad trečiasis asmuo nesutinka su ieškovės pareikštu ieškiniu, kurio reikalavimus atsakovė, pasirašydama taikos sutartį, pripažino, nesudaro pagrindo atsisakyti tvirtinti šalių sudarytą taikos sutartį.
Dėl argumento, kad apeliantė byloje turėjo dalyvauti atsakovės procesiniu statusu, todėl be jos sutikimo taikos sutartis negalėjo būti sudaryta, pažymėtina, kad ieškovė nepareiškė jokių reikalavimų Banko (ar jo teisių perėmėjos UAB HA.EN.), kaip atsakovės hipotekos kreditoriaus, atžvilgiu. Dėl šios priežasties konstatuoti, kad taikos sutartis turėjo būti pasirašyta ir su trečiuoju asmeniu, nėra pagrindo.
Kiti atskirojo skundo argumentai dėl sklypo dalies perdavimo statomo pastato patalpų savininkų bendrijai, o ne ieškovei; sklypo dalies dydžio; dėl išankstinės ginčo sprendimo ne teisme tvarkos nesilaikymo; dėl turto neperdavimo ieškovei; dėl abejonių, kokiems tikslams ieškovė pirko butą, neturi esminės reikšmės teisingam ginčo išsprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas jų išsamiai neanalizuoja ir nevertina.
Apibendrinant tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad apeliantė nepateikė svarių argumentų ir įrodymų, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad teismo patvirtintos taikos sutarties sąlygos prieštarauja imperatyvioms įstatymų nuostatoms ar viešajam interesui (CPK 42 str. 2 d.). Nenustačius tokių pažeidimų, nėra pagrindo naikinti teisėtos ir pagrįstos pirmosios instancijos teismo nutarties, todėl atskirasis skundas atmestinas, o skundžiama nutartis paliktina nepakeista.
Lietuvos apeliacinis teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 16 d. nutartį palikti nepakeistą.