- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-08-06
- Bylos Nr.
- P-858-70-14
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02890-2010-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Stasys Gagys (pirm.), Laimė Baltrūnaitė, Irmantas Jarukaitis (pran.)
- Pareiškėjas
- V. V., TŪB „Santimas“
- Atsakovas
- VĮ „Lietuvos prabavimo rūmai“
- Kategorijos
- 80.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. V. TŪB „Santimas“ prašymą atnaujinti procesą ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininko teikimą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A662-2650/2011 pagal pareiškėjo V. V. TŪB „Santimas“ skundą atsakovams VĮ „Lietuvos prabavimo rūmai“ ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai VĮ „Lietuvos prabavimo rūmai“, dėl sprendimo ir aktų panaikinimo bei žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas V. V. TŪB ,,Santimas“ (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė) su skundu (t. I, b. l. 1-7, 32-38) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas:
panaikinti atsakovo VĮ „Lietuvos prabavimo rūmai“ (toliau – ir atsakovas) direktoriaus 2010 m. rugsėjo 13 d. sprendimą Nr. 1.5-656 (toliau – ir Sprendimas); panaikinti Ūkio subjekto veiklos, susijusios su tauriaisiais metalais ir brangakmeniais, 2010 m. rugsėjo 23 d. patikrinimo aktą Nr. 04-ls-124 (toliau – ir Aktas-1) ir Ūkio subjekto veiklos, susijusios su tauriaisiais metalais ir brangakmeniais, 2010 m. rugsėjo 24 d. patikrinimo aktą Nr. 04-ls-124/l (toliau – ir Aktas-2); priteisti pareiškėjui iš Lietuvos valstybės 1 616,97 Lt nuostolių atlyginimą.
Šalies argumentai
Nurodė Lietuvos Respublikos tauriųjų metalų ir brangakmenių valstybinės priežiūros įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 3 straipsnio 21 punktą, 17 straipsnio 2 dalies 2 punktą ir paaiškino, kad tarp pareiškėjo ir viešojo administravimo subjekto kilo ginčas dėl to, kurią iš minėtų, savo esme prieštaringų, normų atsakovas turėjo taikyti, spręsdamas pareiškėjo skundą, ir kuria iš šių normų pareiškėjas turi vadovautis vykdydamas savo ūkinę-komercinę veiklą. Teigė, kad, atsakovo manymu, ūkio subjektui prekiaujant Lenkijos valstybiniu prabavimo ženklu pažymėtais dirbiniais turėtų būti vadovaujamasi Įstatymo 3 straipsnio 21 punktu. Atkreipė dėmesį, kad atsakovas Sprendime nepasisako, kuo remiantis darė Įstatymo 17 straipsnio 2 dalies taikymo išlygą. Nurodė, jog iš Įstatymo 17 straipsnio 2 dalies 2 punkto formuluotės matyti, kad šis punktas numato dvi tauriųjų metalų ir brangakmenių gaminių realizavimo Lietuvoje sąlygas: šie gaminiai yra patikrinti ir paženklinti Europos ekonominės erdvės (toliau – ir EEE) valstybės ir Turkijos valstybės įgaliotos ir nepriklausomos prabavimo priežiūros institucijos valstybiniu kontroliniu prabavimo ženklu; šie gaminiai turi įspaustą toje valstybėje registruotą privalomą atsakomybės ženklą (specialų simbolį ar abreviatūrą, patvirtinančią asmenį, pateikusį gaminį rinkai). Atkreipė dėmesį, kad iš Akto-1 ir Akto-2 matyti, jog pareiškėjo turimi eksploatuojami aukso dirbiniai atitiko abi Įstatymo 17 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytas taikymo sąlygas, todėl, pareiškėjo manymu, jie teisėtai nebuvo pateikti atsakovui kontroliniam įspaudavimui ir buvo pateikti prekybai. Ta aplinkybė, kad pareigūnas tiesiogiai nenurodė gaminius perprabuoti Lietuvos prabavimo rūmuose, pareiškėjo manymu, reikšmės šiam ginčui neturi. Iš teismui pateikiamų aukso dirbinių, paženklintų Lenkijos Respublikos įgaliotos ir nepriklausomos prabavimo institucijos valstybiniu kontroliniu prabavimo ženklu, fotokopijų matyti, kad vartotojų toks ženklinimas neklaidina, kadangi jiems suprantamas prabos ženklinimas „585“ šiuose gaminiuose yra įspaustas ir aiškiai matomas. Atitinkamai, tokį atsakovo elgesį laikė prieštaraujančiu Įstatymo 17 straipsnio 2 daliai, Lietuvos Respublikos ratifikuotos Tauriųjų metalų gaminių kontrolės ir prabavimo konvencijos (toliau – ir Konvencija) tikslui, įtvirtintam Konvencijos preambulėje. Pabrėžė, kad nepagrįstas nesivadovavimas Įstatymo 17 straipsnio 2 dalimi, prisidengiant vartotojų interesų apsauga, prieštarauja Konvencijos 1 straipsnio 1 daliai. Pareiškėjo teigimu, atsakovo argumentas, kad Įstatymo 3 straipsnio 21 punkte įtvirtinta valstybinio kontrolinio prabavimo ženklo sąvoka suderinta su Konvencijos II priedo 4.3 punkte pateiktu Bendrojo kontrolės ženklo aprašymu, klaidina teismą, kadangi valstybinis kontrolinis prabavimo ženklas, apibrėžtas Įstatymo 3 straipsnio 21 punkte, nesutampa ir neturi būti tapatinamas ar derinamas su Konvencijoje apibūdinamu bendruoju kontrolės ženklu, kuris yra vienodas visose valstybėse Konvencijos narėse ir kuriam apibrėžti skirtas Įstatymo 3 straipsnio 18 punktas.
Paaiškino, kad valstybinis kontrolinis prabavimo ženklas yra skirtingas kiekvienoje valstybėje Konvencijos narėje, kadangi jis turi identifikuoti prabavimo įstaigą, paženklinusią ir/ar patikrinusią gaminį. Atkreipė dėmesį į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2006 m. kovo 14 d. nutarimą, 1995 m. sausio 24 d. išvadą, 1995 m. spalio 17 d. nutarimą, 2002 m. balandžio 25 d. ir 2004 m. balandžio 7 d. sprendimus ir pažymėjo, kad tais atvejais, kai nacionaliniuose teisės aktuose nustatomas toks teisinis reguliavimas, kuris konkuruoja su nustatytuoju tarptautinėje sutartyje, turi būti taikoma tarptautinė sutartis.
Nurodė, kad atsakovas nepagrįstai vadovavosi ne Konvencijos 1 straipsnį atitinkančiu Įstatymo 17 straipsniu, o šio Įstatymo sąvokos išaiškinimu, kurio atitikimas Konvencijos nuostatoms, pareiškėjo manymu, yra abejotinas. Pažymėjo, kad Įstatyme pateiktas prabavimo ženklo apibrėžimas neįtvirtina privalomo elgesio taisyklės, o Įstatymo 17 straipsnio 2 dalies 2 punktas įtvirtina tam tikrą privalomos elgesio taisyklės išimtį, t. y. kad tauriųjų metalų ir brangakmenių gaminiai be Lietuvos prabavimo rūmų kontrolinio įspaudavimo ar kokybės pažymėjimo gali būti realizuojami, jeigu jie yra paženklinti atitinkamos valstybės kontroliniu prabavimo ženklu. Nurodė, kad Įstatymo 3 straipsnio 21 punkto aiškinimas, kurį pateikė atsakovas, iš esmės neigia kitų Europos ekonominės erdvės valstybių ir Turkijos ženklų, kaip valstybinių kontrolinių prabavimo ženklų, pripažinimą Lietuvoje. Tai, pareiškėjo manymu, prieštarauja Konvencijos preambulėje nurodytiems tikslams abipusiai pripažinti valstybių Konvencijos narių kontrolinius prabavimo ženklus.
Nesutiko su Akte-1 ir Akte-2 padaryta išvada, kad aukso gaminiai, paženklinti Lenkijos Respublikos įgaliotos ir nepriklausomos prabavimo institucijos valstybiniu kontroliniu prabavimo ženklu, Lietuvos Respublikoje negalioja.
Dėl nuostolių atlyginimo pareiškėjas rėmėsi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalimi ir nurodė, kad Įstatymas nenumato galimybės ūkio subjektui skundžiant privalomus nurodymus laikinai sustabdyti šių nurodymų galiojimą ar vykdymą. Paaiškino, kad pareiškėjas, nors ir nesutikdamas su privalomais nurodymais, buvo priverstas juos įvykdyti, t. y. perprabuoti Lenkijos Respublikos įgaliotos ir nepriklausomos prabavimo institucijos valstybiniu kontroliniu prabavimo ženklu paženklintus aukso gaminius, dėl ko patyrė 1 616,97 Lt nuostolį. Teismui pripažinus Sprendimą ir atsakovo veiksmus neteisėtais, pareiškėjas prašė jam iš valstybės priteisti 1 616,97 Lt nuostolių atlyginimą.
Pareiškėjas V. V. TŪB „Santimas“ taip pat kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ir ESTT) su prašymu priimti preliminarų nutarimą Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimu sprendžiant ginčą pagal šios bylos faktines aplinkybes.
Atsiliepimas
Atsakovas VĮ „Lietuvos prabavimo rūmai“ atsiliepimu į pareiškėjo skundą (t. I, b. l. 45-47) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodė Įstatymo 3 straipsnio 21 dalį, kurioje yra pateikiama prabavimo ženklo sąvoka – apibrėžimas, todėl, atsakovo manymu, pareiškėjui neturėtų kilti neaiškumų ar ginčo dėl prabavimo ženklo sąvokos. Atkreipė dėmesį, kad valstybinio kontrolinio prabavimo ženklo sąvoka, pavartota Įstatymo 17 straipsnio 2 dalies 2 punkte, yra tapati, neprieštaringa Įstatymo 3 straipsnio 21 dalyje pateikiamai valstybinio kontrolinio prabavimo ženklo sąvokai. Pažymėjo, kad iki 2010 m. vasario 2 d. galiojusio Įstatymo 17 straipsnio 2 dalies 2 punkte nebuvo numatyta, kokiu Europos ekonominei erdvei priklausančios valstybės įgaliotos ir nepriklausomos institucijos ženklu turi būti paženklinti tos institucijos patikrinti tauriųjų metalų ir brangakmenių gaminiai, kad Lietuvoje jie galėtų būti realizuojami be Lietuvos prabavimo rūmų kontrolinio įspaudavimo ar kokybės pažymėjimo. Teigė, kad Akte-1 ir Akte-2 nenurodyta konkreti prabavimo institucija, kuriai reikėtų pateikti gaminius.
Nesutiko su pareiškėjo teiginiu, kad vartotojų toks ženklinimas neklaidina, nes skaičiai „585“, atsakovo teigimu, nėra ir negali būti prabos ženklinimas. Pažymėjo, kad Lenkijoje (taip pat ir kitose EEE valstybėse) tokie gaminiuose įspausti skaičiai nėra laikomi oficialiu prabos ženklinimu. Nurodė, kad Įstatymo 4 straipsnio 1 dalis ir 17 straipsnio 2 dalies 2 punktas reikalauja, jog gaminiai, skirti realizuoti Lietuvos Respublikoje, privalo būti paženklinti dviem ženklais – Lietuvos ar EEE valstybės valstybiniu kontroliniu prabavimo ženklu ir registruotu atsakomybės ženklu (privaloma atsakomybės ženklo registracija numatyta Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje ir 17 straipsnio 2 dalies 2 punkte). Visi kiti neprivalomi ženklai, simboliai ir pan., esantys tauriųjų metalų gaminiuose, atsakovo tvirtinimu, yra niekiniai.
Paaiškino, kad pareigūnas patikrinimo metu rado gaminių, paženklintų Lenkijos Respublikos įgaliotos ir nepriklausomos prabavimo institucijos valstybiniu kontroliniu prabavimo ženklu, neatitinkančiu Įstatymo 3 straipsnio 21 dalies reikalavimų, todėl, vadovaudamasis Įstatymo 3 straipsnio 21 dalimi ir 17 straipsnio 2 dalies 2 punktu, pagal kompetenciją, numatytą Įstatymo 25 straipsnio 5 ir 9 punktuose, iš prekyboje rastų skirtų realizuoti ir patikrintų tauriųjų metalų ir brangakmenių gaminių atrinko 238 auksinius gaminius su ženklu, neatitinkančiu Įstatymo 3 straipsnio 21 punkto reikalavimų, ir davė V. V. TŪB „Santimas“ privalomus nurodymus – visus atrinktus gaminius pateikti įgaliotai ir nepriklausomai prabavimo institucijai paženklinti pagal Įstatymo reikalavimus.
Paaiškino, kad EEE valstybėse nėra harmonizuota tauriųjų metalų sritis, todėl kiekviena EEE valstybė savo teisinėje bazėje yra įtvirtinusi tik toje valstybėje galiojančią prabavimo sistemą, prabų standartus, ženklinimo reikalavimus, keliamus toje valstybėje skirtiems realizuoti tauriųjų metalų gaminiams. Nurodė, kad Lietuvos ūkio subjektams buvo sudaryta galimybė Lietuvos rinkoje realizuoti tauriųjų metalų gaminius, paženklintus Konvencijos bendruoju kontrolės ženklu, be papildomo ženklinimo. Pažymėjo, kad pareiškėjas, turėdamas tauriųjų metalų gaminius, paženklintus vartotojams nesuprantamu kitos EEE valstybės valstybiniu kontroliniu prabavimo ženklu, turėjo ir turi galimybę kreiptis į bet kurios Konvencijos valstybės narės įgaliotą ir nepriklausomą prabavimo instituciją tokius gaminius paženklinti bendruoju kontrolės ženklu, kurio sąvoka pateikiama Įstatymo 3 straipsnio 18 punkte, kad būtų išvengta Įstatymo pažeidimų. Bendrojo kontrolės ženklo įspaudimas ūkio subjektui papildomai nieko nekainuoja – ūkio subjektas sumoka Konvencijos valstybėje narėje, kurioje pateikia prabuoti gaminius, galiojantį tauriųjų metalų gaminių prabavimo mokestį.
Privalomo nurodymo įvykdymas, t. y. nustatytų pažeidimų ištaisymas dar tą pačią – privalomo nurodymo davimo (pažeidimų nustatymo) – dieną, atsakovo manymu, yra įrodymas, kad pareiškėjas pats pripažino pažeidęs Įstatymo reikalavimus. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas klaidina teismą, skunde pateikdamas argumentus su nuorodomis į Konvencijos nuostatas, nes nei vienas gaminys, dėl kurių kilo ginčas, nebuvo paženklintas pagal Konvencijos nuostatas.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. gruodžio 13 d. sprendimu (t. I, b. l. 104-112) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas pažymėjo, kad dėl pareiškėjo keliamo klausimo dėl Įstatymo 3 straipsnio 21 punkto atitikimo Europos Bendrijos sutarties (toliau – ir EB sutartis) 30 straipsnio reikalavimams pasisakė Europos teisės departamentas 2009 m. birželio 30 d. raštu Nr. NR-711, pateikdamas išvadą. Atsižvelgdamas į tai, kad kai kurie arabiškais skaičiais ar tam tikrais simboliais išreikšti kitų valstybių kontroliniai prabavimo ženklai Lietuvos Respublikos vartotojams yra nesuprantami, Europos teisės departamentas darė išvadą, kad galima reikalauti juos pakartotinai prabuoti Lietuvos prabavimo rūmuose. Tai įvertinus teismui nekilo neaiškumų dėl Įstatymo 3 straipsnio 21 punkto reikalavimų atitikties EB sutarties 30 straipsniui, todėl pareiškėjo prašymą kreiptis į ESTT preliminaraus nutarimo atmetė. Taip pat netenkino, kaip nemotyvuoto teisiniais argumentais, pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Įstatymo 3 straipsnio 21 dalies bei 17 straipsnio 2 dalies 2 punkto neatitikimo Konstitucijai.
Nurodė Konvencijos 1 straipsnio 1, 2 dalis, 3 straipsnio 1 dalį, II priedo 4, 4.2, 4.3 punktus, Įstatymo 3 straipsnio 11, 18, 21 dalis, 17 straipsnio 2 dalį, atsižvelgė į tai, kaip buvo sužymėti ginčo gaminiai, įvertino atsakovo pateiktus žymėjimo grafinių pavyzdžius ir darė išvadą, jog žymėjimas neatitinka nei Konvencijos, nei Įstatymo 17 straipsnio 2 dalies 2 punkto reikalavimų, nes gaminiai nėra paženklinti Lenkijos valstybiniu kontroliniu prabavimo ženklu, kuriame būtų arabiškas skaičius, atitinkantis gaminio prabos standartą, matuojamą tauriojo metalo dalimis lydinio masės tūkstantyje dalių. Ginčo gaminiuose įspaudas su skaičiumi „3“ ir kario galva bei atskirai įspausti skaičiai „585“, teismo teigimu, nėra reikalavimus atitinkantis Lenkijos valstybinis kontrolinis prabavimo ženklas.
Konstatavo, kad skundžiami atsakovo patikrinimo aktai su nurodymais perprabuoti ginčo gaminius ir Sprendimas, kuriuo nepatenkintas pareiškėjo skundas šiuos reikalavimus atšaukti, laikytini iš esmės atitinkantys teisės aktų reikalavimus, todėl teisėti. Sutiko su skundo argumentu, jog konstatuojant pažeidimą be pagrindo remtasi Įstatymo 3 straipsnio 21 dalimi, nes reikalavimai gaminių be Lietuvos prabavimo rūmų kontrolinio įspaudavimo ar kokybės pažymėjimo realizacijai yra nustatyti Įstatymo 17 straipsnio 2 dalyje. Pažymėjo, kad neteisingas teisės normos nurodymas nešalina pažeidimo sudėties.
Nurodė CK 6.271 straipsnio 1, 4 dalis ir darė išvadą, kad, skundžiamus atsakovo aktus įvertinus kaip atitinkančius teisės aktų reikalavimus, nėra pagrindo atsakovo tarnautojo veiksmus pripažinti neteisėtais. Dėl to darė išvadą, kad deliktinė atsakomybė atsakovui nekyla. Teismui nepatenkinus skundo reikalavimų, nebuvo ir pagrindo pareiškėjui atlyginti teismo išlaidas.
III.
Pareiškėjas V. V. TŪB „Santimas“ apeliaciniu skundu (t. I, b. l. 117-127) prašė: kreiptis į ESTT su prašymu priimti preliminarų nutarimą Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimu sprendžiant ginčą pagal šios bylos faktines aplinkybes; kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Įstatymo nuostatų atitikties Konstitucijai; panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo 2010 m. spalio 20 d. patikslintą skundą tenkinti; priteisti pareiškėjui iš atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Atkreipė dėmesį į ESTT 1994 m. rugsėjo 15 d. sprendimą byloje C-293/93, kuriame pažymėta, kad pagal ESTT praktiką valstybė narė negali reikalauti naujo perprabavimo ant importuojamų tauriųjų metalų gaminių, kurie buvo eksportuojančios valstybės narės paženklinti pagal tos valstybės teisės aktus ir kurių ženklinimas bet kokia forma atitinka importuojančios valstybės ženklinimą ir yra suprantami vartotojams. Pareiškėjo teigimu, pagal ESTT praktiką valstybės narės teismas, prieš konstatuodamas, kad valstybė narė gali reikalauti perprabuoti importuojamus tauriuosius metalus, turi nustatyti bent vieną iš trijų sąlygų: importuojami gaminiai faktiškai nebuvo paženklinti eksportuojančios valstybės nepriklausomos institucijos kontroliniu prabavimo ženklu; eksportuojančios valstybės ženklinimas jokia forma (savo turiniu) neatitinka importuojančios valstybės ženklinimo; eksportuojančios valstybės ženklinimas nėra suprantamas importuojančios valstybės vartotojams. Pareiškėjo manymu, nenustačius nei vienos iš šių sąlygų, importuojami gaminiai negali būti reikalaujami perprabuoti. Nurodė, kad teismas nenustatė nei vienos iš ESTT išskirtų sąlygų, jų nevertino, nesiaiškino, ar ginčo objektai, pažymėti Lenkijos įgaliotos ir nepriklausomos prabavimo institucijos valstybiniu kontroliniu prabavimo ženklu, prabos įspaudu „585“ ir Lietuvos Respublikoje registruotais pateikusio gaminį į rinką asmens (gamintojo) atsakomybės ženklu, savo turiniu atitinka Įstatymo keliamus reikalavimus, ar toks ginčo objektų žymėjimas neklaidina vartotojų. Manė, kad teismo minima Europos teisės departamento išvada yra bendro pobūdžio.
Manė, kad keltinas Įstatymo 3 straipsnio 21 punkto, 17 straipsnio 2 dalies 2 punkto atitikmens Konstitucijai klausimas, nes Įstatymo pakeitimai, įsigalioję nuo 2010 m. vasario 2 d., pareiškėjo nuomone, riboja Lietuvos veikiančių tauriųjų metalų dirbinių prekiautojų (juvelyrų) konstitucinę ūkinės veiklos laisvę, kadangi nebegalima laisvai iš kitų valstybių importuoti ir Lietuvoje realizuoti ar kitose valstybėse kontroliniu prabavimo ženklu ženklinti ir Lietuvoje realizuoti tauriųjų metalų dirbinių.
Manė, kad teismas, klaidingai aiškino Įstatymo nuostatas, kadangi, pripažindamas, jog ginčo gaminiai yra patvirtinti Lenkijos valstybiniu kontroliniu prabavimo ženklu, nepagrįstai EEE valstybės ir Turkijos valstybės įgaliotos ir nepriklausomos prabavimo priežiūros institucijos valstybiniam kontroliniam prabavimo ženklui kėlė Įstatymo, o ne tos valstybės, kurioje ženklas yra paženklintas valstybiniu kontroliniu prabavimo ženklu, teisės aktų reikalavimus. Nurodė, kad Lietuvos teisės aktų keliami papildomi reikalavimai kitų valstybių valstybiniams kontroliniams prabavimo ženklams turėtų būti traktuojami kaip šių valstybių valstybinių kontrolinių prabavimo ženklų diskriminavimas lyginant su Lietuvos valstybinio kontrolinio prabavimo ženklu, o tai nepagrįstai ir neproporcingai ribotų laisvą prekių judėjimą Europos Bendrijoje. Nepagrįsta laikė teismo išvadą, kad Įstatymo 17 straipsnio 2 dalis įtvirtina reikalavimą gaminių be Lietuvos prabavimo rūmų kontrolinio įspaudavimo ar kokybės pažymėjimo realizacijai Lietuvoje.
Nurodė Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalį, atkreipė dėmesį į Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimą, Konvencijos 1, 3 straipsnius, II priedo 4 dalį ir darė išvadą, kad ginčo gaminiuose įspaustas žymuo „585“ yra reikšmingas, kadangi pagal Konvencijos nuostatas gaminyje privalo būti įspaudas, o prabą nurodantį įspaudą „585“ mechaniniu, liejimo ar graviravimo būdu įspaudžia gaminį į rinką pateikęs asmuo (gamintojas). Tvirtino, kad Įstatymo 3 straipsnio 21 dalies valstybiniam kontroliniam prabavimo ženklui nustatomi papildomi reikalavimai neatitinka Konvencijos nuostatų, kadangi Konvencijos nuostatos nereikalauja, kad valstybinis kontrolinis prabavimo ženklas (prabavimo įstaigos ženklas) savyje turėtų arabišku skaičiumi išreikštą prabą, rodančią tauriojo metalo dalį lydinio masės tūkstantyje dalių. Atkreipė dėmesį, kad teismas citavo Konvencijos 1972 m. lapkričio 15 d. tekstą, o ne Konvencijos konsoliduotą tekstą su 1988 m. gegužės 18 d. pakeitimais, ratifikuotą 2009 m. lapkričio 19 d. Manė, kad teismas nepagrįstai tyrė, ar Įstatymo 3 straipsnio 21 punkte įtvirtinta valstybinio kontrolinio prabavimo ženklo sąvoka yra suderinta su Konvencijos nuostatomis.
Atkreipė dėmesį, kad byloje nėra nustatyta aplinkybių, jog ginčo gaminiai nėra patvirtinti Lenkijos Respublikos įgaliotos ir nepriklausomos prabavimo institucijos. Pabrėžė, kad ginčo gaminiai buvo paženklinti Lenkijos Respublikos įgaliotos ir nepriklausomos prabavimo institucijos valstybiniu kontroliniu prabavimo ženklu, registruotais gaminius į rinką pateikusių asmenų atsakomybės ženklais (OT, GL) bei žymeniu „585“. Tvirtino, kad tokio žymėjimo visuma savo turiniu atitinka Įstatymo 3 straipsnio 11 punktą, 4 straipsnio 1 dalį. Manė, kad aplinkybė, jog žymuo „585“, rodantis tauriojo metalo dalių skaičių lydinio masės tūkstantyje dalių, ginčo dirbiniuose yra įspaustas šalia Lenkijos Respublikos valstybinio kontrolinio prabavimo ženklo, o ne jame pačiame, nagrinėjamoje byloje nėra reikšminga, nes reikalavimo, kad žymuo „585“ būtų įspaustas pačiame valstybiniame kontroliniame prabavimo ženkle, ESTT neformuluoja. Darė išvadą, kad ginčo objektai Lietuvoje realizuotiniems tauriųjų metalų gaminiams keliamus Įstatymo reikalavimus savo turiniu atitinka. Pabrėžė, kad ginčo gaminiai buvo pažymėti aiškiai matomu ir vartotojams suprantamu, faktinę gaminių prabą nurodančiu žyminiu „585“. Atkreipė dėmesį, jog teismas neprieštaravo pareiškėjo argumentams, kad ginčo objektai vartotojų neklaidina, šių argumentų nepaneigė. Pabrėžė, kad ginčo gaminių deklaruojama praba „585“ atitiko faktinę šių gaminių prabą. Darė išvadą, kad ginčo gaminių žymėjimas yra suprantamas vidutiniam, protingam, gerai informuotam Lietuvos vartotojui, vartotojų interesų toks ginčo gaminių žymėjimas nepažeidžia.
Atsiliepimas
Atsakovas VĮ „Lietuvos prabavimo rūmai“ atsiliepimu į apeliacinį skundą (t. I, b. l. 134-138) prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti.
Atkreipė dėmesį, kad apelianto pateiktas ESTT sprendimo Houtwipper byloje vertimas į lietuvių kalbą dėl veiklos ir sąvokų specifiškumo yra ne visai tikslus. Manė, kad šis sprendimas paneigia visus apeliaciniame skunde pateiktus argumentus. Teigė, kad ESTT šiame sprendime suformavo taisyklę, jog valstybės – Europos Bendrijos narės – savo nacionaliniais teisės aktais gali riboti tauriųjų metalų gaminių įvežimą iš kitų valstybių narių, jeigu tauriųjų metalų gaminiai (dirbiniai) yra paženklinti eksporto valstybės prabavimo ženklu, kuriame esanti informacija nėra lygiavertė informacijai, kurios reikalauja importo valstybė, ir eksporto valstybės prabavimo ženkle esanti informacija nėra suprantama importo valstybės vartotojui. Atkreipė dėmesį, kad pagal minėtą ESTT sprendimą turi būti vertinamas ne bet koks gaminiuose esantis ženklas ir jame pateikiama informacija, o „nepriklausomo organo prabavimo ženklas“ ir jame esanti informacija. Paaiškino, kad Lenkijos Respublikos valstybiniame kontroliniame prabavimo ženkle esantis skaičius „3“ neparodo gaminio prabos. Pažymėjo, kad skaičiai „585“ nėra Lenkijos valstybinis kontrolinis prabavimo ženklas ir nėra sudedamoji jo dalis. Atkreipė dėmesį, kad apeliantas neginčija fakto, jog pats Lenkijos valstybinis kontrolinis prabavimo ženklas yra nesuprantamas Lietuvos vartotojui. Pažymėjo, kad teismo nurodytoje Europos teisės departamento išvadoje yra paminėta konkreti ESTT byla, kuria grindžiama išvada ir kuria pareiškėjas grindžia apeliacinį skundą.
Manė, kad apeliaciniame skunde pateikti teiginiai dėl Įstatymo prieštaravimo Konstitucijai yra teisiškai neargumentuoti. Teigė, kad apeliaciniame skunde minimos valstybės – Čekija, Lenkija, Vengrija – yra Konvencijos valstybės narės, kurių įgaliotos ir nepriklausomos prabavimo institucijos turi teisę tauriųjų metalų gaminius ženklinti bendruoju kontrolės ženklu pagal Konvencijos reikalavimus. Nurodė Įstatymo 17 straipsnio 2 dalies 3 punktą ir darė išvadą, kad pareiškėjas gali laisvai iš kitų valstybių importuoti ir Lietuvoje realizuoti tauriųjų metalų gaminius, paženklintus bendruoju kontrolės ženklu, be jokio papildomo ženklinimo ar apribojimų. Nurodė, kad bendrojo kontrolės ženklo įspaudimas ūkio subjektui papildomai nieko nekainuoja. Pažymėjo, kad EEE valstybėse nėra harmonizuota tauriųjų metalų sritis, todėl kiekviena EEE valstybė savo teisinėje bazėje yra įtvirtinusi tik toje valstybėje galiojančią prabavimo sistemą, prabų standartus, prabavimo ženklus. Teigė, kad apelianto išvada, jog įspaudas „585“ privalo būti įspauduojamas gaminyje, nėra teisinga, jei tauriųjų metalų gaminiai yra paženklinti Lenkijos ar Lietuvos valstybiniu kontroliniu prabavimo ženklu ar kitos EEE valstybės ir Turkijos valstybiniu kontroliniu prabavimo ženklu, nes toks ženklas nėra numatytas galiojančiuose minėtų valstybių teisės aktuose. Nurodė Įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, 17 straipsnio 2 dalies 2 punktą ir pažymėjo, kad kiti neprivalomi ženklai, simboliai, esantys tauriųjų metalų gaminiuose, yra nereikalingi. Paaiškino, kad pagal Lenkijos Respublikos galiojantį prabavimo įstatymą įspaudas „585“, „750“ ar panašiai nėra privalomas. Pabrėžė, kad prabavimo įstaigos ženklas nėra valstybinis kontrolinis prabavimo ženklas ir atkreipė dėmesį, kad Konvencijoje nėra nuostatų dėl valstybinio kontrolinio prabavimo ženklo, jo privalomumo, Konvencijoje neminima „valstybinio kontrolinio prabavimo ženklo“ sąvoka. Nurodė, kad Lenkijos Respublikos prabavimo įstaigai nėra nustatyta prievolė tikrinti ir aiškintis, kas ir kokiu tikslu įspaudė į gaminius skaičius ar kitus neprivalomus simbolius, ši institucija neatsako už neprivalomus ženklus ir jų menamą reikšmę. Atkreipė dėmesį į Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. lapkričio 5 d. nutartį administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. II-1448-473/2009.
IV.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. spalio 17 d. nutartimi (t. II, b. l. 110-120) Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 13 d. sprendimą paliko nepakeistą, pareiškėjo V. V. TŪB „Santimas“ apeliacinį skundą atmetė.
Teismas pažymėjo, jog lyginant dvi Įstatyme įtvirtintas normas (1995 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. I–996 redakcija) (3 straipsnio 21 dalis ir 17 straipsnio 2 dalies 2 punktas) matyti, kad jos labai panašios, tačiau nėra tapačios, t. y. atstovauja skirtingas normų rūšis: 3 straipsnio 21 dalis – definityvinė norma, o 17 straipsnio 2 dalies 2 punktas – išimtinė norma. Be abejo, Įstatymo 17 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtinta norma nuo 3 straipsnio 21 dalies nuostatos skiriasi ir savo struktūra (normos struktūrinių elementų prasme). Čia be valstybės įgaliotos ir nepriklausomos prabavimo priežiūros institucijos patikrinimo ir paženklinimo tos valstybės valstybiniu kontroliniu prabavimo ženklu būtina, jog gaminys turėtų įspaustą toje valstybėje registruotą privalomą atsakomybės ženklą. Tai reiškia, kad įvežami iš kitos valstybės – Europos ekonominės erdvės valstybės ir Turkijos, kuriose juos leidžiama teikti rinkai, tauriųjų metalų ir brangakmenių gaminiai be Lietuvos prabavimo rūmų kontrolinio įspaudavimo ar kokybės pažymėjimo gali būti realizuojami, jeigu atitinka dvi sąlygas: yra valstybės įgaliotos ir nepriklausomos prabavimo priežiūros institucijos patikrinti ir paženklinti tos valstybės valstybiniu kontroliniu prabavimo ženklu (1) ir turi gaminyje įspaustą toje valstybėje registruotą privalomą atsakomybės ženklą (2). Šioje normoje vartojamas terminas „valstybiniu kontroliniu prabavimo ženklu“ turi būti suprantamas ir aiškinamas taip kaip jis apibrėžtas Įstatymo 3 straipsnio 21 dalyje. Pagal Įstatymo 3 straipsnio 14 punktą atsakomybės ženklas – specialus simbolis ar abreviatūra, patvirtinanti asmenį, pateikusį gaminį rinkai. Tik šias sąlygas atitinkantys tauriųjų metalų ir brangakmenių gaminiai be Lietuvos prabavimo rūmų kontrolinio įspaudavimo ar kokybės pažymėjimo gali būti realizuojami Lietuvos Respublikoje.
Pažymėjo, jog, atsižvelgiant į tai, kad Įstatymo 17 straipsnio 2 dalies 2 punkte vartojama sąvoka „valstybiniu kontroliniu prabavimo ženklu“ turi būti suprantama taip kaip ji apibrėžta šio įstatymo 3 straipsnio 21 dalyje, Lietuvos prabavimo rūmai teisėtai ir pagrįstai konstatavo, jog V. V. TŪB „Santimas“ realizuojamų aukso gaminių ženklinimas neatitinka Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatytų reikalavimų (nenurodyta praba, rodanti tauriojo metalo dalių skaičių lydinio masės tūkstantyje dalių). Konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas darė pagrįstą išvadą, jog konstatuojant pažeidimą be pagrindo remtasi Įstatymo 3 straipsnio 21 dalimi, nes joje duotas valstybinio kontrolinio prabavimo ženklo apibrėžimas, gi reikalavimai gaminių be Lietuvos prabavimo rūmų kontrolinio įspaudavimo ar kokybės pažymėjimo realizacijai yra nustatyti įstatymo 17 straipsnio 2 dalyje, tačiau neteisingas teisės normos nurodymas nešalina pažeidimo sudėties.
Apeliacinės instancijos teismas taip pat rėmėsi Konvencijos (Seimo ratifikuota 2004 m. kovo 30 d. įstatymu Nr. IX–2088) 1 straipsnio 1 ir 2 dalimis ir nustatė, jog iš šių Konvencijos nuostatų seka, kad Susitariančioji Valstybė negali papildomai reikalauti tauriųjų metalų gaminius įspauduoti oficialiais įspaudais, jeigu iš kitos Susitariančiosios Valstybės teritorijos įvežami tauriųjų metalų gaminiai yra jau patikrinti ir įspauduoti pagal šios Konvencijos nuostatas. Pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju V. V. TŪB „Santimas“ aukso gaminiai nebuvo įspauduoti pagal Konvencijos nuostatas, todėl atsakovas turėjo teisę reikalauti juos įspauduoti nacionalinių teisės aktų nustatyta tvarka.
Dėl kreipimosi į ESTT teismas pažymėjo, kad byloje nėra sutariama tik dėl nacionalinės teisės aktų nuostatų aiškinimo ir kad EB sutarties 30 straipsnio nuostatos yra pakankamai aiškios, todėl darė išvadą, kad pagrindo kreiptis į ESTT dėl preliminaraus nutarimo nėra. Pabrėžė, jog pagal Europos Bendrijos steigimo sutarties 234 straipsnį kreiptis į ESTT galima tik dėl Europos Bendrijos teisės aktų galiojimo ar išaiškinimo. Nurodė, jog ESTT 1982 m. birželio 22 sprendime T. F. Robertson byloje (C-220/81) ir 1994 m. rugsėjo 15 d. sprendime L. N. B. Houtwiper byloje (C-293/93) yra pažymėjęs, kad Sutarties 30 straipsnis (pagal dabartinę redakciją 34 straipsnis) turi būti aiškinamas, kaip nedraudžiantis taikyti nacionalinės teisės normas, kurios neleidžia prekiauti tauriųjų metalų dirbiniais, neturinčiais šių normų reikalavimus atitinkančių prabas nustatančių žymėjimų, išskyrus atvejus, kai šie dirbiniai, nors neturi nacionalinės teisės normas atitinkančių žymėjimų, tačiau jų žymėjimais, atliktais pagal eksporto valstybės narės teisės aktų reikalavimus, pateikiama ta pati informacija, kurios reikalauja nacionalinės teisės normos, ir ši informacija yra suprantama tos valstybės, kurioje dirbiniai parduodami vartotojams.
Dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą teismas pažymėjo, jog, remiantis aptarta Įstatymo 3 straipsnio 21 dalies ir 17 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatų analize, taip pat Konvencijos nuostatomis ir ESTT sprendimuose pateiktais išaiškinimais, jam nekyla abejonių dėl minėto įstatymo normų atitikties Konstitucijai.
Dėl pareiškėjo prašymo atlyginti turtinę žalą teismas konstatavo, kad byloje nėra duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog VĮ „Lietuvos prabavimo rūmai“ veiksmai buvo neteisėti ir dėl šių atsakovo veiksmų pareiškėjas patyrė turtinę žalą. Nustatė, jog priteisti V. V. TŪB „Santimas“ prašomą turtinę žalą nėra pagrindo, nes negalima pripažinti, kad atsakovas neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, t. y. nėra vienos iš būtinos sąlygos (VĮ „Lietuvos prabavimo rūmai“ neteisėtų veiksmų) žalai atsirasti.
V.
Dėl pareiškėjo V. V. TŪB ,,Santimas“ prašymo atnaujinti procesą administracinėje byloje
Pareiškėjas V. V. TŪB ,,Santimas“ pateikė prašymą dėl proceso atnaujinimo, prašydamas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A662-2650/2011 (t. III, b. l. 1-3).
Prašyme nurodoma, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, apeliacine tvarka nagrinėjo kitą analogiško pobūdžio administracinę bylą Nr. A662-1218/2012 (dabartinis bylos Nr. A602-22/2014), kurioje ginčas kilo atsakovo VĮ „Lietuvos prabavimo rūmai“ pareigūnams nustačius, kad dalis pareiškėjo UAB „Juvelta“ patikrintų aukso gaminių, kaip ir nagrinėjamu atveju, neatitiko Įstatymo reikalavimų, kadangi aukso gaminiai nebuvo paženklinti Lietuvos valstybės kontroliniu prabavimo ženklu, o buvo paženklinti Lenkijos Respublikos įgaliotos nepriklausomos prabavimo priežiūros institucijos prabavimo ženklu, kuriame esantis vienas arabiškas skaičius „3“ nereiškia prabos, rodančios tauriojo metalo dalių skaičių lydinio masės tūkstantyje dalių, bei įpareigojus pareiškėją UAB „Juvelta“ paženklinti šiuos aukso gaminius pagal Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus. Teismas šioje byloje kreipėsi į ESTT prašydamas priimti prejudicinį sprendimą. Išnagrinėjęs minėtą prašymą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo 2014 m. sausio 16 d. ESTT priėmė prejudicinį sprendimą byloje C-481/12.
Šalies argumentai
Pareiškėjas prašo atnaujinti procesą administracinėje byloje remiantis naujai paaiškėjusia aplinkybe – ESTT išaiškinimu, pateiktu 2014 m. sausio 16 d. prejudiciniame sprendime. ESTT minėtu išaiškinimu paneigė tiek 2010 m. gruodžio 13 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendime administracinėje byloje Nr. I-3746-121/2010, tiek ir 2011 m. spalio 17 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-2650/2011 padarytas išvadas, jog atsakovo pareiškėjui duoti privalomi nurodymai perprabuoti auksinius gaminius yra teisėti ir neprieštarauja Europos Sąjungos teisei, dėl ko yra pagrindas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėtos administracinės bylos Nr. A622-2650/2011 proceso atnaujinimui (ABTĮ 153 str. 2 d. 2 p.,12 p.), tokiu būdu ne tik apginant pažeistas pareiškėjo teises, tačiau užtikrinant vienodos administracinių teismų praktikos formavimą.
Pareiškėjas pabrėžia, kad apie 2014 m. sausio 16 d. ESTT prejudicinį sprendimą byloje C-481/12 buvo sužinota kiek vėliau po jo paskelbimo, tačiau prašymas dėl proceso atnaujinimo yra pateikiamas nepraleidus nustatytų padavimo terminų.
Atsiliepimas
Atsakovas VĮ „Lietuvos prabavimo rūmai“ atsiliepime į prašymą dėl proceso atnaujinimo prašo atmesti pareiškėjo prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A662-2650/2011.
Atsakovas nurodo, jog pareiškėjas nenurodė naujų administracinės bylos, kurios procesą siekiama atnaujinti, aplinkybių. Visos esminės bylos aplinkybės yra nepasikeitusios. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo kreipimasis į ESTT administracinėje byloje Nr. A602-1218/2012 ir ESTT priimtas prejudicinis sprendimas byloje C-481/12 nėra ir negali būti laikomos naujai paaiškėjusiomis esminėmis bylos, kurios procesą siekiama atnaujinti, aplinkybėmis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nėra išnagrinėjęs iš esmės pareiškėjo minimos administracinės bylos Nr. A602-1218/2012, bylos nagrinėjimo posėdis nėra paskirtas. Be to, minėtų aplinkybių nurodymas dar nėra įrodymas, kad administracinių teismų praktika ginčijamu klausimu yra nevienoda.
Atsakovas pažymi, kad administracinėje byloje Nr. A662-2650/2011 teismas išaiškino tauriųjų metalų gaminių ženklų abipusio pripažinimo principo taikymą konstatuodamas, kad tauriųjų metalų gaminių ženklinimas Lenkijos Respublikos valstybiniu kontroliniu prabavimo ženklu su vienu arabišku skaičiumi „3“ neatitinka Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies, 17 straipsnio 2 dalies 2 punkto reikalavimų. Teismas 2012 m. rugsėjo 27 d. neskundžiama nutartimi administracinėje byloje Nr. A602-l218/2012 konstatavo, kad nėra ginčo, kad toks ženklinimas neatitinka nacionalinės teisės reikalavimų, nes, kaip jau buvo minėta, ženklinimas arabiškais skaitmenimis išreikšta praba, rodančia tauriojo metalo dalių skaičių lydinio masės tūkstantyje dalių, vadovaujantis ginčo teisiniams santykiams taikytinu Įstatymo 17 straipsnio 2 dalies 2 punktu (2010 m. sausio 21 d. įstatymo Nr. XI-669 redakcija), turi būti pateikiamas valstybiniame kontroliniame prabavimo ženkle, kaip jis yra apibrėžiamas to paties įstatymo 3 straipsnio 21 punkte (2010 m. sausio 21 d. įstatymo Nr. XI-669 redakcija). Taigi tiek administracinėje byloje Nr. A662-2650/2011, kurios procesą siekiama atnaujinti, tiek ir administracinėje byloje Nr. A602-1218/2012 teismas vienodai pasisakė dėl reikšmingų teisinių klausimų (tauriųjų metalų gaminių ženklinimo atitikimo nacionalinės teisės reikalavimams), todėl teismas nenukrypo nuo vieningos administracinių teismų praktikos.
Pabrėžia, jog pareiškėjas, prašydamas atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu, nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjo prašymo padavimo metu administracinių teismų praktika ginčijamu klausimu yra nevienoda, byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme.
Šalies argumentai
Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme taip pat buvo gauti papildomi pareiškėjo paaiškinimai dėl atsakovo pateikto atsiliepimo į pareiškėjo pateiktą prašymą dėl proceso atnaujinimo.
Dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininko teikimo atnaujinti procesą administracinėje byloje
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininkas 2014 m. liepos 28 d. nutartimi (t. III, b. l. 20-23) pateikė siūlymą vertinti, ar nėra pagrindo atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A662-2650/2011 ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu.
Nutartyje pažymima, jog kyla pagrįsta abejonė, ar šioje byloje priimtu galutiniu teismo aktu buvo tinkamai aiškintos ir taikytos materialinės teisės normos, ar buvo tinkamai atsižvelgta ir įvertintas Europos Sąjungos teisėje galiojantis laisvas prekių judėjimo principo taikymas, ar tokiu ribojimu (t. y. reikalavimu auksinius gaminius naujai paženklinti laikantis Tauriųjų metalų ir brangakmenių valstybinės priežiūros įstatymo reikalavimų) nebuvo pažeistas proporcingumo principas. Teismas nurodytoje administracinėje byloje iš esmės nevertino, ar tikslas apsaugoti Lietuvos vartotojus gali būti pasiektas prekybą tauriųjų metalų gaminiais Europos Sąjungoje mažiau ribojančiomis priemonėmis nei minėtu reguliavimu numatyta pareiga ženklinti nauju prabavimo ženklu importo valstybėje narėje (pvz. papildomu ženklinimu ar kitomis priemonėmis, žr. ESTT (antroji kolegija) 2014 m. sausio 16 d. prejudicinio sprendimo byloje UAB „Juvelta“ prieš VĮ „Lietuvos prabavimo rūmai“ (C-481/12) 33 p.). Iš esmės tokių aplinkybių ir kriterijų neįvertinimas aiškinant Tauriųjų metalų ir brangakmenių valstybinės priežiūros įstatymo 3 straipsnio 21 dalį, 17 straipsnio 2 dalies 2 punktą yra prielaida galimam Europos Sąjungos teisės pažeidimui ir kelia pagrįstas abejones dėl tinkamo materialinės teisės aiškinimo. Šis klausimas, be kita ko, yra reikšmingas sprendžiant dėl pareiškėjo prašytos priteisti žalos atlyginimo.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
VI.
Procesas administracinėje byloje atnaujintinas.
Nagrinėjamu atveju sprendžiamas pareiškėjo V. V. TŪB ,,Santimas“ prašymas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininko teikimas atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A662-2650/2011.
Šiuo aspektu visų pirma pastebėtina, jog priimto teismo sprendimo teisinė galia suponuoja jo nekintamumą, teismo sprendimo pagrindu atsiradusių teisinių santykių stabilumą, tačiau galimi atvejai, kai po bylos išsprendimo paaiškėja naujų teisinių ar faktinių aplinkybių, turinčių įtakos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Būtent tokiai situacijai įstatymų leidėjas ir įtvirtino proceso atnaujinimo institutą, kuris yra vertinamas kaip išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės procedūra, kurios tikslas yra užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P63-159/2010). Be to, proceso atnaujinimo tikslas taip pat yra išvengti teisinių galimo neteisėto teismo sprendimo (nutarties) padarinių ir taip įvykdyti teisingumą, apginant ne tik privačių šalių, bet ir viešąjį interesą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-121/2011).
Nurodytas proceso atnaujinimo tikslas lemia, kad proceso atnaujinimas yra specifinė administracinės teisenos stadija. Administracinių bylų, užbaigtų įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas laikantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 23 skirsnyje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos (ABTĮ 153 str. 1 d.). ABTĮ 153 straipsnio 2 dalis numato baigtinį sąrašą pagrindų, kuriems esant procesas administracinėje byloje gali būti atnaujinamas, tuo tarpu ABTĮ 156 straipsnis reglamentuoja prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminus.
Vadovaujantis ABTĮ 158 straipsnio 2 dalimi, nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo teismas patikrina, ar prašymas paduotas nepraleidus ABTĮ 156 straipsnyje nustatytų terminų ir ar jis pagrįstas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje numatytais proceso atnaujinimo pagrindais. Teisėjų kolegija pastebi, jog proceso atnaujinimo institutą reglamentuojančios teisės normos turi būti aiškinamos ir taikomos atsižvelgiant į šio instituto tikslus ir uždavinius. Dažniausiai jis taikomas tada, kai suinteresuotas asmuo nebeturi galimybės apginti savo pažeistas teises ir interesus kitais teismų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės instancinės sistemos būdais. Dėl to procesas privalo būti atnaujinamas, jeigu yra pagrindas manyti, kad dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, kurias jis įvardija kaip proceso atnaujinimo pagrindą, byloje priimti teismų procesiniai sprendimai gali būti neteisėti ir nepagrįsti. Taigi sprendžiant dėl proceso atnaujinimo ginčas iš esmės iš naujo nėra nagrinėjamas. Sprendžiamas tik procesinis klausimas, ar nagrinėjamu atveju yra vienas ar keli iš pagrindų procesui administracinėje byloje atnaujinti.
Teisėjų kolegija, vykdydama nurodytus įstatymo leidėjo įpareigojimus ir vertindama, ar nėra praleistas terminas prašymui dėl proceso atnaujinimo pateikti, visų pirma pažymi, jog ABTĮ 156 straipsnio 1 dalis numato, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas. Asmenims, praleidusiems prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminą dėl svarbių priežasčių, praleistas terminas gali būti atnaujintas, jeigu prašymas dėl termino atnaujinimo paduotas ne vėliau kaip po vienerių metų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos (ABTĮ 156 str. 2 d.). Prašymas dėl proceso atnaujinimo negali būti paduodamas, jeigu nuo sprendimo ar nutarties įsiteisėjimo praėjo daugiau kaip penkeri metai, išskyrus šio įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytą atvejį (ABTĮ 156 str. 3 d.).
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A662-2650/2011 ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2, 12 punktų pagrindais. Byloje taip pat yra pateiktas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininko teikimas dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu. Taigi siekiant aiškumo dėl nurodytų pagrindų ir dėl terminų laikymosi kreipiantis į teismą šiais pagrindais pasisakytina atskirai.
Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu
Kaip jau buvo minėta, pareiškėjas prašo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A662-2650/2011 ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkto, numatančio, kad procesas administracinėje byloje gali būti atnaujinamas, kai naujai paaiškėja esminės bylos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos bylos nagrinėjimo metu, pagrindu.
Pareiškėjas naujai paaiškėjusia aplinkybe įvardija Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) 2014 m. sausio 16 d. prejudicinį sprendimą byloje UAB „Juvelta“ prieš VĮ „Lietuvos prabavimo rūmai“ (C-481/12, OL L C 009, 2013, p. 32).
Teisėjų kolegija, vertindama, ar nėra praleistas terminas pateikti prašymą dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, pažymi, kad šiuo atveju terminas prašymui paduoti skaičiuojamas nuo sužinojimo apie esmines, pareiškėjo teigimu, naujai paaiškėjusias bylos aplinkybes. Šiuo atveju atsižvelgusi į ESTT sprendimo datą (t. y. 2014 m. sausio 16 d., t. III, b. l. 4-10), į tai, kad nors pareiškėjas tiksliai nenurodo, kada apie jį sužinojo ir tapo jam prieinamas (t. III, b. l. 1-3), tačiau prašymą dėl proceso atnaujinimo pateikė 2014 m. balandžio 8 d. (t. III, b. l. 1-3) ir atsižvelgus į tai, kad net ir skaičiuojant terminas nuo nurodyto sprendimo priėmimo, terminas nėra praleistas, teisėjų kolegija sprendžia, kad ABTĮ įtvirtintas trijų mėnesių prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminas, argumentuojant naujai paaiškėjusiomis esminėmis bylos aplinkybėmis, šiuo atveju yra nepraleistas, todėl šioje dalyje pateiktas prašymas yra nagrinėtinas iš esmės.
Pasisakydama iš esmės dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu teisėjų kolegija pabrėžia, kad naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis laikytinos tik tokios, dėl kurių ginčijami teisiniai santykiai atsiranda, pasikeičia ar pasibaigia, be to, jos turi atitikti ir šiuos kriterijus: 1) jos egzistavo nagrinėjant bylą iš esmės ir priimant teismo sprendimą ar nutartį; 2) aplinkybės nebuvo ir negalėjo būti žinomos asmeniui bylą nagrinėjant iš esmės; 3) apie šias aplinkybes asmuo sužinojo jau įsiteisėjus teismo sprendimui; 4) jos turi esminę reikšmę bylai, t. y. žinant apie šias aplinkybes galėjo būti priimtas kitoks teismo sprendimas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P525-150/2010, 2011 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P438-58/2011). Teisėjų kolegija pabrėžia, kad procesas gali būti atnaujintas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu tik tuo atveju, jei proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjantis teismas konstatuoja visų keturių nurodytų sąlygų, keliamų naujai paaiškėjusioms aplinkybėms, buvimą.
Esminis naujos aplinkybės pobūdis taip pat gali būti suprantamas kaip žymus konkrečių faktinių duomenų skirtumas nuo anksčiau turėtųjų, kurį nustačius turėtų keistis įsiteisėjusio teismo sprendimo išvada dėl ginčo išsprendimo, ją pagrindžiantys faktiniai ir teisiniai argumentai. Jeigu prašyme nurodytos aplinkybės neatitinka šių reikalavimų, tai jos negali būti vertinamos kaip proceso atnaujinimo pagrindas užbaigtoje byloje.
Šiuo atveju atsižvelgusi į nurodytus išaiškinimus teisėjų kolegija sprendžia, kad ESTT pateiktas išaiškinimas negali būti vertinamas kaip naujai paaiškėjusi esminė aplinkybė. Šiuo aspektu visų pirma pastebėtina, jog priimtas ESTT sprendimas yra susijęs su tam tikru pateiktu Europos Sąjungos teisės aiškinimu, pateiktu remiantis SESV 267 straipsnio 3 dalimi, o ne su nagrinėtos bylos faktinėmis aplinkybėmis, bylai reikšmingas įrodymais, turinčiais įtakos priimtam teismo sprendimui. Šį aspektą iš esmės pripažįsta ir pats pareiškėjas pateiktame prašyme dėl proceso atnaujinimo, nurodydamas, kad ESTT 2014 m. sausio 16 d. prejudiciniame sprendime byloje UAB „Juvelta“ prieš VĮ „Lietuvos prabavimo rūmai“ (C-481/12) paneigė tiek 2010 m. gruodžio 13 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendime administracinėje byloje Nr. I-3746-121/2010, tiek ir 2011 m. spalio 17 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-2650/2011 padarytas išvadas (kurių pagrindu buvo priimti nepagrįsti sprendimai), jog atsakovo pareiškėjui duoti privalomi nurodymai perprabuoti auksinius gaminius yra teisėti ir neprieštarauja Europos Sąjungos teisei (t. III, b. l. 1-3). Atsižvelgus į tai spręstina, kad ESTT pateikti išaiškinimai iš esmės yra susiję su materialinės teisės normų aiškinimu ir neatitinka naujai paaiškėjusioms esminėms bylos aplinkybėms keliamų nurodytų reikalavimų.
Dėl šių priežasčių nėra pagrindo atnaujinti proceso administracinėje byloje Nr. A662-2650/2011 ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu.
Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu
Pareiškėjas taip pat prašo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A662-2650/2011 ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto, įtvirtinančio, kad procesas gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, pagrindu.
Šis pagrindas, be kita ko, siejamas su tuo, kad teisės aktuose įtvirtinta administracinių teismų instancinė sistema turi funkcionuoti taip, kad būtų sudarytos prielaidos formuotis vienodai (nuosekliai, neprieštaringai) administracinių teismų praktikai – būtent tokiai, kuri būtų siejama su teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principais (bei kitais konstituciniais principais) neatskiriamai susijusia ir iš jų kylančia maksima, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų (žr. mutatis mutandis Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimą) (ABTĮ 13 str.).
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas proceso atnaujinimą šiuo pagrindu iš esmės sieja su būtinybe užtikrinti būsimą nuoseklią administracinių teismų praktiką, t. y. teismo išaiškinimais pateiktais Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A602-l218/2012 (dabartinis bylos Nr. A602-22/2014) ir šią bylą išnagrinėjus iš esmės galimai pateiktinais būsimais išaiškinimais, remiantis ESTT 2014 m. sausio 16 d. prejudiciniu sprendimu byloje UAB „Juvelta“ prieš VĮ „Lietuvos prabavimo rūmai“ (C-481/12). Tačiau teisėjų kolegija pažymi, jog remiantis Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas dar nėra išnagrinėjęs iš esmės pareiškėjo minimos administracinės bylos Nr. A602-1218/2012, todėl iš esmės svarstyti atitikimo būsimai administracinių teismų praktikai šiuo momentu nėra pagrindo. Atitinkamai, pareiškėjo pateikti argumentai iš esmės nesudaro pagrindo atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu.
Vertinant nurodytą prašymą argumentuojant klaidingos praktikos formavimo aspektu pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymima, kad, jeigu kaip proceso atnaujinimo pagrindas nurodoma būtinybė užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, neformuoti jos klaidinga linkme (ABTĮ 153 str. 2 d. 12 p.), tokios aplinkybės paaiškėjimo momentas paprastai siejamas su baigiamojo teismo procesinio sprendimo byloje įsiteisėjimu, nes jau šią dieną asmuo turi galimybę įvertinti baigiamąjį aktą jo atitikimo buvusiai administracinių teismų praktikai aspektu, galimu klaidingu jos formavimu (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P442-16/2009).
Šiuo aspektu pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2650/2011 buvo priimta 2011 m. spalio 17 d. (t. II, b. l. 110-120). Pareiškėjas prašymą dėl proceso atnaujinimo pateikė tik 2014 m. balandžio 8 d. (t. III, b. l. 1-3). Pažymėtina, jog pareiškėjas pateiktame prašyme nenurodė aplinkybių ir nepateikė pagrįstų argumentų iš esmės leidžiančių nuo kito momento skaičiuoti termino pradžią būtent šiuo aspektu. Teisėjų kolegija taip pat pabrėžia, kad pareiškėjas praleido ir ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje numatytą vienerių metų terminą, nes, kaip minėta, prašymą dėl proceso atnaujinimo jis pateikė 2014 m. balandžio 8 d. (t. III, b. l. 1-3), o administracinė byla užbaigta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 17 d. nutartimi (t. II, b. l. 110-120). Tokiu atveju net ir esant svarbioms šio termino praleidimo priežastims, terminas negali būti teismo atnaujintas.
ABTĮ 159 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai teisėjų kolegija konstatuoja, jog yra praleisti įstatymo nustatyti terminai prašymui paduoti arba prašymas nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, teismas nutartimi atsisako atnaujinti procesą. Atsižvelgdama į tai, kad ABTĮ 156 straipsnyje nustatytas prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminas nagrinėjamu atveju yra praleistas ir negali būti atnaujintas, vadovaudamasi nurodyta ABTĮ 159 straipsnio 1 dalies norma, teisėjų kolegija šiuo aspektu nenagrinėja iš esmės prašyme nurodyto proceso atnaujinimo pagrindo kiek jis yra susijęs su galimu klaidingu teismų praktikos formavimu.
Remdamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo remiantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2, 12 punktų pagrindais yra nepagrįstas.
Dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininko pateikto teikimo atnaujinti procesą administracinėje byloje
ABTĮ 154 straipsnio 2 dalyje numatyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininko teisė paduoti teikimą dėl proceso atnaujinimo. Pažymėtina, jog šios teisės realizavimas galimas esant ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje numatytiems proceso atnaujinimo pagrindams.
Kaip jau buvo minėta, nagrinėjamu atveju teikimą atnaujinti procesą nurodytoje administracinėje byloje pateikė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininkas ir siūlo svarstyti klausimą dėl proceso Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A662-2650/2011 atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte nustatytu pagrindu. Taigi turi būti vertinama, ar egzistuoja sąlygos atnaujinti procesą nurodytoje byloje ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad siekiant šiuo pagrindu atnaujinti procesą turi būti nustatyta trijų sąlygų visuma: pirma, turi būti nustatytas materialinės teisės normos pažeidimas jas taikant; antra, nustatytas pažeidimas turi būti akivaizdus; ir trečia, toks pažeidimas turi būti esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Taigi, nenustačius bent vienos iš minėtųjų sąlygų, atsižvelgus į tai, kad užbaigtų bylų procesas, kaip minėta anksčiau, gali būti atnaujinamas tik laikantis ABTĮ nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos, konkrečios administracinės bylos procesas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu pagrindu negalėtų būti atnaujintas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P502-165/2010, 2011 m. spalio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P146-119/2011).
Teisėjų kolegija pažymi, jog administracinėje byloje, kurioje siūlytina atnaujinti procesą, buvo pateikiamas Tauriųjų metalų ir brangakmenių valstybinės priežiūros įstatymo 3 straipsnio 21 dalies ir 17 straipsnio 2 dalies 2 punkto aiškinimas. Teismas šioje administracinėje byloje nurodė, jog, atsižvelgiant į tai, kad Tauriųjų metalų ir brangakmenių valstybinės priežiūros įstatymo 17 straipsnio 2 dalies 2 punkte vartojama sąvoka „valstybiniu kontroliniu prabavimo ženklu“ turi būti suprantama taip kaip ji apibrėžta šio įstatymo 3 straipsnio 21 dalyje, atsakovas VĮ „Lietuvos prabavimo rūmai“ teisėtai ir pagrįstai konstatavo, jog V. V. TŪB „Santimas“ realizuojamų aukso gaminių ženklinimas neatitinka Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatytų reikalavimų (nenurodyta praba, rodanti tauriojo metalo dalių skaičių lydinio masės tūkstantyje dalių). Nurodytoje administracinėje byloje teismas taip pat pabrėžė, jog ESTT 1982 m. birželio 22 d. sprendime T. F. Robertson byloje (C–220/81) ir 1994 m. rugsėjo 15 d. sprendime L. N. B. Houtwiper byloje (C–293/93) yra pažymėjęs, kad EB sutarties 30 straipsnis (pagal dabartinę redakciją SESV 34 straipsnis) turi būti aiškinamas, kaip nedraudžiantis taikyti nacionalinės teisės normas, kurios neleidžia prekiauti tauriųjų metalų dirbiniais, neturinčiais šių normų reikalavimus atitinkančių prabas nustatančių žymėjimų, išskyrus atvejus, kai šie dirbiniai, nors neturi nacionalinės teisės normas atitinkančių žymėjimų, tačiau jų žymėjimais, atliktais pagal eksporto valstybės narės teisės aktų reikalavimus, pateikiama ta pati informacija, kurios reikalauja nacionalinės teisės normos, ir ši informacija yra suprantama tos valstybės, kurioje dirbiniai parduodami vartotojams. Teismas pabrėžė, jog ginčo atveju pareiškėjo aukso gaminiai buvo paženklinti Lenkijos Respublikos įgaliotos ir nepriklausomos prabavimo institucijos valstybiniu kontroliniu prabavimo ženklu, kuriame pateikiama ne ta pati informacija, kurios reikalauja nacionalinės teisės normos (nenurodyta arabišku skaičiumi išreikšta praba, rodanti tauriojo metalo dalių skaičių lydinio masės tūkstantyje dalių), ir laikytina, jog ši informacija nėra suprantama Lietuvos vartotojams, todėl tokiu atveju taikyti nacionalinės teisės normas nėra draudžiama.
Kita vertus, kaip pagrįstai nurodoma pateiktame teikime, ESTT (antroji kolegija) 2014 m. sausio 16 d. prejudiciniame sprendime byloje UAB „Juvelta“ prieš VĮ „Lietuvos prabavimo rūmai“ (C–481/12, OL L C 009, 2013, p. 32), nagrinėdamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo kreipimąsi dėl prejudicinio sprendimo priėmimo iš esmės panašioje administracinėje byloje Nr. A602-1218/2012 (dabartinis bylos Nr. A602-22/2014), pažymėjo, kad minėtas Tauriųjų metalų ir brangakmenių valstybinės priežiūros įstatyme įtvirtintas teisinis reguliavimas yra kiekybiniam importo apribojimui lygiaverčio poveikio priemonė, draudžiama pagal SESV 34 straipsnį. Tačiau ribojamąjį poveikį galima pateisinti siekiu užtikrinti veiksmingą Lietuvos vartotojų apsaugą, suteikiant jiems suprantamos informacijos apie į Lietuvą importuotų tauriųjų metalų gaminių prabą, tik jei šis reguliavimas yra proporcingas juo siekiamam tikslui, t. y. jeigu jis tinka šiam tikslui įgyvendinti ir neviršija to, kas būtinajam pasiekti. Taigi būtina atsižvelgti į tai, ar minėtas tikslas gali būti pasiektas prekybą tauriųjų metalų gaminiais Europos Sąjungoje mažiau ribojančiomis priemonėmis nei minėtu reguliavimu numatyta pareiga ženklinti nauju prabavimo ženklu importo valstybėje narėje (20, 28–29 p.). Atitinkamai, ESTT sprendė, jog SESV 34 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad juo draudžiamas nacionalinis teisinis reguliavimas, pagal kurį norint valstybės narės rinkoje prekiauti tauriųjų metalų gaminiais, įvežtais iš kitos valstybės narės, kurioje jais leidžiama prekiauti, ir paženklintais prabavimo ženklu laikantis šios antrosios valstybės narės teisės aktų, privaloma, kai šiame ženkle esanti informacija apie šių gaminių prabą neatitinka pirmosios valstybės narės teisės aktų reikalavimų, šiuos gaminius iš naujo paženklinti pirmosios valstybės narės įgaliotos nepriklausomos prabavimo priežiūros institucijos prabavimo ženklu, patvirtinančiu, kad gaminiai buvo patikrinti, ir nurodančiu jų prabą laikantis minėtų reikalavimų. ESTT taip pat nurodė, kad aplinkybė, kad importuotų tauriųjų metalų gaminių papildomas ženklinimas, skirtas suprantamai informacijai importo valstybės narės vartotojams apie šių gaminių prabą pateikti, nebuvo atliktas valstybės narės įgaliotos nepriklausomos prabavimo priežiūros institucijos, neturi reikšmės atsakymui į pirmąjį klausimą, jeigu prieš tai prabos ženklu šiuos gaminius paženklino eksporto valstybės narės įgaliota nepriklausoma prabavimo priežiūros institucija ir tokiu papildomu ženklinimu teikiama informacija atitinka nurodytąją šiame prabos ženkle.
Atsižvelgusi į nurodytas aplinkybes teisėjų kolegija sutinka su teikime nurodytais argumentais, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje, kurioje siūlytina atnaujinti procesą, pastarųjų kriterijų visiškai nevertino, todėl kyla pagrįsta abejonė, ar šioje byloje priimtu galutiniu teismo aktu buvo tinkamai aiškintos ir taikytos materialinės teisės normos, ar buvo tinkamai atsižvelgta ir įvertintas Europos Sąjungos teisėje galiojančio laisvo prekių judėjimo principo taikymas, ar tokiu ribojimu (t. y. reikalavimu auksinius gaminius naujai paženklinti laikantis Tauriųjų metalų ir brangakmenių valstybinės priežiūros įstatymo reikalavimų) nebuvo pažeistas proporcingumo principas. Teismas nurodytoje administracinėje byloje iš esmės nevertino, ar tikslas apsaugoti Lietuvos vartotojus gali būti pasiektas prekybą tauriųjų metalų gaminiais Europos Sąjungoje mažiau ribojančiomis priemonėmis nei minėtu reguliavimu numatyta pareiga ženklinti nauju prabavimo ženklu importo valstybėje narėje (pvz. papildomu ženklinimu ar kitomis priemonėmis, žr. ESTT (antroji kolegija) 2014 m. sausio 16 d. prejudicinio sprendimo byloje UAB „Juvelta“ prieš VĮ „Lietuvos prabavimo rūmai“ (C-481/12) 33 p.). Iš esmės tokių aplinkybių ir kriterijų neįvertinimas aiškinant Tauriųjų metalų ir brangakmenių valstybinės priežiūros įstatymo 3 straipsnio 21 dalį, 17 straipsnio 2 dalies 2 punktą yra prielaida galimam Europos Sąjungos teisės pažeidimui ir kelia abejones dėl tinkamo materialinės teisės aiškinimo.
Apibendrindama proceso atnaujinimo klausimo išsprendimui reikšmingas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju galėjo būti padarytas esminis materialinių teisės normų – Tauriųjų metalų ir brangakmenių valstybinės priežiūros įstatymo – pažeidimas, kuris galėjo turėti įtakos priimant neteisėtą teismo nutartį. Atitinkamai, nagrinėjamu atveju yra pagrindas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A662-2650/2011 ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu pagrindu.
Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad šiuo atveju procesas administracinėje byloje atnaujintinas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu, nurodo, jog administracinė byla iš naujo perduotina nagrinėti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui (ABTĮ 159 str. 2 d.). Atnaujinus procesą, byla perduotina iš naujo nagrinėti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinei teisėjų kolegijai, nes procesas byloje atnaujintas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu (ABTĮ 159 str. 2 d., 160 str. 2 d.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 158 straipsniu, 159 straipsnio 2 dalimi, 160 straipsnio 2 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
pareiškėjo V. V. TŪB „Santimas“ prašymo atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A662-2650/2011 netenkinti.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininko teikimą dėl proceso atnaujinimo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A662-2650/2011 tenkinti. Atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A662-2650/2011 pagal pareiškėjo V. V. TŪB „Santimas“ skundą atsakovams VĮ „Lietuvos prabavimo rūmai“ ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai VĮ „Lietuvos prabavimo rūmai“, dėl sprendimo ir aktų panaikinimo bei žalos atlyginimo perduodant bylą nagrinėti iš naujo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinei teisėjų kolegijai.
Nutartis neskundžiama.