- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-10-28
- Bylos Nr.
- I-8006-402/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-01484-2019-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Natalja Zelionkienė
- Pareiškėjas
- V. K.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos
- Kategorijos
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN, Pataisos įstaiga), 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo (b. l. 1-4).
Pareiškėjas skunde nurodė ir teismo posėdžio metu paaiškino, kad laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje atliko nuo 2011 m. iki 2019 m. liepos mėnesio nežmoniškomis sąlygomis. Nurodo, jog gyvenamos patalpos buvo per mažos, gyvenamas plotas neatitiko teisės aktuose nustatytų reikalavimų. Patalpų plotą mažino ir jose esantys baldai ir įrenginiai. Nurodė, jog patalpose veisėsi blakės, buvo netinkamas vėdinimas, apšvietimas. Buvo per mažai sanitarinių įrenginių, tekdavo laukti eilėse. Pareiškėjas nurodė, kad kosmetinio patalpų remonto metu jam teko miegoti ne tik siauruose koridoriuose, bet ir lauke, nuo sunkaus darbo susigadino stuburą, tačiau nebuvo teikiamas gydymas ar reabilitacija. Pažymėjo, kad nuo 2019 m. vasario mėnesio buvo perkeltas į 1-mą būrį 4 brigadą. 1-ame būryje nebuvo skalbimo mašinų, dušo ir virtuvės patalpose nebuvo langų, krito tinkas, patalpos avarinės būklės, veisėsi buitiniai parazitai. Pareiškėjas teigė, jog buvo kalinamas pastate, kurio stogas buvo padengtas šiferiu (asbestu). Dėl tokių kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, pasireiškusią neigiamais dvasiniais išgyvenimais, diskomfortu, fiziniais nepatogumais, dvasinėmis kančiomis. Šią žalą vertina 20 000 Eur suma, kurią prašo priteisti iš atsakovo.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą (b. l9-16) nurodė, jog su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovės atstovas nurodė, jog ne visada visos miegamos vietos yra užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto tenka daugiau. Teisės aktai taip pat įpareigoja ir pareiškėją nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Gyvenamos patalpos baldais ir kitu inventoriumi buvo aprūpintos teisės aktuose numatyta tvarka. Patalpos, kuriose gyveno pareiškėjas veikia mechaninė patalpų vėdinimo sistema, papildomai esant poreikiui gali būti vėdinama ir per langus. Sanitarinių įrenginių kiekis pagal teisės aktus yra pakankamas. Ginčo laikotarpiu įstaigoje nebuvo vykdomi jokie darbai, dėl kurių galėtų atsirasti asbesto dulkės. Įstaigai nuolat teikiama kenkėjų kontrolės paslauga pagal sutartį su UAB „Dezinfa“ ir UAB „Utenos deratizacija“. Nėra jokių duomenų, kad pataisos namų pareigūnai būtų netinkamai atlikę savo pareigas. Atsakovas neturi duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Visuomenės sveikatos centrą ar pataisos namų administraciją dėl kalinimo sąlygų ar patikrinimų patalpose, kuriose gyveno, todėl jo gyvenamosios patalpos ginčui aktualiu laikotarpiu nebuvo tikrintos. Atlikdamas bausmę Pravieniškių PN į Psichologinės tarnybos specialistus dėl nežmoniškų, orumą žeminančių, prilygstančių kankinimui gyvenimo sąlygų, pareiškėjas nesikreipė. Duomenų, kad jo asmens sveikatos istorijoje nurodytus sveikatos sutrikimus galėjo įtakoti blogos gyvenimo sąlygos, nėra. Pažymėjo, jog pareiškėjas nepateikė jokių realiais faktais pagrįstų duomenų ar įrodymų apie tai, kad patyrė neturtinę žalą dėl pareigūnų veiksmų, neįrodė, kad pataisos įstaiga savo veiksmais (veikimu, neveikimu) padarė nuteistajam žalą, todėl jo skundas yra nepagrįstas. Prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą ir taikyti senaties terminą.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo neturtinės žalos, kurią kildina iš neteisėtų Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos veiksmų, atliekant laisvės atėmimo bausmę nuo 2011-06-01 iki 2019-07-23.
Atsakovės atstovas prašė teismo pareiškėjo reikalavimui taikyti trejų metų ieškinio senatį.
Nagrinėjant bylas dėl žalos, padarytos neteisėtais viešojo administravimo subjektų aktais atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos Civilinio Kodekso (toliau – ir CK) normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-751-1062/2017, 2016 m. rugpjūčio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2194-520/2016, 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015 ir kt.).
Ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas laikas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistą teisę pareikšdamas ieškinį. Tokio termino nustatymo tikslas – užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir šių santykių dalyvius skatinti operatyviau ginti pažeistas teises. CK 1.125 straipsnio 8 dalis numato, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą. Šios CK nuostatos taikytinos pareikštų reikalavimų ir dėl turtinės, ir dėl neturtinės žalos atlyginimo, atžvilgiu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-183/2008; 2011 m. rugsėjo 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-351/2011). Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužino arba turi sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal šią teisės nuostatą ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009).
Žemesnės instancijos teismas
Pareiškėjas skundžiasi, kad jis buvo kalinamas Pravieniškių PN netinkamomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2016-01-01 iki 2019-07-23. Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų kalinimo sąlygų nuo pat jo kalinimo pradžios, nes turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl netinkamų kalinimo sąlygų į minėtos įstaigos administraciją. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti reikiamą informaciją iš įkalinimo įstaigos administracijos. Šios aplinkybės patvirtina, jog pareiškėjas, apie savo teisių pažeidimą turėjo sužinoti nuo jo apgyvendinimo Pravieniškių PN pradžios, t. y. kaip nurodo pareiškėjas nuo 2011-06-01, tačiau į teismą kreipėsi tik 2019-07-23 (b. l. 6).
CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009).
Teismas pažymi, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, kurie galėtų patvirtinti, jog pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie patalpų perpildymą kalinamais asmenimis bei kalinimo sąlygų trūkumus. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų dėl objektyvių aplinkybių, lėmusių senaties termino praleidimą. Byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą spręsti, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas pripažįsta, kad nėra pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo. Esant šioms aplinkybėms atsakovės prašymas tenkintinas ir daliai skundo reikalavimų, t. y. reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2011-06-01 iki 2016-07-23 taikytinas ieškinio senaties terminas. Tokiu būdu, pareiškėjo reikalavimo dalis dėl neturtinės žalos priteisimo už nurodytą laikotarpį atmestina kaip nepagrįsta (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.). Pritaikius trejų metų senaties terminą laikytina, jog sprendžiant skundo reikalavimų pagrįstumą bei teisėtumą, yra reikšmingos ir analizuotinos pareiškėjo kalinimo sąlygos laikotarpiu nuo 2016-07-24 iki 2019-07-23.
Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.
Pareiškėjas kalinimo sąlygas Pravieniškių PN-AK siejo su Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 3 straipsnio, nustatančio, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas, pažeidimu.
Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95).
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme (toliau – ir nuteistieji), teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (toliau – Taisyklės).
Pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš gyvenamojo ploto normos pažeidimo.
Taisyklių 11¹.1 punktas nustato minimalų 3,1 kv. m gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose.
Pareiškėjas teigia, kad visose gyvenamosiose patalpose minimalus vienam asmeniui tenkantis plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m. vienam žmogui.
Bylos duomenimis nustatyta (b. l. 10, 19), jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu nuo 2016-07-24 iki 2018-05-29 buvo paskirtas gyventi į 11 būrį, 1 brigadą, kurios plotas – 60,60 kv. m, joje įrengta 19 miegamųjų vietų, todėl vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 3,19 kv. m;
nuo 2018-05-29 iki 2019-02-11 buvo paskirtas gyventi į 16 būrį 9 brigadą, pareiškėjas nurodė, jog 16-ame būryje gyvenimo sąlygos buvo tinkamas, todėl dėl šio būrio pretenzijų nekelia;
nuo 2019-02-11 iki 2019-04-26 buvo paskirtas gyventi į 1 būrį, 4 brigadą, kurios plotas –26,26 kv. m, joje įrengtos 8 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 3,29 kv. m;
nuo 2019-04-26 iki 2019-06-11 buvo paskirtas gyventi į 4 būrį, 4 brigadą, kurios plotas –23,03 kv. m, joje įrengtos 7 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 3,29 kv. m;
nuo 2019-06-11 iki 2019-07-23 buvo paskirtas gyventi į 4 būrį, 3 brigadą, kurios plotas –52,01 kv. m, joje įrengta 16 miegamųjų vietų, todėl vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 3,25 kv. m.
Gavęs atsiliepimą į skundą, pareiškėjas nepateikė jokių prieštaravimų dėl Pravieniškių PN pateiktų duomenų apie nuteistųjų skaičių ginčo patalpose.
Taigi, atsižvelgiant į pirmiau išdėstytą, darytina išvada, kad byloje nėra jokių duomenų, kurių pagrindu būtų galima abejoti atsakovės atstovo pateiktais rašytiniais įrodymais apie patalpų, kuriose ginčo laikotarpiu gyveno pareiškėjas, plotą, jose gyvenusių nuteistųjų (įrengtų miegamųjų vietų) skaičių, todėl, vertinant pareiškėjo reikalavimo pagrįstumą, vadovaujamasi atsakovės atstovo pateiktais duomenimis apie pareiškėjo gyvenamąsias vietas, vertinamuoju laikotarpiu šiose patalpose gyvenusių asmenų (įrengtų miegamųjų vietų) skaičių.
Nustatyta, kad pareiškėjo kalėjimo ginčo gyvenamosiose patalpose metu jam buvo užtikrinta reglamentuota gyvenamojo ploto norma, todėl nėra pagrindo atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų konstatavimui.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas atkreipia dėmesį į tai, jog, vadovaujantis naujausia Europos žmogaus teisių teismo (toliau - EŽTT) praktika (žr. 2016-10-20 sprendimą byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr. 2017-03-07 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017-03-08 nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Tuo tarpu nacionaliniai teisės aktai (Įsakymas Nr. V-124) neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma – 3,6 kv. m. – atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr. EŽTT 2009-07-30 sprendimą byloje P. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03); 2010-04-08 sprendimą byloje L. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03); 2012-05-31 sprendimą byloje G. prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), LVAT 2016-06-29 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016, 2017-03-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017). Vadinasi, baldų ir kitų įrenginių užimamas plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus. Atsižvelgiant į tai, jog šioje byloje minimalaus ploto normos pažeidimas nenustatytas, teismas nevertina pareikėjo argumentų dėl baldų užimamo ploto.
Ginčo laikotarpiu galiojo Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (galiojanti nuo 2015 m. lapkričio 1 d., toliau – Higienos norma HN 134:2015).
Pareiškėjas teigia, jog gyvenamosiose patalpose buvo netinkamas vėdinimas, apšvietimas, veisėsi blakės, pelės.
HN 134:2015 17 punkte nustatyta, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. HN 134:2015 14 punktas nustato, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx.
Žemesnės instancijos teismas
Atsakovės atstovas nurodė, jog patalpose, kuriose gyveno pareiškėjas veikia mechaninė patalpų vėdinimo sistema, papildomai esant poreikiui gali būti vėdinama ir per langus. Teismas vertina, kad gyvenamųjų patalpų vėdinimas mechanine patalpų vėdinimo sistema bei per langus arba orlaides, atitinka Higienos normos HN 134:2015 17 punkto reikalavimus, todėl atsakovas dėl patalpų vėdinimo teisės aktų normų nėra pažeidęs.
Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad Pravieniškių PN užtikrina gyvenamųjų patalpų bendrą dirbtinę apšvietą. Gavus informaciją apie perdegusias lemputes, jos keičiamos naujomis. Šį tvirtinimą atsakovės atstovas grindė Pravieniškių PN-AK Ūkio skyriaus 2019 m. rugpjūčio 7 d. pažyma Nr. 77-1168 (b. l. 23), tačiau jokių objektyvių duomenų (patikrinimo aktų ir pan.), patvirtinančių, kad vertinamuoju laikotarpiu ginčo gyvenamosiose patalpose buvo užtikrinta higienos normų reikalavimus atitinkanti dirbtinė apšvieta, nepateikė, todėl, nesant tokių duomenų, teismo nuomone, iš esmės galimas atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų šiuo aspektu konstatavimas, tačiau, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką tokio pobūdžio bylose, pareiga pateikti detalų kalinimo sąlygų apibūdinimą tenka pareiškėjui. Kiekvienu individualiu atveju įvertinamas pareiškėjo tvirtinimo dėl netinkamų higienos sąlygų nuoseklumas, patikimumas ir pagrįstumas.
Šiuo atveju, pareiškėjas nenurodė, kokioje konkrečioje patalpoje ir kokiu metu buvo netinkama apšvieta, į bylą nepateikta jokių duomenų apie pareiškėjo ginčo laikotarpiu reikštas pretenzijas dėl nurodytų galimų pažeidimų pataisos namų pareigūnams, administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms, todėl abstrakčių, bendro pobūdžio, niekuo nepagrįstų aplinkybių pagrindu šiuo aspektu negali būti konstatuoti neteisėti Pravieniškių PN-AK veiksmai.
Higienos normos HN 134:2015 20 punkte reglamentuota, jog laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų. Laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas bei, nustačius nariuotakojų ar (ir) graužikų pėdsakus, - jų naikinimas teisės akto nustatyta tvarka .
Nustatyta, jog Pataisos įstaigoje atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas bei nustačius buvimo pėdsakus, jie naikinami. Sudaryta šių paslaugų teikimo sutartis su UAB „Utenos deratizacija“. Taip pat pateikti darbų atlikimo aktai (b. l. 25-31), kurie patvirtina, jog pareiškėjo gyvenamosiose patalpose buvo atliekami darbai. Teismas atkreipia dėmesį, kad pagal ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusį teisinį reglamentavimą, laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Tam tikslui jie turi būti aprūpinti švariu ir tvarkingu valymo inventoriumi (Higienos normos HN 134:2015 37 p.). Pareiškėjas nereiškė pretenzijų dėl to, kad jam ar kitiems nuteistiesiems nebuvo išduodamas valymo inventorius bei priemonės, todėl, atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad galimas buitinių parazitų gyvenamosiose patalpose atsiradimas, iš dalies galėjo buvo sąlygotas pačių nuteistųjų (tame tarpe ir pareiškėjo) elgesio, netinkamai vykdant ar nevykdant aukščiau nurodytų teisės normų reikalavimų.
Pareiškėjas tvirtino, kad 1 būryje nebuvo skalbimo mašinų, dušo ir virtuvės patalpose nebuvo langų, krito tinkas, patalpos avarinės būklės.
Atsakovės atstovo 2019-08-07 pažymoje Nr. 77-1168 (b. l. 23-24) nurodyta, kad Pravieniškių PN 4, 11, 16, 1 ir 4 būrių virtuvėlėse ir dušo patalpose langai įrengti, dušo patalpos tvarkingos, tinkas nebyra, dažai neatsilupę. Įstaigoje patalpos remontuojamos pagal poreikį, atsižvelgiant į asignavimus.
Atsakovės atstovas nepateikė duomenų ar 1 būryje yra skalbimo mašinos, taip pat nepateikė duomenų apie dušo ir virtuvės patalpų būklę, todėl lieka nepaneigtos pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl skalbimo mašinų nebuvimo ir netinkamos dušo ir virtuvės patalpų būklės. Tačiau, pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pabrėžęs, kad pripažinus pagrįstu pareiškėjo nusiskundimus dėl teisės aktų reikalavimų neatitinkančių kalinimo sąlygų, turi būti vertinama, ar pareiškėjas dėl to patyrė neigiamų pasekmių (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-421-146/2017).
Nagrinėjamu atveju, pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė, kad 1 būryje nebuvo skalbimo mašinų, dušo ir virtuvės patalpose krinta tinka, patalpos avarinės būklės, tačiau nesiejo šių pažeidimų su konkrečiai jam pasireiškusiomis neigiamomis pasekmėmis, byloje nėra jokių duomenų, kad dėl skalbimo mašinų nebuvimo, netinkamos virtuvės ir dušo patalpų būklės sukeltų nepatogumų pareiškėjas kreipėsi į Pravieniškių PN-AK pareigūnus, administraciją, kitas kompetentingas institucijas, todėl, nesant tokių duomenų (apie pareiškėjui šiuo pažeidimu padarytą neturtinę žalą), atsakovės atsakomybė šiame kontekste negalima (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-421-146/2017).
Teismas pažymi, kad vertinamuoju laikotarpiu dėl gyvenamųjų patalpų neatitikimo Higienos normos reikalavimams pareiškėjas į Pataisos įstaigos pareigūnus, administraciją ar į Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą dėl netinkamų kalinimo sąlygų (ventiliacijos, apšvietimo, parazitų ir kt. pažeidimų) nesikreipė. Todėl darytina išvada, kad pareiškėjas nemanė, jog jo teisės buvo pažeidžiamos, o šiuo metu pareiškėjo nurodytų faktų dėl netinkamos patalpų būklės, apšvietimo, parazitų dėl praėjusio ilgo laiko negalima nustatyti. Todėl pareiškėjo argumentai dėl netinkamos patalpų būklės, apšvietimo, parazitų gyvenamosiose patalpose atmestini kaip nepagrįsti. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas vienodą teismų praktiką analogiško pobūdžio bylose (žr. pvz. 2016 m. spalio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1886-492/2016 ). Teismas taip pat pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, jog nors atsakovas ir nepateikia įrodymų apie atliktų patikrinimų rezultatus visose konkrečiose patalpose, kuriose tuo metu buvo pareiškėjas, pareiškėjui ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus, jis tokių įrodymų (patikrinimo aktų ar pan.) ir negali pateikti (LVAT 2015-12-21 nutartis administracinėje byloje Nr. A2446-624/2015).
Pareiškėjas nurodė, kad buvo per mažai klozetų, pisuarų.
Pagal Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normas, patvirtintas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 (redakcija, galiojusi iki 2016 m. gruodžio 31 d.; toliau – ir Normos), prausykloje virš kiekvienos praustuvės turi būti sieninis veidrodis, lentynėlė asmens higienos priemonėms – virš kiekvienos praustuvės, sieninė drabužių pakaba – 1 vnt. dešimčiai asmenų, praustuvė – 1 vnt. dešimčiai asmenų, klozetas arba unitazas – 1 vnt. dvylikai asmenų, pisuaras – 1 vnt. dvylikai asmenų. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintose Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normose (galioja nuo 2017 m. birželio 8 d.; toliau – ir Galiojančios normos), nurodoma, kad virš kiekvienos praustuvės turi būti lentynėlė asmens higienos priemonėms ir sieninis veidrodis, praustuvė - 1 vnt. ne daugiau kaip 15 asmenų, klozetas (gali būti ir tupiamas) arba pisuaras (tik vyrams) (klozetai įrengiami kabinose, kurių pertvaros ne žemesnės kaip 1,5 m) 1 vnt. ne daugiau kaip 15 asmenų.
Atsakovės atstovo 2019-08-07 pažymoje (b. l. 23-24, 20) nurodyta, kad 1 būrio sanitariniame mazge įrengti 5 klozetai, 3 pisuarai, ginčo laikotarpiu 1-ame būryje buvo 41 nuteistasis; 4 būrio sanitariniame mazge įrengti 5 klozetai, 4 pisuarai, ginčo laikotarpiu 4-ame būryje buvo nuo 5 iki 30 nuteistųjų; 11 būrio sanitariniame mazge įrengti 6 klozetai, 4 pisuarai, ginčo laikotarpiu 11 -ame būryje buvo 72 nuteistieji; 16 būrio sanitariniame mazge įrengtas 1 klozetas, ginčo laikotarpiu 16 -ame būryje buvo 27 nuteistieji.
Teismas įvertinęs laikytų nuteistųjų skaičių, teismas sprendžia, kad unitazų ir pisuarų skaičius ne visiškai atitiko Aprūpinimo inventoriumi normoje nustatytus reikalavimus, dėl ko pareiškėjas galėjo patirti papildomų nepatogumų dėl eilių prie sanitarinių mazgų. Tačiau byloje taip pat nenustatyta, kad pareiškėjui būtų tekę laukti eilėse prie sanitarinių mazgų. Bylos duomenimis, pareiškėjas nesikreipė į atsakovą dėl patiriamų nepatogumų naudojantis sanitariniu mazgu ar dėl kito inventoriaus trūkumo. Teismas pažymi, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) padarytas neigiamas poveikis asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos. Neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, jog poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Nagrinėjamu atveju byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių (aprūpinimo inventoriumi) būtų atsiradusios kokios nors pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala CK 6.250 straipsnio prasme, todėl pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmetami.
Pareiškėjas pažymėjo, kad pastatų stoguose buvo asbesto, kuris žalojo sveikatą.
Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą ir 2019-08-07 pažymoje Nr. 77-1168 (b. l. 23-24) patvirtino, kad pastato stogo danga yra asbestinio šiferio, tačiau asbesto dulkių pavojus atsiranda asbestinius statinius, konstrukcijas ir gaminius laužant, ardant, apdorojant. Atsakovės atstovas pažymėjo, kad įstaigoje darbai, dėl kurių galėtų atsirasti asbesto dulkių, nebuvo vykdomi. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo duomenimis, todėl jais remiasi. Byloje nėra duomenų apie pataisos namuose ginčo laikotarpiu vykdytus remonto darbus. Pareiškėjas skunde konkrečių atvejų, kuomet statinio būklės buvo sukeltas tariamas pavojus jo sveikatai ar gyvybei, nenurodė, nesiejo šio pažeidimo su konkrečiai jam pasireiškusiomis individualiomis neigiamomis pasekmėmis. Byloje nėra jokių konkrečių įrodymų (rašytinių duomenų, susijusių su tam tikrais pareiškėjo susirgimais, diagnozėmis ar kt.) dėl asbesto tiesioginės įtakos pareiškėjo sveikatai. Byloje taip pat nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas atsakovės atstovui kėlė pretenzijas dėl konkrečių statinio būklės sąlygotų jo teisių ar interesų pažeidimų. Įvertinęs tai, teismas sprendžia, kad, nesant tokių duomenų, vien tik pareiškėjo nurodytų abstrakčių aplinkybių pagrindu atsakovės atstovo neteisėti veiksmai šiame kontekste negali būti konstatuoti.
Pareiškėjas nurodė, kad kosmetinio patalpų remonto metu jam teko miegoti ne tik siauruose koridoriuose, bet ir lauke, nuo sunkaus darbo susigadino stuburą, tačiau nebuvo teikiamas gydymas ar reabilitacija.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymi, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė, kad atliekant patalpų remontą, jam teko nakvoti lauke, nebuvo teikiamas gydymas ar reabilitacija, tačiau nenurodo, nei kokiu tiksliai laikotarpiu buvo atliekami remontai ir kada jam tiksliai neva teko miegoti lauke, nenurodo kada jis kreipėsi dėl stuburo skausmų į Sveikatos priežiūros skyrių ir jam nebuvo suteiktas gydymas ir reabilitacija, taip pat nenurodo jokių kitų aplinkybių patikslinančių nurodomą faktą, į bylą nepateikta jokių duomenų, kad dėl nakvojimo lauke, nesuteikto gydymo pareiškėjas reiškė pretenzijas pataisos namų administracijai, todėl, nesant tokių duomenų, abstrakčių, bendro ir deklaratyvaus pobūdžio niekuo nepagrįstų argumentų pagrindu šiuo aspektu negali būti konstatuoti neteisėti atsakovės atstovo veiksmai.
Pareiškėjas yra pateikęs į bylą fotonuotraukas (b. l. 59-67), tačiau teismas negali jomis vadovautis, nes neaišku, nes nėra aišku ar nuotraukos padarytos patalpose, kuriose laisvės atėmimo bausmę atliko pareiškėjas, ar jose užfiksuotas ginčui aktualus laikotarpis.
Pareiškėjas teigia, kad dėl to, jog buvo laikomas netinkamomis kalinimo sąlygomis, jis patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimą, sutriko visavertis gyvenimas.
Teismas pažymi, kad neturtinė žala konstatuojama tik tada, kai ją sukeliantys neteisėti veiksmai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017 ir kt.). Todėl praktikoje tam tikrais atvejais nežymūs kalinimo sąlygų pažeidimai neilgą laiko tarpą, netęstinių pažeidimų atveju, nelaikytini intensyviais, galinčiais sukelti pareiškėjui žymių neigiamų pasekmių, kurios galėtų būti vertinamos kaip neturtinė žala CK 6.250 straipsnio prasme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-750-261/2017). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. balandžio 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-421-146/2017 yra pažymėjęs ir tai, kad visiškai natūralu, jog kalinamas asmuo jaudinasi dėl jo atžvilgiu vykstančio proceso (ikiteisminio tyrimo, bylos nagrinėjimo teisme), todėl identifikuoti, koks būtent neigiamas veiksnys sukėlė pareiškėjui sveikatos sutrikimus (pvz., nemigą, širdies veiklos sutrikimus ir pan.) nėra galimybės. Atitinkamai, apžvelgiamoje byloje nuspręsta, kad konstatuoti tokius sveikatos sutrikimus kaip laisvės atėmimo vietos neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis) pasekmę, susijusią priežastiniu ryšiu būtent su šiais neteisėtais veiksmais, nėra pagrindo.
Teismas, apibendrindamas tai, kas išdėstyta, daro išvadą, kad pareiškėjui atliekant bausmę Pravieniškių PN, šios įstaigos pareigūnai veikė pagal galiojančius teisės aktus. Atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN, neteisėtų veiksmų nagrinėjamu atveju nenustatyta. Nenustačius neteisėtų veiksmų, kurie galėtų būti vertinami kaip žalą sukėlęs veiksnys, negalimas ir žalos atlyginimas. Todėl nėra teisinio pagrindo pareiškėjo naudai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN, priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjo skundas atmestinas.
Teismas taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas V. de H. v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas H. v. Finland; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A261-3555/2011).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.