- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-02-26
- Bylos Nr.
- 1A-29-417/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 1-84-1-00025-2014-8
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Eduardas Maškevičius (pirm.), Dalia Kursevičienė, Zigmas Pocius
- Nuteistasis
- Z. S.
- Nukentėjusysis
- Z. P.
Pranešėjas Eduardas Maškevičius Baudžiamoji byla Nr. 1A-29-417/2015
Teisėja Laimutė Bukauskienė Teisminio proceso Nr. 1-84-1-00025-2014-8
2015 m. vasario 26 d.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Eduardo Maškevičiaus,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo Z. S. apeliacinį skundą dėl Skuodo rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 10 d. nuosprendžio, kuriuo Z. S., gim. 1930-12-19, pripažintas kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 140 str. 2 d., ir jam paskirtas laisvės apribojimas 6 mėnesiams, įpareigojant per tą laikotarpį be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos bei uždrausti kibti, bendrauti, ieškoti ryšių su nukentėjusiąja Z. P..
Civilinis ieškinys tenkintas iš dalies priteisiant iš nuteistojo Z. S. 500 (penkių šimtų) litų, tai sudaro 144,81 EUR neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajai Z. P.. Iš Z. S. priteista 533,20 Lt (penki šimtai trisdešimt trys litai 20 centų), tai sudaro 154,43 EUR už antrinę teisinę pagalbą valstybei.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Z. S. nuteistas už tai, kad 2014 m. vasario 15 d., apie 22.00 val., (duomenys neskelbtini), Skuodo mieste esančiame bute, priklausančiame Z. S. ir jo sutuoktinei Z. P., tarpusavio konflikto metu tyčia kumščiu sudavė vieną kartą į dešinę krūtinės pusę sutuoktinei Z. P., tuo sukeldamas jai nežymų sveikatos sutrikdymą, būtent poodinę kraujosruvą ant dešinės krūties.
Šalies argumentai
Apeliaciniame skunde nuteistasis prašo Skuodo rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 10 d. nuosprendį baudžiamojoje byloje panaikinti ir bylą nutraukti vadovaujantis LR BPK 3 str. 1 d. 9 p. Skunde apeliantas nurodo, kad kaltės nepripažino nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios iki pat teisminio nagrinėjimo pabaigos, jis pripažino tik tą faktą, kad gindamasis nuo Z. P. užpuolimo ją rankomis pastūmė, dėl to galbūt ant Z. P. dešinės krūties atsirado mėlynė. Apeliantas teigia, kad baudžiamojoje byloje nustatytos kitos įvykio aplinkybės, nei apie kurias jis teigia, o būtent, kad konfliktą pradėjo Z. P., nes jis uždarė jos kambario duris ir ji pirmoji jam sudavė gėlių stoveliu per koją, po to ji griebė jam už marškinių, o jis gindamasis ją pastūmė. Toliau skunde apeliantas teigia, kad jo kaltė buvo nustatyta remiantis iš esmės tik Z. P. parodymais apie įvykio aplinkybes, kurių nepatvirtina nė vienas liudytojas, nes jokių įvykio liudytojų nebuvo, o jo paties parodymai yra visiškai priešingi Z. P. parodymams ir teismas jų nevertino. Apeliantas mano, kad būtina tinkamai įvertinti Z. P. ir jo parodymus, kurie yra skirtingi. Be to, apeliantas atkreipia dėmesį, kad Z. P. yra 15 metų už jį jaunesnė, jam 83 metai, yra neįgalus, serga širdies ligomis, jam padaryta kojos operacija, todėl neįtikėtina, kad būdamas silpnas ir neįgalus būtų puolęs žymiai stipresnę ir penkiolika metų jaunesnę moterį. Apeliantas taip pat nurodo, jo manymu, svarbų faktą, jog iškart po šio įvykio Z. P. apie tai nepranešė policijai ir į policiją ji kreipėsi praėjus 5 dienoms po įvykio. Apeliantas nesutinka su nuosprendyje nurodyta aplinkybe, jog Z. P. negalėjo jam trenkti mediniu stoveliu, kadangi stovelių namuose tuo metu nebuvo, teigdamas, kad stovelis namuose tikrai buvo, nes tai įrodo 2014-03-01 nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą medžiaga. Apeliantas teigia, kad teismas vertindamas Z. P. parodymus neatsižvelgė į tai, kad Z. P. tinkamai nepaaiškino, dėl ko prasidėjo konfliktas, neatsižvelgė į tai, kad jam nebuvo jokio pagrindo užpulti Z. P., be to, teismas be jokio pagrindo atmetė jo įrodymus – tai, kad jam buvo padarytas nežymus sužalojimas (poodinė kraujosruva dešinės kojos šlaunyje), suplėšyti apatiniai marškiniai, jo parodymus apie tai, kad Z. P. pirmoji užpuolė, o jis tik gindamasis ją pastūmė. Net jeigu jis gindamasis ir būtų sudavęs Z. P. kumščiu į krūtinę, tai būtų aplinkybė, atleidžianti jį nuo baudžiamosios atsakomybės – būtinoji gintis (BK 28 str.).
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą nukentėjusioji Z. P. prašo nuteistojo Z. S. apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nukentėjusioji Z. P. nurodo, kad nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas nepažeidžiant BPK 20 str. ir kitų procesinių teisės normų, tinkamai taikant baudžiamąjį įstatymą. Z. P. mano, kad nepagrįstas apelianto teiginys, jog teismas be pakankamo pagrindo atmetė jo įrodymus – tai, kad jam buvo padarytas nežymus sužalojimas, suplėšyti apatiniai marškiniai, kad ji pirmoji jį užsipuolė, kad jis gindamasis ją pastūmė, jog ji melavusi dėl medinių stovelių. Taip pat nukentėjusioji nesutinka su nuteistojo pozicija, jog jo veiksmus reikėtų vertinti kaip būtinąją gintį, nes tai yra paneigta byloje esančių įrodymų visetu.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje nuteistojo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti.
Prokurorė, nukentėjusioji Z. P. bei jos atstovė prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo apeliacinis skundas netenkintinas.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, laikydamasi apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų, numatytų BPK 320 str. 3 d., pirmosios instancijos teismo nuosprendį nuteistajam patikrina tiek, kiek to prašoma jo apeliaciniame skunde. Iš Z. S. apeliacinio skundo motyvų matyti, kad apeliantas kvestionuoja apkaltinamojo teismo nuosprendžio atitiktį BPK 305 str. 1 d. nustatytiems reikalavimams, tvirtina jį esant nepagrįstą ir nemotyvuotą, nurodo, kad nuosprendyje esančių įrodymų vertinimą pirmosios instancijos teismas atliko pažeisdamas BPK 20 str. 5 d. nuostatų reikalavimus.
Pažymėtina, jog baudžiamojo proceso paskirtis yra ir tinkamas įstatymo pritaikymas, jog nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (BPK 1 str. 1 d.). Įsiteisėjęs teismo nuosprendis yra vienintelis dokumentas, kuriuo asmuo pripažįstamas kaltu arba nekaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo, todėl šis išskirtinės svarbos procesinis dokumentas baudžiamajame procese turi būti teisėtas ir pagrįstas. Nuosprendis yra teisėtas, jeigu jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo bei kitų teisės normų, pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, veikos kvalifikavimo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų, pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais.
Įstatymų leidėjo įtvirtinta nuostata, jog apkaltinamasis nuosprendis turi atitikti BPK 305 str. 1 d. reikalavimus, tai yra, jame turi būti ne tik išdėstyti įrodymai, bet ir atlikta jų analizė; tiek kaltinantys, tiek teisinantys įrodymai turi būti įvertinti sistemiškai, juos siejant ir lyginant tarpusavyje bei nurodant motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas vienus ar kitus įrodymus atmeta, o kitais grindžia savo išvadas pripažindamas įrodytomis nusikalstamos veikos aplinkybes. Teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, jų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimo argumentavimu (BPK 20 str. 5 d.). Pažymėtina, kad vertinant įrodymus svarbu tai, jog būtų įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą, ir tik po to galima daryti apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios ir logiškos. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, todėl kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas jo buvimą pagrindus įrodymais, kurių visuma neginčijamai patvirtina kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką.
Apylinkės teismas, pripažindamas Z. S. kaltu pagal BK 140 str. 2 d., rėmėsi šiais įrodymais: nukentėjusiosios Z. P. parodymais ( b. l. 1, 33, 35–37, 164–165), rašytiniais įrodymais: specialisto išvada ( b. l. 60), apžiūros protokolu ( b. l. 25–28), Nekilnojamojo turto registro duomenimis ( b. l. 29–31).
Nukentėjusioji Z. P. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad ji su vyru kartu nebegyvena nuo 2012 metų, tačiau santuoka dar nėra nutraukta ir butas nėra padalytas. Abiejų susitarimu jie pasidalijo kambarius, į savo kambarį ji gali patekti tik eidama per sutuoktinio kambarį, nes bute kambariai yra pereinami. Minėtą vakarą vyras ilgai žiūrėjo televizorių, jos kambario durys buvo praviros. Jinai ėjo į tualetą, grįžtant iš jo vyras kumščiu daužė vieną kartą į krūtinę. Taip pat ji paaiškino, kad tai jos šeimoje nėra pirmas kartas, jis yra vartojęs smurtą ir anksčiau. Ji ne kartą kreipėsi pagalbos į Socialinių paslaugų šeimai centrą bei policiją.
Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji parodė, kad jai parėjus į namus ir einant į savo kambarį Z. S. papriekaištavo, kad ji vaikšto per jo kambarį, ir liepė lįsti pro langą ir tada kumščiu sudavė vieną smūgį į krūtinę, pataikė į dešinę pusę, kur jai liko mėlynė ( b. l. 33). Į policiją kreipėsi ne iš karto, nes bijojo, jog Z. S. gali vėl smurtauti, nes ne kartą yra grasinęs, jog nušaus ( b. l. 33). Analogiškus parodymus ji davė papildomos apklausos metu ir papildomai nurodė, kad ji Z. S. smūgių nesudavė, o kada suplyšo jo marškiniai, nežino (b. l. 35).
Akistatos metu tarp nukentėjusiosios ir nuteistojo, tiek nukentėjusioji, tiek nuteistasis laikėsi savo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu ( b. l. 36–37).
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdžio metu apklaustas kaip liudytojas V. M. parodė, kad Z. P. paprašė pagaminti dvi lentynėles daržovėms auginti. Pavyzdžio jokio atnešusi nebuvo, padarė pagal jos pasakytus matmenis. Lentynėles pagamino kovo pradžioje arba viduryje (b. l. 165).
Apklausta kaip liudytoja teismo posėdžio metu G. K. parodė, kad ji dirba Skuodo socialinių paslaugų šeimai centre. Nuo 2012 m. į centrą kreipiasi Z. P. dėl smurtaujančio sutuoktinio Z. S.. Kiekvieną kartą nurodo tas pačias priežastis, jog patiria psichologinį smurtą. Buvo kalbėta su Z. S., tačiau pasikalbėti nepavykdavo, buvo vežamas pas gydytoją. Z. P. minėjo, jog buvo naudojamas fizinis smurtas. Vasario mėn. atėjusi nurodė, kad žodinio konflikto metu sutuoktinis jai trenkė į krūtinę, ji pranešusi pareigūnui T. P.. Smurtiniai veiksmai buvo panaudoti ne kartą, Z. P. pranešė policijai (b. l. 165–166).
Teisiamojo posėdžio metu apklaustas kaip liudytojas T. P. parodė, kad Z. P. vasario mėnesį kreipėsi su pareiškimu į policiją pranešdama, jog ją sumušė sutuoktinis. Buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, Z. S. pristatytas į policijos komisariatą, jis nurodė, kad sutuoktinės nemušė, tik galėjo pastumti. Z. P. parodė mėlynę. Z. P. į policiją kreipėsi ne kartą (b. l. 166).
Iš 2014 m. vasario 28 d. specialisto išvados matyti, kad Z. P. konstatuota poodinė kraujosruva ant dešinės krūties, ji padaryta ne mažiau kaip dėl vieno trauminio kontaktinio smūginio poveikio kietu buku, turinčiu ribotą paviršių daiktu (b. l. 60).
Kadangi tiek apylinkės teismo nuosprendyje, tiek apeliaciniame skunde bei atsiliepime į apeliacinį skundą nuteistojo Z. S. parodymų kritika užima pagrindinę vietą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija privalo atlikti išsamią jų analizę, po to šiuos parodymus palyginti su kitais byloje surinktais ir teismo ištirtais įrodymais bei atsakant į apeliacinio skundo argumentus ir neperžengiant jų ribų padaryti atitinkamas išvadas. Išanalizavus Z. S. parodymus ikiteisminio tyrimo metu ir juos palyginus su parodymais, kuriuos jis davė apklaustas pirmosios instancijos teisiamajame posėdyje, nustatyta, kad juose yra nenuoseklumų, prieštaravimų aiškinantis esmines Z. P. sumušimo aplinkybes.
Ikiteisminio tyrimo metu Z. S. pirmą kartą buvo apklaustas kaip įtariamasis 2014 m. vasario 21 d. Šios apklausos metu jis parodė, kad 2014 m. vasario 15 d. vakare savo kambaryje žiūrėjo televizorių, žmona Z. P. grįžo apie 22 val.. Eidama į savo kambarį papriekaištavo jam, jog jis vėlai žiūri televizorių, ir nuėjo į savo kambarį. Jis priėjęs prie jos kambario uždarė jos duris ir tada Z. P. išėjusi iš savo kambario pereinamojoje kambario dalyje pradėjo bartis bei puolė ant jo ištiesusi rankas jomis mojuodama. Tada jis Z. P., rankomis atsirėmęs jai į krūtinę, nustūmė. Po sustumdymo jai ant dešinės šlaunies atsirado mėlynė, kokiu būdu atsirado, pasakyti negali, ją pamatė ryte. Jis Z. P. nė vieno smūgio nesudavė, o ją tik pastūmė, be to, jam suplėšė marškinius, kuriuos buvo užsivilkęs po marškiniais ilgomis rankovėmis. Be to, ji tampė jį už viršutinių marškinių, dėl to suplyšo apatiniai marškiniai trumpomis rankovėmis (b. l. 79). Antrą kartą kaip įtariamasis apklaustas Z. S. parodė, kad Z. P. jam į koją įdaužė gėlių stoveliu, kurį atsinešė iš savo kambario, bei nurodė, kad Z. P. jį tempė už marškinių trumpomis rankovėmis, kuriuos jis buvo užsivilkęs, juos vėliau pateikė policijos pareigūnams. Z. P. jis stūmė kaire ranka (b. l. 81). Akistatos metu Z. S. patvirtino, jog Z. P. jam sudavė gėlių stoveliu, iš kur jį pasiėmė, nematė, bei tempė už marškinių, kuriuos suplėšė (b. l. 36–37). Teisme Z. S. parodė, kad įvykus konfliktui dėl vėlai žiūrimo televizoriaus, jam uždarius Z. P. kambario duris, po kiek laiko į jo kambarį įėjo Z. P. ir stoveliu trenkė jam per koją, po to ji suplėšė jo marškinius. Jis jos nepuolė, jis tik gynėsi ir gindamasis galėjo ją pastumti. Mėlynė ant kojos atsirado, kai Z. P. trenkė stoveliu, į medikus nesikreipė (b. l. 164).
Iš anksčiau aptartų nuteistojo Z. S. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo bei bylos nagrinėjimo teisme metu, matyti, jog jo parodymai tarpusavyje nesutampa, yra gana nenuoseklūs ir prieštaringi. Z. S. apklausų metu nurodo skirtingas aplinkybes dėl jam suduotų smūgių: pirmosios apklausos metu jis nenurodė, kad jam smūgiai buvo suduoti gėlių stoveliu, nurodė, kad negali pasakyti, kokiu būdu atsirado mėlynė. Kitose apklausose kategoriškai teigia, kad jam buvo suduota gėlių stoveliu, kurį iš savo kambario atsinešė Z. P.. Taip pat prieštaringi nuteistojo parodymai dėl konflikto vietos. Pirmosios apklausos metu jis nurodo, jog jie susistumdė pereinamojoje kambario dalyje, po to teismo posėdžio metu jis nurodė, kad Z. P. įbėgo į jo kambarį ir trenkė stoveliu. Taip pat skirtingai Z. S. nurodė dėl jo suplėšytų marškinių. Pirmosios apklausos metu jis nurodė, kad jis buvo užsivilkęs marškinėlius ilgomis rankovėmis, po apačia dėvėjo marškinėlius trumpomis rankovėmis, kur jį Z. P. tampydama suplėšė marškinius trumpomis rankovėmis. Antrosios apklausos metu jis nurodė, kad vilkėjo marškinėlius trumpomis rankovėmis ir juos Z. P. suplėšė. Taip pat prieštaringi Z. S. parodymai dėl padaryto Z. P. sužalojimo mechanizmo. Pirmosios apklausos metu Z. S. nurodo, kad rankomis atsirėmė jai į krūtinę ir ją pastūmė. Antrosios apklausos metu jis nurodo, kad pastūmė Z. P. kaire ranka.
Atsižvelgdama į anksčiau aptartus nuteistojo parodymus ir juos išsamiai išanalizavusi, kolegija mano, jog nuteistojo Z. S. parodymais besąlygiškai tikėti negalima, kadangi jie yra prieštaringi ir nenuoseklūs.
Apygardos teismui abejonių kelia nuteistojo Z. S. nurodytos aplinkybės dėl jam padaryto sužalojimo. Nors visų apklausų metu jis nurodė, kad po konflikto ryte jis pamatė mėlynę ant kojos, tačiau į gydymo įstaigą nesikreipė, o medikų buvo apžiūrėtas tyrėjos pavedimu (b. l. 21). Tačiau nuteistasis Z. S. paleistas iš areštinės, su pareiškimu kreipėsi į policiją dėl pareigūnų veiksmų, nurodydamas, kad budėjęs pareigūnas metė jį į kamerą, jis pargriuvo ir dabar skauda koją (b. l. 71). Taigi, nors tyrėja medikams ir nurodė nustatyti, kada padarytas sužalojimas, tačiau šie duomenys nepateikti. Taip pat teisėjų kolegijai kelia abejonę, ar Z. S. diagnozuota mėlynė ant kojos atsirado konflikto metu su sutuoktine vasario 15 dieną. Be to, byloje esantys duomenys nepatvirtina, jog Z. P. turėjo gėlių stovelius vasario 15 d., nes nuteistasis nurodo, kad tik juo sutuoktinė jį sužalojo. Taip pat nuteistasis Z. S. nurodo, jog neva Z. P. pastūmė tik dėl to, jog ši sudavė jam stoveliu, tai yra gindamasis nuo Z. P. suduoto smūgio.
Remdamasis aptartų įrodymų visuma apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, jog įrodyta, kad nuteistasis Z. S. atliko kaltinime inkriminuotus veiksmus – tyčia vieną kartą kumščiu sudavė į krūtinę nukentėjusiajai Z. P. ir būtent šiais jo veiksmais jai buvo padaryti sužalojimai. Nors nuteistasis ir neigia sudavęs nukentėjusiajai ir nurodo, jog sužalojimas galėjo atsirasti ją pastūmus, pažymėtina, jog specialisto išvadoje konstatuota, kad sužalojimas nukentėjusiajai padarytas ne mažiau kaip dėl vieno trauminio kontaktinio smūginio poveikio kietu buku, turinčiu ribotą paviršių daiktu. Kad nukentėjusiajai padarytas sužalojimas galėjo atsirasti nuo pastūmimo, specialisto išvadoje nenurodyta, todėl paneigta nuteistojo versija, kad jis nukentėjusiąją galbūt sužalojo tik pastumdamas.
BK 28 str. numatyta asmens teisė į būtinąją gintį. Pagal BK 28 str. 2 d. asmuo neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Pagal baudžiamojoje teisėje nusistovėjusią būtinosios ginties sampratą ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimis atitinkamai formuojamą teismų praktiką, būtinąja gintimi pripažįstamas tam tikras atkirtis pavojingam kėsinimuisi į baudžiamojo įstatymo ginamas vertybes. Kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus, t. y. objektyviai egzistuoti, būti prasidėjęs ar tiesiogiai grėsti besiginančiojo teisėms (kasacinės bylos Nr. 2K-618/2006, 2K-30/2007, 2K-299/2009, 2K-275/2011).
Byloje nėra duomenų, kad nukentėjusioji Z. P. žodinio konflikto metu prieš nuteistąjį būtų atlikusi kokius nors jo gyvybei ar sveikatai pavojingus veiksmus, todėl Z. S. joks realus ir akivaizdus pavojus, nuo kurio reikėtų gintis, nebuvo iškilęs. Vadinasi, šioje baudžiamojoje byloje nebuvo būtinosios ginties situacijos. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas baudžiamojoje byloje pagrįstai nuteistajam Z. S. netaikė BK 28 str. nuostatų.
Jokių naujų teismo nuosprendyje dar neįvertintų aplinkybių, turinčių reikšmės tiek nusikalstamos veikos kvalifikavimui, tiek skiriamos bausmės rūšiai ir dydžiui, apeliaciniame skunde nenurodoma, jų nėra ir baudžiamojoje byloje. Darytina išvada, kad pagal nustatytas faktines aplinkybes apylinkės teismas tinkamai aiškino bei taikė baudžiamąjį įstatymą ir tinkamai paskyrė bausmę Z. S..
Dėl proceso išlaidų
Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė pažymą dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, joje nurodyta, kad buvo teikta valstybės garantuojama antrinė teisinė pagalba Z. P.. Antrinės teisinės pagalbos išlaidos sudaro 111,90 Eur, kurios priteistinos valstybės naudai. Kadangi Z. S. nuosprendžiu yra pripažintas kaltu padaręs BK 140 str. 2 d. numatytą nusikaltimą, už antrinės teisinės pagalbos teikimą turėtos išlaidos pripažintinos proceso išlaidomis ir, vadovaujantis BPK 106 str. 2 d., priteistinos iš nuteistojo Z. S..
Rezoliucinė dalis
nutaria:
nuteistojo Z. S. apeliacinį skundą atmesti.
Priteisti iš nuteistojo Z. S. 111,90 Eur valstybei turėtų išlaidų už antrinės teisinės pagalbos teikimą.