Kauno apygardos teismo nutartis

2. Apeliaciniame skunde nuteistasis D. G. ir jo gynėjas Marius Devyžis prašo panaikinti Marijampolės apylinkės teismo 2024 m. birželio 5 d. nuosprendį ir priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį. Savo skundą grindžia šiais argumentais.

2.1. Teismas netinkamai ištyrė ir vertino įrodymus, padarė nepagrįstas, neatitinkančias bylos medžiagos, nelogiškas išvadas dėl objektyviųjų, subjektyviųjų nusikaltimo sudėties požymių egzistavimo bei kaltės. Nevertino gynybos argumentų dėl įvykio priežasčių, eigos, mechanikos, išsidėstymo laike, nedarė analizės, kurios pagalba būtų galėjęs atsakyti į klausimą, ar įrodyta pripažinta įvykio seka ir mechanika galėjo vykti taip, kaip nurodė nukentėjusioji. Nukentėjusiosios parodymais besąlygiškai, nekritiškai patikėjo, nepasisakė dėl jos parodymuose esančių esminių neatitikimų, juos laikė itin nuosekliais ir nekintančiais.

2.2. D. G. nuo ikiteisminio tyrimo pradžios teigė, kad R. G. parodymai yra nenuoseklūs ir prieštaringi. Nurodė priežastis, kodėl jokio smurtinio konflikto tarp šalių nevyko (apsižodžiavimo, ginčo ir balso kėlimo jis niekuomet neneigė), o smurto istorija išgalvota siekiant daryti spaudimą turtiniais klausimais tarp šalių vykstančiame skyrybų ir didelės vertės turto dalybų procese. Ikiteisminio tyrimo metu, o gynėjas ir baigiamojoje kalboje, nurodė konkrečius jos parodymų neatitikimus, nelogiškumus, prieštaravimus. Teismas nepasisakė, kodėl atmeta pateiktus argumentus. Palaikė nukentėjusiosios pateiktus prieštaravimus, jog nukentėjusiosios veiksmai įvykio vietoje (pvz., sekimas iš paskos jo, jam išėjus pro duris, smūgiavimas jam su šepečiu per galvą iš nugaros, nenurodymas atvykusiems policijos pareigūnams visiškai jokių aplinkybių apie bet kokį pastato viduje kilusį konfliktą ir pan.) buvo sąlygoti jos susijaudinimo ir pasimetimo. Šį argumentą pritaikė ir esminiams jos parodymų, duotų apklausos, vykusios 2023 m. birželio 25 d., tačiau praėjus daugiau kaip 6 valandoms po įvykio, neatitikimams vėlesnei jos pozicijai pateisinti. Ignoravo, jog net ir pateikdama poziciją dėl tariamo susijaudinimo ir pasimetimo prieštaravo pati sau.

2.3. Nuosprendyje teismas nurodė, jog nukentėjusioji paaiškino, kad buvo susijaudinusi, pasimetusi, kad pirmą kartą vyras prieš ją vartojo smurtą. Tačiau 2023 m. birželio 25 d. sodybą atvykusių pareigūnų kūno kameromis užfiksuoti jos parodymai yra priešingi tiems, kuriuos ji davė posėdžio metu. Įraše girdėti, jog nurodo, kad jai čia jau ne pirmas kartas. Tačiau teismas nukentėjusiosios teiginius ignoravo, vadovavosi pozicija, jog buvo susijaudinusi (net ir praėjus 6 valandoms po įvykio) ir todėl negalėjo pateikti nuoseklios pozicijos ar atsiminti svarbių, esminių įvykio aplinkybių. Iš tokio nuosprendžio argumento, kuris prieštarauja įrodymams, akivaizdu, kad teismas jos parodymus vertino šališkai, nelygindamas ir neanalizuodamas jų kitų įrodymų kontekste.

2.4. Teismas neteisingai aiškina ir kitas policijos pareigūnų kūno vaizdo kameromis fiksuodamas aplinkybes, suteikdamas joms tokį turinį ir reikšmę, kurių joms nebuvo suteikusi pati nukentėjusioji. Nuosprendyje nurodoma, kad atvykus policijos pareigūnams R. G. paaiškino, kad jie apsižodžiavo, vyras prispjovė jai į maistą, jis griebė tą šepetį, tuo šepečiu sudavė, rodo ant dešinės rankos esantį patinimą – guzą, už rankos paėmęs tąsė. Toks nukentėjusiosios pasisakymo interpretavimas neturi pagrindo. Iš vaizdo įrašo akivaizdu, kad atvykusiems policijos pareigūnams ji nenurodė, kad D. G. ją už rankos „tąsė“ tą dieną, t. y. 2023 m. birželio 25 d. Pasisakymas skirtas ne ką tik vykusio konflikto apibūdinimui, o neva kažkada anksčiau vykusiam konfliktui apibūdinti. Kalbėdama apie 2023 m. birželio 25 d. konfliktą policijos pareigūnams ji rodė tik dešinės rankos dilbį, nurodydama, jog jis jai tik šluotkočiu trenkė į dilbį. Taigi, paneigiamos nuosprendyje nurodytos aplinkybės, neva atvykusiems policijos pareigūnams iš karto pasakojo ir apie pastato viduje vykusį konfliktą. Faktas, kad atvykusiems policijos pareigūnams neužsiminė apie konfliktą pastato viduje, t. y. apie nugaros, blauzdos ar žasto sužalojimus, nors iš vėliau ikiteisminiame tyrime duotų jos parodymų (apklausoje, akistatoje, parodymų patikrinimo vietoje metu) akivaizdu, jog, jos teigimu, būtent pastato viduje vyko visas pagrindinis fizinis konfliktas, kuriame ji labiausiai nukentėjo bei patyrė didžiausius sužalojimus. Taigi, klausimas, kodėl R. G. į įvykio vietą atvykusiems pareigūnams nurodė tik patyrusi dilbio sužalojimą, bet neužsiminė apie viduje vykusį fizinį konfliktą, neatsakytas.

2.5. R. G. savo parodymus pradėjo keisti po to, kai suprato, jog namo terasoje vykęs veiksmas yra užfiksuotas vaizdo kameromis, taigi, jau po to, kai jos pirminiai parodymai buvo užfiksuoti policijos pareigūnų kūno kameromis. Tą supratusi, ji nebepalaikė pozicijos dėl D. G. smūgių kojomis sudavimo po šluota suduoto smūgio (ką buvo teigusi atvykusiems policijos pareigūnams), be to, tik tuomet atsirado ir parodymai dėl iki tol vykusio fizinio konflikto pastato viduje ir jo metu patirtų sužalojimų. Šie parodymai taip pat keitėsi nuo vieno spyrio pirminės apklausos metu iki dviejų vėlesnėse apklausose. Vietoj to, kad jos parodymus vertintų kritiškai, teismas konstatavo, jog tokie parodymai nuoseklūs.

2.6. Nuosprendyje aiškinama, kad analogiški duomenys užfiksuoti ir R. G. pareiškime, kurį rašė, tą pačią dieną 22 val., policijos komisariate, kur ji paaiškino, kad tarpusavio žodinio konflikto metu sutuoktinis jai spjovė į veidą, apspjaudė maisto produktus, ranką suėmė jai už rankos, suspaudė bei pastūmė ją, ji atsitrenkė į sieną ar duris, spyrė į nugarą, sudavė šluota į dešinę ranką, taip sukeldamas fizinį skausmą. Priešingai, pateikti parodymai nėra analogiški nei policijos pareigūnų kūno kameromis, nei apklausos, parodymų patikrinimo vietoje fiksuotiems parodymams. Policijos pareigūnams ji neminėjo, kad jis jai būtų spjovęs į veidą, kad tądien būtų suėmęs už rankos, suspaudęs bei pastūmęs, kad ji atsitrenktų į sieną ar duris, ar spyręs į nugarą. Policijos pareigūnams nurodė, kad tokie veiksmai (suėmimas už rankos ir tąsymas) buvo atsitikę kažkada praeityje. Todėl jau ties antraisiais parodymais dar konflikto dieną, jos pozicija pasikeitė. Teismas nurodo, kad detalius ir analogiškus parodymus R. G. davė apklausta ikiteisminio tyrimo pareigūnų. Tačiau duodama parodymus ikiteisminio tyrimo pareigūnams pakeitė parodymus dėl viduje vykusio konflikto lokacijos (pradinį nurodymą, jog suėmimas už rankos, stūmimas, spyris vyko virtuvėje pakeitė, jog visa tai vyko koridoriuje), be to, nurodė, jog jau būdamas koridoriuje, D. G. jai spyrė nebe vieną, kaip nurodyta pareiškime, bet kelis kartus. Tokius neatitikimus dėl esminių įvykio aplinkybių (lokacijos, sužalojimų, veiksmų skaičiaus) teismas vertina kaip analogiškus.

2.7. Parodymų patikrinimo vietoje metu R. G. grįžo prie pirminės versijos, kuria remiantis, pastaroji neva buvo stumiama, D. G. suėmus už rankos, iki kol ji atsitrenkė į virtuvės duris ar sieną. Tačiau atvykusių pareigūnų kūno vaizdo kameromis užfiksuota, jog jos nurodomoje vietoje, t. y. virtuvėje, kur atsitrenkė į duris ar sieną, prie sienos pastatyta spintelė, ant kurios sukrauti daiktai, kurie nėra nuvirtę, išmėtyti, kitaip paveikti. Bet kokios žalos turtui padarymą įvykio metu ne kartą paneigė ir nukentėjusioji, nepatvirtino, kad po įvykio, iki atvykstant policijos pareigūnams, tvarkė įvykio vietą. Spintelė po įvykio stovi taip, kad vietos tarp jos ir atidarytų virtuvės durų varčios praktiškai nėra, vadinasi, pagal R. G. nurodytą veiksmų seką, mechanizmą ir parodymų patikrinimo vietoje metu parodytą vietą virtuvėje, į sieną atsitrenkti ji tiesiog negalėjo, nes tam trukdė spintelė, tuo tarpu atsitrenkimas į virtuvės duris turėjo sąlygoti duryse esančio stiklo dužimą. Be to, jei būtų atsitrenkusi į duris ar sieną, spintelė būtų neišvengiamai kliudoma, kartu nukristų ir ant jos sustatyti daiktai. Tokių aplinkybių nustatyta nebuvo. Tai rodo, jog realaus fizinio konflikto, kurio metu R. G. būtų stumdoma sodybos virtuvėje ir kurio pasėkoje būtų atsitrenkusi į sieną ar duris, nebuvo ir negalėjo būti. Tai suprasdama ji sąmoningai spintelę patraukė ir parodymų patikrinimo vietoje metu kategoriškai neigė, kad ji konflikto metu apskritai stovėjo virtuvėje. Šioms aplinkybėms ir jų vertinimui teismas neskyrė tinkamo dėmesio, tiesiog konstatuodamas, kad ji yra labai žema, stovi netoli virtuvės durų, todėl pastūmus asmenį, kad ir prie spintelės, R. G. galėjo atsitrenkti į sieną, nors spintelė yra labai žema ir neplati. Konstatuoti spintelės savybes, aukštį ar plotį ir spręsti, ar galėjo, kaip galėjo (ar negalėjo) spintelė įtakoti asmens galimybę atsitrenkti į sieną galima tik atlikus matavimus. Šios aplinkybės nebuvo tirtos, todėl išvados dėl grindžiamos ne teismo ištirtais įrodymais, o prielaidomis, konstatuojamas BPK 301 straipsnio 1 dalies pažeidimas, kas yra esminis BPK pažeidimas.

2.8. Kaip analogiški vertinti ir R. G. posėdžio metu pateikti parodymai, kad į sieną ar duris ji atsitrenkė jau nebe būdama virtuvėje ar koridoriuje, tačiau būdama kažkur tarpduryje tarp šių dviejų patalpų, nurodant, kad su rankos sugriebimu įvyko ir spyris. Vėlgi, ji grįžta prie pozicijos, kad spirta buvo vieną, ne du kartus. Posėdžio metu teigė, kad tai ji pravėrė lauko duris (prieš D. G. trenkiant šluota), kai akistatos protokole teigė, kad: „galiu pasakyti, kad po spyrių aš galėjau pajudėti link prieškambario, kai man pro atviras duris, kurių aš tikrai neatidariau, pajutau smūgį iš šepečio“. Tačiau tiek iš jos parodymų posėdžio metu, tiek iš vaizdo kamerų įrašo matyti, kad būtent R. G., būdama sodybos viduje, atidarė D. G. prieš tai uždarytas lauko duris (įrašo 07:43 min. matyti, kad durų nulenkiama žemyn iš vidinės durų pusės). Būtent tuo momentu, atsidarius durims D. G. į jos pusę atstatė šluotos kotą, siekdamas sukurti atstumą nuo savęs, žinodamas, kad konflikto metu sodybos viduje ji mosavo peiliu.

2.9. Posėdžių metu R. G. teigė, jog atvykusiems pareigūnams pasakojo apie konfliktą viduje, tačiau šių teiginių nepatvirtina jokie įrodymai - nei pareigūnų kūno kamerų (kurios, kaip patvirtino liudytojas E. B., būna nepertraukiamai įjungtos ir vykdo vaizdo bei garso įrašą visą laiką, kiek policijos pareigūnai kontaktuoja su asmenimis) įrašai, nei tarnybiniai pareigūnų pranešimai, kurie turėjo būti surašyti pareigūnams sužinojus svarbias galimo nusikaltimo aplinkybes. Vadinasi duomenų, kad R. G. į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams būtų pateikusi informaciją apie pastato patalpose vykusį konfliktą, nėra. Tai, vertinant įrodymų visumą ir jos vėlesnių parodymų kitimą, leidžia pagrįstai teigti, jog tokia informacija su pareigūnais ji nepasidalino, nes tokių aplinkybių nebuvo. Parodymų neatitikimai yra esminiai, dėl esminių įvykio aplinkybių.

2.10. Nėra surinkta įrodymų, kurie pagrįstų objektyviųjų nusikalstamos veikos sudėties požymių egzistavimą. Objektyviai BK 140 straipsnyje įtvirtinta nusikalstama veika pasireiškia fizinio smurto prieš asmenį naudojimu (mušimu, kitokiu smurtavimu), padariniais - fizinio skausmo sukėlimu arba nežymiu sužalojimu ar trumpu susargdinimu, priežastiniu ryšiu tarp veikos ir padarinių. Byloje esantys duomenys dėl objektyviosios nusikalstamos veikos pusės yra nenuoseklūs ir nepakankami patvirtinti, kad buvo padaryta nusikalstama veika. Jie nėra pakankamai objektyvūs, kad konstatuoti, jog D. G. padarė nusikalstamą veiką. Byloje nėra pakankamai tiesioginių įrodymų - visa R. G. pozicija yra grindžiama jos ikiteisminio tyrimo metu ir nagrinėjimo metu duotais parodymais. Tačiau jie nenuoseklūs, prieštaringi ir prieštarauja objektyviems įrodymams. Parodymų patikrinimo vietoje metu ji teigė, kad D. G. su šluotos kotu jai sudavė dar būnant sodybos viduje, koridoriuje, t. y. patalpoje, į kurią pirmiausia patenkama išėjus iš virtuvės, nors sodybos vaizdo kamerų įraše yra matomi du epizodai, paneigiantys tokį teiginį. Konkrečiai svarbūs yra šie du momentai: 2023 m. rugsėjo 14 d. akistatos protokole D. G. nurodė, jog virtuvėje buvo su šuniu, o prasidėjus žodiniam konfliktui ir šuniui ėmus nerimauti - paprašytas R. G. šunį išvedė į lauką, tuomet grįžo atgal į vidų. R. G. teigimu, būtent tada įvyko smurtiniai veiksmai. Tačiau iš sodyboje esančių vaizdo kamerų užfiksuoto įrašo matyti, kad laikotarpis nuo šuns išvedimo į lauką iki D. G. išėjimo į lauką ir durų uždarymo trunka 18 sekundžių. Per tokį laiko tarpą fiziškai neįmanoma atlikti visus nukentėjusiosios teigiamus veiksmus (grįžti į virtuvę, prieiti prie nukentėjusiosios, pasisakyti dėl jos vykimo iš sodybos, apsižodžiuoti, apspjaudyti ją ir ant stalo esantį maistą, grįžti prie nukentėjusiosios, ją sugriebti, stumti, bent du kartus spirti ir išeiti pro lauko duris jas ramiai uždarant), ypač įvertinus tai, kad, jis iš pastato išėjo ramiai, su dubenėliu rankoje ir per petį permestais marškinėliais, kas kardinaliai prieštarauja nukentėjusiosios parodymuose bandomam sudaryti įvaizdžiui apie jos baimę dėl savo gyvybės dėl agresyvaus jo elgesio. Pažymėtina, jog nei išėjęs iš pastato, nei vėliau, sulaukęs netikėto smūgio iš nugaros šluota į kaklą, jis nesielgia impulsyviai, emocingai ar agresyviai, net netikėtas smūgis nepriverčia karštai reaguoti į situaciją, akivaizdžiai vengia tolimesnio konflikto, jį deeskaluoja. Viso vaizdo įrašo metu matyti, jog šluota stovi sodybos lauke, atremta į sodybos sieną prie durų. Tai patvirtina, kad R. G. suduoti šluotkočiu sodybos viduje buvo neįmanoma. Taip pat svarbi aplinkybė, patvirtinanti, jog jokio konflikto pastato patalpose (viduje) nebuvo, yra ta, jog 2023 m. birželio 25 d įvykio vietos apžiūros protokolo fotolentelėje Nr. 1 yra užfiksuoti tik sodybos, prie lauko durų pastatytos šluotos, prieškambario ir koridoriaus atvaizdai, t. y. pastato vietos ir patalpos, kuriose, pagal R. G. parodymus, vyko konfliktas su šepečiu. Tačiau tarp užfiksuotų ir aprašytų įvykio vietų nėra užfiksuotos virtuvės, kurioje vyko visas konfliktas, kurio metu smurtavo. Įvykio vietos apžiūros protokolą surašęs pareigūnas T. Ž. posėdyje parodė, jog protokolą surašė pagal šalių nurodytą konflikto lokaciją, nė vienas iš konflikto dalyvių jam nenurodė, jog virtuvėje vyko fizinis konfliktas. Jei iš tiesų virtuvėje būtų smurtavęs, R. G. būtų tai paminėjusi policijos pareigūnams, virtuvė būtų užfiksuota apžiūros protokolo fotolentelėje.

2.11. Aukščiau nurodytos aplinkybės patvirtina, kad jokio realaus fizinio konflikto viduje nebuvo, o R. G. parodymai buvo sugalvoti ikiteisminio tyrimo eigoje, siekiant sudaryti sąlygas jo veiksmus kvalifikuoti kaip nusikalstamą veiką. Ji sistemingai teikia tikrovės neatitinkančius ir išgalvotus parodymus. Visus neatitikimus ir nelogiškumus aiškina dideliu susijaudinimu, tačiau tokie jos argumentai neįtikina, kadangi pareigūnų kamerose užfiksuota neilgai trukus po įvykio ji neatrodo tokia susijaudinusi, kad negalėtų papasakoti įvykio aplinkybių – priešingai, nuosekliai tą daro. Kitokios įvykių versijos pateikimas elektroniniu paštu praėjus kelioms dienoms po įvykio atsižvelgiant į įrodymų visetą, vertintinas kaip nebūtos įvykių versijos sukūrimas turint tam pakankamai laiko ir žinant tyrime užfiksuotus duomenis, ypatingai apie dalies konflikto fiksavimą kameromis. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką; tai reiškia, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti. Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai.

2.12. D. G. ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo metu nuosekliai laikėsi pozicijos, kad nenaudojo smurto. Jo parodymai nekito viso proceso metu, yra užfiksuoti ir policijos pareigūnų kūno vaizdo kameromis, ir visą laiką iki paskutinės apklausos bei bylos nagrinėjimo metu. R. G. parodymai, kaip įrodymų šaltinis, kuriais remiantis būtų galima teigti buvus jos teigiamiems įvykiams, yra nepatikimi (tiek dėl pačios veikos fakto, tiek dėl vietos, tiek dėl pasekmių). Tokio prieštaringumo parodymais gali patikėti tik šališkas teisėjas, įtakotas stiprių visuomenėje nusistovėjusių stereotipų apie tai, jog šeimoje smurtauja tik vyrai ir jeigu moteris skundžiasi, vadinasi smurtas tikrai buvo.

2.13. 2023 m. birželio 25 d. asmens apžiūros protokole nurodyta: „Apžiūrint dešinę ranką, ant dilbio išorinėje pusėje yra patinimas ir šviesiai melsva/žalsva mėlynė. Taip pat sėdmenų srityje ant dešinio sėdmens viršuje yra matoma tamsiai mėlynos spalvos mėlynė. Daugiau įvykiui reikšmingų detalių nepastebėta“. Svarbu pažymėti, jog protokole (užfiksuoti vaizdai praėjus maždaug 6 val. po įvykio) yra užfiksuotas ir dešinio žasto atvaizdas, kuriame nėra matomi jokie sužalojimo požymiai, apie ant žasto esančius sužalojimus nieko nepasakoma ir apžiūros protokole. Be to, apžiūros metu nebuvo užfiksuotas (akivaizdžiai dėl to, kad R. G. to tuo metu nesiejo su jos tariamai patirtais sužalojimais) kojos, ant kurios matytųsi spyrio pasėkoje patirtas sužalojimas, atvaizdas. Šis protokolas yra pasirašytas R. G., patvirtinant, kad surašytas teisingai ir pastabų nėra. Taip ji patvirtino, kad apžiūros metu jokios kraujosruvos ant jos blauzdos nebuvo, o tai reiškia, jog D. G. nespyrė R. G. Pirminė nukentėjusiosios kūno apžiūra patvirtina, kad po įvykio nebuvo didžiosios dalies jos sužalojimų.

2.14. 2023 m. liepos 3 d. teismo medicinos specialisto išvadoje nurodyta, kad apžiūros metu nustatytos poodinės kraujosruvos ant kūno dešinio dilbio viduriniame trečdalyje išoriniame paviršiuje, dešinio žasto viduriniame trečdalyje išoriniame ir vidiniame paviršiuje (nauji sužalojimai, nefiksuoti 2023 m. birželio 25 d. atliktos asmens apžiūros protokole, ir byloje nėra jokių vizualinių duomenų nei apie tokio sužalojimo egzistavimą, nei apie jo ypatybes (išsidėstymą ir pan.)), dešinės blauzdos viduriniame trečdalyje nugariniame paviršiuje (nauji sužalojimai, taip pat nefiksuoti apžiūros protokole, ir nėra vizualinių duomenų apie tokio sužalojimo egzistavimą) ir dešinio sėdmens viršutiniame kvadrante.

2.15. Skirtingas 2023 m. birželio 26 d. asmens apžiūros protokolo fotolentelėje užfiksuotų poodinių kraujosruvų intensyvumas / ryškumas ir spalva indikuoja, kad jos susiformavo, t. y. sužalojimai buvo padaryti skirtingu laiku. Pirminės išvados 1 p. buvo nurodyta, jog visos nurodytos poodinės kraujosruvos galėjo būti susiformavusios dėl sužalojimų, padarytų užduotyje nurodytu laiku, t. y. įvykio, dėl kurio pradėtas ikiteisminis tyrimas, metu. Tačiau pakartotinės 2023 m. lapkričio 27 d. specialisto išvados 1 p. nurodė, kad poodinės kraujosruvos galėjo susiformuoti dėl sužalojimų, kurie galėjo būti sukelti trijų parų laikotarpyje iki 2023 m. birželio 26 d. atliktos R. G. apžiūros. Tokios specialisto išvados reiškia tai, kad visos ar dalis poodinių kraujosruvų galėjo susidaryti dar iki nagrinėjamo įvykio arba po jo. Skirtinga poodinių kraujosruvų spalva leidžia teigti, jog jos galėjo atsirasti skirtingu metu, šios galimybės negalėjo paneigti ir teismo posėdžio metu apklaustas teismo specialistas. Vadinasi, nėra paneigta, jog visos Pirminėje ir Pakartotinėje išvadoje nurodytos kraujosruvos galėjo atsirasti skirtingu metu. Šią prielaidą sustiprina faktas, kad praėjus 6 val. po įvykio dalis sužalojimų akivaizdžiai neegzistavo (ant žasto), o dalies sužalojimų buvimo fakto negalima patvirtinti ir jų savybių (ant blauzdos buvusios ar tariamai buvusios kraujosruvos) nėra įmanoma nustatyti dėl jų nefiksavimo fotolentelėje. Specialistas šias aplinkybes bandė aiškinti bendro pobūdžio teiginiais, kad ant to paties kūno tuo pačiu metu padarytos kraujosruvos iš karto po sužalojimo padarymo gali atrodyti skirtingai, tačiau gali susivienodinti laikotarpyje nuo kelių valandų iki kelių dienų, tačiau šie jo teiginiai niekaip nepatvirtina, jog sužalojimai būtent ant nukentėjusiosios kūno atitinka šias savybes - specialistas patvirtino, jog jis neatliko jokių specialių nukentėjusiosios tyrimų, kurie galėtų padėti nustatyti ne išimtinai teorinę, o konkrečią su nukentėjusiosios fiziologinėmis savybėmis susijusią išvadą dėl kraujosruvų atsiradimo laiko. Be to, tokios specialisto nurodytos aplinkybės dėl kraujosruvos atsiradimo, išryškėjimo ir spalvos kitimo savybių patvirtina aplinkybes, jog sužalojimai ant žasto ir blauzdos galėjo atsirasti bet kuriuo metu nuo konflikto pabaigos iki nukentėjusiosios apžiūros pas specialistą. Nesant objektyvių galimybių nustatyti tikslų sužalojimų padarymo laiką, bylos duomenys, verčia abejoti, kad jis galėjo sukelti tokius sužalojimus ir tuo, kad jie buvo padaryti.

2.16. Pirminėje ir Pakartotinėje išvadose nėra pilnai atsakyta į reikšmingiausią klausimą - ar sužalojimus R. G. padarė būtent D. G. 2023 m. birželio 25 d. įvykusio konflikto metu. Pakartotinėje išvadoje nėra paneigta galimybė, jog sužalojimus sau sukelti galėjo pati R. G., t. y. pakartotinėje išvadoje yra lakoniškai nurodyta, jog sužalojimų požymiai yra nebūdingi tiems, kurie būtų sukelti pačio asmens sau. Tačiau tai nepaneigia tikimybės. Specialistas atsisakinėjo atsakyti į klausimą apie tai, ar sužalojimus ant žasto, suimdama jį kita ranka, galėjo sukelti pati nukentėjusioji, nes jam trūko duomenų tokiam atsakymui pateikti, tačiau jis pateikė tikslų atsakymą, kad tokį sužalojimą galėjo sukelti priešais stovintis žmogus, nors papildomų duomenų šiam atsakymui pateikti nereikalavo. Toks specialisto elgesys kelia abejonių jo kompetencija, be to, pats specialistas pripažino, jog atsakydamas į klausimus posėdžio metu jis rėmėsi tik savo paties surašyta Pirmine išvada ir Pakartotine išvada (savo ruožtu, pastaroji surašyta remiantis išimtinai Pirmine išvada), jokios kitos vaizdinės ar kitokios medžiagos jis neturi, o pačios situacijos neatsimena. Tad specialisto atsakymai gali būti laikomi paviršutiniškais teoriniais išveždiojimais, kurie nėra susieti su šios bylos situacija. Toks specialisto sužalojimų fiksavimas ir negebėjimas atsakyti į klausimus, užkerta bet kokias galimybes D. G. gintis nuo kaltinimų, todėl tokie įrodymai negali būti laikomi pakankamais tam, kad jo veiksmai būtų kvalifikuojami pagal BK 140 straipsnio 2 dalį.

2.17. Teismas nurodė, kad apklaustas ekspertas L. U. patvirtino, jog kraujosruvos visos buvo vienodos spalvos. Dėl šios priežasties nurodyta, kad visi sužalojimai buvo padaryti vienu metu. Tačiau L. U. posėdžio metu nurodė, jog visos situacijos gerai nepamena, jokios su tuo susijusios papildomos medžiagos neturi ir į daugelį klausimų atsakyti negalėjo. Dėl nurodytos priežasties gynyba kreipėsi į kitą specialistą – teismo medicinos ekspertą P. P.. Ekspertas 2024 m. birželio 21 d. pateikė išvadą. Toliau apeliaciniame skunde ši išvada cituojama ir nurodoma, kad ji patvirtina D. G. argumentus, kad ant R. G. kūno buvę sužalojimai negalėjo būti sukelti jo veiksmais 2023 m. birželio 25 d. įvykio metu. Taip pat patvirtinama ir tai, kad kraujosruvos ant R. G. kūno galėjo atsirasti dėl sužalojimų, kurie buvo patirti dar iki 2023 m. birželio 25 d., arba jau po pirminės jos kūno apžiūros įvykio dieną. Be to, eksperto išvada patvirtina ir aplinkybę, kad kraujosruvos ant dešinio R. G. žasto galėjo atsirasti dėl jos pačios veiksmų (savęs sužalojimo). Ekspertas pažymėjo, jog kraujosruva ant R. G. sėdmens viršutinės dalies apskritai nėra būdinga sužalojimams, padarytiems spiriant, vadinasi, ji negalėjo atsirasti jos teigiamu būdu - D. G. spiriant jai. Ekspertas pateikė kategorišką išvadą, jog sužalojimai ant R. G. dešinio žasto negalėjo būti padaryti priešais ją stovinčiam asmeniui sugriebus jos žastą dešine ranka - tokiu atveju kraujosruvos būti išsidėstę atvirkščiau, nei kad užfiksuota. D. G. yra dešiniarankis. Labiausiai tikėtina, jog ketindamas sugriebti ir pastumti R. G. jis tą būtų atlikęs dešine ranka, kadangi tokiam veiksmui reikia nemažai fizinės jėgos. Tačiau eksperto išvada tokią galimybę paneigia. Vadinasi, jis objektyviai negalėjo atlikti veiksmo, kurio atlikimu kaltinamas - negalėjo atlikti didelės fizinės jėgos reikalaujančio veiksmo - kito asmens sugriebimo ir stipraus pastūmimo - savo ne pagrindine ir ne stipriąja kairiąja ranka.

2.18. Atsižvelgiant į tai, kad bylos medžiaga buvo nespalvota, nepagrįstais laikytini ir argumentai, pritariantys L. U. teiginiams, jog ant R. G. kūno buvusios kraujosruvos buvo vienodos spalvos. Iš 2023 m. gegužės 26 d. R. G. asmens apžiūros protokolo fotolentelės matyti, kad kraujosruvos yra akivaizdžiai skirtingų spalvų ir ryškumo, todėl teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas: nuotraukose ant žasto, nėra matoma jokių kraujosruvų, ant dešiniojo dilbio esanti kraujosruva yra šviesiai melsvos ir rusvos spalvos, ant sėdmenų tamsiai mėlynos/violetinės spalvos.

2.19. Teismas nurodo, kad tai, jog policijos tyrėja K. G., apžiūrėdama nukentėjusiąją, įvardino sužalojimus kitokia spalva, neduoda pagrindo abejoti eksperto L. U. išvada. Taip pat nurodoma, jog tai, kad tyrėjai K. G. nebuvo nurodyta apie sužalojimą ant blauzdos, nereiškia, kad tokio sužalojimo nebuvo. Toks teiginys motyvuojamas tuo, kad R. G. apžiūros metu buvo susijaudinusi, kadangi pirmą kartą patyrė smurtą. Šiame skunde jau paaiškino dėl susijaudinimo, tad teismas nepagrįstai nesivadovavo tyrėjos K. G. užfiksuota informacija, jos neanalizavo R. G. nenuoseklių ir prieštaringų parodymų kontekste.

2.20. Byloje yra vieninteliai vizualiniai įrodymai, kuriuose fiksuota R. G. kūno būklė po įvykio praėjus tik 6 valandoms - būtent asmens apžiūros protokolas ir jo priedas - fotolentelė Nr. 1. Ir šiuose įrodymuose fiksuota tik tokios sužalojimų pasekmės - kraujosruva sėdmens dešinės pusės viršutinėje dalyje bei ant dešinio dilbio. Objektyvių įrodymų, jog apžiūros metu buvo kokie nors kiti, nei apžiūros protokole nurodyti, sužalojimai nėra. Nėra nė vieno vizualinio įrodymo apie ant dešinės blauzdos buvusią kraujosruvą - įrodymų, kad toks sužalojimas buvo asmens apžiūros metu nėra. Tai, kad tokį sužalojimą po dar 12 val., 2023 m. birželio 26 d. 11:20 val. nustatė ekspertas L. U., nepaneigia galimybės, jog tokia kraujosruva dėl kokių nors priežasčių atsirado jau po 2023 m. birželio 25 d. asmens apžiūros, t. y. jau po įvykio - juk abu specialistai nurodė, jog kraujosruvai išryškėti pakanka ir kelių valandų. Atitinkamos išvados darytinos ir dėl kraujosruvų ant dešinio žasto – 2023 m. birželio 25 d. asmens apžiūros protokolas - aiškiai ir nedviprasmiškai patvirtina, jog jokie objektyvūs duomenys apie tai, kad ant žasto 22:50 val. buvo kraujosruvos ar kitų sužalojimų požymiai neegzistuoja. Tai, kad tokius sužalojimus ekspertas L. U. pamatė po dar 12 valandų, reiškia sužalojimai buvo padaryti laikotarpyje nuo 2023 m. birželio 25 d. 22.50 val. (asmens apžiūros policijos komisariate) iki 2023 m. birželio 26 d. 11.20 val. (apžiūros pas specialistą L. U.). Bet kokios kitokios išvados yra paremtos ne bylos duomenimis, o spėliojimais ir prielaidomis.

2.21. Siekiant išsiaiškinti 2023 m. birželio 25 d. vykusios asmens apžiūros aplinkybes, teismui buvo suformuluotas prašymas apklausti apžiūrą atlikusią policijos tyrėją K. G., teismas priėmė sprendimą ją apklausti, tačiau dėl pastarosios asmeninės situacijos to padaryti nepavyko. Visgi, iš nuosprendžio yra akivaizdu, jog su asmens apžiūros protokolo surašymu ir turiniu susijusios aplinkybės turi esminės reikšmės sprendžiant kaltės klausimą, todėl prašo atlikti įrodymų tyrimą ir apklausti Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) policijos komisariato vyresniąją tyrėją K. G.

2.22. Teismas nepagrįstai pripažino, kad egzistuoja subjektyvieji nusikalstamos veikos sudėties požymiai. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnį, taikyti nepakanka vien tik fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu, būtina įsitikinti, kad dėl to nukentėjęs asmuo iš tikrųjų pajustų skausmą ar kitas fizines kančias. Nustatant šią aplinkybę atsižvelgtina į tai, kokio stiprumo skausmas paprastai sukeliamas žmogui analogiškais veiksmais, taip pat vertinamas nukentėjusiojo amžius Ir sveikatos būklė, jo sveikatai sukeltas pavojus, fizinį poveikį darančio asmens tikslai ir kitos aplinkybės, rodančios, kad toks pojūtis būtų taip išreikštas, jog aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą ar būtų kreipiamasi į medikus pagalbos.

2.23. Konflikto metu, būdama sodybos viduje R. G. įžeidinėjo, šaukė ant D. G. bei mosavo peiliu. Iš D. G. veiksmų bei užfiksuoto sodybos vaizdo kamerų įrašo matyti, kad visais savo veiksmais jis siekė išvengti bet kokio fizinio konflikto. Atitinkamai, tuo momentu, kai R. G., sodybos viduje būdama su peiliu, atidarė lauko duris ir pradėjo dar kartą šaukti, tuo pačiu ir bandydama prie jo priartėti, D. G. pasiėmęs šluotos kotą jį atstatė siekdamas ne suduoti jai ar sukelti fizinį skausmą, sužaloti, o siekdamas sukurti fizinį barjerą, kuris leistų išlaikyti atstumą nuo pavojaus šaltinio (asmens su peiliu rankoje). Tai, kad atstumo sukūrimas buvo būtinas patvirtina tai, kad vykstant žodiniam konfliktui pastato viduje, R. G. mosavo peiliu. Suprasdamas kad konfliktinė situacija gilėja bei tampa pavojingesnė, ir siekdamas nutraukti konfliktą, jis išėjo iš pastato vidaus į lauką ir siekė kuo greičiau išvykti. Jis neturėjo jokio kito pasirinkimo, kaip tik, vedamas savisaugos instinkto, siekti sukurti atstumą, kadangi jos sekančio žingsnio prognozuot įmanoma nebuvo. Pažymėtina, jog R. G., kaip matosi iš video medžiagos, sekė išėjusiam D. G. iš paskos, atidarė duris jam būnant nusisukus ir nedideliu atstumu nuo durų, todėl natūralu, jog jis veikė vedinas savisaugos instinkto, atsisukęs paėmė šluotą ir siekė neprisileisti pavojaus šaltinio prie savęs.

2.24. Teismas nurodė, kad su D. G. parodymais - kad jis gynėsi atstatyta šluota - nesutinka. Tokio nesutikimo priežastimi nurodė aplinkybę, kad jis, siekdamas sukurti atstumą tarp savęs ir R. G., laikančios peilį, ragino ją atstoti nuo jo, o ne mesti peilį. Toks argumentas vertintinas kaip nepagrįstas. Teismas R. G. veiksmus nepagrįstai ir šališkai teisina jos pasimetimu ar sumišimu, D. G. siekis apsiginti nuo jos su peiliu rankoje yra paneigiamas vien dėl to, kad ištarė ne tokią frazę. Aprašyta situacija prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimams, jog kaltinamojo parodymai yra BPK 20 straipsnio reikalavimus atitinkantis įrodymų šaltinis, kuriuos teismas privalo vertinti remdamasis bendromis įrodymų vertinimo taisyklėmis ir negali šio įrodymo šaltinio atmesti tik todėl, kad jis neatitinka kaltinimo versijos, ar teismui nesinori jais tikėti.

2.25. Taip pat teismas nurodo, kad D. G. pro praviras duris ne duria, o kerta šluotos kotu. Gynybos vertinimu, semantiniai skirtumai, kurie išryškėja teismui apibūdinant D. G. veiksmą su šepečiu ir gynybai pateikiant įvykių apibūdinimą (kerta, duria, atsistumia ar pan.), neturi esminės reikšmės jo veiksmų vertinimui. Todėl toks D. G. veiksmas, dėl kurio neaišku, ar apskritai buvo koks nors kontaktas su R. G. kuria nors kūno dalimi (iš vaizdo įrašo to nesimato, jis negali patvirtinti, jog kontaktas apskritai buvo), nebuvo atliktas nei tiesiogine, nei netiesiogine tyčia. Toks veiksmas buvo atliktas iš savisaugos, siekiant neprisileisti prie savęs asmens, kuris prieš akimirką mosavo peiliu. Dėl šios priežasties paėmęs šluotą, šluotkotį paprasčiausiai atkišo jos pusėn, siekdamas neprisileisti jos arčiau, nei per šluotkočio atstumą, kadangi D. G. įsitikinimu, ji rankoje vis dar turėjo peilį.

2.26. Šias aplinkybes patvirtina ir pats šluotos atstatymo veiksmas - D. G. akivaizdžiai nesiruošė atsistūmimo šluota naudoti kaip smurtinio veiksmo - nėra nei užsimojimo nei kitokių išankstinį ruošimąsi smurtui patvirtinančių požymių. Šluotą suėmė pakankamai aukštai, taip nepaliekant vietos su ja užsimoti ar sukurti stiprų smūgį. Akivaizdu, jog situacijos dinamika ir tokios D. G. veiksmo priežastys lemia, jog jis negali būti apibrėžiamas kaip smurtas BK 140 straipsnio prasme, kadangi tokio veiksmo tikslas nebuvo susijęs nei su smurtui būdingu fizinės jėgos demonstravimu, nei su siekiu sukelti skausmą, nei su suvokimu, jog saugodamasis gali sužeisti kitą asmenį - aprašytas veiksmo tikslas ir priežastys rodo, jog galimas skausmo sukėlimas tuo metu buvo už jo suvokimo ribų.

2.27. Tai, jog konfliktas nebuvo prognozuojamas ir D. G. veiksmai buvo pagrįsti ir teisėti, parodo ir tolimesnis konflikto vystymasis - D. G. atsitraukus ir šluotą pastačius atgal, R. G., nors prieš tai ir įėjo atgal į pastatą bei užsidarė duris, staiga vėl išbėgo iš sodybos, paėmė prie durų stovėjusią šluotą ir įsibėgėjusi su ja trenkė jam į kaklo sritį. Ši aplinkybė patvirtina, jog prieš tai buvęs jo siekis save apsaugoti nuo galimo kontakto nebuvo nepagrįstas ar nelogiškas. Tai, kad pagrindinis D. G. tikslas konflikto metu buvo išvengti tolimesnio konflikto rodo ir tai, jog tiek prieš ištiesiant šluotkotį, tiek po jam šluota suduoto smūgio, jis ramiai, nesikarščiuodamas stengėsi kuo greičiau išvykti iš sodybos.

2.28. Išvadą, jog pastato viduje nebuvo fizinio konflikto patvirtina ir kitos ikiteisminio tyrimo metu nustatytos aplinkybės. Prieš R. G. išeinant iš paskos, iš pastato D. G. išeina ramiai, po savęs uždaro duris, jo marškinėliai vis dar ant peties, rankoje-dubenėlis. Marškinėliai nuo pečių nukrito tik tada, kai jam su šluota smogė, o tai patvirtina, kad jokio fizinio konflikto iki šio momento tarp šalių nebuvo. Jo elgesys neduoda pagrindo teiginiams apie padidėjusį susijaudinimą, nerimą ir pan., nėra jokių staigių, nervingų judesių, kurie paprastai pasireiškia po bet kokio fizinio konflikto. Taip pat atkreiptinas dėmesys ir į matomą šuns elgesį - jokios reakcijos, kuri galėtų liudyti apie viduję vykusį fizinį konfliktą. Be to, jei R. G. parodymai atitiktų tikrovę ir sodybos viduje būtų vykęs smurtinis konfliktas, D. G. reakcija į jam suduotą smūgį turėtų būti buvusi absoliučiai priešinga - veikiausiai, jog jis būtų siekęs ir toliau tęsti konfliktą. Surinkta įrodymų visuma nepatvirtina R. G. teigiamo fizinio smurto pastato viduje, D. G. atliktų smurtinių veiksmų, kurie galėtų užtraukti BK 140 straipsnyje numatytą baudžiamąją atsakomybę. Neegzistuoja subjektyvioji nusikalstamos veikos pusė - tiesioginė ar netiesioginė tyčia, nėra priežastinio ryšio tarp D. G. veiksmų sodybos viduje ir ant R. G. kūno susiformavusių kraujosruvų.