- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-10-10
- Bylos Nr.
- e2A-1170-340/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-42749-2016-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Loreta Braždienė, Virginijus Kairevičius, Tatjana Žukauskienė
- Ieškovas
- valstybės įmonės „Indėlių ir investicijų draudimas“, A. K.
- Atsakovas
- valstybės įmonei „Indėlių ir investicijų draudimas“
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Loretos Braždienės, Virginijaus Kairevičiaus ir Tatjanos Žukauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės valstybės įmonės „Indėlių ir investicijų draudimas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 23 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. K. ieškinį atsakovei valstybės įmonei „Indėlių ir investicijų draudimas“ dėl draudimo išmokos priteisimo, tretieji asmenys – bankrutavusi akcinė bendrovė bankas SNORAS, uždaroji akcinė bendrovė „Valnetas“.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. ieškovas A. K. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ 10 083,47 Eur draudimo išmoką, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
Atsiliepimas
2. Atsakovė pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriuo prašė įtraukti į bylą trečiuoju asmeniu BAB bankas Snoras, sustabdyti šios bylos nagrinėjimą iki sprendimo ar nutarties įsiteisėjimo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėjamoje byloje civilinėje byloje Nr. 3K-3-666-706/2015, bei ieškinį atmesti.
Žemesnės instancijos teismas
3. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 8 d. nutartimi nagrinėjama civilinė byla buvo sustabdyta iki galutinio Lietuvos Aukščiausiojo Teismo procesinio sprendimo civilinėje byloje Nr. 3K-3-666-706/2015 priėmimo.
4. 2018 m. liepos 19 d. teismo nutartimi civilinės bylos nagrinėjimas atnaujintas.
Šalies argumentai
5. 2018 m. spalio 1 d. teisme gautas bei teismo priimtas ieškovo ieškinio pagrindo pakeitimas. Pareiškimu ieškovas prašė pakeisti ieškinio pagrindą ir nustatyti, kad draudimo išmokos teisėtumą ieškovas grindžia ne pagal investuotojams taikomą kompensavimo sistemą, o pagal indėlininkams taikomą kompensavimo sistemą (maksimali suma 100 000 Eur), kaip tai numato Europos Sąjungos Direktyva 94/19 „Dėl indėlių garantijų sistemų“ t. y. ieškinio pagrindas Europos Sąjungos Direktyva 94/19.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
6. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. spalio 23 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: priteisė iš atsakovės VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ 886,02 Eur procesinių palūkanų už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. nuo 2016 m. gruodžio 2 d., iki ieškovo reikalavimo įvykdymo dienos, t. y. iki 2018 m. rugsėjo 5 d., bei 200,00 Eur bylinėjimosi išlaidų ieškovo A. K. naudai; kitoje dalyje ieškinį atmetė.
7. Teismas nustatė, kad ieškovas pagal patikslintą ieškinio pagrindą prašo priteisti iš atsakovės 10 083,47 Eur dydžio draudimo išmoką pagal Europos Sąjungos Direktyvą 94/19 „Dėl indėlių garantijų sistemų“. Teismas taip pat nustatė, kad ieškovas 2018 m. rugpjūčio 29 d. kreipėsi į atsakovę su prašymu dėl draudimo išmokos išmokėjimo; pagal ieškovo prašymą atsakovė jam 2018 m. rugsėjo 5 d. mokėjimo pavedimu sumokėjo 10 075,30 Eur draudimo išmoką (kas atitinka 34 788,00 Lt sumai). Teismas, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 4 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-213-687/2018, ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo prejudiciniu sprendimu, konstatavo, kad ieškovas negali prašyti dvigubos kompensacijos, todėl sprendė, kad šiuo atveju nėra pagrindo tenkinti ieškovo pagrindinio reikalavimo, nes atsakovė ieškovui 10 075,30 Eur draudimo išmoką išmokėjo (CPK 178 sr. ).
8. Teismas sprendė, kad šiuo atveju netenkinus pagrindinio reikalavimo yra pagrindas tenkinti ieškovo kitus išvestinius reikalavimus, t. y. dėl procesinių palūkanų priteisimo bei dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Teismas, nustatęs, kad atsakovė ieškovui sumokėjo draudimo išmoką 2018 m. rugsėjo 5 d., kai ieškinys teisme priimtas 2016 m. gruodžio 2 d., priteisė iš atsakovės ieškovui 886,02 Eur procesinių palūkanų (40,02 Eur už 29 dienas už 2016 metus, 503,76 Eur už 2017 metus ir 342,24 Eur už 248 dienas už 2018 metus, 1 dienos palūkanų dydis yra 1,38 Eur (10075,30 x5 : 100 =503,76 Eur, 503,76 : 365 =1,38 Eur) (CK 6.37 str., 6.210 str., CPK 178 str.).
Šalies argumentai
9. Teismas nurodė, kad nors atsakovė teigė, kad ieškovas pirmiau kreipėsi su ieškiniu dėl draudimo išmokos priteisimo kaip investuotojas, o asmeniškai pas atsakovę su prašymu dėl draudimo išmokos kreipėsi kaip indėlininkas ir atsakovė išmoką išmokėjo kaip indėlininkui, tačiau šiuo atveju teismas sprendė, kad šioje byloje ieškovas kreipėsi su prašymu dėl draudimo išmokos priteisimo, kurią ir išmokėjo atsakovė. Taip pat teismas pažymėjo, jog atsakovė neįrodė, o teismas nenustatė, kad ieškovas pateikė nepagrįstą ieškinį, todėl teismas sprendė, kad šiuo atveju yra pagrindas priteisti iš atsakovės ieškovui jo turėtas atstovavimo išlaidos.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į juos argumentai
10. Apeliaciniu skundu atsakovė VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 23 d. sprendimo dalį dėl procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo ir priimti naują sprendimą – ieškovo reikalavimus atmesti visiškai. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
10.1. Atsakovė, gavusi iš BAB banko Snoras duomenis, reikalingus indėlių draudimo išmokoms išmokėti, indėlių draudimo išmoką ieškovui išmokėjo atsižvelgdama į ieškovo 2018 m. rugpjūčio 29 d. prašymą, t. y. savo pareigą pagal Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymą (2002 m. birželio 20 d. Nr. IX-975) įvykdė. Priešingai nei nurodyta ginčijamame sprendime, draudimo išmoka buvo išmokėta ne tenkinant ieškinio reikalavimą (nes ieškovas ieškiniu prašė pripažinti investuotoju ir išmokėti įsipareigojimų investuotojams draudimo išmoką), o atsižvelgiant į ieškovo atsakovei pateiktą prašymą dėl indėlio draudimo išmokos išmokėjimo už turėtas Snoro akcijas.
10.2. Teismas netenkino ieškovo pagrindinio reikalavimo dėl įsipareigojimų investuotojams draudimo išmokos išmokėjimo. Kadangi ieškovui pagal jo atsakovei pateiktą prašymą buvo išmokėta indėlio draudimo išmoka, o ieškovas ieškiniu prašė pripažinti jį investuotoju ir išmokėti įsipareigojimų investuotojams draudimo išmoką, negalima teigti, kad draudimo išmoką atsakovė ieškovui išmokėjo po to, kai jau buvo pareikštas ieškinys teisme dėl draudimo išmokos išmokėjimo. Teismas neturėjo pagrindo netenkinęs pagrindinio ieškinio reikalavimo, priteisti ieškovo prašytas procesines palūkanas. Atkreiptinas dėmesys, kad procesinės palūkanos yra išvestinis reikalavimas, kylantis iš pagrindinio reikalavimo. Tuo atveju, jei nėra tenkinamas pagrindinis reikalavimas, negali būti apskritai svarstomas išvestinis reikalavimas.
10.3. Vilniaus miesto apylinkės teismas, net ir tenkinęs ieškinį iš dalies, iš atsakovės priteisė visas ieškovo turėtas bylinėjimosi išlaidas. Su tokia teismo sprendimo dalimi atsakovė visiškai nesutinka, mano, kad ji yra nepagrįsta, todėl naikintina.
Atsiliepimas
11. Ieškovas A. K. atsiliepimu prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo šiuos atsikirtimus:
11.1. Viso bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu atsakovas laikėsi griežtos pozicijos, kad draudimo išmoka ieškovui nepriklauso, tačiau atsakovas savo nuomonę kardinaliai pakeitė būtent po 2018 m. kovo 22 d., kai Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ESTT) priėmė prejudicinį sprendimą, kuriuo ne tik pripažino ieškovo teisę į draudimo išmoką, bet taip pat pasisakė, kad ieškovas turi teisę rinktis konkrečią draudimo sistemą, pagal kurią jis pageidautų gauti draudimo išmoką. Po ESTT priimto prejudicinio sprendimo atsakovė laisva valia, dar nepasibaigus šios konkrečios bylos nagrinėjimui, nusprendė pervesti ieškovui tokią pačią pinigų sumą, kurią jis prašė teismo priteisti savo pagrindiniu ieškinio reikalavimu. Atsakovei laisva valia pervedus į ieškovo sąskaitą lygiai tą pačią pinigų sumą, kurią ieškovas prašė savo pagrindiniu ieškinio reikalavimu dar vykstant bylos nagrinėjimui, atsakovės veiksmai formaliai atitiko CPK 140 straipsnio 2 dalyje numatytą ieškinio pripažinimo procesinį veiksmą. Nepaisant to, kad atsakovė, vykstant bylos nagrinėjimui, patenkino ieškovo pagrindinio ieškinio reikalavimą dėl draudimo išmokos grąžinimo, tačiau ieškovas privalėjo ir toliau palaikyti savo ieškinį, kad teismo sprendimu būtų išspręstas klausimas dėl išvestinių reikalavimų. Ieškovo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas sprendime neteisingai kvalifikavo faktines aplinkybes, įvykusias bylos nagrinėjimo metu, todėl teismas nepagrįstai sprendime pasisakė, kad ieškinys yra atmestinas – teismas privalėjo pasisakyti, kad atsakovas laisva valia grąžino ieškovo reikalautą sumą, todėl ieškinys yra neatmetamas, o paprasčiausiai teismas dėl jo nepasisako, nes ginčo dėl jo nelieka.
Žemesnės instancijos teismas
11.2. 2018 m. spalio 23 d. teismo sprendimu ieškovui buvo priteistos jo patirtos 200 Eur išlaidos už ieškinio pateikimą teisme. Bet bylos nagrinėjimo metu pirmosios instancijos teisme ieškovas patyrė ir papildomų bylinėjimosi išlaidų advokato pagalbai apmokėti jam dalyvaujant teismo posėdžiuose, kurios liko neaptartos 2018 m. spalio 23 d. teismo sprendime. Kadangi atsakovė pateikė apeliacinį skundą, todėl laikytina, kad byla dar nėra užbaigta, o pirmosios instancijos teismo sprendimas dar nėra įsiteisėjęs, todėl ieškovas Vilniaus apygardos teismo prašo papildomai priteisti ir tas bylinėjimosi išlaidas, patirtas pirmosios instancijos teisme, apie kurias teismas nepasisakė savo sprendime, t. y. prašo teismo priteisti iš atsakovo 200 Eur.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai
Apeliacinis skundas atmetamas.
2. Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.
3. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria priteistos procesinės palūkanos ir bylinėjimosi išlaidos, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
4. Byloje nustatyta, kad ieškovas 2011 m. balandžio 27 d. sudarė su AB banku Snoras akcijų pasirašymo sutartį Nr. 20110427/V48 ir įnešė 34 788 Lt. 2011 m. lapkričio 16 d. Lietuvos bankas priėmė sprendimą paskelbti Bankui moratoriumą, o tos pačios dienos Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1329 AB banko Snoras akcijos buvo paimtos visuomenės poreikiams. 2011 m. lapkričio 24 d. Lietuvos Bankas atšaukė AB banko Snoras veiklos licenciją. 2011 m. gruodžio 7 d. Vilniaus apygardos teisme priimta nutartis dėl bankroto bylos AB bankui Snoras iškėlimo, kuri dalyje dėl bankroto iškėlimo įsiteisėjo 2011 m. gruodžio 20 d. Ieškovas kreipėsi į atsakovę su 2016 m. spalio 24 d. prašymu, kuriuo, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo nuostatomis, prašė išmokėti ieškovui priklausančią 10 075,30 Eur draudimo išmoką. Taip pat ieškovas kreipėsi į atsakovę su 2016 m. lapkričio 14 d. pretenzija, kuria prašė išmokėti ne mažesnę kaip 10 083,47 Eur draudimo išmoką už BAB banko Snoras akcijas. Kadangi atsakovė draudimo išmokos ieškovui neišmokėjo, ieškovas kreipėsi teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti ieškovui iš atsakovės VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ 10 083,47 Eur draudimo išmoką, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
5. Pažymėtina, jog Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 8 d. nutartimi civilinės bylos Nr. e2-3423-868/2017 pagal ieškovo A. K. ieškinį atsakovei VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ dėl draudimo išmokos priteisimo, trečiasis asmuo BAB bankas Snoras, nagrinėjimas buvo sustabdytas iki galutinio Lietuvos Aukščiausiojo Teismo procesinio sprendimo civilinėje byloje Nr. 3K-3-666-706/2015 (Nr. 3K-3-213-687/2018) priėmimo.
6. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, išnagrinėjo minėtą civilinę bylą Nr. 3K-3-213-687/2018 ir 2018 m. liepos 4 d. priimtoje nutartyje išaiškino, kad pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2018 m. kovo 22 d. prejudicinį sprendimą skoliniai reikalavimai, susiję su lėšomis, kurios buvo nurašytos iš kredito įstaigoje privačių asmenų turėtų sąskaitų ir pagal sutartį dėl būsimų perleidžiamųjų vertybinių popierių, kuriuos ta įstaiga turėjo išleisti, pasirašymo pervestos į šios įstaigos vardu atidarytas sąskaitas, tokiu atveju, kai dėl minėtos įstaigos bankroto šių vertybinių popierių emisija galiausiai nebuvo įvykdyta, priskirtini tiek prie Direktyvoje 97/9/EB nurodytų investuotojų kompensavimo sistemų, tiek prie Direktyvoje 94/19/EB nurodytų indėlių garantijų sistemų (prejudicinio sprendimo 99 punktas).
7. Vilniaus miesto apylinkės teismas, atsižvelgdamas į tai, kad atsakovė 2018 m. rugsėjo 5 d. mokėjimo pavedimu sumokėjo ieškovui 10 075,30 Eur draudimo išmoką (kas atitinka 34 788,00 Lt sumą), taip pat remdamasis minėtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 4 d. nutartyje bei Europos Sąjungos Teisingumo teismo 2018 m. kovo 22 d. prejudiciniame sprendime pateiktu išaiškinimu, kad ieškovas negali prašyti dvigubos kompensacijos, sprendė, jog šiuo atveju nėra pagrindo tenkinti ieškovo pagrindinio reikalavimo, nes atsakovė ieškovui draudimo išmoką jau yra išmokėjusi. Atsižvelgdamas į tai, pirmosios instancijos teismas 2018 m. spalio 23 d. sprendimu ieškovo reikalavimą dėl draudimo išmokos priteisimo atmetė, tačiau tuo pačiu konstatavo, jog šiuo atveju yra pagrindas tenkinti ieškovo reikalavimus dėl procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Atsakovė, nesutikdama su minėtu 2018 m. spalio 23 d. sprendimu dalyje dėl procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo, pateikė apeliacinį skundą.
8. Apeliaciniame skunde atsakovė nurodo, kad ieškovui pagal jo pateiktą prašymą buvo išmokėta indėlio draudimo išmoka, o ieškovas ieškiniu prašė pripažinti jį investuotoju ir išmokėti įsipareigojimų investuotojams draudimo išmoką. Atsižvelgiant į tai, negalima teigti, kad draudimo išmoką atsakovė ieškovui išmokėjo tenkindama ieškinio reikalavimą. Priešingai nei nurodyta ginčijamame sprendime, draudimo išmoka buvo išmokėta ne tenkinant ieškinio reikalavimą (nes ieškovas ieškiniu prašė pripažinti jį investuotoju ir išmokėti įsipareigojimų investuotojams draudimo išmoką), o atsižvelgiant į ieškovo atsakovei pateiktą prašymą dėl indėlio draudimo išmokos išmokėjimo už įsigytas AB banko Snoras akcijas. Teismas neturėjo pagrindo netenkinęs pagrindinio ieškinio reikalavimo, priteisti ieškovo prašytas procesines palūkanas. Apeliacinės instancijos teismas šiuos apeliacinio skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus.
9. Kaip jau byloje nustatyta, ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, siekdamas, kad jam būtų priteista draudimo išmoka, atitinkanti už įsigytas AB banko Snoras akcijas sumokėtą sumą, t. y. 34 788,00 Lt, kas atitinka 10 075,30 Eur (34 788,00 / 3,4528). Iš į bylą pateikto atsakovės atsiliepimo į ieškinį matyti, jog atsakovė nuo pat proceso pirmosios instancijos teisme pradžios laikėsi pozicijos, jog ji neturi nei teisinio, nei faktinio pagrindo mokėti ieškovui draudimo išmoką, nes draudimo išmoka ieškovui apskritai nepriklauso (atsiliepimo į ieškinį 23 punktas). Tik po Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 4 d. nutartyje ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2018 m. kovo 22 d. prejudiciniame sprendime pateiktų išaiškinimų, atsakovė savo poziciją pakeitė ir 2018 m. rugsėjo 5 d., t. y. dar iki teismo 2018 m. spalio 23 d. sprendimo priėmimo, geranoriškai mokėjimo pavedimu sumokėjo ieškovui ieškiniu reikalaujamą priteisti draudimo išmoką, atitinkančią už įsigytas akcijas sumokėtą sumą – 10 075,30 Eur (34 788,00 Lt). Tokie atsakovės veiksmai, kuomet ji dar iki teismo sprendimo priėmimo ieškinio reikalavimą iš esmės patenkina ir sumoka ieškovui jo prašomą priteisti draudimo išmoką, traktuotini kaip ieškinio pripažinimas CPK 140 straipsnio 2 dalies prasme. Tokiu atveju ieškovas išsaugojo teisę į procesinių palūkanų priteisimą. Atmestinas kaip nepagrįstas atsakovės apeliacinio skundo argumentas, kad draudimo išmoka ieškovui buvo išmokėta ne tenkinant ieškinio reikalavimą (nes ieškovas į teismą kreipėsi su ieškiniu dėl draudimo išmokos priteisimo kaip investuotojas), o atsižvelgiant į ieškovo atsakovei pateiktą prašymą dėl draudimo išmokos išmokėjimo kaip indėlininkui. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog tai, kad ieškovas į teismą su ieškiniu dėl draudimo išmokos priteisimo kreipėsi kaip investuotojas, o vėliau į atsakovę su prašymu dėl draudimo išmokos išmokėjimo – kaip indėlininkas, nekeičia fakto, kad ieškovas nuo pat proceso pirmosios instancijos teisme pradžios pateiktu ieškiniu reikalavo ir siekė, kad jam būtų priteista iš atsakovės draudimo išmoka, atitinkanti visą už Banko akcijas sumokėtą sumą – 34 788,00 Lt (10 075,30 Eur). Būtent ieškiniu reikalauta draudimo išmoka atsakovės 2018 m. rugsėjo 5 d. mokėjimo pavedimu ieškovui ir buvo sumokėta. Nurodytos aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog, priešingai nei teigia atsakovė, šiuo konkrečiu atveju draudimo išmoka ieškovui buvo išmokėta tenkinant būtent ieškinio reikalavimą dėl draudimo išmokos priteisimo.
10. Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas ieškovo ieškinio reikalavimą dėl draudimo išmokos priteisimo atmetė ne dėl šio reikalavimo nepagrįstumo, o tik dėl to, kad atsakovė dar iki teismo sprendimo priėmimo, t. y. 2018 m. rugsėjo 5 d., mokėjimo pavedimu sumokėjo ieškovui jo reikalaujamą draudimo išmoką, dėl ko teismas sprendė, kad tokiu atveju dviguba kompensacija priteista negali būti. Taigi šiuo konkrečiu atveju vien ta aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas dėl susiklosčiusių aplinkybių ieškovo, nors ir pagrįstą, reikalavimą dėl draudimo išmokos priteisimo atmetė, nepanaikina ieškovo teisės reikalauti procesinių palūkanų priteisimo, o taip pat nesudaro pagrindo pirmosios instancijos teismui tokį reikalavimą dėl procesinių palūkanų priteisimo atmesti.
11. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, jog nors ieškovo pateiktu ieškiniu prašoma priteisti 10 083,47 Eur dydžio draudimo išmoką, tačiau šios išmokos dydis šiuo atveju nurodytas netiksliai dėl ieškovo pasirinkto netikslaus euro kurso lito atžvilgiu. Kaip matyti iš byloje esančios 2016 m. lapkričio 11 d. pretenzijos, ieškovas, konvertuodamas už akcijas sumokėtą sumą – 34 788,00 Lt, į eurus, pasirinko netikslų euro kursą lito atžvilgiu – 1 Eur = 3,45 Lt, tuo tarpu tikslus euro kursas lito atžvilgiu yra 1 Eur = 3,4528 Lt. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas, priteisdamas ieškovui procesines palūkanas, pagrįstai jų dydį apskaičiavo atsižvelgdamas į ieškovui išmokėtos indėlio draudimo išmokos dydį, nes ieškovas būtent tokio dydžio draudimo išmokos priteisimo ir siekė pateiktu ieškiniu. Esant nurodytiems motyvams, atsakovės apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas procesinių palūkanų dydį apskaičiavo atsižvelgdamas ne į ieškinio pagrindinį reikalavimą – prašytos priteisti draudimo išmokos dydį, bet į ieškovui išmokėtos indėlio draudimo išmokos (kurios ieškovas ieškinyje neprašė) dydį, kas, pasak atsakovės, sudaro pagrindą teigti, kad procesinės palūkanos priteistos nepagrįstai, atmetami. Šiuo atveju konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas procesines palūkanas paskaičiavo teisingai.
12. Taip pat atmetami, kaip nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, kad teismas net ir tenkinęs ieškinį iš dalies, iš atsakovės nepagrįstai priteisė visas ieškovo turėtas bylinėjimosi išlaidas. Pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju pripažinus, kad draudimo išmoka ieškovui buvo išmokėta tenkinant ieškinio reikalavimą dėl draudimo išmokos priteisimo, taip pat nustačius, kad ieškovo ieškinio reikalavimas dėl draudimo išmokos priteisimo iš esmės buvo pagrįstas, tačiau atmestas tik dėl to, kad šią išmoką atsakovė sumokėjo ieškovui dar iki teismo sprendimo priėmimo, laikytina, jog pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą priteisti ieškovui visas jo patirtas bylinėjimosi išlaidas.
13. Ieškovas atsiliepimu į apeliacinį skundą taip pat prašo papildomai priteisti iš atsakovės 200 Eur bylinėjimosi išlaidas, patirtas pirmosios instancijos teisme, dėl kurių teismas nepasisakė savo 2018 m. spalio 23 d. sprendime.
14. Pažymėtina, jog CPK 277 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad teismas, priėmęs byloje sprendimą, dalyvaujančių byloje asmenų pareiškimu ar savo iniciatyva gali priimti papildomą sprendimą, jeigu teismas neišsprendė bylinėjimosi išlaidų ar jų dalies atlyginimo ar paskirstymo klausimo.
15. Taigi tuo atveju, kai bylą nagrinėjęs teismas, priimdamas sprendimą, bylinėjimosi išlaidų klausimo neišsprendė, CPK 277 straipsnio 1 dalies 3 punktas suteikia galimybę jį išspręsti teismui priimant papildomą sprendimą dalyvaujančių byloje asmenų pareiškimu ar savo iniciatyva. Atsižvelgiant į nurodytas teisės normas, darytina išvada, kad šiuo konkrečiu atveju klausimą dėl pirmosios instancijos teisme ieškovo patirtų bylinėjimosi išlaidų priteisimo turi teisę spręsti tik pirmosios instancijos teismas, priimdamas papildomą sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas neturi teisės spręsti klausimų, kurių nesprendė, ir dėl kurių nepasisakė pirmosios instancijos teismas. Esant nurodytiems motyvams, apeliacinės instancijos teismas klausimo dėl ieškovo pirmosios instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų, kurių priteisimo klausimo pirmosios instancijos teismas sprendimu neišsprendė, nenagrinėja ir dėl jo nepasisako.
16. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (LAT CBS teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-52/2011). Teismas sprendžia, kad kiti apeliacinio skundo argumentai teisiškai nereikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas atskirai dėl jų nepasisako.
17. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes bei byloje esančius įrodymus, konstatuoja, kad pagrindo naikinti teismo sprendimą skundžiamoje dalyje apeliacinio skundo argumentais nenustatyta, todėl atsakovės apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 23 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.
18. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtos išlaidos priteisiamos iš antros šalies. CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Iš ieškovo pateikto 2018 m. lapkričio 28 d. mokėjimo nurodymo matyti, kad ieškovas apeliacinės instancijos teisme patyrė 120 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas, kurias jis prašo priteisti iš atsakovės. Atsižvelgiant į tai, kad prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos neviršija LR teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalių dydžių, ieškovo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo tenkinamas, priteisiant iš atsakovės VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ ieškovo A. K. naudai 120 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas (CPK 93 str. 1 d., 98 str. 1 d.).
19. Bylinėjimosi išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, nepaskirstytinos bylos dalyviams, nes šios išlaidos yra mažesnės negu minimalus į valstybės biudžetą priteistinas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas (Civilinio proceso kodekso 96 straipsnio 6 dalis).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovės VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ (j. a. k. 110069451) ieškovui A. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) 120 Eur (vieną šimtą dvidešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų.