- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-03-02
- Bylos Nr.
- 2-239-516/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-01825-2013-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Rasa Gudžiūnienė
- Trečiasis asmuo
- valstybės įmonės „Indėlių ir investicijų draudimas“
- Ieškovas
- J. K.
- Kategorijos
Įžanginė dalis
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rasa Gudžiūnienė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo trečiojo asmens valstybės įmonės „Indėlių ir investicijų draudimas“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 13 d. nutarties dalies, kuria paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, civilinėje byloje Nr. 2-3260-614/2016 pagal ieškovės J. K. ieškinį atsakovei bankrutavusiai akcinei bendrovei bankui Snorui (trečiasis asmuo – valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimas“) dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ginčas byloje kilo dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, ieškovei atsisakius ieškinio, pagrįstumo ir teisėtumo.Ieškovė J. K. kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti negaliojančia 2011 m. gegužės 20 d. sudarytą Indelio sertifikato įsigijimo sutartį, sudarytą tarp jos ir atsakovės akcinės bendrovės banko Snoro, taikyti restituciją ir grąžinti 30 000 Lt į ieškovės sąskaitą, bei priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsakovė BAB bankas Snoras ir trečiasis asmuo valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimas“ (toliau – ir IID) prašė ieškinį atmesti.2014 m. sausio 17 d. nutartimi civilinė byla buvo sustabdyta iki Lietuvos Aukščiausiame Teisme bus išnagrinėta civilinė byla Nr. 3K-7-559/2013. 2016 m. rugpjūčio 17 d. teismo nutartimi bylos nagrinėjimas atnaujintas, byla paskirta nagrinėti parengiamajame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka 2016 m. spalio 13 d. 15 val., tačiau ieškovė į teismo posėdį neatvyko, o teisme buvo gautas jos atsisakymas nuo ieškinio ir prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2016 m. spalio 13 d. nutartimi priėmė ieškovės atsisakymą nuo ieškinio ir civilinę bylą nutraukė bei priteisė ieškovei iš atsakovei BAB bankui Snorui administruoti skirtų lėšų bei iš trečiojo asmens IID po 203,45 Eur bylinėjimosi išlaidų. Teismas nurodė, kad po Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015 (buvęs Nr. 3K-7-559/2013) atsakovė duomenis apie ieškovę J. K. ir jos lėšų sumą perdavė trečiajam asmeniui, kuris ieškovei išmokėjo indėlių draudimo išmoką. Teismas nurodė, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. rugsėjo 6 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-1159-178/2016, analogiškoje, kaip ši, situacijoje pripažino, jog ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos patirtos tiek dėl atsakovės, tiek dėl trečiojo asmens veiksmų. Teismas pažymėjo, kad trečiasis asmuo procesiniuose dokumentuose, pritardamas atsakovei, įrodinėjo, jog indėlių sertifikatams draudiminė apsauga netaikytina, trečiasis asmuo neteigė, kad draudimo išmokos negalėjo išmokėti tik dėl to, jog atsakovė nevykdė pareigos perduoti duomenis apie indėlius ir indėlininkus. Teismas pastebėjo, kad IID jau esant iškeltai bylai, būdama proceso dalyve, nesutiko mokėti draudimo išmoką, nors draudimo išmokas išmoka (sprendimus priima) būtent trečiasis asmuo, o ne atsakovė. Teismas konstatavo, kad tiek atsakovės, tiek trečiojo asmens priešinga pozicija bei jos nulemti veiksmai (neveikimas) yra priežastiniame ryšyje su ieškovės patirtų bylinėjimosi išlaidų atsiradimu, todėl jos abi lygiomis dalimis turi atlyginti šias išlaidas, o mažinti priteistinas išlaidas nėra pagrindo.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Trečiasis asmuo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 13 d. nutarties dalį, kuria iš IID ieškovei priteistos bylinėjimosi išlaidos, ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovės reikalavimą priteisti bylinėjimosi išlaidas atmesti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:IID, išmokėdama draudimo išmokas ieškovei, nepripažino ir neįvykdė ieškinio reikalavimo dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, o vadovavosi kasacinio teismo išaiškinimais, kad indėlių sertifikatams taikoma indėlių garantijų sistema. Apeliantė nė viename iš teismui teiktų procesinių dokumentų nepripažino ieškovės teiginių, kad ji suklydo dėl indėlio sertifikatui taikomos draudiminės apsaugos. IID nesutiko su tariamu ieškovės suklydimu. Ieškovė, atsiimdama draudimo išmoką, faktiškai pripažino, kad indėlio sertifikato sutartis yra galiojanti ir sukurianti šalims teises ir pareigas, taigi ieškinio reikalavimai dėl sutarties pripažinimo negaliojančia – netenkintini. IID draudimo išmokas apskaičiuoja ir moka tik po to, kai gauna iš draudėjo duomenis apie indėlininkus ir (ar) investuotojos bei jiems mokėtinas sumas. Taigi IID nėra ir negali būti atsakinga dėl banko veiksmų ar neveikimo. Apeliantė indėlio draudimo išmokas išmokėjo iš karto po to, kai gavo iš banko Snoro duomenis apie indėlininkus bei jiems priklausančias sumas, t. y. veikė pagal Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo (toliau – ir IĮIDĮ) nustatytą mokėjimo tvarką.Ieškovės bylinėjimosi išlaidos susidarė dėl nepakankamai aiškaus buvusio 2011 m. indėlių bei investicijų draudimo sistemos ir finansinių priemonių rinkų teisinio reglamentavimo, nulėmusio sudėtingų teisinių klausimų sprendimą teismo keliu bei užsitęsusį teismo procesą. Bylinėjimosi išlaidų atlyginimo srityje svarbią reikšmę turi kaltė (atsakomybė) dėl proceso, o byloje nėra jokių įrodymų, kad IID procesinis elgesys buvo netinkamas.Teismas nukrypo nuo suformuotos Lietuvos apeliacinio teismo praktikos analogiškose bylose. Šioje byloje negalima remtis Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. vasario 26 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-12-943/2016, nes minėtoje byloje IID buvo atsakove, o ne trečiuoju asmeniu. Savo ruožtu 2016 m. rugsėjo 15 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-1197-464/2016, 2016 m. rugsėjo 29 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-1255-943/2016 Lietuvos apeliacinis teismas pripažino, kad apeliantė negalėjo išmokėti draudimo išmokų ieškovams, kol negavo duomenų iš banko, IID elgesys buvo tinkamas. Be to, kasacinis teismas išaiškino, kad ne bet kokie, o būtent šie, banko Snoro išleisti, vertybiniai popieriai, neatitiko perleidžiamų vertybinių popierių sampratos, ir iš esmės prilygo juos paprastam indėliui. Pati IID savarankiškai nebūtų to nustačiusi. Jeigu 2012–2015 m. laikotarpiu būtų bankrutavusi dar kokia nors kredito įstaiga, kuri buvo išleidusi indėlių sertifikatų, tai už juos lygiai taip pat nebūtų pagrindo mokėti indėlių draudimo išmokų, nes IID privalo griežtai vadovautis IĮIDĮ.Ieškovė J. K. atsiliepime į atskirąjį skundą prašo pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai argumentai:Ieškovė ieškinį dėl sutarties pripažinimo negaliojančia reiškė dėl to, kad ieškovei nebuvo išmokėta draudimo išmoka už įsigytą indėlio sertifikatą. Taigi ieškovės siekis buvo užsitikrinti, kad jai būtų taikoma IĮIDĮ nustatyta draudimo apsauga. Nėra ginčo, kad draudimo išmoka išmokėta tik po Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutarties priėmimo, kurioje konstatuota, jog indėlio sertifikatui, dėl kurio kilo ginčas šioje byloje, turėtų būti taikoma indėlių garantijų sistemos apsauga. Jau išmokėjus išmoką, ieškovei ginčyti sandorį tapo nebetikslinga ir tai lėmė ieškinio atsisakymą. Taigi ieškinys buvo pareikštas dėl banko ir trečiojo asmens elgesio, o tai, kad pažeistų teisių gynybos būdas buvo realizuotas kitu teisiniu pagrindu savaime nepaneigia ieškovės patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.Draudimo išmokas išmoka (sprendimus priima) ne bankas, o apeliantė. IID, būdama šioje byloje dalyvaujančiu asmeniu, žinojo apie ieškovės siekį gauti draudimo išmoką, tačiau ji tik po kasacinio teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutarties priėmimo priėmė sprendimą išmokėti išmoką. Todėl tiek banko, tiek apeliantės priešinga pozicija yra priežastiniame ryšyje su ieškovės patirtų bylinėjimo išlaidų atsiradimu.Lietuvos apeliacinis teismas 2016 m. lapkričio 3 d. nutartyje analogiškoje šiai bylai civilinėje byloje Nr. 2-1444-178/2016 nurodė, kad trečiojo asmens argumentas, jog bylinėjimosi išlaidos susidarė dėl nepakankamai aiškaus indėlių ir investicijų draudimo sistemos teisinio reglamentavimo, nėra pagrindas išvadai, kad atsiradusias išlaidas turėtų patirti pati ieškovė.Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 47 straipsnio 2 dalį trečiasis asmuo iš esmės turi visas šalies procesines teises ir pareigas, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad trečiasis asmuo vien dėl savo procesinio statuso neturi pareigos atlyginti bylinėjimosi išlaidų, nulemtų būtent jo pozicijos, veiksmų. Lietuvos apeliacinis teismas 2016 m. rugsėjo 6 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-1159-178/2016 ir 2016 m. lapkričio 3 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-1444-178/2016 sprendė, kad IID, kaip trečiasis asmuo, atsakinga už bylinėjimosi išlaidas, todėl apeliantės argumentas, jog pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos apeliacinio teismo praktikos, nėra pagrįstas.
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atskirajame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).Nagrinėjamu atveju kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kuria ieškovei iš trečiojo asmens IID priteistas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas, teisėtumo ir pagrįstumo. Pirmosios instancijos teismas, priteisdamas bylinėjimosi išlaidas ne tik iš atsakovės BAB banko Snoro, bet ir iš trečiojo asmens IID, nurodė, kad tiek atsakovės, tiek trečiojo asmens priešinga pozicija nulėmė ieškovės patirtų bylinėjimosi išlaidų atsiradimą.Pagal CPK 94 straipsnio 1 dalį kai byla baigiama nepriimant teismo sprendimo dėl ginčo esmės, teismas bylinėjimosi išlaidas paskirsto, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad taikant CPK 94 straipsnio 1 dalies nuostatas tuo atveju, kai ieškovas atsisako ieškinio, turi būti įvertinamos ieškinio pareiškimo ir vėlesnio jo atsisakymo priežastys: ieškovas ieškinio atsisakė dėl svarbių priežasčių, nenurodydamas priežasčių ar dėl to, kad atsakovas ieškovo reikalavimus patenkino iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos. Jeigu ieškinio pareiškimą nulėmė atsakovo elgesys (atsakovas patenkino reikalavimus tik ieškovui pareiškus ieškinį arba dėl kitų su atsakovo elgesiu susijusių priežasčių ieškovas turėjo pagrindą reikšti reikalavimą teisme), laikytina, kad dėl bylinėjimosi išlaidų atsiradimo kaltas atsakovas, ir todėl būtent jam tenka bylinėjimosi išlaidų atlyginimo pareiga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-464/2013).Nors trečiasis asmuo nagrinėjamu atveju nurodo, kad ieškovės ieškinio reikalavimai dėl sutarties pripažinimo negaliojančia netenkintini, nes J. K., atsiimdama draudimo išmoką, faktiškai pripažino, jog indėlio sertifikato sutartis yra galiojanti ir sukurianti šalims teises ir pareigas, ir todėl nelaikytina, kad trečiasis asmuo įvykdė ieškinio reikalavimus, akcentuotina, jog Lietuvos apeliacinio teismo nutartyse, priimtose analogiškose savo faktinėmis aplinkybėmis bylose, yra suformuota ir nuosekliai plėtojama taisyklė, kad indėlio sertifikatų turėtojams draudimo išmokų sumokėjimas po Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015 priėmimo reiškia, jog ieškovai materialiuoju teisiniu požiūriu laimėjo bylą, o tai, kad pažeistų teisių gynybos būdas buvo realizuotas kitu teisiniu pagrindu, savaime nepaneigia patirtų bylinėjimosi išlaidų atlygintinumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-639-823/2016; 2016 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-728-186/2016; 2016 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1537-464/2016; 2016 m. gruodžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1559-464/2016; 2017 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-137-464/2017).Apeliantė taip pat akcentuoja, kad jos procesinis elgesys buvo tinkamas, o ieškovės bylinėjimosi išlaidos atsirado dėl nepakankamai aiškaus indėlių ir investicijų draudimo sistemos ir finansinių priemonių rinkų teisinio reguliavimo. Atsakydamas į šį trečiojo asmens argumentą, apeliacinės instancijos teismas pabrėžia, kad Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje jau buvo ne kartą išaiškinta, jog vien aplinkybė, kad ginčo aspektas dėl to, ar indėlių sertifikatams turi būti taikoma indėlių garantijų sistema, teisės požiūriu buvo neaiškus, pati savaime nereiškia, kad turėtų būti ribojama teisėtai teismo procesą inicijavusio ieškovo teisė į jo turėtų bylinėjimosi išlaidų kompensaciją (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-12-943/2016; 2016 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-728-186/2016; 2016 m. rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1197-464/2016 ir kt.). Taigi pirmiau nurodytas trečiojo asmens argumentas, atsižvelgiant į teismų formuojamą praktiką, taip pat nėra savaime pakankamas apeliantės atskirajam skundui tenkinti.Tačiau apeliacinės instancijos teismas sutinka su trečiojo asmens IID atskirajame skunde dėstoma pozicija, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė subjektą, atsakingą už J. K. bylinėjimosi išlaidų atsiradimą ir todėl turintį pareigą jas atlyginti.Kaip išaiškinta aktualiausioje Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje (2017 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-137-464/2017), tokio pobūdžio sandoris, dėl kurio dalykui taikytinos ar netaikytinos draudimo apsaugos ilgą laiką buvo neaiškumų ir abejonių, buvo atsakovės, t. y. BAB banko Snoro, privataus juridinio asmens, parengtas ir į rinką išleistas finansinis produktas, todėl šio produkto įgijėjai (be kita ko ieškovė), inicijavę daugybę teisminių ginčų, o vėliau, kai draudimo išmoka jiems buvo sumokėta, atsisakę nuo reikalavimų, bylinėjimosi išlaidų patyrė dėl paties sandorio, už kurio sudarymą atsakomybė niekaip negali tekti apeliantei (IID), rūšies. Atsakovė, o ne trečiasis asmuo IID, buvo šalimi tokios sutarties, kuri, atsakovei bankrutavus, tapo teisminio nagrinėjimo objektu, dėl nepagrįstai nepritaikytos indėlių draudimo apsaugos.Kita vertus, kaip teisingai pastebėjo pati IID savo skunde, trečiasis asmuo draudimo išmokas apskaičiuoja ir moka tik po to, kai gauna iš draudėjo duomenis apie indėlininkus ir (ar) investuotojos bei jiems mokėtinas sumas. Apeliantė išmokėjo indėlio draudimo išmokas, be kita ko ir ieškovei, kai tik gavo iš banko Snoro duomenis apie indėlininkus bei jiems priklausančias sumas. Taigi pirmiausia būtent atsakovės BAB banko Snoro pasyvus elgesys, laiku neperduodant trečiajam asmeniui duomenų apie ieškovės turimą indėlio sertifikatą, be kurių (duomenų) apeliantė net negalėjo priimti sprendimo išmokėti draudimo išmoką ieškovei, o ne apeliantės atsisakymas sumokėti draudimo išmoką, lėmė ieškovės kreipimąsi į teismą, taigi ir bylinėjimosi išlaidų atsiradimą.Įvertinus pirmiau išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad ieškovės J. K. patirtų bylinėjimosi išlaidų priteisimas ne tik iš atsakovės BAB banko Snoro, bet ir iš trečiojo asmens IID neatitinka bylinėjimosi išlaidų atsiradimo priežasties teorijos, o taip pat bendrųjų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų.Nagrinėjamo klausimo kontekste, atsižvelgiant į atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentus dėl nukrypimo nuo Lietuvos apeliacinio teismo praktikos, atkreiptinas dėmesys, kad procesinis bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas negali būti identiškai sprendžiamas visose be išimties bylose, nes kiekvienu konkrečiu atveju skiriasi faktinės bylos aplinkybės, pareikštų reikalavimų turinys ir, galiausiai, byloje dalyvaujančių asmenų procesinė padėtis.Kaip visiškai pagrįstai pažymėjo pats pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje, daugeliu atveju Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje atsakomybė už bylinėjimosi išlaidų atsiradimą nustatyta būtent atsakovei BAB bankui Snorui, o ne IID. Savo ruožtu Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. vasario 26 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-12-943/2016, kurią skundžiamoje nutartyje paminėjo pirmosios instancijos teismas, IID buvo atsakovė kartu su BAB banku Snoru, o ne trečiuoju asmeniu, kaip kad šiuo metu nagrinėjamu atveju, todėl minėta nutartimi nėra pagrindo remtis kaip precedentu.Galiausiai, nors ieškovė teisi, kad Lietuvos apeliacinis teismas yra priteisęs bylinėjimosi išlaidų atlyginimą ir iš trečiojo asmens IID, naujausioje ir aktualiausioje Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje, analogiško pobūdžio byloje, kurioje IID užėmė trečiojo asmens procesinę padėtį, pasisakyta, jog apeliantei, skirtingai nuo atsakovės BAB banko Snoro, nekyla pareiga atlyginti ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. vasario 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-137-464/2017).Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas priėjo išvadą, kad pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kuria bylinėjimosi išlaidos ieškovei buvo priteistos lygiomis dalimis tiek iš atsakovės, tiek ir iš trečiojo asmens, nepagrįsta ir neteisėta, todėl ši nutarties dalis keistina, priteisiant ieškovei J. K. 406,90 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą tik iš atsakovės BAB banko Snorui administruoti skirtų lėšų.Iš esmės tenkinus trečiojo asmens atskirąjį skundą, ieškovės apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos iš trečiojo asmens nepriteisiamos (CPK 93 straipsnis).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 4 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 13 d. nutarties dalį, kuria paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, pakeisti – panaikinti dalį, kuria iš valstybės įmonės„Indėlių ir investicijų draudimas“ (juridinio asmens kodas 110069451) buvo priteistos bylinėjimosi išlaidos, ir priteisti ieškovei J. K. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš bankrutavusiai akcinei bendrovei bankui Snorui (juridinio asmens kodas 112025973) administruoti skirtų lėšų 406,90 Eur (keturis šimtus šešis eurus 90 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.