Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2014-12-10 · Administracinė byla Nr. P-624-132-14

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. ApeliacijaNutartis · 2011-07-21Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
  2. Iv-3444-244/2011Sprendimas · 2011-12-23Regionų apygardos administracinis teismas
  3. ApeliacijaNutartis · 2012-04-16Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
  4. Atskirasis skundasNutartis · 2012-06-22Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
  5. P-624-132-14Nutartis · 2014-12-10Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-12-10
Bylos Nr.
P-624-132-14
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01263-2010-8
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Virginija Volskienė (pirm.), Arūnas Dirvonas (pran.), Romanas Klišauskas
Pareiškėjas
uždarosios akcinės bendrovės „MK investicija“
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos
Trečiasis asmuo
Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai, Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos, Vilniaus miesto savivaldybės administracijai
Kategorijos
  • 80.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. P624-132/2014Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01263-2010-8Procesinio sprendimo kategorija 80.3 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTIS2014 m. gruodžio 10 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Romano Klišausko ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „MK investicija“ prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A525-1950/2012 pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „MK investicija“ skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai, Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas UAB „MK investicija“ (toliau – ir pareiškėjas) (t. I, b. l. 1–12) prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerijos (toliau – ir atsakovas, Inspekcija), 221 357,78 Lt tiesioginių ir 13 050 000 Lt netiesioginių nuostolių bei bylinėjimosi išlaidas.

Atsiliepimas

Atsakovas Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos atsiliepimu į prašymą (t. II, b. l. 17–26) prašė pareiškėjo prašymą atmesti kaip nepagrįstą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atsiliepimu į pareiškėjo skundą (t. II, b. l. 63–65) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija prašė bylą spręsti teismo nuožiūra (t. VI, b. l. 2–4).

Atsiliepimas

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos prašė skundą atmesti (t. VI, b. l. 11–12).

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. spalio 1 d. sprendimu (II t., b. l. 82–92) pareiškėjo UAB „MK investicija“ skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. liepos 21 d. nutartimi (II t., b. l. 133–143) pareiškėjo UAB „MK investicija“ apeliacinį skundą tenkino iš dalies. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 1 d. sprendimą panaikino ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. gruodžio 23 d. sprendimu (t. VI, b. l. 56–64) skundą atmetė.

Nurodė, kad byloje ginčas kilo dėl atsakovo pareigos atlyginti turtinę žalą, kurią, pareiškėjo manymu, jis patyrė dėl Inspekcijos priimto sprendimo. Pareiškėjas nurodė, kad turtinės žalos dydis yra 221 357,78 Lt tiesioginių ir 13 050 000 Lt netiesioginių nuostolių. Teismas pažymėjo, kad valstybės viešoji atsakomybė atsiranda tada, kai valdžios institucijos neveikia taip, kaip pagal įstatymus privalo veikti. Tačiau tam, kad būtų konstatuoti neteisėti veiksmai Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 4 dalies prasme, kai viešojo administravimo institucijai paliekama pakankamai didelė pasirinkimo laisvė (diskrecija), paprastai turi būti įrodytas gana akivaizdus, t. y. aiškus ir rimtas atitinkamos valdžios institucijos diskrecijos ribų pažeidimas, kuris, be kita ko, gali pasireikšti institucijos veiksmų (neveikimo) neatitikimu ne tik aiškiai išreikštoms (konkrečiai apibrėžto turinio) teisės normoms, bet ir teisės principams. Teismas akcentavo, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. rugsėjo 1 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-2356-484/2008 pripažino, kad statybos darbai ginčo objekte buvo sustabdyti esant įstatymo pagrindui, t. y. Inspekcijai realizavus jai suteiktą teisę kreiptis į teismą su pareiškimu dėl statybos leidimo panaikinimo. Ginčijamas statybos sustabdymo aktas atitinka Statybos įstatymo 33 straipsnio bei statybos techninio reglamento STR 1.09.06:2007 „Statybos sustabdymas. Savavališkos statybos padarinių šalinimas“ nustatytus turinio ir formos reikalavimus. Teismas nustatė, kad nėra jokio teisinio pagrindo konstatuoti, kad Inspekcija pasielgė neteisėtai, surašiusi minėtąjį statybos sustabdymo aktą. Be to, teismas padarė išvadą, kad atsakovo pasirinktos administravimo priemonės buvo proporcingos ir adekvačios, ir būtent todėl jos neturi būti vertinamos kaip neteisėtos. Iš bendrosios ekspertizės 2007 m. birželio 21 d. akte Nr. 146-2007-1 nustatyto projekto įvertinimo matyti, kad, įvertinus nustatytų pažeidimų turinį ir pobūdį, jokiomis kitomis priemonėmis, išskyrus statybos leidimo ginčijimą ir atitinkamai laikiną statybos darbų sustabdymą, minėti pažeidimai negalėjo būti pašalinti. Teismas taip pat pasisakė ir dėl pareiškėjo argumento, kad Inspekcija kreipėsi į teismą praleidusi terminą, kurio pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1481/2008 nebuvo galima atnaujinti – tai yra procesiniai trūkumai, kurie savaime negali būti vertinami kaip neteisėtas Inspekcijos kreipimasis į teismą. Pažymėjo, kad šiuo aspektu Inspekcijos veiksmų, inicijuojant statybos leidimo panaikinimą teisme, negalima laikyti neteisėtais, nes minėtą terminą atnaujino teismas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. liepos 18 d. nutartyje nėra konstatuota, kad Inspekcija negalėjo vadovautis Statybos įstatymo 27 straipsnio nuostatomis, tačiau konstatuota, kad jomis Inspekcija turėjo vadovautis preciziškiau ir tiksliau. Toks Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo konstatavimas nereiškia, kad Inspekcijos kreipimasis į teismą dėl statybos leidimo panaikinimo apskritai galėtų ir turėtų būti laikomas neteisėtu iš esmės. Teismas, įvertinęs pateiktus rašytinius įrodymus, taip pat konstatavo, kad prieš išduodant 2006 m. gegužės 3 d. statybos leidimą GN/528/06-0430, buvo privaloma atlikti paveldosaugos (specialiąją) ekspertizę, o projektiniai sprendiniai, pagal kuriuos buvo išduotas statybos leidimas, priskiriami ypatingų statinių kategorijai. Taip pat UAB „Projektų ekspertizė“ 2007 m. birželio 21 d. bendrosios ekspertizės akto Nr. 146-2007-1 projekto įvertinimo 1 punktas, kuriame nurodyta, kad UAB „ADS“, UAB „Inžineriniai projektai“ ir UAB „Elvyra“ negalėjo rengti šio statinio projekto, nes jų turimi kvalifikacijos atestatai nesuteikia tam teisės, yra pagrįstas.

III.

Pareiškėjas UAB „MK investicija“ pateikė apeliacinį skundą (t. VI, b. l. 68–79), kuriuo prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. lapkričio 29 d. sprendimą.

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. balandžio 16 d. nutartimi (VI t., b. l. 113–124) pareiškėjo UAB „MK investicija“ apeliacinį skundą atmetė ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. lapkričio 23 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Teismas rėmėsi CK 6.271 straipsnio nuostata. Pažymėjo, jog šiuo atveju būtent pareiškėjui kilo pareiga įrodyti aplinkybes, kuriomis jis grindžia savo reikalavimus dėl tiesioginių ir netiesioginių nuostolių priteisimo. Pareiškėjas, prašydamas priteisti jam žalos atlyginimą, neteisėtais valdžios institucijos veiksmais, sukėlusiais jam žalą, įvardino Inspekcijos veiksmus, nepagrįstai, jo nuomone, inicijuojant teisminį ginčą dėl 2006 m. gegužės 3 d. išduoto statybos leidimo Nr. GN/528/06-0430 panaikinimo bei atitinkamai neteisėtai sustabdant statybas pagal šį leidimą, priimant 2007 m. rugpjūčio 14 d. statybos sustabdymo aktą Nr. 2.

Šalies argumentai

Pareiškėjas, teigdamas, jog Inspekcija nepagrįstai ir neteisėtai inicijavo teisminį ginčą dėl statybos leidimo panaikinimo, nurodė, jog nebuvo pagrindo ginčyti statybos leidimą teismine tvarka, techninio projekto trūkumų šalinimas turėjo būti atliekamas, taikant Statybos įstatymo 27 straipsnyje įtvirtintą procedūrą, be to, į teismą kreiptasi nepagrįstai praleidus terminą skundui paduoti. Teismas nustatė, jog Inspekcija 2007 m. rugpjūčio 2 d. pareiškimu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2006 m. gegužės 3 d. išduotą statybos leidimą Nr. GN/528/06-430 (administracinė byla Nr. I-8152-22/2007, t. I, b. l. 4–5). Taip pat buvo pateiktas prašymas, kuriuo buvo prašoma atnaujinti praleistą pareiškimo dėl statybos leidimo panaikinimo padavimo teismui terminą (administracinė byla Nr. I-8152-22/2007, t. I, b. l. 16–17). Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. rugpjūčio 6 d. nutartimi nutarė atnaujinti terminą skundui paduoti ir priimti Inspekcijos skundą (administracinė byla Nr. I-8152-22/2007, t. I, b. l. 2–3). Tuo tarpu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. liepos 18 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A438-1481/2008 nutarė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. rugpjūčio 6 d. nutarties dalį, kuria atnaujintas terminas skundui paduoti, o bylą pagal pareiškėjo Inspekcijos skundą nutraukti (administracinė byla Nr. I-8152-22/2007, t. III, b. l. 74–86). Teismas vertino, jog pareiškėjas terminą praleido ne dėl objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių priežasčių, dėl ko pirmosios instancijos teismo nutartimi jam buvo nepagrįstai atnaujintas praleistas skundo padavimo teismui terminas. Nustatytos aplinkybės patvirtino pareiškėjo teiginį, jog Inspekcija į teismą su skundu kreipėsi, praleidusi terminą. Tačiau svarbu pažymėti, jog Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. rugpjūčio 6 d. nutartimi šis terminas buvo atnaujintas, pripažinus termino praleidimo priežastis svarbiomis, ir tik Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. liepos 18 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kuria pareiškėjui atnaujintas skundo padavimo teismui terminas, buvo panaikinta. Be to, byloje nėra ginčo dėl to, kad Inspekcija turi teisę kreiptis į teismą, įgyvendindama savo įgaliojimus. Inspekcijai ėmusis įgyvendinti jai teisės aktais nustatytas funkcijas, pasinaudojus Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) jai, kaip subjektui, besikreipiančiam į administracinį teismą, ir atitinkamai vėliau – kaip administracinės bylos šaliai, suteikiamomis procesinėmis teisėmis, o pirmosios instancijos teismui, be kita ko, pripažinus Inspekcijos nurodytas termino praleidimo priežastis svarbiomis, nėra pagrindo pripažinti Inspekcijos kreipimąsi į teismą neteisėtu ir vertinti, jog byloje nustatyti neteisėti viešojo administravimo subjekto veiksmai CK 6.271 straipsnio prasme. Kitaip tariant, nurodytu aspektu nenustatyta, kad Inspekcija neįvykdė jai teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdama bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Analogiška išvada daryta ir dėl pareiškėjo teiginių, jog Inspekcija veikė neteisėtai, nes kreipėsi į teismą, praleidusi skundo padavimo teismui terminą. Inspekcija, kreipdamasi į teismą ir prašydama panaikinti statybos leidimą, kartu pateikė ir prašymą dėl termino pareiškimui paduoti atnaujinimo. Inspekcija jai suteiktos kompetencijos ribose, tinkamai vadovaudamasi ABTĮ, kreipėsi į teismą. Tuo tarpu ta aplinkybė, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas Inspekcijos apeliacinį skundą, nusprendė, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai patenkino Inspekcijos prašymą ir atnaujino jai pareiškimo padavimo teismui terminą, negali būti pagrindu pripažinti Inspekcijos, kuri tinkamai įgyvendino jai suteiktas procesines teises, neteisėtų veiksmų egzistavimą.

Pareiškėjas taip pat teigė, jog šiuo atveju turėjo būti ne kreipiamasi į teismą, o įgyvendinamos Statybos įstatymo 27 straipsnio 7 dalies, 6 dalies 6, 11 punktų nuostatos, t. y. reikalaujama pašalinti statinio projekto trūkumus, o į teismą kreipiamasi tik po to, kai statytojas laiku nepašalina nurodytų trūkumų. Inspekcijos veiksmų neteisėtumą nurodytu aspektu pareiškėjas grindė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. liepos 18 d. nutartyje pateiktu išaiškinimu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodytoje nutartyje, nutraukdamas administracinę bylą pagal Inspekcijos skundą dėl statybos leidimo panaikinimo, , įvertinęs pateiktus įrodymus, nurodė, jog Inspekcijos elgesys nėra nuoseklus, jis yra teisiškai prieštaringas, nes neatriboti galimi techninio projekto trūkumai, kurie gali būti ištaisyti Statybos įstatymo 27 straipsnio 7 dalies bei 6 dalies 6 ir 11 punktų nustatyta tvarka, nuo techninio projekto trūkumų, kurie galėtų sudaryti pagrindą statybos leidimą pripažinti neteisėtu Statybos įstatymo 27 straipsnio 7 dalies 4 punkte nustatyta tvarka. Apeliacinės instancijos teismas, nutraukdamas bylą pagal Inspekcijos skundą dėl statybos leidimo panaikinimo, iš esmės dėl Inspekcijos veiksmų, susijusių su statybos sustabdymu ir kreipimusi į teismą, teisėtumo ir pagrįstumo nepasisakė. Teismas šiuo atveju tik konstatavo, jog Inspekcijai suteikta teisė tiek tiesiogiai kreiptis į teismą, tiek ir kreiptis į teismą po to, kai statytojas laiku nepašalina nurodytų trūkumų, ir pažymėjo, kad nagrinėtu atveju nebuvo vienareikšmiškai ir konkrečiai atriboti trūkumai, kurie gali būti ištaisyti, ir tie trūkumai, kurie galėtų sudaryti pagrindą pripažinti statybos leidimą neteisėtų. Nurodytoje nutartyje nebuvo vertinamas Inspekcijos veiksmų teisėtumas nurodytu aspektu ar pasisakyta dėl to, kad Inspekcija viršijo jai suteiktus įgaliojimus ar nepagrįstai nustatė techninio projekto trūkumus. Tokios aplinkybės nenustatytos ir nagrinėjant UAB „MK investicija“ skundą dėl žalos atlyginimo, o pareiškėjas šiuo atveju nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, kad Inspekcija veikė neteisėtai. Tuo tarpu neteisėtų viešojo administravimo subjekto veiksmų buvimas CK 6.271 straipsnio prasme negali būti konstatuojamas, išimtinai remiantis tik prielaidomis dėl to, kad nustatyti trūkumai nebuvo tokie, kurie sudarė Inspekcijai pagrindą kreiptis į teismą Statybos įstatymo 27 straipsnio 7 dalies 4 punkto pagrindu. Teismui šiuo atveju nebuvo pateikti įrodymai ir nurodytos aplinkybės, kurios sudarytų pagrindą vienareikšmiškai sutikti su pareiškėjo teiginiais, jog turėjo būti remiamasi Statybos įstatymo 27 straipsnio 7 dalies, 6 dalies 6, 11 punktų nuostatomis.

Pareiškėjas Inspekcijos veiksmų neteisėtumą šiuo atveju taip pat siejo su ta aplinkybe, kad Inspekcija nepagrįstai sustabdė statybą. Teismas nustatė, jog Inspekcija 2007 m. rugpjūčio 14 d. surašė statybos sustabdymo aktą Nr. 2, kuriuo pareikalavo sustabdyti bet kokius gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), Vilniuje, statybos darbus iki pagal pateiktą prašymą bus gautas leidimas juos tęsti (t. I, b. l. 17–18). Akte nurodyta, jog jis priimtas, atsižvelgiant į Vilniaus ir kitų Lietuvos miestų tankiai užstatytose teritorijose statomų ir greta jų naudojamų statinių patikrinimo komisijos posėdžio 2007 m. liepos 23 d. protokole Nr. 7 priimtą sprendimą sustabdyti ginčo objekto statybą (administracinė byla Nr. I-8152-22/2007, t. I, b. l. 20–21) bei į tai, kad buvo pateiktas prašymas teismui dėl statybos leidimo panaikinimo. Šis Statybos sustabdymo aktas buvo apskųstas teismui, prašant jį panaikinti. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. rugsėjo 1 d. sprendimu skundą atmetė, o 2007 m. rugpjūčio 14 d. Statybos sustabdymo aktą Nr. 2 paliko galioti (administracinė byla Nr. I-2356-484/2008, b. l. 174–177). Teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis, šis teismo sprendimas įsiteisėjo 2008 m. rugsėjo 16 d. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, daryta išvada, jog įsiteisėjusiu teismo sprendimu buvo konstatuotas 2007 m. rugpjūčio 14 d. statybos sustabdymo akto Nr. 2 teisėtumas. Todėl pareiškėjo argumentai dėl neteisėto statybos sustabdymo šiuo atveju atmesti kaip nepagrįsti ir vertinti kaip nesudarantys prielaidų konstatuoti CK 6.271 straipsnyje įtvirtintos būtinosios viešosios atsakomybės sąlygos – neteisėtų viešojo administravimo subjekto veiksmų – egzistavimą nagrinėjamu atveju.

Šalies argumentai

Pareiškėjas, pagrįsdamas Inspekcijos veiksmų neteisėtumą, be kita ko, nurodė ir Viešojo administravimo įstatyme įtvirtintus principus, kurie, jo nuomone, šiuo atveju buvo pažeisti, Inspekcijai kreipiantis į teismą ir atitinkamai sustabdant ginčo statybą. Nurodė, jog būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų egzistavimas negali būti grindžiamas išimtinai prielaidomis, nepatvirtintomis konkrečiais įrodymais. Be to, būtent pareiškėjui šiuo atveju kilo pareiga įrodyti, kad Inspekcija pažeidė Viešojo administravimo įstatyme įtvirtintus principus. Teisėjų kolegija sprendė, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo sutikti su pareiškėjo teiginiu, kad buvo pažeisti Viešojo administravimo įstatyme įtvirtinti principai. Pažymėjo, jog Inspekcija veikė jos įgaliojimų ribose, atsižvelgdama į nustatytas faktines aplinkybes, nepažeisdama teisės aktų nuostatų.

Pareiškėjas nepateikė pakankamai įrodymų, kurie patvirtintų vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų – neteisėtų Inspekcijos veiksmų – egzistavimą. Tačiau net ir tuo atveju, jeigu būtų pagrindas spręsti, kad Inspekcija, nors ir įvykdė jai teisės aktais priskirtas funkcijas, tačiau tam tikru mastu veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai ar pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai, byloje, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra nustatytas ir kitos būtinosios viešosios atsakomybės sąlygos – priežastinio ryšio tarp patirtos žalos ir pareiškėjo nurodomų, jo nuomone, neteisėtų veiksmų – egzistavimas.

Tam, kad atsirastų pareiga atlyginti neteisėtais viešojo administravimo subjekto veiksmais asmeniui padarytą žalą, turi būti nustatyta, jog žala buvo patirta būtent dėl neteisėtų institucijos veiksmų. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje pateiktus įrodymus, sprendė, jog šiuo atveju nėra pagrindo pripažinti, kad egzistuoja priežastinis ryšys tarp neteisėtais pareiškėjo įvardinamų Inspekcijos veiksmų ir jo prašomos priteisti žalos. Pastebėjo, jog nors pareiškėjo tiesioginiais įvardinami nuostoliai ir, esant tam tikroms aplinkybėms, galėtų būti vertinami kaip žala CK 6.271 straipsnio prasme, šiuo atveju byloje nėra pagrindo jų atsiradimo sieti su Inspekcijos veiksmais. Byloje nenustatytos aplinkybės, patvirtinančios, jog pareiškėjo nurodytų palūkanų ar draudimo įmokos sumokėjimas buvo nulemti teisėto Inspekcijos kreipimosi į teismą ar statybos sustabdymo akto priėmimo ar kad šios išlaidos nebūtų buvusios patirtos tuo atveju, jeigu Inspekcija nebūtų įgyvendinusi jos kompetencijai priskirtų veiksmų. Be to, pareiškėjas prašomus priteisti nuostolius dėl draudimo įmokos sumokėjimo skaičiuoja nuo 2006 m. lapkričio 6 d., kas, atsižvelgiant į tai, kad neteisėtais pareiškėjo įvardinami Inspekcijos veiksmai buvo atlikti 2007 metų rugpjūčio mėnesį, negali būti vertinama kaip pagrįsta. Pažymėjo ir tai, jog nors tam tikrais atvejais išlaidos teisinėms paslaugos apmokėti ir gali būti pripažintos žala, šiuo jos siejamos su, kaip teigia pareiškėjas, neteisėtu Inspekcijos reikalavimu panaikinti statybos leidimą bei statybos sustabdymo akto surašymu. Kadangi tiek ginčai dėl statybos sustabdymo akto panaikinimo, tiek dėl statybos leidimo panaikinimo buvo nagrinėjami teisme, o statytojas juose buvo įtrauktas administracinės bylos dalyviu, jis turėjo galimybę prašyti atlyginti patirtas išlaidas, todėl nurodyta suma teisinėms paslaugoms apmokėti negali būti priteisiama šioje byloje.

Konstatavo, jog Inspekcija teisėtai, savo kompetencijos ribose, nepažeisdama teisės aktų reikalavimų vykdė jai įstatymu priskirtas funkcijas, kreipdamasi į teismą ir sustabdydama ginčo statybas. Todėl nors pareiškėjas ir pagrįstai teigia, kad dėl nurodytų veiksmų statybos pabaiga buvo atidėta vėlesniam laikui, jo patirti, kaip teigiama, netiesioginiai nuostoliai – negautos pajamos – negali būti pripažinti žala ir priteisti šiuo atveju. Pažymėjo ir tai, jog negautų pajamų apskaičiavimas grindžiamas pateikta Turto sąlyginės vertės nustatymo pažyma Nr. 10-02-22-2390 (t. I, b. l. 146–172), kurioje konstatuota, kad vertinamo turto sąlyginė rinkos vertė nuo 2008 metų III ketvirčio iki 2009 metų III ketvirčio sumažėjo 13 050 000 Lt. Pastebėjo, jog šis vertės sumažėjimo apskaičiavimas ir atitinkamai priskyrimas pareiškėjo patirtai žalai yra pagrįstas prielaida, kad pareiškėjas turėjo objekto statybas pabaigti iki 2008 metų III ketvirčio, o dėl Inspekcijos veiksmų statybos pabaiga nusikėlė į 2009 metų III ketvirtį. Tačiau šie pareiškėjo teiginiai yra paremti išimtinai hipotetinio pobūdžio svarstymais, nepatvirtinančiais priežastinio ryšio egzistavimo CK 6.271 straipsnio prasme. Šiuo atveju byloje nėra pagrindo ne tik išvadai, kad objektas būtų buvęs pabaigtas iki 2008 metų III ketvirčio, bet ir atitinkamai konstatavimui, jog pareiškėjas pagrįstai vertina, kad jis būtų gavęs jo skaičiuojamas pajamas, pardavęs butus statomame gyvenamajame name. Teismas konstatavo, jog byloje nenustatyta, kad Inspekcija neįvykdė jai teisės aktais priskirtų funkcijų, veikė pažeisdama teisės aktus. Net ir tuo atveju, jei galėtų būti vertinama, kad tam tikrus veiksmus Inspekcija galėjo atlikti atidžiau ir rūpestingiau, byloje nenustatytos aplinkybės, kurios sudarytų pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjo nurodyti tiesioginiai ir netiesioginiai nuostoliai galėjo būti patirti būtent dėl to, kad Inspekcija tariamai nepakankamai atidžiai ir rūpestingai atliko savo pareigas.

IV.

Pareiškėjas UAB „MK Investicija“ 2014 m. rugsėjo 17 d. (pagal gavimo datą) pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A525-1950/2012, paaiškėjus naujoms esminėms aplinkybėms (VI t., b. l. 162–168).

Remiasi ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punktu. Teigia, kad atsakymas į klausimą, ar statomas (duomenys neskelbtini), Vilnius, statinys buvo ypatingas, ar ne, turėjo esminės reikšmės ginčo eigai. 2014 m. rugpjūčio mėnesį pareiškėjui paaiškėjo naujos aplinkybės, susijusios su statinio statusu. 2014 m. liepos 8 d. pareiškėjas kreipėsi į advokatą, kuris, vykdydamas kliento užsakymą, kreipėsi į UAB „LLBOF-1“, iš pareiškėjo nusipirkusį nebaigtą statyti statinį, su prašymu suteikti informacijos apie tai, ar bendrovei pavyko realizuoti nebaigtą statybų projektą ir kokių atitinkamų projekto pakeitimų tam reikėjo. UAB „LLBOF-1“ nurodė, jog realizavo statinio (duomenys neskelbtini), Vilnius, projektą be jokių projektinių pakeitimų ir pareiškėjui pateikus prašymą, pateikė 2012 m. lapkričio 5 d. Statybos užbaigimo komisijos sudarytos Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Statybos užbaigimo aktą Nr. SUA-00-121105-00416 (toliau – ir Aktas). Akte, kurio pagrindu statinys (duomenys neskelbtini), Vilnius, buvo priduotas ir pripažintas tinkamu naudoti, yra nurodyta, jog statinys yra priskirtinas neypatingų statinių kategorijai.

Nurodo, jog ginčo objektu esančio statinio kategorija buvo neypatinga jau ginčo nagrinėjimo metu; atsižvelgiant į tai, kad ginčo nagrinėjimo metu statinys nebuvo priduotas, pareiškėjui nebuvo žinoma, jog statinio juridinė kategorija yra įtvirtinta kaip neypatinga. Pareiškėjas sužinojo apie minėtas aplinkybes tik po galutinio teismo sprendimo įsigaliojimo; statinio (duomenys neskelbtini), Vilnius kategorijos, kuriai jis priskirtinas, nustatymas, turėjo esminės reikšmės nagrinėjant bylą. Pareiškėjas neturėjo jokios galimybės sužinoti šios esminės aplinkybės bylos nagrinėjimo metu. Galutinis sprendimas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo buvo priimtas 2012 m. balandžio 16 d., o statybos užbaigimo komisija buvo sudaryta 2012 m. rugsėjo 18 d.

Nurodo, kad pareiškėjas apie minėtą statybos užbaigimo aktą ir apie tai, kad šiuo aktu statinys buvo patvirtintas ir priduotas kaip neypatingas statinys, sužinojo tik 2014 m. rugpjūčio 23 d. Kadangi pareiškėjas perleido nuosavybės teises į visą statybos projektą 2010 m. gruodžio 2 d., tai projekto vystymo tolimesne eiga aktyviai nesidomėjo.

Atsiliepimas

Atsakovas Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos atsiliepimu prašo pareiškėjo prašymo dėl proceso atnaujinimo netenkinti.

Nurodo, jog pareiškėjo prašyme nėra įrodytos visos privalomos proceso atnaujinimo sąlygos. Pareiškėjas neįrodė, kad jo prašyme minimos aplinkybės egzistavo nagrinėjant bylą iš esmės ir priimant teismų sprendimus, tačiau nebuvo ir negalėjo būti jam žinomos bylą nagrinėjant iš esmės. Be to, pareiškėjo nurodoma aplinkybė neturi įtakos bylos išnagrinėjimui.

Tai, kad po teisminio proceso pabaigos įvyko statinio statybos užbaigimo procedūra, kurios metu statinys buvo įvardintas kaip neypatingas statinys, neturi jokios įtakos statinio kategorijos tariamam paaiškėjimui. Statybos užbaigimo darbai buvo atliekami kito 2012 m. rugsėjo 4 d. statybą leidžiančio dokumento Nr. 631/12-1064 (kuriame nurodyta, kad statinys yra neypatingas) pagrindu, todėl realiai keitėsi faktines aplinkybes. 2006 m. gegužės 3 d. statybos leidimo Nr. GN/528106-0430, kurio Inspekcijai nepavyko nuginčyti teismuose, Versijoje 1 (išduota 2007 m. gruodžio 27 d,), statinio kategorija buvo įvardinta kaip neypatingas statinys, tačiau nepaisant to, pareiškėjo reikalavimai atlyginti žalą teisme nebuvo tenkinti.

Atsiliepimas

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepimu prašo pareiškėjo prašymą atnaujinti bylos nagrinėjimą atmesti.

Pažymi, kad byloje buvo svarstomas ne tik statinio kategorijos klausimas, tačiau ir institucijos, t. y. Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos veiksmų teisėtumas. Nurodo, jog aplinkybė, kad statybos leidime statinio statusas nurodomas kaip neypatingas, pareiškėjui buvo žinoma jau bylos nagrinėjimo metu, atlikus korekcijas paties pareiškėjo kreipimosi pagrindu, taip pat šios aplinkybės buvo žinomos ir teismams, nagrinėjusiems bylą. Pažymi, jog statybos užbaigimo aktu yra tik įforminama statybos darbų pabaiga, o ne nustatinėjamas statinio priskirtinumas vienai ar kitai kategorijai.

Nurodo, kad statybos užbaigimas yra registruotas Nekilnojamojo turto registre, kuriame informacija yra viešai prieinama, todėl laikytina, kad pareiškėjas galėjo sužinoti apie statybos užbaigimą ir statinio (duomenys neskelbtini), Vilnius, kaip neypatingo statinio įregistravimą dar 2012 m.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

V.

Proceso atnaujinimo institutas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės procedūra, kurios tikslas yra užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P63-159/2010). Įsiteisėjęs teismo baigiamasis aktas, kuriuo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P442-166/2011). Pažymėtina, jog šaliai nesuteikta teisė atnaujinti procesą vien tik siekiant iš naujo išnagrinėti bylą ar tam, kad būtų priimtas naujas sprendimas. Atsižvelgiant į tai, bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik griežtai laikantis ABTĮ nustatytos tvarkos, t. y. per nurodytą įstatymo apibrėžtą terminą ir tik tais pagrindais, kuriuos numato įstatymas.

Nagrinėjamu atveju prašymą dėl proceso atnaujinimo pareiškėjas grindžia ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu – kai naujai paaiškėja esminės bylos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A525-1950/2012, kurioje pareiškėjas siekia atnaujinti procesą, buvo užbaigta 2012 m. balandžio 16 d. galutine ir neskundžiama nutartimi. Pareiškėjo UAB „MK investicija“ prašymas dėl proceso atnaujinimo Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateiktas 2014 m. rugsėjo 17 d. (VI t., b. l. 162–168). Pareiškėjas teigė, jog nauja aplinkybė, su kuria jis sieja pagrindą atnaujinti procesą administracinėje byloje, pareiškėjui paaiškėjo 2014 m. rugpjūčio 23 d., kada jis sužinojo apie Statybos užbaigimo komisijos, sudarytos Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus, 2012 m. lapkričio 5 d. Statybos užbaigimo aktą Nr. SUA-00-121105-00416 ir jo turinį.

ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu procesas gali būti atnaujinamas, jei naujai paaiškėja esminės bylos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą išaiškinęs, jog esminėmis bylai aplinkybėmis laikytinos tokios aplinkybės, kurioms paaiškėjus, ginčijami teisiniai santykiai atsiranda, pasibaigia arba pasikeičia. Be to, tai gali būti tik tokios aplinkybės, kurios: 1) egzistavo nagrinėjant bylą iš esmės ir priimant teismo sprendimą ar nutartį; 2) aplinkybės nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylą nagrinėjant iš esmės; 3) apie šias aplinkybes pareiškėjas sužinojo jau įsiteisėjus teismo sprendimui; 4) jos turi esminę reikšmę bylai, t. y. žinant apie šias aplinkybes galėjo būti priimtas kitoks teismo sprendimas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-150/2010, 2011 m. gegužės 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P438-58/2011, 2012 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P63-44/2012).

Prašymą atnaujinti procesą pareiškėjas, kaip matyti iš pateikto procesinio dokumento turinio, sieja su aplinkybe, kad Statybos užbaigimo komisijos, sudarytos Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus, 2012 m. lapkričio 5 d. Statybos užbaigimo akte Nr. SUA-00-121105-00416, kuriuo komisija nusprendė, kad statinių, tame tarpe – daugiabučio gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, statyba yra baigta, yra nurodyta, jog minėtas daugiabutis gyvenamasis namas yra priskirtinas neypatingų statinių kategorijai. Atsižvelgiant į tai, kad statinys ginčo metu nebuvo priduotas, pareiškėjui, kaip teigiama prašyme, nebuvo neginčijamai žinoma, jog statinio juridinė kategorija įtvirtinta kaip neypatinga.

Kaip jau minėta, ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkto prasme naujai paaiškėjusios aplinkybės yra tokios aplinkybės, kurios egzistuoja bylos nagrinėjimo iš esmės metu, bet tuo metu nebūna žinomos ir paaiškėja tik po bylos išnagrinėjimo. Tuo tarpu pareiškėjo nurodyta aplinkybė – kad Inspekcijos Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus sudaryta Statybos užbaigimo komisija 2012 m. lapkričio 5 d. priėmė Statybos užbaigimo aktą Nr. SUA-00-121105-00416, kuriame yra nurodyta, jog daugiabutis gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini), yra priskirtinas neypatingų statinių kategorijai – ginčo nagrinėjimo teisme metu neegzistavo, todėl nėra jokio pagrindo šią aplinkybę, kuri, pareiškėjo teigimu patvirtina kitą ginčui reikšmingą aplinkybę, t. y. atsakovo veiksmų neteisėtumą, vertinti kaip naują ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkto prasme.

Kadangi prašyme atnaujinti procesą pareiškėjas kitų aplinkybių, kurias būtų galima laikyti naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkto prasme, nenurodė, teisėjų kolegija vertina, jog UAB „MK Investicija“ prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas, todėl procesą administracinėje byloje Nr. A525-1950/2012 atnaujinti atsisakoma (ABTĮ 159 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „MK Investicija“ prašymo netenkinti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A525-1950/2012 pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „MK investicija“ skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai, Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl žalos atlyginimo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas DirvonasRomanas KlišauskasVirginija Volskienė