Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 2A-880-370/2018

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2018-06-26
Bylos Nr.: 2A-880-370/2018
Teisminio proceso Nr.: 2-58-3-00419-2014-9
Bylos rūšis: civilinė byla
Rezultatas: Sprendimas paliktas nepakeistas, o skundas atmestas

Teisėjai: Kazys Kailiūnas, Danguolė Martinavičienė, Nijolė Piškinaitė
Atsakovas: L. S., G. L., uždarosios akcinės bendrovės ,,Medienos profesionalai“
Ieškovas: uždarosios akcinės bendrovės „Viking Industrier“, Viking Industrier Medienos profesionalai

Kategorijos

2.6.2.1Netesybos

Civilinė byla Nr. 2A-880-370/2018Teisminio proceso Nr. 2-58-3-00419-2014-9Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.2.1.; 2.6.10.2.4.1.; 2.8.1.2. (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. birželio 26 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kazio Kailiūno, Danguolės Martinavičienės (teisėjų kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Nijolės Piškinaitės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą atsakovų L. S., G. L. ir uždarosios akcinės bendrovės ,,Medienos profesionalai“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2018 m. kovo 22 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-203-357/2018 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Viking Industrier“ ieškinį atsakovams L. S., G. L., uždarajai akcinei bendrovei „Medienos profesionalai“ dėl baudos priteisimo ir nuostolių atlyginimo bei atsakovo L. S. ir G. L. priešieškinį dėl susitarimų dėl komercinių paslapčių neatskleidimo pripažinimo negaliojančiais.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovė UAB „Viking Industrier“ pateikė ieškinį, kuriame prašė: 1) priteisti iš atsakovo L. S. 28 962 Eur (100 000 Lt) baudą; 2) priteisti iš atsakovo G. L. 28 962 Eur (100 000 Lt) baudą; 3) solidariai iš atsakovų L. S., G. L. ir uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Medienos profesionalai“ priteisti 471 353,34 Eur; 4) priteisti 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 6) priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.Nurodė, kad ieškovė yra Norvegiško kapitalo įmonė, kurios pagrindinė veikla yra medinių grilio namelių gamyba, pavėsinių, saunų, vandens kubilų, kitos produkcijos iš medienos gamyba bei pardavimas. 2009 m. liepos 8 d. darbo sutartimi atsakovas L. S. buvo įdarbintas pardavimo vadybininku. Atsakovas L. S. 2009 m. liepos 8 d. sudarė ir visiškos materialinės atsakomybės sutartį bei konfidencialumo sutartį, taip pat įsipareigojo neatskleisti konfidencialios informacijos, pasirašė komercinių paslapčių sąrašą. Atsakovas 2012 m. rugpjūčio 8 d. pasirašė papildomą susitarimą dėl 100 000 Lt baudos mokėjimo bei nuostolių, kurių nepadengia bauda, atlyginimo pažeidus nurodytus įsipareigojimus.Atsakovas L. S. įsipareigojo nedirbti kitose įmonėse, kurios užsiima panašia ūkine veikla, kaip ir ieškovė; nesteigti įmonių ar kitokiu būdu nekonkuruoti su ieškove toje pačioje ūkinėje veikloje; neatskleisti komercinę paslaptį sudarančios informacijos darbo sutarties galiojimo metu bei vienerius metus po darbo sutarties nutraukimo. Darbo santykiai su atsakovu L. S. pasibaigė 2014 m. sausio 6 d., o 2014 m. sausio 8 d. jis tapo vienu iš atsakovės UAB „Medienos profesionalai“ steigėjų bei jos vadovu.Su atsakovu G. L. darbo sutartis buvo sudaryta 2011 m. gegužės 2 d., taip pat pasirašyta visiškos materialinės atsakomybės sutartis bei konfidencialumo sutartis, įsipareigojimas neatskleisti konfidencialios informacijos bei komercinių paslapčių sąrašo. Šis atsakovas 2012 m. rugpjūčio 8 d. pasirašė papildomą susitarimą dėl 100 000 Lt baudos mokėjimo bei nuostolių, kurių nepadengia bauda, atlyginimo pažeidus įsipareigojimus. Darbo santykiai su atsakovu G. L. pasibaigė 2014 m. sausio 24 d., tačiau jau iki darbo santykių pasibaigimo jis atliko neteisėtus veiksmus, t. y. sudarė įmonės, užsiimančios analogiška veikla, steigimo sandorį.Nurodė, kad abu atsakovai 2014 m. sausio 8 d. įsteigė UAB „Medienos profesionalai“ bei, vykdydami analogišką ieškovei veiklą, perviliojo ieškovės klientus SparMax AS, Supratec GmbH, OnsBad. Po darbo santykių su atsakovais pasibaigimo, Vokietijos bendrovė Supratec GmbH nebepirko iš ieškovės jokios produkcijos. Negautų ieškovės pajamų dydį pagrindžia atsakovės UAB „Medienos profesionalai“ pajamos, gautos laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 8 d. iki 2015 m. sausio 8 d. iš bendrovių Supratec GmbH ir Sparmax AS, kurios siekia 471 353,34 Eur sumą. Atsakovai L. S., G. L. ir UAB „Medienos profesionalai“ atsiliepime su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Nurodė, kad ieškovė nepagrįstai komercine paslaptimi įvardija produktų brėžinių sukūrimą, produktų specifikacijų, kainoraščių, klientų bazės sukūrimą. Informacija, susijusi su grilio namelių, kubilų, sodo paviljonų, saunos kabinų ir kt. gamyba, kurią UAB „Viking Industrier“ galbūt laiko komercine paslaptimi, buvo kopijuojama iš Suomijos ir Estijos gamintojų, o taip pat perimta iš kitų įmonių, kurios bankrutavo. Grilio namelį (9,2 kv.m. komplektacija) ieškovė nukopijavo iš Suomių įmonės „Finpeak“, nupirkdama iš jos autorinį produktą – grilio namelį, kurį iškomplektavo ir pasisavino idėją. Atsakovai gamina produktą – grilio namelį, kurio produkto elementai yra visiškai kiti ir skirtingi. Atsakovų instrukcija visiškai kitokia, brėžiniai nėra ieškovės nuosavybė, jie yra viešai skelbiami ir prieinami. Atsakovai naudoja ūkio subjektui Supratec GmbH priklausančią informaciją, kuri nėra ieškovės komercinė paslaptis, tai kito autoriaus sukurtas ir jam priklausantis produktas. Kito autoriaus panaudota gamyboje informacija negali būti pripažinta ieškovės komercinės paslapties atskleidimu atsakovų nesąžiningais ir neteisėtais veiksmais, perleidžiant ieškovės informaciją. Yra daug bendrovių, gaminančių analogišką produkciją, nepriklausomai nuo to, ar ieškovė jau buvo pradėjusi tokią produkciją gaminti, ar ne. Ieškovė nepagrindė nė vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimo ir nepateikė konkrečių skaičiavimų, kaip ji apskaičiavo nuostolių dydį. Pažymėjo, kad Supratec Gmbh nebeperka produkcijos iš ieškovės nuo 2013 m. rugpjūčio mėnesio, o atsakovai produkciją tiekė tik nuo 2014 m. vasario mėnesio. Ieškovė bendrovei Sparmax AS paskutinę sąskaitą išrašė 2013 m. spalio 11 d., o atsakovė pirmą sąskaitą išrašė 2014 m. balandžio 25 d. Ieškovės gaminamos produkcijos atsisakymas buvo ne UAB „Medienos profesionalai“ įkūrimas, ne atsakovų kaltė, o pačios ieškovės veiksmai, nes užsakovų nebetenkino ieškovės gaminių kokybė. Ieškovės negautos pajamos neturi būti suprantamos, kaip visa tikėtina gauti iš asmens veiklos suma, neatskaičius sąnaudų. Atskaičius iš visų pajamų (įplaukų) sąnaudas, gaunamas apmokestinamas pelnas, grynasis pelnas yra gautų bendrųjų pajamų dalis, liekanti atėmus finansinės veiklos sąnaudas, ypatinguosius praradimus bei sumokėtus mokesčius. Ieškovės pelnas sudaro maždaug 10-15 procentų nuo jos apyvartos. Ieškovė prašomą priteisti 471 353,34 Eur sumą įrodinėja vadovaudamasi ne grynojo pelno kriterijumi, o tikėtinomis pajamomis, nuostolius nepagrįstai susiedama su atsakovės 2014 m. sausio 9 d. – 2014 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu išrašytomis sąskaitomis, todėl prašoma priteisti suma negali būti laikoma įrodyta.Atsakovai L. S., G. L. ir UAB „Medienos profesionalai“ byloje pareiškė priešieškinį. Prašė pripažinti negaliojančiais UAB „Viking Industrier“ ir L. S. 2009 m. liepos 8 d. darbuotojo įsipareigojimo neatskleisti komercinių paslapčių sutartį Nr. 48, šios sutarties priedą – UAB „Viking Industrier“ komercinių paslapčių sąrašą ir 2012 m. rugpjūčio 8 d. susitarimą dėl darbuotojo įsipareigojimo neatskleisti komercinių paslapčių sutarties Nr. 48 punkto 3.1. pakeitimą ir sutarties papildymą. Taip pat prašė pripažinti negaliojančiais UAB „Viking Industrier“ ir G. L. 2011 m. gegužės 2 d. darbuotojo įsipareigojimo neatskleisti komercinių paslapčių sutartį Nr. 109, šios sutarties priedą – UAB „Viking Industrier“ komercinių paslapčių sąrašą ir 2012 m. rugpjūčio 8 d. susitarimą dėl darbuotojo įsipareigojimo neatskleisti komercinių paslapčių sutarties Nr. 109 punkto 3.1. pakeitimą ir sutarties papildymą. Nurodė, kad susitarimai, ribojantys juos pasirašiusių darbuotojų teisę laisvai pasirinkti darbą bei verslą, gali būti sudaromi ne dėl bet kokios informacijos, o tik dėl tos informacijos, kuria išimtinai disponuoja tik darbdavys, ir kuri turi realią vertę dėl to, jog jos nežino kiti su darbdaviu konkuruojantys asmenys. Atsakovai disponavo tik viešai prieinama informacija ir pagal savo pareigybes (darbo funkcijas) negalėjo priimti komercinę reikšmę turinčių sprendimų. Atsakovas L. S. įmonėje dirbo pardavimų vadybininku, nors atsakovui nebuvo pateiktas jo pareigybės aprašas, tačiau yra pagrindas manyti, kad įprasta vadybininko veikla turėjo būti gaminamų sodo namelių pardavimas. Tai reiškia, kad su L. S. galėjo būti sudaromas tik tokios apimties nekonkuravimo susitarimas, kuris apimtų disponavimą pardavimams būtina informacija. Tačiau tokia informacija negali būti laikoma ieškovės komercine paslaptimi. Atsakovai nepasinaudojo tariamai žinoma informacija apie ieškovės kainodarą. Parduodami produktai buvo brangesni, nei siūlė ieškovė. Analogiškai turėtų būti vertinamos ir atsakovo G. L. galimybės įgyti ir disponuoti ieškovės komercinę paslaptį galinčia sudaryti informacija. Atsakovai informaciją gavo ne iš ieškovės, o iš trečiųjų asmenų, todėl būtent tretieji asmenys (užsakovai), turi būti laikomi komercinės informacijos teisėtais savininkais. Atsakovai negalėjo saugoti ieškovės komercinės informacijos, kadangi ji nebuvo tinkamai nustačiusi jos naudojimo tvarkos. Komercinių paslapčių sutarčių, sudarytų su atsakovais, 1.1. punktas aiškiai numato darbuotojo pareigą vadovautis „Bendrovėje patvirtinta Komercinių paslapčių bei konfidencialios informacijos naudojimo tvarka“, tai reikštų, jog be šios sutarties ieškovė turėjo patvirtinti atskirą vidinį dokumentą ir atsakovus pasirašytinai supažindinti su juo.Ieškovės komercine paslaptimi negali būti pripažįstami atsakovų gebėjimai ir įgūdžiai kurti gaminių dizainus ar vykdyti gaminių pardavimą. Atsakovas G. L. yra baigęs Kauno technologijos universitetą ir įgijęs medienos gaminių ir technologijų specialisto kvalifikaciją, teikdamas savo paaiškinimus jis nurodė, jog jis pats kūrė gaminių dizainus ir daugelį technologinių sprendimų. Tai leidžia teigti, kad ir dirbdamas kitoje įmonėje jis turėjo reikiamus įgūdžius sukurti parduodamų gaminių technologinius sprendimus ir neturėjo priežasties kopijuoti ieškovės dizainus. Atsakovas L. S. yra baigęs Klaipėdos socialinių mokslų kolegiją ir įgijęs transporto vadybininko kvalifikaciją, todėl turėjo reikiamus įgūdžius ir gebėjimus dirbti vadybinį darbą ne tik ieškovės įmonėje, bet ir kitoje įmonėje, todėl jam taip pat nebuvo priežasties kopijuoti ar kitaip naudoti ieškovės informaciją. Informacija, kuria disponavo po darbo santykių su ieškove nutraukimo atsakovai L. S. ir G. L. priklauso jų asmeninių gebėjimų kategorijai.Analizuojant su atsakovais sudarytų nekonkuravimo susitarimų turinį, akivaizdu, jog susitarimuose numatoma tik sankcija už susitarimų pažeidimą, tačiau nėra aptartas kompensavimas. Atsakovams taikyti nekonkuravimo ribojimai turi būti laikomi „didelės apimties“, nes jais iš esmės buvo uždrausta atsakovams verstis ta veikla ir naudoti tas kompetencijas, kurias jie geriausiai žino. Sistemiškai analizuojant ieškovės su atsakovais sudarytas darbo sutartis, akivaizdu, jog net ir darbo sutartyse nebuvo numatyta jokia papildoma kompensacija už nekonkuravimo susitarimus.Ieškovė atsiliepime į priešieškinį su juo nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad jos administracijos konkliudentiniai veiksmai, kuriais ieškovės informacija, sudaranti komercinę paslaptį, buvo perduota ar suteikta įgyti L. S. pagal pareigas, akivaizdžiai rodo, jog L. S. nesvarbu, ar tokia tvarka būtų buvusi įmonėje, ar ne, pirmiausia pažeidė ne tvarką, o savo susitarimą su ieškove neatskleisti perduotos ar įgytos informacijos, sudarančios jos komercinę paslaptį, tretiesiems asmenims. G. L. pagal savo pareigų turinį, buvo įgijęs informaciją, sudarančią ieškovės komercinę paslaptį. Atsakovai nepateikia jokių įrodymų, kurie įrodytų, jog ieškovės komercinių paslapčių sąrašas prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, todėl yra niekinis. Pažymėjo ir tai, kad L. S. nuo 2009 m., o G. L. nuo 2011 m., laikėsi ieškovės komercinių paslapčių sąrašo.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Šiaulių apygardos teismas 2018 m. kovo 22 d. sprendimu ieškinį ir priešieškinį patenkino iš dalies: priteisė iš atsakovės UAB „Medienos profesionalai“ ieškovei UAB „Viking Industrier“ 40 022,76 Eur nuostolių atlyginimo ir 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; priteisė iš atsakovo L. S. solidariai 23 053,75 Eur baudą (solidariai su UAB „Medienos profesionalai“ 40 022,76 Eur prievolės ribose) ir 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ieškovei UAB „Viking Industrier“; priteisė iš atsakovo G. L. solidariai 19 925,85 Eur baudą (solidariai su UAB „Medienos profesionalai“ 40 022,76 Eur prievolės ribose) ir 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ieškovei UAB „Viking Industrier“; paskirstė bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.Teismo vertinimu, abu atsakovai L. S. ir G. L. buvo įgiję ieškovės komercinę paslaptį sudarančią informaciją. Nors jie ir nurodė, kad nebuvo patvirtinta informacijos saugojimo tvarka, tačiau jiems buvo žinoma apie šios informacijos konfidencialumą ir draudimą panaudoti ją tiek savo, tiek ir UAB „Medienos profesionalai“ tikslams. Teismas, įvertinęs bylos duomenis, padarė išvadą, kad atsakovai pažeidė šalių susitarimą.Teismas nepripažino, kad ieškovės pateiktas komercinių paslapčių sąrašas prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms. Teismo vertinimu, ieškovė pagrįstai rėmėsi tuo, kad atsakovai L. S. ir G. L. laikėsi ieškovės komercinių paslapčių sąrašo, jo nenutraukė, neginčijo. Teismas sprendė, kad ieškovės komercinių paslapčių sąrašas buvo suderintas šalių ir buvo laikomas darbuotojo įsipareigojimo neatskleisti komercinių paslapčių sutarties priedu. Šie susitarimai dėl darbuotojo įsipareigojimo neatskleisti komercinių ieškovės paslapčių ir pats komercinių paslapčių sąrašas yra galiojantys ir taikytini dokumentai. Bendrovės informacija apie bendrovės finansinius duomenis, veiklos instrukcijos, brėžiniai, kiti dokumentai su informacija apie ieškovės klientus atitiko CK 1.116 straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus tiek, kad būtų laikomi komercine paslaptimi, tie duomenys atitiko komercinės paslapties požymius, buvo neprieinami tretiesiems asmenims, juos žinojo atsakovai, darbo sutartyje nurodytas įsipareigojimas saugoti komercines paslaptis, šie punktai buvo aiškūs, nedviprasmiški. Darbdavio veiksmai apsaugant komercinę paslaptį buvo protingi, tęstiniai ir pakankami, įsipareigojimas neatskleisti informacijos apie ieškovės komercinę paslaptį sudarančią informaciją buvo apribotas terminu (Konkurencijos įstatymo 15 straipsnio 4 dalis)Teismas, įvertinęs bylos duomenis, padarė išvadą, kad atsakovai disponavo ne tik informacija, atitinkančia jų įgūdžius, kompetencijas bei žinias, bet ir specifinio pobūdžio konfidencialia informacija, kuri nebuvo jų kompetencijos dalis, bet sudarė ieškovės komercinių paslapčių dalį.Teismo vertinimu, ieškovės klientų praradimas ir UAB „Medienos profesionalai“ verslo sandoriai su tais pačiais klientais Supratec GmbH ir Sparmax As per trumpą 3-6 mėnesių laikotarpį, informavimas ieškovės kliento apie ketinimą vykdyti analogišką veiklą savarankiškai, atsakovo L. S. įsteigimas naujos bendrovės praėjus kelioms dienoms po darbo santykių pasibaigimo pas ieškovę, G. L. tapimas šios naujai įsteigtos bendrovės akcininku dar dirbant pas ieškovę, labiau tikėtinai leido teismui spręsti, jog šie veiksmai yra susiję priežastiniu ryšiu su klientų Supratec GmbH ir Sparmax As praradimu ir ieškovei atsiradusia žala (nuostoliais). Tai sudaro pagrindą konstatuoti, kad buvo neteisėtai pasinaudota ieškovės komercinėmis paslaptimis ir tokiu būdu nesąžiningai konkuruota, dėl tokių atsakovų veiksmų ieškovė prarado dalį turėtų klientų ir iš jų gautinas pajamas.Teismo vertinimu, ieškovė byloje neįrodė, kad jos nurodyta informacija buvo atskleista tokiu mastu, kuris sudarytų pagrindą skirti maksimalią sutartyje numatytą baudą. Teismas atsižvelgė į proporcingumo bei susitarimo atlygintinumo principus ir sprendė, kad nekonkuravimo atlygintinumo kriterijui taikyti, galėtų būti skaičiuojamas vienkartinės išmokos dydis 12 mėnesių darbo užmokesčio dydžio apimtimi. Šiuo atveju pagal byloje nustatytas aplinkybes ieškovės reikalaujamas netesybų dydis neatitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijų, todėl teismas sumažino priteistinas baudas. Atsižvelgiant, kad L. S. darbo užmokestis buvo nustatytas 1 700 Lt (492,35 Eur), G. L. – 2 600 Lt (753,12 Eur), 12 mėnesių darbo užmokesčio dydžiu galėtų būti mažintina iš atsakovų priteisiama bauda t.y. L. S. iki 79 600 Lt (23 053,75 Eur), G. L. iki 68 800 Lt (19 925,85 Eur).Teismas nurodė, kad pareiga grąžinti be pagrindo įgytą turtą yra asmeninė pareiga, tenkanti tik turtą gavusiam asmeniui. Atsakovės UAB „Medienos profesionalai“ padaryta žala pasireiškė kaip ieškovės nuostoliai, atitinkantys atsakovės nepagrįstą praturtėjimą. Taigi, atsakovė UAB „Medienos profesionalai“ praturtėjo 40 022,76 Eur suma, kurią sudaro ieškovės negautas grynasis pelnas už 2014 metų laikotarpį nuo to momento, kai atsakovai nutraukė darbo santykius su ieškove. Teismas 40 022,76 Eur nuostolių sumą priteisė ieškovei taikydamas dalinės ir solidariosios atsakomybės taisykles.Teismas, atsižvelgęs į tai, kad ieškovei nustatytų nuostolių atlyginimas visiškai padengiamas priteisiant iš UAB „Medienos profesionalai“ 40 022,76 Eur žalos atlyginimo, iš atsakovų priteistina bauda taikant solidarią atsakomybę su atsakovei UAB „Medienos profesionalai“ tenkančia prievole. Tai yra, iš atsakovo L. S. priteistina solidariai su UAB „Medienos profesionalai“ 23 053,75 Eur, iš atsakovo G. L. priteistina solidariai su UAB „Medienos profesionalai“ 19 925,85 Eur.

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliaciniame skunde atsakovai prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2018 m. kovo 22 d. sprendimo dalį, kuria patenkintas ieškovės ieškinys, ir priimti naują sprendimą – atmesti ieškovės UAB „Viking Industrier“ ieškinį ir tenkinti atsakovės UAB „Medienos profesionalai“ priešieškinį; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:Nekonkuravimo susitarimai, kurie prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms yra negaliojantys ab initio, todėl pirmosios instancijos teismas negalėjo jais remtis savo nuožiūra spręsdamas nekonkuravimo atlygintinumo klausimą. Galioja ir teisines pasekmes sukelia tik tokie nekonkuravimo susitarimai, kurie užtikrina šalių lygiateisiškumą, numatydami, jog darbuotojui už nekonkuravimo laikotarpį bus teisingai atlyginta, priešingu atveju, nekonkuravimo susitarimai negalioja nuo jų sudarymo momento ir jokių teisinių pasekmių sukelti de jure negali.Komercinę paslaptį sudarančios informacijos potenciali vertė privalo būti motyvuota ir pagrįsta, tačiau nagrinėjamu atveju net ir bereikšmė ar mažareikšmė bendrovės informacija buvo pripažinta slapta ir saugoma. Atsakovai nuosekliai bylos eigoje tvirtino, jog gaminiai, kurie tariamai yra ieškovės komercinė paslaptis, neturi jokio realaus vertingumo, nes analogiškais gaminiais prekiauja daugelis gamintojų ir perpardavėjų. Be to, byloje buvo pateikti įrodymai, jog vienas iš tariamai perviliotų ieškovės pirkėjų Supratec GmbH yra įsiregistravęs pirkto gaminio dizainą, o tai reiškia, kad atsakovai, gamindami tam tikrą gaminį pagal pirkėjo perduotą ir pirkėjui priklausantį dizainą, negalėjo šio dizaino nukopijuoti iš ieškovės, nes dizaino šaltinis buvo pirkėjas.Komercinių paslapčių apsauga negali būti priešinama ir jai negali būti teikiamas prioritetas prieš darbuotojo asmeninių gebėjimų panaudojimą jo darbinėje veikloje. Pirmosios instancijos teismas net nesvarstė, kuriai konfidencialios informacijos kategorijai priskirtina informacija, kurią atsakovai L. S. ir G. L. galbūt atskleidė.Susitarimas dėl konfidencialios informacijos saugojimo pats savaime netampa priežastinio ryšio su atsiradusia žala įrodymu, neįvertinus ar galbūt perduota informacija turi realią ar bent potencialią vertę konkuruojantiems komerciniams santykiams atsirasti bei kitas su tuo susijusias aplinkybes.Priteistos žalos dydis negali būti nustatomas pažeidžiant procesinio įrodinėjimo taisykles ir vertinamas palankiai tai šaliai, kuri nepateikė bylos aplinkybes pagrindžiančių faktinių duomenų. Ieškovė, turėdama pareigą ekspertizei pateikti dokumentus, to dėl nežinomų ir nepateisinamų priežasčių nepadarė, tačiau teismas įrodymų nepateikimą vertino iš esmės ieškovės naudai.Bylinėjimosi išlaidos, kurias pagrindžia byloje pateikti rašytiniai įrodymai, negali būti vertinamos ir dalijamos teismo nuožiūra nustačius apytiksles bei jokiais konkrečiais skaičiavimais ar apibūdinimais nepagrįstas proporcijas.Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė prašo skundą atmesti, o skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai atsikirtimai:Vien pats nekonkuravimo susitarimų sudarymo faktas negali pažeisti L. S. ir G. L. teisių, nes realiai L. S. ir G. L. šių susitarimų nepaisė savo valiniais veiksmais.Pirmosios instancijos teismas teisingai atsižvelgė į realius L. S. ir G. L. veiksmus sudarytų nekonkuravimo susitarimų atžvilgiu, teisingai įvertino sudarytų nekonkuravimo susitarimų įtaką L. S. ir G. L. tyčiniams ketinimams konkuruoti su ieškove bei teisingai įvertino Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 1 d. nutartį šioje civilinėje bylojeVien pats faktas, kad yra gamintojų, prekiaujančių tokia pačia produkcija, savaime nereiškia, kad ši produkcija neturi ekonominės vertės ieškovei. Informacija, kuri buvo tiek G. L., tiek L. S. pasirašytame komercinių paslapčių sąraše buvo vertinga ieškovei, nes jos nežinojo tretieji asmenys ir ji buvo naudojama tik ieškovės gaminamos produkcijos procese ir gaminamos produkcijos realizavimo tikslais.UAB „Medienos profesionalai“ įkurta kelios dienos po ieškovės ir L. S. darbo santykių pabaigos. UAB „Medienos profesionalai“ įkurti tuo metu, kai G. L. dar buvo darbo teisiniuose santykiuose su ieškove. G. L. darbo teisinių santykių pasibaigimą ir pirmosios sąskaitos išrašymą bendrovei Supratec GmbH skiria vos kelios dienos.Įrodymų visuma leidžia teigti, kad susitarimai dėl nekonkuravimo ir konfidencialios informacijos neatskleidimo buvo pažeisti iš L. S. bei G. L. pusės, t.y. ne vienas konkretus įrodymas, o jų visuma ir susiklosčiusi situacija, jog bendrovės Supratec GmbH ir Sparmax AS tapo atsakovės UAB „Medienos profesionalai“ klientais, liudija, kad atsakovų L. S. ir G. L. susitarimai su ieškove buvo pažeisti.Ieškovė neveda tokiu būdu apskaitos, jog priskirtų sąnaudas buhalterinėje apskaitoje kiekvienam konkrečiam klientui, nes ieškovei šis būdas verslo prasme yra nepriimtinas, todėl juo ieškovė nesivadovauja. Ieškovė nebesaugo duomenų už 2013 m., iš kurių būtų galima atsakyti į eksperto klausimą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgdama į tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą pagal apeliaciniame skunde nustatytas ribas.

Dėl faktinių bylos aplinkybių

2009 m. liepos 8 d. ieškovė su atsakovu L. S. sudarė darbo sutartį Nr. 48. Darbo sutartis nutraukta 2014 m. sausio 6 d. Atsakovas L. S. dirbo pardavimų vadybininku.2011 m. gegužės 2 d. ieškovė su atsakovu G. L. sudarė darbo sutartį Nr. 109. Darbo sutartis nutraukta 2014 m. sausio 24 d. G. L. dirbo gamybos vadovu.2009 m. liepos 8 d. ieškovė su atsakovu L. S. sudarė visiškos individualinės materialinės atsakomybės sutartį Nr. 48, kuria darbuotojas priėmė visišką materialinę atsakomybę, jeigu jis neužtikrins jam patikėtų materialinių vertybių saugumo. Analogiška sutartis 2011 m. gegužės 2 d. buvo sudaryta su atsakovu G. L..2009 m. liepos 8 d. ieškovė su atsakovu L. S. sudarė darbuotojo įsipareigojimo neatskleisti komercinių paslapčių sutartį Nr. 48, kuri 2012 m. rugpjūčio 8 d. buvo papildyta susitarimu, kuriuo darbuotojui buvo uždrausta darbo sutarties galiojimo laikotarpiu bei vienerius metus po darbo sutarties nutraukimo vykdyti konkurencinę veiklą. Analogiška komercinių paslapčių sutartis Nr. 109 bei ją lydintis nekonkuravimo susitarimas su atsakovu G. L. buvo sudaryti 2011 m. gegužės 2 d. ir 2012 m. rugpjūčio 8 d. 2014 m. sausio 9 d. Juridinių asmenų registre buvo įregistruota įmonė – UAB „Medienos profesionalai“, kurios pagrindinė veikla pagal įstatus yra lauko baldų ir kitų nestandartinių gaminių iš medienos gamyba ir pardavimas. Šios įmonės akcininkais, turinčiais po 50 proc. akcijų, tapo atsakovai L. S. ir G. L..

Dėl reikalavimo pagrindo ir bylos nagrinėjimo ribų

Ieškovė ieškinyje prašė priteisti iš atsakovų L. S. ir G. L. po 28 962 Eur baudų; solidariai iš atsakovų L. S., G. L. ir UAB „Medienos profesionalai“ priteisti 471 353,34 Eur.Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškinio reikalavimai yra savarankiški, t. y. pirmieji kildinami iš sutartinių netesybų, o paskutinis kildinamas iš delikto. Kaip matyti iš ieškovės procesinių dokumentų (įskaitant ir atsiliepime į apeliacinį skundą), ji susitarimų su atsakovais L. S. ir G. L. sąlygas ir jų pažeidimą, kildino tiek iš komercinių paslapčių atskleidimo, tiek ir iš nekonkuravimo susitarimo pažeidimo. Kaip matyti iš apeliantų procesinių dokumentų (įskaitant ir apeliacinį skundą), pastarieji taip pat ginčą kelia tiek dėl komercinių paslapčių atskleidimo, tiek ir dėl nekonkuravimo susitarimo pažeidimo.Kaip matyti iš byloje pateiktų atsakovų L. S. ir G. L. sudarytų sutarčių su ieškove, buvo sudaryti tiek nekonkuravimo susitarimai, tiek ir sutartys dėl įmonės komercinę paslaptį sudarančios informacijos apsaugos. Už šių kiekvieno iš šių susitarimų pažeidimą atsakovams buvo numatyta 100 000 Lt bauda. Taigi susitarimuose nustatytos netesybos, išreikštos konkrečia pinigų suma (bauda) (CK 6.71 straipsnio 1, 2 dalys).Taigi, šios bylos nagrinėjimo dalykas, atitinkantis ir apeliaciniu skundu nustatytas apeliacijos ribas, yra: 1) ar buvo pagrindas priteisti sutartines netesybas iš darbuotojų; 2) ar pagrįstai buvo nustatyti nesąžiningos konkurencijos veiksmai.

Dėl priešieškinio ribų peržengimo

Apeliantai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas išėjo už priešieškinio ribų. Teisėjų kolegija su šiuo argumentu nesutinka. Kaip matyti iš apeliantų priešieškinio, jie prašė negaliojančiais UAB „Viking Industrier“ ir L. S. 2009 m. liepos 8 d. darbuotojo įsipareigojimo neatskleisti komercinių paslapčių sutartį Nr. 48, šios sutarties priedą – UAB „Viking Industrier“ komercinių paslapčių sąrašą ir 2012 m. rugpjūčio 8 d. susitarimą dėl darbuotojo įsipareigojimo neatskleisti komercinių paslapčių sutarties Nr. 48 punkto 3.1. pakeitimą ir sutarties papildymą. Taip pat prašė pripažinti negaliojančiais UAB „Viking Industrier“ ir G. L. 2011 m. gegužės 2 d. darbuotojo įsipareigojimo neatskleisti komercinių paslapčių sutartį Nr. 109, šios sutarties priedą – UAB „Viking Industrier“ komercinių paslapčių sąrašą ir 2012 m. rugpjūčio 8 d. susitarimą dėl darbuotojo įsipareigojimo neatskleisti komercinių paslapčių sutarties Nr. 109 punkto 3.1. pakeitimą ir sutarties papildymą.Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas sprendimo motyvuojamojoje ir rezoliucinėje dalyje nurodydamas, kad priešieškinis tenkintinas iš dalies, nenurodė, kurią priešieškinio dalį teismas patenkina, o kurią atmeta. Teisėjų kolegija sutinka su apeliantais, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl priešieškinio patenkinimo iš dalies iš tiesų nėra visiškai aiški, tačiau tai nesudaro pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas išėjo už priešieškinio ribų. Vertinant pagal skundžiamo sprendimo esmę, apeliantai priešieškiniu siekė panaikinti atitinkamas jų anksčiau nurodytų susitarimų dalis. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad susitarimuose turėjo būti numatytas atlygintinumas už apeliantų teisių suvaržymus, jį nustatė savarankiškai ir ta dalimi sumažino jų sutartines netesybas. Taigi, šiuo atveju ginčas buvo kilęs dėl sutarčių modifikavimo plačiąja prasme, o pirmosios instancijos teismas, nenustatęs pagrindų sutarčių nuostatas pripažinti negaliojančiomis, sutartis modifikavo.Teisėjų kolegija pažymi, kad CPK 313 straipsnyje nustatyta, jog apeliacinės instancijos teismas dėl apelianto negali priimti blogesnio, negu yra skundžiamas, sprendimo ar nutarties. Šioje normoje įtvirtintas principas užtikrina apeliantui teisę apskųsti, jo vertinimu, neteisėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą, nesibaiminant, kad apeliacinės instancijos teismas pablogins jo padėtį, palyginus su pirmosios instancijos teismo sprendime nustatytąja.Teisėjų kolegija šioje dalyje panaikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimo neturi pagrindo, nes tai reikštų esminį apeliantų padėties pabloginimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, kaip nurodyta anksčiau, priešieškinio patenkinimas iš dalies laikytinas jų susitarimų modifikavimu, įtraukiant teismo nustatytą atlygintinumo sąlygą. Dėl pastarosios esminio ydingumo ir pagrindų patenkinti priešieškinį visiškai teisėjų kolegija pasisakys toliau šioje nutartyje.

Dėl nekonkuravimo susitarimo atribojimo nuo susitarimo saugoti komercines paslaptis

Teisėjų kolegija pastebi, kad tiek ieškovė, tiek atsakovai iš esmės sutapatina susitarimą nekonkuruoti su susitarimu saugoti komercines paslaptis. Atsakovų sudarytose darbuotojo įsipareigojimo neatskleisti komercinių paslapčių sutartyse yra nustatytos savarankiškos pareigos pastariesiems: 1) saugoti komercines paslaptis (sutarčių 3.1 punktas); 2) vienerius metus nekonkuruoti su ieškove (sutarčių 4.3 punktas). Pastebėtina, kad G. L. darbo sutarties 10.5 punkte nustatyta analogiška pareiga saugoti komercines paslaptis sutarties galiojimo metu ir trejus metus po sutarties. Nekonkuravimo susitarimo institutas nėra tiesiogiai reglamentuotas Lietuvos Respublikos teisinėje sistemoje, jam pagal įstatymo analogiją taikytinas CK 2.164 straipsnis, reglamentuojantis konkurencijos draudimą, taip pat CK šeštosios knygos II dalies „Sutarčių teisė“ normos, CK 1.5 straipsnis. Nekonkuravimo susitarimu visiškai ribojama asmens galimybė dirbti tam tikrą darbą ar užsiimti tam tikra veikla, nesiejant šio ribojimo su komercinę paslaptį ir (arba) konfidencialią informaciją sudarančių duomenų naudojimu ar nenaudojimu tokio pobūdžio susitarimą pasirašiusio asmens veikloje pasibaigus darbo santykiams. Nekonkuravimo susitarimu ribojama konstitucinė asmens teisė pasirinkti darbą, todėl tokio pobūdžio ribojimas visais atvejais turi būti terminuotas ir atitinkamai nustatoma adekvati ribojimui kompensacija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2016 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-6-706/2016. Teismų praktika. 2016, 45, p. 68-92).Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nors ieškovės ieškinio pagrindas ir apėmė argumentus dėl nekonkuravimo, tačiau pareikšti reikalavimai atsakovams L. S. ir G. L. buvo tokie patys – priteisti sutartines netesybas, o konkrečiai – po 100 000 Lt baudas. Primintina, kad įsipareigojimo neatskleisti komercinių paslapčių sutartyse buvo nustatytos atskiros pareigos (nekonkuruoti ir saugoti komercines paslaptis), kaip ir buvo nustatytos atskiros netesybos (nors ir tokio paties dydžio) paminėtų pareigų neįvykdžius. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas taikė 3.1 punkte nustatytas netesybas už pareigos saugoti komercines paslaptis pažeidimą. Ieškovė dėl šios dalies apeliacinio skundo neteikė, todėl teisėjų kolegija, nustačiusi, kad atsakovų L. S. ir G. L. nekonkuravimo pareigos pažeidimo klausimas nagrinėjamu atveju nėra teisiškai aktualus, šioje dalyje apeliacinio skundo argumentų plačiau nenagrinėja.Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nekonkuravimo susitarimo nuo įsipareigojimo saugoti komercines paslaptis neatribojo ne tik šalys, bet ir pirmosios instancijos teismas. Nors kaip matyti iš skundžiamo sprendimo, pirmosios instancijos teismas taikė ne įsipareigojimo neatskleisti komercinių paslapčių sutartyse 4.3 punkte nustatytą įsipareigojimą nekonkuruoti, o 3.1 punkte nustatytą pareigą saugoti ieškovės komercines paslaptis, vis dėlto, pastarajai teismas taikė iš esmės tas pačias sąlygas, kaip ir nekonkuravimo susitarimui.Teisėjų kolegija pažymi, kad įsipareigojimui saugoti ieškovės komercines paslaptis, skirtingai nuo susitarimo nekonkuruoti, atlygintinumo klausimas yra neaktualus, nes nei konfidencialumo susitarimo, nei komercinės paslapties apsaugos institutu nesiekiama suvaržyti galimybės įsidarbinti ar užsiimti tam tikra veikla (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2016 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-6-706/2016. Teismų praktika. 2016, 45, p. 68-92). Teisėjų kolegija akcentuoja ir tai, kad nepriklausomai nuo to, ar sudarytas susitarimas saugoti komercines paslaptis, ar ne, darbuotojas, paviešinęs įmonės komercinę paslaptį sudarančią informaciją, visų pirma atsako CK 1.116 straipsnio 4 dalies pagrindu. Susitarimu gali būti nustatytas iš esmės tik prievolės saugoti komercines paslaptis terminas (Konkurencijos įstatymo 15 straipsnio 4 dalis). Atitinkamai, pirmosios instancijos teismo motyvai dėl įsipareigojimo saugoti ieškovės komercines paslaptis atlygintinumo yra ydingi, tačiau šie motyvai yra palankūs apeliantams, o ieškovė apeliacinio skundo neteikė, todėl teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo sprendimo šiuo atžvilgiu neturi pagrindo panaikinti ar pakeisti ir plačiau šiuo klausimu nepasisako (CPK 313 straipsnis). Vis dėlto, tai nereiškia, kad apeliacinio skundo argumentai, jog sprendžiant dėl sutarčių 3.1 punkte nustatytos pareigos saugoti ieškovės komercines paslaptis nepagrįstai nebuvo atsižvelgta į sutarčių neatlygintinumą, yra pagrįsti. Apeliantams palanki, tačiau teisiškai ydinga pirmosios instancijos teismo pozicija nesudaro pagrindo teisėjų kolegijai ją taikyti plačiau ir priešieškinį šia apimtimi patenkinti.

Dėl komercinių paslapčių

Apeliantai apeliaciniame skunde kvestionuoja pirmosios instancijos teismo išvadas dėl komercinių paslapčių egzistavimo. Pagrindinis keliamas klausimas yra tai, ar ieškovė turėjo komercinių paslapčių.Informacijai, kuri gali būti pripažinta komercine paslaptimi, keliami reikalavimai, nustatyti CK 1.116 straipsnio 1 dalyje, iš esmės yra trys: slaptumas, vertingumas ir protingos pastangos, nukreiptos šiai informacijai išsaugoti. Slaptumas ir vertingumas aiškinami kartu, nes informacija turi komercinę vertę dėl to, kad jos nežino tretieji asmenys, o ją turinčiam asmeniui ši informacija sukuria konkurencinį pranašumą prieš kitus rinkos dalyvius. Taigi tam, kad informacija sudarytų komercinę paslaptį, nepakanka, kad ji būtų tik slapta, – tokios informacijos turėtojas turi turėti verslo privalumų, gamybinio pranašumo, finansinės naudos ir kita.Duomenys apie klientus saugotini kaip komercinė paslaptis, jeigu tai yra informacija, kur, be klientų pavadinimo, esama kitokios informacijos, viešai neprieinamos, kaip, pvz., kontaktiniai asmenys, sprendimus priimantys asmenys, susiklostę verslo papročiai, techninė informacija, padedanti vykdyti veiklą, paslaugų ir jų kokybės reikalavimai, planuojami projektai, mokumas ir kt.Pareiga saugoti konfidencialią informaciją paprastai egzistuoja, kai ji nustatyta sutartyje, o pareiga saugoti komercinę paslaptį visų pirma kyla iš įstatymo. Šiuo atveju atsakovų sudarytose darbuotojo įsipareigojimo neatskleisti komercinių paslapčių sutartyse yra nustatytos jų pareigos saugoti komercines paslaptis (sutarčių 3.1 punktas). Pastebėtina, kad G. L. darbo sutarties 10.5 punkte nustatyta analogiška pareiga saugoti komercines paslaptis sutarties galiojimo metu ir trejus metus po sutarties. Prie pastarųjų sutarčių buvo pasirašytas komercinių paslapčių sąrašas, kuriame nustatytas komercinių paslapčių sąrašas. Šiuo pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad egzistavusi komercinę paslaptį sudarančių duomenų apsauga buvo pakankama, nes informacija apie ieškovės klientus, gamybos procesą, tiekėjų kainas ir kt. buvo tinkamai saugomi nustatant šią informaciją komercinių paslapčių sąraše ir pasirašant atskiras sutartis su atsakingais darbuotojais.Ieškovė nurodė, kad L. S. disponavo sutartimis su ieškovės klientais (žinojo pirkėjus, užpirkimo kainas iš tų klientų, už kuriuos L. S. buvo atsakingas, žinojo užpirkimų kiekius tų klientų, už kuriuos L. S. buvo atsakingas (UAB „Viking Industrier“ komercinių paslapčių sąrašo 1.1. punktas); (informacija apie ieškovės prekių asortimentą, kainas (UAB „Viking Industrier“ komercinių paslapčių sąrašo 1.11. punktas); disponavo informacija apie sutarčių su ieškovės klientais sąlygas, darbų kainas, medžiagų kainas, nuolaidas (UAB „Viking Industrier“ komercinių paslapčių sąrašo 1.12. punktas). G. L. žinojo ieškovės klientų produktų užsakymus, tų užsakymų specifiškumą, gaminamų gaminių gamybos technologiją, net gaminamų produktų savikainą (UAB „Viking Industrier“ komercinių paslapčių sąrašo 1.10. punktas).Apeliantai teigia, kad pirmosios instancijos teismas konfidencialia informacija pripažino viešai bet kuriam asmeniui prieinamą informaciją ir informaciją, kuri priklauso tretiesiems asmenims. Teisėjų kolegija neturi pagrindo su šiuo apeliacinio skundo argumentu sutikti. Priešingai, nei nurodo apeliantai, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, kokios komercinės paslaptys buvo žinomos atsakovams pagal pareigas, nuosekliai pagrindė, kad ūkio subjekto klientų sąrašas priskirtinas rinkų informacijai, sudarančiai komercinę paslaptį. Ieškovės gaminių kopijavimas nebuvo pirmosios instancijos teismo motyvu dėl komercinės paslapties atskleidimo. Pirmosios instancijos teismas, pagal byloje esančius įrodymus konstatavo, kad L. S. disponavo komercinę paslaptį sudarančia informacija – sutartimis su ieškovės klientais (žinojo pirkėjus, užpirkimo kainas iš tų klientų, už kuriuos L. S. buvo atsakingas, žinojo užpirkimų kiekius tų klientų, už kuriuos L. S. buvo atsakingas); informacija apie ieškovės prekių asortimentą, kainas, disponavo informacija apie sutarčių su ieškovės klientais sąlygas, darbų kainas, medžiagų kainas, nuolaidas. G. L. žinojo ieškovės klientų produktų užsakymus, tų užsakymų specifiškumą, gaminamų gaminių gamybos technologiją, net gaminamų produktų savikainą ir buvo įsisavinęs pagal savo pareigas visą ieškovės parduodamų produktų gamybos procesą (skundžiamo sprendimo 13–14 l.).Teisėjų kolegija, įvertinusi anksčiau išdėstytą, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo vertinimu. Apeliacinio skundo argumentai dėl ieškovės gaminių panašumo ir autorinių teisių į juos šiuo atveju nebuvo pripažinti komercine paslaptimi, kurią atsakovai atskleidė UAB „Medienos profesionalai“. Atitinkamai, šioje dalyje apeliacinio skundo argumentai tiesiog pakartoja apeliantų poziciją pirmosios instancijos teisme, kuri neturi teisinės reikšmės teisingam šios bylos nagrinėjimui.Kitų, šios nutarties 50, 52 punktuose nurodytų komercinių paslapčių, susijusių su informacija apie klientus, ieškovės gamybos procesu (technologija, savikaina ir kt.), egzistavimo apeliantai nepaneigia, o iš esmės ginčija ieškovės klientų perviliojimo faktą. Teisėjų kolegijos vertinimu, anksčiau paminėti duomenys atitinka komercinės paslapties požymius. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad ūkio subjekto klientų sąrašas priskirtinas rinkos informacijai, sudarančiai komercinę paslaptį. Tokia informacija užtikrina ūkio subjekto pranašumą prieš kitus ūkio subjektus, ji yra neatskiriamas rinkos elementas, todėl šios informacijos atskleidimas tretiesiems asmenims gali lemti sąžiningos konkurencijos pažeidimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-447/2014). Komercinę vertę turi duomenys apie tai, kokiomis paslaugomis ir kokiomis sąlygomis ūkio subjektai naudojasi. Informacija apie klientus susideda iš įvairiausių duomenų, kurie gaunami per ilgamečius veiklos ryšius, t. y. kokie konkretūs kiekvieno kliento poreikiai, koks jo mokumas, finansinė būklė, patikimumas, koks paslaugų komplektas ir kokiomis sąlygomis teikiamas, už kokią kainą tai daroma. Tokia informacija nėra skelbiama ir prieinama viešai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-524/2014).Bylos duomenys patvirtina, kad nutarties 50, 52 punktuose nurodyta ieškovės komercinę paslaptį sudaranti informacija buvo neprieinama tretiesiems asmenims, ją žinojo atsakovai, kurių įsipareigojimo neatskleisti komercinių paslapčių sutartyse (ir G. L. darbo sutartyje) nurodytas įsipareigojimas saugoti paminėtas komercines paslaptis. Įsipareigojimai atsakovams buvo aiškūs, nedviprasmiški. Komercinę paslaptį sudaranti informacija ir pareiga ją saugoti nekito. Atitinkamai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad ieškovės veiksmai apsaugant komercinę paslaptį buvo protingi, tęstiniai ir pripažintini pakankamais.Teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstais atsakovų argumentus, kad teismas nevertino, ar atsakovų turima informacija priskirtina prie įgūdžių ir žinių. Atsakovai pastarųjų argumentų iš esmės neįrodinėjo, nes byloje nėra duomenų, kokia anksčiau nurodyta ieškovės komercinę paslaptį sudaranti informacija apie ieškovės klientus ir gamybos procesą galėjo būti neatskiriama atsakovų gebėjimų dalimi. Vertinant pastaruosius argumentus dera atsižvelgti ir į ieškovės veiklos pobūdį – jos ūkinė veikla nėra grindžiama tik darbuotojų kūrybinio potencialo panaudojimu. Atitinkamai, nurodytus atsakovų argumentus teisėjų kolegija laiko deklaratyviais, nepaneigiančiais pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų (CPK 185 straipsnis).

Dėl civilinės atsakomybės sąlygų

Atsakovų manymu, kliento perviliojimui turi būti nustatytas ne tik faktas, kad po tam tikro laiko klientas pasirinko naują rinkoje veikiantį subjektą, o tai, jog toks subjektas atliko aktyvius veiksmus, su tikslu, kad klientas nutrauktų santykius su ieškove ir pradėtų bendradarbiavimą su juo. Šiuo atveju jokių aktyvių veiksmų perviliojant klientus atsakovai neatliko, ieškovė nepateikė jokių tokių veiksmų atlikimą patvirtinančių įrodymų, o pirmosios instancijos teismas šios aplinkybės taip pat nenustatė. Atsakovai atkreipia dėmesį į tai, kad minėti klientai Supratec GimbH ir Sparmax pradėjo santykius su atsakove UAB „Medienos profesionalai” ne iškart nutraukę santykius su ieškove, o po ganėtinai ilgo laiko, kai UAB „Medienos profesionalai“ jau buvo rinkoje įsitvirtinęs subjektas.Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad, neteisėtai atskleidus įmonės komercinę paslaptį, įmonei gali būti padaroma žalos. CK 1.116 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad asmenys, neteisėtais būdais įgiję informaciją, kuri yra komercinė (gamybinė) paslaptis, privalo atlyginti padarytus nuostolius. Tokią pareigą turi ir darbuotojai, kurie pažeisdami darbo sutartį atskleidė komercinę (gamybinę) paslaptį. Sprendžiant dėl įmonės darbuotojo dėl neteisėto komercinės paslapties atskleidimo ūkio subjektui padarytos žalos atlyginimo taikytina CK 1.116 straipsnio 3 dalis, taip pat Konkurencijos įstatymo 15 straipsnio 4 dalies nuostata, kurioje įtvirtintas įpareigojimas asmenims neatskleisti įmonės komercinės paslapties ir jos nenaudoti nepraėjus vieniems metams nuo darbo ar kitokių sutartinių santykių pasibaigimo, jeigu įstatymuose ar sutartyje nenumatyta kitaip.Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad įrodinėjimas civilinėse bylose, kuriose sprendžiamas nesąžiningos konkurencijos veiksmais padarytos žalos atlyginimo klausimas, turi savitą specifiką, nes, sprendžiant dėl žalos, padarytos pasinaudojant komercine paslaptimi, ir nesąžiningos konkurencijos veiksmų bei žalos priežastinio ryšio, iš esmės daugiausia tenka remtis netiesioginiais įrodymais. Į įrodinėjimo specifiką būtina atsižvelgti nagrinėjant šios kategorijos bylas, priešingu atveju (dėl per aukšto ir neatsižvelgiant į šios kategorijos bylų specifiką keliamo įrodinėjimo standarto, netinkamo įrodinėjimo pareigos tarp šalių paskirstymo) dažnai būtų neįmanoma įrodyti pasinaudojimo komercine paslaptimi, siekiant nesąžiningai konkuruoti ir iš to gauti pelną. Paprastai tokios kategorijos bylose nebus tiesioginių įrodymų, tiesioginiu priežastiniu ryšiu siejančių atsakovo (fizinio asmens) veiksmus, atsakovo bendrovės (juridinio asmens) veiklą ir iš tos veiklos gautą naudą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-326/2012; 2013 m. birželio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-377/2013; 2014 m. spalio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-447/2014,) 2014 m. gruodžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-524/2014). Teismų praktikoje nurodoma, kad civilinė atsakomybė atsiranda ir esant netiesioginiam priežastiniam ryšiui, t. y. kai žala atsiranda ne tiesiogiai iš neteisėtų veiksmų, bet kai šie veiksmai yra pakankamai susiję su žalingais padariniais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-197/2007; kt.). Pagal teisinį reguliavimą (CK 6.247 straipsnis) atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu.Neteisėtas pasinaudojimas komercinę paslaptį ar konfidencialią informaciją sudarančiais duomenimis (kliento atstovų, atsakingų už užsakymų teikimą kasatoriui, kontaktai, informacija apie klientą ir jo ypatumus, iš kliento gautos pajamos, klientui taikoma kainodaros metodika (savikaina, nuolaidos, finansinės galimybės taikyti nuolaidas, marža), su klientu sudarytų sutarčių ypatumai, duomenys apie šioms sutartims vykdyti pasitelkiamus vežėjus) turėtų būti atsiradusių neigiamų pasekmių (prarastas klientas) priežastis. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad priežastinio ryšio nustatymas tarp atsakovo nesąžiningos konkurencijos veiksmų ir ieškovo nuostolių yra fakto klausimai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-197/2007).Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis).Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad ieškovės klientų praradimas ir UAB „Medienos profesionalai“ verslo sandoriai su tais pačiais klientais Supratec GmbH ir Sparmax As per trumpą 3-6 mėnesių laikotarpį, informavimas ieškovės kliento apie ketinimą vykdyti analogišką veiklą savarankiškai, atsakovo L. S. įsteigimas naujos bendrovės praėjus kelioms dienoms po darbo santykių pasibaigimo pas ieškovę, G. L. tapimas šios naujai įsteigtos bendrovės akcininku dar dirbant pas ieškovę, labiau tikėtinai leidžia spręsti, jog šie veiksmai yra susiję priežastiniu ryšiu su klientų Supratec GmbH ir Sparmax As praradimu ir UAB „Medienos profesionalai“ nepagrįstu praturtėjimu. Teisėjų kolegija papildomai atkreipia dėmesį, kad UAB „Medienos profesionalai“ buvo visiškai naujas ūkio subjektas, be patirties jos veiklos srityje, iki paminėtų klientų, kitų klientų neturėjusi. Atsižvelgtina ir į tai, kad ieškovės ir atsakovų santykiai prieš įsteigiant UAB „Medienos profesionalai“ jau buvo konfliktiški. Kaip matyti iš Supratec GmbH direktoriaus 2014 m. lapkričio 24 d. elektroninio laiško, pastarajam dar 2013 m. buvo žinoma, kad L. S. ketina palikti ieškovę ir steigti konkuruojančią įmonę. Šiuo atveju buvo pasinaudota informacija, sudarančia ieškovės komercinę paslaptį, apie klientų Supratec GmbH ir Sparmax As poreikius, taip pat paminėtų klientų patikimumą, paslaugų komplektą ir sąlygas, visa ši informacija įgyta per ilgamečius ieškovės ir jos klientų veiklos ryšius. Taigi, atsakovė UAB „Medienos profesionalai“, pradėjusi dirbti su Supratec GmbH ir Sparmax As, iš anksto žinojo, kokie yra pastarųjų poreikiai, kokios kainos juos tenkina ir kitus aspektus, tačiau visą šią informaciją ji įgijo ne per ilgamečius ryšius, kaip buvo ieškovės atveju, o per ieškovės buvusius darbuotojus. Klausimas, ar Supratec GmbH ir Sparmax As būtų pasilikę ieškovės klientais net neįsteigus atsakovės, yra teisiškai nereikšmingas, nes atsakovės UAB „Medienos profesionalai“ atsakomybė kyla iš nepagrįsto praturtėjimo, t. y. ji pasinaudodama ieškovės komercine paslaptį sudarančia informacija įgijo konkurencinį pranašumą prieš kitas įmones, kurios galėjo teikti Supratec GmbH ir Sparmax As prekes ir paslaugas, nes iš anksto žinojo šių klientų poreikius. Atitinkamai, teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenų visumą, nagrinėjamu atveju neturi pagrindo padaryti kitokių išvadų, nei padarė pirmosios instancijos teismas (CPK 185 straipsnis).

Dėl nuostolių dydžio

Apeliantai nurodo, kad jei grynasis pelnas būtų skaičiuojamas pagal atsakovės UAB „Medienos profesionalai“ taikomą kainodarą, tai priteista suma galėtų būti ne 40 022,76 Eur, o net 7 242,80 Eur mažesnė, nei nustatė pirmosios instancijos teismas. Ieškovė, turėdama pareigą ekspertizei pateikti dokumentus, to dėl nežinomų ir nepateisinamų priežasčių nepadarė, tačiau teismas įrodymų nepateikimą vertino ieškovės naudai.Teisėjų kolegija šiuos apeliantų argumentus pripažįsta nepagrįstais. Pirmiausia, apeliantai nepagrįstai koncentruojasi į ieškovės tikėtinas gauti pajamas, nes pirmosios instancijos teismas tyrė, vertino ir priteisė 40 022,76 Eur sumą iš atsakovės būtent nepagrįsto praturtėjimo pagrindais. Ekspertizės akte nurodyta, kad UAB „Medienos profesionalai“ ir UAB „Viking Industrier“ veiklos grynasis pelnas apskaičiuotas skirtingais būdais, todėl ekspertas apskaičiavo UAB „Medienos profesionalai“ galimą grynąjį pelną taikant grynojo pelningumo koeficientą ir nustatė, kad UAB „Medienos profesionalai“ 2014 m. iš pirkėjų Supratec GmbH ir Sparmax AS parduotų ginčo prekių pajamoms galėtų tekti 138 190,60 Lt (40 022,76 Eur) grynojo pelno, iš jų:121 825,48 Lt (35 283,10 Eur) Supratec GmbH; 16 365,12 Lt (4 739,67 Eur) Sparmax AS. Kaip nurodė ekspertas, grynojo pelningumo koeficientas, tai bendrovių Pelno (nuostolių) ataskaitose apskaičiuoto grynojo pelno ir pardavimo pajamų santykis. Šis koeficientas parodo, kiek vienos ir kitos bendrovės vidutiniškai 1 litui (Eurui) tenka grynojo pelno. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantė nepateikė jokių konkrečių įrodymais pagrįstų argumentų (tuo labiau, neprašė skirti papildomos / pakartotinės ekspertizės), kurie pagrįstų, kad atsakovės grynojo pelno apskaičiavimas, taikant grynojo pelningumo koeficientą yra nepagrįstas.Apeliantai taip pat nesutinka su atskiromis procesinėmis palūkanomis. Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pastaruoju apeliantų argumentu. Kaip matyti iš ginčo esmės, plačiau aptartos šios nutarties 34 punkte ir pirmosios instancijos teismo sprendimo, pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad atsakovams kylančios prievolės skiriasi: atsakovės atsakomybė kyla nepagrįsto parturtėjimo pagrindais, o atsakovų atskirai sutartinių netesybų pagrindais. Taigi, esant atskiroms prievolėms, priteistinos ir atskiros procesinės palūkanos. Kaip matyti iš Šiaulių apygardos teismo 2018 m. kovo 29 d. nutarties dėl sprendimo išaiškinimo, teismas nurodė, kad priteistas iš atsakovės UAB „Medienos profesionalai“ 40 022,76 Eur nuostolių atlyginimas ieškovei UAB „Viking Industrier“, kurį sudaro – 16 969,01 Eur dalinė UAB „Medienos profesionalai“ prievolė, 23 053,75 Eur solidari prievolė su L. S. ir iš šios sumos 19 925,85 Eur solidari prievolė su G. L..; atsakovų L. S. ir G. L. prievolė mokėti baudas nėra solidari tarpusavyje ir solidari yra tik su UAB „Medienos profesionalai“ prievole.Teisėjų kolegija sutinka su apeliantais, kad pagal pirmosios instancijos teismo taikytas solidariosios ir dalinės atsakomybės taisykles toks procesinių palūkanų padalinimas yra teisiškai ydingas, tačiau atsižvelgiant į tai, kad apeliacine tvarka byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo teisinio ir faktinio pagrindo, taip pat į tai, kad apeliacinės instancijos teismas dėl apeliantų negali priimti blogesnio, negu yra skundžiamas, sprendimo, nes sprendimą skundžia viena iš šalių, teisėjų kolegija, konstatuodama, kad atskiros procesinės palūkanos atitinka atskirus civilinės atsakomybės pagrindus, plačiau šiuo klausimu nepasisako (CPK 313 straipsnis, 320 straipsnio 1 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme paskirstymo

Apeliantai nurodo, kad teismas neįtraukė visų jų patirtų bylinėjimosi išlaidų, o bylinėjimosi išlaidų atlyginimas negali būti dalijamas teismo nuožiūra, nustačius apytiksles bei jokiais konkrečiais skaičiavimais ar apibūdinimais nepagrįstas proporcijas.Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovė patyrė 5 872,75 Eur žyminio mokesčio išlaidų ir 4 537,50 Eur atstovavimo išlaidų, iš viso 10 410,25 Eur bylinėjimosi išlaidų. Atsakovai iš viso patyrė 14 188,48 bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro: 72 Eur žyminis mokestis, 10 993,47 Eur atstovavimo išlaidos, 2 706,17 Eur ekspertizės išlaidos, 416,84 Eur išlaidos už vertimo paslaugas.Teisėjų kolegija spręsdama dėl pirmosios instancijos teisme priteistino bylinėjimosi išlaidų atlyginimo dydžio, atsižvelgia į civilinėje byloje kilusio ginčo pobūdį, jo sudėtingumą, taikytinas teisės normas, keltų klausimų ir įrodinėtinų aplinkybių gausą, šalių pateiktų procesinių dokumentų skaičių, taip pat vadovaujasi Teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintose rekomendacijose (toliau – Rekomendacijos) nustatytais civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimaliais dydžiais. Teisėjų kolegija vadovaujasi priežasties teorija (angl. the cause theory), pagal kurią bylinėjimosi išlaidų paskirstymą lemia bylinėjimosi išlaidų susidarymo priežasčių įvertinimas ir ieškinio padavimą nulėmusių priežasčių identifikavimas. Teisėjų kolegijos vertinimu, nors pirmosios instancijos teismo proporcija neatitinka patenkintų ir atmestų reikalavimų dalies, tačiau CPK 93 straipsnio 4 dalis suteikia teisę teismui nukrypti nuo šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgiant į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertinant priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo atveju nors ieškinys ir priešieškinis byloje buvo su savarankiškais reikalavimais, tačiau pagal pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą, nėra įmanoma atriboti pastarųjų reikalavimų dėl to, kad pirmosios instancijos teismas, modifikuodamas ieškovės ir atsakovų susitarimus dėl atlygintinumo, vėliau šią dalį tiesiogiai taikė sumažindamas atsakovų sutartines netesybas. Taigi, modifikuodamas sutartis pirmosios instancijos teismas nusprendė ir dėl turtinių atsakovų interesų. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliantais, kad teismo nustatyta proporcija yra neteisinga, priešingai, teisėjų kolegijos vertinimu ji atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, todėl paliktina nepakeista.Teisėjų kolegija, peržiūrėjusi apeliantų patirtas bylinėjimosi išlaidas, nors ir sutinka, kad pirmosios instancijos teismas, nenurodė dalies bylinėjimosi išlaidų (žyminius mokesčius už atskiruosius ir apeliacinį skundą), tačiau kaip matyti iš apeliantų prašymų dėl bylinėjimosi išlaidų ir juos pagrindžiančių dokumentų, dalis jų viršija Rekomendacijose nustatytus maksimalius dydžius, todėl apeliacinės instancijos teismas, paisydamas draudimo priimti blogesnį, negu yra skundžiamas, sprendimą, neturi pagrindo sutikti su apeliantais, kad pirmosios instancijos teismo nurodyta jų bylinėjimosi išlaidų suma (14 188,48 Eur) yra mažesnė, nei pagal Rekomendacijose nustatytus maksimalius dydžius turėjo būti paskirstyta. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliantais, kad pirmosios instancijos teismas bylinėjimosi išlaidų atlyginimą paskirstė neteisingai (CPK 93, 313 straipsniai).

Dėl procesinės bylos baigties

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti ar pakeisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl skundas atmetamas nenagrinėjant kitų jame išdėstytų motyvų, kaip neturinčių teisinės reikšmės teisingam bylos išsprendimui (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Ieškovė bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme nepatyrė, todėl apeliacinį skundą atmestus, bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimo klausimas nespręstinas (CPK 98 straipsnis).

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių

Byloje nustatyta, kad Šiaulių apygardos teismo 2015 m. liepos 23 d. nutartimi pakeistos 2014 m. lapkričio 6 d. nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės padidinant jų mastą, areštuojant atsakovui L. S. nuosavybės teise priklausantį 186 079,78 Eur vertės turtą bei pinigines lėšas, atsakovui G. L. nuosavybės teise priklausantį 186 079,78 Eur vertės turtą bei pinigines lėšas, paliekant teisę areštuotu turtu naudotis, bet uždraudžiant jį perleisti kitiems asmenims, o iš areštuotų lėšų leidžiant atsiskaityti tik su ieškove, taip pat areštuotas atsakovės UAB „Medienos profesionalai“ nuosavybės teise priklausantis 157 117,78 Eur vertės turtas ir piniginės lėšos, leidžiant UAB „Medienos profesionalai“ iš areštuotų piniginių lėšų išmokėti darbuotojams darbo užmokestį bei atlikti privalomuosius įstatymais nustatytus mokėjimus ir atsiskaityti su ieškove.Atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas, ieškinį patenkindamas iš dalies, laikinųjų apsaugos priemonių mąsto nepakeitė. Atitinkamai, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikus nepakeistą, yra pagrindas Šiaulių apygardos teismo 2015 m. liepos 23 d. nutartimi pakeistų ir 2014 m. lapkričio 6 d. nutartimi atsakovo L. S. atžvilgiu taikytų laikinųjų apsaugos priemonių mastą sumažinti iki 23 053,75 Eur; atsakovo G. L. atžvilgiu taikytų laikinųjų apsaugos priemonių mastą sumažinti iki 19 925,85 Eur; atsakovės UAB „Medienos profesionalai“ atžvilgiu taikytų laikinųjų apsaugos priemonių mastą sumažinti iki 40 022,76 Eur (CPK 148 straipsnis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325–331 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apygardos teismo 2018 m. kovo 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Šiaulių apygardos teismo 2015 m. liepos 23 d. nutartimi pakeistų ir 2014 m. lapkričio 6 d. nutartimi atsakovo L. S. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) atžvilgiu taikytų laikinųjų apsaugos priemonių mastą sumažinti iki 23 053,75 Eur.

Šiaulių apygardos teismo 2015 m. liepos 23 d. nutartimi pakeistų ir 2014 m. lapkričio 6 d. nutartimi atsakovo G. L. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) atžvilgiu taikytų laikinųjų apsaugos priemonių mastą sumažinti iki 19 925,85 Eur.

Šiaulių apygardos teismo 2015 m. liepos 23 d. nutartimi pakeistų ir 2014 m. lapkričio 6 d. nutartimi atsakovės UAB „Medienos profesionalai“ (juridinio asmens kodas 303216892) atžvilgiu taikytų laikinųjų apsaugos priemonių mastą sumažinti iki 40 022,76 Eur.

Nutarties patvirtintą kopiją išsiųsti Turto arešto aktų registro tvarkytojui.

Teisėjai Kazys KailiūnasDanguolė MartinavičienėNijolė Piškinaitė