Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus, Beatos Martišienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. A. P. R. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. rugsėjo 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. A. P. R. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

7. Teismas vadovavosi Įstatymo nuostatomis ir atmetė pareiškėjo skundo argumentus dėl neįvertintų šeiminių ir socialinių pareiškėjo ryšių su Lietuva. Teismas nurodė, jog atsakovui buvo žinoma pareiškėjo situacija, jo socialiniai, ekonominiai ar šeiminiai ryšiai su Lietuvos Respublika ir visa tai buvo įvertinta priimant Grąžinimo sprendimą. Nei Įstatyme, nei jokiame kitame teisės akte nėra nurodyta, kad santuokos įrašas ar jos sudarymas automatiškai reiškia, jog asmuo yra teisėtai Lietuvos Respublikoje. Tokios teisės akto nuostatos skunde nenurodė ir pats pareiškėjas, o pareiškėjo nurodoma situacija dėl SESV 20 straipsnio nėra tapati pareiškėjo situacijai. Nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad pareiškėjo sutuoktinė yra pasinaudojusi laisvo judėjimo teise ar tokia teise planuoja naudotis, o dėl Departamento sprendimų jo sutuoktinei būtų apribota teisė laisvai judėti ar ji būtų priversti išvykti iš visos Sąjungos teritorijos. Migracijos departamento vertinimu, pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų ar įtikinamų argumentų, kad tarp jo ir jo sutuoktinės egzistuoja toks priklausomumo santykis, dėl kurio ji būtų priversta lydėti aptariamą trečiosios šalies pilietį ir išvykti iš visos Sąjungos teritorijos (šiuo klausimu žr. 2023 m. balandžio 27 d. sprendimo M. D. (Draudimas atvykti į Vengriją), C 528/21, EU:C:2023:341, 59 p. ir 2023 m. birželio 22 d. sprendimo Staatssecretaris van Justitie en Veiligheid (Nepilnamečio Nyderlandų piliečio motina tailandietė), C 459/20, EU:C:2023:499, 26 p. ir jame nurodyta jurisprudencija). Grąžinimo sprendime taip pat nurodyta, kad sprendimas priimtas atsižvelgus į Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nurodytas aplinkybes, todėl teismas atmetė pareiškėjo teiginius dėl Migracijos departamento neįvertintų kitų Įstatymo 128 straipsnyje nurodytų aplinkybių. Migracijos departamentas neginčijo pareiškėjo santuokos sudarymo fakto ir galimybės teikti prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo šeimos susijungimo pagrindu, tačiau nurodė, jog prašymas išduoti leidimą gyventi turi būti teikiamas esant Lietuvos Respublikoje teisėtai. Teismas akcentavo, kad pareiškėjas 2025 m. gegužės 21 d. įvykdė jam priimtą Grąžinimo sprendimą – išvyko iš Lietuvos Respublikos ir Šengeno erdvės. Įvykdžius sprendimą ir nebesant Lietuvos Respublikoje neteisėtai, pareiškėjas gali teikti naują prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir, įvertinus pareiškėjo pateiktus duomenis, atitinkamai bus priimtas sprendimas.

8. Teismas atmetė pareiškėjo teiginius, susijusius su nuostoliais pareiškėjo verslui, privačiam gyvenimui, kadangi dėl pareiškėjo nebuvo priimtas sprendimas dėl išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, buvo priimtas sprendimas jį grąžinti. Pareiškėjas įvykdė Grąžinimo sprendimą – 2025 m. gegužės 21 d. išvyko iš Lietuvos Respublikos ir Šengeno erdvės, todėl pareiškėjo teiginiai nebėra reikšmingi – priimtas sprendimas jau yra įvykdytas.

11. Vertindamas argumentus dėl materialinių nuostolių ir žalos, teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.246, 6.250, 6.271 straipsniais, nurodė, kad pareiškėjas nedetalizavo kokia neturtinė žala jam buvo tariamai padaryta, nenurodė priežastinio ryšio tarp jam tariamai padarytos neturtinės žalos ir neteisėtų veiksmų, nepateikė savo paskaičiavimų pagrindžiančių dokumentų ar duomenų. Teismas nurodė, kad Migracijos departamentas nepriėmė sprendimo išsiųsti pareiškėją, todėl pareiškėjas nebuvo priverstinai išsiųstas. Teismas pažymėjo, jog pats pareiškėjas apklausoje nurodė sutinkantis grįžti į kilmės valstybę, todėl vertino, kad teismui kartu su patikslintu skundu pateikti patvirtinimai dėl kelionės ir gyvenimo viešbutyje (duomenys neskelbtini) bei skrydžio iš (duomenys neskelbtini) nėra susiję su ginčo sprendimais. Teismas nurodė, kad pareiga išvykti pareiškėjui atsirado pasibaigus jo turimo LLG galiojimo laikotarpiui, o ne dėl priimtų atsakovo ginčo sprendimų.

13. Teismas atmetė pareiškėjo skundą, netenkino išvestinio reikalavimo įpareigoti atsakovą išnagrinėti Prašymą, nepasisakė dėl kitų, neesminių, teismo vertinimu, procesiniuose dokumentuose išdėstytų argumentų bei nepriteisė pareiškėjui bylinėjimosi išlaidų.

III.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

18. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2025 m. gegužės 21 d. sprendimo Nr. 25S118875, kuriuo nuspręsta grąžinti pareiškėją A. A. P. R. į užsienio valstybę, t. y. įpareigoti savanoriškai išvykti į užsienio valstybę – (duomenys neskelbtini) – per 30 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos, t. y. iki 2025 m. birželio 20 d. ir Migracijos departamento 2025 m. gegužės 21 d. sprendimo atmesti prašymą Nr. 2504-LLG-5653, teisėtumo ir pagrįstumo bei kitų su jais susijusių reikalavimų – įpareigoti atsakovą atlikti veiksmus bei žalos atlyginimo.

21. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

22. Įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad Migracijos departamentas yra atsakingas už užsieniečių buvimo ir gyvenimo Lietuvos Respublikoje kontroliavimą.

23. Užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje laikomas neteisėtu, jeigu užsienietis gyvena Lietuvos Respublikoje, turėdamas negaliojantį leidimą gyventi (Įstatymo 39 str. 2 d.). Užsienietis privalo išvykti iš Lietuvos Respublikos iki kelionės leidimo, vizos arba leidimo laikinai gyventi galiojimo pabaigos (Įstatymo 124 str. 1 d.). Sprendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę priimamas, kai jis gyvena Lietuvos Respublikoje pasibaigus leidimo laikinai gyventi galiojimui (Įstatymo 125 str. 1 d. 4 p.).

24. Įstatymo 127 straipsnis reguliuoja sprendimų dėl įpareigojimo išvykti, išsiuntimo, grąžinimo ir vykimo tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją vykdymo terminus ir tvarką. To paties straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sprendime grąžinti užsienietį į užsienio valstybę, įvertinus užsieniečio galimybes kuo greičiau išvykti ir jeigu jis bendradarbiauja su kompetentingomis institucijomis grąžinimo į užsienio valstybę klausimu, nustatomas nuo 7 iki 30 dienų terminas, kuris skaičiuojamas nuo sprendimo įteikimo užsieniečiui dienos ir per kurį užsienietis įpareigojamas savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos. Sprendimą dėl užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę ar jo vykimo tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją priima ir jo įvykdymą kontroliuoja institucija, nustačiusi užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę pagrindą, – Migracijos departamentas arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba (Įstatymo 127 str. 6 d.).

25. Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad priimant įpareigojimą išvykti iš Lietuvos Respublikos, sprendimą grąžinti užsienietį į užsienio valstybę arba išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos, atsižvelgiama į jo: 1) buvimo Lietuvos Respublikoje laiką; 2) šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje; 3) esamus socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuvos Respublika, taip pat į tai, ar jis turi nepilnamečių vaikų, kurie mokosi Lietuvos Respublikoje pagal formaliojo švietimo programą (programas); 4) padaryto teisės pažeidimo pavojingumo pobūdį ir mastą. Draudžiama išsiųsti arba grąžinti užsienietį į valstybę, kurioje jo gyvybei ar laisvei gresia pavojus arba jis gali būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, arba į valstybę, iš kurios jis gali būti vėliau nusiųstas į tokią valstybę (Įstatymo 130 str. 1 d.). Užsienietis neišsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos arba negrąžinamas į valstybę, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad joje užsienietis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas (Įstatymo 130 str. 2 d.).

26. Sprendimų dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti, išsiuntimo, grąžinimo ir vykimo tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 1V-429, (toliau – ir Aprašas) 4 punkte, be kita ko, įtvirtinta, kad sprendimas dėl užsieniečio grąžinimo priimamas Įstatymo 125 straipsnio 1 dalyje nustatytais pagrindais. Aprašo 9 punkte nustatyta, kad sprendimas dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti, grąžinimo ar išsiuntimo priimamas dėl kiekvieno neteisėtai Lietuvos Respublikoje esančio užsieniečio. Aprašo 24 punkte (2025 m. sausio 9 d. įsakymo Nr. 1V-26 redakcija, įsigaliojusi nuo 2025 m. sausio 10 d.) nustatyta, kad dokumentai dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti ar grąžinimo turi būti išnagrinėti ir sprendimas dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti ar grąžinimo turi būti priimtas (išskyrus Aprašo 23 punkte nurodytus atvejus, kai priimamas Migracijos departamento sprendimas dėl teisinės padėties) ne vėliau kaip per 2 darbo dienas nuo fakto, kad yra Įstatymo 106 straipsnio 6 dalyje ar 125 straipsnyje nustatyti užsieniečio įpareigojimo išvykti ar grąžinimo pagrindai, nustatymo dienos, o jeigu užsienietis sulaikytas ne ilgiau kaip 48 valandoms – ne vėliau kaip per 48 valandas nuo sulaikymo momento.

27. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi aptartu teisiniu reguliavimu, byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, pažymi, jog pareiškėjas gyvena Lietuvos Respublikoje pasibaigus jo leidimo laikinai gyventi laikotarpiui, t. y. nuo 2025 m. gegužės 2 d. jis Lietuvos Respublikoje gyvena neteisėtai, todėl pareiškėjas pažeidė Įstatymo 124 straipsnio 1 dalies nuostatas. Nustačius, jog pareiškėjas neteisėtai gyvena Lietuvos Respublikoje, atsakovo Sprendimas iš esmės priimtas vadovaujantis Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 4 punktu, t. y. sprendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę priimamas, kai jis gyvena Lietuvos Respublikoje pasibaigus leidimo laikinai gyventi galiojimui.

28. Pareiškėjas apeliaciniame skunde kvestionuodamas tiek atsakovo Migracijos departamento netinkamai įvertintas aplinkybes (Įstatymo 128 str. 1 d.), tiek ir pirmosios instancijos teismo netinkamą pareiškėjui palankių aplinkybių, šeiminių, ekonominių bei ilgalaikių socialinių ryšių ar kitų reikšmingų ryšių su Lietuva nustatymą, iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu.

29. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl šių pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės, kurių esmė yra ta, kad bylos įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi nė vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2564/2012; 2018 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3730-261/2018; ir kt.).

30. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, susipažinusi ir įvertinusi visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, daro išvadą, kad skundžiamas Grąžinimo sprendimas pagrįstas tiek teisinės normos, tiek teisingai nustatytų faktinių aplinkybių visuma. Tai, kad pareiškėjas subjektyviai kitaip vertina ginčo situaciją nedaro teismo sprendimo neišsamiu, neteisėtu ar nepagrįstu.

31. Įvertinus aukščiau nurodytą teisinį reguliavimą ir teismų formuojamą praktiką, byloje nustatytą faktinę aplinkybę, kad Grąžinimo sprendimo priėmimo metu pareiškėjas Lietuvos Respublikoje buvo neteisėtai, konstatuotina, jog atsakovas turėjo teisę priimti Grąžinimo sprendimą, nenustatęs Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalyje nurodytų priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama grąžinti į užsienio valstybę. Byloje nėra ginčo, kad Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalyje nurodytų priežasčių nagrinėjamu atveju nėra.

32. Pareiškėjas apeliaciniame skunde kvestionuoja pirmosios instancijos teismo atliktą Grąžinimo sprendime nurodytų pareiškėjo šeiminių (Įstatymo 128 str. 1 d. 2 p.) ir ekonominių ryšių su Lietuvos Respublika (Įstatymo 128 str. 1 d. 3 p.) vertinimą.

32.1. Pareiškėjas šeiminių ryšių aspektu vadovaujasi ESTT 2018 m. gegužės 8 d. sprendimu byloje C-82/16 K. A. ir kiti prieš Belgiją bei laikosi pozicijos, jog Grąžinimo sprendimu išskiriama šeima, pažeidžiama Konvencijos 8 straipsnyje įtvirtinta privataus gyvenimo apsauga, pareiškėjui ir jo sutuoktinei planuojant šeimą.

32.1.2. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog pagal bendruosius Europos Sąjungos teisės principus sprendimai pagal Direktyvą 2008/115/EB turėtų būti priimami dėl kiekvieno konkretaus atvejo atskirai ir vadovaujantis objektyviais kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2047-821/2023; 2024 m. rugpjūčio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2174-662/2024; ir kt.).

32.1.3. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką Konvencijos 8 straipsnis, garantuojantis teisę į šeimos gyvenimo gerbimą, neužtikrina asmens teisės į šeimos gyvenimą tam tikroje šalyje bei nenustato tiesioginės pareigos valstybei įsileisti užsieniečius šeimos susijungimo pagrindu (žr., pvz., 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Abdulaziz, Cabales ir Balkandali prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimų Nr. 9214/80, 9473/81, 9474/81; 1996 m. lapkričio 28 d. sprendimą byloje Ahmut prieš Olandiją, pareiškimo Nr. 21702/93, ir kt.), todėl teisė į šeimos susijungimą laikytina išvestine, kildinama iš bendros valstybių pareigos užtikrinti teisę į šeimos gyvenimo gerbimą, kuri gali būti ribojama (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. vasario 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3185-1062/2020).

32.1.4. Įvertinus aukščiau aptartą teismų formuojamą praktiką, darytina išvada, jog vien pareiškėjo akcentuojamas santuokos su Lietuvos Respublikos piliete sudarymo faktas savaime nėra pakankamas pagrindas spręsti dėl Grąžinimo sprendimo nepagrįstumo. Kaip jau buvo minėta, pareiškėjas savo sąmoningais veiksmais sudarė situaciją (pareiškėjas gyvena Lietuvos Respublikoje pasibaigus jo leidimo laikinai gyventi laikotarpiui), kurioje atsidūrė jis ir jo šeima. Pareiškėjas, teikdamas argumentus ir įrodymus dėl šeimos planavimo, nepagrindė tarp jo ir sutuoktinės deklaruojamo tokio priklausomumo santykio, kuris akcentuojamas jo cituojamose bylose, neįrodė, jog trumpalaikis pareiškėjo išvykimas iš Lietuvos Respublikos, siekiant gauti dokumentą, leidžiantį atvykti ir įteisinti savo buvimą Lietuvos Respublikoje, sukeltų dideles neigiamas pasekmes jo šeimai ar gydymui. Taigi, pareiškėjo situacija nėra tapati pareiškėjo procesiniuose dokumentuose nurodytų bylų situacijoms.

32.2. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas nevertino jo argumentų ir kitų aplinkybių, susijusių su ekonominiais ryšiais (pareiškėjas kartu su sutuoktine sąžiningai Lietuvos Respublikoje vykdė savo verslą, buvo MB „(duomenys neskelbtini)“ vadovas ir šios Bendrijos narys, valdomo verslo įsipareigojimais dėl nuomos, nuolatinio prekių pristatymo). Grąžinimo sprendime nurodyta, kad pareiškėjas nuo 2024 m. rugsėjo 27 d. įdarbintas MB „(duomenys neskelbtini)“ bei yra jos narys, tačiau nėra duomenų, kad jam būtų mokamas atlyginimas, todėl galima teigti, kad pareiškėjas neturi ilgalaikių ekonominių ryšių su Lietuva, dėl kurių grąžinimas į užsienio valstybę būtų negalimas.

32.2.1. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais dėl pareiškėjo ekonominių ryšių netinkamo vertinimo. Kaip jau buvo minėta, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą ir nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma. Pirma, vien tai, kad pirmosios instancijos teismas detaliai neanalizavo Bendrijos įsipareigojimų (2024 m. gruodžio 1 d. Negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties Nr. 24.12.01/01, 2025 m. vasario 20 d. Paslaugų teikimo sutarties Nr. 2500017 su UAB „Horeca sprendimai“ ir jos priedų, 2025 m. vasario 17 d. Pirkimo–pardavimo sutarties Nr. LT2500090 su UAB „Biomotorai“ ir jos priedo), savaime nereiškia, kad teismas nevertino šių įrodymų. Antra, nors pareiškėjas deklaruoja kartu su sutuoktine sąžiningai vykdęs verslą, tačiau byloje nepateikė jokių duomenų apie Bendrijos finansinę situaciją (išskyrus sutuoktinių piniginius ir nepiniginius įnašus bei Pajamų sąnaudų ataskaitą), kurie pagrįstų pareiškėjo teiginius. Taigi, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjo įdarbinimas ir 8 mėn. trukusi narystė Bendrijoje, nesant kitokių duomenų (nėra ir duomenų apie pareiškėjui mokamą atlyginimą, ir kitų), negali būti laikoma aplinkybe, įtikinamai ir pakankamai pagrindžiančia Gražinimo sprendimo neteisėtumą dėl pareiškėjo ekonominių ryšių su Lietuva.

32.3. Taigi pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nenurodė naujų aplinkybių ir nepateikė naujų duomenų ar argumentų, kurie galėtų pagrįsti, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjo šeiminius ir ekonominius ryšius su Lietuvos Respublika, netinkamai taikė įrodymų vertinimą ar įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas ir dėl to padarė nepagrįstas išvadas.

33. Įstatymo 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad užsienietis, esantis ne Lietuvos Respublikoje, prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Migracijos departamentui gali pateikti per išorės paslaugų teikėją, o užsienietis, esantis Lietuvos Respublikos teritorijoje teisėtai, – Migracijos departamentui, tačiau tokio prašymo pateikimas nesuteikia teisės užsieniečiui būti Lietuvos Respublikos teritorijoje, iki bus išnagrinėtas užsieniečio prašymas išduoti leidimą gyventi ir priimtas sprendimas. Užsienietis prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi pateikia Migracijos departamentui (Įstatymo 28 str. 3 d.).

34. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 28 straipsnio 2 dalis negali būti aiškinama kaip numatanti, jog asmuo, kuris neteisėtai yra Lietuvos Respublikos teritorijoje pasibaigus jam išduoto leidimo galiojimui, neišvykęs iš Lietuvos Respublikos apskritai negali gauti leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., mutatis mutandis išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A858-2332/2011). Tam tikrais atvejais leidimą gyventi gali gauti ir užsienietis, Lietuvos Respublikoje esantis neteisėtai (žr., pvz., mutatis mutandis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5453-822/2018).

35. Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio12 d. įsakymu Nr. 1V-329, (toliau – ir Tvarkos aprašas) 8 punktas įtvirtina, kad Užsienietis ar Tvarkos aprašo 18–22 punktuose nurodytas asmuo prašymą išduoti ar pakeisti leidimą užpildo per Lietuvos migracijos informacinę sistemą (toliau – MIGRIS), pateikdamas Tvarkos aprašo 1 ar 2 priede nurodytus duomenis. Tvarkos aprašo 10 punkte nustatyta, kad užsienietis asmeniškai, o Tvarkos aprašo 20–22 punktuose nurodytais atvejais – ir šiuose punktuose nurodytas asmuo, užpildęs prašymą išduoti ar pakeisti leidimą per MIGRIS, per 4 mėnesius nuo šio prašymo per MIGRIS užpildymo dienos turi atvykti į Migracijos departamentą, o jeigu prašymas išduoti leidimą bus teikiamas per išorės paslaugų teikėją – per 4 mėnesius nuo šio prašymo per MIGRIS užpildymo dienos turi atvykti į išorės paslaugų teikėją, ir pateikti atitinkamus dokumentų originalus. Migracijos departamentui teikiamas užsieniečio prašymas išduoti arba pakeisti leidimą, naujai įforminti leidimą, leisti pakeisti darbdavį arba darbo funkciją pas tą patį darbdavį laikomas priimtu, kai Migracijos departamento įgaliotas valstybės tarnautojas ar darbuotojas, nustatęs, kad pateikti visi reikiami Tvarkos aprašo 8, 10, 47 ar 50 punkte nurodyti dokumentai ir duomenys, atlikęs Tvarkos aprašo 56 ir 56¹ punktuose nurodytus veiksmus, apie prašymo išduoti arba pakeisti leidimą, naujai įforminti leidimą, leisti pakeisti darbdavį arba darbo funkciją pas tą patį darbdavį priėmimą pažymi MIGRIS (Tvarkos aprašo 57 p.).

36. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas elektroniniu būdu 2025 m. balandžio 24 d. Migracijos departamentui užpildė prašymą Nr. (duomenys neskelbtini) išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytu pagrindu, t. y. kai yra šeimos susijungimo atvejis. 2025 m. gegužės 21 d. pareiškėjas pagal iš anksto rezervuotą vizito laiką atvyko pateikti dokumentų asmeniškai. Migracijos departamentas 2025 m. gegužės 21 d. MIGRIS sistemoje pažymėjo, kad pareiškėjo Prašymas atmestas (priežastis: Kita nuo 2025 m. gegužės 2 d. yra Lietuvoje neteisėtai).

37. Vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, susijusius su tuo, kad pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo pareiškėjo skunde išdėstytų aplinkybių, susijusių su Sprendimu, teisėjų kolegija pažymi, kad ABTĮ 86 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad priimtas teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, o priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje bei ar skundas (prašymas, pareiškimas) yra tenkintinas. ABTĮ 87 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad motyvuojamojoje sprendimo dalyje turi būti nurodytos teismo nustatytos bylos aplinkybės; įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados; argumentai, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus; įstatymai, kuriais teismas vadovavosi, nuorodos į konkrečias normas, kurios buvo taikomos. Taigi teismas privalo motyvuoti savo išvadas, nurodyti teisinius argumentus (įstatymus), kurių pagrindu jis daro atitinkamas išvadas, o teismo sprendimas savo turiniu turi būti aiškus, suprantamas, nedviprasmiškas ir motyvuotas.

38. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumą bei teisėtumą, konstatuoja, kad nėra pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą kaip nemotyvuotą. Konkrečiai dėl aplinkybių, susijusių su Sprendimu, pažymėtina, kad pareiškėjas į Migracijos departamentą atvyko tik 2025 m. gegužės 21 d., t. y. Lietuvos Respublikoje būdamas neteisėtai, žinojo apie LLG bei asmens dokumento, išduoto kilmės valstybės, galiojimo terminus, būtent užsieniečiams tenka pareiga pateikti visus reikiamus dokumentus kreipiantis dėl leidimo laikinai gyventi ar kito dokumento išdavimo. Atkreiptinas dėmesys, jog pagal teisės aktų nustatytą leidimo laikinai gyventi išdavimo tvarką Migracijos departamentui teikiamas užsieniečio prašymas išduoti leidimą laikomas priimtu, kai Migracijos departamento įgaliotas valstybės tarnautojas ar darbuotojas, nustatęs, kad pateikti visi reikiami dokumentai ir duomenys, atlikęs tam tikrus veiksmus, apie prašymo išduoti leidimą priėmimą pažymi MIGRIS. Taigi nagrinėjamu atveju pareiškėjas neįrodė, kad jo Prašymas buvo pateiktas jam teisėtai esant Lietuvoje arba esant išskirtinėms svarbioms aplinkybėms, kurios patvirtintų, kad pareiškėjo situacija atitinka atvejus, kai leidimą gyventi gali gauti ir užsienietis, Lietuvos Respublikoje esantis neteisėtai (žr., pvz., mutatis mutandis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5453-822/2018). Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl Sprendimo neteisėtumo pripažintini gynybine pozicija, todėl atmestini, nes pareiškėjas žinojo, kad jo leidimas laikinai gyventi galioja iki 2025 m. gegužės 1 d., žinojo savo konkrečią situaciją (asmens dokumento galiojimo laiką, laiką, reikalingą asmens dokumentui pakeisti, faktinę situaciją susiklosčiusią dėl dokumento keitimo trukmės), turėjo žinoti užsieniečių buvimui Lietuvoje taikomas taisykles, kreipimosi dėl LLG pateikimo ir išdavimo tvarką, įvertinti galimybes gauti LLG laiku, atsižvelgiant į galimybes rezervuoti vizitą Migracijos departamente.

39. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad ginčo sprendimai pažeidžia jo teisėtus lūkesčius į privataus gyvenimo apsaugą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad teisė atvykti į Lietuvą ir joje gyventi nėra prigimtinė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr., pvz., 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2720-2014). Pripažinus, kad pareiškėjas, pasibaigus LLG galiojimo terminui (iki 2025 m. gegužės 1 d.), neišvyko iš Lietuvos Respublikos (pažeista Įstatymo 124 str. 1 d.), buvo joje neteisėtai (pažeista Įstatymo 39 str. 2 d.), nesilaikė teisės aktų nustatytos tvarkos kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, šie apeliacinio skundo argumentai atmetami.

40. Svarbu pažymėti ir tai, kad dėl pareiškėjo nėra priimtas sprendimas dėl pareiškėjo išsiuntimo, dėl draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką, jam nėra kliūčių teisės aktų nustatyta tvarka pateikti prašymą dėl leidimo laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu išdavimo. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme atsakovas pateikė informaciją, kad pareiškėjo pateiktas prašymas dėl leidimo laikinai gyventi (Įstatymo 40 str. 1 d. 3 p.) buvo išnagrinėtas ir priimtas 2025 m. rugsėjo 5 d. sprendimas Nr. 25S196171 išduoti leidimą laikinai gyventi, kuris įteiktas 2025 m. rugsėjo 17 d.

41. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su žalos atlyginimu, pažymi, kad nagrinėjamu atveju nenustatyta atsakovo neteisėtų veiksmų bei priežastinio ryšio. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius neteisėtų veiksmų (neveikimo), priežastinio ryšio, nėra būtinųjų sąlygų atsakovo civilinei atsakomybei kilti (CK 6.271 str. 1 d.), todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą priteisti jam žalos atlyginimą. Taip pat nėra pagrindo vertinti kitų apeliacinio skundo argumentų šiuo aspektu, nes neegzistuoja priežastinis ryšys tarp atsakovo veiksmų (ginčo sprendimų) ir nuostolių, kuriuos pareiškėjas patyrė dėl Grąžinimo sprendimo ir Sprendimo priėmimo. Teisėjų kolegija pažymi, kad bylose dėl valstybės ir savivaldybės pareigos atlyginti žalą (viešoji atsakomybė), atsakovu laikoma valstybė ar savivaldybė, tačiau nagrinėjamu atveju nenustačius neteisėtų veiksmų ir priežastinio ryšio, šis procesinis netikslumas niekaip neįtakojo pirmosios instancijos teismo priimto teisingo sprendimo.

42. Apibendrindama nurodytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes bei atsižvelgęs į jame suformuluotus reikalavimus ir ginčo santykių specifiką, tinkamai įvertino pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Pirmosios instancijos teismas ištyrė aktualias bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių visumos išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą sprendimą, kurį keisti ar naikinti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo. Todėl teisėjų kolegija skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą, o apeliacinį skundą atmeta (ABTĮ 144 str. 1 d. 1 p.).

43. Galutinis procesinis sprendimas priimtas ne pareiškėjo naudai, todėl jis neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. A. P. R. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2025 m. rugsėjo 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.