- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2019-08-05
- Bylos Nr.
- 1A-192-417/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 1-04-2-00126-2018-7
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Aurelija Sadauskaitė, Eduardas Maškevičius, Remigijus Preikšaitis
- Nuteistasis
- J. M.
- Nukentėjusysis
- B. B.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eduardo Maškevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Remigijaus Preikšaičio ir Aurelijos Sadauskaitės,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. M. apeliacinį skundą dėl 2019 m. kovo 12 d. Plungės apylinkės teismo Plungės rūmų nuosprendžio, kuriuo J. M. pripažintas kaltu pagal BK 154 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 50 MGL (2500,00 Eur) dydžio bauda.
Iš J. M. nukentėjusiajam B. B. priteista 750 Eur (septyni šimtai penkiasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti, 500 Eur (penki šimtai eurų) proceso išlaidų, kita civilinio ieškinio dalis atmesta.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
1. J. M. nuteistas už tai, kad 2018 m. birželio 11 d., apie 14.40 valandą, (duomenys neskelbtini) namu, girdint (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės administracijos direktoriui G. B., (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariato viršininkui S. V., kaltinamasis J. M. ne mažiau kaip tris kartus B. B. tyčia pavadino „vagimi“, tokiu būdu apie B. B. paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją, paniekinančią ir žeminančią B. B., bei sudarančią prielaidas pakirsti pasitikėjimą juo.
Šalies argumentai
2. Apeliaciniu skundu nuteistasis J. M. prašo panaikinti 2019 m. kovo 12 d. Plungės apylinkės teismo nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, kadangi bylą išnagrinėjo šališkas teismas. Netenkinus prašymo panaikinti skundžiamą nuosprendį dėl šališko pirmosios instancijos teismo, nuteistasis prašo skundžiamą nuosprendį panaikinti, nes nepadaryta veika, turinti BK 154 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymių, o nukentėjusiojo B. B. civilinį ieškinį atmesti.
2.1. Nuteistasis nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neskyrė reikiamo dėmesio šmeižimo, kaip nusikaltimo, subjektyviosios pusės atskleidimui, apelianto veiksmus kriminalizuodamas objektyvaus pakaltinamumo principu – nustatyta aplinkybe, kad jis keletą kartų B. B. pokalbio su kitais asmenimis metu pavadino vagimi, bei aplinkybe, kad B. B. nėra teistas ar baustas administracine tvarka, išskyrus Kelių eismo taisyklių pažeidimus. Byloje būtina atskirti, ar apeliantas, pavadindamas B. B. vagimi, tuo siekė pateikti jokiais faktais neparemtą B. B. žeminančią informaciją ar savo nuomonę, kaip tam tikrų jam žinomų faktų, susijusių su B. B. ir jo asmenybe, vertinimo rezultatą. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje pažymėjęs, kad žodis „vagis“, apelianto išsakytas B. B., yra konstatuojamojo pobūdžio, neatsižvelgė į tai, kokiame kontekste buvo išsakytas toks žodis. Būtent prie nukentėjusiojo B. B. ir apelianto namų atvykusiems policijos įstaigos viršininkui S. V. ir savivaldybės administracijos direktoriui G. B., išreiškusiems pageidavimą sutaikyti apeliantą ir kaimyną B. B., nuteistasis pareiškė, kad jis nebesiskųs B. B., jei šis įteisins savo gyvenamajame name esančią pokylių salę maitinimo paslaugoms teikti, o šalia namo esanti vieta bus įteisinta automobilių statymui, po to B. B. pareiškus, kad jis su apeliantu susitaikys, jei paliks jį ramybėje ir neberašys skundų, nuteistasis pareiškė, kad su vagimi neturi ko taikytis. S. V. pasiteiravus, kodėl jis taip sako, nuteistasis paaiškino, kad B. B. vagia mokesčius jų nemokėdamas. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad aplinkybę, jog jis, pavadindamas B. B. vagimi, kartu tuo pačiu metu S. V. ir G. B., kuriems apelianto ir B. B. ilgamečių nesutarimų ir ginčų priežastys seniai žinomos, paaiškino, jog turi omenyje B. B. mokesčių nemokėjimą (B. B. teikiant maisto gamybos ir maitinimo paslaugas), tai patvirtino abu minėti liudytojai S. V. ir B. B.. Todėl BK 154 straipsnio 1 dalies taikymo kontekste turėjo būti vertinamas visas apelianto pasisakymo turinys – t. y. jo pasisakymai, kad B. B. esąs vagis, nes jis vagia nemokėdamas mokesčių. Nors B. B., siekdamas suteikti apelianto pasisakymams kriminalinį atspalvį, nepagrįstai tvirtina, jog apeliantas jį vagimi išvadino dar ir daugelio pašalinių asmenų akivaizdoje, tačiau tiek apeliantas, tiek ikiteisminio tyrimo metu apklausti abu liudytojai dar ikiteisminio tyrimo metu patvirtino, kad minėtame įvykyje dalyvavo tik keturi asmenys – minėti liudytojai, apeliantas ir B. B., o jokių pašalinių asmenų aplinkui nebuvo (teismas ir nekonstatavo pašalinių asmenų buvimo).
2.2. Skunde nurodoma, kad apeliantas supranta, kad žodis „vagis“ savo tikrąja reikšme reiškia asmenį, kuris grobia svetimą jam turtą, tačiau perkeltine prasme žodis „vagis“ plačiai vartojamas kur kas įvairesnėmis prasmėmis, ir teismų praktikoje, taikant BK 154 straipsnį, nelaikoma, kad toks perkeltine prasme panaudotas epitetas, netgi nustačius, kad „vagimi“ pavadintas asmuo nėra padaręs vagystės, o kaltininkas tai suvokė, savaime nereiškia šmeižikiškos informacijos pateikimo (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-104-303/2016 dėl visuomenės informavimo priemonėje „vagilka“, vagiančia darbuotojų atlyginimus, pavadintos įmonės direktorės ryšium su neteisingai apskaičiuotu darbuotojo darbo užmokesčiu). Minėtoje kasacine tvarka išnagrinėtoje byloje pasisakyta, kad apie paskleistos informacijos pobūdį (atitinka ji tikrovę ar ne, tyčia skleidžiama, suvokiant, kad ji žemina žmogaus garbę ar ne ir pan.) sprendžiama iš viso teksto turinio, įvertinus aplinkybių visumą, kuriomis ji buvo paskleista, t. y. įvertinus socialinį kontekstą, tarpusavio santykius ir panašiai, ir pritarta apeliacinės instancijos teismo išvadai, kad išteisintosios frazėse pavartoti žodžiai vertintini kaip jos nuomonė apie įmonės vadovės, jos supratimu, neteisėtą elgesį atsiskaitant su darbuotojais, t. y. šie žodžiai nėra siejami su vagyste, kaip nusikalstama veika, numatyta BK 178 straipsnyje; jie sietini su kitu reiškiniu, t. y. tokiu, kai su darbuotoju nėra teisingai atsiskaitoma už atliktą darbą pagal teisės aktus (pvz., nesumokama dalis darbo užmokesčio). Taigi vadovaujantis kasacinės instancijos teismo praktika, sprendžiant klausimą dėl apelianto išsakytų žodžių B. B., jo pavadinimas vagimi pirmiausia negali būti vertinamas atsietai nuo apelianto išsakytų žodžių, jog jis vagia mokesčius, t. y. nuo konteksto, kuriame pavartotas žodis „vagis“, taip pat aplinkybių, kuriomis tokia nuomonė buvo pareikšta. Šiuo atveju akivaizdu, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas laikė, jog veikos kvalifikavimui reikšminga nustatyti būtent tai, ar jis suvokė, kad B. B. nėra padaręs veikos (veikų), atitinkančios vagystės požymius, ir tokią teismo poziciją akivaizdžiai iliustruoja teismo posėdžio metu teisėjo išreikšta reakcija į apelianto parodymus, ką jis turėjo galvoje pavadindamas B. B. vagimi – apeliantui duodant paaiškinimus dėl jam pareikšto kaltinimo (aiškinant, kad B. B. nemoka mokesčių, kuriuos pagal realiai jo vykdomą veiklą jis turėtų mokėti), teisėjas apeliantą nutraukė pareikšdamas, kad jis „turėtų kalbėti apie aplinkybes, susijusias su kaltinimu, o ne apie mokesčius“ (t. 2, b. l. 61). Toks BK 154 straipsnyje numatytos šmeižimo dispozicijos aiškinimas yra akivaizdžiai neteisingas. Apeliantas pažymi, kad kaltinamojo parodymai taip pat laikytini įrodymų šaltiniu, o šiuo atveju, kai būtina nustatyti, ką jis turėjo omenyje pavadindamas B. B. vagimi, apelianto parodymų, kaip įrodymų šaltinio, patikimumas turėjo būti įvertintas kitų bylos duomenų kontekste, nes teismas privalo įrodymus vertinti būtent visus (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Šiuo atveju teismas, apsiribojęs pažymomis, rodančiomis, kad B. B. nėra teistas ar baustas administracine tvarka už vagystes, visiškai nepagrįstai nurodė, kad nuteistasis iki bylos išnagrinėjimo teisme nepateikė savo iškeltą versiją pagrindžiančių įrodymų, kad B. B. verčiasi neteisėta veikla, gauna pajamas, nemoka mokesčių valstybei, kad nepateikė įrodymų, jog B. B. privalo juos mokėti, esą nuteistojo parodymų apie tai, kad jis išsakė nuomonę apie B. B. iš jam žinomų faktų, nepatvirtina jokie byloje surinkti duomenys. Tokie teismo samprotavimai neturi pagrindo, kadangi baudžiamojoje byloje yra daugybė apelianto pateiktų rašytinių įrodymų, patvirtinančių tokio jo įsitikinimo pagrįstumą, tačiau teismas, tuos rašytinius įrodymus tiesiog ignoravo. Šie įrodymai – tai:
Žemesnės instancijos teismas
2.2.1. Plungės apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 7 d. nutarimu konstatuota, kad B. B. padarė administracinį teisės pažeidimą - nesilaikydamas Statybos įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 1 punkto, naudoja dalį gyvenamųjų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), ne pagal paskirtį, t. y. vykdo komercinę veiklą atlikdamas pokylių salės nuomos paslaugą, kurios nėra įregistruotos VĮ Regitrų centro Telšių filialo pažymėjime – gyvenamojo namo rūsyje įrengtos patalpos naudojamos kaip salė rengti pokyliams, tuo pažeidžiant Statybos įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 1 punktą Ir Statybos reglamento STR 1.12.05:210 Privalomieji statinių (gyvenamųjų namų) naudojimo ir priežiūros reikalavimai IV d. 5.2.1 numatytus reikalavimus (t. 1, b.1.168–170);
2.2.2. Lietuvos administracinių ginčų komisijos Klaipėdos skyriaus 2018 m. birželio 15 d. sprendimas, kuriame konstatuota, kad (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės administracija 2016 m. gruodžio 23 d. atliko statinio, esančio (duomenys neskelbtini) mieste, statinio techninės priežiūros patikrinimą ir surašė statinio(-ių) techninės priežiūros patikrinimo aktą Nr. 32, kuriuo reikalavo pakeisti statinio paslaugų patalpų paskirtį į maitinimo paslaugų paskirtį iki 2017 m. kovo 31 d. (t. 1, b. l. 42);
2.2.3. Plungės rajono savivaldybės administracijos direktoriaus sudaryta komisija, atlikusi savininkams B. B. ir jo sutuoktinei K. B. priklausančio statinio, esančio (duomenys neskelbtini), patikrinimą 2018 m. rugsėjo 13 d. patikrinimo aktu Nr. (duomenys neskelbtini) konstatavo, kad atskirų patalpų gyvenamoji paskirtis pakeista į paslaugų paskirtį, deklaracija apie paskirties pakeitimą įregistruota 2013 m. liepos 3 d. gyvenamosios paskirties pastate (duomenys neskelbtini), paslaugų paskirties patalpose gaminamas maistas ir maitinami lankytojai, tai patikrinimo metu patvirtino pastato savininkas B. B. ir sutuoktinė K. B., statinio savininkas nesilaiko Statybos įstatymo 47 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų; padarytos išvados, kad statinio paslaugų dalies patalpos naudojamos ne pagal paskirtį, o paslaugų paskirties patalpose vykdoma veikla neatitinka patalpų paskirties, paslaugų patalpų paskirtį reikalinga keisti į maitinimo paslaugų paskirtį, suformuojant patalpas atskiru nekilnojamojo turto kadastro objektu (t. 2, b. l. 9–11);
2.2.4. 2018 m. spalio 5 d. Plungės rajono savivaldybės administracijos Statinio (-ių) techninės priežiūros patikrinimo aktu Nr.18/5 iš B. B. pareikalauta statinio, esančio (duomenys neskelbtini) patalpas naudoti pagal paskirtį ir pakeisti paslaugų patalpų paskirtį pagal vykdomą veiklą į maitinimo paskirtį, patalpas suformuojant atskiru nekilnojamojo turto kadastro objektu iki 2019 m. sausio 15 d. (t. 2, b. l. 12–13);
2.3. Nors apeliantui inkriminuojamos veikos laikas yra 2018 m. birželio 6 d., t. y. ankstesnis už daugelį paminėtų dokumentą, tačiau apeliantas atkreipia dėmesį, kad visi šie patikrinimai, kurių metu ir buvo nustatyti B. B. pažeidimai, buvo atlikti būtent dėl apelianto atkaklaus priešinimosi B. B. neteisėtiems veiksmams, taip pat ir kontroliuojančių institucijų neveiklumui. Baudžiamojoje byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad B. B. patalpų nuomos pajamas būtų deklaravęs ir sumokėjęs 15 procentų pajamų mokestį – teismo posėdžio metu B. B. atstovės pateiktas mokėjimo nurodymas neturi jokio ryšio su turto nuomos mokesčiais, mokėjimo nurodymo paskirtyje nurodoma, jog tai yra nekilnojamojo turto mokestis (t. 2, b. l. 81). Pateikti bylos dokumentai pagrindžia apelianto argumentus, kad B. B., neteisėtai užsiimdamas veikla, kuriai reikalaujama kitokia nei verslo liudijimas veiklos forma, nemoka mokesčių, kurie turėtų būti mokami vykdant veiklą teisėtai. Akivaizdu, kad B. B., daugelį metų vykdęs verslą, savo gyvenamajame name nepakeitęs verslui skirtų patalpų paskirties, nedeklaravęs patalpų nuomos pajamų, kaip išaiškinta VMI, tokiu būdu yra išvengęs ir mokesčių, kuriomis apmokestinama nuoma. 2019 m. sausio 23 d. teismo posėdžio metu B. B. pripažino, kad pokylių salės klientus maitina (duomenys neskelbtini) rūsio patalpose sutuoktinės paruoštu maistu nuo 1998 m., o rūsio patalpų paskirtį į esamą – paslaugų paskirtį – pakeitė tik 2013 m. birželio 26 d. Nors B. B. teigia, kad jis mokesčius mokėjęs „pagal verslo liudijimą“, tačiau akivaizdu, kad jis nemokėjo mokesčių už turto nuomą (tai patvirtina ir Plungės rajono savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) patalpų 2018 m. rugsėjo 13 d. patikrinimo aktas Nr. (duomenys neskelbtini)). Be to, B. B., neturėdamas maitinimo paskirties patalpų (tokių neįteisinęs), tačiau realiai jas nuomodamas su maitinimo paslaugų teikimu klientams, tokiu būdu elgiasi visiškai neteisėtai. B. B., kaip asmenį, kuris vertėsi maisto gamybos ir maitinimo veikla nesilaikydamas nustatytos veiklai formos ir iki 2013 m. netgi nedeklaravęs patalpų kaip naudojamų verslui, o ne trumpiau nei iki 2018 m. spalio – kaip naudojamų maisto gamybai, nemokėdamas turto nuomos mokesčio, kaip išaiškinta VMI raštuose, inkriminuojamos veikos padarymo metu apeliantas pagrįstai galėjo laikyti mokesčių mokėjimo vengiančiu žmogumi ir perkeltine prasme pavadinti jį vagimi, tokia apelianto nuomonė apie B. B. yra nulemta objektyviai egzistuojančių faktų apie jo darytus pažeidimus, kurie akivaizdžiai susiję su mokesčių mokėjimo niuansais, tai rodo, kad apeliantas kaltinime nurodytomis aplinkybėmis išsakė savo nuomonę apie jam žinomus faktus, nieko neprasimanydamas. Mano, kad vertinant apelianto veiksmus, reikšminga ir tai, kad jo nuomonė buvo išsakyta ne bet kam, o būtent policijos pareigūnui ir savivaldybės administracijos tarnautojui, kurie įvykio vietoje atsirado būtent po to, kai apelianto iniciatyva buvo nuspręsta įpareigoti Plungės rajono savivaldybės administraciją per 3 mėnesius nuo Administracinių ginčų komisijos sprendimo įsiteisėjimo dienos atlikti gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), naudojimo patikrinimą ir nustačius pažeidimus, imtis teisės aktuose numatytų priemonių šiems pažeidimams pašalinti. Tiek apeliantui, tiek B. B., tiek liudytojams G. B. ir S. V. buvo žinoma apelianto ir B. B. ginčų esmė, apelianto požiūris į B. B. veiklą, todėl nelogiška būtų net manyti, kad kuris nors iš pokalbio dalyvių apelianto išsakytą B. B. prilyginimą vagiui būtų galėjęs suvokti kaip teiginį apie kažkokią B. B. įvykdytą vagystę ar vagystes, juolab, kad įvykio vietoje apeliantas iš karto ir paaiškino, kad jis vagis, nes vagia mokesčius. Apeliantas pažymi, kad nuomonei netgi netaikomi tiesos ir tikslumo kriterijai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-104-303/2016). Teismų praktikoje pripažįstama, kad baudžiamoji atsakomybė demokratinėje visuomenėje turi būti suvokiama kaip kraštutinė, paskutinė priemonė (ultima ratio), naudojama saugomų teisinių gėrių, vertybių apsaugai tais atvejais, kai švelnesnėmis priemonėmis tų pačių tikslų negalima pasiekti (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-262/2011), todėl netgi tokiu atveju, jei nukentėjusiajam B. B. apelianto pasisakymas galėjo pasirodyti nepagrįstas ir įžeidus, akivaizdu, kad savo interesus jis galėtų ginti civilinio proceso tvarka – tiek apeliantas, tiek visi trys kiti įvykio dalyviai patvirtino faktą, jog apeliantas B. B. pavadino vagimi.
2.4. Aptarti duomenys įrodo, jog apeliantas, atlikdamas veiksmus, kurie jam inkriminuoti kaip šmeižimas, išsakė tik savo tam tikrų realiai egzistuojančių faktų suformuotą savo nuomonę apie B. B., lakoniškai nurodydamas netgi tai, kokiu pagrindu taip sako („vagia mokesčius“), todėl jo veiksmuose nėra nusikaltimo, numatyto BK 154 straipsnio 1 dalyje, būtino sudėties elemento – tyčios apšmeižti kitą žmogų, todėl BK 154 straipsnio 1 dalis pritaikyta netinkamai.
2.5. Dėl teismo šališkumo apeliantas nurodo, kad jo bylą išnagrinėjęs Plungės apylinkės teismas buvo šališkas, nes skundžiamame nuosprendyje nenurodyti apelianto parodymus pagrindžiantys rašytiniai įrodymai (dokumentai, kuriuos išvardijo apeliaciniame skunde), teismas nuosprendyje nepagrįstai nurodė, kad apeliantas iki bylos išnagrinėjimo teisme nepateikė savo iškeltą versiją pagrindžiančių įrodymų, kad B. B. verčiasi neteisėta veikla, gauna pajamas, nemoka mokesčių valstybei, nepateikė įrodymų, kad B. B. privalo juos mokėti, esą apelianto parodymų apie tai, kad jis išsakė nuomonę apie B. B. iš jam žinomų faktų, nepatvirtina jokie byloje surinkti duomenys. Tokiu būdu teismas visiškai nepagrįstai perkėlė apeliantui savo nekaltumo įrodinėjimo naštą, o ne pats ėmėsi veiksmų įvertinti apelianto parodymų ir jo pateiktų rašytinių įrodymų turinį, o prireikus galbūt pačiam imtis tam tikrų procesinių veiksmų reikiamiems įrodymams gauti. Siekdamas įtikinti teismą, jog turi pagrindo teiginiams, jog B. B. nemoka mokesčių, kurie jam priklausytų pagal realiai jo vykdomą veiklą teikiant maisto gaminimo ir maitinimo paslaugas, dar 2019 m. sausio 25 d. bylą nagrinėjančiam teismui pateikė rašytinį prašymą dėl specialisto išvados gavimo konkrečiais, iš jų ir mokestiniais klausimais, ir šis prašymas buvo pridėtas prie baudžiamosios bylos (t. 2, b. l. 70). Tokiu būdu apeliantas įgyvendino savo įstatymų numatytą kaltinamojo teisę teikti byloje prašymus dėl tam tikrų įrodymų gavimo, o kartu teismui kilo įstatymų numatyta pareiga motyvuota nutartimi priimti sprendimą dėl prašymo. Tačiau teismas dėl pareikšto prašymo jokio sprendimo nepriėmė, t. y. tokiu būdu nepagrįstai ir neteisėtai ignoravo apelianto teisę reikšti byloje prašymus, kad būtų atliekami veiksmai, galintys patvirtinti apelianto parodymų teisingumą dėl pareikšto kaltinimo. Be to, 2019 m. sausio 23 d. teismo posėdžio metu apeliantui duodant parodymus, teisėjas nutraukė apeliantą pareikšdamas, kad šis turėtų kalbėti apie aplinkybes, susijusias su kaltinimu, o ne apie mokesčius (t. 2, b. l. 61). Tai patvirtina, kad teismas turėjo išankstinę nuomonę dėl to, jog apelianto parodymai apie tai, kokiu pagrindu B. B. jis pavadino vagimi, nėra reikšmingi sprendžiant kaltės klausimą. Matydamas, kad teismas 2019 m. sausio 23 d. posėdžio metu apelianto paaiškinimų, susijusių su tuo, kad, apelianto įsitikinimu, B. nemoka mokesčių, nustatytų Mokesčių administravimo įstatyme, klausytis nepageidauja, 2019 m. vasario 27 d. ryte (kitą dieną po įrodymų tyrimo pabaigos byloje) teismui pateikė (t. 2, b. l. 81) Valstybinės mokesčių inspekcijos atsakymą į paklausimą dėl mokesčių mokėjimo klausimų, tačiau teismas 2019 m. vasario 28 d. raštu pažymėjo, kad byla išnagrinėta, todėl papildomi duomenys nepriimami, įrodymų tyrimo atnaujinimui pagrindų nėra. Apelianto manymu, minėtas VMI raštas, kaip ir kiti jo teikti dokumentai, yra glaudžiai susiję su jo veikos kvalifikavimo klausimais, ir aplinkybės, susijusios su B. B. neteisėta veikla ir veiklos mokestinėmis prievolėmis tuo atveju, jei veikla būtu vykdoma teisėtai, yra reikalaujančios ištyrimo, tačiau teismas šioms aplinkybėms byloje neskyrė jokio dėmesio. Apeliantas mano, kad Plungės apylinkės teismas ignoruodamas (jų netgi nevertindamas) visus apelianto parodymus, patvirtinančius rašytinius jo teiktus duomenis, neišnagrinėdamas jo prašymo, neskirdamas visiškai jokio dėmesio apelianto parodymams dėl to, kokiu pagrindu jis B. B. vadino vagimi, pademonstravo išankstinį nusistatymą apelianto subjektyviosios pusės nustatymo klausimu – buvo šališkas, o šališko teismo nuosprendis negali likti nepanaikintas.
3. Atsiliepimu į apeliacinį skundą nukentėjusysis B. B. nurodo, kad su apeliacinio skundo argumentais ir reikalavimais nesutinka, nes teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus bei šalių parodymus, bylą nagrinėjo nešališkai, teisingai nustatė, kad J. M. paskleidė apie jį tikrovės neatitinkančią, jį žeminančią informaciją, todėl nėra pagrindo tenkinti nuteistojo apeliacinio skundo.
Atsiliepimas
3.1. Nukentėjusiojo teigimu, J. M. apeliaciniu skundu siekia įtikinti, kad jo žodžius nukentėjusiajam reikia vertinti ne kaip informaciją, o kaip nuomonę, tačiau nėra pagrindo sutikti su tokiais argumentais. Tarp J. M. ir nukentėjusiojo susiklostė gana priešiški santykiai, o daugybinis J. M. kreipimasis į teisėsaugos institucijas dėl nukentėjusiojo galbūt neteisėtų veiksmų buvo nuolatinis ir tęsėsi gana ilgą laiką. Pagal J. M. pateiktus daugybinius pareiškimus nepasitvirtino jokie veiklos pažeidimai. Mano, kad šiuo atveju J. M. veikė sąmoningai, nes, turėdamas pakankamai gyvenimiškos patirties, būdamas aukštojo išsilavinimo, suvokė, jog, be kita ko, viešoje vietoje, girdint kitiems asmenims, išvadindamas nukentėjusįjį vagimi, teigdamas, kad B. B. „vagia ir yra vagis“, kai jokia vagystės veika nėra fiksuota, skleidžia tikrovės neatitinkančią ir nukentėjusįjį žeminančią informaciją, galinčią pakirsti pasitikėjimą juo kitų žmonių akyse, ir to norėjo. Tokios J. M. paskleistos informacijos negalima laikyti jo išreikšta nuomone, nes absoliučiai jokie pareiškimai apie kažkokius mistinius nemokamus mokesčius nebuvo išsakyti tuo metu, kai nukentėjusysis buvo išvadintas vagimi, be to, nėra jokio dokumento ar viešai paskelbtos informacijos apie tai, kad jis nemoka J. M. susigalvotų mokesčių, yra vagis ir ką nors pavogė. Priešingai, J. M., rašydamas skundus įvairioms institucijoms, skaičiuojamus jau ne dešimtimis, o šimtais, puikiai žino tokių savo skundų išnagrinėjimo rezultatus, tačiau vis tiek vadina nukentėjusįjį vagimi. Nė viena institucija, išnagrinėjusi J. M. skundus dėl nukentėjusiojo veiklos, nėra nustačiusi fakto, kad jis nemoka mokesčių. J. M. nepagrindė, kad jo nuomonė yra žinių ar gautos informacijos atspindys, neparėmė tokios nuomonės faktais, todėl sąmoningai iškraipė duomenis.
3.2. J. M. apeliaciniame skunde dėstomi argumentai ir vardijamos teismo bei Lietuvos administracinių ginčų komisijos sprendimai nepatvirtina jokių faktų apie nukentėjusiojo neva nemokamus mokesčius, todėl teismas pagrįstai nevertino tokių įrodymų, kaip teisinančių J. M.. Jo nurodomas Plungės rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 7 d. nutarimas administracinėje byloje dėl Statybos įstatymo normų pažeidimo nepatvirtina J. M. teiginių apie nemokamus mokesčius. Be to, po šio nutarimo praėjo ilgas laiko tarpas, patalpos yra įregistruotos kaip paslaugų paskirties ir už jas kasmet yra mokamas nekilnojamojo turto mokestis, tai patvirtinantys dokumentai pateikti į bylą. J. M. argumentai apie susiformuotą nuomonę iš Lietuvos administracinių ginčų komisijos Klaipėdos skyriaus 2018 m. birželio 15 d. sprendimo yra niekaip nesusiję su jo teise manyti, kad yra nemokami mokesčiai, ir teise išvadinti nukentėjusįjį vagimi. J. M. yra žinoma, kad šiame sprendime minimas 2016 m. gruodžio 23 d. statinio techninės priežiūros patikrinimo akto reikalavimas pakeisti patalpų paskirtį yra panaikintas Klaipėdos apygardos administracinio teismo, tačiau J. M. sąmoningai šią aplinkybę nutyli. Taip pat J. M. apeliaciniame skunde nurodytas Plungės rajono savivaldybės surašytas 2018 m. spalio 5 d. Statinio techninės priežiūros patikrinimo aktas Nr.18/5 yra apskųstas Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmams, teismo posėdis byloje numatytas 2019 m. rugsėjo 10 d., byla dar neišnagrinėta, todėl vadovautis šiuo dokumentu, kaip suteikiančiu J. M. teisę svarstyti dėl nukentėjusiojo kažkokių nemokamų mokesčių, nėra pagrindo. Visi J. M. apeliaciniame skunde minimi savivaldybės priimti nutarimai, teismų sprendimai, priimti nukentėjusiajam, nėra niekaip susiję su mokesčių nemokėjimu, todėl J. M. pasiteisinimai dėl nuomonės išsakymo vertintini kaip siekis šmeižtą paversti nuomone ir taip išvengti baudžiamosios atsakomybės. J. M., turėdamas ilgalaikės ir didelės apimties patirties rašant skundus dėl nukentėjusiojo ir žinodamas, kad jo skundai yra nepagrįsti, puikiai suvokė, kad išvadindamas jį vagimi skleidžia tikrovės neatitinkančią ir jį žeminančią informaciją.
3.3. Atsiliepime taip pat nurodoma, kad nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais, kad teismas nagrinėdamas bylą buvo šališkas. Teismas pakankamai aiškiai išdėstė motyvus, tinkamai ištyrė įrodymus, išklausė J. M. ir nukentėjusįjį, todėl priėmė teisingą ir pagrįstą nuosprendį. J. M., aprašinėdamas savo įsivaizduojamus mokesčių mokėjimus, analizuodamas nukentėjusiojo vykdomą veiklą ir teikdamas savo pasvarstymus vykdomos veiklos klausimais, išeina už baudžiamosios bylos nagrinėjimo ribų ir prisiima sau mokesčių administratoriaus ir teisės aktų aiškintojo vaidmenį. Įvertinus visas išdėstytas aplinkybes ir byloje esančius įrodymus, J. M. apeliacinis skundas atmestinas.
2. Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti ir J. M. išteisinti, nukentėjusysis, jo atstovė advokatė ir prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
3. Apeliacinis skundas tenkintinas.
6. Siekiant asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn, turi būti surinkta pakankamai to asmens kaltę pagrindžiančių įrodymų. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį teismas įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi viena iš tinkamo įrodymų vertinimo sąlygų ta, kad teisėjų vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Išsamus bylos aplinkybių išnagrinėjimas reiškia, kad turi būti kruopščiai ištirtos ir įvertintos visos byloje tirtos versijos, susijusios su įrodinėtinomis aplinkybėmis, kad turi būti renkami, tiriami bei įvertinami tiek teisinantys, tiek ir kaltinantys įrodymai.
7. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija turi pagrindo abejoti, kad pirmosios instancijos teismo vidinis įsitikinimas, vertinant įrodymus, buvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, todėl pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą apie tai, jog kaltinamasis J. M. 2018 m. birželio 11 d., apie 14.40 valandą, (duomenys neskelbtini) gatvėje, ties (duomenys neskelbtini) namu, girdint (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės administracijos direktoriui G. B., (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariato viršininkui S. V., ne mažiau kaip tris kartus B. B. tyčia pavadindamas „vagimi“, apie B. B. paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją, paniekinančią ir žeminančią B. B. bei sudarančią prielaidas pakirsti pasitikėjimą juo. Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes, o tai turėjo įtakos nepagrįstai teismo išvadai dėl J. M. kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 154 straipsnio 1 dalyje.
8. Pagal BK 154 straipsnio 1 dalį atsako tas asmuo, kuris paskleidė apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo. Atsakomybė pagal BK 154 straipsnį atsiranda, jei tikrovės neatitinkančią ir kito žmogaus garbę ir orumą žeminančią ar niekinančią informaciją skleidžiantis asmuo veikia tiesiogine tyčia. Tai reiškia, kad kaltininkas suvokia pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir to nori, t. y. supranta, kad skleidžia melagingas žinias, kad tos žinios žeminančios ir niekinančios kitą asmenį ar galinčios pakirsti pasitikėjimą juo. Bendrąja prasme informacija reiškia žinią, t. y. konstatavimą faktų ir duomenų apie reiškinius, įvykius, asmens veiksmus, savybes. Faktams ir duomenims taikomas tiesos kriterijus, jų egzistavimas gali būti patikrintas įrodymais ir objektyviai nustatytas. Kvalifikuojant veiką pagal BK 154 straipsnį, svarbu atriboti informaciją (faktus ir duomenis) nuo nuomonės. Nuomonė yra kokių nors faktų supratimas, vertinimas, požiūris į faktus ir vertybes, komentarai, pastabos. Nuomonė yra subjektyvi, jai netaikomas tiesos kriterijus. Už paskleidimą nuomonės apie tam tikrus faktus ar įvykius baudžiamoji atsakomybė pagal šią normą nekyla (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-9/2012, 2K-171/2013, 2K-57/2015, 2K-187-677/2015). Teismų praktikoje pasakymai, kad žmogus yra blogas, nepatikimas, melagis, amoralus, nenurodant tai patvirtinančių faktų, o tik pateikiant apibūdinamuosius žodžius, nelaikytini šmeižimu. Šmeižimas yra tyčinis nusikaltimas, todėl teismas privalo nustatyti ne tik tai, kad buvo paskleista tikrovės neatitinkanti informacija, kuri žemina kito asmens garbę ir orumą, bet ir tai, kad kaltininkas suvokia tokias šios informacijos savybes (neatitiktį tikrovei ir žeminamą pobūdį) bei nori taip veikti, siekia paskleisti būtent tokią informaciją (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2A-3/2012).
9. Vienas iš šmeižimo turinį sudarančių požymių – tikrovės neatitinkančios informacijos paskleidimas – tai melagingos informacijos perdavimas bent vienam trečiajam asmeniui. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog tokiu atveju, kai atitinkamo kreipimosi (pareiškimo, skundo, parodymų) turinys tampa žinomas pareigūnams (pvz., policijos pareigūnams, prokurorams, teisėjams ir kitiems asmenims) dėl jų tarnybinių pareigų, reglamentuotų teisės aktais, vykdymo, tai nelaikytina duomenų paskleidimu, jei ši informacija pareigūnų nėra pranešta tretiesiems (nesusijusiems su skundo, pareiškimo tyrimo, žinojimu) asmenims (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-56/2004, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-91/2015 ir kt.).
10. Nuteistasis J. M., pripažindamas atlikęs jam inkriminuotus veiksmus, neigia jų nusikalstamumą tuo pagrindu, esą jis tik išsakęs savo subjektyviąją nuomonę, kurią susidarė per daug metų ne vieną kartą kreipęsis į įvairias institucijas dėl B. B. vykdomos veiklos – pokylių salės nuomos. Nurodo, kad, jo nuomone, B. B. jam priklausančias patalpas naudoja ne pagal paskirtį ir dėl to nesumoka mokesčių valstybei, todėl ir pagalvojo, kad B. B. vagia iš valstybės. Šie J. M. pasakyti žodžiai, teisėjų kolegijos nuomone, negali būti vertinami kaip tyčiniai veiksmai, kurių tikslas šmeižti B. B.. Pagal objektyviuosius požymius šmeižimu yra laikomas tikrovės neatitinkančios informacijos apie žmogų, galinčios paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo, paskleidimas. Šiuo atveju akivaizdu, kad J. M. tik kelia prielaidas, kad B. B. nemoka mokesčių valstybei.
11. Apylinkės teismas, teisiškai vertindamas J. M. išsakytus žodžius, formaliai rėmėsi faktais, kad B. B. ir jo šeimos nariai nėra teisti ar bausti administracine tvarka (B. B. baustas tik už KET pažeidimą), tačiau teismas neatsižvelgė į visumą byloje surinktų duomenų, į situacijos, dėl kurios tokie teiginiai buvo išsakyti, pobūdį, ir nepagrįstai padarė išvadą, jog J. M. veiksmuose yra visi BK 154 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymiai. Nagrinėjamos bylos kontekste itin reikšmingu laikytinas ilgalaikių konfliktinių santykių tarp nukentėjusiojo ir nuteistojo buvimas. Iš bylos duomenų matyti, jog tarp nukentėjusiojo ir nuteistojo yra priešiški santykiai dėl abiejų proceso dalyvių vykdomos veiklos, susijusios su paslaugų teikimu, todėl esant šioms aplinkybėms, minėtiems asmenims konfliktuojant tarpusavyje, J. M. siekė ne įžeisti ar apšmeižti B. B., bet išsakyti pasipiktinimą, jo vertinimu, netinkamais B. B. veiksmais. Pažymėtina, kad šiuo atveju būtina įvertinti ir aplinkybę, kokiems asmenims girdint buvo išsakyti J. M. žodžiai – tiek (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės administracijos direktorius G. B., tiek (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariato viršininkas žino tarp nukentėjusiojo ir nuteistojo susiklosčiusią konfliktinę situaciją, nagrinėjamo įvykio metu būtent ir buvo atvykę į įvykio vietą spręsti konflikto dėl automobilių stovėjimo aikštelės (duomenys neskelbtini) mieste, todėl įvertinus situaciją, kurioje J. M. išsakė apie nukentėjusįjį neigiamą savo nuomonę, kolegija mano, kad jo pasakyta frazė, kad jis su vagimi neturi apie ką kalbėti, bei dar kelis kartus pakartotas žodis vagis, nors ir nėra moraliai priimtina, tačiau nėra tokio pavojingumo laipsnio, kad už tai turėtų būti taikoma baudžiamoji atsakomybė.
12. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad baudžiamoji teisė nustato atsakomybę tik už pavojingas veikas, o veikos pavojingumas reiškia, kad veika daro žalą ar kelia pavojų visuomenėje labai vertinamoms visuomeninėms ar asmeninėms vertybėms. Baudžiamąją atsakomybę užtraukiančių veikų pavojingumas turi būti pakankamai didelis, tai yra veika turi daryti esminę žalą baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms. Ne bet koks netikslios, kito asmens garbę ir orumą galbūt žeminančios informacijos paskelbimo atvejis turi būti pripažįstamas tiek pavojingu, kad tokią informaciją paskleidusiam asmeniui turėtų būti taikoma baudžiamoji atsakomybė. Asmuo, manantis, jog buvo paskleisti jo garbę ir orumą žeminantys duomenys, savo teises gali ginti remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.24 straipsnyje numatytais būdais (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-458/2015).
13. Kolegijos nuomone, vertinant J. M. pasakytus žodžius, negalima apsiriboti vien tik teisiniais kriterijais. Informacijos pobūdis apie asmenį, žmogaus garbė ir orumas yra sąvoka, kuri gali būti apibūdinta tik tiesiogiai įvertinus aplinkybių visumą, kuriomis ji buvo išsakyta, t. y. įvertinus socialinį kontekstą, tarpusavio santykius ir panašiai. Byloje nustatytos aplinkybės leidžia teigti, kad pagal tuo metu susiklosčiusią situaciją, nuteistojo J. M. spėjimas apie tai, kad galbūt B. B. nemoka valstybei mokesčių, ir to vertinamasis samprotavimas apie tai, kad B. B. yra vagis, buvo susijęs su tam tikru faktiniu pagrindu, t. y. aplinkybe, kad J. M. kreipėsi į Lietuvos administracinių ginčų komisijos Klaipėdos apygardos skyrių dėl ne pagal paskirtį naudojamų patalpų ir galbūt dėl to nemokamų mokesčių. Būtent dėl to ir susiformavo J. M. nuomonė ir negatyvi reakcija išreiškiant šią nuomonę apie nukentėjusįjį girdint asmenims, kurie atvyko spręsti tarp nukentėjusiojo ir nuteistojo ne vienerius metus kylantį konfliktą. Tai, kad nuteistasis dėstydamas savo nuomonę pasirinko atitinkamus posakius, t. y. konkrečiai pavartojo žodį vagis, galima vertinti kaip turinčius neigiamą ir niekinamą atspalvį, tačiau ištyrus bylos aplinkybių visetą, darytina išvada, kad J. M. pavartodamas tam tikro laipsnio faktų perdėjimą – hiperbolizavimą, tai darė sąžiningai, nepiktnaudžiaudamas šia teise, neturėdamas tikslo apšmeižti, o tik viešoje vietoje polemizuodamas apie B. B., jo įsitikinimu, neteisėtą veiklą, ir todėl tokia išsakyta kritika nukentėjusiajam, įvertinant teisės į garbės bei orumo gynimą ir teisės skleisti informaciją, nuomonę, tarpusavio santykį, pusiausvyros-proporcingumo principą, nelaikytina leistinų ribų reikšti nuomonę, kritiką, peržengimu. Be to, nors J. M. išsakytus teiginius girdėjo kartu buvę valstybės tarnautojai, tačiau šie asmenys teisme patvirtino, kad konfliktai tarp nukentėjusiojo ir nuteistojo vyksta jau seniai, ir nors jie girdėjo J. M. išsakomus žodžius, tačiau taip pat patvirtino, kad jie nelaikė to šmeižimu (t. 2, b. l. 58–60). Todėl konstatuotina, kad J. M. pasakytuose žodžiuose nėra nusikalstamos veikos požymio – tyčios pažeminti žmogų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne vienoje byloje yra pabrėžęs, kad šmeižimas yra tyčinis nusikaltimas, todėl teismai privalo nustatyti ne tik tai, jog buvo paskleista tikrovės neatitinkanti informacija, kuri žemina kito asmens garbę ir orumą, bet ir tai, kad kaltininkas suvokė tokias šios informacijos savybes (neatitiktį tikrovei ir žeminantį pobūdį) bei norėjo taip veikti, siekė paskleisti būtent tokią informaciją. Tyčios turinį sudaro šio požymio suvokimas ir norėjimas paskleisti tokią informaciją, o ne neįsitikinimas, ar informacija tikra.
14. Įvertinusi byloje surinktus duomenis teisėjų kolegija daro išvadą, kad J. M. ne siekė apšmeižti B. B. policijos pareigūno ir valstybės tarnautojo akivaizdoje, o išsiaiškinti susidariusią situaciją. Pasakydamas, kad J. B. yra vagis, J. M. tik išsakė savo subjektyvią nuomonę apie pastarąjį. Kitų duomenų, kurie leistų manyti, kad J. M. būtų supratęs, kad jo žodžiai yra neteisingi ir būtų siekęs tyčia paskleisti apie nukentėjusįjį tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti jį, pakirsti pasitikėjimą juo, byloje nėra. Net ir darant prielaidą, kad J. M. išdėstyta nuomonė apie apeliantą yra klaidinga, negali būti daroma išvada, kad jo veika turi būti vertinama kaip šmeižimas, už kurį turėtų būti taikoma BK 154 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė J. M. veikoje subjektyvųjį požymį – tiesioginę tyčią, todėl Plungės apylinkės teismo 2019 m. kovo 12 d. J. M. priimtas apkaltinamasis nuosprendis naikintinas ir priimtinas naujas išteisinamasis nuosprendis, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 329 straipsnio 1 punktas).
15. Nukentėjusysis B. B. byloje buvo pareiškęs ieškinį dėl 1500 eurų neturtinės žalos atlyginimo. BPK 115 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, teismas palieka civilinį ieškinį nenagrinėtą, jeigu kaltinamasis išteisinamas, nes nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos. Atsižvelgiant į tai, kad J. M. naikintinas apkaltinamasis nuosprendis ir priimtinas naujas išteisinamasis nuosprendis, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, B. B. civilinis ieškinys paliekamas nenagrinėtas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu,
nusprendžia:
Plungės apylinkės teismo Plungės rūmų 2019 m. kovo 12 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį:
J. M. pagal BK 154 straipsnio 1 dalį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
B. B. civilinį ieškinį dėl 1500 Eur neturtinės žalos atlyginimo palikti nenagrinėtą.