- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-04-23
- Bylos Nr.
- I-760-189/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03247-2018-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Bronius Januška
- Pareiškėjas
- A. D.
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Bronius Januška rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. D. (A. D.) skundą Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (iki reorganizavimo – Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo) dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas su skundu (b. l. 1–18) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) 34 700 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. rugsėjo 26 d. nutarimo Nr. 980 „Dėl sutikimo reorganizuoti Kybartų pataisos namų ir Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą“ nuostatas Lukiškių TI-K reorganizuotas jungimo būdu nuo 2019 m. balandžio 1 d., jį prijungiant prie Vilniaus pataisos namų. Atsižvelgiant į tai, šioje byloje atsakovu laikytina Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų.
Šalies argumentai
Pareiškėjas skunde teismui paaiškina, kad laikotarpiu nuo 2009 m. iki 2017 m. lapkričio 27 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Nurodo, jog buvo laikomas patalpose, kuriose nebuvo užtikrinamas minimalus, vienam asmeniui turintis tekti gyvenamojo ploto reikalavimas. Kamerose kurių plotas buvo iki 8 kv. m nuolat buvo laikomas kartu su 2–6 asmenimis, o didesnio ploto kamerose nuo 18 iki 20 asmenų. Kamerų plotą mažino jose esantys baldai. Lukiškių TI-K administracija neužtikrino suimtųjų (nuteistųjų) socialinių reabilitacijos programų, kadangi nebuvo užtikrinami kultūros, sporto, kūrybos, teisės, interneto, savarankiškos mokslo ir kt. renginiai. Pasivaikščiojimai buvo organizuojami ne dienos metu, o 6.30 val. ryto, kuomet būdavo dar tamsu. Sanitariniame mazge nebuvo įrengtos atskiros oro šalinimo sistemos. Kamerose buvo drėgna, nebuvo ventiliacijos. Pareiškėjui trūko natūralios šviesos, oro ir šilumos, švaraus oro, o dėl ant lango pritvirtintų grotų, langą galėdavo tik praverti. Kamerose oro greitis neatitiko teisės aktų keliamų reikalavimų. Čiužiniai, pagalvės puvo, buvo drėgni ir nešvarūs, nuo jų sklisdavo nemalonus kvapas. Dieninis ir naktinis apšvietimas neatitiko teisės aktų reikalavimų, todėl pareiškėjas negalėjo dirbti, skaityti ir rašyti. Nuo drėgmės ant sienų buvo žalios ir pilkos spalvos pelėsiai, nuo sienų ir lubų į lovas ir lėkštes krito dažai. Nei vienoje kameroje nebuvo įrengto veidrodžio, tualeto reikmenų spintelės (lentynėlės), nebuvo tualetinio popieriaus. Tualetas buvo įrengtas netoli durų. Pareiškėjas buvo laikomas kartu su rūkančiaisiais asmenimis, todėl kamerose nuolat kildavo konfliktai su kitais nuteistaisiais. Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose nebuvo užtikrinama galimybė pasinaudoti pareigūnų iškvietimo mygtuku, tekdavo daužyti į duris ir tikėtis, jog pareigūnas išgirs ir ateis. Išsimaudęs dušo patalpose pareigūnų turėdavo laukti 5–10 min. kol pareigūnai prieis. Pareiškėjui nebuvo sudarytos sąlygos pasimatyti su artimaisiais (žmona, vaiku, tėvais), tuo pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjui buvo diagnozuota epilepsija, dėl galimai netinkamų jo laikymo sąlygų Lukiškių TI-K buvo sutriko regėjimas, negalėjo skaityti, rašyti.
Atsiliepimas
Pareiškėjas 2018 m. spalio 26 d. pateikė atsikirtimą į atsiliepimą, kuriame detalizavo skunde nurodytas aplinkybes (b. l. 97–102). Papildomai nurodė, jog nesutinka su atsakovo atsiliepime nurodytais duomenimis, kurie pareiškėjo manymu yra klaidingi.
Atsakovės atstovas atsiliepime į pareiškėjo skundą su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 44–60).
Nurodo, jog neturi galimybės pateikti duomenų apie pareiškėjo laikymą kamerose laikotarpiu nuo 2009 m. lapkričio 18 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. Kadangi pareiškėjas 2014 m. gruodžio 23 d, išvyko į Alytaus pataisos namus, o iš jų atvyko 2015 m. sausio 13 d. pateikia gyvenamųjų kamerų numerius bei jų plotus bei asmenų skaičių, kuriose teko būti pareiškėjui. Nurodo, kad skirstant atvykusius asmenis į kameras yra laikomasi Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 70 straipsnyje nustatytų nuteistųjų atskiro ar izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimų. Dėl šių aplinkybių kai kurios kameros galėjo būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios kameros plotas ne visada siekė teisės aktuose nustatytą ribą. Be to, Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemeliu, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Lukiškių TI-K laikomi asmenys, norintys dalyvauti visuomeninėje ar kitoje naudingoje veikloje, privalo parodyti savo iniciatyvą, pareikšti norą žodžiu ar raštu kreiptis į būrio viršininką. Suimtiesiems ir nuteistiesiems yra sudaryta galimybė naudotis riboto interneto prieiga. Lukiškių TI-K bibliotekoje, atsižvelgiant į jos plotą, yra sukurta viena kompiuterizuota darbo vieta su RIP, kuria gali naudotis visi suimtieji ir nuleistieji, išskyrus asmenis patalpintus į drausmės izoliatorių (karcerį). Dėl leidimo naudotis RIP, asmenys, laikomi Lukiškių TI-K, raštu privalo kreiptis į Socialinės reabilitacijos skyriaus specialistą. Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Nurodo, jog asmenys, kurie reguliariai vėdina ir prižiūri savo kameras, problemų dėl atsirandančio pelėsio neturi. „Armatūrinė kortelė asmeniniam naudojimui išduotiems daiktams“, kurioje buvo pateikiamos higienos priemonių, drabužių, avalynės, minkšto inventoriaus ir patalynės išdavimo atžymos suimtajam (nuteistajam) asmeniškai pasirašant, Lukiškių TI-K Ūkio skyriuje buvo saugomos vienerius metus, todėl įstaiga šių duomenų pateikti neturi galimybės. Lukiškių TI-K įrengtas dirbtinis ir naktinis apšvietimas atitinka dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas. Lukiškių TI-K Priėmimo-paskirstymo skyriuje tarnybą atliekantys pareigūnai kontroliuoja, kad suimtieji ir nuteistieji laikomi trumpalaikio laikymo kamerose bei bendro naudojimo kamerose bei bendro naudojimo patalpoje nerūkytų ir laikytųsi įstaigos vidaus taisyklių. Lukiškių TI-K teigimu, teisės aktai, reglamentuojantys tardymo izoliatorių veiklą nenumato konkretaus laiko, per kurį pareigūnams privaloma prieiti prie kameros, kurioje įjungtas aliarminis mygtukas ar įjungtas aliarminis iškvietimas, kurioje suimtasis ar kitais būdais yra kviečiamas pareigūnas. Pareiškėjas pateiktame skunde nenurodė nė vieno atvejo, kuomet dėl realios grėsmės nebuvo iškvietęs pareigūnų ir jam nebūtų suteikta pagalba dėl ko galėjo būti patirta žala. Pagal BVK 85 straipsnio 1 dalies 4 punktą, paprastajai grupei priskirti nuteistieji turi teisę kasdien pasivaikščioti 1,5 val., o pagal kodekso 86 straipsnio 1 dalies 3 punktą drausmės grupei priskirti nuteistieji turi teisę gauti kasdien pasivaikščioti 1 val. Pareiškėjo prašymų, skundų ar pareiškimų dėl ilgalaikių pasimatymų gauta nebuvo. Lukiškių TI-K teigimu, pareiškėjo reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl tariamai jam padarytos žalos. Prašo taikyti sutrumpintą trejų metų senaties terminą ir pareiškėjo skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2009 m. iki 2017 m. lapkričio 27 d.
Teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra viena iš asmens konstitucinių teisių (Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalis). Neturtinės žalos samprata apibrėžiama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnyje. Pagal savo pobūdį – tai asmeninė žala, tiesiogiai susijusi su asmeniu, neatskiriama nuo jo asmenybės ir priklauso nuo jo paties išgyventų emocijų. Pagal įstatymą nustatyti neturtinės žalos dydį, tai yra nustatyti teisingą piniginę kompensaciją už nukentėjusio asmens patirtus neturtinio pobūdžio praradimus, vadovaujantis nurodytais kriterijais, yra teismo funkcija (CK6.250 straipsnis). Teismas spręsdamas dėl neturtinės žalos įvertinimo, vadovaujasi ne tik CK 6.250 straipsnyje nurodytais kriterijais, t. y. atsižvelgia į žalos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, bet ir sąžiningumo, protingumo, teisingumo principais. Neturtine žala laikomi asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita. CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius neteisėtus pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Taigi, valstybės civilinė atsakomybė atsiranda tada, kai valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Todėl ir nagrinėjamu atveju, pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas tik nustačius Lietuvos valstybės atstovų neteisėtus veiksmus, neturtinės žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos.
Pareiškėjas prašo priteisti jam neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2009 m. iki 2017 m. lapkričio 27 d. Atsakovės atstovas pareiškėjo reikalavimui prašo taikyti CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą ieškinio senatį.
Dėl ieškinio senaties termino EŽTT yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigta ar nepagrįstai apribota pati teisė kreiptis į teismą (EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimas byloje G. prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 4451/70)). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, ir jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimas byloje A. prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 8225/78); EŽTT 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimas byloje B. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 23805/94)). Prie tokių nustatytų ribojimų gali būti priskirta ir ieškinio senatis, o neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimas byloje S. ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93)).
LVAT savo jurisprudencijoje nuosekliai laikosi pozicijos, kad, nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo (CK 6.271 straipsnis, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punktas), taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir CK normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., 2014 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-134/2014, 2017 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017, 2017 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-332-146/2017).
CK 1.124 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą, o CK 1.127 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną (asmuo neatlieka veiksmų, kuriuos privalo atlikti, ar atlieka veiksmus, kurių neturi teisės atlikti, ar nenutraukia kitokio pažeidimo), ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.
Atsakovės atstovo teigimu, pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo kalinamas laikotarpiais nuo 2009 m. lapkričio 18 d. iki 2015 m. vasario 24 d. ir nuo 2017 m. spalio 30 d. iki 2017 m. lapkričio 22 d. Pareiškėjas skundą dėl netinkamų laikymo sąlygų Lukiškių TI-K teismui pateikė 2018 m. rugsėjo 26 d. (spaudas ant voko, b. l. 36). Atsižvelgiant į išdėstytą teisinį reglamentavimą ir taikytiną teismų praktiką, nagrinėjamu atveju, pareiškėjo reikalavimams dėl neturtinės žalos priteisimo atsakovės atstovo prašymu yra taikytinas trejų metų senaties terminas, pradedant terminą skaičiuoti nuo kreipimosi į teismą dienos ir tai reiškia, kad taikant senaties terminą, pareiškėjui neturtinė žala galėtų būti priteistina tik už laikotarpį nuo 2017 m. spalio 30 d. iki 2017 m. lapkričio 22 d., t. y. už tą laikotarpį, kuriuo pareiškėjas buvo kalinamas.
Remiantis byloje pateiktais rašytiniais įrodymais nustatyta, jog pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas laikotarpiu nuo 2017 m. spalio 30 d. iki 2017 m. lapkričio 22 d.
Pareiškėjas skunde nurodo, jog ginčo laikotarpiu jam nebuvo užtikrintas teisės aktuose nustatytas minimalus gyvenamasis plotas, turintis tekti vienam asmeniui.
Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 ,,Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma 134:2015) (įsigaliojusi nuo 2015 m. lapkričio 1 d.), kuri minimalaus ploto normos vienam asmeniui nenustatė. Tačiau šiuo laikotarpiu minimalūs kalinimo vietų kamerų plotui keliami reikalavimai buvo įtvirtinti Įsakymo Nr. V-124 (redakcija, galiojanti nuo 2011 m. vasario 1 d.) 1.3.1 punkte, kuriame nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 m. plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos ir jos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plano patvirtinimo“, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus). Jokie kiti imperatyvaus pobūdžio nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai, be kita ko, ir Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau ir – Konvencija) vienam asmeniui tardymo izoliatoriuje turinčio tekti ploto normos ar gyvenamojo ploto apskaičiavimo metodikos konkrečiai nenustato. EŽTT yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Tai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017, 2017 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1312-756/2017, 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1604-520/2018). Nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimali ploto norma – nagrinėjamu atveju 3,6 kv. m – neįskaičiuoti patalpoje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., EŽTT 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje L. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03), 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje G. prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06); LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016, 2017 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017).
Remiantis Lukiškių TI-K pateiktais duomenimis (b. l. 44–60) byloje nustatyta, kad ginčo laikotarpiu visose pareiškėjo kamerose buvo užtikrintas vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamojo ploto reikalavimas. Teismas neturi pagrindo konstatuoti neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų, todėl pareiškėjo skunde nurodyti argumentai, kad jis Lukiškių TI-K buvo laikomas kamerose pažeidžiant vienam asmeniui tenkančio minimalaus gyvenamojo ploto reikalavimus, atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog Lukiškių TI-K sanitariniame mazge nebuvo įrengtos atskiros oro šalinimo sistemos.
Nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojo Higienos norma HN 134:2015, kuri nereglamentuoja sanitarinio mazgo (tualeto) įrengimo laisvės atėmimo vietose reikalavimų. Ši higienos norma nustato bendrus higienos reikalavimus, taikomus laisvės atėmimo vietų gyvenamosioms patalpoms, dušinėms, sanitarinei švaryklai, kurie nesusiję su jų įrengimu.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymų izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) 14.5 punkte nustatyta, kad kamerose turi būti įrengta sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Kameroje įrengiamas praustuvas. Pažymėtina, kad Eksploatavimo taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie Eksploatavimo taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais, todėl pareiškėjo argumentai susiję su atskiros oro šalinimo sistemos įrengimu, atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas reikalavimą priteisti neturtinę žalą kildino iš to, kad jam nebuvo sudaryta galimybė pasinaudoti nuošaliai tualetu, tualetas buvo įrengtas netoli kameros durų.
Eksploatavimo taisyklių 14.5 punkte nustatyta, kad sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybei, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad tardymo izoliatoriaus kameroje sanitarinio mazgo atskyrimas nuo likusios kameros gyvenamosios patalpos 1,5 m aukščio sienele nelaikytinas tinkamu sanitarinio mazgo įrengimu pareiškėjo privatumo užtikrinimo prasme, kadangi, atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nėra visiškai atskirtas nuo gyvenamosios patalpos, jis matomas kitiems asmenims, esantiems kameros viduje, taip pat kameros duris atidarantiems pareigūnams, bei, vadovaujantis minėta EŽTT praktika, vertinama, jog tokiu būdu pareiškėjo teisė į privatumą pažeidžiama (žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1882-502/2017, 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-744-1062/2017).
Iš atsakovės atstovo pateiktų duomenų nustatyta, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu nuo 2017 m. spalio 30 d. iki 2017 m. lapkričio 22 d. buvo laikomas kamerose Nr. 111, Nr. 255, Nr. 266 (b. l. 45–46). Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2018 m. lapkričio mėn. pranešime „Dėl A. D. skundo“ (b. l. 78–81) nurodoma, kad priežiūros postų Nr. 7, Nr. 23, Nr. 25 ir Nr. 26 gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis: 2013 m. – posto Nr. 7 gyvenamosiose kamerose Nr. 252 – 257, 2012 m. – posto Nr. 23 gyvenamosiose kamerose Nr. 386–395, 2015 m. – posto Nr. 25 gyvenamosiose kamerose Nr. 406–417, 2016 m. – posto Nr. 26 gyvenamosiose kamerose Nr. 418–426. Kitose Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinių nėra techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse.
Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes ir vadovaujantis suformuota praktika tokio pobūdžio bylose (žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1882-502/2017, 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017 ir kt., EŽTT 2015 m. kovo 10 d. sprendimą byloje V. ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.)), darytina išvada, kad nors Lukiškių TI-K kamerose įrengtų sanitarinių mazgų atskyrimas nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio sienele nepažeidžia reikalavimų, įtvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 punkte, visgi toks sanitarinio mazgo atskyrimas nuo daugiavietės kameros gyvenamosios erdvės nelaikytinas pakankamu asmenų privatumui užtikrinti, atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nėra visiškai atskirtas nuo gyvenamosios patalpos, jis matomas kitiems asmenims, esantiems kameros viduje, taip pat kameros duris atidarantiems pareigūnams. Tualetą atskiriantis audeklas (užuolaida) negali būti laikomas tinkamu tualeto įrengimu bei jo atskyrimu nuo gyvenamųjų patalpų. Įvertinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjo teisė į privatumą kalinimo Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu nuo 2017 m. spalio 30 d. iki 2017 m. lapkričio 22 d. buvo pažeista iš viso 24 paras. .
Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusios Higienos normos (toliau - ir Higienos norma 134:2015) 16 punkte nustatyta, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C; santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc.; oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s; prausyklose, dušuose, persirengimo kambariuose prausimosi ir/ar persirengimo metu oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 20°C. Higienos normos 134:2015 14 punktas nustato, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx. Taip pat turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (Higienos normos 134:2015 17 punktas). Ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių (Higienos normos 134:2015 39 punktas).
Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką tokio pobūdžio bylose, atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr. pvz., 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015, 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui ir jo atstovui (žr. pvz., LVAT 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013, 2013-09-30 nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013, 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013 ir kt.). Vertinant, ar buvo padaryti higienos reikalavimų (pvz., apšvietimo, drėgmės, pelėsio, temperatūros, tinko byrėjimo nuo sienų ir lubų, čiužinių, antklodžių, pagalvių, rankšluosčių būklės) pažeidimai, taip pat atsižvelgiama į bendrąsias įrodinėjimo tokio pobūdžio bylose taisykles, todėl pareiškėjui pakankamai detalizavus savo nusiskundimus dėl konkrečių higienos normų pažeidimų, o atsakovui jų nepaneigus, konstatuojamas pažeidimas (žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-810-492/2017, 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1349-525/2017, 2017 m. birželio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2025-624/2017 ir kt.).
Iš byloje pateiktų Nacionalinio visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų (b. l. 70–77) nustatyta, kad pareiškėjas atliekamų patikrinimų metu Lukiškių TI-K nebuvo laikomas. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas savo teiginių dėl gyvenamosiose patalpose buvusios netinkamos temperatūros, apšvietos ir ventiliacijos visiškai nedetalizavo, t. y. nenurodė, kada ir kuriose gyvenamosiose patalpose buvo nesilaikoma Lietuvos higienos normose nustatytų reikalavimų, nepaaiškino, kada ir kaip nebuvo užtikrinama tinkama temperatūra, apšvieta ir ventiliacija, nenurodė šiuos jo teiginius galinčių patvirtinti įrodymų, neindividualizavo dėl to kilusių subjektinių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio. Nagrinėjamu atveju byloje nėra įrodymų, pagrindžiančių, jog pareiškėjas dėl skunde nurodytų netinkamų kalinimo sąlygų būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K pareigūnus ar administraciją, todėl šie pareiškėjo teiginiai atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjo teigimu, Lukiškių TI-K administracija neužtikrino suimtųjų (nuteistųjų) socialinių reabilitacijos programų, kadangi nebuvo užtikrinama kultūros, sporto, kūrybos, teisės, interneto, savarankiškos mokslo ir kt. renginiai.
Atsakovės atstovo teigimu (b. l. 44–60), Lukiškių TI-K laikomi asmenys, norintys dalyvauti visuomeninėje ar kitoje naudingoje veikloje, privalo parodyti savo iniciatyvą, pareikšti norą žodžiu ar raštu kreiptis į būrio viršininką. Suimtiesiems ir nuteistiesiems yra sudaryta galimybė naudotis riboto interneto prieiga. Lukiškių TI-K bibliotekoje, atsižvelgiant į jos plotą, yra sukurta viena kompiuterizuota darbo vieta su RIP, kuria gali naudotis visi suimtieji ir nuleistieji, išskyrus asmenis patalpintus į drausmės izoliatorių (karcerį). Dėl leidimo naudotis ribota interneto prieiga, asmenys, laikomi Lukiškių TI-K, raštu privalo kreiptis į Socialinės reabilitacijos skyriaus specialistą. Nors pareiškėjas teigė, kad Lukiškių TI-K nepakankamai užtikrino suimtųjų (nuteistųjų) socialinių reabilitacijos programų įgyvendinimą, socialinių poreikių tenkinimą, nepakako kultūros, sporto, kūrybos, saviraiškos, mokslo ir kt. renginių, tačiau, kokių konkrečiai renginių pareiškėjui trūko, kokiuose ir kada renginiuose jam nebuvo leista dalyvauti, taip pat kokie jo socialiniai poreikiai nebuvo patenkinti, pareiškėjas nenurodė. Nagrinėjamu atveju byloje duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K su prašymais ar skundais, susijusiais su dalyvavimu socialinės reabilitacijos programose ar socialinių poreikių tenkinimu, ir kad tokie prašymai / skundai nebuvo patenkinti, nėra. Pareiškėjas nei žodžiu, nei raštu nebuvo išreiškęs noro pasinaudoti ribota interneto prieiga. Teismas neturi pagrindo abejoti Lukiškių TI-K Socialinės reabilitacijos skyriaus pateikta informaciją, todėl pareiškėjo argumentai šiuo aspektu atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas nurodo, jog pasivaikščiojimai buvo organizuojami ne dienos metu, o 6.30 val. ryto, kuomet būdavo dar tamsu.
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 103 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad nuteistieji šio kodekso numatytais atvejais turi teisę kasdien pasivaikščioti gryname ore. Nuteistųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje pataisos įstaigos teritorijoje laikantis šio kodekso 70 straipsnio reikalavimų. Pasivaikščiojimo gali nebūti arba jo trukmė sutrumpinama tik dėl nepalankių oro sąlygų, jei su tuo sutinka nuteistasis.
Pagal BVK 85 straipsnio 1 dalies 4 punktą paprastajai grupei priskirti nuteistieji turi teisę gauti kasdien pasivaikščioti 1,5 val., pagal 86 straipsnio 1 dalies 3 punktą drausmės grupei priskirti nuteistieji turi teisę gauti kasdien pasivaikščioti 1 val. Pagal Suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – SVĮ) 29 straipsnio nuostatas, suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore.
Pažymėtina, kad pareiškėjas neginčija jam suteiktos pasivaikščiojimų trukmės, o tik nurodo, kad pasivaikščiojimai buvo organizuojami ne dienos metu. Pareiškėjas skunde nenurodė konkrečių datų, kada pasivaikščiojimai buvo organizuojami ne dienos metu. Be to, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl pasivaikščiojimo laiko su skundais kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją, šios aplinkybės nenurodo ir pats pareiškėjas. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neneigė, kad buvo vedamas pasivaikščioti. Atsižvelgiant į šias aplinkybes ir ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusį teisinį reglamentavimą, darytina išvada, kad pareiškėjo argumentai šiuo aspektu atmestini kaip nepagrįsti.
Nei vienoje kameroje nebuvo įrengto veidrodžio, tualeto reikmenų spintelės (lentynėlės), nebuvo tualetinio popieriaus.
Teismas pažymi, kad pareiškėjas buvimo Lukiškių TI-K metu jokių nusiskundimų įstaigos pareigūnams dėl lentynėlės, spintelės ar tualetinio popieriaus nebuvo pareiškęs. Byloje pateiktas Lukiškių TI-K Administracijos reikalų skyriaus tarnybinis pranešimas „Dėl A. D. korespondencijos“ (b. l. 68) patvirtina, jog pareiškėjas į Lukiškių TI-K direktorių dėl kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2009 m. iki 2017 m. nesikreipė. Pareiškėjas nepateikė teismui įrodymų, jog jo laikymo Lukiškių TI-K metu nebuvo įrengto veidrodžio, tualeto reikmenų spintelės (lentynėlės), išduodamas tualetinis popieriaus. Atsižvelgiant į išdėstytą, pareiškėjo argumentai dėl netinkamo kameros inventoriaus ir higienos priemonių nesuteikimo laikytini deklaratyviais, todėl atmestini.
Pareiškėjas pažymi, jog buvo laikomas kartu su rūkančiaisiais asmenimis, todėl kamerose nuolat kildavo konfliktai su kitais nuteistaisiais.
Lietuvos Respublikos tabako, tabako gaminių ir su jais susijusių gaminių kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius) draudžiama bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Šio straipsnio 4 dalis nustato pareigą juridinio asmens valdymo organams užtikrinti, kad jo darbuotojai, aptarnaujami klientai ir lankytojai nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, taip pat, kad matomose vietose būtų iškabinti įspėjamieji užrašai ar ženklai apie draudimą rūkyti, įrengtos specialios rūkymui skirtos patalpos (vietos) ir iškabinti jas nurodantys užrašai ar ženklai.
Higienos normos HN 134:2015 7 punkte įtvirtintas draudimas rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.
Įvertinus tai, kad pareiškėjas nepateikė teismui jokių duomenų apie tai, jog, esant reglamentuotam draudimui rūkyti gyvenamosiose ir bendro naudojimo patalpose, dėl kitų nuteistųjų rūkymo bendrojo naudojimo patalpose sukeltų nepatogumų, pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų skundęsis Lukiškių TI-K pareigūnams, administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms, nesant duomenų apie Lukiškių TI-K užfiksuotus rūkymo tvarkos pažeidimus, darytina išvada, jog Lukiškių TI-K pareiškėjo teisės kvėpuoti tabako dūmais neužterštu nepažeidė.
Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildino ir iš netinkamai įrengtos pareigūno iškvietimo sistemos gyvenamosiose kamerose ir dušų patalpose.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymų izoliatorių įrengimo ir Eksploatavimo taisyklių 14.4 punktas nustatyta, kad kameroje turi būti vidinio ryšio sistema inter alia (be kita ko) aliarminis iškvietimas.
Pažymėtina, kad iškvietimo mygtuko nebuvimas savaime nereiškia, kad pareiškėjo teisės šiuo atveju buvo pažeistos. Pareiškėjas skunde nenurodė, kokiu aspektu pareigūno iškvietimo sistemos neįrengimas sukėlė jam neturtinę žalą. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų susidūręs su grėsme, kurios būtų buvę galima išvengti pasinaudojus aliarminiu iškvietimu ar dėl to patyręs kitokių nepatogumų. Pareiškėjas nepateikė duomenų apie jam pavojingas aplinkybes, kurios jo laikymo metu Lukiškių TI-K vertė pasinaudoti pareigūno iškvietimo sistema. Pareiškėjas dėl neveikiančių aliarmo mygtukų su skundais ar prašymais į Lukiškių TI-K administraciją nesikreipė. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareigūno iškvietimo sistemos neįrengimas ar jos neveikimas sukėlė pareiškėjui tokių neigiamų padarinių, kurie galėtų lemti neturtinės žalos kilimą. Vien abstraktaus pobūdžio pretenzijos nesudaro pagrindo teigti, kad pareiškėjas dėl neįrengtos pareigūnų iškvietimo sistemos patyrė neturtinę žalą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad šiuo atveju nėra pagrindo pripažinti pareiškėjo teisių pažeidimą.
Pareiškėjo teigimu, jam nebuvo sudarytos sąlygos pasimatyti su artimaisiais (žmona, vaiku, tėvais), tuo pažeidžiant teisės aktų reikalavimus.
BVK 94 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog nuteistiesiems leidžiami trumpalaikiai pasimatymai iki 3 valandų ir ilgalaikiai – iki vienos paros. Šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad ilgalaikiai pasimatymai leidžiami tik su sutuoktiniu, sugyventiniu arba asmeniu, su kuriuo nuteistasis turi bendrą vaiką, jei nei nuteistasis, nei šis asmuo nėra susituokęs su kitu asmeniu arba neturi sugyventinių ir šis vaikas yra Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka registruotas kaip bendras nuteistojo ir į pasimatymą atvykusio asmens vaikas.
BVK 85 straipsnyje nustatyta, kad paprastajai grupei priskirti nuteistieji, be kita ko, turi teisę per du mėnesius gauti vieną trumpalaikį pasimatymą (BVK 85 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Šio straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytas trumpalaikis pasimatymas kalėjimo direktoriaus arba jį pavaduojančio pareigūno leidimu su sutuoktiniu, sugyventiniu arba asmeniu, su kuriuo nuteistasis turi bendrą vaiką, jei nei nuteistasis, nei šis asmuo nėra susituokęs su kitu asmeniu arba neturi sugyventinių, gali vykti be pataisos įstaigos atstovo. Vaikas turi būti Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka registruotas kaip bendras nuteistojo ir į pasimatymą atvykusio asmens vaikas. Toks pasimatymas vyksta uždarose specialiai įrengtose patalpose (BVK 85 straipsnio 2 dalis).
Lietuvos Respublikos Teisingumo ministro įsakymu „Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ yra reglamentuota, kad vienas trumpalaikis pasimatymas gali trukti iki 4 valandų.
Lietuvos Respublikos Teisingumo ministro įsakymu „Dėl tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ XI skirsnyje yra nurodyti suimtųjų pasimatymų su giminaičiais ir kitais asmenimis nuostatos bei sąlygos. O būtent, to paties skirsnio 62 punkte yra nurodyta, kad asmenys, norintys pasimatyti su suimtuoju, registruojami tardymo izoliatoriaus direktoriaus nustatyta tvarka.
Lukiškių TI-K vadovaujamasi patvirtintu Lukiškių TI-K direktoriaus 2014 m. gegužės 13 d. įsakymu Nr. 1-89 „Asmenų, norinčių pasimatyti suimtuoju, nuteistuoju ar nuteistuoju areštu, išankstinio registravimo tvarkos aprašu“, kuris nustato asmenų, norinčių pasimatyti su suimtuoju, nuteistuoju ar nuteistuoju areštu, išankstinio registravimo tvarką. Būtent šiuo tvarkos aprašu siekiama įgyvendinti Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių aukščiau paminėto 62 punkto reikalavimus.
Pažymėtina, kad asmenys, norintys atvykti pasimatyti arba asmenys, kurie yra laikomi Lukiškių TI-K, pasimatymui gali registruotis ne ilgesniame nei 15 dienų laikotarpyje. Minėtu laikotarpiu galima registruotis tik vienam pasimatymui. Toliau, asmenys, kurie yra laikomi įstaigoje, kitam pasimatymui registruojami tik išnaudoję ankstesnį pasimatymą, kuriam buvo užregistravę. Jeigu asmuo užsiregistravo į pasimatymą ir negali į jį atvykti, tas asmuo privalo apie tai pranešti Lukiškių TI-K administracijai. Taip pat asmenys, kurie atvyko ir nori pasimatyti tą pačią dieną, gali gauti pasimatymą, jeigu yra laisvų vietų, kurios nebuvo užsakytos pagal išankstinį registravimą arba, jeigu kažkas atsisakė ir neatvyko į pasimatymą.
Atsakovės atstovės teigimu, Lukiškių TI-K vadovaujasi galiojančiais teisės aktais ir veikia tinkamai bei teisėtai. Bausmes atliekantys Lietuvos Respublikos piliečiai turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos numato Lietuvos Respublikos įstatymai ir teismo nuosprendis (BVK 10 straipsnio 1 dalis). Lukiškių TI-K pareiškėjas yra priskirtas paprastajai nuteistųjų grupei. VBVK 85 straipsnio 1 dalies 1 punkto norma yra galiojanti, nėra pripažinta prieštaraujančia Lietuvos Respublikos Konstitucijai, todėl Lukiškių TI-K neturėjo teisinio pagrindo šia teisės norma nesivadovauti bei savavališkai keisti šį teisinį reglamentavimą.
Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją su prašymais suteikti jam ilgalaikius ir trumpalaikius pasimatymus, o ši atsisakė juos suteikti. Pareiškėjas savo skunde nenurodo aplinkybių, patvirtinančių, ar jis ėmėsi realių veiksmų, siekdamas gauti ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų. Nenurodo, kada ir su konkrečiai jam nebuvo suteikti ilgalaikiai ir trumpalaikiai pasimatymai. Pareiškėjas skunde tik abstrakčiai nurodo, kad atžvilgiu apriboti socialiniai ryšiai, ilgalaikiai ir trumpalaikiai pasimatymai, tačiau konkrečių atvejų neįvardija. Byloje taip pat nėra duomenų, šių aplinkybių nenurodo ir pats pareiškėjas, kad jis su skundais kreipėsi į Lukiškių TI-K suteikti jam ilgalaikius pasimatymus. Iš byloje pateikto Lukiškių TI-K Apsaugos ir priežiūros skyriaus „Asmenų atvykstančių į pasimatymus su suimtaisiais, nuteistaisiais, nuteistaisiais areštu, prašymų ir kitų susijusių (teismų, prokuratūrų leidimai ir draudimai) dokumentų registro matyti (b. l. 65–67), jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu, t. y. buvo suteiktas vienas trumpalaikis pasimatymas.
Pažymėtina, kad Lukiškių TI-K administracija neprivalo asmeniui suteikti trumpalaikių ar ilgalaikių pasimatymų, jei asmuo su prašymais nesikreipia. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, Lukiškių TI-K administracijos veiksmuose neteisėtų veiksmų nenustatyta, todėl pareiškėjo argumentai šiuo aspektu atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas patirtą neturtinę žalą grindžia tuo, jog jam buvo diagnozuota epilepsija, dėl galimai netinkamų jo laikymo sąlygų Lukiškių TI-K buvo sutriko regėjimas, negalėjo skaityti, rašyti.
Iš byloje esančios pareiškėjo Asmens sveikatos istorijos (b. l. 43) matyti, jog pareiškėjui 2011 m. buvo diagnozuota epilepsija. Vadinasi, pareiškėjas susirgo epilepsija jau daug anksčiau nei keliamas ginčas dėl neturtinės žalos atlyginimo. Kitų duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, byloje nėra. Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjo sveikatos sutrikimai kaip nors susiję su netinkamomis jo laikymo Lukiškių TI-K sąlygomis.
Apibendrinant tai, kas išdėstyta, atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo kalinimo sąlygų, t. y. pareiškėjo kalinimo, pažeidžiant jo privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas nepažeidžiant jo privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais.
LVAT praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., 2008 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008, 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-525-1946/2013, 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-662-2009/2013, 2018 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2880-624/2018). Vadovaujantis CK 6.250 straipsnio 2 dalimi, atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Ši nuostata teismų praktikoje aiškinama kaip įpareigojanti teismą ne tik patikrinti reikalavimo pagrįstumą, bet ir, pripažinus jį pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (LVAT 2007 m. liepos 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2-718/2007, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-756-143/2012, 2012 m. spalio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-525-2542/2012, 2017 m. kovo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-511-662/2017).
Atsižvelgiant į laikotarpį, kuriuo pareiškėjui Lukiškių TI-K kamerose nebuvo užtikrinamas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, iš viso 24 paras, į pažeidimo mąstą, jo trukmę, epizodiškumą, formuojamą EŽTT ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką nustatant priteisiamos neturtinės žalos dydį už analogiško pobūdžio pažeidimus (LVAT 2015 m. kovo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-533-442/2015, 2015 m. gegužės 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1169-442/2015, 2017 m. kovo 14 m. nutartis administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017, 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1320-552/2018), į tai, kad pareiškėjas, be skunde nurodytų aplinkybių, nenurodė ir nepateikė jokių kitų įrodymų, patvirtinančių neturtinės žalos padarymo dydį, nesant įrodymų, kad kalinimo sąlygos pakenkė pareiškėjo sveikatai, taip pat į tai, kad pareiškėjas, darydamas nusikalstamą veiką, turėjo numatyti būsimas pasekmes, į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, pareiškėjui priteisiamas 30 Eur neturtinės žalos dydis.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniu, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo A. D. (A. D.) skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui A. D. (A. D.) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 30 Eur (trisdešimt eurų) neturtinę žalą.
Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.