Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eglės Gruodienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jurgitos Kolyčienės ir Nijolės Žimkienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. spalio 4 d. nuosprendžio, kuriuo A. V. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 281¹ straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta 54 MGL dydžio bauda. Vadovaujantis BK 65 ir 66 straipsniais, į paskirtą bausmę įskaitytas A. V. laikiname sulaikyme nuo 2020 m. spalio 4 d., 14.30 val., iki 2020 m. spalio 5 d., 12.13 val. (viena diena), išbūtas laikas, laikant, kad likusi nesumokėta A. V. paskirtos baudos dalis sudaro 52 MGL (2 600 Eur) dydį. Vadovaujantis BK 72 straipsnio 5 dalimi, A. V. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – iš jo išieškota konfiskuotino automobilio „Toyota Prius“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vertės dalį atitinkanti 2 500 Eur suma. Vadovaujantis BK 68 straipsniu, A. V. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – jam uždrausta naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones dvejus metus ir šešis mėnesius, šį terminą skaičiuojant nuo 2020 m. spalio 5 d.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. A. V. nuteistas už tai, kad jis 2020 m. spalio 4 d., apie 14.05 val., Vilniuje, (duomenys neskelbtini), ties pastatu Nr. 6, pažeisdamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 patvirtintų Kelių eismo taisyklių 14 punktą, kuriame numatytas draudimas vairuoti transporto priemonę neblaiviems asmenims, vairavo automobilį „Toyota Prius“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), būdamas neblaivus nuo alkoholio, kai policijos pareigūnai tikrinimo metu nustatė, kad jo iškvėptame ore yra 2,61 promilės etilo alkoholio koncentracija.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2. Nuteistasis A. V. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. spalio 4 d. nuosprendį ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį arba sutrumpinti jam paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės (uždraudimo naudotis specialia teise) terminą iki vienerių metų. Apeliacinis skundas iš esmės argumentuojamas tuo, kad jis viso baudžiamojo proceso metu buvo nuoseklus ir davė išsamius parodymus, teigdamas, jog tik sėdėjo automobilyje ir rūkė. Tarp jo ir liudytojų kilo žodinis konfliktas, nes liudytojas Š. V. reikalavo, kad apeliantas perstatytų automobilį. Jis atsisakė tai daryti, nes ryte vartojo alkoholį. Liudytojas Š. V. pats perstatė jo automobilį. Po to, apelianto teigimu, jis pas liudytoją P. J. vartojo alkoholį. Pamatęs atvykusį policijos ekipažą pats atėjo pas pareigūnus. Jeigu būtų neblaivus vairavęs automobilį, nebūtų taip pasielgęs. Jo parodymus patvirtina liudytojų D. L., E. S. ir P. J. parodymai, tačiau pirmosios instancijos teismas jais nesirėmė, neatsižvelgė ir į tai, kad P. J. parodymus davė, praėjus ilgam laiko tarpui nuo nagrinėjamo įvykio. Apelianto nuomone, liudytojų Š. V., L. M., R. P. ir A. V. parodymai, kuriais rėmėsi pirmosios instancijos teismas, yra nepatikimi, nes jie nematė, kad jis būtų vartojęs alkoholį, tik išreiškė subjektyvią nuomonę dėl jo neblaivumo požymių. Kita vertus, nuo jo galėjo sklisti alkoholio kvapas, nes jis ryte buvo išgėręs keturias skardines alaus, be to, galėjo nerišliai kalbėti, svirduliuoti dėl nuovargio, nes naktį dirbo taksi vairuotoju. Šių liudytojų parodymai, kad jis vairuojamu automobiliu kliudė tvorą, yra neteisingi, nes įvykio vietoje nėra tvoros. Tai būtų patvirtinusi įvykio vietos apžiūra, kuri nebuvo atlikta. Prie bylos medžiagos nėra pridėtas liudytojos L. M. skambučio bendrajam pagalbos centrui garso įrašas, kuris patvirtintų, kad liudytoja policiją kvietė dėl kilusio konflikto, o ne dėl to, kad jis neblaivus vairavo automobilį. Specialistas J. R. paaiškino, kad alkoholio koncentracija jo kraujyje po ryte išgertų keturių skardinių alaus galėjo sudaryti ne daugiau, kaip 0,34 promilės. 2,61 promilės neblaivumo laipsnis jam buvo nustatytas dėl to, kad jis jau po nagrinėjamo įvykio vartojo brendį. Tai patvirtino liudytojas P. J.. Skunde pabrėžiama ir tai, kad prieš pat blaivumo patikrą, jis rūkė, todėl tai turėjo įtakos matavimo rezultatams. Apelianto įsitikinimu, jam paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialia teise – terminas yra per didelis. Vairavimo faktas buvo itin trumpas, kieme bandant perstatyti automobilį. Be to, iki nagrinėjamo įvykio jis dirbo taksi vairuotoju, turi neįgalų sūnų, kurį reikia vežioti į gydymo įstaigas, o sutuoktinė neturi teisės vairuoti transporto priemones. Prie apeliacinio skundo pridėta telefono skambučių suvestinė, kuri turėtų patvirtinti, kad prieš nagrinėjamą įvykį jis kvietė taksi, nes buvo apsvaigęs nuo alkoholio.

3. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.

4. Teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokurorė – atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Apeliacinis skundas atmestinas.

5. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies pagrindu apeliacinės instancijos teismas, nenustatęs esminių šio kodekso pažeidimų, bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

6. Iš apeliacinio skundo matyti, kad nuteistasis A. V. nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, teigdamas, kad jis nevairavo automobilio, o priešingi kaltinimo liudytojų parodymai yra nepatikimi; be to, nesutinka su nustatytu uždraudimo naudotis specialia teise terminu, kurį vertina, kaip aiškiai per griežtą, akcentuodamas tai, kad automobilio vairavimas buvo itin trumpas.

7. Teisėjų kolegija, nenustačiusi esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų, patikrinusi bylą pagal apeliacinį skundą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas vertindamas byloje esančius įrodymus, taip pat individualizuodamas nuteistojo A. V. baudžiamąją atsakomybę, teisės aiškinimo ir taikymo klaidų nepadarė.

8. BPK 20 straipsnio 5 dalies pagrindu teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Pažymėtina tai, kad teismas turi išskirtinę kompetenciją nuspręsti, kokios išvados darytinos remiantis byloje esančiais įrodymais. Teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2014 m. kovo 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).

9. BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas vairavo motorinę transporto priemonę, traktorių ar savaeigę mašiną arba mokė praktinio vairavimo būdamas neblaivus, kai jam nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas, arba vengė neblaivumo patikrinimo, kai jam buvo nustatyti neblaivumo požymiai, arba vartojo alkoholį po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo ir jam nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas.

10. Nagrinėjamu atveju A. V. nuteistas už tai, kad vairavo automobilį būdamas neblaivus, kai jam nustatytas 2,61 promilės neblaivumas.

11. Apeliaciniame skunde teigiama, kad nuteistasis A. V. nevairavo automobilio. Kita vertus, apelianto pozicija yra dviprasmiška: nors jis teigia, jog nevairavo automobilio, tačiau kartu ginčija savo neblaivumą, kuris reikšmingas vieninteliu – automobilio vairavimo, aspektu; be to, nors nuteistasis A. V. teigia, kad nevairavo automobilio, tačiau prašo sutrumpinti jam paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialia teise, terminą, akcentuodamas tai, kad automobilio vairavimas buvo itin trumpas. Pastarasis apeliacinio skundo prašymas taip pat prieštarauja pagrindiniam apelianto prašymui priimti išteisinamąjį nuosprendį. Paminėtina ir tai, kad iš nuteistojo A. V. gynėjo baigiamosios kalbos pirmosios instancijos teisme (1 t., b. l. 203) matyti, jog gynyba rinko duomenis, skirtus spręsti klausimą dėl nuteistojo A. V. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, kurio viena iš sąlygų yra asmens visiškas savo kaltės pripažinimas ir gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos (BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punktas) (tačiau asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymo perduoti nuteistąjį A. V. jo atsakomybei pagal laidavimą byloje nėra).

12. Apeliaciniame skunde nurodyta, kad nuteistasis A. V. pats sugrįžo į įvykio vietą, pamatęs atvykusius policijos pareigūnus, nuo ikiteisminio tyrimo pradžios nepripažino savo kaltės, teisiamojo posėdžio metu davė išsamius parodymus ir tai bandoma pateikti, kaip rodančius jo įsitikinimą savo nekaltumu, tačiau apelianto elgesys sudaro priešingą įspūdį. Pirma, iš liudytojų Š. V., L. M. ir R. P. teisiamojo posėdžio metu duotų parodymų (1 t., b. l. 109–120) matyti, kad tuo metu, kai L. M. kvietė policiją, nuteistasis A. V. buvo įvykio vietoje ir tai išgirdęs pasišalino. Jeigu apeliantas, kaip teigia, nevairavo automobilio, ne tik pasišalinimas, bet ir alkoholio vartojimas iki aplinkybių nustatymo, žinant apie policijos kvietimą, būtų nelogiški. Antra, vyriausiojo patrulio A. P. tarnybinis pranešimas ir neblaivumo nustatymo aktas (1 t., b. l. 15, 36) pagrindžia, kad sugrįžęs nuteistasis A. V. bendraudamas su policijos pareigūnais buvo neužtikrintas savimi: iš pradžių neigė vairavęs automobilį, o po kelių minučių pasakė, jog tai darė prieš 1 valandą, jo paaiškinimai nuolat kito; be to, nuteistasis A. V. nurodė, kad alkoholį vartojo prieš 13 valandą (kitaip šio įrašo negalima paaiškinti, jeigu tikėti apeliantu, kad jis naktį dirbo taksi vairuotoju). Paminėtina ir tai, kad liudytojų Š. V. ir L. M. teisiamojo posėdžio metu duoti parodymai (1 t., b. l. 109–117) pagrindžia, jog nuteistasis A. V. ne kartą atsisakė pasitikrinti blaivumą, kol galiausiai sutiko tai padaryti. Visa tai prieštarauja nuteistojo A. V. versijai, kad jis nevairavo automobilio ir alkoholį vartojo po įvykio bei neleidžia sutikti, kad jis buvo įsitikinęs savo nekaltumu. Trečia, tokią versiją nuteistasis A. V. iš esmės iškėlė ir ją patvirtinti turinčius liudytojus D. L., E. S. ir P. J. pakvietė tik bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu (1 t., b. l. 157, 161–163, 165–167) (policijos pareigūnams to nenurodė (1 t., b. l. 15), o apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo pareigūną pasinaudojo teise neduoti parodymų (1 t., b. l. 62–63)), po to, kai jo gynėjas buvo supažindintas su ikiteisminio tyrimo metu surinkta bylos medžiaga (1 t., b. l. 79–80) ir po kaltinimo liudytojų Š. V., L. M., R. P. ir A. V. apklausų (1 t., b. l. 109–119, 159–161). Tai leidžia abejoti nuteistojo A. V. iškeltos versijos patikimumu. Pagaliau, nagrinėjamu atveju svarbu tai, kad nuteistojo A. V. iškeltą versiją paneigia byloje esantys įrodymai.

13. Iš liudytojų Š. V., L. M., R. P. ir A. V. teisiamojo posėdžio metu duotų parodymų (1 t., b. l. 109–119, 159–161) matyti, kad jie nurodė nuteistojo A. V. neblaivumo požymius: nuo jo sklidusį alkoholio kvapą, jo nerišlią kalbą ir sutrikusią koordinaciją. Be to, liudytojai Š. V., L. M. ir R. P. (liudytojas A. V. tuo metu buvo išėjęs) parodė, kad jie matė, kaip nuteistasis A. V., būdamas neblaivus, vairavo automobilį. Liudytojų Š. V., L. M. ir R. P. parodymų ir Policijos registruojamų įvykių registro duomenų (1 t., b. l. 6–10) sugretinimas rodo, kad 14.05 val., kai L. M. kvietė policiją, nuteistasis A. V. vairavo automobilį. Tuo tarpu alkotesterio kvitų rodmenys (1 t., b. l. 37, 38) pagrindžia, kad nuteistajam A. V. pirmojo tikrinimo 14.30 val. metu nustatytas 2,63, o antrojo tikrinimo 14.49 val. metu – 2,61 promilės neblaivumas.

14. Apeliaciniame skunde bandoma sukelti abejonių kaltinimo liudytojų parodymų patikimumu. Pirma, apeliantas nurodė, kad liudytojų Š. V., L. M. ir R. P. parodymai, iš kurių matyti, jog jis vairuojamu automobiliu kliudė tvorelę, neatitinka tikrovės, nes įvykio vietoje jos nėra, pabrėždamas, kad tai būtų nustatyta, jeigu policijos pareigūnai būtų atlikę įvykio vietovės apžiūrą. Pirmiausia, pastebėtina tai, kad pats nuteistasis A. V. apie tai nenurodė ikiteisminio tyrimo pareigūnui ir neprašė atlikti atitinkamų proceso veiksmų, nors jo gynėjas praėjus trims dienoms (2020 m. spalio 7 d.) po nagrinėjamo įvykio (2020 m. spalio 4 d.) buvo supažindintas su bylos medžiaga, įskaitant kaltinimo liudytojų parodymus (1 t., b. l. 79–80). Be to, iš liudytojo Š. V. pareiškimo, kurį parašu taip pat patvirtino liudytojos L. M. ir R. P. (1 t., b. l. 1), bei vyriausiojo patrulio A. P. tarnybinio pranešimo (1 t., b. l. 15) matyti, kad apie tai, jog nuteistasis A. V. vairuojamu automobiliu kliudė tvorelę, kaltinimo liudytojai netrukus po įvykio nurodė atvykusiems policijos pareigūnams. Nėra pagrindo manyti, kad esant tokioms aplinkybėms visi jie būtų davę melagingus paaiškinimus, nes policijos pareigūnai tai iš karto nustatytų. Paminėtina ir tai, kad nagrinėjama byla yra nesusijusi su galimu eismo įvykiu, todėl tokie proceso veiksmai, kaip įvykio vietovės apžiūra, siekiant nustatyti galimus svetimo turto sugadinimo pėdsakus, neturi reikšmės įrodinėjant nuteistojo A. V. kaltę padarius jam inkriminuojamą nusikaltimą.

15. Antra, apeliaciniame skunde nurodyta, kad liudytojų Š. V., L. M., R. P. ir A. V. parodymai apie jo neblaivumo požymius yra jų subjektyvi nuomonė. Atsakant į šį argumentą, negalima nepastebėti to, kad apeliantas, prieštaraudamas sau, čia pat bando pateisinti tokią galimybę, nurodydamas, jog alkoholio kvapas nuo jo galėjo sklisti dėl ryte išgertų keturių skardinių alaus, o jo nerišli kalba ir sutrikusi koordinacija galėjo būti nuovargio dėl darbo naktį pasekmė. Vis dėlto, tai paneigia specialisto J. R. teisiamojo posėdžio metu duoti paaiškinimai (1 t., b. l. 198–200), kad tokie neblaivumo požymiai, kaip nerišli kalba, sutrikusi koordinacija ir akivaizdus elgsenos pakitimas, kuriuos liudytojai pastebėjo pas nuteistąjį A. V., būdingi vidutiniam neblaivumo laipsniui (nuo 1,51 promilės). Atsižvelgiant į tai, įvertinus iki pietų praėjusį laiką, tokie nuteistojo A. V. neblaivumo požymiai negalėjo atsirasti dėl jo nurodytų ryte išgertų keturių skardinių alaus, nes tada alkoholio koncentracija kraujyje galėtų sudaryti lengvą 0.34 promilės siekiantį neblaivumą. Tai atitinka alkotesterio kvitų rodmenis dėl nuteistajam nustatyto sunkaus neblaivumo laipsnio ir sustiprina teisėjų kolegijos vidinį įsitikinimą kaltinimo liudytojų parodymų teisingumu.

16. Trečia, apeliantas bando sudaryti įspūdį, kad kaltinimo liudytojai jį apkalba dėl tarp jų kilusio konflikto, tačiau liudytojų Š. V., L. M., R. P. ir A. V. parodymai tai paneigia (1 t., b. l. 109–119, 159–161). Netgi iš nuteistojo A. V. pakviesto liudytojo D. L. teisiamojo posėdžio metu duotų parodymų (1 t., b. l. 161) matyti, kad, nors jis pro langą matė, jog nuteistasis A. V. ir aukštas jaunuolis garsiai diskutavo, tačiau stumdymosi ar muštynių nematė ir, apskirtai, tam nesuteikė didesnės reikšmės, todėl nestebėjo. Kita vertus, neabejotina, kad tuo metu, kai nuteistasis A. V. vairavo automobilį, Š. V. bandė jį sulaikyti, L. M. kvietė policiją, buvo kilęs šurmulys, kurį nuteistasis A. V. bando pateikti sau palankia linkme, tačiau jo versiją paneigia aptarti liudytojų parodymai. Apeliaciniame skunde taip pat daroma prielaida, kad L. M. policiją galėjo kviesti dėl kilusio konflikto. Tai paneigia Policijos registruojamų įvykių registro duomenys (1 t., b. l. 6–10), kuriuose užfiksuota, kad ji policiją kvietė dėl to, jog neblaivus asmuo (nuteistasis A. V.) vairavo automobilį. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo sutikti su apeliantu, kad skambučio Bendrajam pagalbos centrui garso įrašas atskleistų kitokias aplinkybes, todėl jo išreikalavimas yra perteklinis ir nereikalingas. Pažymėtina tai, kad įrodymų visumos reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės. Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2012 m. gegužės 8 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-9/2012).

17. Apeliaciniame skunde taip pat ginčijamas nuteistojo A. V. blaivumo patikros teisėtumas teigiant, kad alkotesterio rodmenims įtakos galėjo turėti tai, jog jis rūkė ir iš karto buvo priverstas tikrintis blaivumą. Pažymėtina tai, kad apie tai apeliantas pirmą kartą nurodė apeliaciniame skunde ir tokią nuteistojo nurodytą aplinkybę pagrindžiančių įrodymų byloje nėra. Priešingai, iš vyriausiojo patrulio A. P. tarnybinio pranešimo (1 t., b. l. 15) matyti, kad A. V. buvo supažindintas su alkotesterio rodmenimis ir jų neginčijo. Siekiant pašalinti bet kokias abejones, apelianto blaivumas, kaip numatyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 452 patvirtintų Transporto priemones vairuojančių ir kitų asmenų neblaivumo ar apsvaigimo nustatymo taisyklių 4 punkte (2019 m. kovo 13 d. nutarimo Nr. 237 redakcija), buvo patikrintas du kartus, alkotesterio rodmenys neprieštarauja tarpusavyje (1 t., b. l. 37, 38). Be to, kaip minėta, apklausiami liudytojai Š. V. ir L. M. parodė, kad nuteistasis A. V. iš pradžių vengė pasikrinti blaivumą, policijos pareigūnai jį ilgai įkalbinėjo tai daryti. Tai paneigia apelianto versiją, kad jis rūkė ir iš karto buvo priverstas tikrintis blaivumą.

18. Apeliaciniame skunde nurodyta, kad nuteistojo A. V. parodymus patvirtina jo pakviestų liudytojų D. L., E. S. ir P. J. parodymai (1 t., b. l. 161–163), kita vertus, apeliantas tik pakartojo pirmosios instancijos teismo padarytą išvadą, jog šie liudytojai bylai reikšmingu laikotarpiu jo nematė, todėl apie automobilio vairavimą nieko nenurodė. Teisėjų kolegija, patikrinusi liudytojų D. L., E. S. ir P. J. parodymus, sutinka su tokia pirmosios instancijos teismo išvada, nes nei vienas iš jų nenurodė, kad matė automobilio perstatymo aplinkybes, kurias pripažįsta pats nuteistasis A. V. (tik nesutinka, kad jis tai darė). Be to, apeliaciniame skunde pirmosios instancijos teismo nustatytus liudytojo P. J. parodymų neatitikimus kitiems įrodymams bandoma pateisinti nuo nagrinėjamo įvykio iki jo apklausos praėjusiu ilgu laiko tarpu. Pirmiausia pažymėtina tai, kad pats nuteistasis A. V. nei policijos pareigūnams (1 t., b. l. 15), nei apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo pareigūną (1 t., b. l. 62–63) nenurodė, kad liudytojas P. J. gali žinoti bylai teisingai išspręsti reikšmės turinčių aplinkybių, pastarąjį pakvietė tik į priešpaskutinį teisiamąjį posėdį pirmosios instancijos teisme (1 t., b. l. 157). Kita vertus, nuo nagrinėjamo įvykio (2020 m. spalio 4 d.) iki liudytojo P. J. apklausos (2021 m. birželio 29 d.) buvo praėję tik kiek daugiau, nei pusė metų, tačiau jo parodymų neatitikimai yra esminiai.

19. Antai iš liudytojo P. J. parodymų (1 t., b. l. 162–163) matyti, kad jis į kiemą atvažiavo apie 14 val., apie 5 minutes rinkosi daiktus iš bagažinės, kai prie jo priėjo nuteistasis A. V.. Į teisėjo patikslinantį klausimą liudytojas P. J. atsakė, kad nuteistasis A. V. prie jo priėjo vienas, tuo metu kieme asmenų nematė. Vis dėlto, liudytojų Š. V., L. M. ir R. P. parodymų ir Policijos registruojamų įvykių registro duomenų (1 t., b. l. 6–10, 109–119) sugretinimas rodo, kad 14.05 val., kai, pasak liudytojo P. J., jis buvo kieme, L. M. kvietė policiją, o nuteistasis A. V. vairavo automobilį. Be to, iš liudytojų Š. V., L. M. ir R. P. parodymų (1 t., b. l. 109–119) matyti, kad Š. V. tuo metu bandė sustabdyti nuteistąjį A. V., reikalavo jo išlipti iš automobilio, pats jį perstatė ir kt. Matyti ir tai, kad kaltinimo liudytojai įvykio vietoje buvo iki tol, kol policijos pareigūnai jiems leido išvykti, todėl liudytojas P. J. jų negalėjo nematyti. Negana to, pats nuteistasis A. V., apklausiamas teisiamojo posėdžio metu (1 t., b. l. 165–167), parodė, kad tuo metu tarp jo ir kaltinimo liudytojų buvo kilęs konfliktas. Akivaizdu, kad liudytojas P. J. negalėjo viso to nematyti ir negirdėti, ir, kaip parodė, apie tariamą konfliktą sužinoti tik vėliau prie jo priėjus nuteistajam A. V.. Visa tai teisėjų kolegijai kelia abejonių dėl to, ar liudytojas P. J. apskritai dalyvavo nagrinėjamame įvykyje. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo jo parodymais apie alkoholio vartojimą su nuteistuoju A. V. po įvykio, tuo labiau, kad, kaip minėta, pats nuteistasis A. V. netrukus po įvykio policijos pareigūnams nurodė, jog alkoholį vartojo prieš 13 valandą.

20. Apibendrinama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog nuteistasis A. V. vairavo automobilį būdamas neblaivus, kai jam nustatytas 2,61 promilės neblaivumas.

21. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, A. V. skirdamas bausmę, tinkamai įvertino jos individualizavimui reikšmingas aplinkybes, numatytas BK 54 straipsnio 2 dalies 1–8 punktuose, 97 straipsnio 1 dalyje, visoms joms skyrė vienodą teisinę reikšmę ir, vadovaudamasis BK 61 straipsnio 1 ir 2 dalimis, nuteistajam motyvuotai paskyrė BK 281¹ straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą švelniausią, su laisvės atėmimu nesusijusią bausmės rūšį – baudą, jos dydį pagrįstai nustatydamas artimą minimaliam bei, vadovaudamasis BK 65 ir 66 straipsniais, tinkamai į baudą įskaitė nuteistojo A. V. laikiname sulaikyme išbūtą laiką.

22. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas individualizuodamas nuteistojo A. V. baudžiamąją atsakomybę, taip pat pagrįstai ir teisėtai jam paskyrė dvi baudžiamojo poveikio priemones: vadovaudamasis BK 67 straipsnio 3 dalimi ir 72 straipsnio 1, 2, 5 ir 6 dalimis – privalomai konfiskuotino, tačiau trečiajam asmeniui priklausančio automobilio vertės dalį atitinkančią pinigų sumą bei vadovaudamasis BK 67 straipsnio 3 dalimi ir 68 straipsnio 1–3 dalimis – uždraudimą naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones, kuria naudodamasis jis padarė nusikaltimą, kurio terminą motyvuotai nustatė mažesnį negu vidurkis ir skaičiavimo pradžią nustatė nuo atitinkamos kardomosios priemonės paskyrimo.

23. Apeliaciniame skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo nustatytu uždraudimo naudotis specialia teise terminu, kurį apeliantas vertina, kaip aiškiai per griežtą, akcentuodamas tai, kad automobilio vairavimas kieme buvo itin trumpas, taip pat tai, kad jis prieš įvykį dirbo taksi vairuotoju, turi neįgalų sūnų, kurį reikia vežioti į gydymo įstaigas, o sugyventinė neturi teisės vairuoti transporto priemones. Pažymėtina tai, kad uždraudimo naudotis specialia teise termino nustatymas priskiriamas teismo prerogatyvai. Nustatant uždraudimo naudotis specialia teise terminą atsižvelgtina į visumą aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamą veiką ir kaltininko asmenybę (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-50-303/2020, 12 punktas; Nr. 2K-100-648/2019, 15 punktas). Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto vertinimu, kad trumpalaikis automobilio vairavimas, kieme bandant perstatyti automobilį, sudaro pagrindą nuteistojo nusikaltimą vertinti, kaip mažiau pavojingą. A. V. padarė pavojingą ir šiurkštų Kelių eismo taisyklių pažeidimą, jam nustatytas neblaivumo laipsnis ženkliai viršija ribą, nuo kurios kyla baudžiamoji atsakomybė, nusikaltimas padarytas daugiabučio namo kieme, kur bet kuriuo metu gali pasirodyti žmonės (šiuo konkrečiu atveju buvo liudytojai) ir kuriame stovi kiti automobiliai, yra kitas turtas. Iš liudytojų Š. V., L. M. ir R. P. teisiamojo posėdžio metu duotų parodymų (1 t., b. l. 109–119) matyti, kad nuteistojo A. V. vairuojamas automobilis kliudė atraminę tvorelę, be to, Š. V. bandė jį sustabdyti ir neleisti vairuoti automobilį, todėl pagrįsta manyti, kad tik laimingo atsitiktinumo dėka pavyko išvengti sunkesnių padarinių. Iš Administracinių nusižengimų registro duomenų (1 t., b. l. 74–75) matyti, kad A. V. per pastaruosius trejus metus iki nagrinėjamo įvykio keturis kartus baustas už Kelių eismo taisyklių pažeidimus, tai neleidžia spręsti, jog jis yra pavyzdingas vairuotojas. Pirmosios instancijos teismas daug dėmesio skyrė apelianto nurodytoms šeiminėms aplinkybėms, kurių teisėjų kolegija nemato pagrindo vertinti kitaip ir joms suteikti išskirtinę reikšmę, tik pastebi, kad jos nesulaikė apelianto nuo nusikaltimo padarymo. Dėl uždraudimo naudotis specialia teise jo patiriami tam tikri suvaržymai ir nepatogumai nereiškia, kad šios baudžiamojo poveikio priemonės paskyrimas prieštarauja teisingumo principui ir nesudaro pagrindo trumpinti jos taikymo termino (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2019 m. balandžio 9 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-100-648/2019, 16 punktas).

24. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nuteistajam A. V. nustatytas baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialia teise terminas, atitinka baudžiamojo įstatymo reikalavimus, yra tinkamai individualizuotas, adekvatus padarytam nusikaltimui ir jo asmenybei bei teisingas ir padės įgyvendinti bausmės paskirtį, siekiant atimti iš jo galimybę daryti naujus atitinkamus teisės pažeidimus. Tai sudaro pagrindą apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 336 straipsnio 3 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo A. V. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.