Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Gasiūnienės, Vyto Miliaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Viginto Višinskio,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Egvilta“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. balandžio 17 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1968-611/2012 pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Egvilta“ ieškinį atsakovui AS „UniCredit Bank“ Lietuvos skyriui dėl neteisėto lėšų nurašymo iš ieškovo banko sąskaitos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

2009 m. rugpjūčio 18 d. bankas nuo specialios ieškovo sąskaitos nurašė 222 342,21 Lt, padengdamas tuo metu UAB „Egvilta“ priklausančias mokėti palūkanas ir delspinigius bei dalinai suteiktą kreditą ir kredito linijos sumą, o nuo 2009 m. rugsėjo 30 d. Kredito sutartį nutraukė. Dalį BUAB „Egvilta“ priklausančių lėšų (156 492,25 Lt) AS „UniCredit Bank“ Lietuvos skyrius 2009 m. rugpjūčio 18 d. nurašė nuo specialios ieškovo banko sąskaitos nepagrįstai ir neteisėtai, šiomis lėšomis padengdamas kredito linijos sumą (140 856,30 Lt) ir dalį kredito (15 635,95 Lt).Nesutinka su skundžiamame sprendime padaryta išvada, jog atsakovas nevykdė priverstinio išieškojimo iš įkeistų lėšų procedūros. Bankas, 2009-08-18 nurašydamas įkeistas pinigines lėšas, esančias įkaito davėjo UAB „Egvilta“ banko sąskaitoje, bei dengdamas kredito linijos ir kredito sumas, pradėjo būtent išieškojimo iš įkeistų lėšų procedūrą – įkaito davėjo banko sąskaitos tvarkymą (CK 4.221 str. 1 d.). Bankas neturėjo teisės pradėti išieškojimo iš įkeistų lėšų, kadangi nebuvo suėjęs prievolės įvykdymo terminas. Įkeitimo teisinius santykius reglamentuojančios teisės normos kreditoriaus teisę nukreipti išieškojimą į prievolės įvykdymo užtikrinimui įkeistą nekilnojamąjį turtą, turtines teises, taip pat pinigines lėšas, sieja su prievolės termino suėjimu.Skundžiamame sprendime pateiktas Kredito sutarties aiškinimas galėtų būti teisingas nebent tuo atveju, jei šalių sudaryta Kredito sutartis būtų kartu ir finansinio užtikrinimo susitarimas. Kadangi šalys nebuvo sudariusios finansinio užtikrinimo susitarimo, bankas 2009 m. rugpjūčio 18 d. neturėjo teisės vienašališkai perimti UAB „Egvilta“ banko sąskaitoje esančių lėšų.Nesutinka su teismo išvada, kad ieškinio tenkinimo atveju restitucijos taikymas būtų beprasmis. Skirtingai nuo finansinio užstato, įkaitas turi būti realizuojamas laikantis ĮBĮ nustatytų procedūrų. Iš įkeisto turto realizavimo gautų lėšų dengiamos administravimo išlaidos. Tuo tarpu finansinį užstatą realizuoja pats įkaito turėtojas, o pareiga atskaityti administravimo lėšas ir jas pervesti bankroto administratoriui nenustatyta. Be to, ĮBĮ numato griežtą procedūrą, kaip gali būti realizuojamas įkaitas – jį parduodant, nes perdavimas kreditoriams nuosavybėn įtvirtintas tik kaip antrinis ultima ratio realizavimo būdas, kuris galimas tik tuomet, kai įkaito nepavyksta parduoti.

Apeliantas neteisingai aiškina tarp šalių sudarytą sutartį. Kreditavimo sutarties 10 skirsnyje nurodyti visi esminiai sutarties pažeidimai, kuriems esant gali būti taikomi šalių sutarti veiksmai, t. y. bankas įgyja teisę raštu pareikalauti anksčiau nustatyto termino grąžinti bankui visą ar dalį išmokėto limito kartu su priskaičiuotomis palūkanomis ir kitomis mokėtinomis sumomis, taip pat teisę atsisakyti išmokėti limitą arba vienašališkai nutraukti kreditavimo sutartį. Visos teisių gynimo priemonės yra alternatyvios. Bankui pasinaudojus Kredito sutarties 10.2.3 p. nustatyta teise, kredito gavėjas buvo raštu informuotas, kad jis ne vėliau kaip per 30 dienų turi grąžinti bankui išmokėtą limitą. Kredito gavėjui to nepadarius ir praėjus 30 dienų, bankas įgijo reikalavimo teisę. Buvo naudojamas kreditavimo sutarties 6.4 p. išdėstytas vienas iš kredito gavėjui priimtinų limito mokėjimo būdų (tiesioginis lėšų nuo kredito gavėjo sąskaitų nurašymas).CK nuostatos, reglamentuojančios paskolinius šalių santykius, nustato paskolos davėjo teisę pareikalauti grąžinti visą išmokėtą kreditą anksčiau nustatyto termino. Todėl ieškovo dėstoma pozicija dėl privalomo Kredito sutarties nutraukimo tam, kad būtų galima nurašyti lėšas, neteisinga. Sąskaitos, nuo kurios atsakovas nurašė lėšas, įkeitimas neatėmė iš atsakovo teisės pasinaudoti sutarties 10.2.3 p. ir 6.4 p. įtvirtintomis teisėmis ir tai nereiškia priverstinio išieškojimo CK 4.219 str. prasme.Bankroto byla apeliantui iškelta 2009 m. rugpjūčio 31 d. nutartimi, kuri įsiteisėjo 2009 m. rugsėjo 11 d. Tuo tarpu lėšas bankas nurašė 2009 m. rugpjūčio 18 d., t. y. iki bankroto bylos iškėlimo. Be to, bankas kreditorinį reikalavimą, kylantį iš Kreditavimo sutarties, BUAB „Egvilta“ bankroto byloje pareiškė atsižvelgdamas į nurašytas sumas iki bankroto bylos iškėlimo. Bankroto byloje vienintelis apeliantui priklausantis turtas yra įkeistas bankui, kurio vertė 7 760 000 Lt. Tokia suma garantuoja, kad administravimo išlaidos bus atlygintos iš šio turto, todėl suprantama Vilniaus apygardos teismo išvada dėl restitucijos taikymo beprasmiškumo.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkinamas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą, analizuoja apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.

Byloje esančia rašytine medžiaga nustatyta, kad tarp ieškovo UAB „Egvilta“ ir atsakovo AS „UniCredit Bank“ Lietuvos skyriaus 2008 m. kovo 21 d. buvo sudaryta Kreditavimo sutartis Nr. 41000050-01, pagal kurią atsakovas įsipareigojo finansuoti dviejų gyvenamųjų namų, esančių (duomenys neskelbtini) statybą (b.l. 72-96). Tinkamas prievolių pagal Kreditavimo sutartį įvykdymas buvo užtikrintas sutarties 7 skirsnyje nurodytomis priemonėmis, tarp jų ir visų esamų ir būsimų lėšų, esančių AS „UniCredit Bank“ Lietuvos skyriuje atidarytose sąskaitose, kurios priklausė UAB „Egvilta“, įkeitimu (sutarties 7.1.4 p.). Nustatyta, kad ieškovui netinkamai vykdžius sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, atsakovas 2009 m. birželio 2 d. raštu pareikalavo, kad UAB „Egvilta“ ne vėliau kaip per 30 dienų nuo rašto gavimo dienos grąžintų išmokėtą kreditą kartu su paskaičiuotomis palūkanomis ir kitomis mokėtinomis sumomis (b.l. 44-45). Ieškovui per nustatytą terminą negrąžinus išmokėto kredito, atsakovas 2009 m. rugpjūčio 18 d. nuo specialios ieškovo banko sąskaitos nurašė 222 342,21 Lt (64 372,38 EUR) sumą, padengdamas tuo metu buvusį UAB „Egvilta“ įsiskolinimą bei dalinai ieškovui suteiktą kreditą.

Apelianto teigimu, dalį BUAB „Egvilta“ priklausančių lėšų – 156 492,25 Lt sumai – atsakovas nusirašė nepagrįstai. Tokį argumentą iš esmės grindžia tuo, kad lėšos buvo nurašytos 2009 m. rugpjūčio 18 d., tuo tarpu Kreditavimo sutartis nutraukta tik 2009 m. rugsėjo 30 d. Apelianto teigimu, bankas neturėjo teisės pradėti išieškojimo iš įkeistų lėšų, kadangi nebuvo suėjęs prievolės įvykdymo terminas, nes įkeitimo teisinius santykius reglamentuojančios teisės normos kreditoriaus teisę nukreipti išieškojimą į prievolės įvykdymo užtikrinimui įkeistą kilnojamąjį turtą, turtines teises, taip pat pinigines lėšas, esančias įkaito davėjo banko sąskaitoje, sieja su prievolės termino suėjimu.

Kreditavimo sutarties 10 skirsnyje buvo nurodyti esminiai sutarties pažeidimai, kuriems esant atsakovas turėjo teisę pasirinkti savo teisių gynimo būdus, numatytus sutarties 10.2 punkte, t. y. raštu įspėjęs kredito gavėją sustabdyti limito ar bet kurios jo dalies išmokėjimą kredito gavėjui (10.2.1 p.), prieš 20 kalendorinių dienų raštu įspėjęs kredito gavėją, vienašališkai nutraukti sutartį (10.2.2 p.), raštu pareikalauti kredito gavėjo anksčiau sutartyje numatyto termino, bet ne anksčiau kaip per 30 dienų nuo pareikalavimo, grąžinti bankui visą ar dalį kredito gavėjui išmokėto limito kartu su priskaičiuotomis palūkanomis ir kitomis pagal sutartį mokėtinomis sumomis (10.2.3 p.). Nagrinėjamu atveju atsakovas pasinaudojo Kreditavimo sutarties 10.2.3 p. įtvirtinta teise pareikalauti grąžinti visą suteiktą kreditą anksčiau sutartyje nustatyto termino. Kaip pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas, tokia sutartyje įtvirtina atsakovo AS „UniCredit Bank“ Lietuvos skyriaus teisė pareikalauti grąžinti kreditą anksčiau sutartyje nustatyto termino yra teisėta ir neprieštarauja CK 6.874 str. 2 d. bei 6.883 str. nuostatoms. Nagrinėjamu atveju atsakovui pagal Kreditavimo sutarties 10.2.3 p. pareikalavus grąžinti visą suteiktą kredito limitą su palūkanomis ir kitomis mokėtinomis sumomis, o ieškovui per nustatytą 30 dienų terminą reikalaujamų sumų nesumokėjus, laikoma, kad mokėjimo terminai pasibaigė, todėl atsakovas AS „UniCredit Bank“ Lietuvos skyrius pagrįstai nusirašė nuo sąskaitos jam įkeistas ginčo lėšas vadovaudamasis Kreditavimo sutarties 6.4 p., nustatančiu, kad kredito gavėjui laiku negrąžinus limito ar jo dalies, nesumokėjus palūkanų ar kitų sumų, kurias jis turi mokėti pagal sutartį, bankas turi teisę visas kredito gavėjo bankui mokėtinas sumas ne ginčo tvarka, nesikreipdamas į teismą ir be atskiro įspėjimo nurašyti nuo visų kredito gavėjo sąskaitų bankuose. Pažymėtina, kad Kreditavimo sutarties 7.1.4 punktas, numatęs, jog kredito gavėjas privalo įkeisti bankui visas esamas ir būsimas lėšas visose kredito gavėjo banke atidarytose sąskaitose, kartu nustatė, jog ši sutartis laikoma besąlygišku ir neatšaukiamu kredito gavėjo nurodymu bankui, po įspėjimo kredito gavėjui įteikimo, tvarkyti kredito gavėjo banko sąskaitas, kuriose laikomos bankui įkeistos lėšos.

Apeliantas nesutinka su teismo išvada, kad ieškinio tenkinimo atveju restitucijos taikymas būtų beprasmis. Nurodė, kad įkaitas turi būti realizuojamas laikantis ĮBĮ nustatytų procedūrų ir iš įkeisto turto realizavimo gautų lėšų dengiamos administravimo išlaidos.

LR Įmonių bankroto įstatymo 10 str. 7 d. 3 p. numato, kad įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka. Nustatyta, kad bankroto byla ieškovui UAB „Egvilta“ buvo iškelta Vilniaus apygardos teismo 2009 m. rugpjūčio 31 d. nutartimi, kuri įsiteisėjo 2009 m. rugsėjo 11 d., tuo tarpu ginčo lėšų sumą nuo ieškovo banko sąskaitos, įkeistos atsakovui, AS „UniCredit Bank“ Lietuvos skyrius nusirašė 2009 m. rugpjūčio 18 d., t. y. iki nutarties iškelti bankroto bylą priėmimo. Atsižvelgiant į tai, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nėra teisinio pagrindo konstatuoti ĮBĮ 10 str. 7 d. 3 p. pažeidimo. Be to, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamu atveju restitucijos taikymas būtų beprasmis, kadangi ginčo lėšos turėtų būti sumokėtos atsakovui kaip įkaito turėtojui pagal LR Įmonių bankroto įstatymo 34 str., tuo tarpu administravimo išlaidos galės būti dengiamos iš likusio ieškovo turimo ir atsakovui AS „UniCredit Bank“ įkeisto turto (b.l. 116).

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškovo reikalavimą dėl 156 492,25 Lt sumos priteisimo, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2008 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.). Remiantis išdėstytais argumentais darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį ieškovo apeliacinio skundo motyvais keisti arba naikinti nėra pagrindo. Taigi šiuo procesiniu sprendimu ieškovo apeliacinis skundas atmetamas. Teisėjų kolegija nenustatė ir absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2012 m. balandžio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.