- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2012-04-17
- Bylos Nr.
- 2-1968-611/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-03048-2011-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Andžej Maciejevski
- Atsakovas
- AS „UniCredit Bank“
- Kategorijos
- 35.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 42.8pavadinimo nepavyko patikrinti
- 44.5.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 63.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 116.1pavadinimo nepavyko patikrinti
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę pagal ieškovo bankrutuojančios UAB „Egvilta“ ieškinį atsakovui AS „UniCredit Bank“ Lietuvos skyriui dėl neteisėto lėšų nurašymo iš ieškovo banko sąskaitos ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti jam iš atsakovo 156 492,25 Lt sumą.. Nurodo, kad ieškovas ir atsakovas 2008-03-21 sudarė kreditavimo sutartį Nr.41000050-01, pagal kurią atsakovas įsipareigojo finansuoti dviejų gyvenamųjų namų, esančių Žvalgų g.7, Vilniuje, statybą, o ieškovas – kreditavimo sutartyje nustatyta tvarka ir terminais grąžinti suteiktą kreditą. Prievolių pagal minėtą sutartį vykdymas buvo užtikrintas kreditavimo sutarties 7.1.1, 7.1.4-7.1.8 p. nurodytomis priemonėmis, tarp jų visų esamų ir būsimų lėšų visose ieškovo pas atsakovą atidarytose sąskaitose įkeitimu. 2009-06-02 atsakovas, vadovaudamasis sutarties 10.2.3 p., išsiuntė ieškovui raštą, pareikalaudamas ne vėliau kaip per 30 kalendorinių dienų nuo rašto gavimo dienos grąžinti atsakovui visą suteiktą ir išmokėtą kreditą kartu su paskaičiuotomis palūkanomis ir kitomis mokėtinomis sumomis. Minėtas 30 dienų terminas baigėsi 2009-07-08. 2009-08-18 atsakovas nuo specialiosios ieškovo banko sąskaitos nurašė 222342,21 Lt, padengdamas tuo metu buvusį ieškovo įsiskolinimą (nesumokėtas palūkanas, delspinigius) ir dalinai ieškovui suteiktą kreditą. 2009-09-09 atsakovas išsiuntė ieškovui raštą, informuodamas, jog vadovaudamasis kreditavimo sutarties 10.1.1, 10.1.8 ir 10.2.2 p. nuo 2009-09-30 nutraukė kreditavimo sutartį. Ieškovas mano, kad dalį ieškovui priklausančių lėšų – 156492,25 Lt sumą – atsakovas nurašė nepagrįstai ir neteisėtai, šiomis lėšomis nepagrįstai ir neteisėtai padengdamas kredito linijos sumą (140856,30 Lt) ir dalį kredito (15635,95 Lt). Kreditoriaus teisę reikalauti patenkinti hipoteka ar įkeitimu užtikrintą reikalavimą prieš terminą numato CK 4.196 str. ir 4.216 str. 2 d., prie tokių atvejų pagal susiformavusią teismų praktiką priskiriamas ir atvejis, kai nutraukiama pagrindinė sutartis, užtikrinta įkeitimu. 2009-08-18 kreditavimo sutartis tarp šalių nebuvo nutraukta. Todėl mano, kad atsakovas, nenutraukdamas kreditavimo sutarties ir vadovaudamasis jos 6.4 p., turėjo teisę nurašyti tik etapinio skolos mokėjimo sumą, kuri nagrinėjamu atveju sudarė 19064,84 eurai (65849,96 Lt) palūkanų ir delspinigių. Ieškovas, analizuodamas kreditavimo sutarties 10.2 p., 10.2.3 p., 10.2.2 p. ir 10.4 p. nuostatas, nurodo, kad esant esminiam kreditavimo sutarties pažeidimui, atsakovas turi teisę pareikalauti, kad ieškovas visą ar dalį kredito grąžintų anksčiau termino pabaigos, tačiau ieškovui atsisakius šį reikalavimą įvykdyti ar jo neįvykdžius, atsakovas neturi teisės pradėti priverstinio skolos išieškojimo procedūros, nenutraukęs prieš tai kreditavimo sutarties. Mano, kad aiškinant kreditavimo sutarties 6.4 ir 10.4 p. nuostatas, būtina vadovautis ir įkeitimo teisės normomis bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika. Mano, kad atsakovas, nenutraukdamas kreditavimo sutarties, ne ginčo tvarka ir nesikreipdamas į teismą bei be atskiro įspėjimo turi teisę nurašyti nuo sąskaitų tik tas sumas, kurių mokėjimo terminas pagal kreditavimo sutartį yra suėjęs, o nukreipti išieškojimą į įkeistą turtą prieš terminą galėjo tik prieš tai nutraukęs kreditavimo sutartį. Ieškovas mano, kad kreditavimo sutarties 7.1.4 p. nuostata turėtų būti aiškinama CPK 559 str. 3 d. kontekste ir nagrinėjamu atveju atsakovas, įrašydamas tokią sąlygą į sutartį, norėjo palengvinti priverstinio skolos išieškojimo procedūrą suėjus kreditavimo sutartyje nustatytam prievolės įvykdymo terminui arba nutraukus kreditavimo sutartį prieš terminą, tačiau sutarties 7.1.4 p. nuostatos negalima traktuoti kaip absoliučios atsakovo teisės savo nuožiūra atlikti ieškovo sąskaitos tvarkymo veiksmus. Taip pat nurodo, kad Vilniaus apygardos teismo 2009 m. rugpjūčio 31 d. ieškovui iškelta bankroto byla, ši nutartis įsiteisėjo 2009-09-11. Po nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos pagal ĮBĮ 10 str. 7 d. atsakovas neteko teisės atlikti bet kokius nurašymus nuo ieškovo sąskaitos savo ar kitų asmenų naudai. Kadangi, ieškovo nuomone, atsakovas neturėjo teisės nurašyti lėšų nuo ieškovo sąskaitų, nenutraukęs sutarties, o kreditavimo sutartis nutraukta po nutarties iškelti bankroto bylą ieškovui įsiteisėjimo, todėl atsakovas neteisėtai nurašė nuo ieškovo sąskaitos banke 156492,25 Lt sumą. Teismo posėdyje ieškovo atstovė ieškinį palaikė ir prašė jį tenkinti iš esmės ieškinyje ir dublike nurodytais motyvais.
Atsakovas su ieškovo pareikštu ieškiniu nesutinka ir prašo jį atmesti. Nurodo, kad 2008-03-21 šalys sudarė kredito sutartį, kurios pagrindu atsakovas suteikė ieškovui 15637000 eurų kredito limitą, kurį sudarė 7986000 eurų ilgalaikis kreditas, 6348000 eurų kreditas ir 1303000 eurų kredito linija. Viso per kredito sutarties galiojimą ieškovui atsakovas išmokėjo 2338370,32 eurų limito sumą, kurią sudarė kreditas ir kredito linija. Ieškovas netinkamai vykdė kredito sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, todėl atsakovas konstatavo esminį sutarties pažeidimo įvykį, kas įgalino atsakovą anksčiau termino reikalauti sugrąžinti išmokėtą limitą. Atsakovas 2009-06-02 raštu išsiuntė ieškovui pranešimą, kuriuo nurodė dar kartą kredito sutarties nevykdymo pagrindus bei pareikalavo atsakovą ne vėliau kaip per 30 kalendorinių dienų nuo rašto gavimo dienos grąžinti visą pagal kredito sutartį išmokėtą limitą kartu su kitomis pagal sutartį mokėtinomis sumomis – 2338370,32 eurus. Šį raštą ieškovas gavo 2009-06-08. Nustatytu terminu ieškovui neįvykdžius minėto reikalavimo, atsakovas, vadovaudamasis kredito sutartimi, 2009-08-18 nurašė 222342,21 litus, buvusius ieškovo sąskaitoje. Po šio nurašymo ieškovo įsiskolinimas atsakovui buvo sumažintas iki 1980884,34 eurų. Teismo nutarties dėl bankroto bylos ieškovui iškėlimo įsiteisėjimo dienai ieškovo skola sudarė 1993884,34 eurų, toks atsakovo reikalavimas patvirtintas Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gruodžio 23 d. nutartimi. Pažymi, kad šalys sutarties 10 skirsnyje nustatė, kokie įvykiai ar aplinkybės jų bus laikomi esminiais kredito sutarties pažeidimais, suteikiančias atsakovui specialias teisių gynimo priemones, t.y. teisę pareikalauti ieškovą anksčiau nustatyto termino, bet ne anksčiau kaip po 30 dienų nuo pareikalavimo, grąžinti visą ar dalį ieškovui išmokėto limito kartu su priskaičiuotomis palūkanomis ir kitomis pagal kredito sutartį mokėtinomis sumomis, taip pat teisę atsisakyti išmokėti limitą ar vienašališkai nutraukti kredito sutartį (sutarties 10.2 p.). Šios atsakovo teisės yra alternatyvios ir atsakovas buvo laisvas rinktis, kuriomis priemonėmis naudotis. Atsakovui pasinaudojus sutarties 10.2.3 p. nustatyta teise, ieškovas buvo raštu informuotas, kad ne vėliau kaip 30 dienų turi grąžinti išmokėtą limitą. Ieškovui to nepadarius, atsakovas įgijo teisę į visą išmokėtą ir negrąžintą limito sumą, t.y. terminas grąžinti krdito limitą suėjo praėjus 30 dienų nuo banko pareikalavimo įteikimo ieškovui dienos. Todėl atsakovas pasinaudojo sutarties 6.4 p. nustatyta jo teise nusirašyti lėšas nuo ieškovo sąskaitų ne ginčo tvarka ir nesikreipiant į teismą. Mano, kad ieškovas puikiai suvokė savo sutartinius įsipareigojimus, nereiškė atsakovui pretenzijų dėl tokio atliko veiksmo. Nurodo, kad sutartis jos šalims turi įstatymo galią, o atsakovo teisę pareikalauti grąžinti visą išmokėtą kredito sumą anksčiau nustatyto termino įtvirtina CK 6.874 str., 8.877 str. ir 6.883 str.. Sutarties 10.2 p. nustatė atsakovui, kokių veiksmų jis turi teisę imtis, jeigu nustatomas sutarties 10.1 p. nurodytas esminis įvykis. Mano, kad ieškovas nepagrįstai vadovaujasi CK 6.193 str. 4 p., nes šalių sudarytos kredito sutarties sąlygos yra šalių individualiai aptartos, todėl turėtų būti taikomos CK 6.193 str. 1 ir 5 d. normos šalių sudarytos kredito sutarties aiškinimui. Pažymi, kad tarp šalių vyravo praktika, kad ieškovas kaupdavo sąskaitose lėšas eilinėms įmokoms, o atsakovas jas nusirašydavo. Pažymi, kad lėšas nuo ieškovo sąskaitos nurašė iki ieškovui buvo iškelta bankroto byla, bankroto bylą ieškovui inicijavo ne atsakovas. Taip pat nurodo, kad atsakovo kreditorinis reikalavimas yra patvirtintas Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gruodžio 23 d. nutartimi, šioje nutartyje teismas pasisakė dėl ieškovo argumentų, jog atsakovas neteisėtai nurašė nuo ieškovo sąskaitos 222342,21 Lt sumą, juos atmesdamas. Todėl mano, kad pagal CPK 182 str. 2 p. šios teismo jau nustatytos aplinkybės turi prejudicinę reikšmę nagrinėjamoje byloje. Atsakovo atstovas teismo posėdyje palaikė atsakovo atsiliepime ir triplike nurodytus nesutikimo su ieškiniu argumentus ir jais remdamasis prašė ieškinį atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys netenkintinas.
Iš byloje esančių duomenų matyti, kad ieškovas ir atsakovas 2008-03-21 sudarė kreditavimo sutartį, pagal kurią atsakovas įsipareigojo suteikti ieškovui 15637000 eurų kredito limitą, kurį sudaro 7986000 eurų ilgalaikis kreditas, 6348000 eurų kreditas ir 1303000 eurų kredito linija, o ieškovas įsipareigojo šioje sutartyje nustatyta tvarka ir terminais grąžinti suteiktą limitą (b.l.17-43, 72-97). Iš šalių procesinių dokumentų matyti, kad per kredito sutarties galiojimo laikotarpį atsakovas ieškovui išmokėjo iš viso 2338370,32 eurų limito sumą, kurią sudarė kreditas ir kredito linija. Šalys šių nustatytų aplinkybių neginčija. Atsakovas 2009-06-02 raštu (b.l.44-45) informavo ieškovą, jog ieškovas pažeidė kreditavimo sutartyje 4.4.5 ir 3.3.1 p. prisiimtus įsipareigojimus, todėl atsižvelgdamas į tokią padėtį bei rinkos tendencijas atsakovas konstatavo kreditavimo sutarties 10.1.8 p. nustatytą esminį kreditavimo sutarties pažeidimą, todėl, vadovaudamasis sutarties 10.2.3 p., pareikalavo ieškovą ne vėliau kaip per 30 kalendorinių dienų nuo šio rašto gavimo dienos grąžinti atsakovui visą pagal sutartį išmokėtą limitą kartu su priskaičiuotomis palūkanomis ir kitomis pagal sutartį mokėtinomis sumomis. Minėtas raštas ieškovui buvo įteiktas 2009-06-08, dėl šio fakto ginčo tarp šalių nėra. Ieškovui šio reikalavimo neįvykdžius, atsakovas 2009-08-18 nuo ieškovo specialios sąskaitos nurašė 222342,21 Lt sumą, o 2009-09-09 raštu atsakovas informavo ieškovą, jog nuo 2009-09-30 nutraukia kreditavimo sutartį (b.l.46-47).
Ieškovas mano, kad atsakovas neteisėtai nurašė nuo ieškovo sąskaitos banke 156492,25 Lt dydžio dalį sumos, kadangi atsakovas pagal sutarties sąlygas ne ginčo tvarka turėjo teisę nusirašyti tik pagal grafiką mokėtinas sumas, o ginčo sumą turėjo teisę nurašyti tik prieš tai nutraukęs kreditavimo sutartį ir nukreipdamas išieškojimą į įkeistą turtą, kreipdamasis į teismo hipotekos skyrių. Tokie ieškovo argumentai nepagrįsti, todėl atmestini. Be to, ieškovas neteisingai aiškina tarp šalių sudarytos kreditavimo sutarties nuostatas.
Ieškovas neginčija 2009-06-02 atsakovo rašte konstatuoto esminio kreditavimo sutarties pažeidimo fakto, t.y. pripažįsta, kad kreditavimo sutarties 10.1.8 p. nurodytas esminis sutarties pažeidimas buvo. Ieškovas taip pat neginčija atsakovo reikalavimo sugrąžinti prieš terminą visą suteiktą kredito limitą kartu su priskaičiuotomis ir kitomis pagal sutartį mokėtinomis sumomis teisėtumo.
Pagal kreditavimo sutarties nuostatas, įvykus bet kuriam esminiam 10.1 p. numatytam sutarties pažeidimui, sutarties 10.2 p. suteikė atsakovui teisę (1) raštu įspėjus ieškovą sustabdyti kredito limito ar bet kurios jo dalies išmokėjimą ieškovui (10.2.1 p.), (2) arba, prieš 20 kalendorinių dienų raštu įspėjus ieškovą, vienašališkai nutraukti sutartį (10.2.2 p.), (3) arba raštu pareikalauti ieškovą anksčiau sutartyje nustatyto termino, bet ne anksčiau kaip per 30 dienų nuo pareikalavimo, grąžinti atsakovui visą ar dalį ieškovui išmokėto limito kartu su priskaičiuotomis palūkanomis ir kitomis pagal sutartį mokėtinomis sumomis (10.2.3 p.). Taigi, pagal minėtą 10.2 p. atsakovas turėjo teisę pasirinkti alternatyvius savo teisių gynimo būdus ir jis turėjo teisę nutraukti sutartį su ieškovu arba, nenutraukdamas sutarties, pareikalauti grąžinti visą suteiktą kreditą anksčiau sutartyje nustatyto termino. Todėl neteisingas ieškovo teiginys, kad atsakovas turėjo teisę pareikalauti grąžinti visą suteiktą kreditą su palūkanomis ir kitais pagal sutartį priklausančiais mokėjimais tik tuomet, jeigu prieš tai nutrauktų sutartį. Sutarties 10.4 p., numatantis, kad nutraukus sutartį visi ieškovo mokėjimo terminai pagal sutartį laikomi pasibaugusiais, sistemiškai aiškinant su kitomis sutarties nuostatomis, taikomas tik sutarties 10.2.2 p. numatytu sutarties nutraukimo atveju, tačiau netaikytinas sutarties 10.2.3 p. taikymo atveju. Be to, pripažintina, kad atsakovui pagal sutarties 10.2.3 p. pareikalavus grąžinti visą suteiktą kredito limitą su palūkanomis ir kitomis mokėtinomis sumomis ir pasibaigus tam nustatytam terminui, laikytina, jog tokiu atveju ieškovui nustatyti prievolių vykdymo terminai pasibaigia. Tokia sutartyje įtvirtinta ieškovo teisė pareikalauti grąžinti kreditą anksčiau sutartyje nustatyto termino yra teisėta, neprieštaraujanti CK nuostatoms, nes tokią teisę įtvirtina ir CK 6.874 str. 2 d., 6.883 str. nuostatos. Kadangi atsakovui pasinaudojus sutarties 10.2.3 p. suteikta teise pasibaigė visi mokėjimo terminai, todėl nepagrįstas ieškovo argumentas, kad pagal sutarties 6.4 p. atsakovas turėjo teisę nusirašyti tik etapinio skolos mokėjimo sumą. Kadangi ieškovas per atsakovo nustatytą terminą reikalaujamų sumokėti sumų nesumokėjo, o mokėjimo terminai yra pasibaigę, todėl atsakovas pagrįstai ir teisėtai, vadovaudamasis sutarties 6.4 p., nusirašė visą nusirašytą sumą. Sutarties 6.4 p. įtvirtinta atsakovo teisė nelaikytina priverstiniu išieškojimu, nes ši norma reiškia, kad ieškovas suteikė atsakovui teisę ne ginčo tvarka be kreipimosi į teismą pačiam nusirašyti mokėtiną sumą, tuo pačiu pripažindamas tokią savo prievolę. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal susiklosčiusią tarp šalių praktiką atsakovas nuolatos sumas, kurių mokėjimo terminas pasibaigdavo, nusirašydavo nuo ieškovo sąskaitų banke, tokia praktika atitiko sutarties 6.1 p., 6.4 p. nuostatas (b.l.62-71). Ieškovas nepagrįstai vadovaujasi sutarties 7.1.4 p. nuostata, nes ši norma, įvertinus ją sistemiškai su kitomis sutarties nuostatomis, taikoma tik tuomet, kai atsakovas nutraukia sutartį ir pradeda priverstinį skolos išieškojimą teismine ne ginčo tvarka, todėl nagrinėjamu atveju ši norma netaikytina. Pripažintina ir tai, kad sąskaitos, nuo kurios atsakovas nurašė lėšas, įkeitimas atsakovui neatėmė iš atsakovo teisės pasinaudoti sutarties 10.2.3 p. ir 6.4 p. įtvirtintomis teisėmis ir tai nereiškia priverstinio išieškojimo CK 4.219 str. prasme. Atsižvelgiant į minėtus motyvus, darytina išvada, kad tarp šalių sudarytos kreditavimo sutarties sąlygos yra aiškios ir nedviprasmiškos, nekeliančios abejonių dėl jų taikymo, todėl nėra pagrindo taikyti byloje CK 6.193 str. 4 d.. Ieškovas sutarties atskirų sąlygų neginčija, todėl šalys privalo jomis vadovautis ir jų laikytis (CK 6.189 str. 1 d., 6.200 str.). Sutiktina su atsakovo argumentais, kad aiškinant tarp šalių sudarytą sutartį, taikytinos CK 6.193 str. 1 d. ir 5 d. įtvirtintos šalių aiškinimo nuostatos, kuriomis vadovaujantis darytinos būtent aukščiau nurodytos išvados, aiškinant tarp šalių sudarytą sutartį. Pažymėtina ir tai, kad ieškovas jau ginčijo atsakovo veiksmų, nurašant ginčo sumą nuo ieškovo sąskaitos, teisėtumą ieškovo bankroto byloje tvirtinant atsakovo kreditorinį reikalavimą, atsakovo reikalavimą ieškovas ginčijo iš esmės tais pačiais argumentais kaip ir nagrinėjamoje byloje, o Vilniaus apygardos teismas 2010 m. gruodžio 23 d. nutartyje (b.l.98-99) ir Lietuvos apeliacinis teismas 2011 m. kovo 29 d. nutartyje (b.l.116-118) pripažino, kad atsakovo veiksmai, nurašant lėšas iš ieškovo sąskaitos, buvo teisėti. Nagrinėjamoje byloje ieškovas jokių naujų argumentų nenurodo (b.l.129-132), todėl daryti priešingą išvadą nėra teisinio pagrindo. Atsakovas ginčo lėšų sumą nurašė nuo ieškovo sąskaitos iki ieškinio dėl bankroto bylos iškėlimo pateikimo teismui, todėl nėra teisinio pagrindo konstatuoti LR įmonių bankroto įstatymo nuostatų (10 str. 7 d. 3 p.) pažeidimo. Pažymėtina ir tai, kad atsakovas nurašė lėšas nuo jam įkeistos sąskaitos (b.l.10-15), todėl net ieškinio tenkinimo atveju restitucijos taikymas būtų beprasmis ir padėtis iš esmės nesikeistų, nes minėtos lėšos turėtų būti sumokėtos atsakovui kaip įkaito turėtojui pagal LR įmonių bankroto įstatymo 34 str., o administravimo išlaidos nagrinėjamu atveju gali būti dengiamos iš likusio ieškovo turimo ir atsakovui įkeisto turto. Dėl nurodytų motyvų kiti ieškovo ieškinyje nurodomi argumentai nebeturi teisinės reikšmės ginčui arba yra nepagrįsti, todėl jie atmetami. Iš minėtų įrodymų visumos ir dėl nurodytų motyvų darytina išvada, kad ieškovo ieškinys yra nepagrįstas, todėl jis atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 185 str., 263 str., 270 str., teismas
nusprendė:
ieškovo bankrutuojančios UAB „Egvilta“ ieškinį atmesti.
Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti apskųstas Lietuvos apeliaciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos teismą.