- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-09-26
- Bylos Nr.
- 2A-598-368/2016
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Egidijus Mockevičius, Birutė Simonaitienė, Rasa Bartašienė
- Ieškovas
- J. Č.
- Atsakovas
- R. Č., G. Č.
- Kategorijos
- 2.5.1.6.1Actio Pauliana
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Rasos Bartašienės, Egidijaus Mockevičiaus (pirmininko ir pranešėjo), Birutės Simonaitienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų kredito unijos „Žemdirbio gerovė“ ir R. Č. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. kovo 10 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-127-907/2016, pagal ieškovės J. Č. ieškinį atsakovams R. Č., G. Č. ir kredito unijai „Žemdirbio gerovė“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. I. J. Č. ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydama actio Pauliana pagrindu pripažinti negaliojančia 2014-01-31 pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią atsakovas R. Č. pardavė atsakovei G. Č. asmeninėn nuosavybėn 0,0870 ha ploto žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir gyvenamąjį namą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančius (duomenys neskelbtini), ir taikyti restituciją natūra – pripažinti negaliojančiu 2014-06-13 sutartinės hipotekos sandorį (identifikavimo kodas (duomenys neskelbtini)), pagal kurį atsakovė G. Č., atstovaujama atsakovo R. Č. pagal įgaliojimą, įkeitė jai asmeninės nuosavybės teise priklausantį 0,0870 ha ploto žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir gyvenamąjį namą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančius (duomenys neskelbtini), atsakovo kredito unijos (toliau – KU) „Žemdirbio gerovė“ naudai, priteisti ieškovei solidariai iš atsakovų R. Č. ir G. Č. bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodė, kad 2013-12-26 ji buvo sumušta savo sutuoktinio R. Č., dėl to jis 2014-12-29 nuosprendžiu pripažintas kaltu ir nuteistas. Jai, kaip nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei, iš atsakovo R. Č. buvo priteista 16566,80 Lt (4798,08 Eur) turtinė žala, 10000 Lt (2896,20 Eur) neturtinė žala ir 2000 Lt (579,24 Eur) proceso išlaidos. Ieškovė kreipėsi į antstolę, kuri pasakė, kad atsakovas jokio turto neturi. 2015-05-29 kreipėsi į advokatę ir sužinojo, kad jos teisės pažeistos – sužinojo apie jos teises pažeidžiantį sandorį. 2015-10-20 atsakovas pasakė, kad minėtas turtas yra ne tik perleistas, bet ir apsunkintas, jam taikyta hipoteka. Teismui gavus tai patvirtinančius dokumentus ir su jais susipažinus jos atstovei, apie hipotekos sandorį ji sužinojo tik 2015 m. gruodžio mėnesį. Mano, kad vienerių metų ieškinio senaties terminas dėl kreipimosi į teismą siekiant nuginčyti sandorius nėra praleistas. Sandoriai sudaryti formaliai, siekiant išvengti prievolės vykdymo. Atsakovas perleido vienintelį savo turtą, gavo apie 28000 Eur paskolą, ir iš minėtų pinigų nei euro nesumokėjo ieškovei. G. Č. įkeisdama turtą, dar labiau apsunkino galimybę išieškoti.
3. A. R. Č. ir G. Č. su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Mano, kad kreiptis į teismą ieškovė praleido vienerių metų terminą, todėl prašo taikyti ieškinio senatį ir ieškinį atmesti.
4. Atsakovas KU „Žemdirbio gerovė“ su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Šiaulių apylinkės teismas 2016 m. kovo 10 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies : pripažino negaliojančia 2014-01-31 pirkimo-pardavimo sutarties, pagal kurią atsakovas R. Č. pardavė atsakovei G. Č. asmeninėn nuosavybėn 0,0870 ha ploto žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir gyvenamąjį namą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančius (duomenys neskelbtini), - dalį dėl žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), perleidimo, nukreipiant išieškojimą ieškovei J. Č. priteistos 8273,52 Eur žalos atlyginimą į sandoriu perleistą turtą – žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini); pripažino negaliojančiu 2014-06-13 sutartinės hipotekos sandorio (identifikavimo kodas (duomenys neskelbtini)), pagal kurį atsakovė G. Č., atstovaujama atsakovo R. Č. pagal įgaliojimą, įkeitė jai asmeninės nuosavybės teise priklausantį 0,0870 ha ploto žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir gyvenamąjį namą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančius (duomenys neskelbtini), atsakovo KU „Žemdirbio gerovė“ naudai, - dalį dėl žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), įkeitimo. Likusią ieškinio dalį atmetė. Priteisė ieškovei J. Č. solidariai iš atsakovų R. Č. ir G. Č. 150 Eur bylinėjimosi išlaidas.
6. Teismas vertino tai, kad kreditoriui reikalingas laikas ne tik sužinoti apie konkrečius sandorius, jų sudarymo aplinkybes, bet ir įvertinti šių sandorių įtaką paties kreditoriaus teisėms, todėl sprendė, kad CK 6.66 str. 3 d. nustatyto ieškinio senaties termino actio Pauliana pagrindu
7. Teismas, pasisakydamas dėl neabejotinos ir galiojančios kreditoriaus reikalavimo teisės, akcentavo, kad nuo 2013-12-26 ieškovė atsakovo R. Č. atžvilgiu turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę, kaip savarankišką actio Pauliana sąlygą, kylančią iš įsiteisėjusio, galiojančio ir neįvykdyto teismo nuosprendžio, pagal kurią atsakovo prievolė ieškovei šiai dienai nėra pasibaigusi, t. y. tiek iki ginčijamų sandorių sudarymo, tiek jų sudarymo metu, tiek šiuo metu, nes iš atsakovo ieškovei pagal vykdomąjį dokumentą yra išieškota labai nedidelė suma.
8. Vertindamas kreditoriaus teisės pažeidimą teismas sprendė, kad ginčijamas sandoris pažeidžia ieškovės, kaip kreditorės interesus, nes minėtu sandoriu skolininkas (atsakovas) tapo nemokus, o išieškojimas iš jo darbo užmokesčio yra neefektyvus. Kitu ginčijamu sandoriu (2014-06-13 sutartinės hipotekos sandoriu) atsakovas, veikdamas pagal įgaliojimą, išduotą G. Č., perleistą turtą įkeitė atsakovui KU „Žemdirbio gerovė“, taip dar labiau apsunkindamas išieškojimą, nes kredito unija tapo privilegijuotu kreditoriumi, todėl teismas pripažino, kad ir minėtas sandoris pažeidžia ieškovės teises, nes ji, patenkinus hipotekos kreditoriaus reikalavimus, gali neturėti galimybės nukreipti išieškojimą į minėtą turtą. Be to, nauju paskolos sandoriu atsakovas prisiėmė naujų įsipareigojimų, kurių prisiimti neprivalėjo.
9. Teismas, spręsdamas dėl ginčijamų sandorių sudarymo privalomumo bei vertindamas atsakovų sudarytus tarpusavio sandorius, konstatavo, kad nėra pagrindo daryti išvados, jog buvo skolininko pareiga sudaryti minėtus sandorius.
10. Vertindamas skolininko ir trečiojo asmens nesąžiningumą teismas nurodė, kad atsakovai R. Č. ir G. Č. neįrodė, kodėl turėjo sudaryti minėtą ginčijamą sandorį, kodėl vykstant teisminiam procesui R. Č. perleido ne kuriam kitam kreditoriui, o būtent savo motinai jam nuosavybės teise priklausiusį vienintelį turtą. Atsakovai žinojo, jog sudaromas sandoris ir vienintelio atsakovo turto perleidimas pažeis ieškovės interesus ir tai padarė sąmoningai, siekdami išvengti galimo žalos išieškojimo iš R. Č. ieškovės naudai, taip veikė pažeisdami sąžiningumo imperatyvą, todėl teismas pripažino juos nesąžiningais.
11. Teismas vertindamas svetimo turto hipotekos sandorį nustatė, kad paskolos sutarties sudarymo metu atsakovas R. Č. buvo faktiškai nemokus, tačiau atsakovas kredito unija suteikė atsakovui paskolą net ne jo poreikiams tenkinti, o atsakovo motinai priklausančio būsto renovacijai. Įkeisto turto vertė vos ne dvigubai viršija suteiktos paskolos dydį. Teismas įvertinęs paskolos atsakovui R. Č. suteikimo aplinkybes, sprendė, kad suteikdama atsakovui paskolą kredito unija pažeidė kredito įstaigų veiklą reglamentuojančias teisės normas ir rūpestingo bankininko standartus, todėl padarė išvadą, kad suteikiant paskolą atsakovui R. Č., jis jau buvo faktiškai nemokus, todėl kredito unija, priimdama sprendimą dėl paskolos jam suteikimo, elgėsi nesąžiningai.
12. Atsižvelgiant į tai, teismas konstatavo kad atsakovas R. Č. nebuvo sąžiningas ieškovės atžvilgiu, nes, siekdamas išvengti prievolės įvykdymo, perleido turtą savo motinai, o po to atstovaudamas savo motiną pagal įgaliojimą, turtą įkeitė, žinojo ir suprato, kad pažeidžia ieškovės, kaip kreditorės teises, ir to siekė; kad atsakovė G. Č. nebuvo sąžininga turto įgyjėja ir įkaito davėja, įsigydama sūnaus R. Č. vienintelį turimą turtą, nesiekė tapti šio turto tikrąja savininke, iš esmės sandorį sudarė dėl to, kad tikrasis turto savininkas liktų R. Č., bei išvengtų žalos atlyginimo, o vėliau turtą dar apsunkino, suteikdama pirmenybę išieškoti skolą hipotekos kreditoriui, ir turėjo žinoti, kad sudaromi sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises; kad atsakovas KU „Žemdirbio gerovė“ taip pat nebuvo sąžininga, nes kredito uniją su atsakovu R. Č. dar iki ginčo sandorių sudarymo siejo pasitikėjimo santykiai, kas padidina nesąžiningumo prieš ieškovę tikimybę, sudaro sąlygas bei prielaidas keistis tarpusavyje neviešintina informacija, suteikė paskolą faktiškai pajamų neturinčiam klientui ir sudarė hipotekos sandorį, tuo dar labiau apsunkindamas ieškovei priteistos žalos išieškojimą, tai suprato ir to siekė, taip pažeisdama ieškovės, kaip kreditorės, teises.
13. Išdėstytos aplinkybės teismui patvirtino, kad yra visos sąlygos taikyti actio Pauliana institutą. R. Č. ir G. Č. bei G. Č., atstovaujama pagal įgaliojimą R. Č., ir KU „Žemdirbio gerovė“ neprivalėjo sudaryti ginčijamų sandorių, kuriais buvo perleistas ir įkeistas vienintelis R. Č. turimas turtas, šie sandoriai pažeidė ieškovės, kaip kreditorės, teises, ginčijamų sandorių šalys buvo nesąžiningos, nes žinojo, kad pažeidžia ieškovės, kaip kreditorės, teises ir interesus, todėl teismas ieškinį tenkino, ginčijamus sandorius pripažino negaliojančiais bei taikydamas restituciją ieškovės skolos išieškojimą nukreipė į konkretų turtą.
14. Teismas sprendė, kad tikslinga pripažinti negaliojančia dalį ginčijamų sutarčių ir nukreipti ieškovės skolos išieškojimą į konkretų turtą (CK 6.66 straipsnio 4 dalis), t. y. į žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kurio vidutinė rinkos vertė 7320 Eur (2015 m. gruodžio 15 d.), t. y. beveik lygiavertė patenkinto reikalavimo sumai, likusią sumą išieškant iš atsakovo R. Č. gaunamų pajamų. Todėl teismas ieškinį patenkino iš dalies, pripažindamas negaliojančia ginčijamų sandorių dalį (dėl žemės sklypo), nukreipiant išieškojimą į konkretų perleistą turtą.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
15. Apeliaciniu skundu atsakovas KU „Žemdirbio gerovė“ prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. kovo 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti, priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
15.1. Teismas nepagrįstai pirkimo-pardavimo sutarties ir hipotekos sutarties atžvilgiu konstatavo visas actio Pauliana instituto taikymo sąlygas.
15.2. Apeliantas nesutinka su teismo išvada, kad vienerių metų ieškinio senaties terminas pirkimo-pardavimo sutarties nuginčijimui prasidėjo 2015-05-29. Apeliantas įsitikinęs, kad senaties terminas skaičiuotinas nuo 2014-04-28, kuomet į baudžiamąją bylą buvo pateiktas nekilnojamojo turto registro išrašas, iš kurio matosi namo ir žemės sklypo perleidimas. Todėl pirkimo-paradavimo sutarties nuginčijimo ieškinio senaties terminas yra praleistas.
15.3. Apeliantas nesutinka su teismo argumentu, kad hipotekos sandoris pažeidžia ieškovės teises, nes esant privilegijuotam kreditoriui, išieškojimas dar labiau apsunkinamas ir pažymi, kad namą ir žemės sklypą įkeitė ne skolininkas R. Č., o G. Č., kuri nėra ieškovės skolininkė, t. y. neatsako už ieškovei padarytą žalą. Be to, hipotekos sutartis sudaryta užtikrinant paskolos sutarties, o ne pirkimo-pardavimo sutarties įvykdymą. R. Č. užtikrino paskolos sutarties įvykdymą svetimo daikto hipoteka, todėl skundžiamu sprendimu nepagrįstai konstatuotas ieškovės teisių pažeidimas hipotekos sandoriu.
15.4. Sprendime nenurodyta ir nepagrįsta, kodėl neturėjo būti sudarytas hipotekos sandoris, t. y. sprendimas šiuo ginčijamu aspektu yra be motyvų. Šiuo atveju paskolos sutartis nėra nuginčyta, pagal ją paskola turi būti užtikrinta hipoteka, todėl pareiga sudaryti hipotekos sandorį egzistavo ir egzistuoja.
15.5. Apelianto įsitikinimu, nurodyti sprendimo motyvai dėl kredito unijos nesąžiningumo yra aiškiai nepagrįsti. Hipotekos sandorio sudarymo metu nebuvo priimto teismo nuosprendžio atsakovo R. Č. atžvilgiu įpareigojant atlyginti ieškovei žalą, todėl nėra kredito unijos tyčios siekiant sudaryti sąlygas R. Č. apsunkinti atsiskaitymą su ieškove. Paskolos suteikimas finansinių keblumų turinčiam asmeniui nėra draudžiamas, kredito unijos interesai užtikrinti svetimo daikto hipoteka, todėl objektyviuoju sąžiningumo aspektu kredito unija pasielgė teisėtai. Apeliantas nesutinka ir su teismo argumentais dėl skolos susigrąžinimo būdo iš karto nukreipiant išieškojimą į įkeistą turtą, paskolos sumos ir įkeistų daiktų vertės.
15.6. Tai, kad atsakovas paskolą paėmė ne jam nuosavybės teise priklausančio namo remontui bei tai, kad kredito uniją ir atsakovą sieja natūralaus pasitikėjimo pajininku santykiai nepagrindžia ir neįrodo kredito unijos nesąžiningumo. Teismo argumentas, kad kredito unija netikrino, kaip faktiškai buvo panaudota suteikta paskola, neįrodo apelianto nesąžiningumo.
16. Apeliaciniu skundu atsakovas R. Č. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. kovo 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti, priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
16.1. Apelianto teigimu sprendimas yra nepagrįstas, nes teismas nenustatė actio Pauliana sąlygų viseto, o nustatinėdamas kai kurias iš jų netinkamai taikė ir aiškino teisės normas. Be to, naikindamas sandorį dalyje, teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas bei teisės principus.
16.2. Apeliantas nesutinka su teismo išvada, kad ieškovė senaties termino nėra praleidus. Baudžiamojoje byloje ieškovė privalėjo elgtis rūpestingai ir atsakingai, rūpintis savo apsauga ir laiku imtis adekvačių priemonių savo turtinių ar asmeninių interesų apsaugai. Be to, priteisiamos turtinės ir neturtinės žalos dydžiai tokiose bylose nėra dideli, dėl to apeliantui nebuvo jokio pagrindo daryti prielaidos, kad gyvenamojo namo su žemės sklypu pardavimas sukels nukentėjusiajai kokias nors neigiamas pasekmes. Todėl teismas, svarstydamas ieškinio senaties termino klausimą, ieškoves atžvilgiu netaikė individualių sąžiningo, atidaus bei rūpestingo elgesio standartų.
16.3. Pasisakydamas dėl neabejotinos ir galiojančios kreditoriaus reikalavimo teisės apeliantas nesutinka su teismo išvada, kad ieškovė čia turėjo itin plačias galimybes rinktis laiką ir stadiją, priešingai, mano, kad ieškovės neabejotinos ir galiojančios teisės ribos buvo nuo sužalojimo momento iki 2014-12-26, todėl teismas sutapatino teisę reikalauti žalos atlyginimą su teise ginčyti skolininko sudarytus sandorius. Ieškovės reikalavimo teisė ginčyti skolininko sudarytus sandorius yra abejotina, nes ji nevykdė pareigos veikti rūpestingai ir atidžiai saugant savo teisėtus interesus. Būtent dėl tokio elgesio ji praleido įstatymo nustatytą vienerių metų ieškininės senaties terminą.
16.4. Apeliantas ginčija ir teismo išvadą, kad skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio. Teismas nerinko jokių įrodymų apie tai, kad sandorio sudarymo metu apeliantas žinojo arba privalėjo žinoti, kad pažeidžia kreditoriaus teises. Iš esmės tais pačiais argumentais yra paneigiamas ir prezumuojamas apelianto nesąžiningumas sudarant pirkimo-pardavimo sandorį. Teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, todėl nesurinko jokių patikimų rodymų apie turto įgijėjo G. Č. nesąžiningumą.
16.5. Teismas, naikindamas pirkimo-pardavimo sutartį tik dalyje dėl 0,0870 ha žemės sklypo, pažeidė teisinio tikrumo ir teisinio apibrėžtumo, o taip pat ir teisinių santykių stabilumo principus. Apeliantui nesuprantama, kaip vienas savininkas gali naudoti žemės sklypą, o kitas jame esantį gyvenamąjį namą. Todėl teismas taikydamas restituciją išieškojimą nepagrįstai nukreipė į konkretų turtą – žemės sklypą.
16.6. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad jokios hipotekos sutarties su kredito unija nėra sudaręs, ją sudarė atsakovė – apelianto motina G. Č., kuri nėra ieškovės skolininkė ir neturi teisinio pagrindo atsakyti už sūnaus veiksmais sukeltą žalą. Be to, ieškovė neįrodė, kad sudarant hipotekos sutartį šis juridinis asmuo turėjo tikslą veikti prieš jos interesus. Teismui taikant restituciją buvo privalu atsižvelgti į ribojimus, galiojusius pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo momentu. Be to, apelianto įsitikinimu, teismas nepakankamai argumentavo savo išvadas.
Atsiliepimas
17. Atsiliepimu į KU „Žemdirbio gerovė“ apeliacinį skundą atsakovas R. Č. prašo apelianto apeliacinį skundą patenkinti. Nurodo, kad visiškai sutinka su pateikiamais argumentais ir mano, kad jie turėtų būti laikomi esminiais, naikinant nepagrįstą pirmosios instancijom teismo sprendimą. Nesutinka su teismo išvada dėl senaties termino nepraleidimo. Atkreipia dėmesį, kad hipotekos sandorį sudarė ne apeliantas, kaip kreditoriaus skolininkas, bet G. Č., kaip turto savininkė. Teismas padare nepagrįstas išvadas apie kredito unijos nesąžiningumą.
18. Atsiliepimu į R. Č. apeliacinį skundą atsakovas KU „Žemdirbio gerovė“ prašo apelianto apeliacinį tenkinti. Nurodo, kad egzistavo aplinkybės, patvirtinančios, kad ieškovė žinojo arba galėjo žinoti apie pirkimo-pardavimo sutarties sudarymą dar ikiteisminio tyrimo metų, o konkrečiai 2014 m. balandžio mėnesį, ir suprato arba galėjo suprasti, kad sudarytas sandoris pažeidžia jos teises. Kredito unijos vertinimu, ieškovė nei pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo dieną, nei hipotekos sutarties sudarymo dieną, neturėjo neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės, todėl nesant šios sąlygos teismo sprendimas nėra pagrįstas. Tiek pirkimo-paradavimo sutartis, tiek hipotekos sutartis atitinka įprastą verslo praktiką, todėl nėra pagrindo laikyti sandorio negaliojančiu. Skundžiamu sprendimu pritaikyta restitucija yra teisiškai ydinga.
19. Atsiliepimu į KU „Žemdirbio gerovė“ apeliacinį skundą ieškovė J. Č. prašo apeliacinį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
19.1. Teismas senaties terminą reglamentuojančias teisės normas taikė ne formaliai, bet atsižvelgdamas į termino eigos pradžią nustatančias ir patvirtinančias aplinkybes, todėl pagrįstai konstatavo, kad ieškinio senatis ginčyti 2014 metų sausio 31 d. pirkimo-pardavimo sutartį skaičiuojama nuo 2015 metų gegužės 29 d., o ieškinio senatis ginčyti 2014 metų birželio 13 d. sutartinės hipotekos sandorį turi būti skaičiuojama nuo 2015 metų gruodžio 1 d.
19.2. A. R. Č. pirkimo-pardavimo sutartimi perleido vienintelį savo turimą turtą atsakovei, savo motinai, kuri šį turtą įkeitė kredito unijai, taip jį apsunkindama. Kredito unija tapo privilegijuotu kreditoriumi, todėl paskolos negrąžinimo atveju visa apimtimi kredito unijos reikalavimas bus tenkinamas iš įkeisto turto pirmiau nei ieškovės reikalavimas atlyginti žalą.
19.3. Bylos duomenys patvirtina, kad jokios būtinybės ginčo sandorius sudaryti nebuvo.
19.4. Sutinka su teismo išvada dėl kredito unijos nesąžiningumo, nes paskolos sutarties sudarymo metu atsakovas R. Č. faktiškai buvo nemokus, tačiau tai nesutrukdė kredito unijai suteikti atsakovui paskolą, net ne jo poreikiams tenkinti, o atsakovo motinai priklausančio nano renovacijai. Be to, įkeisto turto vertė vos ne dvigubai viršija suteiktos paskolos dydį. Sudarydami sutartinės hipotekos sandorį atsakovai siekė dar labiau apsunkinti ieškovei galimybę realiai išsiieškoti baudžiamojoje byloje priteistą žalą.
20. Atsiliepimu į R. Č. apeliacinį skundą ieškovė J. Č. prašo apeliacinį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
20.1. Egzistuoja visos būtinos 2014 m. sausio 31 d. pirkimo-pardavimo sandoriui ir 2014 m. birželio 13 d. sutartinės hipotekos sandoriui pripažinti negaliojančiais CK 6.66 straipsnio pagrindu (actio Pauliana) taikymo sąlygos.
20.2. A. R. Č. neteisingai ir nepagrįstai ieškinio senaties terminą sieja su prievolės atsiradimo momentu.
20.3. Pats apeliantas, o ne teismas, neteisingai suprantą vieną iš actio Pauliana (dėl kreditoriaus neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės skolininkui) sąlygų. Apeliantas maišosi, neprivalėjimą sudaryti sandorio sieja su žinojimu ar privalėjimu žinoti, kad tokiu sandoriu pažeidžiamos kreditoriaus teisės, o teisės reikalauti žalos atlyginimo atsiradimo momentą, visiškai nepagrįstai sieja su materialinio turtinio reikalavimo dydžio sužinojimo momentu, su sužalojimo mąsto nustatymo momentu, ir ieškovės reikalavimų patenkinimo momentu.
20.4. Actio Pauliana paskirtis yra kompensacinė, kai pripažinus skolininko sandorį negaliojančiu kreditoriaus reikalavimas nukreipimas į perduotą pagal tą sandorį turtą ar jo vertę tiek, kiek reikalinga kreditoriaus reikalavimams patenkinti. Nesutinka su argumentas, kad teismas paviršutiniškai vertino svarbias bylai aplinkybes ir tik formaliai taikė teisės aktus, kad sprendimas yra nepakankamai motyvuotas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliaciniai skundai atmestini, pirmosios instancijos teismo sprendimas tikslintinas.
21. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pagrįstai konstatavo, kad nagrinėjamu atveju yra visos įstatyme nustatytos actio Pauliana sąlygos ieškovės ginčijamiems sandoriams pripažinti negaliojančiais ir ieškovė nėra praleidusi ieškinio senaties termino.
Dėl ieškinio senaties
22. Pirmosios instancijos teismas nuo 2015 m. gegužės 29 d. datos skaičiavo ieškinio senaties terminą pirkimo-pardavimo sandoriui ginčyti ir nuo 2015 m. gruodžio 1 d. sutartinės hipotekos sandoriui ginčyti. Atsižvelgęs į tai, kad kreditoriui reikalingas laikas ne tik sužinoti apie konkrečius sandorius, jų sudarymo aplinkybes, bet ir įvertinti šių sandorių įtaką paties kreditoriaus teisėms, sprendė, kad CK 6.66 str. 3 d. nustatytas terminas actio Pauliana ieškiniui pateikti ieškovės nėra praleistas. Teisėjų kolegija visiškai sutinka su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis.
23. Be to, apeliantas KU „Žemdirbio gerovė“ neteisingai ieškovės turėjimą suvokti savo teisių pažeidimo momentą sieja tik su ginčijamų sandorių sudarymo faktų sužinojimu. Pažymėtina, kad vien sandorio fakto sužinojimas arba turėjimas galimybės sužinoti yra nepakankamas, kad būtų pradėtas ieškinio senaties termino skaičiavimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-297/2013; 2013 m. rugsėjo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-455/2013; 2014 m. vasario 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2014; 2015 m. gegužės 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-371-684/2015, kt.).
24. Teisėjų kolegija pritaria bylą nagrinėjusio teismo pozicijai ir padarytoms išvadoms, kad nors ieškovė baudžiamojoje byloje 2014 m. balandžio mėnesį galimai žinojo apie pirkimo-pardavimo sandorį, tai dar nėra pagrindas spręsti, jog ieškovė suvokė, kad ginčijamu sandoriu buvo pažeistos jos teisės. Tik 2015-05-29 ieškovei kreipusis į advokatę ji sužinojo, kad 2014 m. sausio 31 d. pirkimo-pardavimo sandoris pažeidžia jos, kaip kreditorės, teises ir teisėtus interesus (CPK 185 str.). Taigi, iki tol ieškovei nebuvo žinoma, kad atsakovas jau jokio turto nebeturi ir yra nemokus. Teismo išvada dėl ieškinio senaties termino ginčyti 2014 m. birželio 13 d sutartines hipotekos sandorį yra pagrįsta termino eigos pradžią patvirtinančiomis faktinėmis aplinkybėmis, kad nagrinėjant bylą dėl santuokos nutraukimo atsakovas R. Č. nurodė, kad 2014-01-31 pirkimo-pardavimo sandoriu parduotas turtas atsakovei G. Č. yra apsunkintas hipoteka. Teismui išreikalavus ir advokatei 2015-12-01 susipažinus su dokumentais, ieškovei tapo žinoma apie hipotekos sandorį.
25. Apelianto R. Č. argumentai apie pačios ieškovės neatidų, nerūpestingą, neapdairų elgesį, laiku nesikreipiant su prašymais imtis įstatyme nustatytų priemonių savo turtinių interesų apsaugai, negali paneigti teismo nustatytų ieškinio senaties terminų pradžios. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ieškovė reikšdama ieškinį actio Pauliana pagrindu, siekia atkurti pažeistą skolininko R. Č. mokumą, sugrąžinant tai, ką skolininkas nesąžiningai ir be pagrindo perleido savo motinai G. Č., turint tikslą pilnai atlyginti teismo nuosprendžiu ieškovei priteistą žalą. Atsižvelgiant į šias konkrečias bylos aplinkybes, spręstina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai konstatavo, jog ieškovė apie savo teisių pažeidimą turėjo ir galėjo suvokti atitinkamai 2015-05-29 ir 2015-12-01, atsakovui neatlyginus žalos pagal įsiteisėjusį nuosprendį ir ieškovei ėmus analizuoti sudarytų sandorių įtaką jos teisėms, todėl pagrįstos pirmosios instancijos teismo išvados, kad ieškovė nepraleido ieškinio senaties termino ieškinio actio Pauliana pagrindu pareikšti.
Dėl kreditoriaus teisių pažeidimo kaip būtinosios actio Pauliana sąlygos
26. Apeliantas KU „Žemdirbio gerovė“ nesutinka su teismo išvada, kad sutartinės hipotekos sandoris pažeidžia ieškovės, kaip skolininko kreditorės, teises. Teigia, kad namą ir žemės sklypą įkeitė ne skolininkas R. Č., o jo motina G. Č., kuri nėra ieškovės skolininkė ir neatsako už sūnaus padarytą žalą. Su tokia apelianto dėstoma pozicija teisėjų kolegija nesutinka.
27. Teismui sprendžiant dėl sandorio, kreditoriaus prašomo pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu, kaip pažeidžiančio kreditoriaus teises, būtina nustatyti, kad sumažėja ar nebelieka realios galimybės skolininkui atsiskaityti su kreditoriumi ir įvykdyti prievolę. Ši actio Pauliana taikymo sąlyga yra vertinamojo pobūdžio, todėl teismai kiekvienu atveju nustatytų faktinių aplinkybių pagrindu sprendžia, ar buvo kreditorių teisių pažeidimas.
28. Teismo nustatyta, kad atsakovas R. Č. turėjo transporto priemones, tačiau jos prieš sudarant ginčo sandorius buvo sunaikintos ir išregistruotos, jo gaunamos pajamos nedidelės, todėl išieškojimas iš jų yra neefektyvus. Todėl darytina išvada, kad 2014-01-31 pirkimo-pardavimo sandoriu skolininkas R. Č., perleisdamas savo vienintelį nekilnojamąjį turtą savo motinai atsakovei G. Č., tapo nemokus, o veikdamas pagal G. Č. išduotą įgaliojimą, neteisėtai perleistą turtą įkeitė KU „Žemdirbio gerovė“. Šiuo atveju kredito unija tapo privilegijuotu kreditoriumi, nes paskolos negrąžinimo atveju, šio kreditoriaus reikalavimas bus tenkinamas pirmiau, nei ieškovės reikalavimas atlyginti žalą. Dėl sudarytų nekilnojamojo turto ir hipotekos sandorių yra grėsmė, kad ieškovės reikalavimai nebus patenkinti, apsunkinta ieškovės galimybė realiai išsiieškoti teismo priteistą žalą, pasunkėjusios atsakovo R. Č. galimybės atsiskaityti su ieškove. Taigi, atsakovas perleidęs turtą motinai sumažino savo mokumą ir neturi galimybės atsiskaityti su kreditore, ir tuo akivaizdžiai yra pažeidžiamos ieškovės, kaip kreditorės, teisės.
29. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo argumentams, kad nauju paskolos sandoriu atsakovas prisiėmė naujų įsipareigojimų, kurių prisiimti neprivalėjo, nes turtas, kuris buvo renovuojamas, buvo ne jo, be to, kaip nurodė atsakovė G. Č., minėto sandorio sudaryti nebuvo poreikio, nes ji pinigų turėjo, bet taip buvo patogiau. Nagrinėjamu atveju ginčo pirkimo-pardavimo sutartį pripažinus negaliojančia actio Pauliana pagrindu, šis sandoris negalioja ab initio nuo jo sudarymo momento (CK 1.95 str. 1 d.). Tai reiškia, kad G. Č. sutartine hipoteka įkeitė nekilnojamąjį turtą nebūdama jo savininke, todėl aplinkybė, kad namą ir žemės sklypą įkeitė ne skolininkas R. Č., o jo motina G. Č., kuri nėra ieškovės skolininkė ir neatsako už sūnaus padarytą žalą, nepaneigia kreditorės teisių pažeidimo.
30. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė CK 6.66 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą su kitokiu kreditoriaus teisių pažeidimu susijusią actio Pauliana sąlygą ir nepažeisdamas įrodymų vertinimo taisyklių byloje iš surinktų įrodymų viseto konstatavo šią ginčijamą sąlygą esant įrodytą.
Dėl skolininko neprivalėjimo sudaryti ginčijamus sandorius
31. Apeliantas KU „Žemdirbio gerovė“ apeliacinį skundą grindžia argumentu, kad skundžiamo teismo sprendimo dalis dėl skolininko neprivalėjimo sudaryti sutartinės hipotekos sandorį yra be motyvų.
32. Lietuvos Aukščiausiais Teismas yra suformavęs principus, kuriais remiantis vertinama, ar teismo sprendimas yra tinkamai motyvuotas. Pagal kasacinio teismo praktiką absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu laikomas visiškas motyvų nebuvimas, o nepakankamas procesinio sprendimo motyvavimas nėra jo absoliutus negaliojimo pagrindas CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkto prasme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-369/2012; 2011 m. rugpjūčio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2011; 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008 ir kt.). Taigi, teisėjų kolegija vertindama apeliacinio skundo argumentą, ar teismo sprendimas šioje dalyje yra tinkamai motyvuotas, konstatuoja, kad šiuo atveju teismo išvados dėl skolininko neprivalėjimo sudaryti ginčijamus sandorius yra motyvuotos pakankamai, atsakant į esminius bylos faktinius ir teisinius argumentus. Bylos duomenys patvirtina, kad jokios būtinybės sudaryti ginčo sandorius nebuvo, o apeliacinio skundo argumentai teismo išvadų šiuo aspektu nepaneigia. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje surinktais įrodymais, tinkamai sprendė, kad nėra pagrindo daryti išvados, jog buvo skolininko pareiga sudaryti minėtus sandorius.
Dėl kredito unijos „Žemdirbio gerovė“ nesąžiningumo ir teismo išvadų, kad hipotekos sandoris pažeidžia kreditorės interesus
33. Apeliantas KU „Žemdirbio gerovė“ nesutinka su teismo išvada, kuria jis pripažintas nesąžininga šalimi. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad vertinant trečiojo asmens nesąžiningumą (šiuo atveju atsakovo KU „Žemdirbio gerovė“), jis, palyginti su skolininko nesąžiningumu, gali būti ne taip aiškiai išreikštas, nereikalaujama, kad jo žinojimas būtų nukreiptas į konkretų kreditorių, užtenka, kad trečiasis asmuo žinotų, jog toks sandoris sukels ar sustiprins skolininko nemokumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006, 2013 m. vasario 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-47/2013).
34. Byloje nustatytos aplinkybės, kad 2014-06-12 tarp atsakovo KU „Žemdirbio gerovė“ ir atsakovo R. Č. buvo sudaryta paskolos sutartis Nr. 14-00044, pagal kurią kredito unija suteikė atsakovui R. Č. 28000 Eur paskolą (t. 1, b. l. 138-141). A. R. Č. prievolių įvykdymas buvo užtikrintas svetimo turto hipoteka, 2014-06-13 hipotekos lakštu Nr. (duomenys neskelbtini) įkeičiant atsakovei G. Č. nuosavybės teise priklausantį ginčo sandorių turtą, esantį (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 105-107).
35. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo motyvams, kad priimant su kreditavimu susijusius sprendimus atsakovas KU „Žemdirbio gerovė“ turėjo tam tikrą diskrecijos teisę, kurią įgyvendindamas turėjo elgtis sąžiningai, laikydamasis rūpestingo bankininko standartų (Finansų įstaigų įstatymo 31 str. 3 d. 2 p.). Šiuo konkrečiu atveju atsakovas R. Č. yra kredito unijos (atsakovo) klientas, kuris nei ginčijamo hipotekos sandorio sudarymo metu, nei teisminio proceso metu piniginių lėšų banko sąskaitose neturėjo, jo banko sąskaitos buvo areštuotos, transporto priemonės išregistruotos jas sunaikinus, darbo užmokestis buvo gaunamas nedidelis, o vienintelis turimas nekilnojamasis turtas 2014-01-31 pirkimo – pardavimo sutartimi buvo perleistas atsakovei G. Č. (t. 1, b. l. 61-69, 167-171). Tai įrodo, kad 2014 m. birželio 12 d. paskolos sutarties sudarymo metu (t. 1, b. l. 138-141) atsakovas R. Č. buvo faktiškai nemokus, tačiau atsakovas kredito unija suteikė atsakovui paskolą net ne jo poreikiams tenkinti, o atsakovo motinai priklausančio būsto renovacijai (sutarties specialiosios dalies 2.4. p.).
36. Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas atsakovą KU „Žemdirbio gerovė“ nesąžiningu, pagrįstai atsižvelgė į tą aplinkybę, kad įkeisto turto vertė (40547 Eur) ženkliai viršijo suteiktos paskolos (28000 Eur) dydį. Teisėjų kolegija sprendžia, jog teisingos pirmosios instancijos teismo išvados, kad suteikdamas atsakovui R. Č. paskolą atsakovas KU „Žemdirbio gerovė“ pažeidė kredito įstaigų veiklą reglamentuojančias teisės normas ir rūpestingo bankininko standartus, t. y. suteikiant paskolą atsakovui R. Č., pastarasis jau buvo faktiškai nemokus, todėl kredito unija, priimdama sprendimą dėl paskolos jam suteikimo, elgėsi nesąžiningai. Apeliacinio skundo argumentai nesuteikia pagrindo padaryti priešingas išvadas (CPK 185 str.).
37. Minėtu hipotekos sandoriu atsakovas R. Č., veikdamas pagal įgaliojimą, išduotą G. Č., savo motinai perleistą turtą įkeitė atsakovui KU „Žemdirbio gerovė“, t. y., perleistas turtas, o taip pat ir išieškojimas dar labiau buvo apsunkinamas, nes kredito unija tapo privilegijuotu kreditoriumi, jos reikalavimas paskolos negrąžinimo atveju visa apimtimi būtų tenkinamas iš įkeisto turto pirmiau nei ieškovės ar kitų kreditorių reikalavimai, todėl pagrįstos pirmosios instancijos teismo išvados, kad minėtas sandoris pažeidžia ieškovės teises, nes ji, patenkinus hipotekos kreditoriaus reikalavimus, neturėtų galimybės nukreipti išieškojimą į minėtą turtą. Be to, nauju paskolos sandoriu atsakovas prisiėmė naujų įsipareigojimų, kurių prisiimti neprivalėjo, taip dar labiau buvo pažeistos ieškovės, kaip atsakovo kreditorės, teisės.
Dėl atsakovų R. Č. ir G. Č. sąžiningumo
38. A. R. Č. nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad tiek jis, tiek jo motina – atsakovė Genovaitė, sudarydami ginčo sandorius buvo nesąžiningi. Teisėjų kolegija atsakovo apeliacinio skundo argumentus pripažįsta nepagrįstais.
39. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad atsakovė G. Č. nebuvo sąžininga turto įgijėja ir įkaito davėja, įsigydama sūnaus R. Č. vienintelį turimą turtą, nesiekė tapti šio turto tikrąja savininke, iš esmės sandorį sudarė dėl to, kad tikrasis turto savininkas liktų R. Č., taip išvengdamas žalos atlyginimo. Atsakovai nepateikė įrodymų (CPK 178 str.), kad turėjo sudaryti ginčijamą pirkimo - pardavimo sandorį, kodėl vykstant teisminiam procesui R. Č. perleido savo vienintelį turtą ne kuriam kitam kreditoriui, o būtent savo motinai. Atsakovai, vertinant juos atidaus, rūpestingo, protingo žmogaus kriterijų aspektu, turėjo žinoti ir žinojo, kad sudaromas sandoris ir vienintelio atsakovo turto perleidimas pažeis ieškovės interesus, tai jie padarė sąmoningai, siekdami išvengti galimo žalos išieškojimo iš atsakovo R. Č. ieškovės naudai, taip veikė pažeisdami sąžiningumo imperatyvą, todėl pagrįstai pirmosios instancijos teismo pripažintini nesąžiningais.
Dėl restitucijos taikymo
40. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad kreditorius, reikšdamas actio Pauliana ieškinį, pirmiausia siekia atkurti skolininko sudarytu sandoriu pažeistą jo mokumą sugrąžinant tai, ką skolininkas nesąžiningai, be privalomo pagrindo perleido kitiems asmenims. Skirtingai nei kitais sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindų atvejais, actio Pauliana paskirtis – kompensacinė, nes pagal CK 6.66 str. 4 d. sandorio pripažinimas negaliojančiu sukelia teisinius padarinius ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu pareiškusiam kreditoriui ir tik tiek, kiek būtina kreditoriaus teisių pažeidimui pašalinti, kreditoriaus reikalavimą nukreipiant į perduotą pagal skolininko sudarytą sandorį turtą, jo vertę ar lėšas (tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti) (CK 6.66 str. 4 d.). Nenukreipus kreditoriaus reikalavimo į skolininko perleistą turtą, nebūtų atkurta padėtis, buvusi iki kreditoriaus teisių pažeidimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006; 2006 m. lapkričio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-584/2006; 2006 m. lapkričio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-497/2006).
41. Šioje byloje pirmosios instancijos teismas, taikydamas restituciją, pripažino negaliojančiais ginčo sandorius tik dalyje dėl žemės sklypo perleidimo ir įkeitimo, nukreipdamas ieškovei J. Č. priteistos 8273,52 Eur žalos atlyginimo sumos išieškojimą į sandoriais perleistą ir keistą turtą - žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Teisėjų kolegija iš dalie sutinka su apeliacinių skundų argumentais, kad tokiu būdu susidaro ydinga situacija, kuomet nukreipus išieškojimą tik į sandorių žemės sklypą, žemės sklypas ir pastatas – gyvenamasis namas, kuris pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis yra žemės sklypo priklausinys (t. 1, b. l. 40), galimai priklausytų skirtingiems savininkas, kas teisiškai yra ydinga, o toks teismo sprendimas, kurį vykdant, teoriškai galimai susidarytų situacija, jog pagrindinis daiktas ir jo priklausinys priklausytų skirtingiems savininkams, praktiškai būtų neįvykdomas. Todėl teisėjų kolegija, iš esmės pripažindama pirmosios instancijos teismo sprendimą teisingu, sprendžia, jog yra pagrindas tik jį patikslinti.
42. Pažymėtina, kad patenkinus actio Pauliana ieškinį ir pritaikius restituciją, turtas perduodamas ne skolininkui, o remiantis CK 6.66 str. 4 d. skiriamas šį ieškinį pareiškusio kreditoriaus reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-584/2006; 2007 m. gruodžio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-543/2007; 2010 m. sausio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-99/2010; kt.).
43. Byloje nustatyta, kad ieškovė J. Č. ginčijo atsakovų R. Č. ir G. Č. sudarytus sandorius (2014-01-31 pirkimo - pardavimo sutartį, pagal kurią atsakovas R. Č. pardavė atsakovei G. Č. asmeninėn nuosavybėn 0,0870 ha ploto žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir gyvenamąjį namą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančius (duomenys neskelbtini), ir 2014-06-13 sutartinės hipotekos sandorį (identifikavimo kodas (duomenys neskelbtini)), pagal kurį atsakovė G. Č., atstovaujama atsakovo R. Č. pagal įgaliojimą, įkeitė jai asmeninės nuosavybės teise priklausantį 0,0870 ha ploto žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir gyvenamąjį namą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančius (duomenys neskelbtini), atsakovui KU „Žemdirbio gerovė“. Kaip jau buvo konstatuota, byloje nustatytos aplinkybės, išdėstyti argumentai ir padarytos išvados sudaro pagrindo išvadai, kad minėti sandoriai pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje pagrįstai buvo pripažinti negaliojančiais actio Pauliana pagrindu.
44. Byloje nustatyta, kad įsiteisėjusiu Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 29 d. nuosprendžiu (t. 1, b. l. 9-24), ieškovei J. Č., kaip nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei, iš atsakovo R. Č. priteista 16566,80 Lt (4798,08 Eur) turtinės žalos, 10000 Lt (2896,20 Eur) neturtinės žalos ir 2000 Lt (579,24 Eur) procesų išlaidų - išlaidų advokato pagalbai apmokėti, viso – 8273,52 Eur.
45. Aukščiau nurodytų aplinkybių pagrindu, teisėjų kolegija daro išvadą, kad ieškovės reikalavimai atsakovams pareikšti pagrįstai, todėl remiantis CK 6.66 str. 4 d., yra pagrindas nukreipti ieškovės 8273,52 Eur skolos išieškojimą į atsakovei G. Č. perleistą ir atsakovui KU „Žemdirbio gerovė“ sutartinės hipotekos sandoriu įkeistą turtą (CK 6.66 str. 4 dalis).
46. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas tikslintinas, nurodant, kad pripažintina iš dalies 8273,52 Eur sumos ribose negaliojanti 2014-01-31 pirkimo - pardavimo sutartis, pagal kurią atsakovas R. Č. pardavė atsakovei G. Č. asmeninėn nuosavybėn 0,0870 ha ploto žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir gyvenamąjį namą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančius (duomenys neskelbtini), nukreipiant ieškovei J. Č. priteistos 8273,52 Eur žalos atlyginimo išieškojimą į sandoriu perleistą turtą; pripažintinas iš dalies 8273,52 Eur sumos ribose negaliojančiu 2014-06-13 sutartinės hipotekos sandoris (identifikavimo kodas (duomenys neskelbtini)), pagal kurį atsakovė G. Č., atstovaujama atsakovo R. Č. pagal įgaliojimą, įkeitė jai asmeninės nuosavybės teise priklausantį 0,0870 ha ploto žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir gyvenamąjį namą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančius (duomenys neskelbtini), atsakovo kredito unijos „Žemdirbio gerovė“ naudai.
47. Teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo konkrečiu atveju pirmosios instancijos teismo spendimo patikslinimas reiškia tik tai, kad esant iš esmės teisingoms ir pagrįstoms teismo sprendimo motyvuojamosios dalies išvadoms, teismo sprendimo rezoliucinės dalies tikslinimas apeliacinėje instancijoje daro jį įvykdytinu.
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme
48. Nagrinėjamu atveju apeliaciniai skundai iš esmės buvo atmesti, todėl apeliantų bylinėjimosi išlaidos iš ieškovės nepriteistinos (CPK 93 str. 1 d.).
49. Ieškovė už atsiliepimų į apeliacinius skundus parengimą už kiekvieną iš jų turėjo po 500 Eur teisinės pagalbos išlaidų (t. 2, b. l. 53, 67). Atsižvelgiant į tai, kad abu ieškovės procesiniai dokumentai pagal savo turinį ir byloje taikytinų teisės normų bei teismų praktikos analizę yra panašūs, į tai, kad tiek ieškinį, tiek atsiliepimus ieškovei rengė tas pats advokatas, todėl laiko sąnaudos parengti atsiliepimus buvo mažesnės, teisėjų kolegija sprendžia, jog tikslinga mažinti priteistinas iš apeliantų bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme iš kiekvieno iki 250 Eur (CPK 93 str. 1 d., 98 str.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. kovo 10 d. sprendimą iš esmės palikti nepakeistą.
Patikslinant pripažinti iš dalies 8273,52 Eur sumos ribose negaliojančia 2014-01-31 pirkimo - pardavimo sutartį, pagal kurią atsakovas R. Č. pardavė atsakovei G. Č. asmeninėn nuosavybėn 0,0870 ha ploto žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir gyvenamąjį namą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančius (duomenys neskelbtini), nukreipiant ieškovei J. Č. priteistos 8273,52 Eur žalos atlyginimo išieškojimą į sandoriu perleistą turtą.
Patikslinant pripažinti iš dalies 8273,52 Eur sumos ribose negaliojančiu 2014-06-13 sutartinės hipotekos sandorį (identifikavimo kodas (duomenys neskelbtini)), pagal kurį atsakovė G. Č., atstovaujama atsakovo R. Č. pagal įgaliojimą, įkeitė jai asmeninės nuosavybės teise priklausantį 0,0870 ha ploto žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir gyvenamąjį namą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančius (duomenys neskelbtini), atsakovo kredito unijos „Žemdirbio gerovė“ naudai.
Priteisti iš atsakovų R. Č. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir KU „Žemdirbio gerovė“ (juridinio asmens kodas 112043462) ieškovei J. Č. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš kiekvieno po 250,00 Eur (du šimtus penkiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme.