Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko (teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Konstantino Gurino ir Kazio Kailiūno

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Pfizer Luxembourg SARL filialo atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. liepos 8 d. nutarties, kuria teismas taikė laikinąsias apsaugos priemones – atsakovo Pfizer Luxembourg SARL filialo turto areštą civilinėje byloje Nr. 2-5317-578/2009, iškeltoje pagal ieškovo likviduojamas Farmacijos departamento prie Sveikatos apsaugos ministerijos ieškinį atsakovui Pfizer Luxembourg SARL filialui dėl skolos už suteiktas paslaugas priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Nors teismas, spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nesprendžia klausimų, susijusių su ieškinio pagrįstumu, tačiau turi preliminariai patikrinti, ar prašomos taikyti apsaugos priemonės susijusios su pareikštais reikalavimais atsakovui. Šiuo atveju ieškovo išdėstytas aplinkybes pagrindžiantys įrodymai – PVM sąskaitos faktūros bei suderinimo aktai pasirašyti ne tarp ieškovo ir atsakovo, o tarp ieškovo ir Pfizer H.C.P. Corporation atstovybės bei ieškovo ir Pharmacia enterprises S.A. atstovybės. Ieškovas paslaugų, už kurių atlikimą pareiškė reikalavimus byloje, atsakovui nėra suteikęs. Todėl nepagrįstas ir teismo argumentas, kad atsakovas vengia sumokėti skolą, kadangi tokios pareigos jis neturi.Teismas nepagrįstai apie ieškovo prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą nepranešė atsakovui, nors to neprašė ieškovas. Apeliantui ieškovo prašoma priteisti pinigų suma nėra didelė ir nėra grėsmės, kad neareštavus jo turto, pasunkės teismo sprendimo įvykdymas. Visų pirma, 2007 m. atsakovo apmokestinamosios pajamos sudarė 28 277 873 Lt, o pelnas 3 011 233 Lt. Pagal įmonės 2008 m. rugpjūčio 26 d. duomenis įmonės ilgalaikio turto vertė siekė 3 008 618 Lt, trumpalaikis turtas 5,87 karto viršijo trumpalaikius įsipareigojimus. 2009 m. atsakovo finansinė padėtis nepasikeitė, įsiskolinimų valdžios institucijoms nėra. Be to, atsakovo vykdoma veikla – rinkodaros bei klinikinių tyrimų paslaugų teikimas Belgijoje, Anglijoje ir JAV įsteigtoms farmacijos įmonėms pagal ilgalaikes sutartis, nėra susijusi su paslaugų teikėjų galima komercine rizika. Per pastaruosius 12 mėnesių mažiausia atsakovo disponuota pinigų suma bankų sąskaitose sudarė 399 367 eurų, o remiantis 2009 m. birželio 30 d. duomenimis – 1 045 119,39 eurų. Vilniaus apygardos teismas 2009 m. liepos 28 d. nutartimi panaikino savo taikytas laikinąsias apsaugos priemones civilinėje byloje Nr. 2-5318-661/2009, kurioje ieškinį pareiškė tas pats ieškovas ir faktinės aplinkybės labai panašios į nagrinėjamos bylos aplinkybes.

Atsakovas vengia vykdyti įsipareigojimus ieškovui ir sumokėti už suteiktas paslaugas. Ieškovo pateikti įrodymai nesudaro pagrindo spręsti, kad ieškinio suma jam yra nedidelė ir kad ateityje nebus grėsmės, jog ieškovui galimai palankus sprendimas bus neįvykdytas.Teismas pagrįstai apie prašymo nagrinėjimą neinformavo atsakovo, kuris būtų visomis įmanomomis priemonėmis vengęs vykdyti prievoles.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.

Teisinėje valstybėje vyraujantys teisingumo, protingumo, ekonomiškumo principai įpareigoja teismą jau pirmojoje civilinio proceso stadijoje įsitikinti, ar civilinė byla pagal pareikštą reikalavimą gali būti iškelta. Teismui nustačius, kad nėra bent vienos teisės kreiptis į teismą teigiamos prielaidos ar egzistuoja neigiama prielaida, civilinė byla negali būti iškelta, o iškelta byla turi būti nutraukta (CPK 137 str. 2 d. 1, 3, 4 p., 293 str., 1, 2, 3, 6 p.). Tuo atveju, kai nustatoma, jog ieškovas nesilaikė teisės kreiptis į teismą tinkamo realizavimo sąlygų, galimi dvejopi teisiniai padariniai. Jeigu nustatomas bent vienas CPK 137 straipsnio antrosios dalies 2, 5, 6, 7 ar 8 punkte įtvirtintas pagrindas, teismas ieškinį turi atsisakyti priimti. Tuo tarpu teismui nustačius ieškinio formos ar turinio trūkumų, turi būti nustatytas terminas ieškinio trūkumams pašalinti (CPK 138 str.). Per teismo nustatytą terminą pašalinus ieškinio trūkumus, teismas turi ieškinį priimti, o jų nepašalinus, laikyti ieškinį nepaduotu ir grąžinti ieškovui (CPK 115 str. 5 d., 138 str.). Nepastebėjęs šių trūkumų civilinės bylos iškėlimo stadijoje, bylą nagrinėjantis teismas turėtų nustatyti ieškovui terminą ieškinio turinio trūkumams pašalinti, o jų nepašalinus - turi ieškinį palikti nenagrinėtą (CPK 296 str. 1 d. 11 p. ir 2 d.). Kai teismas civilinę bylą iškelia nepaisydamas to, kad ieškinį turėjo atsisakyti priimti arba nustatyti terminą jo formos ar turinio trūkumams šalinti, laikoma, kad procesas prieš atsakovą prasidėjo neteisėtai.

Pradėto proceso teisėtumo klausimas yra aktualus viso proceso metu, t. y. visose civilinio proceso stadijose bylą nagrinėjant teisme. Tai reiškia, kad net ir tuomet, kai apeliacine tvarka sprendžiami klausimai, kurie tiesiogiai nėra susiję su pradėto proceso teisėtumu, pavyzdžiui, sprendžiant dėl pirmosios instancijos teismo nutarčių taikyti laikinąsias apsaugos priemones teisėtumo ir pagrįstumo, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija visų pirma ex officio (iš lot. k. „pagal pareigas“) gali ir turi įsitikinti pradėto ir vykstančio proceso teisėtumu. Jeigu egzistuoja pagrįstos abejonės dėl pradėto proceso teisėtumo, apeliacinės instancijos teismas turi panaikinti žemesnės instancijos teismo nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (ar atsisakymo taikyti tokias priemones) ir šį klausimą perduoti nagrinėti iš naujo. Tuomet pirmosios instancijos teismas turi patikrinti, ar iš tiesų teisėtai iškėlė civilinę bylą, ir tik įsitikinęs savo procesinio sprendimo teisingumu, iš naujo išspręsti su bylos esme nesusijusį procesinį klausimą. Tokia išvada darytina remiantis teisiniu principu, kad iš ne teisės teisiniai padariniai negali atsirasti, konstituciniu principu, jog teismas turi realiai, o ne formaliai įvykdyti teisingumą byloje (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 str. 1 d.), taip pat teismų praktika (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. balandžio 30 d. nutartis civ. byloje Nr. 2-502/2009). Teisinėje valstybėje negali būti toleruojama situacija, kai civilinėje byloje atliekami atskiri procesiniai veiksmai, priimami procesiniai sprendimai, nors akivaizdu, jog pati byla net negalėjo būti iškelta. Priešingu atveju bylinėjimasis taptų beprasmis, nukentėtų sąžiningų asmenų teisės ir teisėti interesai, jie nepagrįstai patirtų bylinėjimosi kaštų, taip pat būtų nepagrįstai didinamos valstybės išlaidos.

Viena iš būtinų civilinės bylos iškėlimo sąlygų – proceso šalių subjektiškumas, t. y. civilinio teisnumo turėjimas ir veiksnumo įgijimas. Šalimis civiliniame procese gali būti tik fiziniai ar juridiniai asmenys (CPK 38 str.). Tai reiškia, jog įmonių, įstaigų, organizacijų galėjimas būti civilinių procesinių teisinių santykių subjektu siejamas su juridinio asmens statuso turėjimu. Lietuvos civilinėje teisėje laikoma, kad tam tikras asmuo įgyja juridinio asmens statusą nuo jo įregistravimo juridinių asmenų registre dienos (CK 2.63 str. 1 d.). Tik nuo šio momento toks asmuo įgyja civilinį teisnumą, t. y. galėjimą turėti teises, o kartu ir civilinį veiksnumą, t. y. gebėjimą savo veiksmais įgyti teises ir pareigas (CK 2.74 str.). Taigi, juridinio asmens, skirtingai nei fizinio asmens, teisnumas ir veiksnumas sutampa ir atsiranda nuo jo įregistravimo juridinių asmenų registre momento. Pagal Lietuvos tarptautinės privatinės teisės normose įtvirtintą inkorporacijos principą užsienio juridinių asmenų civilinis teisnumas nustatomas pagal valstybės, kurioje šie asmenys įsteigti, teisę (CK 1.19 str. 1 d.). Tai reiškia, kad užsienio juridinio asmens galėjimą būti civilinio proceso šalimi lemia jo įsteigimo valstybės įstatymai. Tuo tarpu šių užsienio juridinių asmenų įsteigtiems filialams ir atstovybėms Lietuvoje taikoma Lietuvos Respublikos teisė (CK 1.21 str. 1 d.). Teisėjų kolegija pažymi, jog juridinio asmens – tiek nacionalinio, tiek ir užsienio filialas yra tik jį įsteigusio juridinio asmens struktūrinis padalinys, turintis savo buveinę ir atliekantis visas ar dalį juridinio asmens funkcijų (CK 2.53 str. 1 d.). Tai nėra juridinis asmuo, todėl negali būti savarankišku teisės subjektu (CK 2.53 str. 2 d.). Esant tokioms aplinkybėms, procesas prieš nacionalinio ar užsienio juridinio asmens įsteigtą filialą negali būti pradėtas. Nurodytos taisyklės, nustatančios asmens civilinį teisinį subjektiškumą apskritai, taikomos ir sprendžiant klausimą, ar asmuo turi civilinį procesinį teisinį subjektiškumą (teisnumą ir veiksnumą).

Kitas klausimas – kokie procesiniai padariniai turėtų atsirasti, jeigu ieškovas atsakovu byloje patraukė užsienio juridinio asmens filialą.

Proceso įstatymas tiesiogiai neįtvirtina draudimo pradėti procesą pagal neteisnaus asmens paduotą ieškinį (pareiškimą), tačiau teismų praktikoje neteisnaus asmens paduotą ieškinį pagal įstatymo analogiją atsisakoma priimti kaip nenagrinėtiną teisme (CPK 137 str. 2 d. 1 p. ir 3 str. 6 d.). Kai ieškovas yra teisnus, tačiau neveiksnus asmuo, teismas ieškinį turėtų atsisakyti priimti remdamasis CPK 137 straipsnio antrosios dalies 7 punktu, tačiau tai aktualu tik fiziniam asmeniui, nes, kaip minėta, juridinio asmens teisnumas ir veiksnumas sutampa. Taigi, ieškovo civilinio procesinio teisnumo turėjimas yra teigiama teisės kreiptis į teismą prielaida, o veiksnumo įgijimas– tinkama šios teisės realizavimo sąlyga. Tuo tarpu reikalavimas, kad atsakovu būtų patrauktas tik civilinį procesinį teisnumą turintis asmuo, tiesiogiai nepatenka nei tarp teisės kreiptis į teismą teigiamų prielaidų ar neigiamų prielaidų, ar šios teisės tinkamo realizavimo sąlygų, kurios sudarytų pagrindą atsisakyti priimti ieškinį (CPK 137 str. 2 d.), t. y. tokia situacija, kai ieškinys (pareiškimas) paduodamas neteisniam asmeniui, tiesiogiai nėra sprendžiama civilinio proceso įstatyme. Akivaizdu, jog proceso pradėjimas prieš asmenį, kuris neturi civilinio procesinio teisnumo, reiškia šio proceso neteisėtumą. Teisėjų kolegijos nuomone, ieškovui pareiškus reikalavimą juridinio asmens filialui (taip pat ir užsienio juridinio asmens filialui), teismas tai turėtų vertinti kaip situaciją, kai ieškinyje nenurodytas atsakovas, nes pagal CPK 111 straipsnio antrosios dalies 2 punktą ieškinyje turi būti nurodyti duomenys apie juridinius asmenis, kurie yra dalyvaujantys byloje asmenys (CPK 135 str.). Atsakovo nenurodymas arba asmens, neturinčio civilinio procesinio teisnumo nurodymas atsakovu, turi būti vertinamas kaip ieškinio trūkumas. Esant tokiam trūkumui, teismas turi nustatyti terminą ieškinio trūkumui pašalinti – nurodyti asmenį, kuris turėtų civilinį procesinį teisnumą ir veiksnumą, t. y. galėtų būti patrauktas atsakovu byloje. Teismui to nepadarius ir iškėlus civilinę bylą, civilinio procesinio teisnumo neturinčio asmens atžvilgiu, turėtų būti sprendžiamas klausimas dėl ieškinio trūkumų šalinimo jau iškeltoje byloje. Ieškovui nepašalinus trūkumų ir nenurodžius asmens, kuris gali būti atsakovu byloje, teismas turėtų ieškinį palikti nenagrinėtą (CPK 296 str. 1 d. 11 p. ir 2 d.).

Nagrinėjamoje byloje ieškovas atsakovu nurodė užsienio juridinio asmens Pfizer Luxembourg SARL filialą Lietuvoje. Atsakovas atskirajame skunde kelia abejones dėl jam pareikšto reikalavimo nepagrįstumo ir įrodinėja, jog jis nėra tinkamas atsakovas byloje, o atsakovais turėtų būti patraukti Pfizer H.C.P. Corporation atstovybė bei Pharmacia enterprises S.A. atstovybė, su kuriais ieškovas ir turėjo teisinių santykių, iš kurių kildina savo reikalavimus. Teisėjų kolegija pažymi, jog šalių tinkamumo klausimas procese sprendžiamas nagrinėjant ginčą iš esmės, o ne sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (CPK 45 str.). Be to, netinkamos šalies pakeitimas tinkama galimas tik tuomet, kai ir tinkama, ir netinkama šalis turi civilinį procesinį teisnumą ir veiksnumą. Tačiau tuo atveju, kai ieškinys pareiškiamas užsienio juridinio asmens filialui, t. y. subjektui, kuris pagal Lietuvos civilinio proceso taisykles negali būti šalimi procese, nes neturi civilinio procesinio teisnumo, klausimas dėl netinkamos šalies pakeitimo tinkama apskritai negali būti keliamas, kadangi nėra asmens, kuris galėtų būti atsakovu byloje. Iš Juridinių asmenų registre esančių duomenų matyti, kad Pfizer Luxembourg SARL filialas yra užsienio juridinio asmens įsteigtas filialas, o ne savarankiškas juridinis asmuo, todėl laikoma, kad procesas prieš šį užsienio juridinio asmens struktūrinį padalinį negalėjo prasidėti.

Teisėjų kolegijos nuomone, nors atsakovo nenurodymas nesudaro pagrindo atsisakyti priimti ieškinį, tačiau pradėtas procesas prieš asmenį, kuris neturi civilinio procesinio teisnumo ir veiksnumo, pagal galimus padarinius laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atveju turėtų būti prilygintas situacijai, kai procesas pradėtas neteisėtai. Todėl aukščiau išdėstyti motyvai dėl teismo pareigos sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo įsitikinti pradėto proceso teisėtumu, taip pat reikšmingi ir sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teisėtumo, jeigu jos pritaikytos civilinio procesinio teisnumo neturinčio asmens atžvilgiu. Tokios praktikos laikomasi ir teismų praktikoje (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. gruodžio 31 d. nutartis civ. byloje Nr. 2-949/2008). Atkreiptinas dėmesys, kad laikinosios apsaugos priemonės taikomos ieškinyje pareikštų reikalavimų, ieškovo nukreiptų priešingai proceso šaliai, užtikrinimui, t. y. jos paprastai taikomos atsakovo atžvilgiu (CPK XI skyriaus penktasis skirsnis). Kartu pastebėtina, kad būtent užsienio juridinio asmens, bet ne ieškinyje atsakovu įvardijamo filialo, turtinė padėtis gali turėti esminės reikšmės sprendžiant klausimą, ar yra pagrindas kaip laikinąją apsaugos priemonę taikyti šio asmens turto areštą.

Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pradėjo procesą prieš užsienio juridinio asmens filialą ir jo turtui taikė areštą byloje. Todėl žemesnės instancijos teismo nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo naikintina ir šis klausimas perduotinas nagrinėti iš naujo (CPK 337 str. 3 p.). Teismas, prieš spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, turi nustatyti ieškovui terminą ieškinio trūkumams šalinti – nurodyti atsakovą, kuris turėtų civilinį procesinį teisnumą ir veiksnumą. Tik tuomet, jeigu ieškovas pašalins ieškinio trūkumus, teismas galės spręsti, ar egzistuoja pagrindas taikyti atsakovu patraukto asmens atžvilgiu laikinąsias apsaugos priemones. Ieškovui nepašalinus nurodyto trūkumo, teismas ieškinį turi laikyti nepaduotu ir grąžinti ieškovui (CPK 115 str. 5 d., 138 str.).

Esant tokioms aplinkybėms, apelianto atskirajame skunde bei atsiliepime į jį išdėstyti argumentai nėra reikšmingi nagrinėjamo klausimo teisingam išsprendimui. Tai, kad žemesnės instancijos teismas išsprendė panašaus pobūdžio bylas pagal to paties ieškovo ieškinius kitų užsienio juridinių asmenų filialų atžvilgiu ir priteisė ieškovui pinigų sumas iš šių filialų nesudaro pagrindo daryti kitokią išvadą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2009 m. liepos 8 d. nutartį panaikinti ir perduoti pirmosios instancijos teismui šį klausimą nagrinėti iš naujo.