Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2013-10-24 · Civilinė byla Nr. 2A-1172/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-10-24
Bylos Nr.
2A-1172/2013
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Gintaras Pečiulis, Alė Bukavinienė, Marytė Mitkuvienė
Atsakovas
Latvijos bendrovės A, L. V., Latvijos bendrovei SIA „DC Restorani“
Kategorijos
  • 35.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 126.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-1172/2013Procesinio sprendimo kategorijos: 35.6.1;126.8 (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. spalio 24 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės, Marytės Mitkuvienės, Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų Latvijos bendrovės A/S „DC Holding“ ir Latvijos bendrovės SIA „DC Restorani“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. liepos 16 d. sprendimo, kuriuo ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „DC Holdingas“ (šiuo metu bankrutavęs ir likviduojamas dėl bankroto) ieškinys patenkintas iš dalies, civilinėje byloje Nr. 2-856-431/2012 pagal ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „DC Holdingas“ (šiuo metu bankrutavęs ir likviduojamas dėl bankroto) ieškinį atsakovams L. V., Latvijos bendrovei SIA „DC Restorani“ ir Latvijos bendrovei A/S „DC Holding“ dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, skolos priteisimo ir žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovui UAB „DC Holdingas” Vilniaus apygardos teismo 2010 m. spalio 18 d. nutartimi (civilinė byla Nr. B2-7251-578/2010) iškelta bankroto byla. Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 17 d. nutartimi įmonė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. Ieškovas, atstovaujamas bankroto administratoriaus, teismui pateiktu ieškiniu prašė pripažinti negaliojančia ab initio 2010 m. rugpjūčio 2 d. skolos perkėlimo ir įskaitymo sutartį; solidariai iš atsakovų L. V. ir Latvijos įmonės SIA „DC Restorani” ieškovo BUAB „DC Holdingas” naudai priteisti 435 349,89 Lt; 6 procentų dydžio metines procesines palūkanas bei priteisti iš atsakovų L. V., Latvijos įmonės SIA „DC Restorani” ir A/S „DC Holding“ ieškovo naudai bylinėjimosi išlaidas.

Šalies argumentai

Ieškovas nurodė, jog pagal 2010 m. rugpjūčio 2 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. 23/1409 ieškovas BUAB „DC Holdingas“ atsakovui Latvijos įmonei SIA „DC Restorani“ pardavė turtą (baldus, šviestuvus, elektrotechnikos, maisto gaminimo įrangą, kitą įrangą, reklamos iškabas, dekoracijas ir kitą turtą, nurodytą PVM sąskaitoje faktūroje), kurių bendra suma yra 435 349,89 Lt. Pasak ieškovo, tą pačią dieną tarp ieškovo BUAB „DC Holdingas“ ir atsakovų Latvijos įmonių SIA „DC Restorani“ bei A/S „DC Holding“ buvo sudarytas antras sandoris, t. y. buvo sudaryta skolos perkėlimo ir įskaitymo sutartis, kuria šalys 435 349,89 Lt dydžio Latvijos įmonės SIA „DC Restorani“ skolą ieškovui perkėlė Latvijos įmonei A/S „DC Holding“, o ši jai perkeltą skolą įskaitė į turimą BUAB „DC Holdingas“ įsiskolinimą, tokiu būdu įsiskolinimą sumažinant iki 6 761 440,24 JAV dolerių sumos. Po šios sutarties sudarymo, Latvijos įmonė SIA „DC Restorani“ tapo nebeskolinga ieškovui, tačiau Latvijos įmonė SIA „DC Restorani“ atitinkamai perkeltos skolos suma tapo skolinga atsakovui Latvijos įmonei A/S „DC Holding“. Ieškovas nurodė, jog tą pačią dieną tarp ieškovo ir atsakovo Latvijos įmonės SIA „DC Restorani“ buvo sudaryta sutartis dėl įrangos nuomos, kuria parduotas turtas buvo perduotas naudotis ieškovui. Ieškovo teigimu, ginčijamu sandoriu buvo sumažintas ieškovo mokumas ir, atsakovams suteikiant pirmumo teisę, buvo pažeisti kitų ieškovo kreditorių interesai. Ieškovas akcentavo aplinkybę, jog ginčijami sandoriai buvo atlikti kryptingai ir nuosekliai prieš pat bankroto bylos ieškovui iškėlimą. Ieškovas nurodė, jog atsakovė L. V., būdama UAB „DC Holdingas” vadove, pažeidė vieną iš pagrindinių vadovo pareigų – veikti išimtinai bendrovės naudai, todėl ieškovas prarado reikalavimo teisę į 435 349,89 Lt sumą, nes buvo panaikinta reikalavimo teisė pagal 2010 m. rugpjūčio 2 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. 23/1409 gauti už parduotą turtą 435 349,89 Lt. Ieškovo vertinimu, tokiais atsakovės veiksmais ieškovui ir jo kreditoriams buvo padaryta žala.

Atsakovė L. V. su ieškiniu nesutiko, prašė ieškinį atmesti. Atsakovė nurodė, jog iš ieškovo pateikto 2010 m. liepos 20 d. akcininkų sprendimo matyti, kad atsakovė nuo nurodytos datos buvo atšaukta iš ieškovo BUAB „DC Holdingas“ vadovės pareigų. Tuo pačiu sprendimu ieškovo vadovu buvo išrinktas ieškovo vienintelio akcininko valdybos pirmininkas A. N.. Atsakovė nurodė, jog jos, kaip ieškovės BUAB „DC Holdingas“ vadovės, įgaliojimai pasibaigė bendrovės akcininkui priėmus minėtą sprendimą. Nuo atšaukimo iš ieškovo vadovės pareigų atsakovė nebevykdė jokių ieškovo vadovo funkcijų, jai nebuvo žinomos ieškovo veiklos aplinkybės.

Atsakovai Latvijos bendrovės SIA „DC Restorani“ ir A/S „DC Holding“ su ieškiniu nesutiko. Nurodė, jog ginčijamų sandorių objektas yra specifinės paskirties turtas, kurį bankroto atveju pakankamai sudėtinga realizuoti, nes turtas yra specifinės paskirties, gamintas, derintas bei pritaikytas išimtinai ieškovui priklausančioms kavinėms, kurios turi savo išskirtinį prekinį ženklą, tik vienam kavinių tinklui būdingą interjerą, funkcines detales ir pan. Esant tokiam specifiškam turtui, jo realizavimas būtų buvęs apsunkintas, kadangi poreikis įsigyti tokį turtą būtų per mažas, jo realizuoti tokiomis kainomis, kokios nurodytos ginčijamuose sandoriuose, nebūtų įmanoma, turtas geriausiu atveju būtų parduotas už didžiausią pasiūlytą kainą, kuri būtų žymiai mažesnė nei turto likutinė vertė, ir pajamų, gautų pardavus minėtą turtą, neužtektų net pirmos eilės kreditorinių reikalavimų tenkinimui. Taigi šalys, įvertinusios šias aplinkybes, atsižvelgiant į tai, jog Latvijos bendrovė A/S „DC Holding“ turi ne vieną kavinę, ir ne tik Lietuvoje, nusprendė sudaryti nurodytus sandorius, t. y. tam, kad turtas būtų panaudotas tikslingai – kitose tai pačiai įmonių grupei priklausančiose ir tą patį prekės ženklą naudojančiose kavinėse, kurių interjeras yra bendras ir išsiskiriantis iš kitų. Atsakovai nurodė, kad Latvijos bendrovės SIA „DC Restorani“ kreditorinis reikalavimas ieškovo bankroto byloje 141 041,79 Lt o Latvijos bendrovės AS „DC Holdings“ – 6 806 308,87 JAV dolerių, kas viršija 93 proc. visų kreditorinių reikalavimų. Ieškinio tenkinimo atveju, atsakovų kreditorinių reikalavimų suma tik dar padidėtų. Atsakovai nurodė, jog ginčijami sandoriai buvo sudaryti rinkos verte, todėl ir šiuo atžvilgiu buvo siekiama ieškovui naudos. Be to, sudarant sandorius grynieji pinigai nebuvo niekam išmokėti. Niekam realiai negavus lėšų, nėra pagrindo konstatuoti ir kreditorių interesų pažeidimo, o sudarytais sandoriais buvo tik sumažintas atsakovo Latvijos bendrovės A/S „DC Holding“ kreditorinis reikalavimas, gi ieškovo turtinė padėtis nepablogėjo. Panaikinus sandorius, nebūtų atstatytas ieškovo mokumas ir nebūtų patenkinti ieškovo kreditorių finansiniai reikalavimai. Pasak atsakovų, ieškovas elgiasi nesąžiningai, kadangi nuginčijus sandorius, turi būti taikoma restitucija, t. y. šalys grąžinamos į tą padėtį, kuri būtų buvusi, jei nebūtų sudaryti ginčijami sandoriai. Šiuo atveju, jei būtų pareikštas toks reikalavimas ir patenkintas ieškinys, turėtų būti taikoma restitucija natūra ir turtas grąžinamas ieškovui, kurį jis po to galėtų realizuoti ir iš turto realizavimo gautų pajamų atsiskaityti su kreditoriais. Pasak atsakovų, ieškovas reiškia reikalavimą panaikinti tik įskaitymo sandorius, tačiau nereiškia reikalavimo dėl pirkimo - pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia. Atsakovų vertinimu, nenuginčijus turto pirkimo - pardavimo sandorio, nėra pagrindo pripažinti negaliojančiais įskaitymo sandorio. Atsakovų manymu, ieškovas neįrodė atskirų actio Pauliana taikymo sąlygų.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2012 m. liepos 16 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies – pripažino negaliojančiu 2010 m. rugpjūčio 2 d. ieškovo UAB „DC Holdingas“ ir atsakovų Latvijos bendrovių SIA „DC Restorani“ bei A/S „DC Holding“ sudarytą tarpusavio atsiskaitymų susitarimą. Teismas atnaujino pradinio skolininko SIA „DC Restorani“ prievolę ieškovui BUAB „DC Holdingas“ dėl 435 349,89 Lt skolos, o priešpriešinį vienarūšių reikalavimų įskaitymą dėl 435 349,89 Lt sumos atlikusias Latvijos bendrovę AS „DC Holding“ ir UAB „DC Holdingas“ grąžino į padėtį iki atlikto įskaitymo. Priteisė ieškovui iš atsakovo Latvijos bendrovės SIA „DC Restorani‘ 435 349,89 Lt skolos, 6 procentų dydžio metines procesines palūkanas. Likusioje dalyje ieškinį atmetė.

Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog ieškovas turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę, kadangi UAB „DC Holdingas“ bankroto byloje patvirtintas kreditorių sąrašas, kurių reikalavimų suma yra 18 406 716,54 Lt. Teismas pažymėjo, jog ginčijamų sandorių sudarymo metu ieškovas jau buvo nemokus, kadangi ieškinyje dėl bankroto bylos UAB „DC Holdingas“ iškėlimo nurodyta, kad įmonės finansinė padėtis yra labai sunki, įsipareigojimai kreditoriams sudaro 3 255 290 Lt, įmonė nepajėgi vykdyti atsiskaitymų už prekes, atliktus darbus, negali sumokėti paskolų bei vykdyti mokestinių prievolių. Įmonės turto vertė sudarė 2 388 423 Lt, o nuostoliai siekė 18 178 292 Lt. Pirmosios instancijos teismas nenustatė aplinkybių, sąlygojusių skolininko pareigą sudaryti ginčijamus sandorius. Teismas sprendė, jog ginčijami sandoriai pažeidė įmonės kreditorių teises, kadangi jais buvo suteikta pirmenybė tik vienam iš kreditorių. Pirmosios instancijos teismas akcentavo 2010 m. rugpjūčio 2 d. šalių sudarytų sandorių pasekmes, jog buvo sumažinta ieškovo skola tik vienam iš kreditorių. Teismas ginčijamų sandorių nevertino kaip atitinkančių įprastą verslo praktiką. Teismas pažymėjo, jog ginčijami sandoriai buvo sudaryti tik vienu tikslu – išsaugoti įmonių tinklui priklausantį turtą ir eliminuoti galimybę ieškovui, kuriam jau po dviejų savaičių paduotu teismui pareiškimu buvo prašoma iškelti bankroto bylą, reikalauti prievolės įvykdymo iš SIA „DC Restorani“. Teismo vertinimu, tokiu būdu buvo sumažintas skolininko mokumas ir kartu kreditorių galimybė gauti savo reikalavimo patenkinimą, kadangi ieškovas perleido didelės vertės turtą ir už jį negavo sutartos kainos. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog vienintelis ieškovo akcininkas yra Latvijos įmonė A/S „DC Holding“, o ieškovas ir Latvijos bendrovės yra tos pačios grupės įmonės. Be to, A. N. ginčijamų sandorių sudarymo metu buvo UAB „DC Holdingas“ direktorius, kuris taip pat yra ir Latvijos įmonės A/S „DC Holding“ valdybos pirmininkas. Teismo vertinimu, tiek Latvijos įmonė A/S „DC Holding“, tiek Latvijos įmonė SIA „DC Restorani“, sudarydamos ginčo sutartį, žinojo ir suvokė, jog ši sutartis pažeis visų ieškovo kreditorių teises, todėl atsakovų veiksmus laikė nesąžiningais.

Pirmosios instancijos teismas tenkino ieškovo reikalavimą priteisti iš atsakovo Latvijos bendrovės SIA „DC Restorani“ 435 349,89 Lt skolos, kuri turėjo būti atsakovo sumokėta už pirktą turtą pagal 2010 m. rugpjūčio 2 d. PVM sąskaitą faktūrą. Kadangi sandoris dėl kilnojamojo turto pirkimo - pardavimo tarp šalių buvo sudarytas įvertinus, jog turtas yra specifinės paskirties, tikslingai gali būti panaudotas tai pačiai įmonių grupei priklausančios įmonės tolimesnėje veikloje, sandoris sudarytas rinkos verte, jo pagrindu išrašyta PVM sąskaita faktūra, sandoris šalių nebuvo ginčijamas, todėl yra galiojantis ir pirkėjo prievolė sumokėti už nupirktą prekę turi būti vykdoma. Teismas atmetė atsakovų argumentą, jog ieškovas privalėjo ginčyti ir turto pirkimo - pardavimo sandorį, nes tokios pareigos nenumato teisės normos, reglamentuojančios tiek sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindus, tiek skolos perkėlimo sutarties pripažinimo negaliojančia pasekmes. Teismas sprendė, jog pirkimo - pardavimo sutartis bei ginčijama (skolos perkėlimo ir vienarūšių reikalavimų įskaitymo) sutartis yra savarankiški sandoriai. Atmesdamas ieškovo reikalavimą priteisti iš atsakovės L. V. ieškovo patirtą žalą teismas pažymėjo, jog atsakovės, kaip UAB „DC Holdingas“ direktorės, įgaliojimai pasibaigė iki ginčijamų sandorių sudarymo.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovai Latvijos bendrovės A/S „DC Holding“ ir SIA „DC Restorani“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. liepos 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinys būtų atmestas. Skundas grindžiamas šiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į aplinkybę, jog ginčijamais sandoriais rinkos verte buvo perleistas specifinės paskirties turtas, kurio kaina buvo žymiai sumažintas ieškovo įsiskolinimas atsakovui Latvijos bendrovei A/S „DC Holding“. Ginčijami sandoriai neturėjo įtakos ieškovo mokumui. Pirmosios instancijos teismas nevertino aplinkybės, jog ginčijami sandoriai atitiko visų sandorio šalių interesus ir įprastą verslo praktiką. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į aplinkybę, jog ginčijamais sandoriais sumažinus didžiausio ieškovo kreditoriaus Latvijos bendrovės A/S „DC Holding“ finansinį reikalavimą, kitų kreditorių padėtis pagerėjo. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas atsiskaitymo su vienu iš kreditorių faktą, nepagrįstai sprendė, jog ginčijamais sandoriais buvo pažeisti kitų kreditorių interesai. Teismas nevertino aplinkybės, jog nei viena šalis lėšų negavo. Po ginčijamų sandorių sudarymo ieškovo turtinė padėtis nepablogėjo. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai palaikė ieškovo poziciją ginčijant tik įskaitymo sandorį, nevertindamas pirkimo - pardavimo sandorio teisėtumo. Teismas nevertino atsakovų nesąžiningumo, todėl nesant actio Pauliana sąlygų viseto, nebuvo pagrindo tenkinti ieškinį. Dėl įmonės nemokumo yra kalta atsakovė L. V., kuri buvo UAB „DC Holdingas“ vadovė, todėl ieškinys dėl žalos atlyginimo turi būti pareikštas jai. Pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl visų faktinių bylos aplinkybių. Teismas nemotyvavo sprendimo dalies dėl atsakovų nesąžiningumo, nepasisakė, kaip pakito ieškovo mokumas. Atsakovų vertinimu, teismas nepasisakė dėl visų actio Pauliana sąlygų.

Atsiliepimas

Ieškovas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2012 m. liepos 16 d. sprendimą palikti nepakeistą. Ieškovas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog ginčijamas sandoris pažeidė ieškovo kreditorių teises. Apeliantai nutylėjo aplinkybę, jog, neatlikus įskaitymo, ieškovas turėtų 435 349,89 Lt reikalavimo teisę į atsakovą SIA „DC Restorani“, o šios lėšos galėtų būti nukreiptos visų ieškovo kreditorių reikalavimų tenkinimui. Ieškovas nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, esą sandoris buvo naudingas visoms jo šalims. Ieškovo nuomone, ginčijamas sandoris buvo išskirtinai žalingas kitiems įmonės kreditoriams. Ieškovas pažymėjo, jog apeliantai yra tik trečios eilės kreditoriai, todėl įskaitytas finansinis reikalavimas visų pirma turėjo būti nukreiptas pirmos ir antros eilės kreditorių finansinių reikalavimų tenkinimui. Pasak ieškovo, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog pirkimo - pardavimo sutartis bei įskaitymo sutartis yra savarankiški sandoriai, todėl pirkimo - pardavimo sutartis neturėjo būti ginčijama. Apeliaciniame skunde nepagrįstai akcentuojami teismo veiksmai nustatant ieškovo nemokumą, kadangi nagrinėjamu atveju kreditorių interesų pažeidimo konstatavimui pakanka nustatyti vieną iš kelių galimų sąlygų: jog dėl ginčijamų sandorių ieškovas tapo nemokus, būdamas nemokus pirmenybę suteikė kitam kreditoriui arba kitaip pažeidė kreditoriaus teises. Ieškovo vertinimu, apeliantai nepagrįstai kelia juridinio asmens vadovo atsakomybės klausimą, kadangi ginčijamas sandoris panaikintas actio Pauliana pagrindu. Ieškovas nurodė, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad atsakovai buvo nesąžiningi, todėl atmestinas apeliacinio skundo argumentas, jog ši sąlyga nebuvo vertinama. Ieškovas pažymėjo, jog pirmosios instancijos teismas nurodė asmenis, ginčijamo sandorio sudarymo metu turėjusius reikalavimo teises į ieškovą.

Atsakovė L. V. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2012 m. liepos 16 d. sprendimo dalį, kuria ieškinys jos atžvilgiu atmestas, palikti nepakeistą. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, jog apeliantai, įrodinėdami netinkamą atsakovės, kaip įmonės vadovės, veiklą, apeliacinį skundą grindžia aplinkybėmis, kurios nebuvo nagrinėtos pirmosios instancijos teisme. Atsakovė pažymėjo, jog nuo 2010 m. liepos 20 d. nebevykdė ieškovo vadovo funkcijų.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.

Dėl actio Pauliana taikymo sąlygų, bylos nagrinėjimo ribų ir naujų argumentų vertinimo

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 6.66 straipsnio 1 dalyje nustatyta kreditoriaus teisė ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti. Actio Pauliana instituto tikslas – užkirsti kelią skolininko piktnaudžiavimui teisėmis, taip užtikrinant įstatymo ar sutarties pagrindu prisiimtų pareigų kreditoriams įvykdymą, ginant juos nuo nesąžiningų skolininko veiksmų, kuriais mažinamas skolininko mokumas ir kartu galimybės, kad kreditoriaus reikalavimas bus visiškai patenkintas. Teismų praktikoje nurodoma, jog bankrutuojančios įmonės administratorius prieš bankroto bylos iškėlimą sudarytus šios įmonės sandorius gali ginčyti visais CK nustatytais sandorių negaliojimo pagrindais, tarp jų – ir CK 6.66 straipsnio pagrindu, nes pagal ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 14 punktą jis gina visų bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus.

Iš bylos medžiagos nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismas 2010 m. spalio 18 d. nutartimi ieškovui UAB „DC Holdingas“ iškėlė bankroto bylą, įmonės bankroto administratoriumi paskyrė UAB „Finansinių partnerių grupė“ (t. 1, b. l. 48-49). 2011 m. rugsėjo 14 d. nutartimi bankroto byloje patvirtinti BUAB „DC Holdingas“ kreditorių sąrašas bei jų finansiniai reikalavimai (t. 1, b. l. 51-54). Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 17 d. nutartimi įmonė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Iš byloje esančių duomenų taip pat nustatyta, jog 2010 m. rugpjūčio 2 d. BUAB „DC Holdingas“ pagal PVM sąskaitą faktūrą Nr. 23/1409 (toliau – PVM sąskaita faktūra) Latvijos įmonei SIA „DC Restorani“ pardavė turtą, kurio bendra kaina yra 435 349,89 Lt (t. 1, b. l. 16-21). 2010 m. rugpjūčio 2 d. ieškovas ir atsakovai Latvijos bendrovės SIA „DC Restorani“ bei A/S „DC Holding“ sudarė Tarpusavio atsiskaitymų susitarimą, kuriuo Latvijos įmonė SIA „DC Restorani“ 435 349,89 Lt skolą pagal PVM sąskaitą faktūrą perkėlė Latvijos įmonei A/S „DC Holding“, o ši jai perkeltą skolą įskaitė į ieškovo 6 926 501,81 JAV dolerių skolą atsakovui Latvijos bendrovei A/S „DC Holding“, tokiu būdu sumažindama BUAB „DC Holdingas“ įsiskolinimą Latvijos įmonei A/S „DC Holding“ iki 6 761 440,24 JAV dolerių. Taip pat ginčijamu sandoriu buvo panaikinta Latvijos įmonės SIA „DC Restorani“ skola ieškovui pagal PVM sąskaitą faktūrą, o minėtą sumą už prekes Latvijos bendrovė SIA „DC Restorani“ liko skolinga atsakovui Latvijos bendrovei A/S „DC Holding“ (t. 1, b. l. 22-23, 137). Tą pačią dieną (2010 m. rugpjūčio 2 d.) ieškovas ir atsakovas Latvijos bendrovė SIA „DC Restorani“ sudarė įrangos nuomos susitarimą, kuriuo turtas už kasmėnesinį 925,26 Latvijos latų nuomos mokestį buvo paliktas naudotis ieškovui (t. 1, b. l. 145). Pirmosios instancijos teismui pateiktu ieškiniu ieškovas, atstovaujamas bankroto administratoriaus, actio Pauliana pagrindu ginčijo 2010 m. rugpjūčio 2 d. tarpusavio atsiskaitymų susitarimą (toliau – ginčijamas sandoris) (CK 6.66 straipsnis).

CK 6.66 straipsnyje įtvirtintos ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išskiriamos tokios actio Pauliana taikymo sąlygos: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) nėra suėjęs vienerių metų ieškinio senaties terminas; 4) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 5) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 6) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas; 7) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-339/2009; 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2011; kt.). Sandoriui pripažinti negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu būtinas visų nurodytų sąlygų visetas. Nenustačius bent vienos iš nurodytų sąlygų, nėra pagrindo sandorį pripažinti negaliojančiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-392/2011; 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-511/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-25/2012; kt.).

Iš byloje esančių duomenų nustatyta, jog pirmosios instancijos teismui pateiktu ieškiniu ieškovas prašė pripažinti negaliojančiu ginčijamą sandorį, kuriuo atsakovas Latvijos bendrovė SIA „DC Restorani“ skolą ieškovui pagal PVM sąskaitą faktūrą perkėlė atsakovui Latvijos bendrovei A/S „DC Holding“, o šis atsakovas perkeltą skolą ieškovui įskaitė į ieškovo skolą jam (A/S „DC Holding“). Pirmosios instancijos teismui pateiktu ieškiniu ieškovas taip pat kėlė atsakovės L. V., kaip buvusios ieškovo vadovės, deliktinės atsakomybės klausimą, kadangi atsakovė ginčijamo sandorio sudarymo metu neveikė išimtinai ieškovo interesais. Pirmosios instancijos teismui ieškinį patenkinus iš dalies, t. y. pripažinus negaliojančiu ginčijamą sandorį bei pritaikius restituciją, o reikalavimą priteisti ieškovui žalos atlyginimą iš atsakovės L. V. atmetus, apeliaciniame skunde atsakovai Latvijos bendrovės A/S „DC Holding“ ir SIA „DC Restorani“ akcentavo, jog ginčijamas sandoris nepakenkė kitų ieškovo kreditorių interesams, nesukėlė ieškovo nemokumo, jog pirmosios instancijos teismas nenustatė, kokių kreditorių interesus ginčijamas sandoris pažeidė. Be to, pasak apeliantų, pirmosios instancijos teismas nevertino šalių veiksmų (ne)sąžiningumo aspektu, nepagrįstai nevertino pirkimo - pardavimo sutarties teisėtumo. Teisėjų kolegija sprendžia, jog tokiu būdu apeliantai apibrėžia šios bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas (CPK 320 straipsnis). Nurodytu pagrindu teisėjų kolegija šioje byloje nagrinėja, ar pagrįstai pirmosios instancijos teismas nustatė esant šias actio Pauliana taikymo sąlygas: kreditorių neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės buvimą, kreditorių interesų pažeidimą, sandorio šalių nesąžiningumą.

Teisėjų kolegija pažymi, jog apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis). Apeliaciniu skundu apeliantai kelia atsakovės L. V., kaip buvusios ieškovo vadovės, deliktinės atsakomybės klausimą, įrodinėja jos veiksmų įtaką ieškovo nemokumui. Kolegija pastebi, jog bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, apeliantai šiomis aplinkybėmis nesirėmė, nors pirmosios instancijos teismas ieškovo iniciatyva sprendė klausimą dėl atsakovės deliktinės atsakomybės. Šiame kontekste teisėjų kolegija neturi pagrindo analizuoti minėtų apeliacinio skundo argumentų, kadangi šios aplinkybės iškeltos pažeidžiant CPK 306 straipsnio 2 dalies draudimą.

Dėl kreditorių neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės buvimo ir jų interesų pažeidimo

Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog ginčijamo sandorio sudarymo metu ieškovas turėjo kitų kreditorių, įmonė buvo nemoki, be to, sudarius ginčijamą sandorį dar labiau sumažėjo ieškovo galimybės patenkinti kitų kreditorių finansinius reikalavimus. Gi apeliantai, nesutikdami su tokia pirmosios instancijos teismo išvada, nurodė, kad ginčijamu sandoriu ieškovo kreditorių teisės nebuvo pažeistos. Apeliantai akcentavo, jog pirmosios instancijos teismas nenurodė, kokių kreditorių interesus ginčijamas sandoris pažeidė. Paaiškino, jog ginčijamas sandoris neturėjo įtakos ieškovo mokumui, kadangi ieškovas buvo nemokus dar iki ginčijamo sandorio sudarymo. Pasak apeliantų, sudarius ginčijamą sandorį, jo verte žymiai sumažėjo ir ieškovo įsiskolinimas didžiausiam jo kreditoriui Latvijos bendrovei A/S „DC Holding“. Pasak apeliantų, panaikinus ginčo sandorį, kitų kreditorių padėtis pablogės, kadangi atitinkama dalimi padidės apelianto Latvijos bendrovės A/S „DC Holding“ finansinis reikalavimas ieškovo bankroto byloje. Apeliantų teigimu, pirmosios instancijos teismas nevertino aplinkybių, jog toks sandoris atitiko įprastą verslo praktiką, jog sandorio šalys lėšų realiai negavo. Teisėjų kolegija nesutinka su šiais apeliacinio skundo argumentais.

Pagal CK 6.66 straipsnio 1 dalį kreditoriaus teisių pažeidimu, be kita ko, laikomas atvejis, kai skolininkas, būdamas nemokus, ginčijamu sandoriu suteikia pirmenybę kitam kreditoriui. Kaip minėta, ieškovas jo kreditorių interesų pažeidimą įrodinėjo tuo, kad ginčijamo sandorio sudarymo metu ieškovas buvo nemokus, o ginčijamu sandoriu pirmenybė suteikta tik atsakovams. Atmesdama apeliantų argumentą, esą nebuvo nurodyti konkretūs kreditoriai, kurių interesai ginčijamų sandoriu buvo pažeisti, teisėjų kolegija iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms. Kolegijos įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai akcentavo aplinkybę, jog ginčijamas sandoris sudarytas likus kelioms savaitėms iki bankroto bylos ieškovui iškėlimo. Kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, pareiškimą dėl bankroto bylos ieškovui teisme pareiškė A. N., kuris kreipimosi į teismą metu buvo ieškovo administracijos vadovas ir didžiausio ieškovo kreditoriaus (apelianto) Latvijos bendrovės A/S „DC Holding“ valdybos pirmininkas. Iš jo pareiškimo dėl bankroto bylos ieškovui iškėlimo turinio matyti, jog ginčui aktualiu laikotarpiu ieškovas buvo skolingas AB „Lelija“, UAB „Kristiana“, UAB „BPTS Europa“, Vilniaus centriniam knygynui, kitiems tiekėjams, valstybės ir socialinio draudimo biudžetams (t. 1, b. l. 42-43). Pareiškime nurodoma, jog uždelsimo atsiskaityti su minėtais kreditoriais laikotarpis viršijo 90 dienų laikotarpį. Šiame kontekste teisėjų kolegija sprendžia, jog apeliantai nepagrįstai nurodė, jog teismas nenustatė konkrečių ieškovo kreditorių. Kolegijos įsitikinimu, aplinkybė, jog teismo sprendime nėra įvardijami konkretus kreditoriai, negali būti laikoma pagrindu išvadai, jog pirmosios instancijos teismas ieškovo kreditorių nenustatė ir nevertino jų interesų pažeidimo. Teisėjų kolegija pažymi, jog byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, jog ginčijamo sandorio sudarymo metu ieškovas buvo nemokus. Minėtą aplinkybę patvirtina ieškovo 2010 m. rugpjūčio 16 d. balanso duomenys, kurių pagrindu konstatuotas ieškovo nemokumo faktas ir iškelta bankroto byla (t. 1, b. l. 48-49, 55-56). Be to, ieškovo faktinio nemokumo faktą patvirtina aplinkybė, jog pats ieškovo administracijos vadovas inicijavo bankroto bylos iškėlimą praėjus vos dviem savaitėms po ginčijamo sandorio sudarymo. Teisėjų kolegija, įvertinusi aplinkybę, jog bankroto bylos iškėlimas buvo inicijuotas praėjus nežymiam laiko tarpui po ginčijamo sandorio sudarymo, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog ginčijamo sandorio sudarymo metu ieškovas buvo nemokus, t. y. jo finansinė padėtis atitiko faktinio nemokumo būseną.

Minėta, jog sandoris pažeidžia kreditorių teises, jeigu dėl to skolininkas tampa nemokus arba būdamas nemokus suteikia pirmenybę kitam kreditoriui (CK 6.66 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija nepagristais laiko apeliantų argumentus, jog ginčijamas sandoris nepažeidė kitų ieškovo kreditorių interesų, kadangi buvo perleistas specifinės paskirties turtas, pinigai realiai nebuvo mokami, vienarūšių tarpusavio reikalavimų įskaitymo būdu atitinkamai buvo sumažintas ieškovo įsiskolinimas didžiausiam ieškovo kreditoriui Latvijos bendrovei A/S „DC Holding“. Teisėjų kolegija teisiškai nereikšminga laiko aplinkybę, jog ieškovas perleido specifinės paskirties turtą, kadangi nagrinėjamu atveju ginčijamas šalių sudarytas skolos perkėlimo ir tarpusavio reikalavimų įskaitymo, o ne turto pirkimo - pardavimo sandoris. Teisėjų kolegija pritaria apeliacinio skundo argumentui, jog tokie sandoriai, kai verslo subjektai atsiskaitymus vykdo priešpriešinių reikalavimų įskaitymo būdu, iš esmės yra teisėti ir verslo santykiuose būna įprasti, tačiau, kolegijos įsitikinimu, ginčijamų sandorių teisėtumas neabejotinai turi būti įvertintas įmonės kreditorių interesų gynimo kontekste. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo kitų ieškovo kreditorių interesų pažeidimą, kadangi ginčijamu sandoriu buvo ignoruojami kitų, įskaitant ir pirmesnės eilės kreditorių (Valstybinės mokesčių inspekcijos, socialinio draudimo fondo ir kt.) interesai. Teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentu, jog, sudarius ginčijamus sandorius, ieškovo turtinė padėtis faktiškai nepasikeitė, t. y. kad sumažėjo turto masė, bet atitinkamai sumažėjo ir įsiskolinimai. Pažymėtina, jog kasacinis teismas, aiškindamas kreditorių interesų pažeidimo kriterijų actio Pauliana kontekste, laikosi nuoseklios pozicijos, kad kreditorių teisės ar interesai gali būti pažeidžiami ir tais atvejais, kai nemokumas išlieka toks pats ar nedidėja, pavyzdžiui, tik keičiasi turto struktūra, bet kitiems kreditoriams sutrukdoma gauti bent dalį atsiskaitymo, kuris nemokumo situacijoje jiems priklausytų skolininkui vykdant su jais sutartis ir atsiskaitymus pagal įstatymo nustatytą tvarką ir reikalavimus (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2012). Teisėjų kolegijos įsitikinimu, sudarius ginčijamą sandorį (apeliantui Latvijos bendrovei A/S „DC Holding“ iš dalies patenkinus savo finansinį reikalavimą įskaitymo būdu) kiti ieškovo kreditoriai neteko galimybės bent iš dalies patenkinti savo finansinius reikalavimus. Teisėjų kolegija taip pat atmeta apeliacinio skundo argumentus, jog Latvijos bendrovė AS „DC Holding“ yra didžiausias ieškovo kreditorius. Kolegija pažymi, kad nurodyta aplinkybė nesuteikia apeliantui pirmenybės kitų kreditorių atžvilgiu bei neturi įtakos vertinant ginčijamo sandorio teisėtumą. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog ieškovas, būdamas faktiškai nemokus, sudarė ginčijamus sandorius, kuriais sumažino kitų kreditorių galimybę gauti jų reikalavimo patenkinimą, taip pat nepagrįstai suteikė pirmenybę apeliantui Latvijos bendrovei A/S „DC Holding“ kitų ieškovo kreditorių atžvilgiu.

Dėl sandorio šalių nesąžiningumo

Kaip minėta, apeliaciniame skunde nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas nevertino apeliantų elgesio (ne) sąžiningumo aspektu, todėl nenustačius, jog ginčijamo sandorio šalys buvo nesąžiningos, konstatuotina, jog nagrinėjamu atveju nenustatytas actio Pauliana sąlygų visetas. Teisėjų kolegija nesutinka su šiais apeliacinio skundo argumentais. Pažymėtina, kad sandorio šalių pareigą teisiniuose santykiuose elgtis sąžiningai numato įstatymas (CK 6.158 straipsnio 1 dalis). Sandoriui pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu turi būti nustatomas tiek skolininko, tiek trečiojo asmens nesąžiningumas, jeigu sandoris atlygintinis (CK 6.66 straipsnio 1, 2 dalys). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas šią teisės normą ir pasisakydamas dėl skolininko bei trečiojo asmens nesąžiningumo vertinimo, yra nurodęs, kad skolininkas ir trečiasis asmuo laikomi nesąžiningais tik esant pagrindui konstatuoti, jog jie žinojo ar turėjo žinoti, kad sudarydami sandorį pažeis skolininko kreditoriaus teises. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl skolininko ir trečiojo asmens nesąžiningumo vertinimo, ne kartą nurodė, kad skolininkas ir trečiasis asmuo laikomi nesąžiningais tik esant pagrindui konstatuoti, kad jie žinojo ar turėjo žinoti, jog sudarydami sandorį pažeis skolininko kreditoriaus teises. „Žinojimas“ aiškinamas kaip asmens turėjimas tam tikrų duomenų. „Turėjimas žinoti” suprantamas kaip asmens pareiga veikti aktyviai, nustatyta pareiga pasidomėti, todėl nepagrįstas neveikimas taip pat vertinamas kaip nesąžiningas elgesys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-168/2007). Sąžiningu gali būti laikomas tas kontrahentas, kuris jam prieinamomis priemonėmis pasidomėjo, ar sandorį su juo ketinantis sudaryti asmuo neturi kreditorių, ar sudarant sandorį nebus pažeisti jų interesai. Kolegijos įsitikinimu, apeliantai nepagrįstai nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nevertino ginčijamo sandorio šalių (ne) sąžiningumo. Priešingai, kaip matyti iš skundžiamojo teismo sprendimo turinio, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog vienintelis ieškovo akcininkas yra Latvijos įmonė A/S „DC Holding“, o ieškovas ir abi Latvijos bendrovės yra tos pačios grupės įmonės. Be to, A. N. ginčijamų sandorių sudarymo metu buvo BUAB „DC Holdingas“ direktorius, kuris taip pat yra ir Latvijos įmonės A/S „DC Holding“ valdybos pirmininkas. Teismo vertinimu, tiek Latvijos įmonė A/S „DC Holding“, tiek Latvijos įmonė SIA „DC Restorani“, sudarydamos ginčo sutartį, žinojo ir suvokė, jog ši sutartis pažeis kitų ieškovo kreditorių teises, todėl atsakovų veiksmai laikytini nesąžiningais. Teisėjų kolegija pritaria šiai pirmosios instancijos teismo išvadai bei pažymi, jog sandorio šalių nesąžiningumui būtina nustatyti aplinkybę, jog šalys žinojo arba turėjo žinoti, jog sandoriu bus pažeisti skolininko kreditorių interesai. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo sandorio šalims taikyti nesąžiningumo prezumpcijos (CK 6.67 straipsnis), todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai byloje esančių duomenų pagrindu konstatavo šalių nesąžiningumą. Kolegijos įsitikinimu, aplinkybės, jog visos sandorio šalys yra tarpusavyje susijusios (tos pačios grupės įmonės), jog ieškovo administracijos vadovas (direktorius) ginčijamo sandorio sudarymo metu buvo ir apelianto Latvijos bendrovės A/S „DC Holding“ valdybos pirmininkas, patvirtina sandorio šalių nesąžiningumą. Minėtos aplinkybės sudaro pagrindą išvadai, jog atsakovams neabejotinai buvo žinoma ieškovo finansinė padėtis, atitinkanti faktinio nemokumo būseną, kas suponuoja jų pareigą pasidomėti būsimomis pasekmėmis, kurias gali sukelti ginčijamas sandoris (išimtinai savo finansinio reikalavimo patenkinimas) ir, siekiant išvengti neigiamų pasekmių kitiems kreditoriams, susilaikyti nuo tokio sandorio sudarymo. Kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju svarbi yra aplinkybė, jog apelianto valdybos pirmininkas A. N. ginčijamų sandorių sudarymo metu buvo ir ieškovo administracijos vadovas, kuris po ginčijamo sandorio sudarymo praėjus dviems savaitėms inicijavo ieškovo bankroto bylą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog per tokį trumpą laikotarpį ieškovo finansinė padėtis negalėjo esmingai pasikeisti. Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai akcentavo visų šalių sudarytų sandorių ir šalių veiksmų seką, jog tą pačią dieną buvo sudaryta ieškovo turto pardavimo sutartis, ginčijamas sandoris – tarpusavio atsiskaitymo susitarimas, parduoto turto nuomos sutartis, kuria ieškovui leista naudotis parduotu turtu, o praėjus dviems savaitėms kreiptasi dėl bankroto bylos ieškovui iškėlimo. Tokia veiksmų seka leidžia daryti išvadą, jog, ieškovui pasiekus faktinio nemokumo būseną, buvo atlikti veiksmai, eliminuojantys kitų ieškovo kreditorių galimybę bent iš dalies patenkinti savo finansinius reikalavimus, t. y. parduotas likvidus ieškovo turtas bei panaikinta pirkėjo prievolė atsiskaityti su ieškovu (sumokėti parduoto turto kainą). Kolegijos įsitikinimu, nurodytos aplinkybės suponuoja išvadą, jog apeliantai neabejotinai turėjo suprasti, jog pirmenybės suteikimas vienam iš kreditorių pažeis kitų ieškovo kreditorių interesus. Apibendrinant išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo ginčijamų sandorių šalių nesąžiningumą.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

Kaip minėta, apeliaciniame skunde teigiama, jog ieškovas privalėjo ginčyti ir 2010 m. rugpjūčio 2 d. pirkimo - pardavimo sutartį, kurios pagrindu ieškovas UAB „DC Holdingas“ perleido turtą apeliantui SIA „DC Restorani“, kadangi panaikinus visus 2010 m. rugpjūčio 2 d. sudarytus sandorius, šalys būtų grąžintos į pradinę padėtį – ieškovui būtų grąžintas parduotas turtas, o apeliantui Latvijos bendrovei A/S „DC Holding“ reikalavimo teisė į visą ieškovo skolą. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiuo apeliacinio skundo argumentu.

Pažymėtina, jog asmens teisė kreiptis į teismą ginčo teisenos tvarka įgyvendinama pareiškus ieškinį teisme. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme dalykas apibrėžiamas ieškinio ribomis – ieškinio pareiškime ieškovas suformuluoja materialinį teisinį reikalavimą atsakovui ir nurodo aplinkybes, kuriomis jis grindžia savo reikalavimą atsakovui, pateikia šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktai). Teisinius faktus ir juos patvirtinančius įrodymus, kuriais ieškovas grindžia savo reikalavimą atsakovui, t. y. faktinį ieškinio pagrindą, ieškovas privalo nurodyti ieškinio pareiškime. Teismas, priimdamas sprendimą, negali peržengti ieškinio ribų, t. y. negali keisti nei ieškinio dalyko (pvz., negali priteisti šaliai to, ko ji neprašo, arba priteisti daugiau, nei šalis prašo), nei ieškinio pagrindo (negali savo sprendime remtis tokiais faktais, kurių šalys teismui nenurodė, ir įrodymais, kurių byloje nėra), išskyrus įstatyme nustatytus atvejus. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išsamiai aptarta būtinybė tinkamai formuluoti ieškinio dalyką ir pagrindą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-376/2012; 2010 m. gegužės 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-166/2010; 2008 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-387/2008; 2008 m. rugpjūčio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-376/2008; 2001 m. birželio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-725/2001; kt.). Kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai akcentavo aplinkybę, jog ieškovas nepareiškė reikalavimo pripažinti negaliojančia 2010 m. rugpjūčio 2 d. pirkimo - pardavimo sutarties, jog to daryti ieškovas neprivalėjo, kadangi papildomo reikalavimo formulavimas yra šalies teisė, o ne pareiga. Priešingas šios aplinkybės vertinimas pažeistų dispozityvumo civiliniame procese principą (CPK 13 straipsnis).

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nuosekliai formuojamą teisės normų, reglamentuojančių sandorių negaliojimą, aiškinimo ir taikymo praktiką niekinio sandorio negaliojimo faktą teismas gali konstatuoti ex officio, t. y. nesant pareikšto reikalavimo dėl tam tikro sandorio pripažinimo negaliojančiu, tik tada, kai aplinkybė, kad sandoris yra niekinis, yra akivaizdi (pavyzdžiui, akivaizdu, kad sandoris prieštarauja imperatyviajai įstatymo normai arba viešajai tvarkai ar gerai moralei). Tuo atveju, kai sandoris nėra akivaizdžiai niekinis, teismas gali imtis nagrinėti ir spręsti proceso šalių ginčą dėl aplinkybių, suponuojančių jo negaliojimą, bei tirti su tuo susijusius įrodymus tik tada, kai yra šalies reikalavimas pripažinti tokį sandorį negaliojančiu, pareikštas ieškinio ar priešieškinio forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. gruodžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1319/2001, 2003 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2003, 2004 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-150/2004, kt.). Pažymėtina, jog nei ieškovas, nei apeliantai, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nepareiškė reikalavimo (ieškinio ar priešieškinio) dėl pirkimo - pardavimo sandorio pripažinimo niekiniu. Teisėjų kolegija sprendžia, jog šalių nurodytos sandorių sudarymo aplinkybės nesudaro pagrindo išvadai, jog nagrinėjamu atveju nurodytas sandoris yra akivaizdžiai niekinis, kas leistų teismui jį pripažinti negaliojančiu ex officio. Todėl nesant šalių reikalavimo (ieškinio ar priešieškinio forma), pirmosios instancijos teismas pagrįstai nevertino pirkimo - pardavimo sutarties teisėtumo. Teisėjų kolegija sprendžia, jog 2010 m. rugpjūčio 2 d. sandorių teisėtumo klausimas spręstinas izoliuotai, kadangi pirkimo - pardavimo sutartis ir ginčijamas tarpusavio atsiskaitymo susitarimas yra atskiri savarankiški sandoriai, o nagrinėjamu atveju ginčijamo sandorio pripažinimas negaliojančiu neturi įtakos pirkimo - pardavimo sandorio galiojimui.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti ir su apeliacinio skundo argumentu, jog pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl visų bylos aplinkybių. Kolegija pastebi, jog nurodyto teiginio apeliantai nepagrindė, t. y. nenurodė konkrečių aplinkybių, kurių teismas netyrė, ar įrodymų, kurių teismas nevertino. Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas įvertino visas esmines bylos aplinkybes, atitinkamos teismo išvados padarytos tinkamai įvertinus įrodymų visumą. Kita vertus, teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių keliamą argumentą.

Kiti apeliaciniame skunde nurodyti motyvai taip pat neturi įtakos skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).

Esant tokioms aplinkybėms konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias Pauliana ieškinį (CK 6.66 straipsnis), laikėsi įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo taisyklių, suformuluotų CPK 177-185 straipsniuose, todėl, tenkindamas ieškovo reikalavimą dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą (CPK 263 straipsnio 1 dalis). Apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nesuteikia pagrindo pirmosios instancijos teismo sprendimą naikinti.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Atsakovė L. V. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašė priteisti iš apeliantų patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsakovės prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas nesprendžiamas, kadangi į bylą nepateikti tokias išlaidas pagrindžiantys įrodymai (CPK 93 straipsnis, 98 straipsnio 1 dalis).

Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad atsakovai už apeliacinį skundą sumokėjo 8 454 Lt žyminio mokesčio (t. 3, b. l. 112). Pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktą nuo žyminio mokesčio atleidžiama įmonė (įstaiga), kuriai iškelta bankroto ar restruktūrizavimo byla, o kiti dalyvaujantys byloje asmenys – už šiose bylose paduotus apeliacinius ir kasacinius skundus. Nagrinėjamoje byloje dalyvavo bankrutavusi įmonė (ieškovas BUAB „DC Holdingas“), todėl kitų šioje byloje dalyvaujančių asmenų atžvilgiu taikytina CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punkto norma dėl atleidimo nuo žyminio mokesčio už paduotą apeliacinį ir kasacinį skundą. Apeliantai neturėjo pareigos mokėti žyminio mokesčio už apeliacinį skundą. Iš mokėjimo nurodymo nustatyta, jog žyminis mokestis sumokėtas už apeliantą Latvijos bendrovę A/S „DC Holding“, todėl jam grąžintina 8 454 Lt sumokėto žyminio mokesčio (CPK 87 straipsnio 1 dalies 1 punktas ir 5 dalis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2012 m. liepos 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Grąžinti apeliantui Latvijos bendrovei A/S „DC Holding“ (juridinio asmens kodas 40003605113) 8 454 Lt žyminio mokesčio, sumokėto pagal „Swedbank“, AB pateiktą 2012 m. rugpjūčio 14 d. mokėjimo nurodymą Nr. 804 (mokėtojas UAB „Airista“, juridinio asmens kodas 300145803).

Teisėjai Alė BukavinienėMarytė MitkuvienėGintaras Pečiulis