Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 2A-441-370/2019

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2019-07-11
Bylos Nr.: 2A-441-370/2019
Teisminio proceso Nr.: 2-49-3-02398-2016-9
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Gintaras Pečiulis, Jūratė Varanauskaitė, Danguolė Martinavičienė
Ieškovas: V. R.
Atsakovas: uždarajai akcinei bendrovei „SCANDAGRA“
Trečiasis asmuo: notaras D

Kategorijos

2.4.4.5.4Hipotekos pabaiga
2.6.8.8Sutarčių aiškinimas

Civilinė byla Nr. 2A-441-370/2019Teisminio proceso Nr. 2-49-3-02398-2016-9Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.4.5.4; 2.6.8.8 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. liepos 11 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Martinavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Gintaro Pečiulio ir Jūratės Varanauskaitės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės V. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gegužės 23 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-812-653/2018 pagal ieškovės V. R. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „SCANDAGRA“ dėl hipoteka užtikrintos prievolės įvykdymo, hipotekos pabaigos ir vykdomojo įrašo panaikinimo, trečiasis asmuo – notaras D. B.,

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė pareiškė ieškinį, kuriame prašė pripažinti hipoteka užtikrintą prievolę įvykdyta, pripažinti hipoteką pasibaigusia ir panaikinti 2016 m. lapkričio 28 d. Vilniaus miesto 14-ojo notarų biuro notaro D. B. vykdomąjį įrašą, priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškovė paaiškino, kad 2014 m. rugpjūčio 13 d. pirkimo–pardavimo sutartimi Nr. AK14/002 (toliau ir – 2014 m. rugpjūčio 13 d. pirkimo–pardavimo sutartis) nupirko iš atsakovės įvairių prekių (trąšų, grūdų ir kt.). Pagal šią sutartį 2014 m. gruodžio 15 d. ieškovės mokėtina atsakovei suma – 176 724,64 Eur (610 194,83 Lt). Taip pat šalys 2014 m. rugsėjo 15 d. ir 2015 m. rugsėjo 24 d. sudarė grūdų / rapsų pirkimo–pardavimo sutartis (toliau ir – 2014 m. rugsėjo 15 d. pirkimo–pardavimo sutartis, 2015 m. rugsėjo 24 d. pirkimo–pardavimo sutartis), pagal kurias ieškovė įsipareigojo parduoti atsakovei grūdines kultūras, šalys susitarė, kad atsakovė jos mokėtinomis ieškovei sumomis už grūdus mažins ieškovės mokėtinas sumas už nupirktas prekes pagal 2014 m. rugpjūčio 13 d. pirkimo–pardavimo sutartį.

3. 2014 m. gruodžio 5 d. šalys sudarė susitarimą dėl 2014 m. rugpjūčio 13 d. pirkimo–pardavimo sutarties, kuriuo ieškovė įsipareigojo iki 2014 m. gruodžio 31 d. įkeisti kreditorės (atsakovės) naudai 5 žemės sklypus, tuo užtikrindama 176 724,64 Eur (610 194,83 Lt) sumokėjimą iki 2015 m. spalio 1 d. Tą pačią dieną, t. y. 2014 m. gruodžio 5 d. šalys sudarė sutartį dėl skolinių įsipareigojimų užtikrinimo (toliau ir – 2014 m. gruodžio 5 d. sutartis dėl skolinių įsipareigojimų). Vykdant šiuos sandorius 2014 m. gruodžio 16 d. ieškovė sudarė sutartinės maksimaliosios hipotekos sandorį (toliau ir – Hipotekos sutartis), kuriuo ieškovė įkeitė atsakovės naudai 5 žemės sklypus, taip užtikrindama tik 176 724,64 Eur (610 194,83 Lt) skolos, susidariusios iki 2014 m. gruodžio 5 d. kartu su palūkanomis ir delspinigiais, sumokėjimą. Prievolės įvykdymo terminas – 2015 m. spalio 1 d. Visas šis įsiskolinimas yra sumokėtas. Nepaisant to, atsakovė siekia naujus ieškovės skolinius įsipareigojimus traukti į hipoteka užtikrintos prievolės apimtį, tačiau atsakovės reikalaujama grąžinti 168 561,97 Eur skola neįeina į hipoteka užtikrintos prievolės apimtį. Ieškovė nesutinka su 2016 m. lapkričio 28 d. notaro vykdomuoju įrašu, prašė atsakovės jį atšaukti ir / ar duoti sutikimą išregistruoti hipoteką, tačiau atsakovė nesutiko. Be to, atsakovės nesąžiningumą parodo tai, kad nors ieškovė prašė, atsakovė nepateikė konkrečių duomenų apie visus įsiskolinimus ir jų apmokėjimus. Atsižvelgiant į tai, ieškovė, remdamasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.197 straipsnio 2 dalies 1 punktu prašė pripažinti hipoteka užtikrintą prievolę įvykdyta ir pasibaigusia bei panaikinti notaro vykdomąjį įrašą.

Šalies argumentai

4. Atsakovė su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad ieškovė nėra tinkamai įvykdžiusi skolinių įsipareigojimų, ieškovės skolos suma atsakovei siekia 106 299,84 Eur (be delspinigių skaičiuojamų po 2016 m. spalio 10 d.). Be to, hipoteka yra užtikrintas ne tik 176 724,64 Eur (610 194,83 Lt) skolos, susidariusios iki 2014 m. gruodžio 5 d. ir delspinigių bei palūkanų grąžinimas, bet ir kiti skoliniai įsipareigojimai, kylantys iš visų galimų 2014 m. rugpjūčio 13 d. pirkimo–pardavimo sutarties ir 2014 m. gruodžio 5 d. skolinių įsipareigojimų sutarties sąlygų pakeitimų ir papildymų. Priešingu atveju būtų nurodyta, kad užtikrinamos prievolės, kylančios iš 2014 m. gruodžio 5 d. sutarties dėl skolinių įsipareigojimų užtikrinimo, o ne iš 2014 m. rugpjūčio 13 d. pirkimo–pardavimo sutarties ir 2014 m. gruodžio 5 d. sutarties dėl skolinių įsipareigojimų užtikrinimo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. gegužės 23 d. sprendimu ieškovės ieškinį atmetė; priteisė iš ieškovės atsakovei 2 000 Eur bylinėjimosi išlaidų.

6. Teismo vertinimu, aiškinant ieškovės ir atsakovės sudarytą 2014 m. gruodžio 16 d. sutartinės maksimalios hipotekos sutartį pagal CK 6.193 straipsnyje numatytas taisykles, hipotekos sutarties sąlygos ir šalių tikrieji ketinimai yra pakankamai aiškūs ir vienareikšmiai suprantami, t. y. jog šia sutartimi yra užtikrinami visi ieškovės įsipareigojimai, kylantis iš 2014 m. rugpjūčio 13 d. pirkimo–pardavimo sutarties ir 2014 m. gruodžio 5 d. sutarties dėl skolinių įsipareigojimų užtikrinimo su visais galimais jų sąlygų pakeitimais bei papildymais, maksimaliai 176 724,64 Eur (610 194,83 Lt) sumai; hipoteka užtikrinti įsipareigojimai nėra apriboti 2014 m. gruodžio 5 d. susidariusiu įsipareigojimu, nes šalys susitarė, kad hipoteka užtikrinta prievolė atsiranda ne tik iš 2014 m. gruodžio 5 d. sutarties dėl skolinių įsipareigojimų užtikrinimo, bet ir iš 2014 m. rugpjūčio 13 d. neterminuotos tęstinio pobūdžio prekių tiekimo sutarties su visais galimais pakeitimais ir papildymais. Be to, šalys nenurodė hipotekos sutarties užtikrinto įsipareigojimo fiksavimo datos. Tokią hipotekos apimtį patvirtina ir tolesni šalių veiksmai vykdant sutartį, t. y. ieškovei neatsiskaičius už ankstesnes prekes, atsakovė, esant nurodyto maksimalaus dydžio prievolės užtikrinimui hipoteka, toliau parduodavo ieškovei prekes bei sutiko dėl ilgesnio atsiskaitymo termino suteikimo.

7. Teismas atkreipė dėmesį, kad ieškovė, sudarydama sandorius, veikė kaip ūkininkė, o ne kaip vartotoja, todėl žinojo apie savo valia prisiimtus įsipareigojimus ir prisėmė tokių įsipareigojimų neįvykdymo riziką. Ieškovė nebendradarbiavo su atsakove dėl sąlygų išaiškinimo (jei jai jos buvo neaiškios) iki vykdomojo įrašo išdavimo, tai patvirtina, jog ieškovei sutarties sąlygos nekėlė abejonių ar neaiškumų. Be to, Hipotekos sutartį parengė ne atsakovė, o notaras, atsižvelgdamas į abiejų šalių ketinimus.

8. Įvertinęs tai, kad ieškovė neneigė turinti įsiskolinimą atsakovei, tačiau konkrečių duomenų dėl skolos dydžio nepateikė, atsakovės pateiktų paskaičiavimų nepaneigė, teismas padarė išvadą, jog ieškovė skolinga atsakovei 89 870,93 Eur pagal 2014 m. rugpjūčio 13 d. pirkimo–pardavimo sutartį (už prekes pagal užsakymus 2015 m. liepą-rugsėjį). Tai, kad ieškovė nėra atsiskaičiusi su atsakove, teismo vertinimu, patvirtina: audito įmonės UAB Moore Stephens Vilnius 2016 m. lapkričio 16 d. raštas, kuriame nustatytas ieškovės 16 492,87 Eur neapmokėtos skolos likutis 2016 m. spalio 31 d.; atsakovės parengta skolos susidarymo pažyma, kurioje nurodyta, kad ieškovė neapmokėjo palūkanų ir delspinigių už laikotarpį nuo 2014 m. gruodžio 8 d. iki 2016 m. spalio 11 d., kurių apmokėjimas buvo užtikrintas Hipotekos sutartyje. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad ieškovė nėra įvykdžiusi visų hipoteka užtikrintų įsipareigojimų, todėl ieškinys negali būti tenkinamas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

9. Apeliaciniame skunde ieškovė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gegužės 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

9.1. Teismo išvada, kad hipoteka apėmė ne tik 2014 m. rugpjūčio 5 d. atsiradusią šalių fiksuotą ieškovės 176 724,64 Eur skolą, bet ir vėliau atsiradusius ieškovės įsiskolinimus, nepagrįsta, prieštarauja tiek maksimalią hipoteką reglamentuojančioms teisės normoms, tiek šalių sutartims. Atsižvelgiant į Hipotekos sutarties 7 punktą, šalys aiškiai susitarė, kad hipoteka užtikrinamas šalių fiksuotos ir realiai egzistuojančios iki 2014 m. gruodžio 5 d. atsiradusios ieškovės 176 724,64 Eur (610 194,83 Lt) prievolės įvykdymas. Ši ieškovės skola buvo apskaičiuota retrospektyviai iki šalių nustatytos datos (2014 m. gruodžio 5 d.), o ne nukreipta į perspektyvą. Jokių kitų 2014 m. rugpjūčio 13 d. pirkimo–pardavimo sutarties pakeitimų ir papildymų šalys nesudarė. Kadangi ieškovė pinigais ir patiektais grūdais atlygino 184 679,09 Eur sumą (119 432,51 Eur suma 2015 m. rugpjūčio 17 d. – 2016 m. vasario 19 d. patiektais grūdais; 2016 m. spalio 31 d. pavedimo sumokėjo 62 262,13 Eur; ieškovės skola mažintina 2 984,45 Eur dėl grūdų kainos paklaidos, atsiradusios dėl atsakovės netinkamai taikytos MATIF kainos), kuri viršija Hipotekos sutartyje nurodytą prievolės sumą (176 724,64 Eur), prievolė, užtikrinta hipoteka, buvo tinkamai įvykdyta, todėl ieškinys turėjo būti tenkintas.

9.2. Hipotekos sutartyje nebuvo pagrindo nustatyti skolos dydžio fiksavimo datą, nes šalys 2014 m. gruodžio 5 d. susitarimu dėl 2014 m. rugpjūčio 13 d. pirkimo–pardavimo sutarties ir 2014 m. gruodžio 5 d. sutartimi dėl skolinių įsipareigojimų užtikrinimo fiksavo ieškovės skolos dydį (176 724,64 Eur (610 194,83 Lt)) ir prievolės susidarymo datą – 2014 m. gruodžio 5 d.

9.3. Tai, kad šalys Hipotekos sutartį pavadino maksimaliosios hipotekos sutartimi, o ne jungtinės hipotekos sutartimi, nekeičia šalių susitarimo užtikrinti realiai egzistuojančios iki 2014 m. gruodžio 5 d. atsiradusios šalių fiksuotos ieškovės prievolės.

9.4. Jei hipoteka būtų apėmusi ir po 2014 m. gruodžio 5 d. atsiradusias ieškovės prievoles, Hiptekos sutartyje turėjo būti atlikti pakeitimai dėl prievolės dydžio ir įvykdymo termino, tačiau tokių pakeitimų nebuvo.

9.5. Teismas nepagrįstai netaikė contra preferentem taisyklės. Ši taisyklė taikoma ne tik vartojimo teisiniams santykiams. Iš esmės aktualūs sandoriai buvo sudaryti prisijungimo būdu, ieškovei pasirašant atsakovės sudarytas sutartis, o pagal CK 6.193 straipsnio 4 dalį sutarties sąlygos aiškinamos prisijungusios šalies naudai. Be to, Hipotekos sutartis buvo parengta pagal 2014 m. gruodžio 5 d. sutartį dėl įsipareigojimų užtikrinimo, kurią rengė atsakovė.

9.6. Teismas pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, visiškai nesiaiškino aplinkybių, susijusių su netesybų ir nuostolių dydžiu. Ieškovė neginčija, kad iki 2015 m. spalio 1 d. neįvykdė visos Hipoteka užtikrintos prievolės ir visos 176 724,64 Eur sumos nesumokėjo ir / ar neatlygino grūdais, todėl galėjo būti skaičiuojamos kompensacinės palūkanos ir / ar netesybos pagal Hipotekos 7.2 sutartį, tačiau atsakovė turėjo nurodyti konkrečias palūkanų / netesybų sumas, susidariusias po 2015 m. spalio 1 d. nuo konkrečių sumų, atsižvelgiant į tai, kad iki 2015 m. spalio 1 d. ieškovė patiekė atsakovei grūdų už daugiau nei 57 000 Eur. Atsakovė nepagrįstai nurodė tik bendras netesybų (delspinigių) ir / ar palūkanų sumas ne tik už hipoteka užtikrintos prievolės dalį, bet ir už naujas po 2014 m. gruodžio 5 d. atsiradusias prievoles, kurios nebuvo užtikrintos hipoteka.

9.7. Ieškovė neprivalėjo pateikti ir įrodinėti visos susidariusios skolos paskaičiavimo, jos dydžio, nes bendras atsiskaitymų balansas nebuvo reikšmingas bylos išsprendimui, ieškovė neturėjo įrodinėti, jog įvykdė hipoteka neužtikrintas prievoles. Be to, ieškovė nebūtų galėjusi pateikti konkrečių duomenų dėl skolos, nes atsakovė nebendradarbiavo.

9.8. Teismo sprendimas yra prieštaringas, nes vienu atveju teismas ieškinio atmetimą grindžia tuo, kad ieškovė nepateikė detalaus skolos apskaičiavimo, kitu atveju nurodo, jog ieškinio dalykas nėra susijęs su konkrečios ieškovės skolos likučio nustatymu. Taip pat neaiški teismo pozicija dėl to, ar ieškovė sumokėjo Hipotekos sutartyje ir susijusiose sutartyse nustatytą 176 724,64 Eur sumą, ar skolos likutis – 16 492,87 Eur (pagal audito įmonės UAB Moore Stephens Vilnius raštą). Jei teismas, rėmėsi audito įmonės raštu ir joje nurodyta skolos likučio suma, tuomet, teismas turėjo ieškinį tenkinti iš dalies ir pripažinti hipoteką įvykdytą iš dalies, paliekant 16 492,87 Eur ar panašų skolos likutį.

Atsiliepimas

10. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė prašo skundo netenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi tokie atsikirtimai:

10.1. Ieškovės pradelsti įsipareigojimai atsakovei vykdomojo įrašo atlikimo metu siekė 106 299,84 Eur sumą ir toliau nuolat didėja. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovė neginčija šios skolos egzistavimo fakto, ginčo, jog skolos suma kyla iš prievolių, atsiradusių iš 2014 m. rugpjūčio 13 d. pirkimo–pardavimo sutarties, kuri tiesiogiai nurodyta Hipotekos sutartyje, nėra pagrindo teigti, kad hipoteka pasibaigė tinkamai įvykdžius prievoles, kurios buvo užtikrintos.

10.2. Ieškovės pateikiamas hipotekos sutarties nuostatų aiškinimas yra nepagrįstas, neatitinka sutarties šalių valios. Hipotekos sutarties lingvistinis aiškinimas (tiesiogiai sutartyje apibrėžtas hipotekos objektas, numatant, kad užtikrinamos ir būsimos prievolės, kurios kyla iš būsimų sutarties pakeitimų / papildymų), be to, faktiniai šalių veiksmai po Hipotekos sutarties sudarymo (prekių tolesnis tiekimas, labai ilgo mokėjimo termino nustatymas ir pan.), leidžia pagrįstai teigti, kad ginčo objektu esančia hipoteka buvo užtikrintos ne tik iki Hipotekos sutarties sudarymo atsiradusios prievolės, bet ir vėliau atsiradusios ieškovės prievolės, kurios kilo iš hipotekos sutartyje nurodytos 2014 m. rugpjūčio 13 d. pirkimo–pardavimo sutarties pakeitimų / papildymų.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

Dėl bylos faktinių aplinkybių

12. Apeliantė V. R. ir atsakovė UAB „SCANDAGRA“ 2014 m. rugpjūčio 13 d. sudarė pirkimo–pardavimo sutartį, kuria atsakovė UAB „SCANDAGRA“ įsipareigojo parduoti, o apeliantė nupirkti prekes sutartyje nustatytomis sąlygomis ir tvarka. Pagal sutarties 3.2 punktą jei atsiskaitymo už prekes terminas yra ilgesnis negu 30 dienų nuo prekių pardavimo, pirkėja įsipareigoja mokėti pardavėjai 0,033 proc. dydžio palūkanas nuo neapmokėtos sumos už kiekvieną dieną nuo prekių pardavimo dienos iki visiško atsiskaitymo dienos. Sutarties 3 punkte nustatyta, kad už prekes gali būti atsiskaitoma mokant jų kainą ir palūkanas pinigais arba kitu būdu, nustatytu šalių atskiru susitarimu; pirkėjai atsiskaitant dalimis, laikoma, kad pirmiausia apmokamos palūkanos. Sutarties 5.2 punkte nustatyta, kad pirkėjai laiku nesumokėjus už prekes sutartyje nustatyta tvarka bei užsakyme nustatytais terminais, pardavėja turi teisę reikalauti iš pirkėjos mokėti 0,06 proc. dydžio delspinigius nuo neapmokėtos sumos už kiekvieną pavėluotą atsiskaityti dieną iki faktiško atsikaitymo dienos (t. 1, b. l. 5-6).

13. Šalys 2014 m. gruodžio 5 d. sudarė susitarimą prie 2014 m. rugpjūčio 13 d. pirkimo–pardavimo sutarties, kuria susitarė, kad 2014 m. gruodžio 5 d. apeliantės skola už prekes pagal 2014 m. rugpjūčio 13 d. pirkimo–pardavimo sutartį yra 610 194,83 Lt; apeliantė įsipareigojo mokėti atsakovei 0,6 procentų dydžio palūkanas už kiekvieną uždelstą mėnesį nuo prekių pardavimo dienos iki visiško atsiskaitymo; skolą ir palūkanas apeliantė įsipareigojo sumokėti iki 2015 m. spalio 1 d., apeliantė įsipareigojo iki 2014 m. gruodžio 31 d. atsakovės naudai įkeisti 5 konkrečius žemės sklypus; šalys susitarė, kad maksimaliosios hipotekos suma yra 915 290 Lt (susitarimo 1-4, 6, 9 punktai) (t. 1, b. l. 15-16).

14. Šalys 2014 m. gruodžio 5 d. sudarė sutartį dėl skolinių įsipareigojimų užtikrinimo ir joje patvirtino, kad sutarties sudarymo dieną apeliantės įsiskolinimas atsakovei pagal 2014 m. rugpjūčio 13 d. pirkimo–pardavimo sutartį yra 176 724,64 Eur (6 10 194,83 Lt), apeliantė įsipareigojo sumokėti skolą ir palūkanas iki 2015 m. spalio 1 d., prievolės įvykdymo užtikrinimui įsipareigojo iki 2014 m. gruodžio 31 d. atsakovės naudai hipotekos lakštu įkeisti apeliantei nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą (sutarties 1, 2, 3.1 punktai) (t. 1, b. l. 17-18).

15. Šalys 2014 m. gruodžio 16 d. sudarė sutartį dėl maksimalios hipotekos, kuria apeliantė įkeitė atsakovės naudai 5 žemės sklypus, bendros 42 341,20 Eur (146 195,7) Lt vertės. Hipotekos sutarties 7 punkte nustatyta, kad hipoteka užtikrinami įsipareigojimai, kylantys iš 2014 m. rugpjūčio 13 d. pirkimo–pardavimo sutarties ir 2014 m. gruodžio 5 d. sutarties dėl skolinių įsipareigojimų su visais galimais jų sąlygų pakeitimais bei papildymais. Užtikrintos prievolės dydis – 176 724,64 Eur (610 194,83 Lt) (Hipotekos sutarties 7.1 punktas). Hipotekos sutarties 7.2 punkte nustatyta, kad šalys be sutartinės hipotekos, susitaria papildomai nustatyti maksimaliąją hipoteką 88 361,67 Eur (305 095,17 Lt) sumai, kuria užtikrinamas netesybų ir kreditorės (atsakovės) nuostolių, patirtų dėl užtikrintos prievolės neįvykdymo ir / ar netinkamo vykdymo kreditorei, atlyginimas. Skolos dydžio fiksavimo data nenustatyta (Hipotekos sutarties 7.3 punktas). Prievolės įvykdymo terminas – 2015 m. spalio 1 d. (Hipotekos sutarties 7.4 punktas) (t. 1, b. l. 19-24).

16. Vilniaus miesto 14-tojo notarų biuro notaras D. B. 2016 m. spalio 11 d. raštu Nr. S-157/16 informavo apeliantę, kad per 20 dienų nuo pranešimo išsiuntimo dienos nesumokėjus atsakovės, kaip hipotekos kreditorės, naudai 148 411,87 Eur, 10 173,79 Eur palūkanų, 9 976,31 Eur delspinigių, bus atliktas vykdomasis įrašas (t. 1, b. l. 25).

17. Apeliantė 2016 m. lapkričio 2 d. pateikė raštą notarui D. B., kuriame išdėstė nesutikimą / prieštaravimą dėl skolos; 2016 m. lapkričio 3 d. pateikė raštą atsakovei, prašydama pripažinti hipoteką baigta ir ją išregistruoti (t. 1, b. l. 26, 33).

18. Vilniaus miesto 14-tojo notarų biuro notaras D. B. 2016 m. lapkričio 28 d. išdavė vykdomąjį įrašą dėl apeliantės Hipotekos sutartimi užtikrintos prievolės priverstinio išieškojimo, skolos suma – 91 149,74 Eur, palūkanos – 5 173,79 Eur, delspinigiai – 9 976,31 Eur (iš viso 106 299,84 Eur, atlyginimas notarui – 243,65 Eur) (t. 1, b. l. 97).

Dėl ginčo esmės

19. Apeliantė pareiškė patikslintą ieškinį, kuriame prašė pripažinti hipoteka užtikrintą prievolę įvykdyta, pripažinti hipoteką pasibaigusia, panaikinti notaro D. B. 2016 m. lapkričio 28 d. vykdomąjį įrašą.

20. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad Hipotekos sutartimi užtikrinti įsipareigojimai nėra apriboti iki 2014 m. gruodžio 5 d. susidariusia 176 724,64 Eur įsipareigojimų suma, nes hipoteka yra užtikrinami visi ieškovės įsipareigojimai 2014 m. rugpjūčio 13 d. pirkimo–pardavimo sutarties ir 2014 m. gruodžio 5 d. sutarties dėl skolinių įsipareigojimų su visais galimais jų sąlygų pakeitimais ir papildymais pagrindu maksimaliai 176 724,64 Eur (610 194,83 Lt) sumai. Įvertinęs šalių pateiktus įrodymus, paaiškinimus, atsižvelgdamas į audito įmonės raštą, atsakovės skolos susidarymo pažymos duomenis, teismas padarė išvadą, kad apeliantė nėra įvykdžiusi visų hipoteka užtikrintų įsipareigojimų, todėl nėra pagrindo tenkinti ieškinį ir pripažinti hipoteka užtikrintą prievolę įvykdyta, todėl pasibaigusia ir panaikinti 2016 m. lapkričio 28 d. notaro vykdomąjį įrašą.

21. Apeliantė nesutikimą su skundžiamu sprendimu grindžia tuo, kad teismas, spręsdamas dėl hipotekos apimties netinkamai aiškino Hipotekos sutarties nuostatas, kad šios sutarties 7 punkte nustatyta, jog hipoteka užtikrinamos tik iki 2014 m. gruodžio 5 d. atsiradusios prievolės įvykdymas, t. y. 176 724,64 Eur sumokėjimas. Priešingai nei sprendė teismas, apeliantės vertinimu, taikytina CK 6.193 straipsnio 4 dalyje įtvirtina taisyklė sutarties sąlygas aiškinti prisijungusios šalies naudai, šiuo atveju apeliantės naudai. Taip pat apeliantė nurodo, kad teismo pozicija dėl apeliantės skolos sumokėjimo neaiški, jei teismas laikė, kad skolos likutis iš 174 724,64 Eur yra 16 492,87 Eur (kaip nurodyta audito įmonės rašte), turėjo pripažinti hipoteka užtikrintą prievolę įvykdyta iš dalies.

Dėl hipotekos apimties

22. Hipoteka – daiktinė teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą, kuria užtikrinamas esamos ar būsimos turtinės prievolės įvykdymas, kai įkeistas turtas neperduodamas kreditoriui (CK 4.170 straipsnis). Hipotekos paskirtis yra užtikrinti, kad skolininkas tinkamai įvykdytų savo prievolę kreditoriui. Sutartinė hipoteka pagal jos šalių teisių ir pareigų turinį gali būti kvalifikuojama kaip paprastoji, jungtinė, svetimo turto, maksimalioji, bendroji, sąlyginė (CK 4.175 straipsnio 3 dalis). Maksimalioji hipoteka CK 4.182 straipsnio 1 dalyje apibūdinta, kaip nekilnojamojo daikto įkeitimas, kai hipotekos sandoryje nurodoma tik maksimali įkeičiamu daiktu užtikrinamų įsipareigojimų apsaugojimo suma; hipotekos sandoryje privalo būti nurodyta, kad tai yra maksimaliosios hipotekos sandoris. Pagal CK 4.182 straipsnio 2 dalį maksimaliosios hipotekos skolos dydžio fiksavimo data gali būti nustatyta šalių susitarimu. Vėliau prisiimtų skolinių įsipareigojimų ši hipoteka neapsaugo. Hipotekos kreditoriaus prašymu skolos dydį taip pat fiksuoja antstolis išieškojimo procedūros metu.

23. CK 4.197 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad hipoteka pasibaigia, kai: 1) yra tinkamai įvykdytas skolinis įsipareigojimas arba hipoteka užtikrinta prievolė pasibaigia kitais hipotekos sandoryje ar įstatymuose nustatytais pagrindais; 2) teismo sprendimu ar kitu pagrindu panaikinama hipoteka; 3) hipotekos kreditorius arba hipotekos kreditoriaus buvimo vieta nežinoma dešimt metų nuo skolos mokėjimo termino pabaigos; 4) hipotekos objektas žuvo; 5) yra CPK nustatyti atvejai.

24. Kasacinis teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad, sprendžiant ginčus dėl sutartinės hipotekos turinio, būtina įvertinti jos, kaip sutarties laisvės principo išraiškos civiliniuose santykiuose, ypatumus, t. y. teismas sutartį turi išaiškinti pagal bendrąsias sutarčių aiškinimo taisykles, įtvirtintas CK 6.193–6.195 straipsniuose, ir suformuotą kasacinio teismo praktiką sutarčių aiškinimo klausimu. Sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes. Be to, aiškinant sutartį, būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais. Tai reiškia, kad hipotekos sutarties aiškinimas turi būti vienodai sąžiningas tiek kreditoriaus, tiek skolininko atžvilgiu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2014).

25. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aukščiau nurodytas hipoteką reglamentuojančias teisės normas, kasacinio teismo išaiškinimus, įvertinusi ginčo Hipotekos sutarties nuostatas, sutinka su apeliantės argumentu, kad šalių Hipotekos sutartimi užtikrintas prievolės įvykdymas yra apibrėžtas konkrečia 176 724,64 Eur (610 194,83 Lt) suma, kuri kyla iš 2014 m. rugpjūčio 13 d. pirkimo–pardavimo sutarties ir 2014 m. gruodžio 5 d. sutarties dėl skolinių įsipareigojimų (kuria šalys patvirtino apeliantės skolos dydį) bei 88 361,67 Eur (305 095,17 Lt) suma, kuria užtikrinamas netesybų ir nuostolių dėl užtikrintos prievolės netinkamo įvykdymo grąžinimas. Hipotekos sutartyje yra nurodyta, kad tai sutartinė maksimalioji hipoteka, 7.1 punkte nurodytas konkretus užtikrintos prievolės dydis, išreikštas suma (176 724,64 Eur (610 194,83 Lt)), sutarties 7 punkte nurodyta, iš kur yra kildinamas prievolės dydis (iš minėtų sutarčių). Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, į hipoteka užtikrintos prievolės apimtį patenka tik 2014 m. gruodžio 5 d. fiksuota skolos suma 176 724,64 Eur (610 194,83 Lt) ir tik iš šios prievolės kylančios netesybos bei nuostoliai.

26. Tai, kad pagal 2014 m. rugpjūčio 13 d. pirkimo–pardavimo sutartį kitos prievolės (mokėtinos sumos), atsiradusios po 2014 m. gruodžio 5 d., nepatenka į hipotekos apimtį, patvirtina tiek pačios Hipotekos sutarties turinys, tiek šalių veiksmų eiga sudarant: 1) 2014 m. gruodžio 5 d. susitarimą prie 2014 m. rugpjūčio 13 d. pirkimo–pardavimo sutarties; 2) 2014 m. gruodžio 5 d. sutartį dėl skolinių įsipareigojimų užtikrinimo; 3) Hipotekos sutartį. Šalys tiek minėtame 2014 m. gruodžio 5 d. susitarime, tiek tos pačios dienos sutartyje nustatė pagal 2014 m. rugpjūčio 13 d. pirkimo–pardavimo sutartį neįvykdytų įsipareigojimų dydį – 176 724,64 Eur (610 194,83 Lt), sumokėjimo terminą (2015 m. spalio 1 d.), apeliantės įsipareigojimą fiksuotos skolos grąžinimo užtikrinimui atsakovės naudai iki 2014 m. gruodžio 31 d. įkeisti nekilnojamąjį turtą. Kaip matyti, šalys kryptingai laikėsi sutartų nuostatų, Hipotekos sutartį šalys sudarė nustatytu terminu – 2014 m. gruodžio 16 d., apeliantė įkeitė būtent 5 žemės sklypus, susitarė dėl prievolės įvykdymo termino iki 2015 m. spalio 1 d., nustatė prievolės dydį – 176 724,64 Eur (610 194,83 Lt) ir 88 361,67 Eur (305 095,17 Lt) netesyboms ir nuostoliams dėl netinkamai įvykdytos prievolės (bendra suma – 265 086,31 Eur (915 290 Lt)). Akcentuotina, kad būtent tokį prievolės užtikrinimo dydį šalys nustatė ir 2014 m. gruodžio 5 d. susitarimo prie 2014 m. rugpjūčio 13 d. sutarties 9 punkte, kuriame numatyta, kad maksimaliosios hipotekos suma – 265 086,31 Eur (915 290 Lt).

27. Nurodytų aplinkybių pagrindu, įvertinus šalių derybas dėl skolos dydžio suderinimo 2014 m. gruodžio 5 d. ir Hipotekos sutarties sudarymo, sutarčių turinį, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino šalių sutartinius santykius iki sudarant Hipotekos sutartį, netinkamai aiškino aptartų sutarčių nuostatų esmę. Teisėjų kolegijos vertinimu, priešingai nei konstatuota skundžiamame sprendime, Hipotekos sutartimi yra užtikrintas 2014 m. gruodžio 5 d. nustatytas 176 724,64 Eur (610 194,83 Lt) dydžio apeliantės įsipareigojimo įvykdymas, taip pat iš šios prievolės kylančios netesybos ir nuostoliai. Byloje nesant duomenų apie Hipotekos sutarties pakeitimus / papildymus, kiti įsipareigojimai, atsiradę po 2014 m. gruodžio 5 d. laikytini nepatenkančiais į hipotekos apimtį.

Dėl hipoteka užtikrintos prievolės įvykdymo

28. Kaip minėta, Vilniaus miesto 14-tojo notarų biuro notaras D. B. 2016 m. lapkričio 28 d. išdavė vykdomąjį įrašą dėl apeliantės Hipotekos sutartimi užtikrintos prievolės priverstinio išieškojimo – 91 149,74 Eur, 5 173,79 Eur palūkanos, 9 976,31 Eur delspinigiai (iš viso 106 299,84 Eur, atlyginimas notarui – 243,65 Eur). Apeliantė su vykdomuoju įrašu nesutiko, procesiniuose dokumentuose nurodė, kad hipoteka užtikrintą prievolę yra įvykdžiusi, tai grindė tuo, kad 119 432,51 Eur skolą padengė atsakovei patiektais grūdais (pateikė 2016 m. balandžio 8 d. UAB „SCANDAGRA“ skolos susidarymą paaiškinančią pažymą), į banko sąskaitą atsakovei pervedė 62 262,13 Eur (pateikė 2016 m. spalio 31 d. pavedimo išrašą (nurodyta mokėjimo paskirtis – „2014 m. pirkimų skolos dengimas: 57 262,13 Eur skola už prekes ir 5 000 Eur palūkanos pagal 2014 m. balandžio 8 d. skolos susidarymo pažymą“) (t., 1, b. l. 28-29, 32), taip pat apeliantė teigė, kad prie padengtos skolos skaičiuotina papildomai 2 984,45 Eur už atsakovės netinkamai taikytą MATIF kainą už grūdus (pateikė apeliantės 2016 m. lapkričio 2 d. raštą, adresuotą notarui) (t., 1, b. l. 26). Apeliantė įrodinėjo, kad kiti jos įsiskolinimai, kylantys ne iš hipoteka užtikrintos 176 724,64 Eur sumos ir iš jos kylančių delspinigių / palūkanų paskaičiavimų, turi būti išieškomi bendra tvarka.

29. Atsakovė, nesutikdama su aukščiau nurodytais apeliantės argumentais, pažymėjo, kad apeliantė nėra įvykdžiusi hipoteka užtikrintos prievolės, pagal 2016 m. gruodžio 2 d. antstolio turto arešto aktą apeliantės skola siekia 106 952,91 Eur sumą, iš kurios 11 333,78 Eur pagal 2016 m. balandžio 8 d. skolos susidarymą paaiškinančią pažymą (laikant, kad apeliantė dalį skolos padengė 2016 m. spalio 31 d. pavedimu sumokėjusi 62 262,13 Eur) (t. 1, b. l. 28-29, 32), 7 674,05 Eur delspinigiai už nepadengtą skolą (pagal 2016 m. gegužės 10 d., 2016 m. birželio 1 d., 2016 m. liepos 7 d., 2016 m. rugpjūčio 10 d., 2016 m. rugsėjo 8 d., 2016 m. spalio 7 d. sąskaitas–faktūras) (t. 1, b. l. 69-74), 89 870,93 Eur skola, kurios mokėjimo terminas buvo nustatytas iki 2016 m. spalio 1 d. (pagal 2015 m. liepos 31 d., 2015 m. spalio 1 d., 2015 m. rugsėjo 30 d., 2015 m. rugpjūčio 31 d., 2015 m. rugpjūčio 31 d., 2016 m. spalio 1 d. sąskaitas–faktūras (t. 1, b. l. 57-66). Atsakovės teigimu, nepaisant to, kad 89 870,93 Eur skola susidariusi po 2014 m. gruodžio 5 d., ji kilo iš užsakymų pagal 2014 m. rugpjūčio 13 d. pirkimo–pardavimo sutartį, todėl ši skola taip pat yra užtikrinta Hipotekos sutartimi.

30. Atsižvelgiant į šalių argumentus, byloje nėra ginčo, kad 89 870,93 Eur skola yra atsiradusi po 2014 m. gruodžio 5 d., t. y. po šios datos išrašytų sąskaitų–faktūrų (2015 m. liepos–rugpjūčio mėn.). Tačiau nustačius, kad Hipotekos sutartimi yra užtikrintas konkrečios 2014 m. gruodžio 5 d. fiksuotos skolos sumos grąžinimas, laikytina, jog vėliau naujai atsiradusių prievolių įvykdymas nepatenka į hipoteka užtikrintos prievolės apimtį (šios nutarties 26 punktas), todėl 89 870,93 Eur skola į notaro vykdomąjį įrašą įtraukta nepagrįstai.

31. Siekiant nustatyti apeliantės ieškinyje suformuluotų reikalavimų pagrįstumą, būtina nustatyti, ar likusi notaro vykdomajame įraše nurodyta skolos suma (16 428,91 Eur (106 299,84 Eur - 89 870,93 Eur)) patenka į ginčo hipotekos apimtį, kitaip tariant, ar apeliantė įvykdė hipoteka užtikrintą prievolę visa apimtimi.

32. Apeliantė patikslintame ieškinyje laikėsi pozicijos, kad Hipotekos sutartimi užtikrintą prievolę (176 724,64 Eur (610 194,83 Lt) (su palūkanomis / delspinigiais) yra visiškai įvykdžiusi ir tai grindė tuo, jog: 1) 119 431 Eur skolos dalis yra laikoma sumokėta už apeliantės atsakovei pateiktus grūdus (tam pagrįsti pateikė atsakovės 2016 m. balandžio 8 d. skolos susidarymą paaiškinančią pažymą (laikotarpis 2014 m. gruodžio 1 d. – 2016 m. balandžio 8 d.), iš kurios matyti, kad skolos likutis pradžiai – 176 72,64 Eur, užskaita – 119 492,51 Eur, o likutis pabaigai – 73 595,91 Eur) (t. 1, b. l. 28-29); 2) 62 262,13 Eur sumokėta pavedimu į atsakovės banko sąskaitą (tam pagrįsti pateikė 2016 m. spalio 31 d. pavedimo išrašą) (t. 1, b. l. 32); 3) apeliantės skola mažintina 2 984,45 Eur dėl atsakovės klaidingai suskaičiuotos grūdų MATIF kainos (tam pagrįsti pateikė atsakovės atstovės 2016 m. gegužės 25 d. el. laišką, kuriame ši suma patvirtinama) (t. 1, b. l. 30-31). Apeliaciniame skunde apeliantė palaiko nurodytus argumentus, papildomai nurodo, kad jei vis dėlto teismas, remdamasis audito įmonės UAB Moore Stephens Vilnius 2016 m. lapkričio 16 d. raštu, laikė, kad apeliantės nesumokėtos skolos likutis 2016 m. spalio 31 d. yra 16 492,87 Eur, tai teismas turėjo ieškinį tenkinti iš dalies, pripažįstant prievolę iš dalies įvykdyta. Taip pat apeliaciniame skunde apeliantė neginčija, kad laiku neįvykdė Hipotekos sutartimi užtikrintos prievolės, t. y. iki 2015 m. spalio 1 d. nesumokėjo visos 176 724,64 Eur skolos, dėl to galėjo būti skaičiuojamos netesybos / palūkanos, tačiau atsakovė nepateikė konkrečių skaičiavimų (apeliacinio skundo 52, 61 punktas).

33. Kaip minėta, atsakovė tiek pirmosios instancijos teisme pateiktuose procesiniuose dokumentuose, tiek atsiliepime į apeliacinį skundą argumentavo, kad be 89 870,93 Eur skolos, apeliantės neįvykdyta prievolė, užtikrinta Hipotekos sutartimi, siekia 16 429 Eur sumą, kurią kildina iš atsakovės parengtos 2016 m. balandžio 28 d. skolos susidarymą paaiškinančios pažymos (skola – 11 333,78 Eur) ir 2016 m. gegužės–spalio mėn. sąskaitų–faktūrų už delspinigius (7 674,05 Eur) bei apeliantės permokos, perskaičiavus grūdų kainą (permoka – 2 578,83 Eur) (žr. nutarties 31 punktą; t. 2, b. l. 136, atsiliepimo į apeliacinį skundą 9.1-9.4 punktai). Taigi, atsakovė neginčija, kad apeliantė 176 724,64 Eur skolos dalį sumažino 119 462,51 Eur suma už atsakovei pateiktus grūdus, kaip nurodyta 2016 m. balandžio 8 d. skolos susidarymą paaiškinančioje pažymoje (t. 1, b. l. 28-29), 62 262,13 Eur sumokėjo pavedimu (t. 1, b. l. 32), tačiau nurodo, atitinkamai skolos (su palūkanomis ir delspinigiais) likutis 2016 m. balandžio 4 d. – 11 333,78 Eur (176 724,64 Eur - 119 462,51 Eur - 62 262,13 Eur). Atsakovė taip pat neginčija, kad apeliantės skolos dydis mažintinas dėl grūdų kainos perskaičiavimo, tačiau, jos teigimu, skola mažintina 2 578,83 Eur, o ne 2 984,45 Eur, kaip nurodo apeliantė (tai grindė 2016 m. vasario 17 d. ir 2015 m. lapkričio 23 d. apeliantės el. laiškais (t. 1, b. l. 158-160) ir atsakovės atstovės 2016 m. gegužės 25 d. el. laišku (t. 1, b. l. 30-31).

34. Be to, atsakovės nuomone, prie apeliantės skolos likučio pridėtina 7 674,05 Eur delspinigių suma pagal 2016 m. gegužės-spalio mėn. sąskaitas–faktūras, tam pagrįsti pateikė šias sąskaitas–faktūras ir delspinigių suvestines (t. 1, b. l. 68-74). Atsakovė nurodė, jog po 2016 m. balandžio 8 d. skolos susidarymą paaiškinančios pažymos apeliantė skolos nepadengė, todėl atsakovė iki kreipimosi į notarą (2016 m. spalio 1 d.) išrašė nurodytas sąskaitas–faktūras dėl delspinigių. Iš audito įmonės UAB Moore Stephens Vilnius (kuri veikdama apeliantės vardu siekė suderinti apeliantės skolos atsakovei dydį) 2016 m. lapkričio 16 d. rašto matyti, kad apeliantė neginčija, jog už laikotarpį nuo 2016 m. balandžio 8 d. – 2016 m. spalio 31 d. yra susidariusi 5 159,09 Eur mokėtina palūkanų suma (t. 1, b. l. 191). Nors iš byloje esančių atsakovės pateiktų sąskaitų–faktūrų, delspinigių suvestinių, negalima nustatyti, iš kokios sutarties, kokiu pagrindu atsiradę yra delspinigiai, bet iš audito įmonės rašto spręstina, jog pati apeliantė neginčija nesumokėtų delspinigių, užtikrintų Hipotekos sutartimi, egzistavimo fakto, nes pripažino 5 159,09 Eur delspinigių skolą.

35. Iš nurodytų duomenų, darytina išvada, kad apeliantė iš esmės neįrodė, kad yra apmokėjusi 11 333,78 Eur skolos likutį pagal 2016 m. balandžio 8 d. skolos susidarymą paaiškinančią pažymą (kad pažymoje esantys skolų duomenys patenka į Hipotekos sutartimi nustatytą hipotekos apimtį pati apeliantė pripažįsta) ir neginčija egzistuojant nesumokėtą delspinigių sumą (pripažįsta 5 159,09 Eur), susidariusią po minėtos pažymos sudarymo. Tai suponuoja išvadą, kad apeliantė neįrodė, jog yra visiškai įvykdžiusi Hipotekos sutartimi užtikrintą prievolę (CPK 178 straipsnis).

36. Apeliantė teigia, kad teismas pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, nes nesiaiškino aplinkybių dėl netesybų, nuostolių dydžio. Su tokia apeliantės pozicija iš dalies sutiktina. CPK 12 straipsnyje nustatyta, kad civilinės bylos visuose teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi principo. Jis lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims. Teismas nėra įrodinėjimo subjektas ir negali už šalis įvykdyti įrodinėjimo pareigos (CPK 178, 179 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-184/2011). Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-84/2014; kt.). Šiuo atveju, apeliantė apeliaciniame skunde (52 punktas) neginčija, kad Hipotekos sutartimi užtikrintos prievolės laiku neįvykdė, todėl galėjo būti skaičiuojami delspinigiai / palūkanos, tačiau, nesutikdama su atsakovės nurodytu delspinigių / palūkanų dydžiu, pati jokių konkrečių įrodymų į bylą nepateikė, tačiau atsakovės pateiktų delspinigių paskaičiavimų pagrįstumą turėjo įvertinti teismas. Šiuo atveju, pirmosios instancijos teismas, pripažinęs, kad 89 870,93 Eur skolos pagal 2015 m. liepos–rugpjūčio mėn. sąskaitas–faktūras grąžinimas patenka į Hipotekos sutartimi užtikrintos prievolės apimtį, iš esmės nesiaiškino ir nevertino, ar likusi 16 428,91 Eur (106 299,84 Eur – 89 870,93 Eur) skolos suma pagal notaro vykdomąjį įrašą patenka į hipotekos apimtį, taip pat nevertino, ar tai pagrindinė skola ar su delspinigiais / palūkanomis, kokia konkreti mokėtina delspinigių, palūkanų suma (atsižvelgiant ir tą aplinkybę, kad šalių 2014 m. rugpjūčio 13 d. pirkimo–pardavimo sutarties 3.3 punkte, nustatyta, jog pirkėjai atsiskaitant dalimis, pirmiausia sumokamos palūkanos).

37. Taigi, su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Hipotekos sutartimi užtikrinta prievolė yra neįvykta nėra pagrindo sutikti. Priešingai, iš bylos duomenų matyti, kad dalis hipoteka užtikrintos prievolės yra įvykdyta (žr., nutarties 30, 33, 35 punktus), tačiau siekiant nustatyti apeliantės ieškinio reikalavimų pagrįstumą, turėtų būti nustatyta, kokia hipoteka užtikrintos prievolės dalis nėra įvykdyta – nustatyta likusi skolinio įsipareigojimo apimtis (pagrindinės skolos ir delspinigių / palūkanų suma), taip pat vertinama dėl Hipotekos sutarties pakeitimo, atsižvelgiant į hipotekos objekto mažinimo aspektą (dėl hipoteka įkeistų žemės sklypų vertės). Įvertinus į tai, kad aptartų aplinkybių nustatymui byloje nėra pakankamai duomenų (pvz., įkeistų žemės sklypų vertė nurodyta Hipotekos sutartyje 2014 m. gruodžio 16 d., tačiau apie žemės sklypų vertę ginčo nagrinėjimo metu jokių duomenų nėra), tačiau dėl didelės apimties įrodymų surinkimo ir aplinkybių nustatymo, kurių nevertino pirmosios instancijos teismas, bylos pagal joje esančius įrodymus negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme, yra pagrindas skundžiamą sprendimą naikinti ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.

Dėl procesinės bylos baigties

38. Apibendrinant, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, pažeidė materialinės teisės normas netinkamai aiškindamas ginčo Hipotekos sutarties nuostatas, taip pat netinkamai taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, iki galo neatskleidė bylos esmės, todėl skundžiamas sprendimas naikintinas ir byla perduotina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, siekiant nustatyti ir įvertini nutarties 37 punkte nurodytas aplinkybės dėl hipoteka užtikrintos prievolės įvykdymo apimties, Hipotekos sutarties pakeitimo ir su tuo susijusius klausimus (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

39. Panaikinus skundžiamą sprendimą ir bylą grąžinus nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas nespręstinas, nes šiuo klausimu turės pasisakyti pirmosios instancijos teismas iš naujo išnagrinėjęs bylą iš esmės (CPK 93 straipsnis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325-331 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gegužės 23 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

Teisėjai Danguolė MartinavičienėGintaras PečiulisJūratė Varanauskaitė