- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-03-14
- Bylos Nr.
- e2A-423-254/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-09-3-00736-2018-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Dalė Burdulienė
- Pareiškėjas
- V. K.
- Suinteresuotas asmuo
- valstybės įmonei Turto bankui, uždarajai akcinei bendrovei „Leimesta“
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Dalė Burdulienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos V. K. apeliacinį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 2 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos V. K. pareiškimą dėl nuosavybės teisės pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo suinteresuotiems asmenims valstybės įmonei Turto bankui, uždarajai akcinei bendrovei „Leimesta“.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėja V. K. kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydama nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėja įgijo nuosavybės teises į butą, esantį (duomenys neskelbtini), registro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pagal įgyjamąją senatį.
2. Nurodė, kad minėtas butas priklausė jos tėvui V. V., kuris jam buvo suteiktas 1977 m. kaip Lazdijų melioracijos statybos valdybos (toliau – MSV) darbuotojui. 1991 m. rugsėjo mėnesį pagal Butų privatizavimo įstatymą tėvas minėtą butą nusipirko iš darbovietės, tačiau pirkimo–pardavimo sandorio notariškai nepatvirtino, dėl kokių priežasčių to nepadarė, nežino. Viešajame registre butas įregistruotas Lietuvos Respublikos vardu. Pareiškėjos motina mirė 2001 m., o tėvas – 2004 m. Testamentu tėvas butą paliko pareiškėjai, į notarą dėl palikimo priėmimo pareiškėja kreipėsi 2018 m., tačiau notaras neišdavė paveldėjimo teisės liudijimo, praleidus įstatyme nustatytą terminą palikimui priimti. Pareiškėja pažymėjo, kad ginčo bute gyvena su savo šeima, jį prižiūri, moka mokesčius.
Atsiliepimas
3. Suinteresuotas asmuo UAB „Leimesta“ atsiliepimu sutiko su pareiškimu ir jame nurodytomis aplinkybėmis, prašė jį tenkinti.
4. Suinteresuotas asmuo VĮ Turto bankas atsiliepimu prašė pareiškimą atmesti. Nurodė, kad nors byloje yra pateikti duomenys apie tai, jog ginčo butas 1992 m. buvo privatizuotas, tačiau pareiškėjos pasirinktas jos teisių gynimo būdas, t. y. reikalavimas pripažinti nuosavybės teisę pagal įgyjamąją senatį, nėra tinkamas ir galimas būdas įgyti nuosavybę į valstybės vardu registruotą turtą.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Alytaus apylinkės teismas 2018 m. lapkričio 2 d. sprendimu pareiškėjos V. K. pareiškimą atmetė.
6. Bylos duomenimis teismas nustatė, kad pareiškėjos V. K. tėvas V. V. 1992 m. rugsėjo 7 d. Lazdijų valstybinei melioracijos įmonei sumokėjo 4424 rublių už butą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame jis gyveno nuo 1980 m. vasario 12 d. ir buvo deklaravęs gyvenamąją vietą, tačiau pirkimo–pardavimo sandorio notarine forma neįformino. Pareiškėjos motina N. V. mirė (duomenys neskelbtini), tėvas V. V. – (duomenys neskelbtini). V. V. 2003 m. rugsėjo 3 d. testamentu visą jam priklausantį kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, kur jis bebūtų ir iš ko besusidėtų, paliko pareiškėjai V. K., tačiau po V. V. mirties paveldėjimo byla nebuvo užvesta. V. V. vardu nuosavybės teise nėra įregistruotų nekilnojamųjų daiktų, esančių Lietuvos Respublikoje.
7. Teismas pastebėjo, kad nagrinėjamu atvejui nekilo ginčo, jog V. V. buto pirkimo–pardavimo sutarties notariškai nepatvirtino, nors toks reikalavimas įtvirtintas pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu galiojusio CK 255 straipsnio ir Butų privatizavimo įstatymo 10 straipsnio nuostatose. Todėl teismas konstatavo, kad ginčo butas netapo privačia V. V. nuosavybe. Nuo 1992 m. lapkričio 10 d. ginčo buto nuosavybės teisė įregistruota Lietuvos Respublikos vardu, (jau po to, kai pareiškėjos tėvas V. V. 1992 m. rugsėjo 7 d. sumokėjo pinigus už butą). Nuo 1992 m. lapkričio 10 d. turtas patikėjimo teisė įregistruotas Lazdijų valstybinės melioracijos įmonės vardu.
8. Vadovaudamasis byloje esančiais įrodymais, liudytojų parodymais, teismas nustatė, kad pareiškėja daugiau kaip dešimt metų valdo ginčo butą, juo rūpinasi, jį prižiūri, tvarko ir moka mokesčius. Tačiau teismas laikė, kad vien dėl to pripažinti, kad pareiškėja minėtą turtą įgijo pagal įgyjamąją senatį, nepakanka. Nuosavybės teisių įgijimo procedūra neužbaigta pareiškėjos tėvui neįgyvendinus teisės į nuosavybę, o rūpinimasis turtu, turto išlaikymas pats savaime nesudaro pagrindo konstatuoti daikto valdymą kaip savo (Šiaulių apygardos teismo 2017 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-141-440/2017). Be to, pareiškėja nepaveldėjo V. V. turto, įskaitant ir teisės įgyti nuosavybės teisę į butą pagal įgyjamąją senatį, nes V. V. palikimas iki šiol nėra priimtas.
9. Teismas pažymėjo, kad kito asmens nuosavybės teisės įregistravimas viešame registre, kol nepaneigtas tokios registracijos teisėtumas (teisinio pagrindo registracijai buvimas), pats savaime yra pakankamas teisinis pagrindas pripažinti, kad daikto valdymas nesukuria teisinių padarinių įgyjamosios senaties instituto taikymo prasme, nepaneigiant daikto valdymo teisėtumo kitais teisiniais pagrindais, pvz., panaudos teise (CK 4.22 straipsnio 2 dalis, 6.629 straipsnio 1 dalis). Todėl teismas darė išvadą, kad kol nepaneigta nuosavybės teisė į butą ir jo registracijos teisėtumas, faktas, kad pareiškėja valdo tą daiktą daugiau kaip 10 metų, nesukuria teisinių padarinių ir pareiškėja negali įgyti daikto savo nuosavybėn įgyjamąja senatimi. Nuosavybės teisės gali būti pripažintos ginčo teisenos tvarka nuginčijus viešajame registre kito asmens vardu registruotą turtą. Todėl teismas pareiškėjai išaiškino, kad ji į teismą turi kreiptis kitu, nei nagrinėjamu atveju kreipėsi, pagrindu. Nustatęs minėtas aplinkybes, teismas atmetė pareiškėjos pareiškimą kaip nepagrįstą.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
10. Apeliaciniu skundu pareiškėja V. K. prašo teismo panaikinti Alytaus apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškimą tenkinti ir nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad V. K. įgijo nuosavybės teises į butą, esantį (duomenys neskelbtini), kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pagal įgyjamąją senatį. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
10.1. Skundžiamu sprendimu teismas neįvertino, kad už turtą V. V. yra sumokėjęs pačios valstybės nustatytą visą pinigų sumą. Todėl susidarė iš esmės negalima situacija, kai valstybė yra praturtėjusi V. V. sąskaita.
10.2. Skundžiamu sprendimu be pagrindo suteikta absoliuti reikšmė formaliam nuosavybės teisių registravimui viešame registre. Pažymi, kad nekilnojamojo turto registravimas ir jo pirkimo–pardavimo sutartis yra skirtingi dalykai. Turto pirkimo–pardavimo sutartis yra nuosavybės teisės įgijimo (perleidimo) pagrindas (LR CK 4.47 straipsnio 1 punktas, 6.305 straipsnio 1 dalis). Tuo tarpu turto įregistravimas nėra nuosavybės teisės atsiradimo pagrindas. Nuosavybės teisė negali būti tapatinama su teisine registracija, todėl turi būti vertinami teismui pateikti įrodymai, kurie patvirtina, jog pareiškėjos tėvas, sumokėdamas už turtą valstybei pačios valstybės nustatytą sumą, nuosavybės teisę iš valstybinės transformavo į privačią, tuo labiau, kad valstybės patikėtinis UAB „Leimesta“ savo procesiniuose dokumentuose nurodė, kad realiai jis minimu turtu niekada nedisponavo ir jis nebuvo jų balanse.
10.3. Apeliantė nesutinka su teismo išvada, kad kol nepaneigtas nuosavybės teisės registravimas viešame registre, vien faktas, kad pareiškėja turtą valdo daugiau kaip 10 metų, nesukuria teisinių padarinių ir pareiškėja negali įgyti daikto savo nuosavybėn pagal įgyjamąją senatį. Pažymi, kad teismui buvo pateikti dokumentai, patvirtinantys, kad V. V. už butą yra sumokęs visą pačios valstybės nustatytą pinigų sumą, kas iš esmės ir paneigia viešajame registre esančius duomenis, parodo, jog tokie duomenys yra tik formalūs ir neatitinka faktinių aplinkybių.
10.4. Teismas, sprendime nurodydamas, kad pareiškėja į teismą turi kreiptis kitu pagrindu, nei kreipėsi nagrinėjamu atveju, nenurodė koks tai galėtų būti pagrindas, todėl pažeidė CPK 443 straipsnio 8 dalies nuostatas, nesiėmė visų būtinų priemonių, kad būtų išaiškintos bylos aplinkybės.
Atsiliepimas
2. Atsiliepimu į apeliacinį skundą suinteresuotas asmuo VĮ Turto bankas prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:
11.1. Priešingai nei teigia apeliantė, draudimas įgyjamąja senatimi įgyti daiktus yra siejamas ne tik su šių daiktų priklausymu valstybei ar savivaldybei, tačiau ir su šių daiktų registravimu kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 straipsnio 3 dalis). Pažymi, kad CK 4.69 straipsnio 3 dalies nuostata yra imperatyvaus pobūdžio, todėl šis draudimas užkerta kelią įgyti daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi nepriklausomai nuo kitų įstatyme nustatytų sąlygų tokiam įgijimui buvimo. Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnio nuostata numato, kad visi Nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka.
11.2. Suinteresuotas asmuo sutinka su apeliantės argumentais, kad turto įregistravimas nėra nuosavybės teisės atsiradimo pagrindas. Nagrinėjamojoje byloje yra duomenų apie tai, kad ginčo butas 1992 metais buvo privatizuotas. Todėl pareiškėjos pasirinktas teisių gynimo būdas (reikalavimas pripažinti nuosavybės teisę pagal įgyjamąją senatį) šioje situacijoje nėra tinkamas ir galimas įgyti nuosavybę į valstybės vardu registruotą turtą. Pareiškimo atmetimas neužkerta pareiškėjai kelio pasirinkti kitą nuosavybės teisės įteisinimo būdą.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
3. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnis).
4. Teisėja nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, jų nenurodė ir apeliantė, todėl apskųsto sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertintinas paduoto apeliacinio skundo ribose (CPK 320 straipsnio 2 dalis).
5. Nagrinėjamoje byloje šalių ginčas kilo dėl to, ar egzistuoja būtinosios sąlygos teismui nustatyti pareiškėjos nuosavybės teisės pagal įgyjamąją senatį faktą į butą, esantį Kapų g. 28-2, Leipalingio miestelyje, Leipalingio seniūnijoje, Druskininkų savivaldybėje (CK 4.68 straipsnio 2 dalis).
6. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad įgyjamosios senaties institutas yra skirtas spragoms nuosavybės teisiniuose santykiuose užpildyti ir teisinės padėties netikrumui juose panaikinti, daiktų apyvartos galimumui užtikrinti ir daiktą valdančio asmens teisinei padėčiai stabilizuoti. Šia prasme daikto valdymas iš esmės yra faktinė būsena, kuri gali sukelti teisės į daiktą atsiradimą – nuosavybės teisės atsiradimą įgyjamąja senatimi (CK 4.47 straipsnio 11 punktas). Nuosavybės teisės pripažinimo įgyjamosios senaties pagrindu instituto paskirtis yra ,,įteisinti“ realiai esančią nuosavybės teisę; taikant šį institutą užpildomos nuosavybės teisės įgijimo procedūrų spragos ir ištaisomos sandorių dėl nuosavybės teisės įgijimo sudarymo klaidos. Atviro daikto valdymo sąlyga pagal CK 4.68 straipsnį nuosavybės teisei įgyjamąja senatimi pripažinti gali būti nustatyta nepriklausomai nuo to, ar daikto valdymo faktas buvo įregistruotas viešame registre. Teisme nustačius visas nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi sąlygas, valdymo teisės pagrindu teismo sprendimu pareiškėjui gali būti pripažinta nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi į daiktą, jeigu dėl konkretaus daikto įgijimo nuosavybės teise įgyjamosios senaties pagrindu nėra apribojimų ar draudimų (CK 4.68–4.71 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011).
7. CK 4.69 straipsnio, nustatančio, kokie daiktai gali būti įgyjami nuosavybėn įgyjamąja senatimi, 3 dalyje nustatyta, kad įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama nuosavybės teisė į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus bei į kito asmens (ne valdytojo) vardu registruotus daiktus. Pagal teisinį reguliavimą fizinis ar juridinis asmuo, kuris nėra daikto savininkas, bet yra sąžiningai įgijęs daiktą bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdęs nekilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip dešimt metų arba kilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip trejus metus, kai per visą valdymo laikotarpį daikto savininkas turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, bet nė karto nepasinaudojo ja, įgyja nuosavybės teisę į tą daiktą (CK 4.68 straipsnio 1 dalis).
8. Apeliacinės instancijos teismas pastebi, kad pareiškėja savo reikalavimą sieja su palikėjo – pareiškėjos tėvo V. V., mirusio (duomenys neskelbtini), asmeniu ir nurodo, kad ginčo butą jis valdė nuo 1980 m. iki mirties bei sąžiningai jį įsigijo. Ieškinyje ji nurodė, kad po tėvo V. V. mirties ji perėmė ginčo buto valdymą ir juo rūpinosi toliau kaip savo. Tačiau šios aplinkybės būtų reikšmingos tik tuo aspektu, kad CK 4.71 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog tuo atveju, kai per įgyjamosios senaties laiką daikto valdymas vienam iš kito perėjo keliems asmenims ir kiekvieno iš jų valdymas atitiko šio kodekso 4.68 straipsnyje nustatytus reikalavimus, tai tų asmenų valdymo laikas skaičiuojamas kartu. Tai reiškia, kad pagrindu įgyti nuosavybės teisę pagal įgyjamąją senatį gali būti laikomas net ir kelių valdytojų bendras daikto valdymo laikas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2018 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-189-701/2018). Tačiau apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pagal byloje surinktą medžiagą teismas neturi nei teisinio, nei faktinio pagrindo pritarti apeliantei, kad ji ginčo daiktą galėjo teisėtai valdyti kaip savo, nes šis turtas yra įregistruotas nuosavybės teise kito asmens vardu ir pareiškėjai šios aplinkybės yra žinomos.
9. Pareiškėja nurodo, kad ginčo butas buvo suteiktas jos tėvui V. V. 1977 m. kaip Lazdijų melioracijos statybos valdybos darbuotojui, kuris šį butą nusipirko, 1992 m. rugsėjo 7 d. sumokėdamas Lazdijų valstybinės melioracijos įmonei 4424 rublius. Apeliantė sprendžia, kad jos tėvui sumokėjus už turtą valstybei jos pačios nustatytą sumą, nuosavybės teisė iš valstybinės transformavo į privačią, nepriklausomai nuo to, kad buto pirkimo–pardavimo sutarties šalys notariškai nepatvirtino. Šie pareiškėjos argumentai yra neteisingi.
10. Pagal kasacinio teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-207-219/2018) valstybės nuosavybe laikomas turtas sukurtas valstybės lėšomis. Iš byloje esančio Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko 2018 m. birželio 18 d. išrašo matyti, kad nuo 1992 m. lapkričio 10 d. ginčo buto nuosavybės teisė įregistruota Lietuvos Respublikos vardu, o nuo 1992 m. lapkričio 10 d. turtas patikėjimo teise buvo valdomas Lazdijų valstybinės melioracijos įmonės (Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko 2018 m. birželio 18 d. išrašo 4.1, 6.1 punktai, b. l. 19). Šių įrašų pagrindas yra 1992-09-15 Savivaldybės tarybos sprendimas. Taigi, nors byloje yra duomenys (21-23), kad pareiškėjos tėvas V. V. 1992 m. rugsėjo 7 d. Lazdijų valstybinės melioracijos įmonei sumokėjo 4424 rublius (b. l. 23), siekdamas privatizuoti valstybei priklausantį turtą, tačiau byloje nėra ginčo, kad šalys buto pirkimo–pardavimo sutarties notariškai nepatvirtino, nors toks reikalavimas imperatyviai įtvirtintas pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu galiojusio CK 255 straipsnio ir Butų privatizavimo įstatymo 10 straipsnio nuostatose.
11. Viešosios nuosavybės perleidimas privačion nuosavybėn buvo vykdytas 1991 m. gegužės 28 d. Butų privatizavimo įstatymo, taip pat 1991 m. vasario 28 d. Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka. Sistemiškai aiškinant šių specialiųjų teisės aktų nuostatas ir CK 4.69 straipsnio 3 dalį, kasacinis teismas konstatavo, kad valstybei nuosavybės teise priklausančio turto negalima įgyti privačion nuosavybėn kitaip, nei specialiuosiuose teisės aktuose nustatyta tvarka, įgyjamosios senaties institutas nėra pagrindas viešajai nuosavybei transformuotis į privačiąją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2011). Pareiškėjos tėvas neįgijo valstybei nuosavybės teise priklausančio turto, nes buto privatizavimo procedūros nebuvo baigtos, todėl nėra pagrindo pritarti pareiškėjai, kad Lietuvos Respublikos nuosavybės teisės į turtą transformavosi į privačią nuosavybę, o VĮ Registrų centro duomenų bazėje įrašas apie ginčo turto priklausomybę Lietuvos Respublikos vardu liko tik formaliai.
12. Pastebėtina, kad CK 4.69 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas imperatyvas negali būti aiškinamas kitaip, kaip draudimas įgyjamosios senaties būdu įgyti nuosavybės teisę į daiktą, kuris priklauso valstybei ar savivaldybei. Šis draudimas užkerta kelią įgyti daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi nepriklausomai nuo kitų įstatyme nustatytų sąlygų tokiam įgijimui buvimo, nes tai reiškia, kad tokio daikto asmuo negali teisėtai valdyti kaip savo. Kasacinis teismas išaiškino, kad bet koks valstybei priklausančio daikto valdymas, nepriklausomai nuo jo laiko ir bet kokių kitų aplinkybių, negali būti pripažintas pagrindu įgyjamajai senačiai taikyti. Jeigu statiniai buvo sukurti kaip valstybės nuosavybės teisės objektai ir valstybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo perduoti (parduoti ar kitaip pagal įstatymus perleisti) privačių asmenų nuosavybėn, tai jie turi būti vertinami kaip priklausantys valstybei nuosavybės teise ir pagal CK 4.69 straipsnio 3 dalį draudžiama juos pripažinti įgytus nuosavybės teise įgyjamąja senatimi dėl jų ilgalaikio valdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011).
13. Pastebėtina, kad CK 4.69 straipsnio 3 dalyje taip pat imperatyviai nustatyta, kad įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama nuosavybės teisė ir į kito asmens (ne valdytojo) vardu registruotus daiktus. Pagal bylos duomenis nustatyta (b. l. 18), kad Lietuvos Respublikos vardu įregistruotą turtą patikėjimo teise valdžiusi Lazdijų valstybinė melioracijos įmonė nuo 1994-03-15 buvo reorganizuota į Lazdijų valstybinę akcinę melioracijos įmonę. Pastaroji įmonė 1995-10-25 Lazdijų rajono savivaldybės sprendimu Nr. 102 buvo reorganizuota į akcinę bendrovę „Leimesta“, kuri nuo 2002-07-15 reorganizuota į UAB „Leimesta“. Trečiasis asmuo UAB „Leimesta“ į bylą pateiktoje informacijoje (b. l. 17, 18) patvirtino, kad pagal bendrovės įstatus ji yra visų pirmiau buvusių paminėtų įmonių teisių ir pareigų perėmėja. Taip pat nurodė, kad, nors yra buvusios Lazdijų valstybinės melioracijos įmonės teisių ir pareigų perėmėja, bet butas bendrovei perduotas nebuvo ir bendrovė šiuo turtu niekada nesinaudojo, jo nevaldė ir nedisponavo. Tačiau net laikant, kad trečiasis asmuo turėjo pagrindą šio turto valdymą įregistruoti savo vardu, bet to ilgą laiką neįgyvendino, nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi vis tiek negali būti įgyjama, galiojant pirmiau nurodytai CK 4.69 straipsnio 3 dalies nuostatai, kad įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama nuosavybės teisė į kito asmens (ne valdytojo) vardu registruotus daiktus.
14. Pareiškėja apeliaciniame skunde nurodė, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 443 straipsnio 8 dalies nuostatas, nes nesiėmė visų būtinų priemonių, kad būtų išaiškintos bylos aplinkybės. Pareiškėjos nuomone, teismas tik formaliai nurodė, kad ji kreipėsi į teismą ne tuo pagrindu, tačiau konkrečiai neatskleidė, kokiu būdu pareiškėja galėtų apginti savo teises.
15. Pareiškėjos nurodyta CPK 443 straipsnio 8 dalis reglamentuoja, kad šio Kodekso V dalyje nustatyta tvarka teismas turi imtis visų būtinų priemonių, kad būtų visapusiškai išaiškintos bylos aplinkybės. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ši teisės norma negali būti suprantama taip, kad bylą nagrinėjantis teismas sprendime, kuriuo atmetė pareiškėjos pareiškimą, nenustatęs sąlygų pripažinti, kad pareiškėja pagal įgyjamąją senatį įgijo nuosavybės teisę į nekilnojamąjį turtą, turi nurodyti, kaip ji gali toliau ginti savo teises ir interesus. Civilinių teisių gynimo būdus reglamentuoja CK 1.138 straipsnis. Juo vadovaujantis pareiškėja turi teisę įstatymo nustatyta tvarka kreiptis į teismas, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jos teisė arba įstatymų saugomas interesas, pati savarankiškai pasirinkdama savo pažeistų teisių gynimo būdą (CPK 5 straipsnis).
16. Pastebėtina, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai išnagrinėjo visas teisiškai reikšmingas bylos aplinkybes, taip pat tyrė ir nagrinėjo pareiškėjos teiktus į bylą įrodymus, jog jos tėvas V. V. siekė privatizuoti butą. Pareiškėja neneigė, kad jos tėvas buto pirkimo–pardavimo sutarties notariškai nepatvirtino. Skundžiamame teismo sprendime taip pat nurodyta, kad byloje yra Druskininkų savivaldybės 2-ojo notaro biuro notarės J. L. 2018-06-13 liudijimas, kad V. V., mirusio 2004-02-01, paveldėjimo byla 2018-06-13 duomenimis neužvesta. Todėl nėra pagrindo sutikti su pareiškėja, kad pirmosios instancijos teismas nesiėmė visų būtinų priemonių, kad būtų visapusiškai išaiškintos bylos aplinkybės. Pažymėtina, kad teismas bylą gali nagrinėti tik pagal pareiškėjos suformuluotą pareiškimo pagrindą ir dalyką bei šių nuostatų nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas laikėsi pagrįstai (CPK 265 straipsnio 2 dalis).
17. Vadovaudamasis anksčiau išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė visas reikšmingas bylos aplinkybes, tinkamai taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas ir teisminę praktiką, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio nėra pagrindo naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Alytaus apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.