Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Dalia Kačinskienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo SATIVA Group OU atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2014 m. vasario 21 d. nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės civilinėje byloje Nr. 2-1642-153/2014 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Galinta ir partneriai“ ieškinį atsakovui SATIVA Group OU dėl nuostolių atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėja nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas tenkintinas.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylos medžiagą, apelianto bei antrosios ginčo šalies procesiniuose dokumentuose išdėstytą motyvaciją, konstatuoja, kad apelianto atskirojo skundo argumentai sudaro pagrindą panaikinti skundžiamą teismo nutartį ir ja pritaikytą apelianto turto areštą (CK 329 str. 1 d., 338 str.). Į apelianto pateikto atskirojo skundo papildyme išdėstytus argumentus apeliacinės instancijos teismas atsižvelgia tik tiek, kiek jie nepažeidžia CPK normose įtvirtinto draudimo keisti (pildyti) skundo turinį, pasibaigus atskirojo skundo padavimo terminui (CPK 323 str., 338 str.).

Dėl arbitražinės išlygos ir šalių ginčo priskirtinumo

Apeliantas savo atskirajame skunde tvirtina, kad nagrinėjamu atveju nebuvo būtinųjų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui sąlygų, nes ieškinio reikalavimo patenkinimo, o tuo pačiu ir ieškovui palankaus teismo sprendimo negalimumą lemia šių reikalavimų priskirtinumas arbitražo kompetencijai. Šalys, sudarydamos 2013-06-17 sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) SG, kurios pagrindu ieškovas reiškia reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo, susitarė (sutarties 12.1 p.; b. l. 11-17 ) dėl arbitražinės išlygos, kuri pašalina teismo jurisdikciją, todėl šalių ginčas, kylantis iš šios sutarties, nagrinėtas išimtinai arbitraže, o ne teisme. Tačiau su tokia apelianto pozicija nesutinka ieškovas, atsiliepime į atskirąjį skundą nurodęs, kad ieškovo ieškinio atlyginti nuostolius teismingumo klausimą jau išsprendė Lietuvos apeliacinis teismas, priimdamas 2014-02-10 nutartį c.b. Nr. 2-243/2014, kurioje konstatuota, kad ginčas nagrinėtinas Lietuvos teismuose.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nurodyti ieškovo atsikirtimo argumentai nepraneigia apelianto atskirojo skundo teiginių dėl galimo ginčo arbitruotinumo. Minėtoje Lietuvos apeliacinio teismo 2014-02-10 nutartyje (b. l. 41-44), atsižvelgiant į ieškovo atskirajame skunde keliamą Lietuvos nacionalinių teismų ir užsienio teismo jurisdikcijos atribojimo klausimą (CPK 320 str.), nebuvo sprendžiama ir pasisakyta dėl bylų priskirtinumo teismui ar komerciniam arbitražui pagal tokį jų susitarimą, įrašytą sutarties 12.1. punkte. Apeliacinės instancijos teismas išdėstė tik motyvus dėl ginčo su tarptautiniu elementu teismingumo pagal nacionalines civilinio proceso bei Tarybos Reglamento (EB) Nr. 44/2001 „Dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo bei vykdymo užtikrinimo“ (toliau tekste - Reglamentas Nr. 44/2001) nuostatas, kurios nustato bendrojo, alternatyvaus, specialiojo, išimtinio, kelių tarpusavyje susijusių bylų ir sutartinio teismingumo taisykles, sprendžiant šalių ginčo tarptautinio teismingumo klausimą. Lietuvos Respublikai tapus Europos Sąjungos nare, minėtas Reglamentas tapo tarptautinio civilinio proceso šaltinis, sprendžiant teismingumo klausimus civilinėse ir komercinėse bylose. Kartu pažymėtina tai, kad Reglamento Nr. 44/2001 1 straipsnio, kuriame apibrėžta šio Reglamento taikymo sritis, 2 dalies d punkte nurodyta, kad Reglamentas netaikomas arbitražui. Be to, Teisingumo Teismo pažymėta, kad Reglamento Nr. 44/2001 netaikymas arbitražo naudai pagrįstas tuo, jog tarptautiniai susitarimai, būtent 1958 m. Niujorko konvencija dėl užsienio arbitražo sprendimų pripažinimo ir vykdymo (toliau – Niujorko konvencija), nustato taisykles, taikytinas arbitražo procesui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-03-16 nutartis c.b. Nr. 3K-3-116/2010). Vadinasi, Lietuvos apeliacinio teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-243/2014 nebuvo sprendžiamas šalių arbitražinio susitarimo (arbitražinės išlygos) bei ginčo priskirtinumo arbitražui klausimas, todėl toje byloje konstatuotos faktinės bei teisinės aplinkybės nėra aktualios nagrinėjant šį atsakovo atskirąjį skundą.

Lietuvos Respublikos Seimas 1995-01-17 nutarimu Nr. 1-760 ratifikavo Niujorko konvenciją. Ši konvencija yra Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis, todėl teismai, spręsdami klausimus, susijusius su arbitražu, ja privalo vadovautis, kai teismo nagrinėjamas klausimas sureguliuotas konvencijos (Konstitucijos 138 str. 3 dalis, CK 1.13 str.). Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad šios konvencijos nuostatos įpareigoja teismus pasiųsti šalis į arbitražą tuo atveju, jei yra įvykdomos dvi sąlygos: pirma, viena iš arbitražinio susitarimo pusių turi prašyti perduoti ginčą arbitražui ir, antra, teismas turi nustatyti, kad arbitražinė išlyga yra galiojanti, nėra netekusi galios arba gali būti įvykdyta. Pažymėtina, kad kartais arbitražinio susitarimo taikymas nagrinėjamam ginčui yra akivaizdus, o kartais tai gali būti nustatyta tik sudarius šalims galimybę visomis CPK nustatytomis įrodinėjimo priemonėmis teikti su tuo susijusius įrodymus bei atlikus tokių įrodymų vertinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-05-02 nutartis c. b. Nr. 3K-3-199/2012). Komercinio arbitražo įstatymo (toliau – KAĮ), priimto remiantis UNCITRAL parengto ir 1985 m. Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos priimto pavyzdinio įstatymo dėl tarptautinio komercinio arbitražo pagrindu, 3 straipsnio 5 dalyje arbitražinis susitarimas apibrėžtas kaip dviejų ar daugiau šalių susitarimas perduoti spręsti arbitražo teismui visus ar tam tikrus ginčus, kilusius ar galinčius kilti tarp jų dėl kokių nors konkrečių sutartinių ar kitokių teisinių santykių, kurie gali būti arbitražinio nagrinėjimo dalykas. Arbitražinis susitarimas gali būti įformintas kaip arbitražinė išlyga, įrašyta sutartyje, arba kaip šalių sudaryta atskira sutartis. Iš nurodytos įstatymo normos darytina išvada, kad arbitražinis susitarimas yra sutartis, kuria šalys susitaria spręsti tarpusavio ginčus ne teisme, o kita jų pasirinkta tvarka. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo teisminėje praktikoje yra konstatavęs, kad galiojantis arbitražinis susitarimas, kaip ir kiekviena kita sutartis, šalims yra privalomas ir jo būtina laikytis (pacta sunt servanda) (CK 6.189 str. 1 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-12 nutartis, priimta c. b. Nr. 3K-3-144/2008).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo plėtojama praktika dėl arbitražinio susitarimo, yra tokia, kad kilus abejonių dėl arbitražinio susitarimo buvimo ir jo galiojimo, abejonės aiškinamos arbitražinio susitarimo galiojimo naudai, t. y. taikomas principas in favor contractus. Ir net tuomet, jeigu kai kurie arbitražinio susitarimo aspektai yra netikslūs, teismas turėtų tokią šalių valią įgyvendinti, juolab, kad arbitražinėje išlygoje neaptartus aspektus gali užpildyti KAĮ nuostatos dėl arbitražo vietos, arbitrų skaičiaus, nagrinėjimo tvarkos (KAĮ 3 str. 8 d., 13 str., 19 str., 28 str., 29 str. ir kt.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-10-02 nutartis c.b. Nr. 3K-3-431/2013; 2013-12-13 nutartis c.b. Nr. 3K-3-666/2013). Pažymėtina, kad Vilniaus apygardos teismas gali teikti pagalbą skiriant arbitrus (KAĮ 14 str.), juos nušalinant nuo arbitražinės bylos nagrinėjimo (KAĮ 16 str.), atstatydinant ad hoc arbitražo arbitrus (KAĮ 17 str.), taikant laikinąsias apsaugos priemones ir užtikrinant įrodymus iki arbitražinio nagrinėjimo pradžios arba iki arbitražo teismo sudarymo (KAĮ 27 str.), išduodant vykdomuosius raštus dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (KAĮ 25 str.), apklausiant liudytojus (KAĮ 36 str.) ir renkant įrodymus (KAĮ 38 str.).

Toks arbitražinio susitarimo aiškinimas kasacinio teismų praktikoje taip pat reiškia, kad bendrosios kompetencijos teismas paprastai negali spręsti arbitražo kompetencijos klausimo, kol arbitrai nepriims sprendimo dėl savo jurisdikcijos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004-11-17 nutartis c.b. Nr. 3K-3-612/2004; 2010-02-09 nutartis c.b. Nr. 3K-3-64/2010; 2013-10-02 nutartis c.b. Nr. 3K-3-431/2013). Arbitražo teisė spręsti dėl savo jurisdikcijos įtvirtinta UNCITRAL tarptautinio komercinio arbitražo pavyzdinio įstatymo 16 straipsnyje, Komercinio arbitražo įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje. Nagrinėjamu atveju iš bylos duomenų nustatyta, kad apeliantas (SATIVA Group OU) siekia realizuoti susitarimą dėl sutartinių ginčų nagrinėjimo arbitraže. Jis anksčiau jau kreipėsi į Vilniaus komercinio arbitražo teismą su ieškiniu dėl prievolių pagal 2013-16-17 sutartį įvykdymo (dėl skolos priteisimo iš UAB „Galinta ir partneriai“), tačiau ginčą spręsti minėtame arbitraže 2013-11-08 nutartimi (b. l. 31-32) atsisakyta vien tuo pagrindu, kad atsakovas (t. y. UAB „Galinta ir partneriai“) nesutiko su būtent tokiu sudaryto arbitražinio susitarimo papildymu ir ginčo nagrinėjimu Vilniaus komercinio arbitražo teisme, todėl apeliantas siekia ginčo sprendimo Estijos arbitraže ad hoc, teismui paskiriant arbitrą (b. l. 96-109).

Esant tokiam arbitražinio susitarimo teisiniam reglamentavimui bei jį aiškinančiai kasacinio teismo praktikai, nagrinėjamoje byloje nenustatyta aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, jog ieškovo ir atsakovo sudarytoje sutartyje (2013-06-17 sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) SG) įtvirtintas arbitražinis susitarimas, įformintas kaip arbitražinė išlyga (sutarties 12.1 p.), yra negaliojantis, netekęs galios ar neįvykdytinas. Byloje nesama duomenų dėl pareikštų reikalavimų šioje sutartyje įtvirtintą arbitražinį susitarimą pripažinti negaliojančiu. Jeigu kuri nors šalis teigia, kad atitinkamas susitarimas yra ydingas, tai dėl jo pripažinimo negaliojančiu gali pateikti atitinkamą reikalavimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad ieškinio priėmimo stadijoje nesprendžiama dėl arbitražinio susitarimo turinio ir jo reikšmės. Esant arbitražiniam susitarimui, teisėjas ieškinio priėmimo stadijoje išaiškina tik atsakovo požiūrį ir valią dėl ginčo nagrinėtinumo teisme. Šie klausimai nagrinėjami ir sprendžiami tuo atveju, jeigu yra pareikštas reikalavimas dėl susitarimo pripažinimo negaliojančiu. Pažymėtina, kad KAĮ 10 straipsnyje yra nustatyta, kad arbitražinis susitarimas gali būti pripažintas negaliojančiu vienos iš šalių reikalavimu bendraisiais sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindais, taip pat nustačius, jog yra pažeisti KAĮ 9 ir 11 straipsnių reikalavimai (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2010-02-09 nutartis c.b. Nr. 3K-3-64/2010).

KAĮ 11 straipsnio 1 dalis numato, kad teismas, gavęs ieškinį dėl klausimo, dėl kurio šalys yra sudariusios arbitražinį susitarimą, atsisako jį priimti. Jeigu arbitražinio susitarimo sudarymo faktas paaiškėja po to, kai teismas priėmė ieškinį, teismas ieškinį dėl klausimo, dėl kurio yra sudarytas arbitražinis susitarimas, palieka nenagrinėtą. Šios įstatyme įtvirtintos nuostatos atkartojamos ir CPK nustatytose proceso teisės taisyklėse. Pagal CPK 137 straipsnio 2 dalies 6 punktą teismas atsisako priimti ieškinį, jeigu šalys yra sudariusios susitarimą perduoti tą ginčą spręsti arbitražui. Tuo atveju, kai aplinkybė dėl arbitražinio susitarimo sudarymo paaiškėja iškėlus bylą – teismas, vadovaudamasis CPK 296 straipsnio 1 dalies 9 punktu, ieškinį palieka nenagrinėtą. Toks pats reglamentavimas įtvirtintas ir Niujorko konvencijos II straipsnio 3 dalyje (susitariančiosios valstybės teismas, jeigu į jį patenka ieškinys tokiu klausimu, dėl kurio šalys sudarė šiame straipsnyje numatomą susitarimą, turi, vienai iš pusių prašant, pasiųsti puses į arbitražą, jeigu nenustato, kad minėtas susitarimas yra negaliojantis, neteko galios arba negali būti įvykdytas).

Iš šių teisinių nuostatų bei teismų praktikos apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad ieškovo pozicija, jog arbitražinė išlyga yra nevykdytina vien dėl to, kad šalys neaptarė jos įgyvendinimo ir arbitražinio ginčo nagrinėjimo konkrečios tvarkos, teisiškai ir faktiškai nepagrįsta.

Dėl bylos grąžinimo nagrinėti pirmosios instancijos teismui

Pagal formuojamą Lietuvos apeliacinio teismo praktiką laikoma, kad pradėto proceso teisėtumo klausimas yra aktualus viso proceso metu, t. y. visose civilinio proceso stadijose bylą nagrinėjant teisme. Tai reiškia, kad net ir tuomet, kai apeliacine tvarka sprendžiami klausimai, kurie tiesiogiai nėra susiję su pradėto proceso teisėtumu, pvz. sprendžiant dėl pirmosios instancijos teismo nutarčių taikyti laikinąsias apsaugos priemones teisėtumo ir pagrįstumo, apeliacinės instancijos teismas visų pirma ex officio gali ir turi įsitikinti pradėto ir vykstančio proceso teisėtumu. Jeigu egzistuoja pagrįstos abejonės dėl pradėto proceso teisėtumo, apeliacinės instancijos teismas turi panaikinti žemesnės instancijos teismo nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir šį klausimą perduoti nagrinėti iš naujo. Tuomet pirmosios instancijos teismas turi patikrinti, ar teisėtai buvo iškelta byla ir tik įsitikinęs savo procesinio sprendimo teisingumo, iš naujo išspręsti su bylos esme nesusijusį procesinį klausimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2014-02-04 nutartis c.b. Nr. 2-171/2014; 2010-04-01 nutartis c.b. Nr. 2-599-1/2010; 2009-10-29 nutartis c.b. Nr. 2-1225/2009).

Kadangi tarp šalių vyksta ginčas dėl arbitražinės išlygos, t. y. apeliantas prašo ieškovo UAB „Galinta ir partneriai“ ieškinį palikti nenagrinėtu ir ginčą perduoti nagrinėti arbitraže (b. l. 113-116), o ieškovas atsiliepime į atskirąjį skundą nurodo, kad 2013-06-17 sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) SH 12.1 punkte esanti nuostata negali būti įgyvendinta, nes šalys nesusitarė dėl arbitražinės išlygos įgyvendinimo, pirmosios instancijos teismas, iš naujo išnagrinėjęs ieškinio priskirtinumo bei priėmimo teisėtumo klausimą (CPK 137 str. 1 d., 296 str. 1 d. 9 p.), turi išspręsti klausimą dėl ieškovo prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Tokia išvada darytina remiantis teisiniu principu, kad iš ne teisės teisiniai padariniai negali atsirasti, konstituciniu principu, jog teismas turi realiai, o ne formaliai įvykdyti teisingumą byloje (Konstitucijos 109 str. 1 d.), taip pat remiantis jau įvardintais teismų precedentais dėl teisinėje valstybėje netoleruotinos situacijos, kai civilinėje byloje atliekami atskiri procesiniai veiksmai, priimami procesiniai sprendimai, nors akivaizdu, jog pati byla net negalėjo būti iškelta.

Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį ir į tokią aplinkybę, kad iš naujo pirmosios instancijos teisme sprendžiant ginčo priskirtinumo teismui klausimą bei laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumą ir pagrįstumą, vertėtų priimti domėn faktus, kad tarp šalių ginčas šioje civilinėje byloje kilo dėl galimai susidariusių nuostolių atlyginimo, apeliantui pažeidus sutarties vykdymo terminus, kuriuos apeliantas, teikdamas atskirąjį skundą, ginčija, nurodydamas netinkamą sutarties vykdymo terminų traktavimą, skaičiavimą (b. l. 62). Be to, ir apeliantas yra pareiškęs reikalavimą ieškovui UAB „Galinta ir partneriai“ Estijoje arbitraže dėl 580 161,68 EUR skolos už parduotas prekes priteisimo (b. l. 96-109), vadinasi, taip pat turi, preliminariai vertinant, pagrįstą materialinį reikalavimą, kas sąlygoja atsižvelgti ne tik į ieškovo šioje civilinėje byloje reikalavimo sumos dydį, bet ir šalių tarpusavio sutartinius santykius, jų įsipareigojimus.

Kiti apelianto atskirajame skunde ir ieškovo atsiliepime į skundą nurodyti argumentai neturi teisinės reikšmės sprendžiant dėl skundžiamos teismo nutarties laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimu teisėtumo ir pagrįstumo, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.

Apeliantas prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme apmokėti, tačiau iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos nepateikė įrodymų, patvirtinančių patirtų išlaidų dydį, todėl šios išlaidos nepriteistinos (CPK 98 str. 1 d.). Sumokėto žyminio mokesčio už atskirąjį skundą atlyginimo klausimas bus sprendžiamas bylą išnagrinėjus iš esmės.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2014 m. vasario 21 d. nutartį panaikinti ir klausimą dėl ieškovo prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.