Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Viginto Višinskio ir Egidijaus Žirono, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo akcinės bendrovės „Sparta“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2011 m. birželio 27 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-2339-605/2011 pagal ieškovo akcinės bendrovės „Sparta“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Aviacijos paslaugų centras“ dėl nuostolių atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Teismas be pagrindo sprendė, kad ieškovas nepateikė įrodymų apie prekių disponavimo perdavimą atsakovui, kadangi tai, jog prekės buvo pateiktos atsakovui, patvirtina paraiškoje Nr. Sparta17 atsakovo darbuotojo D. Š. parašas (paraiškos viršuje nurodyta „krovinių pristatymui į sandėlį“; „Prašo paruošti sandėlyje ir pristatyti krovinį pagal nurodytus duomenis“; paraiškos apačioje nurodyta „Sandėlio atstovas“), taip pat 2008-04-15 iškrovimą patvirtinanti pažyma su atsakovo darbuotojo D. Š. parašu (pažymėta grafa „sandėlys“, liudijantis apie prekių iškrovimą į atsakovo patalpas) ir atsakovo apskaitos kortelė. Be to, liudytoju apklaustas apelianto darbuotojas – vairuotojas N. O. parodė, kad prekes palikdavo atsakovo sandėlyje, t. y. jos buvo visuomet perduodamos atsakovo dispozicijon.Teismas be pagrindo neatsižvelgė į tai, kad ieškovas prašė išreikalauti iš atsakovo duomenis, koks darbuotojas įformino dingusių prekių eksportui būtinus dokumentus ir apklausti jį liudytoju, taip pat išreikalauti visus dingusių prekių eksportui susijusius dokumentus, tačiau šios informacijos atsakovas nenurodė.Teismas nepagrįstai atsisakė išreikalauti ikiteisminio tyrimo medžiagą Nr. 01-2-00071-09, o tai sąlygojo neteisėto ir nepagrįsto sprendimo priėmimą.Teismas be pagrindo sprendė, kad ieškovas neįrodė atsakovo veiksmų neteisėtumo. Tokie veiksmai pasireiškė tuo, kad atsakovui patikėtos ieškovo prekės buvo perduotos neįgaliotam asmeniui, taip sukeliant ieškovui nuostolių. Atsakovas neveikė tiek apdairiai, kad įsitikintų, ar perduodamas prekes turi teisę priimti asmuo, kuriam atsakovas jas ir perdavė (CK 6.248 str. 3 d.).Teismas neteisingai kvalifikavo šalių teisinius santykius, nes ieškovui, nors ir trumpam, perdavus prekes atsakovui, susiklostė pasaugos civiliniai teisiniai santykiai (CK 6.830 str.). Todėl atsakovas privalo grąžinti ieškovui ar kitam jo įgaliotam asmeniui tą patį daiktą, kuris buvo perduotas saugoti (CK 6.844 str. 1 d.), atsakyti už jam perduotų daiktų praradimą, trūkumą ar sugedimą (CK 6.845 str. 1 d.).

Priešingai nei teigia apeliantas, atsakovo importo ir eksporto terminalui ieškinyje nurodytas krovinys perduotas niekada nebuvo, šis jomis niekada nedisponavo, todėl ir perduoti neįgaliotam asmeniui ar kitaip prarasti ginčo prekes atsakovas neturėjo galimybės.Teismas teisingai sprendė, kad 2005-09-27 Muitinės tarpininko paslaugų teikimo sutartimi Nr. MT-407 atsakovas įsipareigojo atlikti tik muitinės tarpininko paslaugas, tačiau neįsipareigojo prekes laikinai saugoti savo terminale ir laikino sandėliavimo paslaugų nesuteikė.Teismas tinkamai taikė ir aiškino šalių santykius reglamentuojančias materialinės teisės normas, teisingai įvertino faktines bylos aplinkybes, byloje esančius įrodymus, nenukrypo nuo suformuotos kasacinio teismo praktikos įrodinėjimo klausimais.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Kaip yra žinoma, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas, o šio proceso paskirtis – patikrinti, ar teismas nustatė ir visapusiškai, išsamiai bei objektyviai ištyrė esmines bylos faktines aplinkybes, reikšmingas nagrinėjamai bylai, teisingai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, tinkamai aiškino ir pritaikė proceso bei materialiosios teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą (CPK 263 str., 320 str.).

Teisėjų kolegija, prieš imdamasi nagrinėti apeliacinio skundo argumentus dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, visų pirma, atkreipia dėmesį į tai, kad ši apeliacinė byla nagrinėjama iš naujo antrą kartą, kadangi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m. gruodžio 6 d. nutartimi yra panaikinusi Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 14 d. nutartį, kuria buvo paliktas nepakeistas Kauno apygardos teismo 2011 m. birželio 27 d. sprendimas ir bylą o perdavusi šiam teismui bylą nagrinėti iš naujo (civilinė byla Nr. 3K-3-641/2013).

Minėtoje nutartyje kasacinis teismas, spręsdamas dėl šalių civilinių teisinių santykių kvalifikavimo, padarė išvadą, kad bylą nagrinėję teismai teisingai sprendė, jog šalių nesiejo pasaugos teisiniai santykiai (CK 6.830 str.). Tuo pat metu konstatavo, kad teismai nevertino, ar atsakovas tinkamai atliko sutartinį – prekių iškrovimo–pakrovimo įsipareigojimą, nenustatė, ar jis vykdė bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai, t. y. pakrauti prekes į tinkamą automobilį, perduoti jas ir atitinkamus dokumentus įgaliotam asmeniui. Be to, laikė pagrįstu kasatoriaus AB „Sparta“ teiginį, kad teismai be pagrindo neišsireikalavo jo prašytos ikiteisminio tyrimo Nr. 01-2-00071-09 medžiagos iš Vilniaus apygardos prokuratūros. Dėl nurodytų priežasčių bylą perdavė apeliacinės instancijos teismui iš naujo spręsti klausimą dėl ikiteisminio tyrimo medžiagos išsireikalavimo, bylos išsprendimui reikšmingos aplinkybės – sutartinių iškrovimo–pakrovimo įsipareigojimų tinkamo įvykdymo aplinkybei nustatyti; esant poreikiui, atsakovo civilinės atsakomybės sąlygoms ir nuostoliams, įvertinus paties kasatoriaus kaltės buvimą ar nebuvimą, nustatyti.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi aukščiau išdėstytais kasacinio teismo nurodymais, 2014 m. vasario 17 d. nutartimi iš Vilniaus apygardos prokuratūros išsireikalavo ikiteisminio tyrimo Nr. 01-2-00071-09 medžiagą ir pasiūlė šalims pateikti paaiškinimus raštu dėl šioje medžiagoje nustatytų duomenų vertinimo (CPK 362 str. 2 d.).

Atsakovas UAB „Aviacijos paslaugų centras“ minėtu teismo pasiūlymu nepasinaudojo, tuo tarpu ieškovas AB „Sparta“ tokius paaiškinimus apeliacinės instancijos teismui pateikė, nurodė, kokių liudytojų parodymai ikiteisminiame tyrime gali būti svarbūs sprendžiant atsakovo UAB „Aviacijos paslaugų centras“ civilinės atsakomybės klausimą. Apeliantas, priešingai nei konstatavo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pirmiau paminėtoje nutartyje, laikosi pozicijos, kad tarp šalių buvo susiklostę pasaugos teisiniai santykiai, kadangi atlikti muitinės dokumentų tvarkymo neperduodant atsakovui prekių yra neįmanoma, o ar prekės buvo sandėliuojamos atsakovo sandėlyje kelias dienas, ar kelias valandas, pasaugos teisiniams santykiams atsirasti neturi įtakos. Pažymėjo, kad atsakovas jokiais įrodymais nepagrindė savo pozicijos, kad prekes perdavė ieškovui ar jo įgaliotam asmeniui, dėl ko už prarastas prekes jam kyla civilinė atsakomybė. Pakartojo ieškinyje nurodytą pagrindą, kad ginčas yra kilęs iš tarp ieškovo AB „Sparta“ ir atsakovo UAB „Aviacijos paslaugų centras“ sutarytos 2005-09-27 muitinės tarpininko paslaugų teikimo sutarties Nr. MT-407 bei iš tarp ieškovo ir pirkėjo OOO MDS „Dauber“ sudarytos 2008-04-15 sudarytos pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 45/1.

Teisėjų kolegija pastebi, kad ieškovas, nors ir remdamasis aukščiau minėta pirkimo-pardavimo sutartimi, sudaryta su Rusijos federacijos įmone, jos į civilinę bylą nepateikė, todėl ginčą nagrinėję teismai byloje nustatytų aplinkybių kontekste šios sutarties neturėjo galimybės vertinti. Visgi, ieškovas šią sutartį yra pateikęs ikiteisminiam tyrimui, kurio medžiagą pats prašė išreikalauti (ikiteisminio tyrimo medžiagos t. 1, b. l. 34-36). Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi minėtos sutarties sąlygas, pažymi, kad ieškovas bylą nagrinėjusiems teismams teisingai nurodė, kad jis pagal šią sutartį buvo įsipareigojęs parduoti pirkėjo nuosavybėm kojines (sutarties 1.1 p.), tačiau neatskleidė kitos sutarties sąlygos, kuri, kolegijos vertinumu, galėjo turėti įtakos nagrinėjamo ginčo išsprendimui – buvo sutarta, kad prekės turi būti tiekiamos į muitinės sandėlius, esančius Kaune, EXW sąlygomis (INCOTERMS 1990) (sutarties 2.3 p.). Tarptautinių prekybos rūmų taisyklėse “Incoterms 1990” nurodyta pristatymo sąlyga EXW (Ex Works) reiškia, jog sutartyje numatytu laiku, sąlygose numatytos įmonės teritorijoje pardavėjas pateikia tinkamai supakuotą produkciją pakrovimui. Esant šioms sąlygoms, jei sutartyje nenumatyta kitaip, pirkėjas privalo pasirūpinti krovinio pakrovimu, eksporto dokumentų tvarkymu, transportavimu bei draudimu. Kasacinis teismas, aiškindamas atsakomybės ribas pagal pristatymą EXW būdu, yra pažymėjęs, kad pagal šią sąlygą perdavus krovinį pirkėjui, visa krovinio praradimo ar sužalojimo rizika iš pardavėjo pereina pirkėjui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. gegužės 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-614/2000).

Šiame kontekste teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog, kaip minėta, nėra ginčo dėl to, kad eksporto dokumentų tvarkymu rūpinosi atsakovas UAB „Aviacijos paslaugų centras“, remdamasis su ieškovu AB „Sparta“ sudaryta 2005-09-27 muitinės tarpininko paslaugų teikimo sutarties Nr. MT-407. Vis dėlto, jau minėtoje ikiteisminio tyrimo medžiagoje yra pateikta tos pačios dienos – 2005-09-27 Prekių saugojimo importo ir eksporto terminale (laikinojo prekių saugojimo sandėlyje) sutartis Nr. T-256, sudaryta tarp atsakovo UAB „Aviacijos paslaugų centras“ ir prekių – kojinių pirkėjo OOO MDS „Dauber“, kuria atsakovas įsipareigojo laikinai saugoti terminale pirkėjo prekes ir teikti pirkėjui kitas šalims sutarus terminale leidžiamas paslaugas (sutarties 1.1 p.). Šios sutarties 3.2 punkte nustatyta, kad prekės iš terminalo išduodamos asmeniui, pateikusiam dokumentus, liudijančius, jog jis turi teisę disponuoti prekėmis arba jas vežti, ar kad jis atstovauja turinčiam šią teisę asmeniui arba gavėjui, jeigu terminalo savininkas įgaliotas disponuoti prekėmis, ir tik atlikus reikalaujamus muitinės formalumus (ikiteisminio tyrimo medžiagos t. 1, b. l. 37-40).

Kaip matyti iš ikiteisminio tyrimo medžiagos, Vilniaus apygardos prokuratūros 2013 m. sausio 18 d. nutarimu minėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 01-2-00071-09 sustabdytas. Pažymėtina tai, jog civilinę bylą nagrinėję teismai neturėjo duomenų apie šiame nutarime ir ikiteisminiame tyrime nustatytas aplinkybes, kad ginčo kojinių krovinys kartu su kitomis prekėmis buvo pakrautas į SIA „Feti“ priklausantį vilkiką, kad Vilniaus teritorinės muitinės krovinių poste „Paneriai“ krovinys buvo užmuitintas ir transporto priemonės užplombuotos Lietuvos muitinės plombomis Nr. E957920 ir E957921, kad užplombuota transporto priemonė per Latvijos muitinės postą „Terehova“ išvyko iš Europos sąjungos, kad Rusijos Federacijos Sebežo muitinėje, „Burački“ pasienio poste dėl gabenamų prekių neatitikimo su deklaracijoje nurodytomis prekėmis minėtas vilkikas ir krovinys buvo sulaikyti, kad 2012-10-03 Pskovo srities Sebežo rajono teismas tuo pagrindu, jog nebuvo nustatytas tikrasis kojinių savininkas, priėmė sprendimą 3 506 kg kojinių pripažinti bešeimininkiu turtu ir perdavė jas valstybės naudai. Nutarime padaryta išvada, kad nėra nustatyta, jog kojinių krovinys buvo neteisėtai pasisavintas arba neatlygintinai paimtas ir paslėptas nuo teisėto savininko, kad kojinės buvo sulaikytos vadovaujantis teisės aktais, po patikrinimo muitinėje nustačius, jog jos nėra deklaruotos ir yra Rusijos Federacijos teritorijoje padaryto nusikaltimo (kontrabandos) dalykas, dėl minėtos priežasties jos negalėjo pasiekti užsakovo OOO MDS „Dauber“, be to, kaip jau minėta, nėra nustatytas asmuo, kuris tyčiniais savo veiksmais būtų bandęs neteisėtai pasisavinti kojinių krovinį savo ar kitų asmenų naudai. Atkreiptas dėmesys į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu taip pat negauta duomenų, jog dokumentai galėjo būti suklastoti Lietuvos Respublikos teritorijoje po to, kai krovinys ir jo dokumentai buvo pateikti muitiniam tikrinimui Vilniaus teritorinės muitinės Vilniaus krovinių poste „Paneriai“ ir išgabenti iš Lietuvos Respublikos. (ikiteisminio tyrimo medžiagos t. 3, b. l. 143-147).

Minėtame ikiteisminiame tyrime, siekiant nustatyti galimai nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atlikti didelės apimties procesiniai veiksmai, apklausti liudytojai, kurie paaiškino civilinę bylą nagrinėjusių teismų nenagrinėtas ir nevertintas aplinkybes. Ieškovo AB „Sparta“ atstovas advokatas A. S., be kita ko, paaiškino, kad kojinių gavėjo OOO MDS „Dauber“ ir atsakovo UAB „Aviacijos paslaugų centras“ 2005-09-27 sudarytos prekių saugojimo sutarties pagrindu pristačius prekes į atsakovo terminalą, tolimesnį krovinio pervežimą organizavo krovinio gavėjas. Teigė, kad OOO MDS „Dauber“ direktorius M. I. ieškovą telefonu informavo, kad prekių gavėjas dėl minėto krovinio pervežimo tarėsi su UAB „Hoptransa“ darbuotoju Rimu (ikiteisminio tyrimo medžiagos t. 2, b. l. 22-23). Minėtos įmonės darbuotojas R. D. paaiškino, kad UAB „Hoptransa“ yra sudariusi logistikos krovinių sutartį su UAB „Aviacijos paslaugų centras“, kad OOO MDS „Dauber“ žodiniu prašymu yra tarpininkavęs gabenant AB „Sparta“ ir kitų įmonių krovinius per UAB „Aviacijos paslaugų centras“ terminalą, kad yra bendravęs su AB „Sparta“ direktoriumi krovinių pristatymo klausimais, kad jam telefonu skambinę OOO MDS „Dauber“ darbuotojai tikslindavosi, ar kroviniai yra paruošti, tinkamai supakuoti ir pan. (ikiteisminio tyrimo medžiagos t. 2, b. l. 25). Ginčo prekes į vilkiką, kurio valstybinis Nr. HB 3436/N3035, krovęs liudytojas K. M. paaiškino, kad UAB „Aviacijos paslaugų centras“ buvo susijęs su UAB „Hoptransa“, o pakrovimo dokumento grafoje „Užsakymas“ esantis įrašas „Mūsų“ gali reikšti, kad prekės pakrautos iš bendrovės sandėlio, tačiau reikšmės nebeprisimenąs (ikiteisminio tyrimo medžiagos t. 2, b. l. 29). Atsakovo UAB „Aviacijos paslaugų centras“ vadovė J. Š., be kita ko, paaiškino, kad atsakovas bendradarbiauja su UAB „Hoptransa“, tačiau negalėjo paaiškinti, ar minėta bendrovė yra susijusi su ginčo krovinio pervežimu, kadangi nėra išlikęs užsakymas dėl šio pervežimo (ikiteisminio tyrimo medžiagos t. 2, b. l. 29). Ieškovas AB „Sparta“ 2009-12-02 prašyme dėl ikiteisminio tyrimo veiksmų nurodė, kad UAB „Aviacijos paslaugų centras“ pateikė CMR deklaraciją, kuri patvirtina, jog prekės perduotos ekspeditoriaus UAB „Hoptransa“ dispozicijon (ikiteisminio tyrimo medžiagos t. 1, b. l. 154-155). Prekių gavėjo OOO MDS „Dauber“ vadovas M. S. I. Rusijos Federacijos ikiteisminio tyrimo pareigūnams paaiškino, kad OOO MDS „Dauber“ su AB „Sparta“ 2008-04-15 pirkimo-pardavimo sutarties sudariusi nebuvo, o už krovinio gabenimą iš AB „Sparta“ gavėjui OOO MDS „Dauber“ buvo atsakinga UAB „Hoptransa“, kuriai krovinį turėjo perduoti AB „Sparta“ (ikiteisminio tyrimo medžiagos t. 2, b. l. 154-155). Tas pats asmuo pareiškime Kauno miesto apylinkės prokuratūrai nurodė, kad minėtų prekių tiekimo ekspeditorius buvo UAB „Hoptransa“, taip pat akcentavo, jog su vežusia krovinį įmone SIA „Feti“ ir atsakovu UAB „Aviacijos paslaugų centras“ verslo santykių neturėjo (ikiteisminio tyrimo medžiagos t. 2, b. l. 177-179).

Teisėjų kolegija, įvertinusi aukščiau nurodytas aplinkybes, plačiau nepasisakydama dėl kitų ikiteisminio tyrimo medžiagoje nustatytų faktų, pažymi, kad, kaip jau minėta, šią civilinę bylą nagrinėjusiems tiek pirmosios, tiek apeliacinės, tiek kasacinės instancijos teismams didelė dalis šio tyrimo metu nustatytų faktų iš viso nebuvo žinomi. Tačiau, akivaizdu, kad šie faktai yra neabejotinai svarbūs tiek siekiant nustatyti teisinius santykius tarp ginčo šalių, tiek juos kvalifikuoti, ir tuo pagrindu spręsti dėl ieškinio reikalavimų pagrįstumo. Todėl, kolegijos įsitikinimu, visapusiškai ir pilnai neišnagrinėjus šių aplinkybių, liko neatskleista bylos esmė, o pati byla galimai išspręsta neteisingai (CPK 329 str. 1 d.).

Šiame kontekste pažymėtina, kad kasacinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog esminis bylos nagrinėjimas teisme vyksta pirmojoje instancijoje, todėl būtent joje pagal proceso operatyvumo, koncentruotumo bei draudimo piktnaudžiauti procesu principus turi būti pateikti visi šalių reikalavimai, atsikirtimai bei įrodymai (CPK 7 str., 42 str. 5 d.), tuo tarpu apeliacinio proceso paskirtis – patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 301 str.). Pagal CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktą apeliacinės instancijos teismas turi teisę perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, kai nustatomos šioje teisės normoje nustatytos jos taikymo sąlygos, būtent kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nebuvo atskleista jos esmė ir kad pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima iš esmės išnagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Bylos esmė suprantama kaip svarbiausios faktinės ir teisinės bylos aplinkybės. Jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimties ir pobūdžio būtų pagrindas padaryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, tai reikštų, jog būtų pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme kaip pagrindą perduoti bylą nagrinėti iš naujo (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-82/2005; 2007 m. spalio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-375/2007; 2008 m. kovo 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-168/2008; 2008 m. kovo 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-168/2008; 2013 m. liepos 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-409/2013; etc.).

Taip pat, atsižvelgiant į tai, kad minėta civilinė byla kasacinio teismo buvo grąžinta nagrinėti iš naujo ne pirmosios, o apeliacinės instancijos teismui, gali būti aktualūs teismų praktikos išaiškinimai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas gali pateikti kitokius taikytinos teisės išaiškinimus tik tuo atveju, jeigu žemesnės instancijos teismas nustatė kitas faktines aplinkybes, reikšmingai besiskiriančias nuo aplinkybių, nustatytų iki bylos grąžinimo, arba, jei atsižvelgiant į konstitucinius teismų jurisprudencijos keitimo pagrindus, yra teisinis pagrindas ir būtinumas keisti ankstesnę teismų praktiką tokios kategorijos bylose (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-128/2014).

Atsižvelgdama į minėtus išaiškinimus, teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju būtent ir susiklostė tokia situacija, kad apeliacinės instancijos teismui įvykdžius kasacinio teismo nurodymus ir išsireikalavus ikiteisminio tyrimo medžiagą, joje nustatytos faktinės aplinkybės (pateiktos sutartys, kurios nebuvo teiktos pirmosios instancijos teismui, liudytojų parodymai, šalių procesinis elgesys ikiteisminio tyrimo metu, etc.) suponuoja išvadą, kad byla beveik visa apimtimi, t. y. pradedant nuo šalių teisinių santykių nustatymo ir kvalifikavimo, gali būti nagrinėjama visiškai naujais aspektais, kurie pirmosios instancijos teisme nebuvo tirti. Todėl apeliacinę bylą nagrinėjanti teisėjų kolegija neturi galimybės spręsti bylos vien pagal kasacinio teismo nurodymus, t. y. nustatinėti, ar atsakovas vykdė bendro pobūdžio atsakovo pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Kolegijos nuomone, nauju aspektu ištyrus civilinės bylos ir ikiteisminio tyrimo duomenis, taip pat neatmestina tikimybė, kad gali būti padarytos išvados, reikšmingai besiskiriančias nuo tų, kurias bylą nagrinėję teismai padarė vertindami tik muitinės tarpininko paslaugų teikimo sutarties sąlygas (pasaugos teisinių santykių egzistavimas) (CK 6.830 str.).

Šiame kontekste kolegija pažymi, jog būtent ginčą iš esmės nagrinėjančio pirmosios instancijos teismo pareiga ir prerogatyva yra išspręsti pareikšto materialinio teisinio reikalavimo pagrįstumą ir su juo susijusius kitus klausimus (CPK 176 str. 1 d., 177 str. 1 d., 179 str., 185 str.), todėl šis teismas, visų pirma, turėtų nustatyti šalių teisinius santykius, teises ir pareigas bei civilinės atsakomybės ribas tiek pagal ieškinio pagrindu esančias 2008-04-15 pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 45/1 (EXW pristatymo sąlyga), kurios sąlygos tirtos nebuvo, 2005-09-27 muitinės tarpininko paslaugų teikimo sutartį Nr. MT-407, tiek pagal atsakovo UAB „Aviacijos paslaugų centras“ su OOO MDS „Dauber“ 2005-09-27 Prekių saugojimo importo ir eksporto terminale (laikinojo prekių saugojimo sandėlyje) sutartį Nr. T-256. Šioms aplinkybėms išsiaiškinti turėtų būti iš naujo detaliai nagrinėjami per ilgą laiką tarp šalių susiklostę teisiniai santykiai, t. y. analizuojamos sutarčių sąlygos ir nustatinėjami faktai, susiję su ieškovo AB „Sparta“ prekių pristatymo pirkėjui OOO MDS „Dauber“ pagal sutartį vieta – į UAB „Aviacijos paslaugų centras“ terminalą pagal Incoterms 1990 EXW sąlygą (pirkimo-pardavimo sutarties 2.3 p.). Išsiaiškinęs šias aplinkybes, teismas turėtų nustatinėti, kas pagal sudarytas sutartis privalėjo rūpintis krovinio pakrovimu ir ekspeditoriaus/vežėjo samdymu vežti ginčo krovinį, kas tokiu atveju tampa atsakingas už galimą krovinio praradimą ir kt. Taip pat, nustatęs, kad prekės galimai visgi buvo saugomos ne pagal šalių, o pagal atsakovo UAB „Aviacijos paslaugų centras“ ir prekių gavėjo OOO MDS „Dauber“ sudarytą saugojimo terminale sutartį, teismas, tikrindamas ieškovo teiginius dėl pasaugos teisinių santykių egzistavimo, turėtų detaliai ištirti ir tai, kokiu aspektu ši sutartis daro įtaką ginčo šalių teisiniams santykiams ir civilinės atsakomybės riboms, atskleisti prekių saugojimo, pakrovimo į SIA „Feti“ priklausantį vilkiką aspektus ieškovui AB „Sparta“ jas pristačius į atsakovo UAB „Aviacijos paslaugų centras“ terminalą, etc.

Minėta, kad teisėjų kolegija tik minimaliai aptarė didelės apimties ikiteisminiame tyrime nustatytas aplinkybes, liudytojų parodymus apie tai, kas pagal šalių teisinius santykius yra atsakingas už prekių pristatymą gavėjui, kas parenka ekspeditorių/vežėją, koks konkretus vežėjas turėjo gabenti ginčo prekes, etc., kurie gali turėti įtakos ginčo išsprendimui. Tačiau turėdama omenyje tai, kad ginčo šalys dėl minėtų didelės apimties apeliacinės instancijos teisme paaiškėjusių aplinkybių paaiškinimų, atsikirtimų pirmosios instancijos teisme neteikė, nepaneigdama civilinio proceso taisyklių, sprendžia, kad visi nurodyti faktai, turint omenyje ikiteisminio tyrimo duomenų patikimumą, išsamiai turėtų būti ištirti remiantis civilinio proceso įrodinėjimo, įrodymų vertinimo taisyklėmis, užtikrinant šalių rungimosi principą, sudarant galimybę ieškovui patikslinti ieškinio reikalavimus, etc. (CPK 12 str., 42 str., 176 str. 1 d., 177 str. 1 d., 179 str., 185 str.). Todėl tik pirmosios instancijos teisme pirmiau nurodytais naujais aspektais išnagrinėjus bylą, apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas skundo ribų, pagal byloje jau esančius ir teismo ištirtus bei įvertintus duomenis, galėtų patikrinti tokio sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 259 str. 1 d., 260 str., 263 str., 320 str.).

Taigi apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad dėl aukščiau išdėstytų aplinkybių galėjo būti neteisingai nustatyti ir kvalifikuoti šalių teisiniai santykiai, neteisingai išspręsta byla, o šių ginčo aspektų neturint galimybės ištaisyti apeliacinės instancijos teisme, byla perduodama nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (CPK 327 str. 1 d. 2 p., 329 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2011 m. birželio 27 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.