Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Irmanto Jarukaičio (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Turto vertinimo ir priežiūros tarnybos prašymą dėl proceso atnaujinimo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A-490-822/2015 pagal pareiškėjų A. K. ir UAB ,,Auditas ir konsultacijos“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų A. K. ir UAB ,,Auditas ir konsultacijos“ skundą atsakovui Turto vertinimo ir priežiūros tarnybai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, V. P. dėl sprendimo ir išvadų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Tarnyba išnagrinėjusi 2013 m. gegužės 2 d. skundą dėl Ataskaitos I, 2013 m. birželio 26 d. pateikė išvadą Nr. T-3(13)-I (toliau – ir Išvada I), kuria taip pat konstatavo Ataskaitos I neatitikimą tam tikroms TVVPĮ ir Metodikos nuostatoms. Tarnyba išnagrinėjusi 2013 m. kovo 20 d. skundą dėl Ataskaitos II, 2013 m. birželio 28 d. pateikė atsakymą Nr. T(1.13)A2-1144(13) (toliau – ir Išvada II), kuria taip pat buvo konstatuoti TVVPĮ ir Metodikos nuostatų pažeidimai.

Dėl Ataskaitos I atitikimo TVVPĮ 22 straipsnio 4 dalies 13 punkto ir Metodikos 43, 58.1, 62.2, 62.3, 62.4, 83.5 punktų reikalavimams nurodė, kad Garbės teismas ir Tarnyba neteisingai aiškino TVVPĮ 22 straipsnio 4 dalies 13 punkto nuostatos turinį dėl vertintojo pareigos vertintojo ataskaitoje pateikti išsamius matematinius apskaičiavimus. Pareiškėjos teigimu, toks reikalavimas yra perteklinis. Nurodė, jog Ataskaitoje I naudojo aiškias ir paprastas formules, todėl apskaičiavimai yra gana paprasti ir aiškūs. Pareiškėjos teigimu, formulės nurodymas yra pakankamas vertės nustatymo pagrindimas. Be to, nėra aišku, kaip turėtų būti pateikiama aritmetinių veiksmų seka. Tuo tarpu nei Tarnyba, nei Garbės teismas nenurodė, kodėl pareiškėjos formulės yra klaidingos. Pažymėjo, kad Garbės teismas ir Tarnyba nepagrįstai rėmėsi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 23 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-940-764/2013, nes šios administracinės bylos ir nagrinėjamos administracinės bylos aplinkybės skiriasi. Priešingai nei administracinėje byloje Nr. I-940-764/2013, nagrinėjamu atveju, turto vertinimas yra retrospektyvus ir atliktas tik užsakovui pageidaujant, o ne mokestinei vertei nustatyti. Dėl pataisos koeficientų pagrindimo nurodė, kad jie išsamiai aptarti Ataskaitos I 9-10 psl. bei 2013 m. gegužės 20 d. UAB „Auditas ir konsultacijos“ rašto Nr. 42 7 puslapyje. Pabrėžė, kad koeficientų pagrindimas atitinka TVVPĮ ir Metodikos nuostatų reikalavimus. Nesutiko su argumentais, kad atliekant turto vertinimą buvo pasirinkti netinkami palyginamieji sandoriai. Pažymėjo, kad tokių sandorių 2003-2004 metais buvo sąlyginai mažai. Tačiau Ataskaitoje I nustatant turto vertę buvo panaudoti daugiausia panašumų turintys sandoriai.

Dėl TVVPĮ 22 straipsnio 4 dalies 5 ir 7 punktų pažeidimų nurodė, jog Ataskaitoje I paminėti TVVPĮ 22 straipsnio pažeidimai yra tik formalaus pobūdžio ir nedarantys įtakos nustatytai turto vertei, kurie laikytini tik korektūros klaida. Pareiškėja šias klaidas galėjo ištaisyti, tačiau jai tokia teisė nebuvo suteikta. Pabrėžė, kad registras, kuriame tvarkomi duomenys apie užsakovą, tiek duomenys apie įrašymą į vertintojų sąrašą yra vieši. Dėl Metodikos 44 punkto pažeidimo nurodė, kad realios galimybės apžiūrėti objekto nebuvo, tačiau iš VĮ Registrų centras ir kitos viešai prieinamos informacijos galėjo įsitikinti, kad objekto fizinės savybės ženkliai pasikeitė, todėl pareiškėja pagrįstai rėmėsi 2003 m. fotografijomis bei kita informacija. Dėl turtinių teisių ir pareigų skirtumo vertinimo nurodė, kad turtinių teisių ir pareigų skirtumo vertės nustatymas nelaikytinas turto vertinimo objektu TVVPĮ prasme. Apibendrindama nurodė, kad tariami Ataskaitos I neatitikimai TVVPĮ ir Metodikos nuostatų reikalavimams neegzistuoja arba yra tik formalaus pobūdžio.

Dėl Ataskaitos II atitikimo TVVPĮ 22 straipsnio 4 dalies 13 punkto ir Metodikos 57, 58, 61, 62.4, ir 83.5 punktų reikalavimams nurodė, kad pareiškėja vertindama pastatą ir žemę pagrįstai rėmėsi tik pasiūloje esančiais skelbimais, nes informacijos apie realiai įvykusius sandorius atitinkančius vertinamus objektus neturėjo. Pareiškėjos teigimu, Tarnybos ir VĮ Registrų centras gauti duomenys apie sandorius nėra tikslūs, nes juose labai mažai detalios informacijos apie atitinkamą objektą. Pareiškėjos teigimu, nei TVVPĮ, nei Metodikoje nėra reikalavimo archyvuoti turto vertinimui naudotą medžiagą, todėl pareiškėja pateikė tik internetinių puslapių, kuriais naudojasi nuorodas. Tačiau tuo metu, kai Tarnyba prašė pateikti naudotus šaltinius, informacija iš naudotų internetinių puslapių buvo pasikeitusi. Pareiškėjos vertinimu, šis reikalavimas taip pat yra perteklinis. Pažymėjo, kad lyginamieji objektai žemės sklypo vertinimui taip pat buvo parinkti tinkamai bei vertė apskaičiuota teisingai. Pabrėžė, kad pareiškėja, laikosi pozicijos, kad matematinių veiksmų skaičiavimo nurodymas yra perteklinis veiksmas.

Dėl TVVPĮ 22 straipsnio 4 dalies 12 ir 13 punktų bei Metodikos 35, 71, ir 68 punktų pažeidimų vertinant lieptą ir valtinę nurodė, kad šie objektai buvo aprašyti Ataskaitos II priedo Nr. 2 14 psl., tuo tarpu atsižvelgiant, į tai, kad tai nesudėtingi statiniai ir atskirai nėra įregistruoti, mano, kad detalus šių objektų aprašymas nėra būtinas. Remiantis Metodikos 35. 3 punktu, buvo pateikta viena liepto ir valtinės nuotrauka, nes objektas neturi vidaus o tik išorę, todėl ir buvo pateikta tik viena nuotrauka. Be to, Ataskaitoje II tiltas ir valtinė nepateikiami kaip atskiri objektai, o nurodomi kaip Objektas 3 – žemės sklypas, o lieptas ir valtinė esantys šalia žemės sklypo. Kartu viso padaryta 3 nuotraukos, o tai pakankamas skaičius.

Dėl TVVPĮ 22 straipsnio 4 dalies 7 punkto pažeidimo nurodė, jog pažymėjimo nenurodymas laikytinas tik formaliu pažeidimu. Pažymėjo, kad pareiškėjai drausminė nuobauda buvo skirta neproporcingai griežta. Pareiškėjos manymu, pažeidimai, kurie neturi įtakos vertinamo turto vertės nustatymui, nelaikytini pažeidimais. Nurodė, kad pareiškėja yra aukštos kvalifikacijos turto ir verslo vertintoja ir niekada nėra turėjusi nuobaudų. Be to, Garbės teismas neteisingai vertino aplinkybę, kad pareiškėjai jau yra paskirta drausminė nuobauda ir atsižvelgiant į tai skyrė griežtesnę nuobaudą. Teismo sprendimas, kuriuo buvo išnagrinėtas anksčiau paskirtos nuobaudos teisėtumas skiriant šią nuobaudą dar nebuvo įsiteisėjęs. Taip pat nesutiko, kad, kad griežtesnės nuobaudos skyrimui įtakos turėjo tai, kad pareiškėja ataskaitas parengė būdama nedarbinga. Pareiškėjos teigimu, priešingai nei nurodė Garbės teismas, toks pareiškėjos elgesys nelaikytinas nesąžiningu ar neprofesionaliu. Neproporcingu nuobaudos skyrimu įvertino ir tai, kad Garbės teismas nusprendė patikrinti pareiškėjos kvalifikaciją ne tik nekilnojamojo turto srityje, tačiau ir kilnojamojo ir verslo vertinimo srityje. Nurodė, kad drausmės byla Garbės teisme nepagrįstai buvo išnagrinėta pareiškėjai nedalyvaujant. Pabrėžė, kad Tarnyba Išvadoje I ir Išvadoje II vertindama pareiškėjos atliktų ataskaitų atitiktį turto ir verslo vertinimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatoms viršijo savo kompetenciją, nes nepagrįstai vertino ataskaitų turinį. Pareiškėjai abejonę taip pat sukėlė ir dviejų iš penkių Garbės teismo narių kvalifikacija.

Nesutiko su pareiškėjos argumentais, jog Ataskaitoje I ir kituose paaiškinimuose pataisos koeficientas yra išsamiai aptartas. Nurodė, jog pareiškėja tuo klausimu išsamių paaiškinimu nepateikė, o iš bendrovės paaiškinimų nustatyta, kad koeficientų dydžiai buvo parinkti remiantis profesine patirtimi, informaciniais šaltiniais ir kt. Pabrėžė, kad tokiu būdu koeficientų dydžių parinkimas nepatvirtina pataisos koeficientų dydžių pagrindimo. Taip pat nebuvo pateikti taikytų pataisos koeficientų skaičiavimai.

Nesutiko su pareiškėjos argumentais, kad nei Tarnyba, nei Garbės teismas nenurodė, kuriuose teisės aktuose nustatytas reikalavimas pateikti vertinimo ataskaitoje duomenų, taikomų skaičiuojant turto vertę pajamų metodu, pagrindimas. Šiuo aspektu akcentavo, kad minėti reikalavimai reglamentuoti TVVPĮ 22 straipsnio 4 dalies 13 punkte bei Metodikos 83.5 punkte. Pažymėjo, kad vertinant patalpų neužimtumo vertės nustatymą, atidarius pareiškėjos nurodytas internetines nuorodas jose jau buvo pateikiama kita informacija, todėl vertino, kad pareiškėja nepagrindė Ataskaitoje I naudojamo koeficiento. Taip pat pažymėjo, kad kai kurie pareiškėjos nurodyti šaltiniai nėra oficialūs, be to, parengtoje Ataskaitoje I nebuvo nurodytų nei skaičiavimų, nei naudotų informacinių šaltinių, pagrindžiančių taikytus koeficientus.

Dėl netinkamai parinktų lyginamųjų objektų nurodė, kad lyginamieji sandoriai buvo parinkti pažeidžiant Metodikos 58.1, 43 punktų reikalavimus, nes Ataskaitoje I aptarti palyginamieji sandoriai, kurie yra įvykę vėliau nei vertės nustatymo dieną. Nepagrįstais vertino ir pareiškėjos argumentus, kad ji ir ankstesnėse turto vertinimo ataskaitose neteikė skaičiavimų sekos. Atsakovė tokius argumentus vertino, kaip pareiškėjos pripažinimą, kad formos ir turinio reikalavimų pareiškėja nesilaikė rengiant ir kitas ataskaitas.

Prieštaravo pareiškėjos argumentams, kad TVVPĮ 22 straipsnio 4 dalies 5 ir 7 punktuose nustatyti tik formalūs pažeidimai. Šiuo aspektu pažymėjo, kad tik TVVPĮ 22 straipsnio nuostatas atitinkanti ataskaita laikytina teisėta. Pagrįsdama argumentus dėl Metodikos 44 p. pažeidimo konstatavimo nurodė, kad pareiškėja neapžiūrėjusi ir neįsitikinusi, kad apžiūros dieną objekto fizinės charakteristikos yra pasikeitusios, neturėjo pagrindo remtis vertinamo objekto nuotraukomis ir kitais dokumentais.

Pažymėjo, kad pareiškėja Ataskaitoje II vertindama žemės sklypą nepagrįstai rėmėsi pasiūlos duomenimis, kai tuo tarpu Registrų centro 2013 m. gegužės 3 d. pažyma tvirtina, kad panašių sandorių buvo. Pabrėžė, kad pareiškėjos nurodyta aplinkybė, jog buvo vadovaujamasi vertintojų formuojama praktika, nėra pagrindas ignoruoti imperatyvias teisės normas.

Nurodė, kad Metodikos 61 punktas reikalauja ataskaitoje nurodyti naudotos informacijos šaltinius. Ataskaitoje II šaltiniai nebuvo nurodyti, todėl pareiškėjos buvo paprašyta pateikti naudotą informaciją patvirtinančius duomenis. Pareiškėja su bendrove pateikė skelbimų kopijas, tačiau juos analizuojant buvo nustatyta, kad duomenys Ataskaitoje II ir skelbimuose nesutampa. Pažymėjo, kad nustatyti neatitikimai sudarė pagrindą abejonei Ataskaitoje II naudotų duomenų teisingumu. Nesutiko su pareiškėjos skundo argumentais, kad Ataskaitoje II detalus valties ir liepto aprašymas būtų perteklinis. Nurodė, kad pareiškėja Ataskaitoje II nepateikusi išsamaus liepto ir valties aprašymo pažeidė TVVPĮ 22 straipsnio 4 dalies 12 punkto reikalavimus. Pažymėjo, kad taip pat buvo nesilaikyta ir Metodikos 35 punkto reikalavimų pateikti mažiausiai 3 vertinamo objekto nuotraukas.

Dėl paskirtos nuobaudos nurodė, kad nuobauda buvo paskirta laikantis Garbės teismo nuostatų 3.5 punkte nurodyto proporcingumo principo. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėja Ataskaitą II parengė po 2012 m. gruodžio 20 d. Garbės teismo sprendimo, o tai reiškia, kad į Tarybos ir Garbės teismo pastabas neatsižvelgė. Pažymėjo, kad paskyrus TVVPĮ 29 straipsnio 4 dalies 3 punkte nurodytą drausminę nuobaudą reiškia, kad sustabdomas visų turto arba verslo vertintojo turimų kvalifikacijos pažymėjimų galiojimas.

Dėl bylos išnagrinėjimo pareiškėjai nedalyvaujant nurodė, kad Garbės teismas pareiškėjos bylą išnagrinėjo vadovaujantis Garbės teismo nuostatų 24 punktu. Posėdžiai buvo atidėti tris kartus. Pareiškėja pranešdama, kad posėdyje negalės dalyvauti dėl ligos, atidėti posėdžių neprašė. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos argumentus, kad Garbės teismas turėjo dar kartą atidėti posėdį, vertino nepagrįstais. Pabrėžė, kad pareiškėja galėjo teikti paaiškinimus raštu, tačiau šia teise nepasinaudojo. Argumentus dėl Tarnybos kompetencijos ir Garbės teismo narių nepakankamos kvalifikacijos laikė nepagrįstais.

II.

Garbės teismas priimdamas sprendimą vadovavosi Vilniaus apygardos administracinio teismo įsiteisėjusio sprendimo argumentais išdėstytais administracinėje byloje Nr. I-940-764/2013, pareiškėjos padėties iš esmės nepablogino, nes, vertės nustatymo pagrindimo reikalavimas yra įtvirtintas aptartų teisės aktų (TVVPĮ, Metodika) nuostatose. TVVPĮ 22 straipsnio 4 dalies 13 punktas imperatyviai reglamentuoja turto vertinimo ataskaitose nurodyti turto vertės pagrindimą, tuo tarpu reikalavimas dėl skaičiavimų detalizacijos taikant pajamų metodą yra reglamentuotas ir Metodikos 83.5 punkte. Atsižvelgiant į tai, sutiktina su atsakovo argumentais, jog nuorodų į atitinkamus ir viešai prieinamus internetinius puslapius pateikimas, kuriuose po kurio laiko informacija yra keičiama, nelaikytina tinkamu turto vertės pagrindimu.

Metodikos 58.1 punkte nustatyta, kad taikant lyginamąjį metodą surenkama informacija apie ne mažiau kaip 3 per paskutinius trisdešimt šešis mėnesius įvykusių analogiško arba panašaus turto sandorių kainas, prioriteto tvarka naudojant artimiausius vertinimo datai įvykusius sandorius. Metodikos 43 punkte nustatyta, kad atliekant retrospektyvinį (kaip ir šiuo atveju) turto vertinimą, galima remtis tik tomis sąlygomis ir aplinkybėmis, kurios egzistavo nurodytą vertės nustatymo dieną (praeityje) ir buvo iki nurodytos vertės nustatymo dienos (praeityje). Tai, kad ataskaitų vertinimo metu buvo nustatyta, jog Ataskaitoje I palyginamaisiais objektais buvo parinkti sandoriai, kurie buvo įvykę vėliau nei vertės nustatymo data, paneigia skundo argumentus dėl tinkamai pasirinktų palyginamųjų sandorių.

TVVPĮ 22 straipsnio 4 dalies 5 punkte nustatyta, kad ataskaitoje turi būti nurodyti užsakovo duomenys, šio straipsnio 4 d. 7 p. nustatyta, kad ataskaitoje turi būti nurodytas pažymėjimo, kuriuo įrodoma, kad turto vertinimo įmonė įrašyta į Išorės turto arba verslo vertinimo veikla turinčių teisę verstis asmenų sąrašą, numeris. Atsižvelgiant į tai, jog sąlygos ataskaitoje nurodyti užsakovo duomenis ir pažymėjimo numerį įtvirtintos įstatymu, tai tuo labiau nesudaro pagrindo šių reikalavimų laikyti tik formaliais, kaip skunde nurodyta.

Teismas, vertindamas proceso šalių argumentus dėl Ataskaitoje II konstatuotų pažeidimų (TVVPĮ 22 str. 4 d. 7, 12, 13 punktų reikalavimams, Metodikos 35.1, 35.2, 57, 58, 61, 62.4, 71.2, 71.5 ir 83.5 punktų reikalavimams) nustatė, jog Ataskaitoje II iš esmės buvo nustatyti panašaus pobūdžio pažeidimai, kaip ir Ataskaitoje I (t. y. turto vertės pagrindimas, neatitikimai dėl palyginamųjų objektų tinkamo/netinkamo parinkimo, turto vertinimo ataskaitoje panaudotos informacijos šaltinių tinkamumas, patikimumas, jų išliekamumas ir t. t.). Pažymėjo, jog įvertinus šalių argumentus dėl Ataskaitoje II nustatytų neatitikimų TVVPĮ ir Metodikos nuostatoms, sutiktina su atsakovo argumentais dėl nustatytų ir konstatuotų pažeidimų. Tuo tarpu pareiškėjai Ataskaitos II teisingumą grįsdami veiksmais atliktais pagal nusistovėjusia praktiką ir nurodant, jog nesant informacijos apie įvykusius sandorius, teisinga remtis pasiūloje esančiais skelbimais, atsakovo nustatytų pažeidimų nepaneigė.

Teismas sutiko ir su atsakovo argumentais dėl Metodikos 35 punkto pažeidimo. Minėtoje teisės nuostatoje nustatyta, kad objekto apžiūros metu objektas turi būti nufotografuotas padarant mažiausiai tris foto nuotraukas. Tuo tarpu rengiant Ataskaitą II pateikus tik vieną vertinamo objekto – lieptas ir valtinė foto nuotrauką, skundo argumentų, jog tai atitinka Metodikos reikalavimus, pareiškėjai nepagrindė.

Teismo vertinimu, skundo argumentai dėl Garbės teismo narių kompetencijos kvalifikacijos bei Tarnybos kompetencijos laikytini kaip abstraktaus pobūdžio ir niekaip negalintys paneigti konstatuotų teisės aktų pažeidimų. Argumentai išdėstyti dėl Tarnybos vertinimo ataskaitoms taikomų skirtingų standartų taip pat laikytini neturintys reikšmės nagrinėjamam ginčui, nes nesusijęs su nagrinėjamu ginču.

Teismas nesutiko su skundo argumentais, jog drausminės bylos medžiaga buvo išnagrinėta pareiškėjai nesuteikiant teisės pateikti paaiškinimus ir pasisakyti. Pabrėžtina, kad byloje nekeliamas ginčas dėl nežinojimo, ar kaip kitaip nepranešimo pareiškėjai apie vyksiančius posėdžius.

Atkreipė dėmesį į tai, kad nuobauda A. K. buvo paskirta ne tik atsižvelgiant į padarytų pažeidimų pobūdį, tačiau esmine aplinkybe, turinčia įtakos nuobaudos skyrimui, laikyta ir tai, kad pareiškėjai už turto vertinimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimus rengiant turto vertinimo ataskaitas 2012 m. gruodžio 20 d. Garbės teismo sprendimu Nr. GT-14(12)-S jau buvo paskirta drausminė nuobauda – papeikimas. Informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis nustatyta, kad minėto 2012 m. gruodžio 20 d. Garbės teismo sprendimo teisėtumas buvo nagrinėjamas administracinėje byloje Nr. I-2377-142/2013 pagal pareiškėjos A. K. skundą dėl Turto arba verslo vertintojų garbės teismo 2012 m. gruodžio 20 d. sprendimo Nr. GT-14(12)-S panaikinimo atsakovui Turto vertinimo priežiūros tarnybai. Teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. sprendimu Garbės teismo 2012 m. gruodžio 20 d. sprendimas buvo pakeistas, t. y. vietoje papeikimo, pareiškėjai sušvelninant nuobaudą buvo paskirta TVVPĮ 29 straipsnio 4 dalies 1 punkte nustatyta drausminė nuobauda – pastaba. Minėtas teismo sprendimas įsiteisėjo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 29 d. nutartimi Nr. A-756-565/2014. Atsižvelgiant į tai, kad Garbės teismas 2013 m. birželio 18 d. sprendimu skirdamas nuobaudą atsižvelgė, kad pareiškėjai prieš tai jau buvo paskirta nuobauda papeikimas, todėl pareiškėjai buvo skirta trečia pagal dydį nuobauda (TVVPĮ 29 str. 4 d. 3 p.), taip pat vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais bei atsižvelgiant į ginčo faktinių aplinkybių visumą, darytina išvada, jog yra pagrindas pakeisti Garbės teismo 2013 m. birželio 18 d. sprendimą, rezoliucinę dalį išdėstant: ,,Garbės teismas nutaria: skirti A. K. Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 29 straipsnio 4 dalies 2 punkte nustatytą drausminę nuobaudą – papeikimą“. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, pareiškėjai skundo argumentais iš esmės Tarnybos nustatytų ginčo aplinkybių nepaneigė, tačiau, atsižvelgiant į ankstesnės nuobaudos paskirtos Garbės teismo 2012 m. gruodžio 20 d. sprendimu pakeitimo aplinkybes, pareiškėjai 2013 m. birželio 18 d. Garbės teismo sprendimu paskirta atsakomybės našta švelnintina, paskiriant papeikimą.

III.

Pareiškėjai apeliacinį skundą iš esmės grindė argumentais, kurie buvo suformuluoti skunde pirmosios instancijos teismui.

IV.

Teismas, patikrinęs skundžiamo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 12 d. sprendimo dalį dėl bylos nutraukimo, sutiko su pirmosios instancijos teismo argumentais, ir konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas bylos dalį dėl Tarnybos 2013 m. birželio 26 d. išvados Nr. T-3(13)-I ir Tarnybos 2013 m. birželio 28 d. išvados Nr. T(1.13)A2-1144(13) nutraukė pagrįstai.

Nurodė, jog Išvada Nr. T-3(13)-I buvo parengta pagal Tarnyboje gautą Vilniaus apskrities VMI 2013 m. balandžio 26 d. raštu Nr. (12.12-30-8)-46-KD-1997 pateiktą prašymą įvertinti UAB „Auditas ir konsultacijos“ vardu parengtos turto vertinimo ataskaitos Nr. 5/2190(Vil):12 atitikimą TVVPĮ 22 straipsnyje nustatytiems reikalavimams. Tuo tarpu išvada Nr. T(1.13)A2-1144(13) buvo parengta pagal V. P. 2013 m. kovo 20 d. skundą ir prašymą atlikti tyrimą dėl turto vertintojos A. K. atlikto turto vertinimo ir 2013 m. vasario 22 d. UAB „Auditas ir konsultacijos“ vardu parengtos Turto vertinimo ataskaitos Nr. 340/2224(UKM):13. Pažymėjo, jog tokių paklausimų nagrinėjimo tvarką reglamentuoja Turto vertinimo priežiūros tarnybos direktoriaus 2013 m. balandžio 15 d. įsakymu Nr. B1-14 patvirtintos Paklausimų dėl turto arba verslo vertinimo ataskaitų atitikties TVVPĮ 22 straipsnyje nustatytiems reikalavimams nagrinėjimo taisyklės. Šių taisyklių 13 punkte nustatyta, kad Tarnyba išnagrinėjusi turto arba verslo vertinimo ataskaitą, esant TVVPĮ 29 straipsnio 2 dalyje nustatytam pagrindui, parengia ir pateikia Turto arba verslo vertintojų garbės teismui teikimą dėl drausmės bylos iškėlimo ataskaitą parengusiam turto arba verslo vertintojui, kurį pasirašo Tarnybos direktorius. Garbės teismui išnagrinėjus turto arba verslo vertintojo drausmės bylą, Tarnyba parengia išvadą dėl turto arba verslo vertintojo parengtos turto arba verslo vertinimo ataskaitos atitikties TVVPĮ 22 straipsnyje nustatytiems reikalavimams, kurią pasirašo Tarnybos direktorius. TVVPĮ 23 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog turto arba verslo vertinimo ataskaita laikoma teisinga, kol Tarnyba nėra nustačiusi jos neatitikties šio įstatymo 22 straipsnyje nustatytiems reikalavimams ir (arba) kol ji nėra nuginčyta teisme. Išvada dėl turto ar verslo vertinimo ataskaitos yra parengiama po Garbės teismo sprendimo. Kaip ir nagrinėjamu atveju, pareiškėjos prašytos panaikinti išvados buvo priimtos jau po Garbės teismo 2013 m. birželio 18 d. sprendimo. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs išvadų turinį, atkreipė dėmesį į tai, kad išvadose tik išdėstyta Tarnybos pozicija dėl ataskaitų atitikties TVVPĮ 22 straipsnio ir Metodikos nuostatų reikalavimams, tačiau išvadose nėra nurodyta privalomųjų nurodymų ir išvadomis ataskaitos nepanaikinamos. Šios išvados nelaikytinos administraciniais sprendimais ir vertinamos kaip konstatuojamojo pobūdžio aktai, nesukeliantys konkrečių teisinių pasekmių. Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-602-162/2014 pateiktais išaiškinimais ir nurodė, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad 2013 m. birželio 26 d. išvada ir 2013 m. birželio 28 d. išvada nagrinėjamu atveju negali būti administracinės bylos dalyku.

Nurodė, jog Garbės teismas, nagrinėdamas turto vertintojos drausmės bylą, tyrė pareiškėjos veiksmų rengiant ataskaitas Nr. 340/2224(UKM):13 ir Nr. 5/2190(Vil):12 atitiktį TVVPĮ 29 straipsnio 1 dalyje nurodytiems teisės aktams, t. y. vertino jos profesinės veiklos galimus pažeidimus. Rėmėsi TVVPĮ 2 straipsnio 15 dalimi ir nurodė, jog įgyvendindamas šią TVVPĮ nuostatą, Finansų ministras 2012 m. balandžio 27 d. įsakymu Nr. 1K-159 patvirtino Turto ir verslo vertinimo metodiką. Taigi Metodika yra poįstatyminis teisės aktas, kuris nustato TVVPĮ įgyvendinimo tvarką. Teismas rėmėsi TVVPĮ 29 straipsniu ir nurodė, jog TVVPĮ nenustato aiškių kriterijų, kuriais remiantis Garbės teismas turėtų vadovautis skirdamas švelnesnę ar griežtesnę drausminę nuobaudą. Tačiau iš dalies šiuos kriterijus, kuriais remiantis Garbės teismas turėtų vadovautis skirdamas švelnesnę ar griežtesnę drausminę nuobaudą, nustato Turto arba verslo vertintojų garbės teismo nuostatai, patvirtinti Lietuvos Respublikos finansų ministro 2012 m. gegužės 17 d. įsakymu Nr. 1K-192. Remiantis šių Nuostatų 36 punktu, Garbės teismas, priimdamas sprendimą skirti drausminę nuobaudą, įvertina vertintojo padaryto pažeidimo pobūdį, jo padarymo aplinkybes ir galiojančias vertintojui paskirtas drausmines nuobaudas. Remiantis Turto arba verslo vertintojų garbės teismo nuostatais Garbės teismo sprendimo mastas ir griežtumas turi būti proporcingi vertintojo padarytų TVVPĮ nurodytų pažeidimų mastui ir pasekmėms (Nuostatų 3.5 p.).

Teismas, vertindamas Garbės teismo 2013 m. birželio 18 d. sprendimo pagrįstumą, atkreipė dėmesį į tai, kad pagrindinis ginčo ataskaitų trūkumas, nurodytas ginčijamame Garbės teismo sprendime, yra tai, kad jose tinkamai nepateiktas turto vertės nustatymo pagrindimas. TVVPĮ 22 straipsnio 4 dalyje įtvirtinti reikalavimai turto vertinimo ataskaitos turiniui, taip pat nustatyta, kad ataskaitoje turi būti turto arba verslo vertės nustatymo pagrindimas, pateikiant turto arba verslo vertės skaičiavimus. Tokie skaičiavimai turi būti pakankami, kad ir turto vertinimo užsakovas, ir tretieji asmenys galėtų įsitikinti turto vertės nustatymo pagrįstumu, ypač tais atvejais, kai taikomas lyginamasis metodas. Teismas pripažino pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad vertinimo ataskaitoje turi būti nurodytas vertinamo objekto vertės nustatymo pagrindimas, kartu ataskaitoje nurodant ir pritaikytas formules, atliktų skaičiavimų seką bei galutinius rezultatus. Nagrinėjamu atveju nebuvo pateikta tinkamo vertinamo objekto vertės nustatymo pagrindimo, kartu nurodant pritaikytas formules, atliktų skaičiavimų seką bei galutinius rezultatus, dėl to pareiškėja ginčijamu sprendimu pagrįstai buvo pripažinta nesilaikiusia TVVPĮ 22 straipsnio 4 dalies 13 punkto reikalavimų. Kiti ataskaitų trūkumai, nurodyti ginčijamame Garbės teismo sprendime, yra daugiau formalūs – pvz., nepateiktas minimalus vertinamo objekto nuotraukų skaičius. Tokio pobūdžio pažeidimai, teismo vertinimu, nelaikytini esminiais.

Teismas, įvertinęs pareiškėjos padarytų pažeidimų turinį ir už juos skirtos drausminės atsakomybės, nurodė, jog ginčijamu Garbės teismo sprendimu pareiškėjai skirta nuobauda yra akivaizdžiai neproporcinga, t. y. pareiškėjai sukelia neproporcingai neigiamas pasekmes – atima teisę tam tikrą laiką užsiimti turto vertintojo veikla (kvalifikacinių pažymėjimų galiojimo sustabdymas). Tokio pobūdžio drausminė nuobauda gali būti skiriama tik tada, kai turto vertintojo padaryti pažeidimai atliekant turto ar verslo vertinimą gali būti apibūdinti kaip grubūs ar esminiai turto vertinimo ataskaitoms keliamų reikalavimų pažeidimai, sukėlę rimtas neigiamas pasekmes tretiesiems asmenims. Ginčijamame Garbės teismo sprendime pareiškėjos padarytų pažeidimų rimtos neigiamos pasekmės nebuvo įvardintos, kaip ir nebuvo nurodytos priežastys, dėl kurių minėti turto vertinimo ataskaitoms keliamų reikalavimų pažeidimai laikytini grubiais ar esminiais.

V.

Paaiškina, jog egzistuoja pagrindas atnaujinti procesą administracinėje byloje remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 153 straipsnio 2 dalies 8, 12 punktų pagrindais. Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 29 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-756-565/2014, 2015 m. kovo 16 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1004-502/2015, 2015 m. gegužės 4 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-823-146/2015 ir nurodo, jog, teismams konstatavus, kad vertintojas padarė pažeidimus, tačiau jam taikyta drausminė nuobauda yra per griežta, teismai ne panaikindavo vertintojui skirta drausminę nuobauda, o ją sušvelnindavo. Nagrinėjamu atveju Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nukrypo nuo formuojamos praktikos ir egzistuoja ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte įtvirtintas administracinės bylos nagrinėjimo proceso atnaujinimo pagrindas – kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Šiuo atveju aktuali ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-602-2748/2012.

Nurodo, jog teismas nepateikė motyvų, kodėl vertintojai Garbės teismo sprendimu skirta drausminė nuobauda ne sušvelninta, o panaikinta. Nutartyje nėra motyvų, pagrindžiančių, kodėl konstatavęs, kad Garbės teismas pagrįstai nustatė vertintojos padarytus teisės aktų nuostatų pažeidimus, bet jai skirta drausminė nuobauda yra per griežta, teismo drausminės nuobaudos nepakeitė švelnesne. Vilniaus apygardos administracinis teismas sprendimu vertintojai skirtą drausminę nuobaudą buvo sušvelninęs nuo kvalifikacijos pažymėjimo galiojimo sustabdymo ir kvalifikacijos patikrinimo iki papeikimo, atsakovas tokiam teismo sprendimui neprieštaravo, tačiau teismo nutartyje šis faktas neanalizuotas ir neaptartas.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-756-565/2014 buvo paliktas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo drausminė nuobauda buvo sušvelninta nuo papeikimo iki pastabos. Teismas nurodė, kad dėl minėtoje byloje pareiškėjos padarytų pažeidimų gausos ir pobūdžio darytina išvada, jog visi Garbės teismo nustatyti pažeidimai negalėjo būti pripažinti formalaus pobūdžio pažeidimais. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje teismas konstatavo, kad nebuvo pateikta tinkamo vertinamo objekto vertės nustatymo pagrindimo, tačiau kitus ataskaitų trūkumus, nurodytus Garbės teismo sprendime, teismas pripažino formaliais. Atsakovas klaidingai teigia, kad turto vertintojos veiksmai ne kartą buvo nagrinėti Garbės teisme ir taikytos kelios drausminės nuobaudos, nes galiojančių drausminių nuobaudų A. K. tariamų pažeidimų padarymo metu neturėjo.

Nurodo, jog Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 9 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-3166-596/2014 negalima vadovautis, kadangi vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.

Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 16 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1004-502/2015 tam tikri turto vertintojo veiksmai buvo pripažinti tyčiniu klaidinimu, taip pat teismas pritarė Garbės teismo sprendimo motyvams, kad pareiškėjo parengtose ataskaitose buvo nustatytos itin didelės turto rinkos vertės, šios ataskaitos panaudotos įkeičiant turtą, esminiai jų turinio trukumai lėmė nekokybiškų turto vertinimo paslaugų užsakovams suteikimą, sukėlė neigiamų pasekmių valstybės ekonominei sistemai bei diskreditavo turto vertintojo vardą. Spręsta, jog pareiškėjo padarytų pažeidimų gausa ir sistemiškumas, neleidžia šių pažeidimų laikyti neatsargiais arba vien formaliais. Atitinkamai, šia byla dėl skirtingų faktinių aplinkybių taip pat negali būti vadovaujamasi nagrinėjamoje byloje.

Nurodo, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P-261-65/2012 nagrinėjamam atvejui nėra aktuali. Šioje teismo nutartyje nėra formuluojamos konkrečios teisės aiškinimo taisyklės, nuo kurių būtų galėjęs nukrypti teismas nagrinėjamoje byloje, o tik sprendžiama dėl pagrindų proceso atnaujinimui buvimo. Atsakovo nurodomoje nutartyje taip pat taikomos visai kitos teisės normos. Jeigu būtų nuspręsta pagal analogiją taikyti Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir Valstybės tarnybos įstatymas) nuostatas, net ir atnaujinus bylos nagrinėjimą, drausminė nuobauda negalėtų būti turto vertintojai skiriama jau vien dėl to, kad šiai dienai yra išnykęs baustumas. Lietuvos vyriausiasis administracinis 2012 m. liepos 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-552-2748/2012 nurodė, jog Valstybės tarnybos įstatymo 31 straipsnio 1 dalis numato, kad valstybės tarnautojas laikomas nebaustu tarnybine nuobauda, kai po tarnybinės nuobaudos paskyrimo datos praėjo vieneri metai, todėl, jeigu teismas, praėjus metams nuo tarnybinės nuobaudos paskyrimo, atnaujinus procesą, nuspręstų skirti švelnesnę nuobaudą, tai reikštų draudimo teismui pačiam skirti nuobaudą pažeidimą. Nuo Garbės teismo 2013 m. birželio 18 d. sprendimo, kuriuo A. K. paskirta drausminė nuobauda, skyrimo praėjo daugiau kaip dveji metai, todėl net ir atnaujinus procesą pareiškėjai drausminė nuobauda negalėtų būti skiriama.

Pareiškėjai pabrėžia, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-823-146/2015 ginčo nagrinėjimo metu nebuvo priimta.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

VI.

Atsakovas Turto vertinimo priežiūros tarnyba pateiktu prašymu siekia, kad būtų atnaujintas procesas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A-490-822/2015.

Vertindama pateiktą prašymą teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog priimto teismo sprendimo teisinė galia suponuoja jo nekintamumą, teismo sprendimo pagrindu atsiradusių teisinių santykių stabilumą, tačiau galimi atvejai, kai po bylos išsprendimo paaiškėja naujų teisinių ar faktinių aplinkybių, turinčių įtakos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Būtent tokiai situacijai įstatymų leidėjas ir įtvirtino proceso atnaujinimo institutą, kuris yra vertinamas kaip išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės procedūra, kurios tikslas yra užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-63-159/2010). Be to, proceso atnaujinimo tikslas taip pat yra išvengti teisinių galimo neteisėto teismo sprendimo (nutarties) padarinių ir taip įvykdyti teisingumą, apginant ne tik privačių šalių, bet ir viešąjį interesą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-121/2011).

Nurodytas proceso atnaujinimo tikslas lemia, kad proceso atnaujinimas yra specifinė administracinės teisenos stadija. Administracinių bylų, užbaigtų įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas laikantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 23 skirsnyje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos (ABTĮ 153 str. 1 d.). ABTĮ 153 straipsnio 2 dalis numato baigtinį sąrašą pagrindų, kuriems esant procesas administracinėje byloje gali būti atnaujinamas, tuo tarpu ABTĮ 156 straipsnis reglamentuoja prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminus.

Vadovaujantis ABTĮ 158 straipsnio 2 dalimi, nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo teismas patikrina, ar prašymas paduotas nepraleidus ABTĮ 156 straipsnyje nustatytų terminų ir ar jis pagrįstas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje numatytais proceso atnaujinimo pagrindais. Teisėjų kolegija pastebi, jog proceso atnaujinimo institutą reglamentuojančios teisės normos turi būti aiškinamos ir taikomos atsižvelgiant į šio instituto tikslus ir uždavinius. Dažniausiai jis taikomas tada, kai suinteresuotas asmuo nebeturi galimybės apginti savo pažeistas teises ir interesus kitais teismų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės instancinės sistemos būdais. Dėl to ir procesas privalo būti atnaujinamas, jeigu yra pagrindas manyti, kad dėl nurodytų aplinkybių, kurias šalis įvardija kaip proceso atnaujinimo pagrindą, byloje priimti teismų procesiniai sprendimai gali būti neteisėti ir nepagrįsti. Taigi sprendžiant dėl proceso atnaujinimo ginčas iš esmės iš naujo nėra nagrinėjamas. Sprendžiamas tik procesinis klausimas, ar nagrinėjamu atveju yra vienas ar keli iš pagrindų procesui administracinėje byloje atnaujinti.

Teisėjų kolegija, vykdydama nurodytus įstatymo leidėjo įpareigojimus ir vertindama, ar nėra praleistas terminas prašymui dėl proceso atnaujinimo pateikti, visų pirma pažymi, jog ABTĮ 156 straipsnio 1 dalis numato, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas. Asmenims, praleidusiems prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminą dėl svarbių priežasčių, praleistas terminas gali būti atnaujintas, jeigu prašymas dėl termino atnaujinimo paduotas ne vėliau kaip po vienerių metų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos (ABTĮ 156 str. 2 d.). Prašymas dėl proceso atnaujinimo negali būti paduodamas, jeigu nuo sprendimo ar nutarties įsiteisėjimo praėjo daugiau kaip penkeri metai, išskyrus ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytą atvejį (ABTĮ 156 str. 3 d.).

Nagrinėjamu atveju atsakovas prašo atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A-490-822/2015, kurioje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas priėmė galutinę 2015 m. balandžio 23 d. nutartį (t. VI, b. l. 117-129). Prašymas dėl proceso atnaujinimo įvardintoje byloje buvo pateiktas 2015 m. birželio 11 d. (t. VI, b. l. 190-194), todėl šiuo atveju nėra praleistas ABTĮ 156 straipsnio 1 dalyje nurodytas terminas prašymui pateikti ir pateiktas prašymas yra nagrinėtinas iš esmės.

Prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodoma, jog egzistuoja pagrindas atnaujinti procesą įvardintoje administracinėje byloje ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8, 12 punktų pagrindais, todėl siekiant aiškumo dėl įvardintų pagrindų buvimo pasisakytina atskirai (t. VI, b. l. 190-194).

Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu

Kaip minėta, atsakovas prašo atnaujinti procesą administracinėje byloje remiantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punktu, numatančiu, jog procesas gali būti atnaujinamas, jeigu sprendimas ar nutartis yra be motyvų (t. VI, b. l. 190-194). Toks pagrindo atnaujinimo buvimas gali būti siejamas tiek su ABTĮ 86 straipsniu, numatančiu, kad teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, reikalaujančiu, kad teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus (ABTĮ 86 str. 3 d.) sprendimo rezoliucinėje dalyje pateikiant išvadas, kurios grindžiamos ABTĮ 87 straipsnio 4 dalies 1–4 punktų reikalavimus atitinkančia sprendimo motyvuojamąja dalimi, tiek su Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) išaiškinimais, kad teismo nuosprendžiai (kiti baigiamieji teismo aktai) turi būti aiškūs byloje dalyvaujantiems ir kitiems asmenims (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d., 2006 m. kovo 28 d. nutarimus).

Kiek tai susiję su nurodytu proceso atnaujinimo pagrindu, teisėjų kolegija pažymi, jog aptariamu pagrindu procesas gali būti atnaujinamas tada, jei teismo sprendimas (nutartis) apskritai neturi motyvuojamosios dalies arba iš procesinio dokumento turinio neaišku, kuo vadovaudamasis teismas padarė išvadą, suformuluotą teismo sprendimo (nutarties) rezoliucinėje dalyje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. liepos 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-662-61/2010, 2011 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-143-127/2011).

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į atsakovo prašymo dalį, argumentus, motyvuojant proceso atnaujinimo buvimą nurodytu pagrindu, pastebi, jog šiuo atveju iš priimtos teismo nutarties matyti, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 12 d. sprendimą pakeitė, panaikinant sprendimo dalį, kuria buvo pakeistas Turto arba verslo vertintojų garbės teismo 2013 m. birželio 18 d. sprendimas Nr. GT-44(13)-S, ir toje dalyje priimant naują sprendimą – panaikinti Turto arba verslo vertintojų garbės teismo 2013 m. birželio 18 d. sprendimą Nr. GT-44(13)-S. Teismas, grįsdamas nurodytą sprendimą, įvertinęs pareiškėjos padarytų pažeidimų turinį ir už juos skirtos drausminės nuobaudos rūšį, nurodė, jog ginčijamu Garbės teismo sprendimu pareiškėjai skirta nuobauda yra akivaizdžiai neproporcinga, t. y. pareiškėjai sukelia neproporcingai neigiamas pasekmes – atima teisę tam tikrą laiką užsiimti turto vertintojo veikla (kvalifikacinių pažymėjimų galiojimo sustabdymas). Tokio pobūdžio drausminė nuobauda gali būti skiriama tik tada, kai turto vertintojo padaryti pažeidimai atliekant turto ar verslo vertinimą gali būti apibūdinti kaip grubūs ar esminiai turto vertinimo ataskaitoms keliamų reikalavimų pažeidimai, sukėlę rimtas neigiamas pasekmes tretiesiems asmenims. Ginčijamame Garbės teismo sprendime pareiškėjos padarytų pažeidimų rimtos neigiamos pasekmės nebuvo įvardintos, kaip ir nebuvo nurodytos priežastys, dėl kurių minėti turto vertinimo ataskaitoms keliamų reikalavimų pažeidimai laikytini grubiais ar esminiais. Atitinkamai teismas nurodytų faktinių aplinkybių kontekste visiškai panaikino pareiškėjai skirtą nuobaudą (t. VI, b. l. 117-129).

Taigi, kaip matyti iš priimto sprendimo administracinėje byloje Nr. A-490-822/2015, sprendime yra nurodyti motyvai, kuriais grindžiamas priimtas teismo sprendimas. Teismas priimtą sprendimą panaikinti skundžiamą Garbės teismo sprendimą iš esmės grindė proporcingumo principu, kad skirta nuobauda nebuvo adekvati konstatuotiems pažeidimams. Be to, šiuo atveju atsakovo grindžiamas nesutikimas su teismo panaikinta nuobauda, argumentavimas klaidingos teismų praktikos formavimu remiantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu, pateiktų teismo motyvų administracinėje byloje Nr. A-490-822/2015 neatitikimu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamam aiškinimui iš esmės pats savaime rodo, kad teismo sprendimas yra motyvuotas, tik asmuo su pateiktais motyvais nesutinka. Tačiau šiame kontekste teisėjų kolegija vis dėlto pastebi, jog šiuo atveju atsakovo netenkinantys, nepakankamai išsamūs teismo sprendimo motyvai ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkto prasme negali būti prilyginti motyvų nebuvimui.

Dėl nurodytų motyvų nėra pagrįsto pagrindo atnaujinti procesą administracinėje byloje ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu.

Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu

Atsakovas taip pat prašo atnaujinti procesą administracinėje byloje ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto, numatančio, kad procesas gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, pagrindu (t. VI, b. l. 190-194). Šis pagrindas gali būti iš dalies siejamas su nuostata, kad vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.). Taigi, kaip matyti įstatymų leidėjo teisinio reguliavimo įtvirtinimo, vienoda teismų praktika administraciniuose teismuose užtikrinama ne tik instancine teismo sprendimų kontrole, bet ir proceso atnaujinimo instituto pagalba.

Pažymėtina, jog, siekiant proceso atnaujinimo analizuojamu pagrindu, šaliai, prašančiai atnaujinti procesą, būtina pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, kad administracinių teismų praktika ginčijamu klausimu yra nevienoda, byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-146-10/2012). Atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu galima tik tuomet, kai bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios, jas vertinant ir nustatytoms aplinkybėms taikant atitinkamas teisės normas priimti skirtingi procesiniai sprendimai (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-143-127/2011, 2012 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-602-71/2012).

Papildomai pabrėžtina, jog procesas, siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, turėtų būti atnaujinamas tada, kai dėl galbūt skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, nes priešingu atveju nepagrįstai būtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-662-54/2010, 2011 m. vasario 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-502-19/2011). Taigi tuo atveju, jeigu, esant iš esmės vienodoms faktinėms aplinkybėms, nėra užtikrinamas vienodas teisės normos taikymas ir aiškinimas, atsiranda pagrindas atnaujinti bylą pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktą. Priešingas aiškinimas nebūtų suderinamas ne tik su šioje nutartyje proceso atnaujinimo administracinėje byloje instituto tikslais, bet ir prieštarautų teisingumo ir protingumo kriterijams, teisinės valstybės principui.

Nagrinėjamu atveju atsakovas, grįsdamas proceso atnaujinimo pagrindo buvimą, remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 29 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-756-565/2014, 2015 m. kovo 16 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1004-502/2015, 2015 m. gegužės 4 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-823-146/2015 ir nurodo, jog šiais atvejais teismams konstatavus, kad vertintojas padarė pažeidimus, tačiau jam taikyta drausminė nuobauda yra per griežta, teismai ne panaikindavo vertintojui skirtą drausminę nuobaudą, o ją sušvelnindavo. Tuo tarpu šioje byloje teismas nurodyto klausimo nesprendė, nepagrįstai panaikino iš viso pareiškėjui skirtą drausminę nuobaudą. (t. VI, b. l. 190-194)

Vertindama nurodytą aspektą teisėjų kolegija pažymi, jog iš tiesų Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-756-565/2014 buvo pažymėta, kad Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad konstituciniai teisingumo, teisinės valstybės principai suponuoja ir tai, kad už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti; tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (proporcingumas) (žr. Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 6 d., 2001 m. spalio 2 d., 2004 m. sausio 26 d., 2005 m. lapkričio 3 d., 2005 m. lapkričio 10 d., 2008 m. sausio 21 d. nutarimus). Teismas, atsižvelgęs į konkrečius nustatytus ir konstatuotus pažeidimus, vertino, jog pirmosios instancijos teismas, pagrįstai vadovaudamasis nurodytu teisiniu reguliavimu, pareiškėjai skyrė švelnesnę nuobaudą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. kovo 16 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1004-502/2015 nurodė, jog turto arba verslo vertintojų drausminės atsakomybės klausimai nėra detaliau reglamentuoti Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatyme (toliau – ir Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymas) ir jį įgyvendinančiuose teisės aktuose, teisėjų kolegija, pasisakydama pareiškėjui skirtos drausminės nuobaudos individualizavimo aspektu be kita ko vadovausis bendraisiais įstatymų pradmenimis ir administracinių teismų praktika panašiose bylose. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad nagrinėjant administracines bylas dėl tarnybinių (drausminių) nuobaudų paskyrimo pagrįstumo ir teisėtumo, teismine tvarka kiekvienu konkrečiu atveju yra būtina patikrinti ir įvertinti paskirtos tarnybinės nuobaudos atitikimą bendriesiems tarnybinių (drausminių) nuobaudų skyrimo principams (įskaitant nuobaudos tikslingumo ir veiksmingumo) bei teisingumo ir protingumo kriterijams (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-11-319/2007, 2012 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-520-1838/2012). Teismas švelnina paskirtą tarnybinę nuobaudą, jei paskirtoji nuobauda pareiškėjui yra aiškiai per griežta bei bausmės tikslai gali būti pasiekti paskyrus jam švelnesnę nuobaudą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-438-649/2013). Teismas akcentavo, jog teisinės atsakomybės neišvengiamumo principas reikalauja, kad pažeidimą padariusiam asmeniui būtų pritaikyta jo nusižengimo sunkumui proporcinga poveikio priemonė (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-492-360/2013). Šioje byloje teismas, pripažinęs, kad nėra pagrindo pareiškėją varžyti labiau nei reikalinga prevencijos ir nubaudimo tikslams pasiekti, pareiškėjui skirtą Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 29 straipsnio 4 dalies 4 punkte numatytą drausminę nuobaudą pakeitė švelnesne poveikio priemone – turto vertintojo kvalifikacijos pažymėjimo galiojimo sustabdymu ir kvalifikacijos patikrinimu (29 str. 4 d. 3 p.). Iš esmės analogiškos pozicijos buvo laikomasi ir vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 4 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-823-146/2015.

Teisėjų kolegija taip pat pastebi, kad nors teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog naujai suformuota ar pasikeitusi teismų praktika dažniausiai negali būti taikoma išnagrinėtai bylai ir negali būti vertinama kaip pagrindas atnaujinti procesą, nes prieštarautų teisės principui lex retro non agit (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-520-40/2012), tačiau nagrinėjamu atveju administracinės bylos Nr. A-756-565/2014, Nr. A-1004-502/2015 yra priimtos pirmiau nei administracinė byla Nr. A-490-822/2015, kurioje šiuo atveju yra svarstoma, ar yra pagrindas atnaujinti procesą. Taigi, atsižvelgus į nurodytose administracinėse bylose pateiktus išaiškinimus, spręstina, ar yra pagrindas atnaujinti procesą administracinėje byloje motyvuojant vienodos administracinių teismų praktikos formavimo užtikrinimu (ABTĮ 153 str. 2 d. 12 p.).

Atsižvelgusi į nurodytus teismo vertinimus teisėjų kolegija pabrėžia, jog administracinėje byloje Nr. A-490-822/2015 pirmosios instancijos teismas jau buvo sušvelninęs pareiškėjai skirtą nuobaudą, skiriant jai ne kvalifikacinių pažymėjimų galiojimo sustabdymą, o papeikimą (t. IV, b. l. 132-140). Su tokiu sprendimu, kuriuo buvo sušvelninta pareiškėjai skirta nuobauda, nesutiko pareiškėjai, inicijuodami apeliacinį procesą (t. IV, b. l. 144-150). Tuo tarpu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas pareiškėjų skundą dėl jau skirtos sušvelnintos nuobaudos, iš viso panaikino skirtą nuobaudą, atsižvelgęs į proporcingumo principo taikymą, padarytų pažeidimų pobūdį (t. VI, b. l. 117-129). Taigi iš nurodytų vertintų situacijų matyti, kad nors administracinėje byloje Nr. A-490-822/2015 pareiškėjai skirta nuobauda buvo sušvelninta pirmosios instancijos teismo, tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas iš viso vertino, kad nėra pagrindo pareiškėjai skirti nuobaudos, atsižvelgęs į konstatuotus pažeidimus ir jų pobūdį. Tuo tarpu atsakovo nurodytose bylose buvo sprendžiama tik dėl skirtos nuobaudos sušvelninimo, tačiau ne dėl jos panaikinimo ir nebuvo konstatuota, kad visais atvejais pareiškėjui (nesvarbu kokie būtų pažeidimai, jų pobūdis, kiek būtų padaroma pažeidimų, esant net labai formaliam, smulkiam pažeidimui) turi būti skiriama nuobauda. Taigi atsižvelgus į nurodytus motyvus, į nurodytų aplinkybių visumą nėra pagrindo teigti, kad atsakovo nurodytų administracinių bylų faktinės aplinkybės yra vienodos, analogiškos, pateikti prieštaringi išaiškinimai iš esmės lemia poreikį užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą ir šiuo atveju kyla poreikis atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-490-822/2015 ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu. Teisėjų kolegija taip pat pastebi, jog konstatuotų pažeidimų pobūdis ir atitinkamai nuobaudos skyrimas (galimai ir neskyrimas) už jų padarymą inter alia yra klausimas susijęs su įrodymų vertinimu (ABTĮ 57 str.), su teismo pareiga parinkti tokią nuobaudą, kuri laikantis proporcingumo principo, labiausiai atitiktų pažeidimų pobūdį, leistų pasiekti, jeigu reikia, nuobaudos skyrimo tikslus.

Dėl pirmiau įvardintų motyvų teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju atsakovo prašymas dėl proceso atnaujinimo remiantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8, 12 punktų pagrindu yra nepagrįstas, todėl procesas administracinėje byloje Nr. A-490-822/2015 neatnaujintinas.

Toks sprendimas taip pat yra priimamas atsižvelgus ir į tai, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje yra pažymėjęs, jog neišvengiama, kad teismo procese šalys turi priešingas nuomones dėl faktų interpretavimo ir materialinės teisės taikymo. Teismai turi įvertinti šiuos argumentus teisingo ir rungtyniško proceso metu (žr. EŽTT 2007 m. sausio 18 d. sprendimą Kot prieš Rusiją). Tuo atveju, kai prieš paduodant prašymą atnaujinti bylos nagrinėjimą bylos esmė yra išnagrinėta pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų, ir nėra nustatyta, kad kuris nors iš šių teismų veikė už savo kompetencijos ribų ar buvo padarytas esminis proceso pažeidimas, faktinių aplinkybių nagrinėjimas iš naujo gali pažeisti teisinio tikrumo principą ir pareiškėjo „teisę į teismą“ (žr. EŽTT 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimą Varnienė prieš Lietuvą). Kaip minėta, šiuo atveju atsakovas nepateikė įtikinamų argumentų dėl pagrindų atnaujinti procesą nurodytoje administracinėje byloje buvimo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

atsakovo Turto vertinimo ir priežiūros tarnybos prašymo atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A-490-822/2015 netenkinti.

Proceso Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A-490-822/2015 pagal pareiškėjų A. K. ir UAB ,,Auditas ir konsultacijos“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų A. K. ir UAB ,,Auditas ir konsultacijos“ skundą atsakovui Turto vertinimo ir priežiūros tarnybai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, V. P. dėl sprendimo ir išvadų panaikinimo neatnaujinti.

Nutartis neskundžiama.