Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Zinos Mickevičiūtės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo K. P. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2018 m. sausio 26 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės E. S. ieškinį atsakovui K. P., išvadą byloje teikianti institucija - Panevėžio miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius, dėl išlaikymo nepilnamečiams vaikams ir išlaikymo įsiskolinimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovas K. P. prašo panaikinti Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2018 m. sausio 26 d. sprendimą ir ieškovės ieškinį atmesti. Apeliacinį skundą grindžia tokiais motyvais: teismas netinkamai aiškino ir taikė materialinės bei procesines teisės normas, nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos ir dėl to galėjo neteisingai išspręsti bylą.Nuspręsdamas, kad atsakovas neteikia išlaikymo savo nepilnamečiams vaikams, teismas įrodymus vertino neatsižvelgdamas į jų leistinumą ir sąsajumą su byla. Teismas, vertindamas ieškovės pateiktus mokėjimo kvitų kopijas, neatkreipė dėmesio, jog dalis iš jų yra akivaizdžiai neleistini. Iš dalies pateiktų „Norfa“, „Maxima“ ir „Iki“ parduotuvių kvitų matyti, kad kvituose yra naudojamos kelios skirtingos tos pačios parduotuvės nuolaidų kortelės, o kai kuriuose kvituose nuolaidų kortelių numeriai nenurodyti, t. y. už prekes buvo mokama nenaudojant nuolaidų kortelių. Iš pateiktų kvitų matyti, kad kai kurie yra atspausdinti tą pačią dieną, tik skirtingomis valandomis, iš tų pačių parduotuvių arba kitų. Pagal ieškovės pateiktus kvitus, kasdieniniai maisto produktai buvo perkami nuo 2 iki 3 kartų per dieną, skirtingose parduotuvėse, esančiose toli nuo šalių gyvenamosios ir ieškovės darbo vietų, o tuos produktus turėjo pirkti keli skirtingi asmenys. Todėl dalis ieškovės pateiktų maisto produktų pirkimo kvitai yra niekaip nesusiję su šalių šeimos narių poreikiais ir su pačios bylos aplinkybėmis. Dalis ieškovės pateiktų kvitų gali būti faktinės atsakovo šeimos patiriamos išlaidos maisto poreikiams įsigyti, tačiau neįrodo kokių nors išlaidų patiriamų nepilnamečių vaikų išlaikymui. Ieškovės pateikti išlaidų kvitai už maisto produktus neįrodo, kad būtent ji patyrė tokias išlaidas, kadangi ieškovė ir atsakovas maistą pirkdavo per pusę ir jei ieškovė išleisdavo daugiau pinigų maistui – atsakovas duodavo papildomai jai lėšų. Šalys buvo susitariusios maisto išlaidas dalintis per pusę. Todėl į bylą pateiktų kvitų kopijos už maisto produktus neįrodo ieškovės patirtų išlaidų, nes jos buvo dalinamos per pusę su atsakovu. Be to, iš „Iki“ parduotuvės pirkti čekiai su nuolaidų kortele yra atsakovo pirkti produktai, nes buvo naudojama jo nuolaidų kortelė. Į bylą pateiktas kvitas iš parduotuvės AB „Audimas“ yra atsakovo pirktas sijonas ieškovei. Teismo posėdžio metu ieškovė pripažino, jog atsakovas pilnai išlaiko dukrą, moka už šokių būrelius, perka drabužius, o už vaikų draudimą moka per pusę su ieškove. Todėl į bylą pateiktos sąskaitos už šokių būrelius yra atsakovo apmokėti. Ieškovė nepateikė teismui įrodymų, kuriais vadovaudamasis teismas galėtų paneigti kartu gyvenančių tėvų išlaikymo vaikams teikimo prezumpciją.Nesutinka su teismo išvada, jog yra susidaręs sūnaus išlaikymo įsiskolinimas, nes kai sūnus patyrė traumą, atsakovas ne mažiau kaip pusę išlaidų susijusių su sūnaus pooperaciniu gydymu ir reabilitacija yra apmokėjęs, dengė visas kelionių išlaidas, susijusias su gydymu. Sūnus traumą patyrė besimokydamas Š. M. krepšinio akademijoje, kurioje buvo pilnai išlaikomas. Atsakovas mokėdavo už sūnaus išvykas į varžybas, sporto aprangą, iš dalies už maistą, atlygindavo kitas kasdienines išlaidas.Kadangi pirmos instancijos teisme jis neturėjo atstovo, negalėjo teisiškai įvertinti situacijos ir teikti įrodymus apie jo teiktą išlaikymą vaikams. Ginčas kilęs iš šeimos teisinių santykių, todėl rašytinius paaiškinimus teikia apeliacinės instancijos teismui. Gyvenant kartu su ieškove, jis nerinko įrodymų dėl nepilnamečių vaikų išlaikymo, todėl negalėjo teismui jų pateikti. Šalys gyveno kartu, vedė bendrą ūkį, rūpinosi bendrai kasdieniais poreikiais ir ieškovė šias aplinkybes pripažino, nes į teismą ji kreipėsi tik po 11 bendro gyvenimo metų. Bendru sutarimu tiek vedamo ūkio išlaidas, tiek vaikų poreikių tenkinimo išlaidas paprastai apmoka ieškovė, tačiau už dalį jų apmoka atsakovas duodamas pinigus grynaisiais, nes jis neturi elektroninės bankininkystės. Todėl visuose dokumentuose mokėtoja yra nurodoma ieškovė. Nors ieškovė ir nurodė ieškinyje, kad atsakovas neteikė išlaikymo savo vaikams nuo 2016 m., tačiau teismo posėdyje pripažino, jog atsakovas pilnai išlaiko dukrą, o ieškovė – sūnų.Pirmosios instancijos teismas, nuspręsdamas, kad atsakovas su ieškove lygiomis dalimis proporcingai teikė išlaikymą abiems savo vaikams ir tuo pagrindu atmesdamas ieškovės reikalavimą dėl esamo išlaikymo sūnui įsiskolinimo, nustatė prejudicinį faktą. Taigi, teismas turėjo prieiti loginės išvados, kad nekyla didelių abejonių ir dėl atsakovo teikiamo išlaikymo, nes ieškovė teismo posėdyje patvirtino, jog atsakovas teikė išlaikymą dukrai vis didėjančia suma. Todėl ieškovės reikalavimas dėl išlaikymo priteisimo yra nepagrįstas. Be to, teismas dėl išlaikymo įsiskolinimo ir išlaikymo priteisimo sprendė tais pačiais įrodymais, tik vienu atveju pripažino vienas aplinkybes, o kitu atveju – kitas faktines aplinkybes ir priėmė nepagrįstą sprendimą dėl išlaikymo priteisimo. Teismo sprendimas prieštarauja teismų praktikai bei įrodymų vertinimui.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė prašo Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2018 m. sausio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisingas, nepažeidžiantis jokių įstatymo normų, ir atsakovui ne karta buvo siūlyta turėti advokatą, tačiau jis kategoriškai atsisakė. Abu tėvai privalo teikti materialinį išlaikymą nepilnamečiams vaikams reguliariai, o ne epizodiškai kaip iki šiol atsakovas teikė vien tik dukros išlaikymui. Spręsdamas klausimą dėl vaikų išlaikymo dydžio, teismas nenukrypo nuo teismų praktikos, įvertino, jog vaikų išlaikymo poreikiai atitinka teisingumo ir protingumo standartus. Ieškovė nesutinka su teismo išvada, kad lėšos komunalinėms mokesčiams, internetui, vaikų telefonų sąskaitų papildymui negali būti priskiriamos vaiko poreikių tenkinimui, nes būtent šios paslaugos ir yra skirtos vaikų poreikių tenkinimui. Teismas padarė klaidingą išvadą, kad jei rūbai ir avalynė bei kanceliarinės priemonės yra neperkamos kiekvieną mėnesį, tai šios išlaidos yra per didelės. Pažymi, jog didžioji dalis išlaidų patiriama mokslų metų pradžioje, todėl kiekvieną mėnesį patiriama mažiau išlaidų. Be to mokyklose būna organizuojami renginiai, ekskursijos, muziejų lankymai ir t. t. Ieškovė visas per metus patiriamas išlaidas padalino mėnesiais ir nurodė jų vidurkį. Teismas nepagrįstai vaikų maistui skiriamą sumą sumažino, nes vaikui per dieną mokykloje ir namuose yra skiriama tik 4 Eur, tokios sumos sumažinimas ne tik, kad neatitiktų vaikų interesų, bet juos ir pažeistų. Teismas nepakankamai objektyviai įvertino atsakovo turtinę padėtį, neatsižvelgė į tai, kad jis yra sveikas, ilgą laiką oficialiai niekur nedirba, neregistruotas darbo biržoje.Nesutinka su atsakovo teiginiais, kad teismas pateiktus įrodymus vertino neatsižvelgdamas į jų leistinumą ir ryšį su byla. Ieškovė pateikė bendrai turėtas išlaidas, ne vien tik ieškovės patirtas išlaidas, kad būtų įrodyti vaikų poreikiams patenkinti reikalinga suma. Tai, kad parduotuvių nuolaidų kortelės buvo naudota ne vieną kartą – rodo, jog šias nuolaidas turi ieškovė. Be to, atsakovas pirmos instancijos teisme neįrodinėjo ir neginčijo, jog vaikams išleidžiamos sumos yra per didelės. Nesutinka su atsakovo argumentais, kad teismas nepagrįstai priteisė sūnui išlaikymo įsiskolinimą. Pažymi, jog šalys nėra susituokę, gyvena viename bute, tačiau prie bendro ūkio neprisidedama lygiomis dalimis. Ieškovei dažnai tenka prašyti atsakovo pinigų mokesčiams, vaikų išlaikymui, tačiau ne visada jų gaudavo, todėl ji ir buvo priversta kreiptis į teismą dėl vaikų išlaikymo bei įsiskolinimo. Be to, ieškovė siūlė atsakovui išsikraustyti iš buto gera valia, tačiau atsakovas to nedaro.Nesutinka su atsakovo argumentais, kad jis vienas teikė išlaikymą dukrai, nes duodamas jai dienpinigius ir nupirkdamas kai kuriuos daiktus, visų dukters poreikių jis neužtikrindavo. Ieškovė taip pat prie dukters išlaikymo prisidėdavo. Jis taip pat negalėjo teismui nurodyti kokio dydžio išlaikymą skyrė dukrai per mėnesį, kas rodo, jog atsakovas prie dukters išlaikymo prisidėdavo nereguliariai. Tuo labiau, jog pats teismo posėdyje teigė, kad pajamas gauna tik iš atsitiktinių darbų. Didesnę dalį savo lėšų ieškovė skyrė sūnaus išlaikymui, nes atsakovas prie to visiškai neprisidėjo, su juo net nebendrauja. Sūnui patyrus traumą, jis nebegali tęsti sportininko karjerą, o gydymosi laikotarpyje ieškovė viena rūpinosi sūnumi, padedant mamai ir broliui, o atsakovas niekuo nepadėjo. Atsakovas nei pirmosios instancijos teisme, nei apeliaciniame skunde neginčijo ir neįrodinėjo, kad nurodytos pinigų sumos vaikams išlaikyti yra per didelės.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatyta.Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną apeliacinio skundo argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo visiems motyvams ar esminei jų daliai (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2010 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, kt.). Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas pritaria esminei daliai pirmosios instancijos skundžiamame sprendime nurodytų motyvų.Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto argumentais, kad teismas nepagrįstai priteisė iš jo išlaikymą nepilnamečiams vaikams bei išlaikymo sūnui įsiskolinimą, nes jis su ieškove veda bendrą ūkį ir teikia išlaikymą vaikams pagal susitarimą.Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė E. S. ir atsakovas K. P. augina nepilnamečius vaikus: sūnų G., gim. (duomenys neskelbtini), ir dukrą V., gim. (duomenys neskelbtini). Šalys santuokos neįregistravo, atsakovas yra pripažinęs, kad yra šių vaikų tėvas. Ieškovė nurodė, kad atsakovas dukters išlaikymui skiria nepakankamą išlaikymą, o sūnaus išlaikymui lėšų neskiria nuo 2016 m. gegužės mėnesio, todėl kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovo išlaikymą nepilnamečiams vaikams nuo ieškinio pateikimo dienos.Pareiga materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus yra sudėtinė tėvų valdžios dalis (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.155 straipsnis). Tėvo ir motinos teisės ir pareigos savo vaikams yra lygios (CK 3.156 straipsnio 1 dalis). Tėvai privalo materialiai išlaikyti savo vaikus, o išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečio vaiko poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas (CK 3.192 straipsnis). Vaikų poreikių ir tėvų turtinės padėties proporcingumo principas reiškia, kad vaiko išlaikymo dydis tiesiogiai priklauso nuo vaiko poreikių ir tėvų galimybių šiuos poreikius tenkinti. Pagrindiniai kriterijai pagal kuriuos nustatomas priteisiamas vaikui išlaikymo dydis yra konkretaus vaiko poreikiai ir jo abiejų tėvų turtinė padėtis. Tėvų turtinė padėtis nustatoma atsižvelgiant į visų rūšių gaunamas pajamas: darbo užmokestį, kitas su darbo santykiais susijusias pajamas, autorinį atlyginimą, pensiją, stipendiją, socialinę pašalpą ir kt.; lėšas bankuose ir kitose kredito įstaigose; kilnojamąjį (automobilius, vertingus kilnojamuosius daiktus, brangakmenius) ir nekilnojamąjį (gyvenamuosius namus, butus, kitus pastatus, žemę, mišką ir kt.) turtą; vertybinius popierius (akcijas, obligacijas); juridinius asmenis (individualias įmones ir kt.) bei jų turtą.Nagrinėjamojoje byloje ieškovė E. S. nurodė, kad atsakovas nuo 2016 m. gegužės mėnesio neprisideda prie sūnaus G. išlaikymo, o dukters V. išlaikymui nors ir skiria lėšas, tačiau jų nepakanka dukters poreikiams patenkinti. Apeliantas iš esmės neginčijo ir neįrodinėjo pirmosios instancijos teisme, kad ieškovės reikalauja per didelių sumų vaikams išlaikyti, neteikė įrodymų, patvirtinančių, kad jis dukters išlaikymui skiria pakankamai lėšų, kad teikė išlaikymą sūnui ieškovės nurodomu laikotarpiu, t. y. nuo 2016 m. gegužės mėnesio. Atsižvelgdama į tai, jog šalių ginčas yra kilęs dėl vaikų išlaikymo, o tėvų pareiga materialiai išlaikyti nepilnamečius vaikus yra įtvirtinta įstatymu, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė iš atsakovo nepilnamečių vaikų išlaikymui po 150 Eur kas mėnesį iki jų pilnametystės.Pirmosios instancijos teismas įvertinęs šalių turtinę padėtį, gaunamas pajamas, vaikų poreikius, atsižvelgęs į tai, kad iki ieškinio pateikimo teismui dienos ieškovė faktiškai teikė išlaikymą sūnui, o atsakovas – dukrai, išlaikymą iš atsakovo priteisė nuo ieškinio pateikimo dienos. Apeliantas iš esmės neginčija teismo sprendimo išvadų, kad iki ieškinio pateikimo dienos atsakovas teikė vaikams išlaikymą. Apeliantas, prašydamas skundžiamą sprendimą panaikinti ir ieškinį atmesti, nenurodo ir neįsipareigoja, kaip ir kokio dydžio išlaikymą vaikams jis toliau ketina teikti. Apeliantas nepaneigė ieškovės nurodytų aplinkybių, kad jų santykiai yra konfliktiški, kad ieškovė prašo atsakovo išsikelti iš jai nuosavybės teise priklausančio buto ir gyventi atskirai, kad būtent dėl nepakankamo vaikų išlaikymo, reikalauja, kad būtų priteistas išlaikymas vaikams tvirta pinigų suma. Kaip minėta, materialinį išlaikymą nepilnamečiams vaikams privalo teikti abu tėvai, tačiau šis išlaikymas turi būti teikiamas reguliariai, o ne epizodiškai kaip kad nurodė ieškovė. Apeliantas, teigdamas, kad jis teikia išlaikymą vaikams, negalėjo nurodyti kokią konkrečią pinigų sumą ir kaip dažnai jis skiria vaikams, kokio dydžio išlaikymas reikalingas nepilnamečiams vaikams per mėnesį. Ta aplinkybė, jog apeliantas teikė vaikams išlaikymą, dar nereiškia, jog jis teiks išlaikymą ir ateityje iki jų pilnametystės.Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, sprendžiant dėl priteistino išlaikymo dydžio turi būti vadovaujamasi CK 3.192 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais kriterijais: išlaikymo dydis turi būti proporcingas vaiko poreikiams ir tėvų turtinei padėčiai bei užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas. Pažymėtina, kad vaiko poreikių ir tėvų turtinės padėties kriterijai įstatyme nedetalizuoti, tačiau nuosekliai išplėtoti kasacinio teismo praktikoje. Nustatydamas konkretaus vaiko poreikių turinį, teismas turi įvertinti, ar išlaikymas bus pakankamas tenkinti būtinas vaiko vystymosi sąlygas, t. y. ar bus patenkinti vaiko poreikiai maistui, aprangai, būstui, sveikatai, mokslui, poilsiui, laisvalaikiui, kultūriniam ir kitokiam ugdymui (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-620/2005; 2010 m. sausio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-49/2010; 2010 m. birželio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-278/2010, kt.).Visiškai pagrįstai apeliantas nurodo, kad civiliniame procese galioja rungimosi principas, kurio esmė yra ta, kad būtent dėl įrodinėjamų aplinkybių nustatymo suinteresuotoms šalims tenka įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo, renkant įrodymus. Bendroji įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė yra ta, kad kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 12, 178 straipsniai). Pagal kasacinio teismo išaiškinimus įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) yra šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų teisė ir pareiga. Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išimtis (CPK 185 straipsnio 2 dalis) (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-272/2014).Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas, vertindamas ieškovės pateiktus įrodymus, nustatinėjo kokio dydžio išlaidos per mėnesį yra reikalingos nepilnamečių vaikų išlaikymui, todėl apelianto nurodyti pirkimo kvitų numerių ir datų neatitikimai, kad kai kurie kvitai ir sąskaitos nėra apmokėti vienos ieškovės, iš esmės nepaneigia teismo išvados, kad per mėnesį vieno vaiko išlaikymui reikalinga 150 Eur suma.Apeliantas nesutinka, kad turi išlaikymo sūnui įsiskolinimą ir nurodo, kad jis apmokėjo ne mažiau kaip pusę išlaidų, susijusių su sūnaus pooperaciniu gydymu ir reabilitacija. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad išlaikymo įsiskolinimas gali atsirasti tiek dėl to, kad išlaikymas neteikiamas visiškai, tiek ir dėl to, kad jis teikiamas tik iš dalies, t. y. netenkinant visų būtinų vaiko poreikių (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-14/2008, 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010). Nurodomų aplinkybių, kad apmokėjo dalį sūnaus gydymo ir reabilitacijos išlaidų, apeliantas leistinais įrodymais nepatvirtino, todėl skundžiamu sprendimu iš atsakovo pagrįstai priteistas išlaikymo įsiskolinimas. Kolegijos vertinimu, teismas, priteisdamas iš atsakovo išlaikymo sūnui įsiskolinimą, objektyviai įvertino pateiktus įrodymus ir tinkamai argumentavo savo išvadą.Ta aplinkybė, kad apeliantas pirmos instancijos teisme neturėjo teisinės pagalbos niekaip neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Bylos duomenys patvirtina, jog atsakovui 2017 m. spalio 13 d. buvo siųstas teismo pranešimas dėl atsiliepimų į pareikštą ieškinį, kuriame yra išryškinta, kad per 20 dienų atsakovas privalo pateikti atsiliepimą į ieškinį bei išaiškinta, kas atsiliepime turi būti nurodoma, pateikiami įrodymai, jei su ieškiniu nesutinkama. Atsakovas teismo šaukimą į 2018 m. sausio 8 d. teismo posėdį gavo 2017 m. gruodžio 7 d., taigi turėjo pakankamai laiko surinkti įrodymus, susirasti advokatą ir pan. (b. l. 38, 49). Be to, teismo posėdyje atsakovui buvo išaiškintos jo teisės ir pareigos, siūloma pateikti turimus įrodymus dėl vaikų išlaikymo. Atsakovas nepasinaudojo savo teise turėti atstovą bylos nagrinėjimo metu, todėl negalima teigti, kad jo teisės buvo pažeistos ir jis neturėjo galimybės teikti savo paaiškinimus bei įrodymus.Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs faktines bylos aplinkybes, apeliacinio skundo bei atsiliepimo į jį argumentus, byloje esančius įrodymus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingam bylos išsprendimui ištyrė visas svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai įvertino įrodymus, tinkamai išaiškino ir taikė teisės normas, tinkamai motyvavo savo išvadas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliacinių skundų motyvais nėra pagrindo (CPK 185 straipsnis, 263 straipsnio 1 dalis). Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.Atmetus apeliacinį skundą, iš atsakovo priteistinos ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme kurias sudaro 200 Eur advokato pagalbos išlaidų, ruošiant atsiliepimą į apeliacinį skundą (b. l. 164-165, CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis). Apeliantas, pateikdamas apeliacinį skundą, sumokėjo 126 Eur žyminio mokesčio. Bylose dėl išlaikymo priteisimo periodinėmis išmokomis žyminis mokestis turi būti skaičiuojamas pagal bendrą išmokų už vienerius metus sumą (CPK 85 straipsnio 1 dalis 3 punktas). Apeliaciniu skundu dėl išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo priteisimo ginčijama 4‘280 Eur suma, todėl už apeliacinį skundą turėjo būti sumokėta 128,40 Eur žyminio mokesčio (300 Eur × 12 mėn. + 680 Eur × 3 proc. = 128,40 Eur). Kadangi apeliantas sumokėjo 126 Eur žyminio mokesčio, t. y. mažiau nei priklauso, 2,40 Eur nesumokėto žyminio mokesčio priteistina iš apelianto.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 87 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2018 m. sausio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš K. P. a. k. (duomenys neskelbtini), 200 Eur (du šimtus eurų) advokato pagalbos išlaidų apeliacinės instancijos teisme E. S., a. k. (duomenys neskelbtini)

Priteisti iš K. P., a. k. (duomenys neskelbtini), 2,40 Eur (du eurus ir 40 euro centų) žyminio mokesčio valstybei (gavėjas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, atsiskaitomoji sąskaita Nr. (duomenys neskelbtini), įmokos kodas 5660 – žyminis mokestis ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu).