- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-06-05
- Bylos Nr.
- 1A-126-360/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-14960-2021-8
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Dalius Jocys, Savinijus Katauskas, Aurelija Sadauskaitė
- Nuteistasis
- J. S.
- Nukentėjusysis
- P. B.
- Advokatai
- Viktoras Kičiatovas, Egidijus Giedraitis
- Kategorijos
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daliaus Jocio, Savinijaus Katausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Aurelijos Sadauskaitės,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. S. gynėjo advokato V. Kičiatovo apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2023-02-21 nuosprendžio, kuriuo J. S. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu 1 metams, įpareigojant per visą bausmės laikotarpį dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos bei 6 mėnesius dalyvauti elgesio pataisos programoje.
Nuosprendžiu iš J. S. nukentėjusiajam P. B. priteista 209,94 Eur turtinės žalos, 3000 Eur neturtinės žalos atlyginimo ir 5 proc. dydžio metinės palūkanos už priteistą turtinę ir neturtinę žalą nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško žalos atlyginimo bei 1500 Eur proceso išlaidų advokato pagalbai. Taip pat nuosprendžiu iš J. S. Klaipėdos teritorinei ligonių kasai priteista 3250,44 Eur turtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
1. J. S. nuteistas už tai, kad nesunkiai sutrikdė žmogaus sveikatą, t. y.: 2021-05-09, apie 16.57 val., (duomenys neskelbtini) namo laiptinės aikštelėje, prie (duomenys neskelbtini) buto, kilus konfliktui su P. B., sudavė kumščiu P. B. ne mažiau kaip tris smūgius į veido sritį, po ko, pastarajam nukritus ant žemės, sudavė kumščiu dar ne mažiau kaip tris smūgius į veido sritį, petį, padarydamas nukentėjusiajam apatinio žandikaulio lūžį bei dešinio raktikaulio panirimą, dėl ko P. B. buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata.
Šalies argumentai
2. Nuteistojo J. S. gynėjas advokatas V. Kičiatovas apeliaciniu skundu prašo nuosprendį panaikinti ir, pripažinus, kad J. S. veikė būtinosios ginties sąlygomis, baudžiamąją bylą J. S. nutraukti.
2.1. Nurodo, kad teismas besąlygiškai patikėjo nukentėjusiojo parodymais, kurie yra nenuoseklūs. Pagal nukentėjusiojo parodymus galima suprasti, jog jis nugriuvo ne nuo smūgio, o eidamas atbulomis. Pirmųjų apklausų metu nukentėjusysis neigė užėjęs į butą, buvo sumuštas laiptinėje, akistatos metu teigė ne visas aplinkybes konkrečiai prisimenantis, neprisimena, jog būtų užėjęs į butą. Teismo posėdžio metu nukentėjusysis neprisiminė, ką veikė įvykio dieną, ką pirko parduotuvėje, atvykusiems pareigūnams negalėjo pasakyti nei savo vardo, nei pavardės, keliamas klausimas, kaip tada nukentėjusysis galėjo taip detaliai prisiminti įvykio seką ir suduotų smūgių skaičių bei kitas aplinkybes.
2.2. Apeliaciniame skunde pažymima, jog pasak J. S., nukentėjusysis įėjo į butą, elgėsi neadekvačiai, pradėjo stumdytis, ėjo link miegojo, sakydamas, jog čia gyvena. Natūralu ir priimtina, jog J. S., gindamas savo buto neliečiamybę, suėmė už rankos ir norėjo išvesti nukentėjusįjį lauk iš buto, tačiau, suėmus ir patempus už rankos, nukentėjusysis dėl savo girtumo nebeišlaikė pusiausvyros ir griuvo atsitrenkdamas veidu į stalą ir petimi į grindis.
2.3. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog specialistas į teismo posėdį buvo pakviestas gynybos iniciatyva, tačiau apklaustas pažeidžiant Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 275 straipsnio 2 dalies nuostatas, gynybai nebuvo suteikta galimybė pirmiems užduoti klausimus specialistui. Specialisto apklausą pradėjo prokuroras. Specialistas apklaustas nei patvirtino, nei paneigė aplinkybę, jog nukentėjusysis žandikaulį galėjo susilaužyti griūdamas ar atsitrenkdamas į stalą ar kėdę, teigė, jog nesant jokių mušimo požymių ant veido, negalima konkrečiai nustatyti sužalojimų mechanizmo. Nukentėjusysis ikiteisminio tyrimo metu minėjo, kad nuteistasis jam neva sudavė daugybę smūgių į veidą, tokiu atveju paprastai lieka paraudimai, kraujosruvos, patinimai, tačiau nukentėjusiajam nieko panašaus nenustatyta, nekonstatuota jokių mušimo žymių veide. Konstatuotas tik lūžęs žandikaulis ir sužalotas petys, kuris, pasak eksperto, galėjo gautis griūnant tiesiogiai šonu ant peties arba užlaužus ranką, griūnant ant nugaros, kaip teigia nukentėjusysis, peties susilaužyti neįmanoma. Nukentėjusiajam nekonstatuoti galvos sužalojimai pakaušio srityje. Specialisto išvadoje kategoriškai nepasakoma, kokiu būdų padaryti žandikaulio lūžimai, įvardijami tik ne mažiau kaip du trauminiai poveikiai, kurie gali būti ir sudavimas, ir atsitrenkimas griūnant.
2.4. Apeliaciniame skunde pastebima, kad J. S. kaltė grindžiama liudytojų G. A., V. P., J. Š. parodymais, tačiau jų parodymai nepatvirtina fakto, kad J. S. sumušė nukentėjusįjį, neatsižvelgta į jų parodymus apie agresyvų nukentėjusiojo elgesį. Piniginės vagystės, kuri ir nebuvo tirta, aplinkybė taip pat kelia abejonių nukentėjusiojo parodymų teisingumu, gal nukentėjusysis buvo sumuštas ir apiplėštas kitur. Liudytoja G. A. teigė, jog jiems nekilo įtarimų, kad J. S. galėjo sumušti nukentėjusįjį, nors nuteistasis ir nurodė, jog nukentėjęs asmuo veržėsi į butą. Tai, kad nieko nepaaiškindamas pareigūnams nukentėjusysis parodė į nuteistąjį, J. S. kaltės neįrodo.
2.5. Apeliaciniame skunde pažymima, jog nuteistasis pats iškvietė pareigūnus ir greitąją pagalbą, keliamas klausimas, ar būtų pats kvietęs pagalbą, jei būtų žiauriai sumušęs kitą asmenį. Nelogiška, jog atidarius duris ir pamačius prie durų stovintį žmogų, kuris tik pasakė sumaišęs duris ir neketino eiti į butą, reikėtų jį pulti ir sumušti, galima duris uždaryti.
2.6. Apeliaciniame skunde teigiama, jog nuosprendyje įrodymų laikomos selektyvios frazės iš J. S. ir Bendrojo pagalbos centro pokalbio. J. S. skambino pats, buvo susijaudinęs, labiau atsakinėjo į dispečerės klausimus, o ne pats pasakojo, nepasakė, jog smūgiavo, teigė parvertęs nukentėjusįjį. Nuteistasis nuo pirmos apklausos teigė, jog suėmė nukentėjusįjį už rankos norėdamas išvesti iš buto ir patempė ar stumtelėjo, po ko nukentėjusysis griuvo, atsitrenkdamas į stalą ir kėdes ir tai atitinka nuteistojo frazes.
2.7. Apeliaciniame skunde teigiama, jog abejonių kelia nukentėjusiojo paaiškinimai medikams, kaip buvo sužalotas. 2021-06-16 specialisto išvadoje Nr. G 736/2021 (03) tiriamojoje dalyje užfiksuoti tokie duomenys, kad: a) apžiūrėjus skubios pagalbos skyriuje gyd. N. Š., nukentėjęs nurodo, kad užpuolė kaimynas; b) vėliau konsultuotas traumatologo gyd. T. G., kuriam nurodė, kad sumuštas neaiškių asmenų, Iš tokių duomenų galima spręsti, kad nukentėjusysis tiksliai neprisimena, kaip ir kur patyrė tokius sužalojimus. Be to, atsižvelgiant į nukentėjusiojo girtumo laipsnį, kas gali paneigti, kad jis atėjo pas nuteistąjį jau būdamas sumuštas. Dalis smūgių ir sužalojimų jau galėjo būti patirti anksčiau, o dalis atsirado griūnant pas nuteistąjį. Visos šios aplinkybės turėtų būti vertinamos vadovaujantis in dubia pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai) principu.
2.8. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog labiau tikėtini yra J. S. parodymai, kad nukentėjusysis, būdamas stipriai neblaivus, įėjo į butą, elgėsi neadekvačiai, ėjo link kambario, stumdėsi, todėl nuteistasis turėjo teisę ginti savo buto neliečiamybę, paimti už rankos ir mėginti išvesti nukentėjusį iš buto. Tačiau paėmus už rankos ir patempus, nukentėjusysis dėl savo stipraus girtumo griuvo ir taip susižalojo.
2.9. Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas, J. S. kaltę patvirtinančia aplinkybe nepagrįstai laikė ir faktą, kad J. S. ėjo pas nukentėjusįjį neva susitaikyti. Byloje neabejotinai buvo nustatyta, kad tyrėja ir prokurorė siūlė J. S. susitaikyti su nukentėjusiu. Todėl tyrėjos pasakymai, kad J. S. nori taikytis yra tik išsakyta nuomonė. J. S. pirmą kartą susiduria su baudžiamuoju procesu ir neprivalo žinoti kiekvieno procesinio veiksmo tuo labiau procesinio susitaikymo, kuris numatytas BK 38 straipsnyje, bei tokio susitaikymo sąlygų ir pasekmių. Ikiteisminio tyrimo metu J. S. gynėjo neturėjo. Paragintas nueiti pas nukentėjusįjį, J. S. tai ir padarė, nuėjo ir pamėgino pasikalbėti. Tačiau nukentėjusiajam pradėjus kalbėti apie dideles atlygintinas sumas, išėjo. J. S. nuo pat pradžių savo kaltę pripažino tik iš dalies, kategoriški neigė tyčia mušęs nukentėjusįjį.
2.10. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad J. S. neneigia, kad sužalojimai galėjo būti padaryti jam suėmus už rankos ir patempus, po ko nukentėjusysis dėl savo girtumo griuvo atsitrenkdamas į stalą ir kėdes. Tačiau tai buvo padaryta ne siekiant tyčia sužaloti asmenį, o siekiant išvesti į butą neteisėtai patekusį asmenį. Bylos duomenų pagrindu galima daryti išvadą, kad nukentėjusysis dėl stipraus neblaivumo sumaišęs buto duris, mėgino patekti į J. S. butą, įėjęs i butą elgėsi neadekvačiai, stumdėsi mėgino eiti i miegamąjį, todėl J. S. turėjo teisę ginti savo buto neliečiamybę. Žmogaus teisė į būsto neliečiamybę įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, taip pat Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijoje.
Atsiliepimas
3. Nukentėjusiojo P. B. atstovas advokatas E. Giedraitis atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, nuosprendį palikti nepakeistą taip pat priteisti iš nuteistojo išlaidų advokato pagalbai apmokėti už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą.
4. Teismo posėdyje nuteistojo gynėjas advokatas prašė apeliacinį skundą tenkinti, nukentėjusiojo atstovas advokatas ir prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
5. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, jog apeliacinės instancijos teismas baigiamojo akto (nuosprendžio, nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-118-746/2016, 2K-226-1073/2019).
6. Nuteistojo J. S. gynėjo advokato apeliaciniame skunde nesutinkama su įrodymų vertinimu, laikomasi pozicijos, jog J. S. nepagrįstai pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 138 straipsnio 1 dalį dėl P. B. nesunkaus sveikatos sutrikdymo.
7. Apygardos teismas, ištyręs byloje esančią medžiagą, priimtą nuosprendį, nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo argumentus daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai teisiamajame teismo posėdyje ištirtus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo J. S. kaltės, teisingai taikė baudžiamojo įstatymo bei baudžiamojo proceso normas. Vien tai, kad apeliaciniame skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir manoma, jog bylos duomenys turėjo būti įvertinti taip, kaip manoma esant teisinga, nereiškia nuosprendžio nepagrįstumo ar neteisėtumo. Šiuo atveju kolegija neturi pagrindo nesutikti su nuosprendyje išdėstytais argumentais bei motyvuotomis išvadomis ir sprendžia, jog pirmosios instancijos teismo J. S. pripažintas kaltu pagrįstai, jo kaltę įrodo būtent įrodymų visuma.
8. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai yra įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai teisingai išspręsti, ir kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla (BPK 20 straipsnio 1–4 dalys). Teismas apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi išdėstyti įrodymus, kuriais grindžia teismo išvadas, ir nurodyti motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Vadinasi, teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikimumo patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Taigi teismas savo išvadas privalo grįsti patikimais įrodymais, įvertinti jų visumą ir tai turi leisti teismui padaryti sprendime išdėstytas išvadas.
9. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, jog pirmosios instancijos teismas laikėsi aptartų reikalavimų, išdėstė ištirtus įrodymus bei juos išsamiai išanalizavo, vertino tiek kiekvieną atskirai, tiek visumą, nustatydamas jų tarpusavio ryšius, atkūrė logišką ir nuoseklią nusikaltimo aplinkybių grandinę.
10. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu J. S. nuteistas dėl to, kad byloje nustatytu laiku bei vietoje, laiptinės aikštelėje, prie savo buto, kilus konfliktui su P. B., sudavė kumščiu P. B. ne mažiau kaip tris smūgius į veido sritį, po ko, pastarajam nukritus ant žemės, sudavė kumščiu dar ne mažiau kaip tris smūgius į veido sritį, petį, padarydamas nukentėjusiajam apatinio žandikaulio lūžį bei dešinio raktikaulio panirimą, dėl ko P. B. buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata.
11. Apeliaciniame skunde nesutinkama su nuosprendžiu, teigiama, kad nukentėjusysis P. B. neblaivus įėjo į J. S. butą, elgėsi neadekvačiai, J. S. gynė buto neliečiamybę, paėmęs už rankos mėgino išvesti nukentėjusįjį iš kambario, bet dėl girtumo pastarasis griuvo ir susižalojo į stalą bei kėdes. Iš bylos medžiagos matyti, jog nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, gynyba taip pat laikėsi pozicijos, jog P. B. buvo užėjęs į butą, kuriame griūdamas pats susižalojo, tačiau skundžiamame nuosprendyje ši gynybinė versija motyvuotai paneigta remiantis ištirtų įrodymų visuma. Bylos duomenimis nustatyta, kad konfliktas įvyko, kai nukentėjusysis sumaišė aukštus ir norėjo patekti į J. S. butą. Nukentėjusysis P. B. nors įvykio metu ir buvo neblaivus, tačiau apklausiamas procese (tiek apklausose, tiek akistatos, parodymų patikrinimo metu) iš esmės nuosekliai nurodė, jog laiptinėje prie buto buvo sužalotas būtent J. S., kuris sudavė jam į veidą, o nukritus dar keletą kartų sudavė į veidą ir petį. Apeliaciniame skunde kritikuojama, jog pirmosios instancijos teismas esą be pagrindo besąlygiškai patikėjo nukentėjusiuoju, kuris įvykio metu buvo stipriai neblaivus, parodymai apie tai, ką sakė nuteistajam prie jo buto, nenuoseklūs, ne visas aplinkybes nukentėjusysis gerai atsiminė, todėl abejojama, ar galėjo gerai atsiminti visą įvykių seką, teigiama, jog labiau tikėtini būtent nuteistojo parodymai, jog P. B., šiam patekus į butą ir nuteistajam bandant jį iš ten išvesti, griuvo ir susižalojo. Tačiau tokie apeliacinio skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti, o juos paneigia ištirtų įrodymų visuma.
12. Apeliaciniame skunde akcentuojamos detalės, kurių nukentėjusysis neprisimena ar apklausiamas nurodė skirtingai (ką nuteistajam pasakė prie pastarojo buto durų, ką įvykio dieną veikė, pirko, nurodytos aplinkybės apie tariamą pinigų vagystę), tačiau, kaip matyti iš bylos duomenų, P. B. nuosekliai nurodė, kaip, kur ir kieno buvo sužalotas (J. S. laiptinėje prie buto durų sudavus kelis smūgius). J. S. parodymų apie vietą, kurioje esą P. B. pats susižalojo krisdamas (buto viduje) kiti bylos duomenys vis dėlto neatitinka. Be kita ko pats J. S. įvykio aplinkybes procese nurodė nenuosekliai. Įtariamojo apklausoje teigė, kad vyras (P. B.) nuo lauko durų koridoriumi link kambario buvo paėjęs apie du žingsnius, tačiau parodymų patikrinimo metu parodė, jog nukentėjusysis buvo perėjęs vos ne per visą svetainės erdvę link kito kambario (pagal vaizdo medžiagą prie parodymų patikrinimo vietoje protokolo). Iš J. S. skambučio Bendrajam pagalbos centrui turinio (garso įrašas bei jo apžiūros protokolas) matoma, jog kviesdamas medikus nukentėjusiajam nuteistasis neužsiminė, jog P. B. susižalojo jo bute griūdamas, priešingai, nurodė, jog neblaivus laužėsi į jo namus, dispečerei teiraujantis, ar mušėsi, J. S. pasakė, jog taip, jis pasiėmė ir parvertė (P. B.) ant žemės, pastarasis krito per galvą, dispečerei tikslinantis, ar vyras parkrito muštynių metu, J. S. atsakė, jog taip, jis jį (P. B.) pervertė ant žemės. Nors apeliaciniame skunde bandoma sumenkinti šio pokalbio reikšmę, teigiama, jog J. S. kalbėjo susijaudinęs, tik atsakinėjo į dispečerės klausimus, tačiau, kaip matyti iš į įvykio vietą atvykusių pareigūnų apklausų, pastariesiems nuteistasis taip pat neužsiminė, jog P. B. būtų buvęs patekęs į butą ir kritęs bei susižalojęs ten. Ikiteisminio tyrimo metu liudytoja apklausta į įvykio vietą atvykusi pareigūnė G. A. teigė, kad atvykus juos pasitiko jaunuolis (pagal bylos aplinkybes J. S.) ir nurodė, kad jo buto duris pradėjo rakinti ir belsti iš matymo žinomas vyras, atidarius duris, šis veržėsi į butą, paaiškinus, kad čia ne jo butas, vyras toliau brovėsi, todėl vyrą stūmė, jog pastarasis nesiveržtų ir šis nukrito, pamačius, kad po nukritimo vyras (P. B.) pradėjo kraujuoti iš burnos, paskambino pareigūnams. Apklausiama liudytoja pirmosios instancijos teismo posėdyje, G. A. patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus bei teigė, jog juos pasitikęs jaunuolis (J. S.) teigė, kad vyriškis (pagal bylos aplinkybes P. B.) bandė įeiti į buto vidų, išsigandęs vyriškį pastūmė. Pareigūnė teisme teigė, jog pretenzijų dėl baldų negirdėjo, tik apie duris, kad šios kruvinos, pagal praktiką, jei atvykus į vietą, įvykis būna viduje, tai jie eina į butą, jei nuteistasis vietoje būtų pasakojęs, jog asmuo buvo įsiveržęs į butą, jame griuvo ant stalo, kėdžių, tokiu atveju būtų ėję apžiūrėti. Liudytojos G. A. parodymus iš esmės atitinka ir pirmosios instancijos teisme liudytoju apklausto kito kartu vykusio pareigūno V. P. parodymai, kuriuose šis taip pat nurodė, kad kažkuriame aukšte jie rado sumuštą žmogų, nuteistasis buvo išėjęs į laiptinę, nukentėjęs bandė patekti į nuteistojo butą ir jie apsistumdė, nukentėjusįjį sužalojo. Pareigūnas nurodė, kad jis į butą užėjęs nebuvo tik apžiūrėjo įvykio vietą, lipant laiptais buvo kraujo dėmės, įprastai jie įvykio vietą apžiūri. Pirmosios instancijos teisme kaip liudytoja apklausta tyrėja J. Š. užsiminė, jog tyrimo pradžioje J. S. neneigė, jog P. B. nukentėjo dėl jo veiksmų. Nors apeliaciniame skunde pažymima, jog šių liudytojų parodymai nepatvirtina suduotų smūgių, be to, neįvertinti paaiškinimai dėl agresyvaus nukentėjusiojo elgesio, tačiau tarnybines pareigas vykdžiusių liudytojų, kurie konflikto pusių nepažįsta, parodymai kur kas labiau atitinka nukentėjusiojo, o ne nuteistojo nurodomą įvykio eigą. Nors liudytojai patys tiesiogiai konflikto nematė, tačiau būtent į iškvietimą atvykę policijos pareigūnai ne iš ko kito, o nuteistojo gavo pradinę informaciją apie konflikto bei nukentėjusiojo sužalojimo aplinkybes, kurias J. S. vėlesniame tyrimo etape pasakojo jau kiek kitaip.
13. Be to, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai besąlygiškai nesivadovavo liudytojos M. J. parodymais, pastebėdamas, jog pastaroji yra kartu gyvenanti J. S. draugė, kuri, natūralu, gali turėti suinteresuotumą bylos baigtimi. Kita vertus, ji ir pati parodymuose teigė, jog turi problemų su regėjimu, įvykio metu buvo be akinių, o sėdėdama ant sofos, visos įvykio eigos nematė.
14. Dalis apeliacinio skundo argumentų susiję su specialisto išvados bei jo paaiškinimų vertinimu, akcentuojama, kad jis nepaneigė, kad nukentėjusysis galėjo susižaloti griūdamas ir atsitrenkdamas į stalą, be to, negalėjo nustatyti konkretaus sužalojimo mechanizmo, nenustatyti mušimo požymiai, nors nukentėjusysis minėjo daug smūgių į veidą, petys, pasak eksperto, galėjo būti sužalotas ir griūnant. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, jog pirmosios instancijos teismas specialisto išvadas gretino su jo paaiškinimais teismo posėdyje bei kitais bylos duomenimis, kaip to ir reikalauja įstatymas. Iš tikrųjų specialisto išvadose sužalojimų mechanizmas neaprašytas pažymint, jog neužfiksuoti išoriniai mechaniniai sužalojimai, tačiau 2021-06-16 specialisto išvadoje be kita ko nurodyta, kad apatinio žandikaulio lūžimas, dešinio raktikaulio panirimas padaryti kietų, bukų daiktų kategorijai priskiriamu daiktu ar įrankiu sudavimo ar atsitrenkimo metu; sužalojimai padaryti ne mažiau dviejų kontaktinių poveikių pasekoje, nes išsidėstę skirtingose anatominėse lokalizacijose. 2021-12-02 papildomoje specialisto išvadoje nurodyta, jog labiausiai tikėtina, kad apatinio žandikaulio lūžimai galėjo susidaryti nuo trauminių smūginių poveikių kietais bukais daiktais į apatinio žandikaulio sritį; dešinio raktikaulio panirimas galėjo susidaryti krentant, griūnant su pagreičiu ir atsitrenkiant į kietus paviršius; kritimą/griuvimą galėjo įtakoti papildomi faktoriai. Pirmosios instancijos teismas posėdyje apklausė išvadas teikusį ekspertą R. P., kuris išvadas pakomentavo plačiau bei paaiškino, jog nukentėjusiajam dviejų šakų žandikaulio lūžis, poveikis buvo į dvi puses arba į priekinę dalį, vieno nukritimo metu galėjo įvykti vienas lūžis, o kitas ne, kitą lūžį sukūrė kažkas kitas, sužalojimai skirtingų lokalizacijų, mažai tikėtina, jog atsirado vieno poveikio metu, turėjo būti ne mažiau dviejų poveikių. Pasak eksperto, žandikaulis labiausiai tikėtina galėjo būti sulaužytas smūgiuojant kumščiu, koja, keliu. Taigi specialisto išvados bei jo paaiškinimai teismo posėdyje neatitinka nuteistojo J. S. nurodomų P. B. sužalojimo aplinkybių, priešingai, labiau atitinka būtent nukentėjusiojo dėstomą įvykio versiją, ką pagrįstai pripažino ir pirmosios instancijos teismas. Eksperto paaiškinimai bei išvados nuoseklūs, išsamūs, vieni kitus atitinka, papildo, todėl jais netikėti ar vertinti kitaip nei tai padaryta skundžiamame nuosprendyje, nėra jokio pagrindo.
15. Nors apeliaciniame skunde pažymima, jog ekspertas negalėjo pasakyti konkretaus sužalojimo mechanizmo, ant nukentėjusiojo nebuvo mušimo požymių, tačiau tokie teiginiai nepaneigia nei specialisto išvadų, nei jo paaiškinimų apie labiausiai tikėtiną P. B. sužalojimo būdą. Kaip teisme pažymėjo ekspertas R. P., nebuvo nustatyta išorinių mechaninių sužalojimų, kurie nurodytų kontakto vietą, galbūt nebuvo aprašyta, galbūt nebuvo, kraujosruvai susidaryti reikia laiko, išryškėja vėliau, galėjo nekreipti dėmesio. Taigi, kaip matyti, kategoriškam P. B. sužalojimo mechanizmo nustatymui medicininiuose dokumentuose nepakako duomenų apie išorinius sužalojimus. Apeliaciniame skunde atkreiptas dėmesys ir į nukentėjusiajam nustatytą raktikaulio panirimą, kuris, kaip teigiama remiantis eksperto konstatavimu, galėjo atsirasti dėl griuvimo. Bylos duomenų visuma leidžia spręsti, jog P. B. griuvo ne dėl ko kito, o J. S. veiksmų, pastarajam sudavus nukentėjusiajam į veidą.
16. Apeliaciniame skunde užsimenama, jog apklausiant specialistą, pažeista BPK 275 straipsnio 2 dalyje numatyta liudytojų apklausos tvarka, kadangi specialisto, kuris į teismo posėdį buvo pakviestas gynybos iniciatyva, apklausą pradėjo prokurorė. Nagrinėjamu atveju apklausos tvarka pirmosios instancijos teisme nesutrukdė ginti kaltinamo asmens teises, iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, jog tiek kaltinimas, tiek gynyba, tiek ir pats teismas ekspertui R. P. uždavinėjo klausimus, kuris teikė išsamius paaiškinimus.
17. Apeliaciniame skunde keliama prielaida, jog nukentėjusysis galėjo būti sužalotas ir anksčiau, pastebint, jog medicininiuose dokumentuose užfiksuota, jog P. B. vienu atveju nurodė, jog užpuolė kaimynas, kitu atveju, kad buvo sumuštas neaiškių asmenų. Tokie argumentai atmetami kaip nepagrįsti. Iš esmės byloje nėra duomenų, kad P. B. galėjo būti sužalotas kur nors kitur, o ne nustatytoje įvykio vietoje. Net ir apeliaciniame skunde faktiškai neneigiama, jog P. B. susižalojo J. S. akivaizdoje, tik tai esą nutiko ne sudavus nukentėjusiajam, dėl ko priimtas skundžiamas nuosprendis, o nukentėjusiajam pačiam nugriuvus bandant šį išvesti iš buto. Kita vertus, nuteistasis ir nukentėjusysis iki įvykio nebuvo pažįstami, todėl įrašas apie tai, kad sumuštas neaiškių asmenų, nepaneigia bylos duomenų visuma nustatytų nukentėjusiojo sužalojimo aplinkybių.
18. Apeliaciniame skunde pažymima, jog J. S. bandymas taikytis nepagrįstai laikytas kaltės patvirtinimu, juolab taikytis siūlė tyrėja ir prokurorė. Tokie argumentai atmetami kaip nepagrįsti. Iš bylos medžiagos matyti, jog apylinkės teisme aiškintasi, kokiomis aplinkybėmis J. S. bandė ikiteisminio tyrimo metu susitaikyti su nukentėjusiuoju, išklausytas ir nukentėjusiojo darytas garso įrašas, kuriame užfiksuotas telefoninis nukentėjusiojo ir, kaip pripažino tyrėja J. Š., jos pokalbis, dėl kurio ji buvo papildomai apklausta teismo posėdyje. Pats nuteistasis pripažino, jog ėjo taikytis su nukentėjusiuoju, siūlė jam pinigų, tačiau nukentėjusiajam užsiprašius daugiau, nesutiko. Tačiau J. S. kaltė dėl inkriminuoto nusikaltimo padarymo grindžiama ne kuriais nors pavieniais įrodymais, o jų visuma, vertinant jų tarpusavio ryšius bei sąsajas, jokiems įrodymams neteikiant išskirtinės reikšmės ar pranašumo.
19. Apeliaciniame skunde pažymima, jog nuteistasis gynė savo buto neliečiamybę nuo neteisėtai patekusio asmens, veikė būtinosios ginties sąlygomis, jei būtų sumušęs kitą asmenį, varbu, ar būtų pats kvietęs pagalbą, tačiau tokie argumentai atmetami kaip nepagrįsti. Pagal bylos aplinkybes, konfliktas prasidėjo nukentėjusiajam sumaišius aukštus, kai jis norėjo patekti į J. S. butą, manydamas, jog tai jo, P. B., butas, tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog nukentėjusysis buvo sumuštas ne J. S. bute, o laiptinėje, P. B. nuteistajam jokių smūgių nesudavė, situacijoje neįžvelgtos būtinosios ginties sąlygos. Apygardos teismas neturi pagrindo kitaip vertinti skundžiamo nuosprendžio argumentus, kuriuos pagrindžia įrodymų visuma.
20. Atsižvelgdamas į visą tai, kas išdėstyta, apygardos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo nuosprendžio išvadoms, kad įrodymų visuma visgi leidžia pagrįstai spręsti, jog J. S. padarė jam inkriminuotą nusikaltimą. Dėl to, kas aptarta, pirmosios instancijos teismo nuosprendis teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.
21. Nukentėjusiojo P. B. atstovas advokatas apygardos teismui pateikė prašymą iš nuteistojo priteisti 500 Eur išlaidų advokato paslaugoms apeliaciniame procese apmokėti, kurias sudaro atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimas (300 Eur) bei atstovavimas posėdyje, pasirengimas bylai, prašymo parengimas (200 Eur).
22. Įstatymo nuostata dėl išlaidų advokato paslaugoms atlyginimo nesukuria proceso dalyviams, taip pat ir nukentėjusiajam, teisinio lūkesčio, kad baudžiamojoje byloje bus kompensuotos bet kokio dydžio ir visos patirtos teisinės išlaidos. Pagal teismų praktiką proceso dalyvio nurodomas patirtų atstovavimo išlaidų dydis neįpareigoja teismo priteisti nurodomos sumos, o yra tik viena iš aplinkybių, į kurią atsižvelgiama nustatant proceso išlaidų dydį.
23. Nagrinėjamu atveju atstovo prašymas dėl išlaidų priteisimo atmetamas. Atsižvelgiama į bylos sudėtingumą (byla nesudėtinga, analizuojama viena konfliktinė situacija, nedidelės apimties, nekeliami reti teismų praktikoje pasitaikantys klausimai), į tai, kad tas pats advokatas atstovavo nukentėjusįjį ir pirmosios instancijos teisme, bylos medžiaga buvo žinoma, skundžiamu nuosprendžiu yra priteista nemaža proceso išlaidų advokato pagalbai suma, priteista ir turtinė bei neturtinė žala, apygardos teisme vyko vienas teismo posėdis, kuris užtruko neilgai, įrodymų tyrimas nebuvo atliekamas, į protingumo ir sąžiningumo principus.
Rezoliucinė dalis
Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo J. S. gynėjo advokato Viktoro Kičiatovo apeliacinį skundą atmesti.
Atmesti nukentėjusiojo P. B. atstovo advokato Egidijaus Giedraičio prašymą dėl išlaidų advokato paslaugoms apmokėti apeliaciniame procese priteisimo.