- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-05-12
- Bylos Nr.
- e2-1003-370/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-01797-2012-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Danguolė Martinavičienė
- Ieškovas
- BUAB „Omintas“
- Atsakovas
- M. N., O. N.
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Danguolė Martinavičienė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės (toliau – BUAB) „Omintas“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. vasario 22 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. eB2-3983-345/2016, pagal ieškovės BUAB „Omintas“, atstovaujamos bankroto administratorės UAB „Skolvalda“, prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civilinėje byloje pagal ieškovės BUAB „Omintas“ ieškinį atsakovams M. N. ir O. N. dėl bankroto pripažinimo tyčiniu ir žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama: 1) pripažinti BUAB „Omintas“ bankrotą tyčiniu; 2) iš atsakovų M. N. ir O. N. ieškovei BUAB „Omintas“ priteisti 13 231,97 Eur žalos atlyginimo ir 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, taip pat išlaidas advokato padėjėjo teisinei pagalbai apmokėti. Ieškinys grindžiamas ĮBĮ 20 str. 2 d. 5 p., 20 str. 3 d. 5 p., taip pat ĮBĮ 8 str. 1 d. įtvirtinta pareiga įmonės vadovui kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, jei įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriais, nes atsakovai nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Nurodė, kad savalaikis nesikreipimas dėl bankroto bylos iškėlimo tik didino BUAB „Omintas“ įsiskolinimus.
Ieškinio reikalavimams užtikrinti ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – atsakovų nekilnojamojo ir kilnojamojo turto bei piniginių lėšų areštą.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2016 m. vasario 22 d. nutartimi ieškovės BUAB „Omintas“, atstovaujamos bankroto administratorės UAB „Skolvalda“, prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo netenkino.
Teismas nustatė, kad ieškovė savo prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones iš esmės grindė aplinkybe, jog atsakovai jau siekė išvengti atsakomybės bandydami perleisti įmonės akcijas trečiajam asmeniui, todėl yra reali grėsmė, kad atsakovai gali imtis priemonių perleisti turtą tretiesiems asmenims. Teismo vertinimu, ši aplinkybė nesudaro pagrindo manyti, jog kyla grėsmė galbūt palankaus sprendimo įvykdymui, nes įmonės akcijų perleidimo sandoris, kuris Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-03-18 sprendimu pripažintas niekiniu ir negaliojančiu, buvo sudarytas dar iki bankroto bylos UAB „Omintas“ iškėlimo, be to, atsakovas M. N. įmonės kreditoriams jau yra atlyginęs 3 000 Eur žalą, todėl nėra pagrindo manyti, kad atsakovai ketina perleisti turtą tretiesiems asmenims. Ieškovė teismui nepateikė jokių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, jog iš atsakovų prašoma priteisti žalos suma jiems laikytina didele.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atskirajame skunde BUAB „Omintas“, atstovaujama bankroto administratorės UAB „Skolvalda“, teismo prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. vasario 22 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – taikyti laikinąsias apsaugos priemones bendraatsakių kilnojamam ir nekilnojamam turtui bei piniginėms lėšoms. Atskirasis skundas grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:
Teismas, taikydamas CPK 145 straipsnyje numatytas laikinąsias apsaugos priemones, neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė įvykdyti teismo sprendimą. Teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė. Nagrinėjamu atveju tokia grėsmė egzistuoja. Atsakovas M. N. buvo sudaręs sandorį, siekdamas fiktyviai trečiajam asmeniui perleisti BUAB „Omintas“ akcijas ir taip išvengti atsakomybės už žalos įmonei ir jos kreditoriams sukėlimą. Nors minėtas sandoris Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 18 d. sprendimu buvo panaikintas, nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą manyti, kad atsakovas gali imtis veiksmų, siekdamas nuslėpti turtą ir pažeisti kreditorių interesus. Teismas neįsigilino į bylos aplinkybes, teigdamas, kad 3 000 Eur žalos atlyginimas panaikina grėsmę galbūt palankiam teismo sprendimo įvykdymui.Atsakovai yra fiziniai asmenys, todėl prašoma priteisti suma yra laikytina didele. Civilinėje byloje Nr. N2-62-391/2016, kurioje sprendžiama atsakovų skyrybų byla, nurodoma, kad atsakovas M. N. neturi finansinių galimybių atlyginti kreditorių patirtą žalą per trumpą laiką. Be to, atsakovai siekia santuoką nutraukti bendru sutarimu, o santuokos nutraukimo sutartyje numatytas turto padalijimas, po kurio atsakovai galės nepriklausomai vienas nuo kito disponuoti savo turtu, jį realizuoti ir taip pasunkinti galimą teismo sprendimo įvykdymą.Pagal formuojamą teismų praktiką, teismas turi teisę netenkinti bankrutuojančios įmonės administratoriaus prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių ir netaikyti tokio ieškinio užtikrinimui atsakovo turto arešto tik tuomet, kai yra neabejotinų duomenų apie atsakovo galimybę įvykdyti jam galbūt nepalankų teismo sprendimą. Kitokia išvada reikštų, kad net ir patenkinus ieškinį nėra galimybės įvykdyti bankrutuojančiai įmonei palankų teismo procesinį sprendimą ir patenkinti kreditorių reikalavimų. Tai reikštų teismo nepagrįstą atsisakymą ginti viešąjį interesą (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1028/2008).Mažosios dalies kreditorių patirtos žalos atlyginimas nesudaro pagrindo manyti, kad praeityje tikėtinai nesąžiningas buvęs atsakovas nemėgins nuslėpti savo turto, taip padarydamas teismo sprendimo įvykdymą neįmanomu. Byloje buvo pateikti prima facie įrodymai dėl atsakovo galimo nesąžiningumo, į juos teismas neatsižvelgė.
Atsiliepimas
Atsiliepime į atskirąjį skundą atsakovė O. N. teismo prašo ieškovės atskirąjį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos teismo 2016 m. vasario 22 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:
Dėl ieškovės ieškinio prima facie nepagrįstumo. Pagal ieškinio pagrindą ir dalyką nėra galimybės suprasti, iš ko kildinama atsakovės civilinės atsakomybės prigimtis – ar dėl tyčinio bankroto, ar dėl savalaikio bankroto bylos neiškėlimo. Nagrinėjamoje byloje prašymas pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu ir priteisti žalą grindžiamas aplinkybėmis, nesusijusiomis su atsakovės veiksmais. Ieškinyje nepagrįstos civilinės atsakomybės taikymo sąlygos. Ieškinyje nėra įrodymų apie atsakovės kaltę ir bendrus veiksmus su kitu atsakovu, todėl reikalavimas taikyti solidariąją atsakomybę nepagrįstas. Atsakovė yra mažoji akcininkė, dėl to jos balsas bet kokiu atveju nebūtų turėjęs lemiamos sprendžiamos galios priimant su įmone susijusius sprendimus. Atsakovė neturėjo jokių duomenų apie UAB „Omintas“ veiklą, nežinojo apie jos finansinę padėtį bei apie tai, kad egzistuoja pagrindai iškelti bankroto bylą.Dėl grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje susiformavę laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kriterijai bei aplinkybės, kurie turi būti įvertinti sprendžiant dėl tokių priemonių taikymo. Kai byloje pareikšti turtinio pobūdžio reikalavimai, laikinųjų apsaugos priemonių taikymui paprastai reikšminga: 1) ieškinio suma; 2) atsakovo turtinė padėtis, jo turtinės padėties pokyčio perspektyvos; 3) atsakovo elgesys iki bylos iškėlimo ir jos nagrinėjimo metu. Nagrinėjamu atveju į bylą nėra pateikta įrodymų, kurie leistų pagrįstai teigti, kad atsakovė (atsakovai) jai priklausantį turtą ketintų parduoti ar kitu būdu perleisti kitiems asmenims, tikslu apsunkinti būsimo sprendimo įvykdymą. Tai, kad atsakovai yra inicijavę skyrybų bylą tarpusavio susitarimu pasidalijant turtą, nedaro įtakos bendrai turto masei, nes ieškinys pareikštas atsakovams, kaip solidariems bendraskoliams. Be to, byloje esantys duomenys patvirtina, kad atsakovas M. N. ne tik sumokėjo 3 000 Eur, bet ir siūlė įkeisti jam priklausantį nekilnojamąjį turtą. Tokie veiksmai nesudaro pagrindo manyti, kad atsakovai ketina perleisti turtą tretiesiems asmenims. Pažymėtina, kad ieškovė, reikšdama prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, privalėjo tokį prašymą pagrįsti jai prieinamais atsakovų finansinę būklę pagrindžiančiais įrodymais, tačiau šios pareigos neįvykdė (CPK 178 str.).
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirųjų skundų faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimų (nutarčių) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Absoliučių pirmosios instancijos teismo nutarčių negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo 2016 m. vasario 22 d. nutarties, kuria teismas atsisakė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, pagrįstumo ir teisėtumo įvertinimas.
Žemesnės instancijos teismas
Kaip matyti iš teismų informacinės sistemos LITEKO Vilniaus apygardos teismas 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartimi UAB „Omintas“ iškelta bankroto byla, bankroto administratore paskirta UAB „Skolvalda“. Bankroto administratorė 2016 m. sausio 28 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu dėl BUAB „Omintas“ bankroto pripažinimo tyčiniu ir žalos atlyginimo, ieškinio suma - 13 231,97 Eur. Nurodė, kad UAB „Omintas“ įsteigta 2001 m. sausio 5 d., jos akcininkai – M. N. ir O. N.. Jie, pasak bankroto administratorės, Juridinių asmenų registrui neteikė finansinės atskaitomybės dokumentų, tokiais veiksmais slėpė tikrąją įmonės finansinę padėtį, o dėl apsimestinės 2011 m. liepos 21 d. atsakovo sudarytos akcijų pirkimo-pardavimo sutarties bei dokumentų perdavimo Kazachstano piliečiui R. A., bankroto administratorė negali nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio bei struktūros, atsakovas piktybiškai vengia perduoti BAUB „Omintas“ įmonės dokumentus. Dėl šių aplinkybių, taip pat kitais ieškinyje nurodytais argumentais bankroto administratorė prašė įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu, iš atsakovų priteisti žalos atlyginimą, o ieškinio reikalavimams užtikrinti - taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Vilniaus apygardos teismas atmetė ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kaip nepagrįstą.
Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas byloje dalyvaujančių ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia ieškinio reikalavimą ir, nesiėmus šių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. CPK 145 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu, kuris reiškia, kad teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones tais atvejais arba taikyti tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek tai būtina ir pakanka užtikrinti įvykdymą būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovei. Taigi, laikinosios apsaugos priemonės civilinėse bylose taikomos tuo atveju, kai įvykdomos šios sąlygos: pirma, tikėtinai pagrindžiamas ieškinio reikalavimas, antra, įrodoma, kad nesiėmus prevencinių priemonių galbūt ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Be to, prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės turi nepažeisti šalių interesų pusiausvyros (CPK 144 straipsnio 1 dalis, 145 straipsnio 2 dalis). Nurodytos sąlygos yra kumuliacinės. Tai reiškia, kad jeigu bent viena iš sąlygų neegzistuoja, atsakovo teisės ir interesai laikinųjų apsaugos priemonių forma negali būti suvaržomi (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. sausio 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-338/2013; 2013 m. spalio 31 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-2476/2013; 2014 m. balandžio 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-674/2014; 2014 m. liepos 31 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-1194/2014).
Pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nesutiko su ieškovės argumentu, jog tai, kad atsakovai kartą jau siekė išvengti atsakomybės bandydami perleisti įmonės akcijas trečiajam asmeniui, sudaro pagrindą manyti, jog kyla grėsmė galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymui. Teismas taip pat nurodė, kad ieškovė nepateikė jokių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, jog iš atsakovų prašoma priteisti žalos suma jiems laikytina didele. Taigi, nagrinėjamu atveju iš esmės spręstina, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino antrąją laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygą – sprendimo įvykdymo pasunkėjimą arba pasidarymą neįmanomu priėmus ieškovei palankų teismo sprendimą (CPK 144 str. 1 d.).
Nors, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, pagal teismų suformuotą taisyklę, procesinio sprendimo įvykdymo pasunkėjimas arba pasidarymas neįmanomu preziumuotinas tada, kai ginčas kyla dėl didelės pinigų sumos, o didelės pinigų sumos prezumpcija nėra absoliuti, todėl ieškovė turėjo pateikti įrodymų, pagrindžiančių, jog iš atsakovų prašoma jiems priteisti suma yra didelė, apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad nagrinėjamu atveju ieškinį dėl bankroto pripažinimo tyčiniu ir žalos atlyginimo priteisimo teikia bankroto administratorė, atstovaujanti tiek bankrutuojančios įmonės „Omintas“, tiek jos kreditorių interesams, o bankroto bylose vyraujantis viešasis interesas nors ir nepaneigia įrodinėjimo pareigos, tačiau suponuoja būtinybę teismui būti aktyviam. Pažymėtina, kad bankroto administratorė atskirajame skunde kelia atsakovų finansinės padėties klausimą santykyje su pareikšto ieškinio reikalavimo dydžiu, taip pat nurodo, kad pagal formuojamą praktiką, teismas, nagrinėdamas bankrutuojančios įmonės administratoriaus pareikšto ieškinio pagrįstumą, turi teisę netenkinti administratoriaus prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių ir netaikyti tokio ieškinio užtikrinimui atsakovo turto arešto tik tuomet, kai yra neabejotinų duomenų apie atsakovo galimybę įvykdyti jam galbūt nepalankų teismo sprendimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1028/2008). Bankroto administratorės nuomone, Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėjama civilinė byla Nr. N2-62-391/2016 patvirtina laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybę, t. y. įrodo, kad galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomu (CPK 144 str. 1 d.).
Iš teismų informacinės sistemos LITEKO matyti, kad 2016 m. kovo 17 d. (jau po skundžiamos nutarties priėmimo) Vilniaus miesto apylinkės teisme, civilinėje byloje Nr. N2-62-391/2016, išspręstas pareiškėjų O. N. ir M. N. prašymas nutraukti santuoką abiejų sutuoktinių bendru sutikimu. Iš šio sprendimo matyti, kad atsakovai sutartimi pasidalijo bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausiusį turtą, joje taip pat nustatyti ir M. N. įsipareigojimai kreditoriams: 1) Ignalinos kredito unijai, pagal 2013 m. sausio 3 d. sutartinės hipotekos sutartį; 2) prievolė pagal Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gegužės 22 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2A-1323-798/2015 ir 2015 m. birželio 26 d. taikos sutartį tarp M. N. ir BUAB „Milnore“; 3) Ignalinos kredito unijai pagal 2015 m. balandžio 15 d. paskolos sutartį Nr. 15-00082; 4) prievolės Lietuvos centrinei kredito unijai pagal 2015 m. balandžio 16 d. mokėjimo kortelės sąskaitos kreditavimo sutartį Nr. KMC201504-000041. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šios nustatytos naujos aplinkybės, t. y. atsakovų turimo turto ir įsipareigojimų santykis, svarbus sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumą nagrinėjamoje situacijoje, t. y. riziką dėl būsimo galbūt palankaus ieškovei sprendimo įvykdymo. Tačiau minėtame sprendime nėra nurodyta sutuoktinių (atsakovų) dalijamo turto vertė, taip pat įsipareigojimų (prievolių) dydis, todėl klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjant apeliacinėje instancijoje, be šių duomenų neįmanoma nustatyti atsakovų turimo turto ir įsipareigojimų santykio tam, kad būtų galima įvertinti, ar bankroto administratorės pareikštas ieškinio reikalavimas laikytinas dideliu pagal atsakovų esamą turtinę padėtį ir ar tai gali būti pagrindas laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.
Atsižvelgiant į tokio pobūdžio bylose vyraujantį viešąjį interesą, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 17 d. sprendime nustatytas aplinkybes (atsakovų turimą turtą, jo pasidalijimą ir įsipareigojimus), tačiau nesant duomenų apie jų vertes ir dydžius, taip pat tai, kad teismų praktikoje formuojama nuostata, jog vertinant atsakovo turtinę padėtį turi būti atsižvelgiama ne tik į faktiškai valdomo turto vertę, bet ir į atsakovo įsipareigojimus kreditoriams bei kitas aplinkybes, dėl kurių turto vertė gali svyruoti (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. balandžio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-637-560/2015), apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad dėl tirtinų faktinių aplinkybių apimties ir pobūdžio laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas turi būti nagrinėjamas nauju aspektu aiškinantis atsakovų turimo turto ir įsipareigojimų santykį su ieškinio reikalavimo suma, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, esant pagrindui perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo (CPK 327 str. 1 d. 2 p.). Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą nagrinėjamu atveju išsprendė neprašydamas atsakovų nuomonės, nors, kaip pats pažymėjo, byloje nebuvo duomenų apie atsakovų turtinę padėtį. Tačiau net ir kartu su atskiruoju skundu atsakovė O. N. turėdama teisę nepateikė jokių įrodymų ir argumentų, pagrindžiančių gerą jos finansinę padėtį. M. N. atsiliepimo į atskirąjį skundą išvis nepateikė.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336-339 straipsniais,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2016 m. vasario 22 d. nutartį panaikinti ir klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo perduoti pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo.