Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Beatos Martišienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Skaitmeninės priežiūros centras“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. balandžio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Skaitmeninės priežiūros centras“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl nurodymo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

2. Pareiškėjas savo skundo reikalavimus grindė tokiais argumentais:

2.1 Skundžiamu Nurodymu nuspręsta iš pareiškėjo sąskaitos nurašyti 55 981,57 Eur mokestinę nepriemoką. Pareiškėjo vertinimu, Nurodymas yra neteisėtas dėl to, kad jame nėra jokių jo priėmimo faktinių pagrindų, nepaaiškinta, iš ko susideda išieškoma suma, išskyrus tik bendras teisės norminių aktų nuostatas, t. y. Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 33 straipsnio 8 punktas, 105 straipsnis ir 106 straipsnio 1 dalies 1 punktas.

II.

6. Teismas, įvertinęs ginčo reglamentavimą ir byloje esančius duomenis bei pareiškėjo ir atsakovo pateiktus paaiškinimus, nesutiko su pareiškėju, jog Nurodymas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad atsakovas, vadovaudamasis MAĮ 89 straipsniu, pareiškėjui pateikė Raginimą, kuriuo pareiškėjas per 20 dienų nuo jo įteikimo buvo įpareigotas apmokėti susidariusią mokestinę nepriemoką. Raginimas buvo įkeltas „Mano VMI“, pareiškėjas su juo susipažino tinkamai (2021 m. spalio 28 d. raginimą „Mano VMI“ perskaitė pareiškėjo atstovė J. G.). Taip pat VMI 2021 m. lapkričio 16 d. „Mano VMI“ paskelbė pranešimą apie nesumokėtus mokesčius bei numatomą vykdyti išieškojimą ir apie tokį pranešimą pareiškėjas tą pačią dieną buvo informuotas el. pašto adresais. Pareiškėjui nesumokėjus mokestinės nepriemokos Raginime nustatytu terminu, VMI, vadovaudamasi MAĮ 105 straipsnio 2 dalimi, teisėtai ir pagrįstai ėmėsi priverstinių mokestinės nepriemokos išieškojimo veiksmų MAĮ nustatyta tvarka ir priėmė ginčijamą Nurodymą. Taigi, teismo vertinimu, atsakovas, priimdamas Nurodymą, veikė nepažeisdamas MAĮ nuostatų.

8. Teismo vertinimu, iš byloje esančių rašytinių duomenų nustatyta, kad atsakovas 2022 m. balandžio 19 d. raštu Nr. RNA-14578 ir 2022 m. balandžio 22 d. raštu Nr. RNA-15208 pateikė pareiškėjui atsakymus į jo 2022 m. kovo 24 d., 2022 m. kovo 28 d. ir 2022 m. balandžio 7 d. teiktus prašymus, paaiškindamas, jog pareiškėjas 2021 m. lapkričio 19 d. pateikė prašymą išdėstyti 170 382,00 Eur PVM ir PVM baudos sumokėjimą. Pareiškėjas, teikdamas prašymą, į prievolių sąrašą neįtraukė 56 065,99 Eur PVM delspinigių nepriemokos, dėl ko VMI, išnagrinėjusi prašymą, 2021 m. gruodžio 17 d. priėmė Sprendimą išdėstyti mokestinę nepriemoką tik ta apimtimi, kuri buvo nurodyta pareiškėjo prašyme, šis sprendimas įgyvendintas 2021 m. gruodžio 22 d., sudarius mokestinės paskolos sutartį, kurią 2021 m. gruodžio 22 d. pareiškėjas pasirašė. VMI 2022 m. kovo 22 d. pateikė Nurodymą nurašyti 55 981,57 Eur PVM delspinigių nepriemoką iš pareiškėjo sąskaitos (sąskaitų) ir pastarasis 2022 m. kovo 23 d. ir 2022 m. kovo 25 d. buvo įvykdytas.

9. Teismo vertinimu, skundžiamas Nurodymas atitinka reikalavimus, keliamus administraciniam sprendimui, kurie įtvirtinti VAĮ 10 straipsnio 5 dalyje, o taip pat ir atitinka VAĮ 3 straipsnio 4 punkte (įstatymo viršenybės), 5 punkte (išsamumo), 8 (nepiktnaudžiavimo valdžia), 9 punkte (objektyvumo), 10 punkte (proporcingumo) įtvirtintus administraciniam aktui keliamus reikalavimus. Nurodymas priimtas remiantis reikšmingomis faktinėmis aplinkybėmis, jame nurodytas jo priėmimo teisinis pagrindas, apskundimo tvarka.

11. Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes teisinio reguliavimo kontekste, daryta išvada, kad VMI turėjo tiek teisinį, tiek faktinį pagrindą priimti Nurodymą nurašyti susidariusią 55 981,57 Eur PVM delspinigių nepriemoką iš pareiškėjo sąskaitos (sąskaitų). Nurodymas yra teisėtas ir pagrįstas bei pakankamai motyvuotas, jo naikinti nei pareiškėjo nurodomais, nei kitais motyvais, teismas neturi pagrindo.

12. Netenkinus pareiškėjo skundo, jam nepriteistos patirtos bylinėjimosi išlaidos.

III.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

18. Administracinėje byloje ginčas kilo dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2022 m. kovo 22 d. Nurodymo nurašyti mokestinę nepriemoką iš mokesčių mokėtojo sąskaitos (sąskaitų) Nr. (23.31‑08) 467‑69076 teisėtumo ir pagrįstumo.

19. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, konstatavęs, kad VMI turėjo tiek teisinį, tiek faktinį pagrindą priimti Nurodymą nurašyti susidariusią 55 981,57 Eur PVM delspinigių nepriemoką iš pareiškėjo sąskaitos (sąskaitų).

20. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad teismas neatsižvelgė į pareiškėjo nurodytą aplinkybę, kad ginčijamas Nurodymas neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 punkto normos, kuri įpareigoja motyvuoti administracinius sprendimus. Pareiškėjo vertinimu, teismas netinkamai taikė ir aiškino MAĮ 110 straipsnio 2 nuostatas, pagal kurias sudarius mokestinės paskolos sutartį turėtų būti stabdomas mokesčio, kurio mokėjimo terminas atidedamas, ir kartu su juo susijusių sumų išieškojimas. Be to, priimdama ginčijamą Nurodymą, VMI privalėjo išsiųsti pareiškėjui naują raginimą.

21. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Remiantis šio straipsnio 2 dalimi, teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Nenustačiusi aplinkybių, patvirtinančių galimas reikšmingai pažeistas valstybės, savivaldybės ir asmenų teises bei įstatymų saugomus interesus, teisėjų kolegija bylą apeliacine tvarka nagrinėja neperžengdama apeliacinio skundo ribų.

22. Pareiškėjas 2024 m. sausio 23 d. teismui pateikė papildomus paaiškinimus, kuriuos prašo prijungti prie bylos. Teisėjų kolegija pažymi, kad administraciniam procesui yra būdinga ribota apeliacija, reiškianti, kad apeliacinės instancijos teismas ne pakartotinai nagrinėja bylą iš esmės, o atsižvelgdamas į apeliacinio skundo argumentus, peržiūri pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, kartu ex officio (pagal pareigas) patikrindamas, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, ar nėra aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos dėl to, kad nebūtų pažeistas viešasis interesas (ABTĮ 140 str.). Viena iš ribotos apeliacijos administraciniame procese išraiškos formų – draudimas priimti apeliacinės instancijos teisme naujus įrodymus (ABTĮ 142 str. 3 d.). Pažymėtina ir tai, kad ši nuostata užtikrina sąžiningo, operatyvaus teismo proceso pirmosios instancijos teisme buvimą (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1507-520/2019). Draudimas priimti naujus įrodymus nėra absoliutus, tačiau sprendžiant klausimą dėl naujų įrodymų priėmimo, aiškinamasi, ar šiuos įrodymus proceso šalis galėjo pateikti pirmosios instancijos teismui, dėl kokių priežasčių šie įrodymai teikiami po to, byla iš esmės buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme, ar nepiktnaudžiaujama įrodymų vėlesnio pateikimo teise. Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija atsisako priimti pareiškėjo paaiškinimus, nes nenustatė priežasčių, kodėl šie rašytiniai paaiškinimai negalėjo būti pateikti anksčiau.

23. MAĮ 33 straipsnio 8 punktas nustato, kad mokesčių administratorius (jo pareigūnas), atlikdamas jam pavestas funkcijas, turi teisę priverstinai išieškoti iš asmenų mokestines nepriemokas.

24. MAĮ 106 straipsnyje nustatyta, kad mokestinė nepriemoka priverstinai gali būti išieškoma duodant kredito, mokėjimo ir (ar) elektroninių pinigų įstaigai nurodymą nurašyti mokestinės nepriemokos sumas iš asmens sąskaitos (sąskaitų). Šis nurodymas vykdomas šio Įstatymo 63 straipsnyje nustatyta tvarka (MAĮ 106 str. 1 d. 1 p.).

25. MAĮ 110 straipsnis nustato, kad mokestinės paskolos sutarties sudarymas stabdo mokesčio ir su juo susijusių sumų, kurių mokėjimo terminas yra atidedamas, priverstinį išieškojimą (MAĮ 110 str. 2 d.).

26. Nagrinėjamoje byloje, teisėjų kolegija, atsižvelgusi į šios nutarties 5 punkte nustatytas aplinkybes, konstatuoja, kad VMI pareiškėjui pateikė Raginimą, pareiškėjas su juo susipažino tinkamai, delspinigių Raginime nustatytu terminu nesumokėjo, todėl VMI teisėtai ir pagrįstai ėmėsi priverstinių mokestinės nepriemokos išieškojimo veiksmų MAĮ nustatyta tvarka ir priėmė ginčijamą Nurodymą. Pažymėtina, kad Raginime aiškiai buvo nurodyta tiek bendra mokėtina suma, kurią sudarė PVM mokestis, PVM bauda, PVM delspinigiai (lentelė), tiek mokėtinų delspinigių suma atskirai (4 lentelės eilutė), todėl atmestini pareiškėjo argumentai apie būtinybę raginimą dėl mokėtinų delspinigių siųsti dar kartą atskirai.

27. Taip pat teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentus, kad delspinigių išieškoti negalima dėl to, kad pareiškėjas kreipėsi į VMI su prašymu sudaryti mokestinės paskolos sutartį, nes: i) pirminiame pareiškėjo prašyme, pateiktame 2021 m. spalio 29 d., delspinigiai buvo minimi, tačiau į šį prašymą VMI atsakė neigiamai 2021 m. lapkričio 12 d. raštu Nr. (23.1-08Mr) RNA-40491, kuriame paaiškino pareiškėjui, kad prašymas nelaikomas gautu ir bus nagrinėjamas tik tada, kai bus pateikti rašte nurodyti dokumentai / duomenys, nes pareiškėjas nepateikė visų privalomų dokumentų; ii) antrame pareiškėjo prašyme, pateiktame 2021 m. lapkričio 19 d., kurį VMI tenkino, pareiškėjas prašė išdėstyti PVM ir PVM baudos sumokėjimą, PVM delspinigių neminėjo ir nenurodė. Taip pat ir 2021 m. gruodžio 17 d. mokestinės paskolos sutartyje Nr. (23.24-08) 327-69813 nėra nurodyti PVM delspinigiai. Taigi nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad dėl Sprendimu patvirtintų delspinigių buvo sudaryta mokestinės paskolos sutartis, kad su PVM mokesčiu susijusios sumos – PVM delspinigių – mokėjimo terminas yra atidedamas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl MAĮ 110 straipsnio 2 dalies taikymo, nepaisant to, kad mokestinės paskolos sutartis buvo sudaryta ne dėl PVM delspinigių, o dėl PVM ir PVM baudos, nepagrįsti teisės aktų nuostatomis.

28. Bendrieji reikalavimai individualiam administraciniam aktui įtvirtinti VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 1–8 punktuose. Šio straipsnio 5 dalies 5–6 punktuose, be kita ko numatyta, kad administraciniame sprendime turi būti nurodyta: administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės (VAĮ 10 str. 5 d. 5 p.) ir administracinio sprendimo motyvai (VAĮ 10 str. 5 d. 6 p.).

29. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra konstatuota, kad kiekvienu konkrečiu atveju, vertinant individualaus administracinio akto teisėtumą VAĮ 10 straipsnio taikymo aspektu, turi būti atsižvelgiama į tuos teisės aktus, kurie reguliuoja konkretų teisinį santykį, t. y. turi būti įvertinama, kokie ir kokia apimtimi yra teisiškai reikšmingi faktai bei kokios konkrečios materialiosios teisės normos asmeniui gali sudaryti atitinkamas prielaidas bei sąlygas, kad būtų sukurtos, panaikintos ar pakeistos asmens subjektinės teisės tam tikruose teisiniuose santykiuose. VAĮ 10 straipsnio 5 dalimi iš esmės yra siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, taip pat motyvai, todėl kai nėra pagrindo individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc (esant konkrečiai situacijai) įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galbūt) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Šis vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2017 m. rugsėjo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-709-415/2017, 2021 m. rugsėjo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2457-575/2021).

30. Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentus, kad skundžiamas Nurodymas neatitinka VAĮ reikalavimų ir pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad Nurodymas yra teisėtas ir pagrįstas bei pakankamai motyvuotas. Pažymėtina, kad skundžiamame Nurodyme nurodyta, kad jis priimtas vadovaujantis MAĮ 33 straipsnio 8 punktu ir 106 straipsnio 1 dalies 1 punktu. Prie nurodymo pridėtame Prievolių ataskaitos priede nurodyta, kad prievolės tipas (PVM001/Aktas), Deklaracijos pateikimo / Patikrinimo akto data, nurodyta nurašyti delspinigių suma eurais. Nurodyme nurodyta jo apskundimo tvarka. Taigi nagrinėjamu atveju priimant individualų administracinį aktą buvo užtikrinta, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai.

31. Kiekvieno individualaus ginčo atveju turi būti nustatytos tam ginčui išspręsti reikšmingos aplinkybės, kurias teismas, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių (ABTĮ 56 str. 7 d.), turi įvertinti pagal atitinkamus teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklė, kurioje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įstatymas reikalauja, kad teismas, įvertinęs ištirtus teismo posėdyje įrodymus, sprendime konstatuotų, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas (ABTĮ 86 str. 2 d.). Teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus (ABTĮ 86 str. 3 d.). Įstatymas taip pat reikalauja, kad teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje pagrįstų savo vidinį įsitikinimą dėl įrodymų vertinimo, atlikto pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje įtvirtintą įrodymų vertinimo taisyklę (ABTĮ 87 str. 4 d. 2–4 p.).

32. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą minėtais procesiniais aspektais, konstatuoja, kad teismas laikėsi šių taisyklių. Pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl visų pareiškėjo reikalavimų, teisingai nustatė faktines ir teisines ginčo aplinkybes, aiškiai įvardino ir nurodė ginčui aktualias teisės normas ir jas individualizavo konkrečiai ginčo situacijai. Vien tai, kad pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, subjektyviai kitaip vertina įrodymus byloje, nesudaro teisinio pagrindo konstatuoti, jog teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas, taip pat proceso šalies netenkinantys teismo sprendimo motyvai nesudaro pagrindo konstatuoti, kad teismas neatsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai.

33. Dėl teismo sprendimo motyvuotumo teisėjų kolegija pabrėžia, kad ABTĮ 86 straipsnyje nustatyta, kad teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas (1 d.). Priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas, pareiškimas) yra tenkintinas. Skundas (prašymas, pareiškimas) gali būti tenkinamas visiškai ar iš dalies (2 d.). Teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus (3 d.). ABTĮ 86 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad motyvuojamojoje sprendimo dalyje nurodoma: 1) teismo nustatytos bylos aplinkybės; 2) įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados; 3) argumentai, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus; 4) įstatymai, kuriais teismas vadovavosi, nuorodos į konkrečias normas, kurios buvo taikomos. Teismas privalo motyvuoti savo išvadas, nurodyti teisinius argumentus (įstatymus), kurių pagrindu jis daro atitinkamas išvadas (ABTĮ 87 str. 4 d.).

34. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 15 str. 1 d.) taip pat ne kartą pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą, kad sprendimą nemotyvuotu galima laikyti tik tais atvejais, kai neatsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus, kai sprendime iš viso nėra motyvuojamosios dalies arba iš jos neaišku kokiais įrodymais ir teisės aktais remiantis prieita prie išvadų, pateiktų sprendimo rezoliucinėje dalyje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P444-196/2008; 2009 m. liepos 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P756-151/2009; 2009 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P525-194/2009).

35. Teismas atmeta pareiškėjo argumentus, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nemotyvuotas, nepasisakyta dėl visų pareiškėjo argumentų. Pirmosios instancijos teismas išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištyrė ir įvertino administracinėje byloje nustatytus faktus, atskleidė bylos esmę, teismo sprendimu pareiškėjo skundą atmetė, pasisakė dėl pareiškėjo keltų reikalavimų, nurodė teisingas teisės normas, jas susiejo su bylos faktinėmis aplinkybėmis.

36. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs ginčui reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai aiškinęs ir taikęs ginčo santykius reglamentuojančias teisės normas, priėmė procesinį sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas (ABTĮ 144 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Skaitmeninės priežiūros centras“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. balandžio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.