- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-02-10
- Bylos Nr.
- 2-243/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-56-3-01097-2013-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Rasa Gudžiūnienė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Galinta ir partneriai“
- Atsakovas
- Estijos Respublikos bendrovei SATIVA Group OU
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rasa Gudžiūnienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Galinta ir partneriai“ atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2013 m. gruodžio 13 d. nutarties, kuria atsisakyta priimta ieškinį, priimtos civilinėje byloje Nr. 2-2940-230/2013 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Galinta ir partneriai“ ieškinį atsakovui Estijos Respublikos bendrovei SATIVA Group OU dėl nuostolių atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovo 1 043 625 Lt nuostolių. Reikalavimą grindė šalių 2013 m. birželio 17 d. grikių pirkimo-pardavimo sutartimi, kuria atsakovas įsipareigojo ieškovui iki 2013 m. rugpjūčio 1 d. pristatyti 2 500 tonų grikių. Atsakovui nespėjus įvykdyti prievolės iki nustatyto termino, 2013 m. liepos 24 d. šalys papildomu susitarimu pakeitė krovinio pristatymo terminą iki 2013 m. rugsėjo 1 d. Atsakovas pilnai neįvykdė įsipareigojimų pristatyti krovinį į Varėną Incoterms DAP 2010 sąlygomis iki 2013 m. rugsėjo 1 d., todėl ieškovas negalėjo laiku įvykdyti savo įsipareigojimų UAB „Grand rice company“, dėl ko pastaroji vienašališkai nutraukė sutartį su ieškovu ir vadovaudamasi su ieškovu sudarytos Sutarties 2 6.1.2 punktu, pareikalavo sumokėti 1 043 625 Lt baudą, kurią ieškovas sumokėjo 2013 m. lapkričio 5 d. Ieškovas prašo šiuos nuostolius priteisti iš atsakovo.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Kauno apygardos teismas 2013 m. gruodžio 13 d. nutartimi atsisakė priimti ieškinį, kaip nenagrinėtiną Lietuvos Respublikos teismuose ir grąžino jį padavusiam asmeniui. Teismo vertinimu, ieškovas vienašališkai nutraukė šalių Sutartį ir prašo nuostolių atlyginimo, todėl ieškinys atsakovui pareikštas ne dėl sutarties įvykdymo, o dėl nuostolių atlyginimo, o nuotolius atsakovas gali atlyginti ir toje valstybėje narėje, kurioje yra jo buveinės vieta. Todėl 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo 5 straipsnio 1 dalies b punktas, nustatantis teismų jurisdikcijos prezumpciją nagrinėjamu atveju netaikytinas; o Reglamento 2 straipsnio nuostata dėl teismingumo pagal atsakovo (juridinio asmens) buvimo vietą reiškia, kad ir civilinės bylos dėl piniginių prievolių vykdymo nagrinėjamos Europos Sąjungos valstybėje narėje, kurioje yra atsakovo (juridinio asmens) buvimo vieta, Estijos Respublikoje.
Teismas taip pat pažymėjo, kad šalys Sutarties Nr.1706 SG 12.1 punkte buvo numačiusios arbitražinę išlygą, jog visi ginčai ir nesutarimai, kylantys iš šalių Sutarties arba su ja susiję, bus sprendžiami šalių derybomis, o neradus abiems pusėms priimtino sprendimo, ginčas bus perduodamas nagrinėti arbitražo teismui. Tačiau nepaisant šios išlygos, teismo vertinimu, šalys nebuvo susitarusios, kad iš minėtos sutarties kylantys ginčai būtų nagrinėjami arbitražo teisme, nes iki sutarties sudarymo šalys dėl tokios sąlygos nesiderėjo, jos atskirai neaptarė ir nenusprendė, kokia tvarka ir kokiame arbitražo teisme turi būti nagrinėjami tarp jų kilę ginčai, taigi tokiu būdu neišreiškė ketinimų ir tikslų, kad tarp jų kilę ginčai būtų nagrinėjami būtent arbitražo teisme. Teismas atkreipė dėmesį, kad tokios pozicijos laikėsi ir Vilniaus komercinio arbitražo teismas, kuris 2013 m. lapkričio 8 d. nutartimi arbitražo byloje Nr. 282 atsisakė nagrinėti šalių ginčą, konstatuodamas, kad šalių sudarytas arbitražinis susitarimas nebuvo papildytas taip, kad ginčai būtų nagrinėjami būtent Vilniaus komercinio arbitražo teisme pagal šio arbitražo teismo patvirtintas taisykles.
III. Atskirojo skundo argumentai
Atskiruoju skundu ieškovas prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Ieškovas reiškia reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo, tačiau toks reikalavimas yra susijęs su Sutartimi ir jos vykdymu, kadangi būtent dėl netinkamo Sutarties vykdymo ieškovas patyrė nuostolius. Todėl, ieškovo įsitikinimu, reikalavimas atsakovui kyla iš sutartinių teisinių santykių - netinkamo Sutarties vykdymo. Tais atvejais, kai yra sudaroma prekių-pirkimo pardavimo sutartis, Reglamento 5 straipsnio 1 dalies b punktas duoda aiškią nuorodą į atitinkamos prievolės vykdymo vietą, kuri yra valstybėje narėje, į kurią prekės buvo arba turėjo būti pristatytos. Reglamentas neišskiria prekių pirkimo-pardavimo sutarties atvejų esant kitą prievolės vykdymo vietą arba kitą „atitinkama prievole“ tais atvejais, kai yra reiškiami ir kiti reikalavimai, susiję su prekių pirkimo-pardavimo sutartimi. Dėl šios priežasties, nepriklausomai nuo to, koks reikalavimas keliamas iš prekių-pirkimo pardavimo sutarties, jeigu prekių pristatymo vieta yra Lietuvoje, tokia bylą nagrinėti turi jurisdikciją būtent Lietuvos Respublikos teismas. Pažymi, kad aiškindamas Reglamento 5 straipsnio 1 punkto taikymo atvejus ir tvarką, Europos Teisingumo Teismas 2007 m. gegužės 3 d. sprendimu byloje Nr. C-386/05, konstatavo, kad „Reglamento Nr. 44/2001 kontekste, priešingai nei tvirtina Lexx [viena iš bylos šalių], ši specialios jurisdikcijos sutartinių prievolių srityje taisyklė numato pristatymo vietą kaip atskirą ryšio kriterijų, kurį reikia taikyti visiems ginčams, kylantiems iš tos pačios prekių pardavimo sutarties, o ne tik tiems, kurie kyla dėl pačios pristatymo prievolės.“ Taigi Ieškovo dėstomos pozicijos, kad nepriklausomai nuo to, kokio pobūdžio reikalavimas, kylantis iš pirkimo-pardavimo sutarties vykdymo (ar dėl skolos priteisimo, ar dėl nuostolių atlyginimo, ar dėl prekių pristatymo), yra reiškiamas, visas tokias bylas turi jurisdikciją nagrinėti tos Europos Sąjungos valstybės narės teismas, kurios teritorijoje yra prekių pristatymo vieta. Nagrinėjamu atveju prekių pristatymo vieta buvo Varėnoje, Lietuvos Respublikos teritorijoje. Todėl, vadovaujantis Reglamento 5 straipsnio 1 punktu, ginčas, kylantis iš Sutarties (įskaitant ir ginčus dėl Sutarties nevykdymo atsiradusių nuostolių atlyginimo) gali būti nagrinėjamas Lietuvos Respublikos teismuose. Reglamento 5 straipsnio 3 punkte numatyta, kad valstybėje narėje nuolat gyvenančiam asmeniui byla dėl civilinės teisės pažeidimu, delikto arba kvazidelikto gali būti iškelta vietos, kurioje įvyko žala sukėlęs įvykis ar jis gali įvykti, todėl vadovaujantis Reglamento 5 straipsnio 3 punktu, ginčas taip pat turi būti nagrinėjamas būtent Lietuvos Respublikos teismuose - nagrinėjamu atveju Kauno apygardos teisme.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (-ių) (atskirojo (-ųjų)) skundo (-ų) faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųstos teismo sprendimo (nutarties) dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir analizuoja apeliaciniame (-iuose) (atskirajame (-uosiuose)) skunde (-uose) nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 str.).
Nagrinėjama byla turi užsienio (tarptautinį) elementą, kadangi atsakovu šioje byloje yra patrauktas užsienio juridinis asmuo – Estijos Respublikos bendrovė SATIVA Group OU. Atsakovui reiškiamas reikalavimas atlyginti 1 043 625 Lt nuostolius, kuriuos ieškovas kildina iš šalių 2013 m. birželio 17 d. grikių pirkimo-pardavimo sutarties su papildomu susitarimu, kurios atsakovas nustatytais terminais pilnai neįvykdė ir ieškovas dėl to patyrė nuostolius.
Užsienio (tarptautinio) elemento civilinėje byloje buvimas lemia tam tikrus proceso teisės taikymo ypatumus. Tarptautinį civilinį procesą reglamentuoja ne tik nacionalinė teisė, bet ir dvišalės bei daugiašalės valstybių sutartys. CPK 780 straipsnyje nustatyta taisyklė, kad CPK nuostatos taikomos, jeigu tarptautinė sutartis, kurios dalyvė yra Lietuvos Respublika, atitinkamų santykių nereglamentuoja kitaip. Be to, Lietuvos Respublika, kaip ir Estijos Respublika, daugiašalės sutarties pagrindu 2004 m. gegužės 1 d. tapo Europos Sąjungos nare. Europos Sąjungos institucijos bendriems siekiams įgyvendinti pagal konvenciniu pagrindu nustatytą kompetenciją išleidžia įvairius teisės aktus, todėl tarptautinio civilinio proceso šaltinis sprendžiant ginčus tarp šalių, kurios yra Europos Sąjungos valstybių narių subjektai, yra ir Europos Sąjungos teisės aktai. Šioje byloje aktualūs Europos Sąjungos teisės aktai yra: Europos Bendrijos Steigimo Sutartis, kaip pirminės Europos Sąjungos teisės šaltinis ir antrinės Europos Sąjungos teisės šaltiniai, tai yra Tarybos Reglamentas (EB) Nr. 44/2001 „Dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo bei vykdymo užtikrinimo“ (toliau tekste - Reglamentas Nr. 44/2001).
CPK 782 straipsnyje yra nustatyta, kad bylą nagrinėjantis teismas privalo savo iniciatyva patikrinti, ar byla teisminga Lietuvos Respublikos teismams. Reglamentas Nr. 44/2001 taip pat reikalauja, kad teismas savo jurisdikciją tikrintų ex officio. Reglamente Nr. 44/2001 yra įtvirtintas bendras siekis, kad Europos Sąjungos valstybių teismų jurisdikciją reglamentuotų privalomas ir tiesiogiai taikomas Bendrijos teisės aktas. Reglamento Nr. 44/2001 įžanginės dalies 12 punkte pabrėžiama, jog jurisdikcija turėtų būti nustatoma ne tik pagal atsakovo gyvenamąją vietą, bet ir pagal kitą, alternatyvų, jurisdikcijos pagrindą, atsižvelgiant į glaudų ryšį tarp teismo ir bylos arba siekiant padėti tinkamai vykdyti teisingumą. Tiek Lietuvos Respublika, tiek Estijos Respublika yra Europos Sąjungos narės, todėl sprendžiant bylos, turinčios tarptautinį elementą, teismingumo klausimą, taikytinos Reglamento Nr. 44/2001 nuostatos.
Reglamentas Nr. 44/2001 nustato bendrojo, alternatyvaus, specialiojo, išimtinio, kelių tarpusavyje susijusių bylų ir sutartinio teismingumo taisykles. Reglamento Nr. 44/200 2 straipsnyje
yra įtvirtintas bendrasis principas, kad byla teisminga atsakovo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teismams. Valstybėje narėje nuolat gyvenantiems asmenims bylos gali būti keliamos kitos valstybės narės teismuose tik pagal Reglamento Nr. 44/2001 II skyriaus 2–7 skirsniuose nustatytas taisykles (Reglamento Nr. 44/2001 3 str.)
Reglamento Nr. 44/2001 2 straipsnyje įtvirtinta bendrosios jurisdikcijos taisyklė, pagal kurią valstybėje narėje nuolat gyvenantiems asmenims, nepaisant jų pilietybės, bylos turi būti keliamos nuolatinės gyvenamosios vietos (juridinių asmenų oficialios buveinės, centrinės administracijos arba pagrindinės verslo vietos) valstybės narės teismuose. Be bendrosios, Reglamente Nr. 44/2001 nustatytos ir alternatyviosios jurisdikcijos taisyklės, pagal kurias ieškovas gali rinktis, į kurios valstybės narės teismą kreiptis. Viena svarbiausių alternatyviosios jurisdikcijos taisyklių įtvirtinta Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 1 punkte ir taikoma byloms, kylančioms iš sutartinių santykių. Pagal šią taisyklę byla gali būti iškelta atitinkamos sutartinės prievolės vykdymo vietos teismuose.
Nagrinėjamu atveju ieškovas reiškia reikalavimą dėl atlyginimo nuostolių, kildinamų iš netinkamo prievolės pagal Sutartį įvykdymo (t.y. dėl dalies prekių, numatytų pristatyti pagal sutartį, nepristatymo). Taigi ieškiniu ginčijamas tinkamas prievolės, kylančios iš sutarties, vykdymas Lietuvos teritorijoje. Pagal Reglamento 5 straipsnio 1 dalies b punktą, byla dėl sutarties gali būti iškelta atitinkamos prievolės vykdymo vietos teismuose; parduodant prekes – valstybėje narėje, į kurią prekės buvo arba turėtų būti pristatytos pagal sutartį. Šiuo atveju ieškovo užsakytas krovinys turėjo būti pristatytas į Varėną, Lietuvos Respublikoje, todėl vadovaujantis Reglamento 5 straipsnio 1 dalimi šalių ginčas kylantis iš Sutarties, gali būti nagrinėjamas Lietuvos Respublikos teismuose.
Vadovaujantis išdėstytu, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad yra pagrindas panaikinti skundžiamą teismo nutartį ir ieškinio priėmimo klausimą perduodamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Lietuvos apeliacinis teismas, vadovaudamasis civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2013 m. gruodžio 13 d. nutartį panaikinti ir klausimą dėl ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Galinta ir partneriai“ ieškinio atsakovui Estijos Respublikos bendrovei SATIVA Group OU priėmimo perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.