- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2022-05-12
- Bylos Nr.
- eI1-3391-505/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00268-2022-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Daina Kukalienė
- Pareiškėjas
- A. L.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
- 55.1Teismo sprendimas
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. L. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas su skundu kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK), 6 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Pareiškėjas teismo posėdžio metu skundą palaikė, taip pat jis ir jo atstovas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2020 m. sausio 5 d. iki 2021 m. gruodžio 27 d. buvo laikomas Pravieniškių PN-AK 3-iajame sektoriuje netinkamomis, orumą žeminančiomis sąlygomis. Pažymėjo, kad gyvenamosiose patalpose jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, nes ankštose patalpose buvo laikoma nuo 8 iki 18 žmonių, be to, šį plotą dar labiau mažino baldų užimamas plotas. Akcentavo, jog karantino metu dar labiau nebuvo užtikrinti ploto reikalavimai, todėl pareiškėjui kilo grėsmė susirgti pavojinga liga. Patalpose buvo šalta ir drėgna, kaupėsi pelėsis, nuo sienų, lubų byrėjo tinkas, nebuvo jokios ventiliacijos, naktinio apšvietimo, dieninis apšvietimas buvo nepakankamas. Patalpose buvo tarakonų ir blakių, dėl to nebuvo galimybės miegoti. Baldai nebuvo pritvirtinti prie grindų, dėl to kilo pavojus sveikatai ir gyvybei. Nebuvo gesintuvo, priešgaisrinės sistemos, avarinio išėjimo, taigi kilus gaisrui nebūtų galimybės išsigelbėti. Sanitariniuose mazguose buvo drėgna ir šalta, kaupėsi pelėsis, grindys slidžios, apšvietimas silpnas, taip pat juose buvo tik keli tualetai, todėl teko laukti eilėse. Bendrabučiuose nebuvo šildymo sistemos, o išduoti elektriniai šildytuvai nieko negelbėjo. Pažymėjo, jog pareiškėjas nuobaudas atliko kamerų tipo patalpose, kur gyveno keturiese, taip pat dienos metu buvo paimami čiužiniai. Reiškė pretenzijas dėl to, kad į motinos laidotuves pareiškėjui buvo leista išvykti mažiau nei parą. Dėl atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų pareiškėjas patyrė didelių nepatogumų, neigiamų išgyvenimų, fizinį skausmą, sveikatos pablogėjimą, garbės ir orumo pažeminimą.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių pataisos namai-atviroji kolonija atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko. Akcentavo, kad ne visada visos miegamosios vietos būna užimtos, taigi nuteistiesiems gyvenamojo ploto tenka daugiau. Darė išvadą, kad gyvenamojo ploto norma pareiškėjui pažeista nebuvo. Pažymėjo, kad pareiškėjo minimi paskelbti Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimai reglamentuoja laisvėje esančių asmenų judėjimą, o kalinimo įstaigoje asmenys yra izoliuoti, todėl nėra pagrindo taikyti analogijos. Pabrėžė, jog Pravieniškių PN-AK gyvenamosiose patalpose baldai nepritvirtinti, kadangi tai nėra numatyta teisės aktuose. Teigė, kad gyvenamosiose patalpose veikia mechaninė patalpų vėdinimo sistema, prireikus galima vėdinti ir per langus. Pagal galiojančius teisės aktus, įkalinimo įstaigose gyvenamąsias ir bendro naudojimo patalpas turi valyti ten apgyvendinti nuteistieji. Mano, kad jei patalpos buvo nešvarios ar jose matyti pelėsio, vadinasi, nuteistasis netinkamai vykdė savo pareigas arba neinformavo administracijos, kad jas blogai atlieka kitas budėtojas. Pažymėjo, kad įstaiga yra apsirūpinusi pirminėmis gaisro gesinimo priemonėmis (gesintuvais), kurių laikymo vietos yra pažymėtos specialiais lipdukais, yra parengtas ir suderintas su atsakingų įstaigų pareigūnais personalo veiksmų planas. Nurodė, kad pagal teisinį reglamentavimą patalynė, čiužinys, pagalvė ir antklodė į kamerų tipo patalpas perkeltiems nuteistiesiems išduodama tik dienotvarkėje nustatytam miego laikui. Pataisos namai sudarę sutartį su UAB „Utenos deratizacija“, pagal kurią du kartus per mėnesį vykdomas kenkėjų naikinimas. Paaiškino, jog pataisos įstaigos direktorius pareiškėjui 2020 m. vasario 17 d. įsakymu Nr. 2-220 suteikė trumpalaikę išvyką už pataisos įstaigos ribų dalyvauti motinos laidotuvėse 2020 m. vasario 6 d. nuo 8.00 val. iki 15.00 val., vadovaujantis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 105 straipsnio 1 dalimi. Mano, kad trumpalaikio išvykimo laiko nustatymas yra įgalioto pataisos įstaigos pareigūno teisė ir nenumatoma pareiga nuteistiesiems privalomai skirti numatytą laiką trumpalaikiam išvykimui. Pažymėjo, kad pareiškėjo elgesys nebuvo tinkamas, jis atliko nuobaudą, todėl jam direktorius skyrė būtent tokį laiką. Pastebėjo, jog pareiškėjas skunde nepateikė realiais faktais pagrįstų duomenų ar įrodymų apie tai, kad jis patyrė neturtinę žalą dėl pareigūnų veiksmų, ir neįrodė, kad atsakovas savo veiksmais (veikimu, neveikimu) padarė nuteistajam žalos, todėl skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl atlyginimo neturtinės žalos, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos 3-iajame sektoriuje netinkamomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2020 m. sausio 5 d. iki 2021 m. gruodžio 27 d.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnis). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.
Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246–6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar institucija arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai lėmė pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.
Pareiškėjas neturtinę žalą, be kita ko, kildina iš gyvenamojo ploto normos trūkumo, nurodo, kad, skaičiuojant vienam asmeniui tekusį gyvenamąjį plotą, neturi būti įskaičiuojamas baldais ir kitu inventoriumi užimtas plotas.
Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (aktas, galiojęs nuo 2017 m. lapkričio 29 d. iki 2020 m. sausio 21 d.) 11¹.1 punktas reglamentuoja minimalų vienam asmeniui tenkantį bendrabučio tipo patalpų plotą, kuris negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m, taip pat 11¹.2 punktas reglamentuoja minimalų vienam asmeniui tenkantį kamerų tipo patalpų plotą, kuris negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose.
Pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2020 m. sausio 21 d. įsakymu Nr. 1R-25 patvirtintose naujos redakcijos Pataisos įstaigų ir tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklėse (aktas, galiojęs nuo 2020 m. sausio 22 d. iki 2020 m. rugpjūčio 21 d.) nenumatyta, koks minimalus gyvenamųjų patalpų plotas pataisos įstaigų bendrabučio tipo ir kamerų tipo patalpose turėtų tekti vienam asmeniui.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2020 m. vasario 5 d. įsakymo Nr. V-31 „Dėl didžiausio laisvės atėmimo vietų įstaigose leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) (aktas, galiojęs laikotarpiu nuo 2020 m. vasario 6 d. iki 2020 m. balandžio 3 d.) reglamentuoja, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos patvirtinimo“, numatytų projektų įgyvendinimo pataisos įstaigų bendrabučio tipo patalpose vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas negali būti mažesnis nei 3,1 kv. m (2.1 p.), kameros tipo patalpose vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m (2.2 p.).
Pažymėtina, jog nei senojoje, nei naujojoje Vidaus tvarkos taisyklių redakcijoje, nei minėtame Įsakyme neįtvirtintas reikalavimas vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma, neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir esančių baldų ir kitų įrenginių užimamo ploto. Į kameroje esančių baldų užimamą plotą atsižvelgiama tik vertinant pareiškėjo situaciją pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio nuostatas, kai pareiškėjui tenka mažiau nei 3 kv. m ploto, bet ne konstatuojant atsakovės atstovo padarytus nacionalinio teisės akto pažeidimus (žr., pvz., LVAT 2018 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-930-756/2018, 2018 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2210-1062/2018). Įvertinus minėtas aplinkybes, konstatuotina, jog nagrinėjamoje byloje būtina įvertinti, ar ginčo laikotarpiu nebuvo pažeistas Vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1 ir 11¹.2 punktuose ir Įsakymo 2.1 ir 2.2 punktuose nustatytas reikalavimas, jog pataisos įstaigų bendrabučio tipo patalpose vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas negali būti mažesnis nei 3,1 kv. m ir kamerų tipo patalpose vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m, tačiau atliekant vertinimą nėra teisinio pagrindo atsižvelgti į gyvenamojoje patalpoje buvusių baldų ir inventoriaus užimamą plotą.
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo paskirtas gyventi į šias Pravieniškių PN-AK 3-iojo sektoriaus bendrabučio tipo gyvenamąsias patalpas: nuo 2020 m. sausio 8 d. iki 2020 m. liepos 22 d. – 23 būrio 4 gyvenamąją patalpą, kurios plotas 46,33 kv. m, įrengta 14 miegamųjų vietų, taigi vienam asmeniui, esant užimtoms visoms miegamosioms vietoms, galėjo tekti 3,30 kv. m (46,33/14) ploto; nuo 2020 m. liepos 22 d. iki 2020 m. spalio 24 d. – 22 būrio 4 gyvenamąją patalpą, kurios plotas 46,33 kv. m, įrengta 14 miegamųjų vietų, taip pat vienam asmeniui, esant užimtoms visoms miegamosioms vietoms, galėjo tekti 3,30 kv. m (46,33/14) ploto. Pažymėtina, jog atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad 22 ir 23 būrio patalpa yra ta pati, tik keitėsi numeracija.
Nors pareiškėjas skunde nurodė, kad ginčo laikotarpiu gyvenamosiose patalpose gyveno nuo 8 iki 18 asmenų, tačiau įrodymų minėtoms aplinkybėms patvirtinti į bylą nepateikė, taip pat nenurodė visų kartu gyvenusių asmenų vardų, pavardžių, nenurodė, kurioje patalpoje gyveno 8 asmenys ir kuriuo laikotarpiu, kurioje gyveno daugiau nei 8 asmenys, 9 ir t. t. asmenys. Teismo vertinimu, pareiškėjo deklaratyvūs, nedetalizuoti teiginiai negali paneigti atsakovės atstovo pateiktų rašytinių įrodymų ir nesudaro pagrindo teismui jais abejoti. Konstatuotina, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui gyvenant bendrabučio tipo patalpose teko ne mažiau kaip 3,30 kv. m ploto, o tai atitinka teisės aktų reikalavimus.
Pravieniškių PN-AK 2022 m. kovo 3 d. pažyma „Apie A. L. bausmės atlikimą“ patvirtina, kad pareiškėjas už režimo reikalavimų pažeidimą nuo 2020 m. spalio 24 d. iki 2020 m. spalio 25 d. bausmę atliko 3 kamerų tipo patalpoje, kurios plotas, Pravieniškių PN-AK 2022 m. kovo 16 d. pažymos Nr. 77-351 duomenimis, buvo 10,66 kv. m, įrengtos 2 miegamosios vietos, taigi vienam asmeniui teko 5,33 kv. m (10,66/2) ploto; nuo 2020 m. spalio 27 d. iki 2020 m. lapkričio 16 d. – 4 kamerų tipo patalpoje, kurios plotas 12,65 kv. m, įrengta 3 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui teko 4,21 kv. m (12,65/3) ploto.
Nors pareiškėjas skunde nurodė, kad kamerų tipo patalpose gyveno keturiese, tačiau įrodymų minėtoms aplinkybėms patvirtinti į bylą nepateikė, taip pat nenurodė visų kartu gyvenusių asmenų vardų, pavardžių. Teismo nuomone, pareiškėjo abstraktūs, nedetalizuoti teiginiai negali paneigti atsakovo pateiktų rašytinių įrodymų ir nesudaro pagrindo teismui jais abejoti. Konstatuotina, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui gyvenant kamerų tipo patalpose teko 4,21 kv. m ir 5,33 kv. m ploto, o tai atitinka teisės aktų reikalavimus.
Dėl skunde nurodomos aplinkybės, jog dalį patalpos ploto užėmė baldai, teismas pažymi, kad, vadovaujantis naujausia Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika (žr. 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas joje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Tačiau nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus ploto norma, atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo, vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr. EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje P. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03), 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje L. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03), 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje G. prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), LVAT 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016, 2017 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017). Vadinasi, kaip minėta, baldų ir kitų įrenginių užimamas plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovės atstovo padarytus teisės pažeidimus. Atsižvelgdamas į tai, jog šioje byloje minimalaus ploto normos pažeidimas nenustatytas, teismas nevertina pareiškėjo argumentų dėl baldų ir kitų įrenginių užimamo ploto gyvenamojoje patalpoje. Įvertinus išdėstytas aplinkybes, pareiškėjo argumentai dėl minimalios ploto normos pažeidimo atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas pažymėjo, kad patalpose nebuvo vėdinimo, apšvietimas ir oro temperatūra netinkama, patalpose kaupėsi pelėsis ir drėgmė, veisėsi parazitai.
Pataisos namų (laisvės atėmimo vietų) visuomenės sveikatos saugos reikalavimus ginčui aktualiu laikotarpiu nustatė Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015), kurios 16 punkte numatyta, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc. Patalpoms, kurias pagal laisvės atėmimo vietos vidaus tvarkos taisykles valo patys jose laikomi asmenys, turi būti skirtos valymo priemonės (šepetys grindims, šluostė, šiukšlių semtuvėlis, kibiras, valikliai) (37 p.). Ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių (39 p.). Gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta ne mažesnė kaip 200 lx (14 p.). Laisvės atėmimo vietoje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų. Turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė vėdinimo ar kondicionavimo sistema (17 p.).
Iš bylos duomenų matyti, kad gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, taip pat jose įrengta mechaninė vėdinimo sistema. Byloje nenustatyta, kad pareiškėjas būtų laikomas gyvenamojoje patalpoje su neatidaromais langais ar kad būtų skundęsis pataisos namų administracijai dėl patiriamų sunkumų atveriant gyvenamosios patalpos langą. Teismo vertinimu, patalpose apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina patalpas, neturi problemų dėl atsirandančio nemalonaus kvapo ar oro trūkumo patalpose.
Nors pareiškėjas skunde nurodė, jog buvo netinkamas patalpų apšvietimas ir oro temperatūra, tačiau nurodytų aplinkybių nedetalizavo (kokiu laikotarpiu, kokiose konkrečiose gyvenamosiose patalpose tokios sąlygos buvo) ir tai pagrindžiančių įrodymų nepateikė. Atsakovas pažymėjo, kad kalinimo įstaiga vadovaujasi Higienos norma HN 134:2015 ir užtikrina tinkamą apšvietimą. Iš Pravieniškių PN-AK Turto valdymo skyriaus pažymos matyti, kad įstaiga užtikrina temperatūros palaikymą nuteistųjų gyvenamosiose patalpose, esant būtinumui, pagal jų prašymus nuteistiesiems išduodami elektriniai šildytuvai ir ventiliatoriai. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo paaiškinimais apie gyvenamųjų patalpų apšvietimo ir oro temperatūros atitiktį nustatytiems reikalavimams, todėl jais remiasi. Pažymėtina, kad pareiškėjas turi galimybę rašyti skundus dėl kalinimo sąlygų, tarp jų tiesiogiai Visuomenės sveikatos centrui, tačiau tokių duomenų byloje nėra. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jo teiginius, nenurodė, kokiu pagrindu padarė išvadą, kad apšvietimas ar oro temperatūra neatitiko nustatytų reikalavimų, nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių jo sveikatos būklės pablogėjimą dėl šių aplinkybių. Teismo vertinimu, pareiškėjas šiuo atveju neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto, o jo argumentai dėl nepakankamo apšvietimo ir oro temperatūros iš esmės yra grindžiami tik deklaratyviais teiginiais, todėl atmetami.
Bylos duomenimis nustatyta, kad Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2017 m. vasario 8 d. įsakymu Nr. V-56 patvirtintame Gyvenamųjų buitinių, pagalbinių patalpų valymo vykdymo tvarkos apraše yra įtvirtinta, kad gyvenamųjų patalpų valymą drėgnuoju būdu, nepaliekant ant sienų ir lubų pelėsio, valo patys nuteistieji. Taigi, švarios ir tvarkingos aplinkos gyvenamosiose patalpose sukūrimas ir palaikymas priklauso ir nuo pačių nuteistųjų bei paties pareiškėjo valios. Atsakovės atstovas negali būti atsakingas už tai, jog įstaigoje kalinami asmenys nevykdo ar netinkamai vykdo jiems nustatytas pareigas. Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas yra kreipęsis į atsakovės atstovą dėl nevalomų patalpų, o šis į kreipimąsi nereagavo, todėl nėra pagrindo atsakovo neteisėtų veiksmų konstatavimui.
Bylos duomenys patvirtina, jog ginčui aktualiu laikotarpiu tarp Pravieniškių PN-AK ir UAB „Utenos deratizacija“ buvo sudaryta Kenkėjų monitoringo, kontrolės ir naikinimo paslaugų pirkimo–pardavimo sutartis, pagal kurią pataisos namuose reguliariai (du kartus per mėnesį) ir pagal poreikį atliekamos kenkėjų monitoringo, kontrolės ir naikinimo paslaugos. Bylos duomenimis nenustatyta, kad sutartinių įsipareigojimų nebūtų laikomasi. Remiantis byloje esančiais Atliktų paslaugų aktais nustatyta, kad pataisos namų 3-iame sektoriuje kenkėjų naikinimo darbai buvo atliekami. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į medicinos darbuotojus dėl parazitų sukandimų. Teismas taip pat pažymi, kad buitiniai parazitai paprastai atsiranda asmenų, atsainiau vertinančių elementarius higienos reikalavimus, aplinkoje, o higienos ir priešepideminių taisyklių bei reikalavimų privalo griežtai laikytis ne tik pataisos įstaigų personalas, bet ir nuteistieji (žr. LVAT 2017 m. kovo 7 d. nutartį Nr. A-1374-624/2017).
Bylos duomenys taip pat nepatvirtina pareiškėjo argumentų apie netinkamai įrengtas, susidėvėjusias gyvenamąsias patalpas, tokių duomenų nepateikė ir pats pareiškėjas. Kita vertus, reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai išvardyti galimai neteisėtas veikas, kadangi turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai. Teismo vertinimu, pareiškėjas tik konstatavo savo nuomonę apie kalinimo sąlygas pataisos namuose, tačiau visiškai nepagrindė šių faktinių aplinkybių tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis, o teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė, todėl teismas daro išvadą, jog pareiškėjas dėl šios skundo dalies neįrodė kaltų atsakovės atstovo pareigūnų veiksmų ir neturtinės žalos egzistavimo fakto.
Pareiškėjas nurodė, kad įstaigoje nebuvo gesintuvo, priešgaisrinės sistemos, avarinio išėjimo.
Pravieniškių PN-AK Turto valdymo skyriaus pažymoje pažymima, kad įstaiga yra suderinusi su Kauno apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Kaišiadorių priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos Kaišiadorių valstybinės priešgaisrinės priežiūros inspekcijos pareigūnais personalo veiksmų planą kilus gaisrui, kad visų būrių informaciniuose stenduose paskelbti evakavimo planai ir gaisrinės instrukcijos, kad įstaiga yra apsirūpinusi pirminėmis gaisro gesinimo priemonėmis (gesintuvais), kurių laikymo vietos yra pažymėtos specialiais lipdukais.
Teismas pažymi, kad pareiškėjas argumentus dėl galimo priešgaisrinės saugos taisyklių nesilaikymo grindė į ateitį nukreiptomis deklaratyvaus pobūdžio prielaidomis, jog kilus gaisrui jis neturėtų galimybės išsigelbėti. Duomenų apie realiai jam kilusius neigiamus padarinius dėl priešgaisrinės saugos reikalavimų nesilaikymo byloje nėra. Teismas vertina, kad pataisos namuose visą parą budint ir dirbant apsaugos pareigūnams, medicinos personalui, esant ekstremaliai situacijai, pareiškėjui išsikviesti pagalbą nekiltų problemų. Pareiškėjui skunde tik deklaratyviai išdėsčius savo samprotavimus dėl galimos neturtinės žalos, sietinos su priešgaisrinės sistemos nebuvimu, nenurodžius, ar būtinybė išsikviesti pagalbą jam buvo iškilusi, teismas neturi pagrindo išvadai dėl žalos pasireiškimo fakto.
Pareiškėjas skunde taip pat pažymėjo, kad bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose baldai nebuvo pritvirtinti prie žemės, todėl kilo pavojus sveikatai ir gyvybei.
Pagal Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2020 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. V-389 „Dėl Pataisos įstaigų (tardymo izoliatorių) įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“, 12.12 papunkčiu nustatyto reikalavimo, visuose įstaigos sektoriuose kamerose, kuriose laikomi nuteistieji, priskiriami drausmės grupei, ir asmenys, atliekantys nuobaudas kamerų tipo patalpose, visi baldai, esantys kamerose, pritvirtinami prie grindų ar sienų. Taigi, akivaizdu, kad teisinis reglamentavimas nenumato pareigos bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose baldus pritvirtinti, todėl šie pareiškėjo teiginiai atmestini kaip nepagrįsti.
Dėl pareiškėjo argumentų, kad dienos metu jam atliekant nuobaudas buvo paimamas čiužinys, teismas pažymi, jog, apžvelgus į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 220 punkte (Teisingumo ministro 2018 m. spalio 19 d. įsakymo Nr. 1R-213 redakcija), Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą teisinį reglamentavimą, pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtinto Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašo 1 priedą patalynei yra priskiriami šie daiktai: antklodė, čiužinys, pagalvė, patalynės komplektas (paklodė, užvalkalai antklodei ir pagalvei) ir rankšluostis, pareiškėjo argumentas, kad iš nuteistųjų, kurie bausmę atlieka kamerų tipo patalpose, neteisėtai atimamas čiužinys, vertintinas kritiškai. Teismo vertinimu, Pravieniškių PN-AK veikė teisėtai, nepažeisdama teisės aktuose nustatytų reikalavimų – iš į kamerų tipo patalpas perkeltų nuteistųjų dienos metu paimti patalynę ir čiužinį. Iš atsakovės atstovo atsakymo į pareiškėjo prašymą matyti, jog pareiškėjas buvo raštu informuotas, kad patalynė dienos metu paimama tik iš nuobaudas drausmės grupėje ir kamerų tipo patalpose atliekančių asmenų. Teismas pabrėžia, kad vien aplinkybė, jog, 2018 m. spalio 19 d. Teisingumo ministro įsakymu nustačius teisinį reglamentavimą, pagal kurį ribojama asmenų teisė naudotis minkštuoju inventoriumi dienos metu, nesudaro pagrindo pripažinti atsakovės atstovo neteisėtus veiksmus. Be to, nuteistųjų teisė minkštai atsisėsti ir atsigulti dienos metu, kai nemiegama pagal nuteistųjų dienotvarkę, niekur nenumatyta.
Pareiškėjas skunde teigė, kad sanitariniame mazge trūko inventoriaus, todėl tekdavo laukti eilėse.
Vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymo Nr. V-245 „Dėl Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų patvirtinimo“ 7.6 punktu, 1 klozetas (gali būti ir tupimas) arba pisuaras skiriamas ne daugiau kaip 15-ai asmenų, t. y. turi būti 1 kietasis įrenginys (unitazas arba pisuaras), tenkantis 15 nuteistųjų.
Atsakovas 2022 m. kovo 16 d. Turto valdymo skyriaus pažymoje nurodė, kad 22 (23) būrio sanitariniame mazge yra 6 klozetai, kuriais, kaip nurodyta 2022 m. kovo 18 d. pažymoje, galėjo naudotis tik šiame būryje gyvenę nuteistieji, t. y. 100 nuteistųjų (tiek yra įrengtų miegamųjų vietų). Atsakovės atstovas nepateikė duomenų, kiek faktiškai minėtame būryje gyveno nuteistųjų ginčo laikotarpiu, todėl vertintina, kad buvo užimtos visos miegamosios vietos, t. y. gyveno 100 nuteistųjų. Teismo vertinimu, pagal apskaičiavimą, sanitariniais įrenginiais (klozetais) galėjo naudotis 90 nuteistųjų (6 įrenginiai x 15 nuteistųjų), todėl pareiškėjo teiginys dėl per mažai įrengtų sanitarinių įrenginių yra pagrįstas.
Pareiškėjas reiškė pretenzijas dėl to, kad į mamos laidotuves jis buvo išleistas mažiau nei parą.
Bylos duomenys patvirtina, kad Pravieniškių PN-AK direktorius pareiškėjui 2020 m. vasario 5 d. įsakymu Nr. 2-220 suteikė trumpalaikę išvyką už pataisos įstaigos ribų dalyvauti motinos laidotuvėse 2020 m. vasario 6 d. nuo 8.00 val. iki 15.00 val., vadovaujantis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 105 straipsnio 1 dalimi, kuri numato, kad nuteistiesiems, išskyrus atliekančius laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę, gali būti leidžiama išvykti už pataisos įstaigų ribų Lietuvos Respublikos teritorijoje ne ilgiau kaip dešimčiai parų dėl sutuoktinio, sugyventinio ar artimojo giminaičio mirties ar sunkios ligos, gresiančios ligonio gyvybei, taip pat dėl gaivalinės nelaimės, padariusios didelės materialinės žalos nuteistajam ar jo sutuoktiniui, sugyventiniui arba artimiesiems giminaičiams.
Teismas pažymi, jog byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas minėtą Pravieniškių PN-AK direktoriaus įsakymą būtų ginčijęs, vadinasi, jis su juo sutiko. Taigi įsakymas yra galiojantis ir pagrįstas. Pažymėtina ir tai, kad iš bylos duomenų matyti, jog pareiškėjui 2020 m. sausio 17 d. nutarimu Nr. 69-31 buvo paskirta nuobauda – perkėlimas į kamerų tipo patalpas, todėl akivaizdu, kad pareiškėjo elgesys nebuvo nepriekaištingas ir, savaime suprantama, įstaigos vadovas priimdamas sprendimą dėl išvykos trukmės į tai atsižvelgė. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, jog pareiškėjo argumentai dėl per trumpo išvykos laiko į laidotuves jam suteikimo yra nepagrįsti, todėl atmestini.
Pareiškėjas akcentavo, jog paskelbus valstybės lygio ekstremalią situaciją šalyje dėl COVID-19 viruso plitimo grėsmės, nebuvo užtikrinta 10 kv. m kiekvienam žmogui arba ne mažesnis nei 2 m atstumas.
Teismas pabrėžia, kad teisės aktai dėl COVID-19 ligos (koronaviruso infekcijos) plitimo neįtvirtino reikalavimų įkalinimo įstaigoms nustatyti atitinkamus atstumus vienoje patalpoje gyvenantiems asmenims. Pažymėtina, kad pareiškėjas argumentus dėl galimo užsikrėtimo COVID-19 liga grindė į ateitį nukreiptomis deklaratyvaus pobūdžio prielaidomis, jog galėjo susirgti pavojinga liga. Duomenų apie realiai jam kilusius neigiamus padarinius dėl grėsmės byloje nėra. Teismo posėdžio metu pats pareiškėjas patvirtino aplinkybę, kad jis ginčo laikotarpiu kalinimo įstaigoje nebuvo užsikrėtęs COVID-19 virusu. Taigi, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti pažeidimų, susijusių su aptariamais pareiškėjo nusiskundimais. Pažymėtina, jog tokios praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. gruodžio 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. TA-845-261/2021.
Nors pareiškėjas skunde teigė, kad jam kalinimo įstaigos administracija negalėjo skirti nuobaudos – perkėlimo į kamerų tipo patalpas 30 parų, tačiau byloje nėra duomenų, kad Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2020 m. sausio 17 d. nutarimas Nr. 69-31, kuriuo pareiškėjui skirtas perkėlimas į kamerų tipo patalpas 30 parų, nuginčytas Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso nustatyta tvarka, todėl jis yra teisėtas ir pagrįstas, taigi šie pareiškėjo teiginiai atmestini kaip nepagrįsti.
Proceso dalyviai išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl jų teismas nenagrinėja. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas V. de H. prieš Olandiją, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas H. prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444-196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Įvertinus pirmiau nurodytų aplinkybių ir jas patvirtinančių įrodymų visumą, teismui nekyla abejonių, jog, nustačius Pravieniškių PN-AK neteisėtus veiksmus (dėl klozetų trūkumo), pareiškėjas patyrė neturtinę žalą Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalies prasme. Iš administracinių teismų praktikos matyti, kad asmens, kuris patyrė neturtinę žalą dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija.
Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje D. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98). Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99).
Teismas, įvertinęs nustatyto Pravieniškių PN-AK padaryto pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę (dėl inventoriaus (tualetų) trūkumo sanitariniame mazge), pareiškėjo patirto diskomforto dydį (trumpalaikiai nepatogumai; pareiškėjas jokių aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima konstatuoti, jog jis patyrė itin didelę ir ilgalaikę neturtinę žalą, nenurodė) ir kitas byloje nustatytas aplinkybes (daugiau jokių pažeidimų nebuvo nustatyta; dėl padaryto pažeidimo pareiškėjui kilusių ilgalaikių neigiamų padarinių nenustatyta), sprendžia, kad tai nagrinėjamu atveju nesudaro pakankamo pagrindo spręsti dėl neturtinės žalos, vertintinos pinigine išraiška, pareiškėjui atlyginimo. Šiuo atveju pats teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 4 punktais,
nusprendžia:
Pareiškėjo A. L. skundą patenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad pareiškėjo A. L. teisė atlikti laisvės atėmimo bausmę Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytomis bausmės atlikimo sąlygomis buvo pažeista.
Pareiškėjo A. L. reikalavimą dėl 6 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.