- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-10-17
- Bylos Nr.
- A-662-2650-11
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02890-2010-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pirm.), Audrius Bakaveckas (pran.), Arūnas Sutkevičius
- Pareiškėjas
- V. V.
- Atsakovas
- VĮ „Lietuvos Prabavimo rūmai“
- Advokatai
- Valdemaras Stančikas
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Sutkevičiaus,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. V. TŪB (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. V. TŪB (duomenys neskelbtini) skundą atsakovams VĮ „Lietuvos Prabavimo rūmai“ ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai VĮ „Lietuvos prabavimo rūmai“, dėl sprendimo ir aktų panaikinimo bei žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas V. V. TŪB (duomenys neskelbtini) (toliau - ir Bendrovė) skundu ir patikslintu skundu (b. l. 1-7; 32-38) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti VĮ „Lietuvos prabavimo rūmai" direktoriaus 2010 m. rugsėjo 13 d. sprendimą Nr. 1.5-656 (toliau – ir Sprendimas); panaikinti Ūkio subjekto veiklos, susijusios su tauriaisiais metalais ir brangakmeniais, 2010 m. rugsėjo 23 d. patikrinimo aktą Nr. 04-ls-124 (toliau – ir Aktas-1) ir Ūkio subjekto veiklos, susijusios su tauriaisiais metalais ir brangakmeniais, 2010 m. rugsėjo 24 d. patikrinimo aktą Nr. 04-ls-124/l (toliau – ir Aktas-2); priteisti iš Lietuvos valstybės pareiškėjo naudai 1 616,97 Lt nuostolių; priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Nurodė Tauriųjų metalų ir brangakmenių valstybinės priežiūros įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 3 straipsnio 21 punktą, 17 straipsnio 2 dalies 2 punktą ir paaiškino, kad tarp pareiškėjo ir viešojo administravimo subjekto kilo ginčas dėl to, kurią iš minėtų, savo esme prieštaringų, normų atsakovas turėjo taikyti, spręsdamas pareiškėjo skundą, ir kuria iš šių normų pareiškėjas turi vadovautis, vykdydamas savo ūkinę-komercinę veiklą. Teigė, kad, atsakovo manymu, ūkio subjektui prekiaujant Lenkijos valstybiniu prabavimo ženklu pažymėtais dirbiniais, turėtų būti vadovaujamasi Įstatymo 3 straipsnio 21 punktu. Atkreipė dėmesį, kad atsakovas Sprendime nepasisako, kuo remiantis darė Įstatymo 17 straipsnio 2 dalies taikymo išlygą. Nurodė, jog iš Įstatymo 17 straipsnio 2 dalies 2 punkto formuluotės matyti, kad šis punktas numato dvi tauriųjų metalų ir brangakmenių gaminių realizavimo Lietuvoje sąlygas: šie gaminiai yra patikrinti ir paženklinti Europos ekonominės erdvės (toliau – ir EEE) valstybės ir Turkijos valstybės įgaliotos ir nepriklausomos prabavimo priežiūros institucijos valstybiniu kontroliniu prabavimo ženklu; šie gaminiai turi įspaustą toje valstybėje registruotą privalomą atsakomybės ženklą (specialų simbolį ar abreviatūrą, patvirtinančią asmenį, pateikusį gaminį rinkai). Atkreipė dėmesį, kad iš Akto-1 ir Akto-2 matyti, jog pareiškėjo turimi eksploatuojami aukso dirbiniai atitiko abi Įstatymo 17 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytas taikymo sąlygas, todėl, pareiškėjo manymu, jie teisėtai nebuvo pateikti atsakovui kontroliniam įspaudavimui ir buvo pateikti prekybai. Ta aplinkybė, kad pareigūnas tiesiogiai nenurodė gaminius perprabuoti Lietuvos prabavimo rūmuose, pareiškėjo manymu, jokios reikšmės šiam ginčui neturi. Nurodė, kad iš teismui pateikiamų aukso dirbinių, paženklintų Lenkijos Respublikos įgaliotos ir nepriklausomos prabavimo institucijos valstybiniu kontroliniu prabavimo ženklu, fotokopijų matyti, kad vartotojų toks ženklinimas neklaidina, kadangi jiems suprantamas prabos ženklinimas „585" šiuose gaminiuose yra įspaustas ir aiškiai matomas. Todėl atsakovo teiginius, kad jis vadovaujasi Įstatymo 3 straipsnio 21 punktu, siekdamas apsaugoti Lietuvos vartotojų interesus, laikė nepagrįstais, o tokį atsakovo elgesį laikė prieštaraujančiu Įstatymo 17 straipsnio 2 daliai, Lietuvos Respublikos ratifikuotos Tauriųjų metalų gaminių kontrolės ir prabavimo konvencijos (toliau – ir Konvencija) tikslui, įtvirtintam Konvencijos preambulėje. Pabrėžė, kad nepagrįstas nesivadovavimas Įstatymo 17 straipsnio 2 dalimi, prisidengiant vartotojų interesų apsauga, prieštarauja Konvencijos 1 straipsnio 1 daliai. Pareiškėjo teigimu, atsakovo argumentas, kad Įstatymo 3 straipsnio 21 punkte įtvirtinta valstybinio kontrolinio prabavimo ženklo sąvoka suderinta su Konvencijos II priedo 4.3 punkte pateiktu Bendrojo kontrolės ženklo aprašymu, klaidina teismą, kadangi valstybinis kontrolinis prabavimo ženklas, apibrėžtas Įstatymo 3 straipsnio 21 punkte, nesutampa ir neturi būti tapatinamas ar derinamas su Konvencijoje apibūdinamu bendruoju kontrolės ženklu, kuris yra vienodas visose valstybėse Konvencijos narėse ir kuriam apibrėžti skirtas Įstatymo 3 straipsnio 18 punktas. Paaiškino, kad valstybinis kontrolinis prabavimo ženklas yra skirtingas kiekvienoje valstybėje Konvencijos narėje, kadangi jis turi identifikuoti prabavimo įstaigą, paženklinusią ir / ar patikrinusią gaminį. Atkreipė dėmesį į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimą, 1995 m. sausio 24 d. išvadą, 1995 m. spalio 17 d. nutarimą, 2002 m. balandžio 25 d. ir 2004 m. balandžio 7 d. sprendimus ir pažymėjo, kad tais atvejais, kai nacionaliniuose teisės aktuose nustatomas toks teisinis reguliavimas, kuris konkuruoja su nustatytuoju tarptautinėje sutartyje, turi būti taikoma tarptautinė sutartis. Nurodė, kad atsakovas nepagrįstai vadovavosi ne Konvencijos 1 straipsnį atitinkančiu Įstatymo 17 straipsniu, o šio Įstatymo sąvokos išaiškinimu, kurio atitikimas Konvencijos nuostatoms, pareiškėjo manymu, yra abejotinas. Pažymėjo, kad Įstatyme pateiktas prabavimo ženklo apibrėžimas neįtvirtina jokios privalomo elgesio taisyklės, o Įstatymo 17 straipsnio 2 dalies 2 punktas įtvirtina tam tikrą privalomos elgesio taisyklės išimtį, t. y. kad tauriųjų metalų ir brangakmenių gaminiai be Lietuvos prabavimo rūmų kontrolinio įspaudavimo ar kokybės pažymėjimo gali būti realizuojami, jeigu jie yra paženklinti atitinkamos valstybės kontroliniu prabavimo ženklu. Nurodė, kad Įstatymo 3 straipsnio 21 punkto aiškinimas, kurį pateikė atsakovas, iš esmės neigia kitų Europos ekonominės erdvės valstybių ir Turkijos ženklų, kaip valstybinių kontrolinių prabavimo ženklų, pripažinimą Lietuvoje. Tai, pareiškėjo manymu, prieštarauja Konvencijos preambulėje nurodytiems tikslams abipusiai pripažinti valstybių Konvencijos narių kontrolinius prabavimo ženklus. Nesutinka su Akte-1 ir Akte-2 padaryta išvada, kad aukso gaminiai, paženklinti Lenkijos Respublikos įgaliotos ir nepriklausomos prabavimo institucijos valstybiniu kontroliniu prabavimo ženklu, Lietuvos Respublikoje negalioja. Dėl nuostolių atlyginimo pareiškėjas rėmėsi Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalimi ir nurodė, kad Įstatymas nenumato galimybės ūkio subjektui skundžiant privalomus nurodymus, laikinai sustabdyti šių nurodymų galiojimą ar vykdymą. Paaiškino, kad pareiškėjas, nors ir nesutikdamas su privalomais nurodymais, buvo priverstas juos įvykdyti, t. y. perprabuoti Lenkijos Respublikos įgaliotos ir nepriklausomos prabavimo institucijos valstybiniu kontroliniu prabavimo ženklu paženklintus aukso gaminius, dėl ko patyrė 1 616,97 Lt nuostolį. Teismui pripažinus Sprendimą ir atsakovo veiksmus neteisėtais, prašė iš valstybės pareiškėjo naudai priteisti 1616,97 Lt nuostolį.
Pareiškėjas V. V. TŪB (duomenys neskelbtini) prašymu (b. l. 86-90) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas kreiptis į Europos Teisingumo Teismą (toliau – ir ETT) su prašymu priimti preliminarų nutarimą Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimu sprendžiant ginčą pagal šios bylos faktines aplinkybes.
Atsiliepimas
Atsakovas VĮ „Lietuvos prabavimo rūmai“ atsiliepimu į skundą (b. l. 45-47) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodė Įstatymo 3 straipsnio 21 dalį, kurioje yra pateikiama prabavimo ženklo sąvoka - apibrėžimas, todėl, atsakovo manymu, pareiškėjui neturėtų kilti neaiškumų ar ginčo dėl prabavimo ženklo sąvokos. Atkreipė dėmesį, kad valstybinio kontrolinio prabavimo ženklo sąvoka, pavartota Įstatymo 17 straipsnio 2 dalies 2 punkte, yra tapati, neprieštaringa Įstatymo 3 straipsnio 21 dalyje pateikiamai valstybinio kontrolinio prabavimo ženklo sąvokai. Pažymėjo, kad iki 2010 m. vasario 2 d. galiojusio Įstatymo 17 straipsnio 2 dalies 2 punkte nebuvo numatyta, kokiu Europos ekonominei erdvei priklausančios valstybės įgaliotos ir nepriklausomos institucijos ženklu turi būti paženklinti tos institucijos patikrinti tauriųjų metalų ir brangakmenių gaminiai, kad Lietuvoje jie galėtų būti realizuojami be Lietuvos prabavimo rūmų kontrolinio įspaudavimo ar kokybės pažymėjimo. Teigė, kad Akte-1 ir Akte-2 nenurodyta konkreti prabavimo institucija, kuriai reikėtų pateikti gaminius. Nesutiko su pareiškėjo teiginiu, kad vartotojų toks ženklinimas neklaidina, nes skaičiai „585", atsakovo teigimu, nėra ir negali būti prabos ženklinimas. Pažymėjo, kad Lenkijoje (taip pat ir kitose EEE valstybėse) tokie gaminiuose įspausti skaičiai nėra laikomi oficialiu prabos ženklinimu. Nurodė, kad Įstatymo 4 straipsnio 1 dalis ir 17 straipsnio 2 dalies 2 punktas reikalauja, jog gaminiai, skirti realizuoti Lietuvos Respublikoje, privalo būti paženklinti dviem ženklais - Lietuvos ar EEE valstybės valstybiniu kontroliniu prabavimo ženklu ir registruotu atsakomybės ženklu (privaloma atsakomybės ženklo registracija numatyta Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje ir 17 straipsnio 2 dalies 2 punkte). Jokie kiti neprivalomi ženklai, simboliai ir pan., esantys tauriųjų metalų gaminiuose, atsakovo tvirtinimu, yra niekiniai. Paaiškino, kad pareigūnas patikrinimo metu rado gaminių, paženklintų Lenkijos Respublikos įgaliotos ir nepriklausomos prabavimo institucijos valstybiniu kontroliniu prabavimo ženklu, neatitinkančiu Įstatymo 3 straipsnio 21 dalies reikalavimų, todėl, vadovaudamasis Įstatymo 3 straipsnio 21 dalimi ir 17 straipsnio 2 dalies 2 punktu, pagal kompetenciją, numatytą Įstatymo 25 straipsnio 5 ir 9 punktuose, iš prekyboje rastų skirtų realizuoti ir patikrintų tauriųjų metalų ir brangakmenių gaminių atrinko 238 auksinius gaminius su ženklu, neatitinkančiu Įstatymo 3 straipsnio 21 punkto reikalavimų, ir davė V. V. TŪB (duomenys neskelbtini) privalomus nurodymus – visus atrinktus gaminius pateikti įgaliotai ir nepriklausomai prabavimo institucijai paženklinti pagal Įstatymo reikalavimus. Paaiškino, kad EEE valstybėse nėra harmonizuota tauriųjų metalų sritis, todėl kiekviena EEE valstybė savo teisinėje bazėje yra įtvirtinusi tik toje valstybėje galiojančią prabavimo sistemą, prabų standartus, ženklinimo reikalavimus, keliamus toje valstybėje skirtiems realizuoti tauriųjų metalų gaminiams. Nurodė, kad Lietuvos ūkio subjektams buvo sudaryta galimybė Lietuvos rinkoje realizuoti tauriųjų metalų gaminius, paženklintus Konvencijos bendruoju kontrolės ženklu be papildomo ženklinimo. Pažymėjo, kad Bendrovė, turėdama tauriųjų metalų gaminius, paženklintus vartotojams nesuprantamu kitos EEE valstybės valstybiniu kontroliniu prabavimo ženklu, turėjo ir turi galimybę kreiptis į bet kurios Konvencijos valstybės narės įgaliotą ir nepriklausomą prabavimo instituciją tokius gaminius paženklinti bendruoju kontrolės ženklu, kurio sąvoka pateikiama Įstatymo 3 straipsnio 18 punkte, kad būtų išvengta Įstatymo pažeidimų. Nurodė, kad bendrojo kontrolės ženklo įspaudimas ūkio subjektui papildomai nieko nekainuoja – ūkio subjektas sumoka Konvencijos valstybėje narėje, kurioje pateikia prabuoti gaminius, galiojantį tauriųjų metalų gaminių prabavimo mokestį. Privalomo nurodymo įvykdymas, t. y. nustatytų pažeidimų ištaisymas dar tą pačią – privalomo nurodymo davimo (pažeidimų nustatymo), dieną, atsakovo manymu, yra įrodymas, kad pareiškėjas pats pripažino pažeidęs Įstatymo reikalavimus. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas klaidina teismą, skunde pateikdamas argumentus su nuorodomis į Konvencijos nuostatas, nes nei vienas gaminys, dėl kurių kilo ginčas, nebuvo paženklintas pagal Konvencijos nuostatas.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. gruodžio 13 d. sprendimu skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas pažymėjo, kad dėl pareiškėjo keliamo klausimo dėl Įstatymo 3 straipsnio 21 punkto atitikimo EB sutarties 30 straipsnio reikalavimams pasisakė Europos teisės departamentas 2009 m. birželio 30 d. raštu Nr. NR-711, pateikdamas išvadą. Atsižvelgdamas į tai, kad kai kurie arabiškais skaičiais ar tam tikrais simboliais išreikšti kitų valstybių kontroliniai prabavimo ženklai Lietuvos Respublikos vartotojams yra nesuprantami, Europos teisės departamentas padarė išvadą, kad galima reikalauti juos pakartotinai prabuoti Lietuvos prabavimo rūmuose. Tai įvertinus, teismui nekilo neaiškumų dėl Įstatymo 3 straipsnio 21 punkto reikalavimų atitikties EB sutarties 30 straipsniui, todėl pareiškėjo prašymą kreiptis į ETT preliminaraus nutarimo atmetė. Taip pat netenkino, kaip nemotyvuoto teisiniais argumentais, pareiškėjo atstovo prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl Įstatymo 3 straipsnio 21 dalies bei 17 straipsnio 2 dalies 2 punkto neatitikimo Konstitucijai.
Nurodė Konvencijos 1 straipsnio 1, 2 dalis, 3 straipsnio 1 dalį, II priedo 4, 4.2, 4.3 punktus, Įstatymo 3 straipsnio 11, 18, 21 dalis, 17 straipsnio 2 dalį, atsižvelgė į tai, kaip buvo sužymėti ginčo gaminiai, įvertino atsakovo pateiktus žymėjimo grafinių pavyzdžius ir darė išvadą, jog žymėjimas neatitinka nei Konvencijos, nei Įstatymo 17 straipsnio 2 dalies 2 punkto reikalavimų, nes gaminiai nėra paženklinti Lenkijos valstybiniu kontroliniu prabavimo ženklu, kuriame būtų arabiškas skaičius, atitinkantis gaminio prabos standartą, matuojamą tauriojo metalo dalimis lydinio masės tūkstantyje dalių. Ginčo gaminiuose įspaudas su skaičiumi „3“ ir kario galva bei atskirai įspausti skaičiai „585“, teismo teigimu, nėra reikalavimus atitinkantis Lenkijos valstybinis kontrolinis prabavimo ženklas.
Konstatavo, kad skundžiami atsakovo patikrinimo aktai su nurodymais perprabuoti ginčo gaminius ir Sprendimas, kuriuo nepatenkintas pareiškėjo skundas šiuos reikalavimus atšaukti, laikytini iš esmės atitinkantys teisės aktų reikalavimus, todėl teisėti. Sutiko su skundo argumentu, jog konstatuojant pažeidimą be pagrindo remtasi Įstatymo 3 straipsnio 21 dalimi, nes reikalavimai gaminių be Lietuvos prabavimo rūmų kontrolinio įspaudavimo ar kokybės pažymėjimo realizacijai yra nustatyti Įstatymo 17 straipsnio 2 dalyje. Pažymėjo, kad neteisingas teisės normos nurodymas nešalina pažeidimo sudėties.
Nurodė CK 6.271 straipsnio 1, 4 dalis ir darė išvadą, kad, skundžiamus atsakovo aktus įvertinus kaip atitinkančius teisės aktų reikalavimus, nėra pagrindo atsakovo tarnautojo veiksmus pripažinti neteisėtais. Dėl to darė išvadą, kad deliktinė atsakomybė atsakovui nekyla. Teismui nepatenkinus skundo reikalavimų, konstatavo, kad nėra pagrindo pareiškėjui atlyginti teismo išlaidas.
III.
Pareiškėjas V. V. TŪB (duomenys neskelbtini) apeliaciniu skundu (b. l. 117-127) prašo kreiptis į Europos Teisingumo Teismą su prašymu priimti preliminarų nutarimą Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimu sprendžiant ginčą pagal šios bylos faktines aplinkybes; kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl Įstatymo nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai; panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo V. V. TŪB (duomenys neskelbtini) 2010 m. spalio 20 d. patikslintą skundą tenkinti; priteisti pareiškėjui iš atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Atkreipia dėmesį į Europos Teisingumo Teismo 1994 m. rugsėjo 15 d. sprendimą byloje C-293/93, kuriame pažymėta, kad pagal ETT praktiką valstybė narė negali reikalauti naujo perprabavimo ant importuojamų tauriųjų metalų gaminių, kurie buvo eksportuojančios valstybės narės paženklinti pagal tos valstybės teisės aktus ir kurių ženklinimas bet kokia forma atitinka importuojančios valstybės ženklinimą ir yra suprantami vartotojų. Pareiškėjo teigimu, pagal ETT praktiką valstybės narės teismas, prieš konstatuodamas, kad valstybė narė gali reikalauti perprabuoti importuojamus tauriuosius metalus, turi nustatyti bent vieną iš trijų sąlygų: importuojami gaminiai faktiškai nebuvo paženklinti eksportuojančios valstybės nepriklausomos institucijos kontroliniu prabavimo ženklu; eksportuojančios valstybės ženklinimas jokia forma (savo turiniu) neatitinka importuojančios valstybės ženklinimo; eksportuojančios valstybės ženklinimas nėra suprantamas importuojančios valstybės vartotojams. Pareiškėjo manymu, nenustačius nei vienos iš šių sąlygų, importuojami gaminiai negali būti reikalaujami perprabuoti. Nurodo, kad teismas nenustatė nei vienos iš ETT išskirtų sąlygų, jų nevertino, nesiaiškino, ar ginčo objektai, pažymėti Lenkijos įgaliotos ir nepriklausomos prabavimo institucijos valstybiniu kontroliniu prabavimo ženklu, prabos įspaudu „585“ ir Lietuvos Respublikoje registruotais pateikusio gaminį į rinką asmens (gamintojo) atsakomybės ženklu, savo turiniu atitinka Įstatymo keliamiems reikalavimams, ar toks ginčo objektų žymėjimas neklaidina vartotojų. Mano, kad teismo minima Europos teisės departamento išvada yra bendro pobūdžio, pateikta vertinant Įstatymo straipsnių pakeitimų atitikimą Europos Sąjungos teisei, joje nenurodyta nei viena ETT byla, grindžiama tokia išvada.
Mano, kad keltinas Įstatymo 3 straipsnio 21 punkto, 17 straipsnio 2 dalies 2 punkto atitikmens Lietuvos Respublikos Konstitucijai klausimai, nes Įstatymo pakeitimai, įsigalioję nuo 2010 m. vasario 2 d., pareiškėjo nuomone, riboja Lietuvos veikiančių tauriųjų metalų dirbinių prekiautojų (juvelyrų) konstitucinę ūkinės veiklos laisvę, kadangi nebegalima laisvai iš kitų valstybių importuoti ir Lietuvoje realizuoti ar kitose valstybėse kontroliniu prabavimo ženklu ženklinti ir Lietuvoje realizuoti tauriųjų metalų dirbinių. Atkreipia dėmesį į Konstitucinio Teismo 2004 m. sausio 26 d. nutarimą ir pažymi, kad valstybės institucijos, turėdamos diskreciją nustatyti ypatingą tauriųjų metalų realizavimo Lietuvoje tvarką, negali to daryti pasirinkdamos tokias priemones, kuriomis būtų nepagrįstai varžoma ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva.
Mano, kad teismas, klaidingai aiškina Įstatymo nuostatas, kadangi, pripažindamas, jog ginčo gaminiai yra patvirtinti Lenkijos valstybiniu kontroliniu prabavimo ženklu, nepagrįstai EEE valstybės ir Turkijos valstybės įgaliotos ir nepriklausomos prabavimo priežiūros institucijos valstybiniam kontroliniam prabavimo ženklui kelia Įstatymo, o ne tos valstybės, kurioje ženklas yra paženklintas valstybiniu kontroliniu prabavimo ženklu, teisės aktų reikalavimus. Nurodo, kad Lietuvos teisės aktų keliami papildomi reikalavimai kitų valstybių valstybiniams kontroliniams prabavimo ženklams turėtų būti traktuojami kaip šių valstybių valstybinių kontrolinių prabavimo ženklų diskriminavimas Lietuvos valstybinio kontrolinio prabavimo ženklo atžvilgiu, o tai nepagrįstai ir neproporcingai ribotų laisvą prekių judėjimą Europos Bendrijoje. Nepagrįsta laiko teismo išvadą, kad Įstatymo 17 straipsnio 2 dalis įtvirtina reikalavimą gaminių be Lietuvos prabavimo rūmų kontrolinio įspaudavimo ar kokybės pažymėjimo realizacijai Lietuvoje.
Nurodo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalį, atkreipia dėmesį į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimą, Konvencijos 1, 3 straipsnius, II priedo 4 dalį ir daro išvadą, kad ginčo gaminiuose įspaustas žymuo „585“ yra reikšmingas, kadangi pagal Konvencijos nuostatas gaminyje privalo būti įspaudas, o prabą nurodantį įspaudą „585“ mechaniniu, liejimo ar graviravimo būdu įspaudžia gaminį į rinką pateikęs asmuo (gamintojas). Tvirtina, kad Įstatymo 3 straipsnio 21 dalies valstybiniam kontroliniam prabavimo ženklui nustatomi papildomi reikalavimai neatitinka Konvencijos nuostatų, kadangi Konvencijos nuostatos nereikalauja, kad valstybinis kontrolinis prabavimo ženklas (prabavimo įstaigos ženklas) savyje turėtų arabišku skaičiumi išreikštą prabą, rodančią tauriojo metalo dalį lydinio masės tūkstantyje dalių. Atkreipia dėmesį, kad teismas citavo Konvencijos 1972 m. lapkričio 15 d. tekstą, o ne Konvencijos konsoliduotą tekstą su 1988 m. gegužės 18 d. pakeitimais, ratifikuotą 2009 m. lapkričio 19 d. Mano, kad teismas nepagrįstai tyrė, ar Įstatymo 3 straipsnio 21 punkte įtvirtinta valstybinio kontrolinio prabavimo ženklo sąvoka yra suderinta su Konvencijos nuostatomis.
Atkreipia dėmesį, kad byloje nėra nustatyta aplinkybių, jog ginčo gaminiai nėra patvirtinti Lenkijos Respublikos įgaliotos ir nepriklausomos prabavimo institucijos. Pabrėžia, kad ginčo gaminiai buvo paženklinti Lenkijos Respublikos įgaliotos ir nepriklausomos prabavimo institucijos valstybiniu kontroliniu prabavimo ženklu, registruotais gaminius į rinką pateikusių asmenų atsakomybės ženklais (OT, GL) bei žymeniu „585“. Tvirtina, kad tokio žymėjimo visuma savo turiniu atitinka Įstatymo 3 straipsnio 11 punktą, 4 straipsnio 1 dalį. Mano, kad aplinkybė, jog žymuo „585“, rodantis tauriojo metalo dalių skaičių lydinio masės tūkstantyje dalių, ginčo dirbiniuose yra įspaustas šalia Lenkijos Respublikos valstybinio kontrolinio prabavimo ženklo, o ne jame pačiame, nagrinėjamoje byloje nėra reikšminga, nes reikalavimo, kad žymuo „585“ būtų įspaustas pačiame valstybiniame kontroliniame prabavimo ženkle, ETT neformuluoja. Daro išvadą, kad ginčo objektai Lietuvoje realizuotiniems tauriųjų metalų gaminiams keliamus Įstatymo reikalavimus savo turiniu atitinka. Pabrėžia, kad ginčo gaminiai buvo pažymėti aiškiai matomu ir vartotojams suprantamu, faktinę gaminių prabą nurodančiu žyminiu „585“. Atkreipia dėmesį, jog teismas neprieštaravo pareiškėjo argumentams, kad ginčo objektai vartotojų neklaidina, šių argumentų nepaneigė. Pabrėžia, kad ginčo gaminių deklaruojama praba „585“ atitiko faktinę šių gaminių prabą. Daro išvadą, kad ginčo gaminių žymėjimas yra suprantamas vidutiniam, protingam, gerai informuotam Lietuvos vartotojui, vartotojų interesų toks ginčo gaminių žymėjimas, pareiškėjo manymu, nepažeidžia.
Atsiliepimas
Atsakovas VĮ „Lietuvos prabavimo rūmai“ atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 134-138) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti.
Atkreipia dėmesį, kad apelianto pateiktas ETT sprendimo Houtwipper byloje vertimas į lietuvių kalbą dėl veiklos ir sąvokų specifiškumo yra ne visai tikslus. Mano, kad šis sprendimas paneigia visus apeliaciniame skunde pateiktus argumentus. Teigia, kad ETT šiame sprendime suformavo taisyklę, jog valstybės – Europos Bendrijos narės, savo nacionaliniais teisės aktais gali riboti tauriųjų metalų gaminių įvežimą iš kitų valstybių narių, jeigu tauriųjų metalų gaminiai (dirbiniai) yra paženklinti eksporto valstybės prabavimo ženklu, kuriame esanti informacija nėra lygiavertė informacijai, kurios reikalauja importo valstybė, ir eksporto valstybės prabavimo ženkle esanti informacija nėra suprantama importo valstybės vartotojui. Atkreipia dėmesį, kad pagal minėtą ETT sprendimą, turi būti vertinamas ne bet koks gaminiuose esantis ženklas ir jame pateikiama informacija, o „nepriklausomo organo prabavimo ženklas“ ir jame esanti informacija. Paaiškina, kad Lenkijos Respublikos valstybiniame kontroliniame prabavimo ženkle esantis skaičius „3“ neparodo gaminio prabos. Pažymi, kad skaičiai „585“ nėra Lenkijos valstybinis kontrolinis prabavimo ženklas ir nėra sudedamoji jo dalis. Atkreipia dėmesį, kad apeliantas neginčija fakto, jog pats Lenkijos valstybinis kontrolinis prabavimo ženklas yra nesuprantamas Lietuvos vartotojui. Pažymi, kad teismo nurodytoje Europos teisės departamento išvadoje yra paminėta konkreti ETT byla, kuria grindžiama išvada ir kuria pareiškėjas grindžia apeliacinį skundą. Mano, kad apeliaciniame skunde pateikti teiginiai dėl Įstatymo prieštaravimo Konstitucijai yra teisiškai neargumentuoti. Teigia, kad apeliaciniame skunde minimos valstybės – Čekija, Lenkija, Vengrija, yra Konvencijos valstybės narės, kurių įgaliotos ir nepriklausomos prabavimo institucijos turi teisę tauriųjų metalų gaminius ženklinti Bendruoju kontrolės ženklu pagal Konvencijos reikalavimus. Nurodo Įstatymo 17 straipsnio 2 dalies 3 punktą ir daro išvadą, kad pareiškėjas gali laisvai iš kitų valstybių importuoti ir Lietuvoje realizuoti tauriųjų metalų gaminius, paženklintus Bendruoju kontrolės ženklu, be jokio papildomo ženklinimo ar apribojimų. Nurodo, kad bendrojo kontrolės ženklo įspaudimas ūkio subjektui papildomai nieko nekainuoja. Pažymi, kad EEE valstybėse nėra harmonizuota tauriųjų metalų sritis, todėl kiekviena EEE valstybė savo teisinėje bazėje yra įtvirtinusi tik toje valstybėje galiojančią prabavimo sistemą, prabų standartus, prabavimo ženklus. Teigia, kad apelianto išvada, jog įspaudas „585“ privalo būti įspauduojamas gaminyje, nėra teisinga, jei tauriųjų metalų gaminiai yra paženklinti Lenkijos ar Lietuvos valstybiniu kontroliniu prabavimo ženklu ar kitos EEE valstybės ir Turkijos valstybiniu kontroliniu prabavimo ženklu, nes toks ženklas nėra numatytas galiojančiuose minėtų valstybių teisės aktuose. Nurodo Įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, 17 straipsnio 2 dalies 2 punktą ir pažymi, kad kiti neprivalomi ženklai, simboliai, esantys tauriųjų metalų gaminiuose, yra nereikalingi. Paaiškina, kad pagal Lenkijos Respublikos galiojantį prabavimo įstatymą įspaudas „585“, „750“ ar panašiai nėra privalomas. Pabrėžia, kad prabavimo įstaigos ženklas nėra valstybinis kontrolinis prabavimo ženklas, ir atkreipia dėmesį, kad Konvencijoje nėra nuostatų dėl valstybinio kontrolinio prabavimo ženklo, jo privalomumo, Konvencijoje neminima „valstybinio kontrolinio prabavimo ženklo“ sąvoka. Nurodo, kad Lenkijos Respublikos prabavimo įstaigai nėra nustatyta prievolė tikrinti ir aiškintis, kas ir kokiu tikslu įspaudė į gaminius skaičius ar kitus neprivalomus simbolius, ši institucija neatsako už neprivalomus ženklus ir jų menamą reikšmę. Atkreipia dėmesį į Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. lapkričio 5 d. nutartį administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. II-1448-473/2009.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl VĮ „Lietuvos prabavimo rūmai“ direktoriaus 2010-09-13 sprendimo Nr. 1.5–656 „Dėl skundo“, VĮ „Lietuvos prabavimo rūmai“ 2010-08-23 Ūkio subjekto veiklos, susijusios su tauriaisiais metalais ir brangakmeniais, patikrinimo akto Nr. 04–1S–124 ir 2010-08-24 Ūkio subjekto veiklos, susijusios su tauriaisiais metalais ir brangakmeniais, patikrinimo akto Nr. 04–1S–124/1 panaikinimo, teisėtumo ir pagrįstumo.
Dėl Lietuvos Respublikos tauriųjų metalų ir brangakmenių valstybinės priežiūros įstatymo 3 straipsnio 21 dalies ir 17 straipsnio 2 dalies 2 punkto aiškinimo ir taikymo.
Byloje nustatyta, kad VĮ „Lietuvos prabavimo rūmai“ 2010 m. rugpjūčio 23 d. atliko V. V. TŪB (duomenys neskelbtini) parduodamų tauriųjų metalų ir brangakmenių gaminių patikrinimą ir surašė Ūkio subjekto veiklos, susijusios su tauriaisiais metalais ir brangakmeniais, patikrinimo aktą Nr. 04–1s–124. Šiame akte konstatuota, kad aukso gaminiai, t. y. 161 vnt. nėra paženklinti prabos ženklu, Lietuvos Respublikoje registruotais atsakomybės ženklais OT, GL ir Lenkijos Respublikos įgaliotos ir nepriklausomos prabavimo institucijos valstybiniu kontroliniu prabavimo ženklu, kuriame esantis vienas arabiškas skaitmuo (3) nepatvirtina santykinio tauriųjų metalų kiekio lydinio masės tūkstantyje dalių, kaip to reikalauja Lietuvos Respublikos tauriųjų metalų ir brangakmenių valstybinės priežiūros įstatymo 3 straipsnio 21 dalis, todėl toks ženklas Lietuvos Respublikoje negalioja. Auksiniai gaminiai išimti iš prekybos ir duotas privalomas nurodymas juos tinkamai paženklinti iki 2010 m. rugsėjo 1 d.
Pradėtas patikrinimas buvo tęsiamas ir 2010 m. rugpjūčio 24 d. Šia data surašytas Ūkio subjekto veiklos, susijusios su tauriaisiais metalais ir brangakmeniais, patikrinimo akto Nr. 04–1s–124/1, kuriame konstatuotas identiškas pažeidimas. Pastarajame akte suformuluoti papildomi nurodymai: iki 2010 m. rugsėjo 24 d. patikrinti visus bendrijos tauriųjų metalų ir brangakmenių gaminius, skirtus realizuoti, ženklus (įspaudus) ir rastus gaminius paženklintus Lietuvos Respublikoje negaliojančiais valstybiniais kontroliniais prabavimo ženklais iki 2010 m. spalio 25 d. paženklinti valstybinėje įgaliotoje ir nepriklausomoje prabavimo institucijoje prabavimo ženklais, kurie atitiktų Lietuvos Respublikoje galiojančių teisės aktų reikalavimus, taip pat duotas privalomas nurodymas atliekant inventorizaciją įvesti vienetinę apskaitą.
Išnagrinėjęs pareiškėjo atstovo 2010 m. rugsėjo 3 d. skundą Nr. 1046 „Dėl tauriųjų metalų ir brangakmenių valstybinės priežiūros pareigūnų veiksmų, VĮ „Lietuvos prabavimo rūmai“ direktorius 2010-09-13 sprendime Nr. 1.5–656 „Dėl skundo“ konstatavo, kad tauriųjų metalų ir brangakmenių valstybinės priežiūros pareigūnas, UAB (duomenys neskelbtini) veiklos, susijusios su tauriaisiais metalais ir brangakmeniais, Vilniaus g. 193, Šiauliuose, tikrinimo metu vadovavosi galiojančių teisės aktų nuostatomis, neviršydamas savo kompetencijos, t. y. skundo netenkino.
Lietuvos Respublikos tauriųjų metalų ir brangakmenių valstybinės priežiūros įstatymo (1995 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. I–996 redakcija) 3 straipsnio 21 dalyje reglamentuota, kad valstybinis kontrolinis prabavimo ženklas - Europos ekonominės erdvės valstybės ir Turkijos nustatytas ženklas, kuris patvirtina, kad jį turintis gaminys yra tos valstybės įgaliotos ir nepriklausomos prabavimo priežiūros institucijos patikrintas ir paženklintas ir atitinka ženkle arabišku skaičiumi išreikštą prabą, rodančią tauriojo metalo dalių skaičių lydinio masės tūkstantyje dalių. Tai definityvinė norma, kurioje pateiktas valstybinio kontrolinio prabavimo ženklo apibrėžimas.
Kaip jau minėta, šioje Lietuvos Respublikos tauriųjų metalų ir brangakmenių valstybinės priežiūros įstatymo straipsnio dalyje yra įtvirtinta definityvinė norma. Paprastai atitinkamoje norminio teisės akto dalyje (straipsnio dalyse, punktuose) apibrėžiamos jame vartojamos svarbiausios sąvokos. Tokioje teisės normoje elgesio taisyklė tiesiogiai išreikšta nėra. Šių normų rūšies paskirtis – apibrėžti juridines sąvokas, todėl jos teisinio reguliavimo kontekste atlieka aiškinamojo pobūdžio vaidmenį. Definityvinių teisės normų nebuvimas įstatymuose ir kituose norminiuose teisės aktuose neabejotinai turėtų įtakos teisinio reguliavimo aiškumui bei apsunkintų patį normų taikymo procesą. Būtent atitinkamų sąvokų definicijose formuluojami požymiai, kurie charakterizuoja vieną arba kitą juridinį pobūdį turintį reiškinį ir kartu palengvina normų taikymą. Teisinių sąvokų apibrėžimas teisės aktuose tiesiogiai turi įtakos teisės normų taikymo kokybei ir efektyvumui.
Minėto įstatymo 17 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyta, jog tauriųjų metalų ir brangakmenių gaminiai be Lietuvos prabavimo rūmų kontrolinio įspaudavimo ar kokybės pažymėjimo gali būti realizuojami, jeigu tauriųjų metalų ir brangakmenių gaminiai, įvežami iš kitos valstybės - Europos ekonominės erdvės valstybės ir Turkijos, kuriose juos leidžiama teikti rinkai, - yra valstybės įgaliotos ir nepriklausomos prabavimo priežiūros institucijos patikrinti ir paženklinti tos valstybės valstybiniu kontroliniu prabavimo ženklu ir turi gaminyje įspaustą toje valstybėje registruotą privalomą atsakomybės ženklą. Lyginant šias dvi Lietuvos Respublikos tauriųjų metalų ir brangakmenių valstybinės priežiūros įstatyme įtvirtintas normas (3 straipsnio 21 dalis ir 17 straipsnio 2 dalies 2 punktas) matyti, kad jos labai panašios, tačiau nėra tapačios, t. y. atstovauja skirtingas normų rūšis: 3 straipsnio 21 dalis – definityvinė norma, o 17 straipsnio 2 dalies 2 punktas – išimtinė norma. Be abejo, Lietuvos Respublikos tauriųjų metalų ir brangakmenių valstybinės priežiūros įstatymo 17 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtinta norma nuo 3 straipsnio 21 dalies nuostatos skiriasi ir savo struktūra (normos struktūrinių elementų prasme). Čia be valstybės įgaliotos ir nepriklausomos prabavimo priežiūros institucijos patikrinimo ir paženklinimo tos valstybės valstybiniu kontroliniu prabavimo ženklu būtina, jog gaminys turėtų įspaustą toje valstybėje registruotą privalomą atsakomybės ženklą. Tai reiškia, kad įvežami iš kitos valstybės - Europos ekonominės erdvės valstybės ir Turkijos, kuriose juos leidžiama teikti rinkai, - tauriųjų metalų ir brangakmenių gaminiai be Lietuvos prabavimo rūmų kontrolinio įspaudavimo ar kokybės pažymėjimo gali būti realizuojami, jeigu atitinka dvi sąlygas: yra valstybės įgaliotos ir nepriklausomos prabavimo priežiūros institucijos patikrinti ir paženklinti tos valstybės valstybiniu kontroliniu prabavimo ženklu (1) ir turi gaminyje įspaustą toje valstybėje registruotą privalomą atsakomybės ženklą (2). Šioje normoje vartojamas terminas „valstybiniu kontroliniu prabavimo ženklu“ turi būti suprantamas ir aiškinamas taip kaip jis apibrėžtas Lietuvos Respublikos tauriųjų metalų ir brangakmenių valstybinės priežiūros įstatymo 3 straipsnio 21 dalyje. Pagal Lietuvos Respublikos tauriųjų metalų ir brangakmenių valstybinės priežiūros įstatymo 3 straipsnio 14 punktą, atsakomybės ženklas - specialus simbolis ar abreviatūra, patvirtinanti asmenį, pateikusį gaminį rinkai. Tik šias sąlygas atitinkantys tauriųjų metalų ir brangakmenių gaminiai be Lietuvos prabavimo rūmų kontrolinio įspaudavimo ar kokybės pažymėjimo gali būti realizuojami Lietuvos Respublikoje.
Byloje ginčo dėl to, kad auksiniai gaminiai buvo paženklinti Lenkijos Respublikos valstybiniu kontroliniu prabavimo ir atsakomybės ženklais, taip pat įspausta praba, nėra. Tačiau atsakovas teigia, kad Lenkijos Respublikos valstybinis kontrolinis prabavimo ženklas neatitinka Lietuvos Respublikos tauriųjų metalų ir brangakmenių valstybinės priežiūros įstatymo 3 straipsnio 21 dalyje pateikto apibrėžimo, t. y. turi būti nurodytas ne tik atitinkamas ženklas (simbolis), bet ir arabišku skaičiumi išreikšta praba, rodanti tauriojo metalo dalių skaičių lydinio masės tūkstantyje dalių (patikrinimo aktuose nurodyta, kad Lenkijos Respublikos įgaliotos ir nepriklausomos prabavimo institucijos valstybiniu kontroliniu prabavimo ženklu, kuriame esantis vienas arabiškas skaitmuo (3) nepatvirtina santykinio tauriųjų metalų kiekio lydinio masės tūkstantyje dalių, kaip to reikalauja Lietuvos Respublikos tauriųjų metalų ir brangakmenių valstybinės priežiūros įstatymo 3 straipsnio 21 dalis). Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos Respublikos tauriųjų metalų ir brangakmenių valstybinės priežiūros įstatymo 17 straipsnio 2 dalies 2 punkte vartojama sąvoka „valstybiniu kontroliniu prabavimo ženklu“ turi būti suprantama taip kaip ji apibrėžta šio įstatymo 3 straipsnio 21 dalyje, Lietuvos prabavimo rūmai teisėtai ir pagrįstai konstatavo, jog V. V. TŪB (duomenys neskelbtini) realizuojamų aukso gaminių ženklinimas neatitinka Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatytų reikalavimų (nenurodyta praba, rodanti tauriojo metalo dalių skaičių lydinio masės tūkstantyje dalių). Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog konstatuojant pažeidimą be pagrindo remtasi Lietuvos Respublikos tauriųjų metalų ir brangakmenių valstybinės priežiūros įstatymo 3 straipsnio 21 dalimi, nes joje duotas valstybinio kontrolinio prabavimo ženklo apibrėžimas, gi reikalavimai gaminių be Lietuvos prabavimo rūmų kontrolinio įspaudavimo ar kokybės pažymėjimo realizacijai yra nustatyti įstatymo 17 straipsnio 2 dalyje, tačiau neteisingas teisės normos nurodymas nešalina pažeidimo sudėties.
Be to, Tauriųjų metalų gaminių ir prabavimo konvencijos (Seimo ratifikuota 2004 m. kovo 30 d. įstatymu Nr. IX–2088) 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Susitariančiosios Valstybės teisės aktų nuostatos, pagal kurias reikalaujama, kad įgaliotoji įstaiga prabuotų tauriųjų metalų gaminius ir juos įspauduotų oficialiais įspaudais, rodančiais, kad jie yra deramai patikrinti, arba kad tokie gaminiai būtų įspauduoti nurodant tiekėją, metalo rūšį arba prabos standartą, laikomos įvykdytomis, jei iš kitos Susitariančiosios Valstybės teritorijos įvežami tauriųjų metalų gaminiai yra jau patikrinti ir įspauduoti pagal šios Konvencijos nuostatas. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad importuojanti Susitariančioji Valstybė nereikalauja, kad pagal šios Konvencijos nuostatas patikrinti ir įspauduoti gaminiai būtų dar kartą prabuojami ar įspauduojami, kaip nurodyta šio straipsnio 1 dalyje, išskyrus patikrinimą 6 straipsnyje nurodytais tikslais. Iš šių Konvencijos nuostatų seka, kad Susitariančioji Valstybė negali papildomai reikalauti tauriųjų metalų gaminius įspauduoti oficialiais įspaudais, jeigu iš kitos Susitariančiosios Valstybės teritorijos įvežami tauriųjų metalų gaminiai yra jau patikrinti ir įspauduoti pagal šios Konvencijos nuostatas. Nagrinėjamu atveju V. V. TŪB (duomenys neskelbtini) aukso gaminiai nebuvo įspauduoti pagal Konvencijos nuostatas, todėl atsakovas turėjo teisę reikalauti juos įspauduoti nacionalinių teisės aktų nustatyta tvarka. Tai reiškia, jog Konvencija tik vieninteliu atveju (jei ženklinimas atitinka Konvencijos reikalavimus) draudžia reikalauti, kad atitinkama Susitariančiosios Valstybės įgaliotoji įstaiga prabuotų tauriųjų metalų gaminius ir juos įspauduotų oficialiais įspaudais, rodančiais, kad jie yra deramai patikrinti, arba kad tokie gaminiai būtų įspauduoti nurodant tiekėją, metalo rūšį arba prabos standartą.
Dėl kreipimosi į Europos Teisingumo Teismą ir Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą.
Pareiškėjas prašo kreiptis į Europos Teisingumo Teismą su prašymu priimti preliminarų nutarimą Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimu sprendžiant ginčą pagal šios bylos faktines aplinkybes. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad nors atsakovas prašyme pabrėžia šio teismo pareigą kreiptis į ESTT (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 3 dalis), pateiktame prašyme nenurodo, kokie konkrečiai neaiškumai dėl Europos Sąjungos teisės aktų nuostatų taikymo jam kyla, kokiu aspektu jo nurodomas Sutarties straipsnis turėtų būti aiškinamas, nepaaiškina, kuo konkrečiai ES teisės normų aiškinimas prisidėtų prie ginčo išsprendimo bei taip pat nenurodo, kokie konkretūs prejudiciniai klausimai turėtų būti pateikti ESTT. Iš pareiškėjo skundo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismams matyti, kad V. V. TŪB (duomenys neskelbtini) abejonės kyla dėl jo manymu netinkamai aiškinamų ir taikomų nacionaliniame teisės akte įtvirtintų teisės normų. Šiuo aspektu pažymėtina, kad vien faktinė aplinkybė, jog atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo pateiktu teisės aiškinimu, savaime nereiškia, jog nėra aiškus Europos Sąjungos teisės turinys, ir, atitinkamai, kad yra pagrindas kreiptis į ESTT dėl preliminaraus nutarimo. Įvertinusi bylos medžiagą ir proceso dalyvių argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra sutariama tik dėl nacionalinės teisės aktų nuostatų aiškinimo. Teisėjų kolegija pažymi, kad EB sutarties 30 straipsnio nuostatos yra pakankamai aiškios, todėl, įvertinusi ir pirmiau išdėstytus argumentus, daro išvadą, kad pagrindo kreiptis į ESTT dėl preliminaraus nutarimo nėra.
Kita vertus, pagal Europos Bendrijos steigimo sutarties 234 straipsnį kreiptis į Europos Teisingumo Teismą galima tik dėl Europos Bendrijos teisės aktų galiojimo ar išaiškinimo. Tačiau pareiškėjas prašo kreiptis į Europos Teisingumo Teismą ne dėl Europos Bendrijos steigimo sutarties 30 straipsnio išaiškinimo, o dėl Lietuvos nacionalinės teisės akto nuostatų (Lietuvos Respublikos tauriųjų metalų ir brangakmenių 3 straipsnio 21 dalies) atitikties Europos Bendrijos steigimo sutarties 30 straipsniui. Pažymėtina, kad tokių klausimų Europos Teisingumo Teismas, priimdamas preliminarų nutarimą, nesprendžia. Todėl toks pareiškėjo prašymas dėl kreipimosi į Europos Teisingumo Teismą dėl preliminaraus nutarimo priėmimo taip pat negali būti tenkinamas.
Europos teisingumo Teismas 1982 m. birželio 22 sprendime T. F. Robertson byloje (Nr. C–220/81) ir 1994 m. rugsėjo 15 d. sprendime L. N. B. Houtwiper byloje (Nr. C–293/93) yra pažymėjęs, kad Sutarties 30 straipsnis (pagal dabartinę redakciją 34 straipsnis) turi būti aiškinamas, kaip nedraudžiantis taikyti nacionalinės teisės normas, kurios neleidžia prekiauti tauriųjų metalų dirbiniais, neturinčiais šių normų reikalavimus atitinkančių prabas nustatančių žymėjimų, išskyrus atvejus, kai šie dirbiniai, nors neturi nacionalinės teisės normas atitinkančių žymėjimų, tačiau jų žymėjimais, atliktais pagal eksporto valstybės narės teisės aktų reikalavimus, pateikiama ta pati informacija, kurios reikalauja nacionalinės teisės normos, ir ši informacija yra suprantama tos valstybės, kurioje dirbiniai parduodami vartotojams. Ginčo atveju pareiškėjo aukso gaminiai buvo paženklinti Lenkijos Respublikos įgaliotos ir nepriklausomos prabavimo institucijos valstybiniu kontroliniu prabavimo ženklu, kuriame pateikiama ne ta pati informacija, kurios reikalauja nacionalinės teisės normos (nenurodyta arabišku skaičiumi išreikšta praba, rodanti tauriojo metalo dalių skaičių lydinio masės tūkstantyje dalių), ir laikytina, jog ši informacija nėra suprantama Lietuvos vartotojams, todėl tokiu atveju taikyti nacionalinės teisės normas nėra draudžiama. Taigi Europos Teisingumo Teismo pozicija šiuo atveju yra aiški ir kreiptis su prašymu priimti preliminarų nutarimą nėra jokio pagrindo.
V. V. TŪB (duomenys neskelbtini) taip pat prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, nes kelia Lietuvos Respublikos tauriųjų metalų ir brangakmenių valstybinės priežiūros įstatymo 3 straipsnio 21 dalies ir 17 straipsnio 2 dalies 2 punkto atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai (46 straipsnio 1 daliai) klausimą, kadangi minėtos įstatymo nuostatos riboja Lietuvoje veikiančių tauriųjų metalų dirbinių prekiautojų (juvelyrų) konstitucinę ūkinės veiklos laisvę. Remiantis anksčiau aptarta Lietuvos Respublikos tauriųjų metalų ir brangakmenių valstybinės priežiūros įstatymo 3 straipsnio 21 dalies ir 17 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatų analize, taip pat Konvencijos nuostatomis ir Europos Teisingumo Teismo sprendimuose pateiktais išaiškinimais, teisėjų kolegijai nekyla jokių abejonių dėl minėto įstatymo normų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
Dėl žalos atlyginimo.
Nagrinėjamoje byloje V. V. TŪB (duomenys neskelbtini) taip pat prašo atlyginti turtinę žalą, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė dėl to, kad pagal VĮ „Lietuvos prabavimo rūmai“ duotus privalomuosius nurodymus buvo priverstas perprabuoti Lenkijos Respublikos įgaliotos ir nepriklausomos prabavimo institucijos valstybiniu kontroliniu prabavimo ženklu paženklintus aukso gaminius, dėl ko pareiškėjas patyrė žalą. Dėl šių atsakovo veiksmų patirtą turtinę žalą V. V. TŪB (duomenys neskelbtini) vertina 1616,97 Lt. Taigi, byloje keliamas ir atsakovo deliktinės atsakomybės klausimas.
Atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, numato CK 6.271 straipsnis. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas, o terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). Tačiau, vadovaujantis aukščiau nurodytomis CK 6.271 straipsnio nuostatomis, viešosios (valstybės) atsakomybės atveju valdžios institucijos (jos darbuotojų) kaltė nėra būtinoji sąlyga šiai atsakomybei atsirasti. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Todėl, sprendžiant viešosios (valstybės) atsakomybės klausimą, visų pirma būtina nustatyti, ar valdžios institucijų darbuotojų veiksmai buvo teisėti, t. y. ar jie veikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.
Įvertinus bylos medžiagą konstatuotina, kad byloje nėra duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog VĮ „Lietuvos prabavimo rūmai“ veiksmai buvo neteisėti ir būtent dėl šių atsakovo veiksmų pareiškėjas patyrė nurodytą turtinę žalą. Taigi priteisti V. V. TŪB (duomenys neskelbtini) prašomą turtinę žalą nėra jokio pagrindo, nes negalima pripažinti, jog atsakovas neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, t. y. nėra vienos iš būtinos sąlygos (VĮ „Lietuvos prabavimo rūmai“ neteisėtų veiksmų) žalai atsirasti.
Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi pareiškėjo apeliacinis skundas netenkinamas, tai nėra jokio pagrindo priteisti ir bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.
Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad skundžiami atsakovo VĮ „Lietuvos prabavimo rūmai“ direktoriaus 2010-09-13 sprendimas Nr. 1.5–656 „Dėl skundo“, VĮ „Lietuvos prabavimo rūmai“ 2010-08-23 Ūkio subjekto veiklos, susijusios su tauriaisiais metalais ir brangakmeniais, patikrinimo aktas Nr. 04–1s–124 ir 2010-08-24 Ūkio subjekto veiklos, susijusios su tauriaisiais metalais ir brangakmeniais, patikrinimo aktas Nr. 04–1s–124/1, laikytini iš esmės atitinkantys teisės aktų reikalavimus, todėl teisėti, taip pat visumoje tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, vertino faktines bylos aplinkybes, ko pasėkoje priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliacinį skundą tenkinti jame išdėstytais motyvais nėra jokio juridinio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Pareiškėjo V. V. TŪB (duomenys neskelbtini) apeliacinis skundas netenkinamas.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo V. V. TŪB (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.