- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-09-13
- Bylos Nr.
- e2A-1672-852/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-26608-2021-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Andrius Verikas, Renata Volodko, Giedrė Čėsnienė
- Atsakovas
- I. Š.
- Ieškovas
- A. A.
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedrės Čėsnienės, Andriaus Veriko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Renatos Volodko,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo I. Š. (I. Š.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. balandžio 7 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės A. A. ieškinį atsakovui I. Š. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė A. A. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti jai iš atsakovo 15 000 Eur skolą, 302,50 Eur palūkanas, 5 proc. dydžio procesines metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškinyje nurodė, kad ieškovė su atsakovu 2019 m. gegužės 25 d. sudarė paskolos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią ieškovė paskolino atsakovui 15 000 Eur, o atsakovas šiuos pinigus priėmė ir įsipareigojo grąžinti iki 2021 m. gegužės 24 d. Ieškovė pažymėjo, kad suėjus paskolos grąžinimo terminui, atsakovas pradėjo vengti ieškovės, paskolintų pinigų negrąžino. Ieškovė nurodė, kad atsakovui nevykdant savo prievolės atsiskaityti su ieškove, 2021 m. rugpjūčio 27 d. tarp ieškovės ir G. Ž.-A. (toliau – Paslaugų teikėja) buvo pasirašytas priedas Nr. (duomenys neskelbtini), kurio pagrindu ieškovė suteikė teisę, o paslaugų teikėja įgijo teisę vykdyti skolos išieškojimą iš atsakovo, remdamasis ieškovės pateiktais dokumentais, neperimdama reikalavimo teisės iš ieškovės. 2021 m. rugsėjo 3 d. paslaugų teikėja parengė ir atsakovui išsiuntė pranešimą dėl skolos sumokėjimo, skolų išieškojimo paslaugų teikimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) kopiją bei priedo Nr. (duomenys neskelbtini) prie Skolų išieškojimo paslaugų teikimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) kopiją, kuriuose nurodyta, kad paslaugų teikėja, 2021 m. rugpjūčio 27 d. sudariusi Priedą Nr. (duomenys neskelbtini) prie 2021 m. rugpjūčio 27 d. Skolų išieškojimo paslaugų teikimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) su ieškove, įgijo teisę vykdyti skolos išieškojimą iš atsakovo pagal pateiktus ieškovės dokumentus, todėl atsakovas buvo tinkamai informuotas apie susidariusios skolos dydį. Pažymėjo, jog atsakovas ir toliau vengė atsiskaityti su ieškove, todėl 2021 m. rugsėjo 10 d. paslaugų teikėja išsiuntė įspėjimą atsakovui, kuriame ragino sumokėti susidariusį įsiskolinimą, ar pateikti įrodymus, kad skola buvo apmokėta per 5 (penkias) dienas nuo šio pranešimo gavimo, kitu atveju ieškovė kreipsis į teismą dėl skolos išieškojimo teisminiu keliu.
Atsiliepimas
3. Atsakovas I. Š. pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame nurodė, kad su ieškiniu nesutinka. Pažymėjo, kad kai buvo pasirašyta paskolos sutartis, jis dirbo ieškovės vadovaujamoje uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – UAB) „(duomenys neskelbtini)“, kur užsiėmė (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir kt. Nurodė, kad statybinių medžiagų įsigijimui bei darbų apmokėjimui jam buvo perduodamos piniginės lėšos, už kurias jis atsiskaitydavo įmonei, pateikdamas įsigijimo dokumentus. Dalies piniginių lėšų – 15 000 Eur – perdavimas buvo įformintas pasirašant ieškovės pateiktą paskolos sutartį. Tačiau priešingai, nei nurodyta ieškinyje, atsakovas su ieškove pagal 2019 m. gegužės 25 d. paskolos sutartį visiškai atsiskaitė, ką patvirtina atsakovui perduotas ieškovės pasirašytas 2019 m. lapkričio 8 d. pakvitavimas. Atsakovo teigimu, ieškovė iš viso negali savo reikalavimų grįsti 2019 m. gegužės 25 d. paskolos sutartimi, kadangi paskolos suma pagal 2019 m. gegužės 25 d. paskolos sutartį buvo 15 000 Eur ir ji buvo vykdoma grynaisiais pinigais, tad ši sutartis turėjo būti notarinės formos. Atsakovas pažymėjo, kad 2019 m. gegužės 25 d. paskolos sutartis yra negaliojanti dėl įstatymo reikalaujamos sandorio formos nesilaikymo, todėl ieškovė galėtų reikšti reikalavimus vadovaudamasi ne prievolių įvykdymą reguliuojančiomis teisės normomis, o teisės normomis, reglamentuojančiomis restitucijos santykius. Nurodė, kad yra grąžinęs ieškovei viską, ką yra gavęs pagal 2019 m. gegužės 25 d. paskolos sutartį, todėl bet kokiu atveju ieškovės reikalavimas yra nepagrįstas ir atmestinas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. balandžio 7 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai.
5. Teismas nustatė, kad tarp šalių nėra ginčo, jog atsakovas iš ieškovės gavo 15 000 Eur sumą. Tik ieškovė nurodo, kad tai – paskola, o atsakovas teigia, kad tai yra lėšos, suteiktos įmonės vadovės jo atliekamiems statybos darbams.
6. Teismas sprendė, kad atsakovas neįrodė, jog 15 000 Eur suma buvo panaudota statybos medžiagoms įsigyti ir statybos darbams UAB „(duomenys neskelbtini)“, nes tokių įrodymų į bylą atsakovas nepateikė.
7. Teismas kritiškai vertino ir atsakovo pateiktą raštelį dėl paskolos grąžinimo. Ieškovė vienareikšmiškai nurodė, kad tokio turinio teksto ji nerašė, neneigia, kad ant raštelio yra jos parašas. Ieškovė patikslino, kad popieriaus lapą su jos parašu bei įmonės UAB „(duomenys neskelbtini)“ antspaudu atsakovas galėjo neteisėtai gauti įmonėje, nes ji yra (duomenys neskelbtini), ir dažnai (duomenys neskelbtini) nebūna, todėl kartais palieka savo vadybininkams tuščiuose popieriaus lapuose savo parašą, kad jie galėtų teikti paraiškas vykdant įmonės ūkinę veiklą.
8. Taigi atsakovas byloje neįrodė, kad jis ieškovei 15 000 Eur paskolos sumą grąžino. Kadangi atsakovas neįvykdė prievolės grąžinti paskolą iki 2021 m. gegužės 24 d., teismas konstatavo, kad ieškovė pagrįstai prašo priteisti iš atsakovo 302,05 Eur įstatyminių metinių palūkanų. Tenkinus ieškinį visiškai, iekovei priteistos ir 5 procentų metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2021 m. rugsėjo 28 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 1 146 Eur bylinėjimosi išlaidų.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
9. Atsakovas I. Š. apeliaciniame dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. balandžio 7 d. sprendimo prašo panaikinti skundžiamą teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti, priteisti apeliacinėje instancijoje patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo tokius pagrindinius argumentus:
9.1. Pirmosios instancijos teismas pažeidė procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimo procesą ir nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, o taip pat pažeidė materialinės teisės normas, kurios reglamentuoja paskolos sutarties teisinius santykius bei restitucijos santykius.
9.2. Skundžiamame sprendime teismas nevertino, kad paskolos suma buvo 15 000 Eur ir sutartis buvo vykdoma grynaisiais pinigais, todėl pagal įstatymus turėjo būti notarinės formos. Notarinės formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį, todėl teismas, spręsdamas tarp ieškovės ir atsakovo kilusį ginčą dėl pinigų grąžinimo, privalėjo vadovautis ne paskolos teisinius santykius reglamentuojančiomis teisės normomis, o teisės normomis, reglamentuojančiomis restitucijos santykius.
9.3. Pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuluotos įrodymų paskirstymo taisyklės, kad pakvitavimo buvimas pas skolininką yra pagrindas preziumuoti, jog prievolė įvykdyta, todėl kreditorius, norėdamas šią prezumpciją nuginčyti, turėtų įrodyti, kad yra priešingai.
9.4. Teismo išvada yra padaryta vadovaujantis tik prielaida, kad atsakovas galimai galėjo gauti popieriaus lapą su ieškovės parašu bei įmonės UAB „(duomenys neskelbtini)“ antspaudu. Tačiau ši prielaida prieštarauja įmonės buhalterės D. L. parodymams, kuriuose minėta, jog atsakovas įmonės buveinėje lankydavosi labai retai ir esant kitiems darbuotojams.
9.5. Kadangi ieškovė išdavė pakvitavimą atsakovui, kad jis pilnai atsiskaitė su ieškove pagal paskolos sutartį, tai atsakovui nebuvo jokio pagrindo saugoti kokius nors dokumentus, susijusius su pinigų panaudojimu – statybinių medžiagų ar statybos darbų apmokėjimu. Atsakovas organizavo statybos darbų atlikimą tiek įmonei UAB „(duomenys neskelbtini)“, tiek ieškovei priklausančiuose butuose. Todėl darytina išvada, kad ieškovė neįrodė, jog išduotas pakvitavimas yra suklastotas.
9.6. Teismas nevertino, kad sutartis negalioja, todėl negalioja ir nuostatos dėl grąžinimo termino bei jo praleidimo pasekmių. Kadangi turi būti taikomos restitucijos taisyklės, tai laikytina, kad procesinės palūkanos priteistinos nuo teismo sprendimo taikyti restituciją įsiteisėjimo momento.
Atsiliepimas
10. Ieškovė A. A. atsiliepime į apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. balandžio 7 d. sprendimo prašo apeliacinio skundo netenkinti, priteisti apeliacinėje instancijoje patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodo tokius pagrindinius argumentus:
10.1. Nėra svarbu, ar restitucijos taikymo, ar paskolos grąžinimo teisiniu pagrindu, tačiau būtent atsakovas privalėjo įrodyti, jog gautus iš ieškovės pinigus jai grąžino. Atsakovui neįrodžius pastarosios aplinkybės, jam kyla pareiga grąžinti iš ieškovės gautus 15 000 Eur tiek restitucijos pagrindu, tiek ir paskolos teisinių santykių pagrindu.
10.2. Atsakovas ne kartą nurodė ir viso žodinio bylos nagrinėjimo metu nuosekliai laikėsi pozicijos, kad iš ieškovės gautų 15 000 Eur jai negrąžino, o pinigus išleido. Aplinkybės, jog iš ieškovės gautus 15 000 Eur atsakovas neva panaudojo ieškovės vadovautos įmonės UAB „(duomenys neskelbtini)“ butų remonto organizavimui, atsakovas neįrodinėjo. Visus butų remonto pirkimus įmonė vykdė tiesiogiai už juos atsiskaitinėdama savo vardu per savo banko sąskaitą banko pavedimais, kadangi tam turėjo pakankamai lėšų bei mokestinę naudą (deklaruojant išlaidas už statybos darbus). Todėl bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovas, pats paneigęs gautos paskolos grąžinimo faktą, neįrodė gautų pinigų panaudojimo paslaugų teikimui ieškovės interesais.
10.3. Ieškovei kategoriškai neigiant į bylą pateikto 2019 m. lapkričio 8 d. raštelio sudarymo faktą bei pačiam atsakovui patvirtinant, kad pasiskolintų pinigų šis negrąžino, teismas pagrįstai ir logiškai priėjo išvados, jog atsakovas neįrodė, kad iš ieškovės pasiskolintus pinigus jai grąžino. Todėl vien kritiškai vertintino 2019 m. lapkričio 8 d. raštelio pateikimas į bylą savaime nėra ir negali būti laikomas kaip gautos paskolos grąžinimo įrodymas.
10.4. Atsakovas žodinio bylos nagrinėjimo metu teismui ne kartą paaiškino, kad už iš ieškovės pasiskolintus pinigus neva pirko prekes ir paslaugas būtent UAB „(duomenys neskelbtini)“ butams, o ne ieškovės butui įrengti. Todėl nėra jokio teisinio pagrindo vadovautis apeliaciniame skunde deklaratyviai dėstomais teiginiais, kad už iš ieškovės pasiskolintus pinigus atsakovas neva suteikinėjo vienokias ar kitokias paslaugas ieškovės naudai.
10.5. Esant paties atsakovo pripažintam faktui, kad gautos paskolos šis nėra grąžinęs, suteikia absoliutų pagrindą taikyti restituciją – įpareigojant atsakovą grąžinti iš ieškovės gautus 15 000 Eur.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.
11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl byloje nėra pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas.
12. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo ieškinys patenkintas, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
13. Paskolos sutartis apibrėžiama kaip sutartis, kuria viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų ir mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.870 straipsnio 1 dalis). Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui momento (CK 6.870 straipsnio 2 dalis). Dėl to ši sutartis yra realinė, t. y. paskolos sutartiniams santykiams atsirasti būtinas pinigų arba rūšies požymiais apibūdinamų suvartojamųjų daiktų perdavimas paskolos gavėjui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013).
14. Apeliaciniame skunde atsakovas teigia, kad pirmosios instancijos teismas, nesilaikydamas įrodinėjimo civiliniame procese taisyklių, nepagrįstai vertino, jog atsakovas neįrodė pinigų grąžinimo fakto, nors į bylą pateikė tai įrodantį ieškovės pasirašytą pakvitavimą.
15. Remiantis kasacinio teismo praktika, bendroji įrodymų naštos paskirstymo taisyklė iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose yra tokia, kad kreditorius turi įrodyti, jog paskolą suteikė, o skolininkas – kad paskolą grąžino arba jos negavo. Pagal CK 6.65 straipsnį skolos dokumento ar pakvitavimo buvimas pas skolininką yra pagrindas preziumuoti, kad prievolė įvykdyta, todėl kreditorius, norėdamas šią prezumpciją nuginčyti, turėtų įrodyti, kad yra priešingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-351/2013).
16. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pacituota teismų praktika yra nuosekli ir teisinga, tačiau nagrinėjamoje situacijoje netaikytina. Šiuo atveju atsakovo pateikto 2019 m. lapkričio 8 d. pakvitavimo dėl skolos grąžinimo turinys ir atsakovo paaiškintos jo gavimo aplinkybės kelia pagrįstų abejonių dėl tokio dokumento tikrumo. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, kad toks pakvitavimo buvimas pas skolininką nepatvirtina prievolės įvykdymo.
17. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu ieškovė A. A., ginčydama atsakovo pateiktą pakvitavimą, teigė, jog ant 2019 m. lapkričio 8 d. pakvitavimo yra uždėtas įmonės antspaudas, nors ant tokio pobūdžio dokumento nereikėjo jos vadovaujamos įmonės antspaudo, kadangi paskolos sutartis buvo sudaryta tarp fizinių asmenų (ieškovės ir atsakovo), o ne tarp atsakovo ir ieškovės įmonės. Ieškovė pažymėjo, kad nors atsakovas dirbo jos vadovaujamoje įmonėje, tačiau šalys aiškiai atskyrė įmonės (darbo) santykius ir asmeninius santykius – kituose šalių sudarytuose dokumentuose, t. y. paskolos sutartyje bei pakvitavime apie pinigų išdavimą atsakovui nebuvo naudojamas įmonės atnspaudas. Teisme ieškovė patvirtino, kad atsakovui skolino savo pinigus, jog paskolą šalys įformino kaip neatlygintinę, o to nebūtų galėję padaryti, jei darbuotojui būtų skolinamos įmonės lėšos.
18. Aiškindama apie aplinkybes, kurioms esant įmonės antspaudas galėjo atsirasti atsakovo pateiktame pakvitavime, ieškovė teigė, kad atsakovas I. Š. anksčiau, t. y. (duomenys neskelbtini) metais dirbo įmonėje (duomenys neskelbtini), prižiūrėdavo kitus darbuotojus ir galėjo turėti įmonės blankų su jos parašu bei įmonės antspaudu ir tokiu blanku su jos parašu ir įmonės antspaudu galėjo pasinaudoti, sukurdamas tikrovės neatitinkantį pakvitavimą. Ieškovė teigė, kad palikdavo įmonėje tuščių blankų su savo parašu ir įmonės antspaudu, nes pati gyveno (duomenys neskelbtini) ir ne visada galėdavo pasirašyti kaip vadovė. Teismas sutinka, kad tokie ieškovės teiginiai yra tikėtini, nes pagal byloje pateiktus duomenis matyti, jog ieškovės parašas ir įmonės antspaudas įmonės dokumentuose tuo pačiu laikotarpiu paprastai būdavo dedamas toje pačioje vietoje, kaip ir pateiktame 2019 m. lapkričio 8 d. pakvitavime (DOK-48864, 2022 m. kovo 18 d.). Be to, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį, kad neįprastu laikytinas ir pakvitavimo teksto atspausdinimas ant horizontalaus lapo, t. y. kad tokio pobūdžio gan trumpas tekstas neturėtų būti spausdinamas lape horizontaliai. Byloje nustatyta, kad šalys, sudarydamos kitus dokumentus, t. y. paskolos sutartį ir pinigų išdavimo atsakovui pakvitavimą, nenaudojo tokio teksto spausdinimo būdo. Teismas teisingai vertino, kad toks teksto atspausdinimo būdas taip pat netiesiogiai patvirtina, jog pakvitavimo tekstas galėjo būti atspausdintas vėliau, jį priderinant prie tuščiame lape esančio ieškovės parašo su įmonės antspaudu.
19. Teisėjų kolegija kaip ir pirmosios instancijos teismas vertina, kad atsakovo paaiškinimai apie pakvitavimo išdavimo aplinkybes yra prieštaringi ir taip pat patvirtina, jog pakvitavime užfiksuotas operacijos turinys neatitinka realios situacijos. Atsakovas I. Š. teisme teigė, kad pakvitavimo išdavimo datos neatsimena, bet tvirtino, jog ieškovė A. A. jam nurodė pasiimti pakvitavimą įmonės ofise, teigė, kad pati ieškovė nedalyvavo išduodant pakvitavimą, bet faktą kaip jis pasiėmė pakvitavimą iš ofiso galėjo matyti kiti darbuotojai, įskaitant buhalterę. Tačiau teismo posėdžio metu liudytoja apklausta buhalterė D. L. paneigė atsakovo versiją, kad direktorė A. A. 2019 metais galėjo palikti pakvitavimą atsakovui įmonės ofise, tuo labiau, kad atsakovas galėjo pasiimti tokį dokumentą iš ofiso jai nežinant. Be to, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad pakvitavime yra nurodyta, jog atsakovas ieškovei grąžino 15 000 Eur grynais pinigais, nors iš atsakovo paaiškinimų seka, kad pinigų grąžinimas ir pakvitavimo išdavimas neįvyko tuo pat metu t. y. pakvitavimo išdavime atsakovė nedalyvavo ir grynųjų pinigų negalėjo priimti. Be to, teisme atsakovas patvirtino, kad pinigų ieškovei iš viso neperdavė, bet juos išleido ieškovės naudai, įsigyjant statybines medžiagas ir apmokėdamas už darbus.
20. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, ir vertinant įrodymus pagal jų visumą, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad atsakovo pateiktas pakvitavimas neįrodo realiai įvykusios operacijos ir nepatvirtina skolos grąžinimo fakto. Apelianto argumentai dėl skolos grąžinimo ieškovei atmetami kaip neįrodyti.
21. Apeliantas, ginčydamas pirmosios instancijos teismo sprendimą, apeliaciniame skunde taip pat remiasi tuo, kad teismas vadovavosi ne restitucijos, o paskolos santykius reglamentuojančiomis teisės normomis, nors dėl įstatymo reikalaujamos notarinės formos nesilaikymo paskolos sandoris turėjo būti pripažintas niekiniu ir negaliojančiu. Apeliacinės instancijos teismas su šiais apelianto argumentais sutinka ir vertina, kad teismo sprendime nurodytas skolos priteisimo teisinis pagrindas tikslintinas.
22. Sandorio forma – tai sandorį sudarančių šalių valios išraiška tam tikru būdu. Įstatymo nustatytus reikalavimus sandorio formai lemia sandorio sudėtingumas, reikšmė, sandorio dalyko pobūdis. Priklausomai nuo sudėtingumo ir kitų aptartų kriterijų, sandoriai sudaromi konkliudentiniais veiksmais, žodžiu ar paprasta rašytine forma (CK 1.71 – 1.73 straipsniai), o įstatymo nustatytais atvejais – notarine forma (CK 1.74 straipsnis). Sandorių, kuriems nenustatyta privalomo notarinio tvirtinimo, formos nesilaikymas nedaro jų negaliojančių, išskyrus atvejus, kada toks negaliojimas įsakmiai nurodytas įstatymuose (CK 1.93 straipsnio 1 dalis) bei sukuria tam tikrus šalių siekiamus teisinius padarinius ir tik kilus ginčui pasunkina tokio sandorio sudarymo ar jo vykdymo fakto įrodinėjimą (CK 1.93 straipsnio 2 dalis), o įstatymo nustatytos notarinės formos nesilaikymas visais atvejais daro sandorį negaliojantį (CK 1.93 straipsnio 3 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-141-469/2020).
23. Paskolos sutarties formą reglamentuojančioje CK 6.871 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad jeigu paskolos suma viršija tris tūkstančius eurų ir šis sandoris yra vykdomas grynaisiais pinigais, paskolos sutartis turi būti notarinės formos. Kaip minėta, įstatymų reikalaujamos notarinės formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį (CK 1.93 straipsnio 3 dalis). Jeigu sandoris negalioja dėl to, kad nesilaikoma įstatymų reikalaujamos formos, atsiranda CK 1.80 straipsnio 2 dalyje numatytos pasekmės (CK 1.93 straipsnio 5 dalis). Kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija), o kai negalima grąžinti to, ką yra gavusi, natūra, – atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai nenumato kitokių sandorio negaliojimo pasekmių (CK 1.80 straipsnio 2 dalis).
24. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netaikė notarinės formos reikalavimus ir jų neatitinkančio sandorio negaliojimą nustatančių teisės normų (CK 1.78 straipsnio 5 dalies ir 6.871 straipsnio 4 dalies), taip pat nepagrįstai sprendė, jog ieškinys tenkintinas visiškai vadovaujantis paskolos sutartį reglamentuojančiomis teisės normomis. Šiuo atveju šalių sudaryta paskolos sutartis dėl sandorio sumos ir sandorio vykdymo grynaisias pingais, turėjo būti sudaryta notariškai, bet yra sudaryta tik paprasta rašytine forma. Kadangi paskolos sutartis yra sudaryta pažeidžiant notarinės formos reikalavimą, pirmosios instancijos teismas turėjo konstatuoti sandorio negaliojimą ir išspręsti niekinio sandorio teisinių pasekmių taikymo klausimą (CK 1.78 straipsnio 5 dalis), nes niekinio sandorio negaliojimą ir jo teisines paskemes teismas taiko ex officio (savo iniciatyva).
25. Paskolos sutartį pripažinus negaliojančia dėl įstatymų reikalaujamos notarinės formos nesilaikymo, taikytinos restituciją apibrėžiančios normos (CK 1.80 straipsnio 2 dalis). Pagal kasacinio teismo praktiką restitucijos taikymo esmė pripažįstant sandorius negaliojančiais yra ta, kad šalys, gavusios turtą pagal nuginčytą sandorį, privalo jį grąžinti viena kitai, taip atkuriant ankstesnę padėtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-278-248/2017). Restitucijos taikymas kiekvienu konkrečiu atveju priklauso nuo konkrečios bylos aplinkybių. Ji taikoma ne mechaniškai, o atsižvelgiant į įstatyme nustatytas restitucijos taikymo sąlygas ir jų taikymui reikšmingas konkrečios bylos aplinkybes. Taikant restituciją asmuo grąžinamas į ankstesnę padėtį, buvusią iki jo teisės pažeidimo. Tai reiškia, kad, pritaikius restituciją, asmuo negali gauti mažiau, negu iš jo buvo paimta, tačiau jis negali gauti ir daugiau, nei turėjo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-410-701/2017).
26. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad net ir taikant restitucijos taisykles, esminis ieškinio reikalavimas, t. y. priteisti 15 000 Eur skolos, išlieka tenkintinu, nes kaip minėta anksčiau, atsakovas neįrodė, jog skolą ieškovei grąžino.
27. Skundžiamu teismo sprendimu iš atsakovo ieškovei yra priteista 302,05 Eur palūkanų, skaičiuojamų nuo praleisto paskolos grąžinimo termino. Tačiau paskolos sutartį pripažinus niekine ir negaliojančia, ieškovės reikalavimas dėl palūkanų už naudojimąsi paskolintomis lėšomis priteisimo pagal paskolos sutartį reglamentuojančias teisės normas atmestinas.
28. Atsižvelgiant į tai, kad restitucijos prievolės atsiradimo momentas – teismo sprendimo, kuriuo taikoma restitucija, įsiteisėjimas, laikytina, kad šiuo atveju procesinės palūkanos priteistinos nuo teismo sprendimo taikyti restituciją ir priteisti ieškovei iš atsakovo tam tikrą pinigų sumą įsiteisėjimo momento. Tokiu atveju skaičiuojant procesines palūkanas nuo priteistos sumos atsakovas yra skatinamas įvykdyti teismo sprendimą, ieškovei yra kompensuojami jos patiriami nuostoliai, jei atsakovas nevykdo savo piniginės prievolės, o tai atitinka procesinių palūkanų paskirtį. Tais atvejais, kai dėl restitucijos taikymo tarp šalių atsiranda piniginė prievolė, yra pagrindas taikyti CK 6.37 straipsnio 2 dalį ir priteisti kreditoriui iš skolininko procesines palūkanas, kurios skaičiuojamos nuo teismo sprendimo, kuriuo taikoma restitucija, įsiteisėjimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-668-915/2015). Remiantis nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, ieškovei iš atsakovo priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo priteistos sumos nuo šios nutarties įsiteisėjimo dienos (2022 m. rugsėjo 13 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
29. Kadangi ieškinys tenkinamas iš dalies (98,02%), keistina pirmosios instancijos teismo priteista bylinėjimosi išlaidų suma. Pagal šią proporciją ieškovei priteistina 1 123,31 Eur pirmosios instancijos teisme patirtų išlaidų (1 146 Eur x 98,02 / 100).
30. Apeliacinėje instancijoje ieškovė patyrė 350 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Ieškovės apeliacinės instancijos teisme patirtos išlaidos yra pagrįstos į bylą pateiktais įrodymais, neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu patvirtintų rekomendacijų „Dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio“ 8.11 punkte nustatytos maksimalios sumos. Patenkinus ieškinį iš dalies (15 000 Eur / 15 302,50 Eur x 100 = 98,02%), iš atsakovo ieškovei priteistina 343,07 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti (CPK 93 straipsnis).
31. Atsakovas yra sumokėjęs 344 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą. Atsakovui priteisiama žyminio mokesčio dalis, proporcinga patenkintų apeliacinio skundo reikalavimų daliai (1,98 proc.), t. y. 6,81 Eur.
32. Įskaičius šalių priešpriešinius reikalavimus (343,07 Eur – 6,81 Eur), ieškovei priteisiama 336,26 Eur bylinėjimosi šlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. balandžio 7 d. sprendimą iš dalies ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:
„Ieškinį patenkinti iš dalies.
Pripažinti negaliojančia A. A. ir I. Š. 2019 m. gegužės 25 d. sudarytą paskolos sutartį.
Priteisti ieškovei A. A., a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovo I. Š., a. k. (duomenys neskelbtini) 15 000 Eur (penkiolika tūkstančių eurų) skolos, 5 procentų dydžio metines palūkanas, skaičiuojamas nuo priteistos sumos nuo šios nutarties įsiteisėjimo dienos (2022 m. rugsėjo 13 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bei 1 123,31 Eur (vieną tūkstantį šimtą dvidešimt tris eurus ir 31 centą) bylinėjimosi išlaidų.
Priteisti ieškovei A. A., a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovo I. Š., a. k. (duomenys neskelbtini) 336,26 Eur (tris šimtus trisdešimt šešis eurus ir 26 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.