Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nerijaus Meilučio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Justo Namavičiaus ir Vitalijos Norkūnaitės,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka (vaizdo konferenciniu būdu per Zoom platformą) išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2021 m. balandžio 12 d. nuosprendžio, kuriuo E. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 129 straipsnio 1 dalį dvylikos metų laisvės atėmimo bausme.

Į bausmės laiką įskaitytas kardomojo kalinimo (suėmimo) laikas nuo 2020 m. liepos 13 d. iki nuosprendžio paskelbimo dienos. Kardomoji priemonė suėmimas pratęsta iki nuosprendžio įsiteisėjimo.

Nukentėjusiosios L. B. pareikštas civilinis ieškinys patenkintas ir iš E. K. priteista jai 1 845,60 eurų turtinei žalai ir 30 000 eurų neturtinei žalai atlyginti.

(duomenys neskelbtini) teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys patenkintas ir iš E. K. priteista jai 7 369,81 eurai.

Iš E. K. priteistos valstybei valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos, susidariusios dėl būtino gynėjo advokato T. L. P. dalyvavimo – 221,28 euras ir dėl nukentėjusiosios bei civilinės ieškovės atstovo advokato K. D. dalyvavimo – 216 eurų.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. E. K. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2020 m. liepos 2 d. laikotarpyje nuo 10 val. iki 15 val., tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, bute (duomenys neskelbtini), tarpusavio konflikto su Z. B. metu, tyčia spirdamas koja ir suduodamas kumščiu pastarajai daugybinius smūgius į galvą bei kitas kūno vietas, padarė nukentėjusiajai poodines kraujosruvas krūtinėje, pilve, nugaroje, žastuose, dilbiuose, kairiame sėdmenyje, šlaunyse, dešinio kelio srityje, blauzdose, galvos dešinėje, dešinės akies vokuose, smakro kairėje, taip pat sunkią galvos smegenų traumą, pasireiškusią kraujo išsiliejimu po kietuoju galvos smegenų dangalu kairėje, pakraujavimu po voratinkliniu galvos smegenų dangalu kairėje momeninėje srityje, kas komplikavosi galvos smegenų suspaudimu išsiliejusiu krauju, galvos smegenų pabrinkimu, koma, foraminaliniu galvos smegenų kamieno strigimu, hemoragine anemija, dauginiu organų disfunkcijos sindromu, ir nuo to 2020 m. liepos 13 d. Z. B. (duomenys neskelbtini) klinikose mirė, tai yra taip ją nužudė.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

Nuteistojo E. K. apeliacinis skundas atmetamas.

4. Apeliaciniame skunde ginčijamas įrodymų vertinimas bei faktinių aplinkybių, sukėlusių nukentėjusiosios mirtį, nurodymas nuosprendyje. Taip pat nesutinkama su paskirtos bausmės dydžiu, kurią prašoma mažinti. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 320 straipsnio 3 dalis).

Dėl dalies konstatuotų sužalojimų nepašalinimo iš kaltinimo bei specialisto išvados vertinimo

5. Apeliantas teigia, kad vadovaujantis specialisto išvada, dalis nukentėjusiajai padarytų sužalojimų, tai yra: poodinės kraujosruvos krūtinėje, pilve, nugaroje, žastuose, dilbiuose, kairiame sėdmenyje, šlaunyse, dešinio kelio srityje, blauzdose, neturėjo įtakos mirčiai, ir specialisto išvadoje nurodomi kaip padaryti kelių parų bėgyje prieš mirtį, todėl šie sužalojimai turėjo būti pašalinti iš kaltinimo.

6. Teisėjų kolegija dar kartą įvertinusi įrodymus sprendžia, kad toks apelianto prašymas nepagrįstas. Sutiktina, kad vertinant atsietai, tokie sužalojimai būtų kvalifikuojami kaip nežymus sveikatos sutrikdymas, tačiau nužudymo bylose yra svarbu nustatyti visų sužalojimų atsiradimo mechanizmą, laiką, ir siejant su kitais ištirtais įrodymais spręsti, ar šie sužalojimai buvo padaryti kaltininko, kokiomis aplinkybėmis, kada, ar yra priežastinis ryšis (ir koks jis) tarp kaltininko veikos ir kilusių pasekmių (nukentėjusio asmens mirties).

7. Kaip matyti, apeliantas, prašydamas iš kaltinimo šalinti šiuos sužalojimus, cituoja tik dalį specialisto išvados 3.2 punkto. Tačiau kolegija, įvertinusi visą specialisto išvadą, nustatė, kad vis tik specialistas neduoda tikslaus laiko, kada šie sužalojimai padaryti, nurodydamas, jog jie padaryti „kelių parų laikotarpyje iki patekimo į gydymo įstaigą“, o tuo pačiu nurodo ir tai, kad „detalizuoti kiekvieno iš sužalojimo trauminio mechanizmo neįmanoma“. Be to, kolegija įvertina ir tai, kad ikiteisminio tyrimo metu specialistui buvo užduotas klausimas: „Kokia kūno sužalojimų padarymo seka?“. Specialistas išvados 14 punkte atsakydamas į šį klausimą bei vertindamas visumą lavone aptiktų sužalojimų nurodo, kad „remiantis padarytų sužalojimų makroskopiniu ir mikroskopiniu vaizdu, labiausiai tikėtina, jog sužalojimai padaryti panašiu laikotarpiu, t. y. laikotarpiu iki patekimo į gydymo įstaigą, tačiau pasakyti kuris sužalojimas atsirado pirmiau už kitus neįmanoma“. Tai reiškia, kad specialistas negali atsakyti kokiu eiliškumu buvo padaryti sužalojimai, tiek tapę mirties priežastimi, tiek tie, kurie atsietai vertintintini būtų kvalifikuojami kaip nežymus sveikatos sutrikdymas. Todėl kolegija dar kartą įvertina ir kitus įrodymus. Kaip matyti, liudytoja S. A. mirties išvakarėse prieš sumušimą ir mirtį matė nukentėjusiąją ir patvirtino, kad ji buvo sveika. Liudytojas E. B. taip pat patvirtino, kad matė nukentėjusiąją tą dieną iš ryto ir ji buvo sveika. Pats nuteistasis, nors ir teigdamas, kad sudavė tik du smūgius nukentėjusiajai liepos 2 d. ryte, po kurių ji parkrito ant lovos ir nesikėlė, nieko negalėjo paaiškinti, iš kur atsirado kiti mirusiosios sužalojimai. Nei vienas liudytojas nematė, kad kiti asmenys būtų užėję pas nukentėjusiąją į butą, juo labiau pats nuteistasis parodė, kad išeidamas užrakino duris. Taigi, sugretinant šiuos parodymus su specialisto išvada, kurioje nurodoma, kad neįmanoma pasakyti kuris sužalojimas atsirado pirmiau už kitus spręstina, kad nėra pagrindo iš kaltinimo šalinti kitų sužalojimų, kurie nors patys ir nebuvo tiesiogiai mirties priežastimi, tačiau buvo padaryti tuo laikotarpiu, kada tik pats kaltininkas galėjo juos padaryti, ir po ko nukentėjusioji mirė.

8. Tokią išvadą (dėl aplinkybių iš kaltinimo nepašalinimo) teisėjų kolegijai leidžia daryti ir teismų praktikos analizė. Sužalojimai, kurie nebuvo mirties priežastimi ir patys savaime sudarė nežymų ar nesunkų sveikatos sutrikdymą, teisminėje praktikoje pripažįstami iš kaltinimo pašalintais pagrįstai tuo atveju, kaip, pvz., po jų padarymo nukentėjusysis dar ir toliau su kaltininku bendravo, girtuokliavo, lošė kortomis, o mirties priežastis buvo akivaizdžiai vėliau suduotų smūgių/sužalojimų pasekmė (žr. pvz. 2018 m. balandžio 5 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegijos nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-71-895/2018). Tuo tarpu kada iš specialisto išvados matyti, kad nukentėjusiajai buvo padarytas ir nežymus sveikatos sutrikdymas, tačiau nėra galimybės tiksliai nustatyti nei suduotų smūgių eiliškumo, nei tikslaus laiko, tačiau nustačius, kad ji mirė dėl nuteistojo E. K. smūgių, kurie buvo tiesioginiu priežastiniu ryšiu susiję su kilusiais padariniais (mirtimi) – tokiu atveju šalinti iš kaltinimo sužalojimų, kurie sudarė ir nesunkų sveikatos sutrikdymą, pagrindo nėra. Tokia praktika pripažįstama teisinga ir kasacinio teismo (žr. pvz. 2015 m. gruodžio 17 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegijos nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-587-697/2015).

Dėl liudytojų R. A. ir E. P. parodymų vertinimo

9. Apeliantas teigia, kad šių liudytojų parodymai yra nepatikimi, jie kito ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu, todėl teismas negalėjo jais tikėti bei remtis priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, bei konstatuoti, kad jis spardė nukentėjusiąją.

10. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė BPK reikalavimų apklausiant šiuos liudytojus, ir ėmėsi įstatymo leistinų priemonių, kad patikslintų šiuos parodymus bei gretino ir su kita byloje surinkta medžiaga. Vis tik sutiktina, kad liudytojų parodymai šiek tiek skyrėsi tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant teisme, todėl kolegija juos smulkiai išanalizuoja ir aprašo atsakydama į šį apeliacinio skundo argumentą.

11. Ikiteisminio tyrimo metu pirminės apklausos (vykusios 2020 m. liepos 7 d.) metu apklaustas E. P. nurodė, kad nuteistasis jam ir R. A. pasakojo, jog 2020-07-02 kelis kartus spyrė nukentėjusiajai į nugarą (1 t., b. l. 111). Dar kartą apklaustas 2020 m. rugsėjo 29 d., E. P. nurodė, kad nuteistasis jiems pasakė, kad „prispardė Z.“, tačiau tuo pačiu paminėjo, kad „nepasakojo mums kaip spardė ir kiek spardė“ (1 t., b. l. 116-117). 2021 m. kovo 15 d. vykusio teisiamojo posėdžio metu liudytojas E. P. teisme parodė, kad nuteistasis „pradėjo verkti ir gailėtis, kad spyrė iš kojos Z. <...> jis nieko nepasakojo kur spyrė“, o atsakydamas į nuteistojo klausimą liudytojas atsakė, jog „aš ne vienas girdėjau kaip sakei, kad prispardei. Apie mušimą į galvą negirdėjau“. Taigi, matyti, kad liudytojo E. P. parodymai dėl smurto intensyvumo šiek tiek skiriasi, tačiau esminis šių parodymų elementas – kad nuteistasis naudodamas smurtą prieš nukentėjusiąją jai spyrė ir koja – liko nepakitęs visų apklausų metu. Pirmosios instancijos teismas kruopščiai analizavo liudytojo parodymus, BPK 276 straipsnio tvarka juos tikslindamas pagarsino jo duotus parodymus ikiteisminio tyrimo metu, sudarė galimybes užduoti klausimus dėl netikslumų visiems proceso dalyviams. Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepadarė BPK pažeidimų remdamasis šio liudytojo parodymais dėl smurtavimo prieš nukentėjusiąją, tam tarpe ir spiriant jai, bei pagrįstai rėmėsi šia parodymų dalimi spręsdamas, kad kaltinimas pasitvirtino.

12. Tačiau šiek tiek kita situacija yra su liudytojo R. A. parodymų vertinimu. 2020 m. liepos 8 d. apklaustas liudytojas R. A. parodė, kad nuteistasis jiems sakė, kad „trenkė vieną smūgį ir išėjo“ (1 t., b. l. 127). Tačiau jau 2020 m. rugsėjo 24 d. apklaustas liudytojas R. A. tada parodė, kad nuteistasis, atėjęs ant blokų šalia namo jam ir E. P. pasakė „pi...(keiksmažodis)... iš kuloko vieną kartą tavo uošvienei“ (1 t., b. l. 131-132). Nagrinėjant bylą teisme, 2021 m. vasario 22 d. teisiamajame posėdyje R. A. davė dar kitus parodymus, tai yra kad jis pats buvo kambaryje pas nukentėjusiąją ir matė, kaip nuteistasis nukentėjusiajai vieną kartą sudavė ranka į galvą, po ko jis nuteistąjį išmetė pro duris. Nors vėliau vėlgi nurodė, kad neatsimena, kada kumščiu buvo suduota nukentėjusiajai, tačiau tvirtai patvirtino, kad tokį atvejį jis buvo matęs. Liudytojas nebuvo visiškai nuoseklus ir teismui pagarsinus jo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu bei bandant aiškintis prieštaravimus. Jis tada vėl pakeitė parodymus, pasakydamas, jog gėrė su E. P., o E. K. tada priėjo (22:19 posėdžio garso įrašo minutė). Galiausiai pasakė, kad „žinot, aš neatsimenu kas vakar buvo, o jūs klausiat“ (25:55 posėdžio garso įrašo minutė), tačiau vis tik tvirtai nurodė, kad buvo vienas atvejis, kuomet E. K. sudavė Z. B., tačiau kada tai įvyko, neatsimena.

13. Apibendrinant darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nuosprendyje nurodė, kad ir liudytojas R. A. parodė, jog E. K. prisipažino spardęs nukentėjusiąją. To jis nesakė nei ikiteisminio tyrimo, nei teisminio nagrinėjimo metu. Tačiau, kolegijos vertinimu, tai dar nereiškia, kad teismas negalėjo vadovautis liudytojo E. P. parodymais, kurie jau aptarti aukščiau nutartyje, ir kuris liudijo apie nuteistojo pasakymą dėl spyrio koja, nors ir R. A. to nepatvirtino. Kaip matyti, R. A. dėl savo asmeninių savybių ir, galbūt, gyvenimo būdo, pats nurodė, kad neatsimena net kas vakar buvo, o dar įvertinus ir jo pirmosios apklausos metu duotus parodymus, jog jis 2020 m. liepos 2 d. (t. y. įvykio metu) buvo daug išgėręs bei paaiškinimą, kad per dieną jis išgeria apie 40 „bambalių“ alaus (1 t., b. l. 132), labai tikėtina, kad jo parodymai ir negalėjo būti labai nuoseklūs.

14. Taigi, įvertinusi visumą aplinkybių, kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas galėjo remtis E. P. parodymais ir padaryti išvadą, kad E. K. prieš Z. B. vartojo smurtą, tam tarpe ir tai, kad jis nukentėjusiajai ir spyrė koja. Todėl ir iš kaltinimo šalinti aplinkybės apie smūgio sudavimą koja, pagrindo nėra.

Dėl bausmės dydžio

15. Bausmės skyrimas iš esmės yra pirmosios instancijos teismo diskrecija. Apeliacinės instancijos teismas bausmę sugriežtinti ar sušvelninti gali tik tuo atveju, jeigu žemesnės instancijos teismas neįvertino visų bausmei individualizuoti reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per švelnią ar per griežtą ir todėl neteisingą bausmę. Be to, pažymėtina, kad teismų praktika formuojama ir ta linkme, jog nužudymus padariusiems asmenims neturėtų būti skiriamos nepagrįstai švelnios, neatitinkančios padaryto nusikaltimo bei kaltininko asmenybės pavojingumo, bausmės.

16. Pirmosios instancijos teismas skirdamas bausmę pasisakė dėl nusikaltimo pobūdžio bei analizavo kaltinamojo asmenybę, tačiau nužudymų bylose taip pat yra ypač svarbu įvertinti ir BK 54 straipsnio 2 dalies 1 punkto imperatyvą, tai yra skiriant bausmę atsižvelgti į nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį. Šio aspekto pirmosios instancijos teismas smulkiai neanalizavo, nors būtent vertindamas konkretaus nužudymo pavojingumo laipsnį teismas turi nustatyti jį lemiančias aplinkybes ir į jas atsižvelgti skirdamas bausmę. Todėl atsakydamas į apeliacinio skundo argumentus šią aplinkybę analizuoja ir dėl jos pasisako apeliacinės instancijos teismas.

17. Nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnis išreiškia konkrečios nusikalstamos veikos, jos padarymo aplinkybių pavojingumą, kuris teismų praktikoje įvertinamas palyginus jį su kitų tos rūšies nusikaltimų pavojingumu (žr. pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-420/2006, 2K-201/2007). Teismų praktikoje didesnio pavojingumo laipsnio paprastai laikomas toks nužudymas, kuris padaromas pavyzdžiui intensyviai naudojant smurtą prieš nukentėjusįjį, dėl menkavertės dingsties ar žemų paskatų ir pan.

18. Kaip matyti iš bylos medžiagos, nukentėjusioji buvo suteikusi gyvenamąją vietą E. K., jis turėjo jos buto raktus, gyveno pas ją, kas rodo, jog nukentėjusioji visiškai pasitikėjo nuteistuoju. Pats konfliktas įvyko dėl visiškai beprasmės priežasties, kuomet nuteistasis paprašė nukentėjusiosios surinkti iš balkono jo drabužius, o pastaroji atsisakė. Dėl to nuteistasis supyko, ne vieną kartą smūgiavo nukentėjusiajai į galvą ir pastaroji nuo šių smūgių nuvirto ant lovos. Akivaizdu, kad jokios pateisinamos dingsties tokiam smurto protrūkiui ir panaudojimui nebuvo, kas, sutinkamai su aukščiau minėta teismų praktika, jau leidžia spręsti apie didesnį pavojingumo laipsnį.

19. Be to, kaip matyti tiek iš paties nuteistojo bei liudytojo E. P. parodymų, tiek iš Teismo medicinos tarnybos (duomenys neskelbtini) skyriaus specialisto išvados, nukentėjusiajai buvo suduoti daugybiniai smūgiai rankomis ir koja, tam tarpe ir ne vienas jų į gyvybiškai svarbią kūno dalį – galvą. Tas rodo smurto intensyvumą. Todėl šios, pirmosios instancijos teismo nustatytos ir nuosprendyje aprašytos aplinkybės, nors ir nuosprendyje jų tiesiogiai nesusiejant su paskirtos bausmės dydžiu, teisėjų kolegijai leidžia daryti išvadą, kad nieko bloga apeliantui nepadariusiai ir neturėjusiai jokios įtakos tokiam jo elgesiui kilti nukentėjusiosios pasirinktas nužudymo būdas (daugybiniai smūgiai rankomis, koja), įvertinant dar ir tai, kad pati nukentėjusioji buvo akivaizdžiai silpnesnė, žemo ūgio (iš specialisto išvados matyti, kad lavono ilgis vos 144 cm) ir dar buvo neblaivi (1,99 promilės), kas galėjo trukdyti jai pasipriešinti, taip pat rodo didesnį padaryto nužudymo pavojingumą.

20. Be to, kolegija sprendžia, kad parenkant bausmės dydį yra labai svarbus ir nuteistojo asmenybės vertinimas. Pirmosios instancijos teismas vertino nuteistojo asmenybę, tačiau jo vertinimas iš esmės apsiribojo aplinkybėmis, apibūdinančiomis jį iki nusikaltimo padarymo (ankstesni teistumai, jų pobūdis, gyvenimo būdas). Tačiau, tam, kad būtų visapusiškai įvertinta kaltininko asmenybė, turi būti atsižvelgta ne tik į aplinkybes, apibūdinančias kaltininką iki nužudymo padarymo, bet ir įvertinti jo elgesį nužudymo darymo metu bei po šio nusikaltimo padarymo. Šių kriterijų išskyrimo svarba pabrėžiama ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (pvz., nutartys Nr. 2K-61/2006, 2K-420/2006, 2K-7-576/2006). Šiuo atveju, iš bylos medžiagos matyti, kad net ir be jokios priežasties kaltinamajam supykus, jis smurtą naudojo intensyviai, o ir po smurto panaudojimo, kuomet nukentėjusioji nukrito, bet dar buvo gyva, jis vietoj to, kad rūpintųsi pagalbos suteikimu ar medicininės pagalbos iškvietimu, paliko nukentėjusiąją vieną ir išėjo girtuokliauti. Tai vėlgi, kolegijos vertinimu, rodo visišką nuteistojo abejingumą kito asmens gyvybei.

21. Apeliantas taip pat teigia, kad jam skiriant 12 metų laisvės atėmimo bausmę buvo pažeistas teisingumo principas. Kolegija su tokiais skundo argumentais nesutinka, ir priešingai – pažymi, kad teisingumo principo įgyvendinimas pirmiausia suponuoja tai, kad bausmė būtų proporcinga nusikalstamos veikos pavojingumui, todėl skiriant bausmes už nužudymus negali būti ignoruojamos ar neįvertinamos dėl šio nusikaltimo prarastos vertybės, jų svarba, vieta vertybių hierarchijoje. Šiuo atveju akivaizdu, kad ir nužudymo pavojingumo laipsnis buvo didesnis, todėl skiriant švelnesnę bausmę nei bausmės vidurkis dar ir esant nustatytai vienai sunkinančiai aplinkybei bei nesant lengvinančių aplinkybių, būtų pažeistas teisingumo principas. Be to, svarbu ir tai, kad pernelyg švelni, veikos pavojingumo, jos padarinių, kaltininko asmenybės neatitinkanti bausmė pažeidžia ir humaniškumo principą, nes taip yra sumenkinami nukentėjusiųjų interesai, pažeidžiamas jų orumas. Kartu tokiais teismo sprendimais formuojama nuomonė, kad teismai nevienodai, šališkai saugo atskirų baudžiamųjų teisinių santykių subjektų interesus. Šiuo atveju pirmosios instancijos teisme nukentėjusioji (mirusiosios dukra) nebuvo pasyvi proceso stebėtoja, ir pati asmeniškai prašė skirti dar didesnę bausmę nei siūlė valstybinis kaltintojas. Nors nei prokuroro, nei nukentėjusiosios prašomos skirti bausmės nesaisto teismo, tačiau, kaip jau minėta aukščiau, nukentėjusiųjų interesai vis tik neturi būti sumenkinami. Šioje byloje buvo atimta trijų vaikų mamos gyvybė, vaikai patyrė didelius išgyvenimus, todėl, kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas racionaliai ir protingai įvertino tiek nusikaltimo pavojingumo pobūdį, tiek nužudymo pavojingumo laipsnį, tiek kaltinamojo asmenybę, tiek visuomenės ir nukentėjusiųjų interesus, bei turėdamas plačią diskrecijos teisę skiriant bausmę, parinko ją nei per švelnią, nei per griežtą. Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam paskirta bausmė yra tinkamai individualizuota, o ją keisti nei teisinio, nei faktinio pagrindo nėra.

22. Dėl kitų nuosprendžiu išspręstų klausimų (civilinių ieškinių išsprendimas, daiktinių įrodymų likimas, kardomosios priemonės skyrimas ir pan.) apeliaciniu skundu neginčijama. Atsižvelgdama į apeliacinio skundo ribas ir nenustačiusi priežasčių, kurios leistų teisėjų kolegijai šias ribas peržengti, kolegija plačiau dėl šių klausimų nepasisako.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo E. K. apeliacinį skundą atmesti.