Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti teisėjų Eugenijaus Antanausko, Kristinos Kakurinės ir Linos Nainienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų V. P. ir M. M. (M. M.) apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2024 m. vasario 12 d. nuosprendžio, kuriuo:

M. M. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 180 straipsnio 1 dalį ir paskirta 3 metų laisvės atėmimo bausmė; pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 5 dalį ir paskirta 35 parų arešto bausmė.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, bausmės subendrintos bausmių apėmimo būdu ir nustatyta subendrinta 3 metų laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, bausmė subendrinta su Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2023 m. liepos 28 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir nustatyta subendrinta 4 metų laisvės atėmimo bausmė, jos pradžią skaičiuojant nuo nuosprendžio paskelbimo dienos, į bausmės laiką įskaitant Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2023 m. liepos 28 d. nuosprendžiu atliktą bausmės dalį.

V. P. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 180 straipsnio 1 dalį ir paskirta 2 metų 9 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, bausmė subendrinta su Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų 2023 m. kovo 22 d. nuosprendžiu paskirta bausme/paskirtomis bausmėmis ir nustatyta subendrinta 3 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, į bausmės laiką įskaitant Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų 2023 m. kovo 22 d. nuosprendžiu atliktą bausmės dalį, bausmės pradžią skaičiuojant nuo nuosprendžio paskelbimo dienos.

V. K. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies, priteisiant V. K. solidariai iš M. M. ir V. P. 1 197,04 Eur turtinės ir 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas priteisti iš kaltinamojo M. M. valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas valstybės naudai atmestas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. M. M. ir V. P., panaudodami fizinį smurtą, pagrobė svetimą turtą, o būtent: 2022 m. lapkričio 26 d., apie 16.53 val., (duomenys neskelbtini), veikdami bendrai, M. M. pirmo aukšto koridoriuje esančiame lifte rankomis sugriebus V. K. už striukės, jėga ištempus jį iš lifto ir tyčia pargriovus ant žemės, taip atimant galimybę priešintis ir padarant nežymų sveikatos sutrikdymą atitinkančius sužalojimus: poodinę kraujosruvą dešinėje plaštakoje, odos nubrozdinimą dešinės plaštakos V piršte, ir nuo gulinčio V. K. numovus bei pagrobus 150 Eur vertės striukę su joje buvusia 15 Eur vertės kepure, 50 Eur vertės automobilio užvedimo rakteliais bei piniginėje buvusia 65 Eur grynųjų pinigų suma, V. P. pagrobė nuo žemės iš V. K. striukės iškritusį 300 Eur vertės mobiliojo ryšio telefoną „Huawei“ ir kartu su pagrobtais daiktais iš įvykio vietos pasišalino. Taigi, panaudoję fizinį smurtą, pagrobė V. K. priklausantį 580 Eur vertės turtą.

2. Be to, M. M. pagrobė nedidelės vertės svetimą turtą, o būtent: 2023 m. sausio 2 d., apie 17 val., kavinėje (duomenys neskelbtini), esančioje (duomenys neskelbtini),, pagrobė be priežiūros paliktą A. V. priklausančią 100 Eur vertės kuprinę „HH“ ir joje buvusius daiktus: 10 Eur vertės rankšluostį, 50 Eur vertės šlepetes „Crocs“, 20 Eur vertės maudymosi šortus, 60 Eur vertės kepurę „Hugo boss“, 40 Eur vertės odines pirštines, 80 Eur vertės žibintuvėlį, 40 Eur vertės garažo raktą. Taigi pagrobė A. V. priklausantį 400 Eur vertės turtą.

II. Apeliacinių skundų argumentai ir proceso dalyvių prašymai

3. Apeliaciniu skundu nuteistasis V. P. prašo panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2024 m. vasario 12 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį, švelninantį jo padėtį ir jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę (t. 6, b. l. 3–5). Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais esminiais argumentais:

3.1. V. P. įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas visapusiškai neišsiakino visų bylos aplinkybių ir jam paskyrė per griežtą laisvės atėmimo bausmę vien dėl to, kad jis praeityje jau yra teistas. Nors nukentėjusysis ir nurodė, kad baimindamasis V. P. atidavė daiktus, tačiau V. P. jokių veiksmų nukentėjusiojo atžvilgiu neatliko. V. P. jau ikiteisminio tyrimo metu davė nuoseklius parodymus, kurių nekeitė ir kurie patvirtina, kad jo veiksmuose nėra nusikaltimo sudėties, o pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jo parodymus vertino tik kaip siekį išvengti baudžiamosios atsakomybės. Tinkamai įvertinus V. P., M. M. ir nukentėjusiojo parodymus galima spręsti, kad V. P. jokios nusikalstamos veikos nepadarė.

3.2. Aplinkybė, kad V. P. kartu su nukentėjusiuoju vartojo alkoholį, neužtraukia jam baudžiamosios atsakomybės. V. P. pažymi, kad jis tiesiog netinkamu laiku atsidūrė netinkamoje vietoje. Be to, V. P. bendravo su nukentėjusiuoju, nors apie padarytą nusikalstamą veiką sužinojo tik iš policijos pareigūnų.

4. Apeliaciniu skundu nuteistasis M. M. prašo pakeisti Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2024 m. vasario 12 d. nuosprendį ir skirti M. M. švelnesnę bausmę (t. 6, b. l. 7–9). Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais esminiais argumentais:

4.1. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, turėjo įvertinti tai, kad M. M. pripažino savo kaltę, nuoširdžiai gailėjosi, taip pat sutiko atlyginti turtinę ir neturtinę žalą, asmeniškai atsiprašė nukentėjusiojo. Pažymi, kad laikotarpiu nuo 2019 m iki 2023 m. kovo mėnesio M. M. nebuvo teistas, dirbo užsienyje, susituokė, susilaukė vaiko. Pirmosios intencijos teismas, skirdamas bausmę, neatsižvelgė į M. M. baudžiamąją atsakomybę lengvinančias aplinkybes, todėl jam nepagrįstai paskirta per griežta bausmė, viršijant tokios bausmės vidurkį.

4.2. Teismas neįvertino to, kad nukentėjusysis V. K. iš pradžių telefono kainą nurodė 300 Eur, o vėliau jau padidino iki 350 Eur, manytina, kad tokiu būdu jis siekia pasipelnyti. Be to, nors nukentėjusysis nurodė, kad patyrė emocinę depresiją, tačiau į gydytojus nesikreipė ir toks susirgimas jam nebuvo diagnozuotas.

4.3. Pirmosios instancijos teismas turėjo įvertinti liudytojų S. Š. bei A. S. parodymų nesutapimą. Nuteistojo M. M. vertinimu, pirmosios instancijos teismas šią bylą išnagrinėjo šališkai, neišsamiai, neatsižvelgė į įrodymų tarpusavio ryšį, juos vertino fragmentiškai, epizodiškai, nenuosekliai, nesujungė jų į vieną loginę grandinę, nevertino įrodymų visumos, o savo išvadas grindė tik samprotavimais, kurie nebuvo paremti baudžiamosios bylos medžiaga. Pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino M. M. parodymus, kurie buvo nuoseklūs, ir nepagrįstai išskirtinę reikšmę suteikė tik liudytojų parodymams. Byloje nepakako duomenų spręsti, kad padaryta nusikalstama veika. M. M. kaltė dėl telefono plėšimo nebuvo įrodyta. Pažymi, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas tik prielaidomis, todėl pirmosios instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis neatitinka apeliaciniame skunde cituojamos kasacinio teismo praktikos ir yra nesuderinamas su in dubio pro reo principu, reiškiančiu, kad visi neaiškumai turi būti aiškinami kaltinamojo naudai.

5. Atsiliepimų į apeliacinį skundą nustatytu terminu negauta.

6. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis M. M. ir jo gynėjas advokatas V. A. prašė apeliacinį skundą patenkinti. Nuteistojo V. P. gynėjas advokatas Antanas Lekstutis taip pat prašė apeliacinį skundą tenkinti ir V. P. neskirti laisvės atėmimo bausmės, o paskirti švelnesnę bausmę – areštą. Prokuroras prašė apeliacinių skundų netenkinti.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliaciniai skundai atmestini.

7. Apeliacinės bylos nagrinėjimo ribos ir teismo pareiga patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, numatyta Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalyje, pagal kurią apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti, nebent būtų nustatyti esminiai BPK pažeidimai.

8. Iš apeliacinių skundų turinio matyti, kad abu nuteistieji – V. P. ir M. M., nesutikdami su jiems paskirtomis bausmėmis, prašo skirti jiems švelnesnes bausmes, taip pat abejoja pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir nukentėjusiajam priteistomis turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo sumomis. Teisėjų kolegija, neįžvelgusi esminių BPK pažeidimų ir įvertinusi byloje surinktus, teisiamajame posėdyje ištirtus ir skundžiamame nuosprendyje aptartus įrodymus, jų vertinimo motyvus bei pirmosios instancijos teismo išvadas, taip pat apeliacinių skundų argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl nuteistiesiems V. P. ir M. M. inkriminuotų nusikalstamų veikų bei jų teisinio vertinimo yra pagrįstos ir teisingos. Taip pat jokių teisinių klaidų, spręsdamas nuteistiesiems skirtinų bausmių individualizavimo klausimus, pirmosios instancijos teismas nepadarė, todėl byloje pateikti apeliaciniai skundai atmetami kaip nepagrįsti.

Dėl nuteistojo V. P. veiksmų teisinio vertinimo ir jam paskirtos bausmės

9. Skundžiamu teismo nuosprendžiu nustatyta, kad nuteistasis V. P. kartu su M. M., panaudodamas fizinį smurtą, pagrobė svetimą turtą (BK 180 straipsnio 1 dalis). Nuteistojo V. P. apeliaciniame skunde su tokiu jo veiksmų vertinimu nesutinkama ir teigiama, kad nors nukentėjusysis ir nurodė, kad baimindamasis V. P. atidavė daiktus, tačiau V. P. jokių veiksmų nukentėjusiojo atžvilgiu neatliko, jis tiesiog netinkamu laiku atsidūrė netinkamoje vietoje.

10. Tokių skundo argumentų kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinės instancijos teismo formuojamoje teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad plėšimo bendrininkaujant atveju nebūtina, jog kiekvienas iš bendrininkų visiškai realizuotų visus objektyviuosius plėšimo požymius (analizuojamos bylos atveju – kad abu nuteistieji būtų panaudoję fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį arba kartu būtų pagrobę svetimus daiktus), pakanka net abstraktaus susitarimo veikti bendrai (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. vasario 3 d. nutarties baudžiamojoje byloje Nr. 2K-29-976/2022 19 punktą ir jame cituojamą praktiką). Dėl šios priežasties teisėjų kolegija nenustatė pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog nuteistasis V. P. savo bauginimu (buvimu netoliese) padėjo neutralizuoti nukentėjusiojo pasipriešinimą, dėl ko buvo užvaldytas jo turtas – telefonas, ir pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad tai, jog abu nuteistieji kartu su užvaldytais daiktais pasišalino iš įvykio vietos, leidžia spręsti apie jų veiksmų bendrumą bei suderinamumą. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nuosekliai išanalizavo ir įvertino baudžiamojoje byloje esančius ir teisiamajame posėdyje ištirtus duomenis, tarp kurių ir nuoseklūs bei detalūs nukentėjusiojo V. K. parodymai (jis atpažino abu nuteistuosius, kaip asmenis, dalyvavusius įvykyje, detaliai nurodė plėšimo aplinkybes, tai, kad vienas iš nuteistųjų – M. M. numovė striukę, o kitas – V. P. paėmė telefoną. Nukentėjusiojo parodymai sutampa su Specialisto išvada, patvirtinančia smurto prieš nukentėjusįjį panaudojimo faktą ir aplinkybes, ir sutampa su byloje esančio vaizdo įrašo informacija). Pažymėtina ir tai, kad peržiūrėjus įvykio vaizdo įrašą pats nuteistasis M. M. patvirtino, jog V. P. buvo kartu su juo laiptinėje, o vaizdo įraše taip pat akivaizdžiai matyti, kaip laiptinėje iš viršaus į apačią, kairėje rankoje laikydamas striukę, leidžiasi M. M. prie V. P., o šis pakyla laiptais į viršų ir greitai leidžiasi žemyn, dešinėje rankoje laikydamas mobiliojo ryšio telefoną. Taigi teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamame nuosprendyje įrodymų tyrimas ir vertinimas atliktas tinkamai, pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino kaip visumą, nepažeisdamas BPK įtvirtintų reikalavimų, todėl jokių trūkumų, dėl kurių reikėtų panaikinti ar pakeisti skundžiamą teismo sprendimą, nenustatyta (BPK 20 straipsnio 3 ir 5 dalys).

11. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą dėl V. P. kaltės padarius BK 180 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką ir ji yra tinkamai kvalifikuota pagal šį baudžiamąjį įstatymą.

12. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismo nuosprendis ginčijamas ir dėl V. P. paskirtos bausmės, kaip jau minėta, apeliaciniu skundu nuteistasis prašo jam sušvelninti paskirtą laisvės atėmimo bausmę.

13. Kaip numatyta BK 54 straipsnio 1, 2 dalyse, skirdamas bausmę kaltininkui teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos tokios aplinkybės reikšmę. BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, kuriame nustatyta atsakomybė už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Individualizuojant kaltininkui skirtiną bausmę svarbu tinkamai įvertinti BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes, siekti teisingumo ir atsižvelgti į kaltininko asmenybę bei resocializacijos poreikius. Baudžiamosios atsakomybės individualizavimas reikalauja nustatyti baudžiamajame įstatyme optimalias kaltininko resocializacijai būtinas bausmių rūšis ir jų dydžius ir sudaryti teisines prielaidas teismui parinkti ir paskirti proporcingą ir teisingą bausmę arba kitą baudžiamosios teisės poveikio priemonę.

14. Pagal BK 180 straipsnio 1 dalį asmuo baudžiamas areštu arba laisvės atėmimu iki šešerių metų. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis bendraisiais bausmės skyrimo reikalavimais, tuo, kad padarytas tyčinis nusikaltimas, priskirtinas apysunkių nusikaltimų kategorijai, kad V. P. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, o jo atsakomybę sunkina net trys aplinkybės – tai, kad nusikalstamą veiką padarė veikdamas bendrininkų grupe, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos veikos padarymui, taip pat veika padaryta recidyvisto (BK 60 straipsnio 1 dalies 1, 9, 13 punktai), taip pat įvertinęs, kad V. P. nusikalto būdamas teistas, bausmės neatlikęs, o ankstesniu nuosprendžiu paskirtas laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas buvo panaikintas, Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų 2023-03-22 nutartimi konstatuojant, jog V. P. nepateisino teismo pareikšto pasitikėjimo ir suteiktos galimybės būti neizoliuotam nuo visuomenės ir integruotis į visuomenę, visiškai ignoruoja teismo paskirtus įpareigojimus, daro šiurkščius administracinius nusižengimus, skyrė sankcijoje numatytą realią laisvės atėmimo bausmę, jos dydį parinkdamas kiek mažesnį nei jos sankcijoje numatytas šios rūšies bausmės vidurkis – dvejus metus devynis mėnesius.

15. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos aplinkybes, nuteistojo V. P. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, jos pobūdį, nuteistojo asmenybę charakterizuojančių duomenų visumą (t. 2, b. l 186–189, t. 3, b. l. 1–27) ir kitas bausmei skirti reikšmingas aplinkybes, pagrindo pakeisti tokios bausmės ir ją sušvelninti, kaip to prašoma V. P. apeliaciniame skunde, neįžvelgia. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, jog nuteistajam paskirtos bausmės tikslai jokiu būdu negali būti pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo, taip pat teisingai parinko šios rūšies bausmės dydį, nustatydamas jį kiek mažesnį nei BK 80 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytas šios rūšies bausmės vidurkis. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad V. P. nusikalto 2022 m. lapkričio 26 d., nors jam dar 2022 m. lapkričio 10 d. to paties apylinkės teismo nuosprendžiu buvo taikytas laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas. Todėl darytina išvada, kad V. P. padarė nusikalstamą veiką – panaudodamas fizinį smurtą, pagrobė svetimą turtą ne atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos ir (ar) nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, o dėl savo paties antivisuomeninių nuostatų, kurios jau buvo susiformavusios iki nusikalstamo poelgio, t. y. nusikaltimui esant nuosekliam jo pasirinkto gyvenimo būdo ir jo ankstesnio elgesio rezultatui. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, paskirta bausmė yra teisinga ir adekvati (proporcinga) padarytai nusikalstamai veikai bei nuteistojo asmenybės pavojingumui, atitinka bausmės tikslus, bendrąsias bausmės skyrimo ir bausmės dydžio parinkimo taisykles (BK 61 straipsnio 2 dalis), individualizuota tinkamai, todėl jos švelninti nėra teisinio pagrindo.

Dėl M. M. apeliacinio skundo argumentų

16. Skundžiamu teismo nuosprendžiu nustatyta, kad nuteistasis M. M. padarė dvi savarankiškas nusikalstamas veikas: kartu su Vaidu Paškausku, panaudodamas fizinį smurtą, pagrobė svetimą turtą (BK 180 straipsnio 1 dalis) ir pagrobė nedidelės vertės svetimą turtą (BK 178 straipsnio 5 dalis).

17. Nuteistojo M. M. apeliaciniame skunde nekeliama jokių klausimų, susijusių su jo veiksmų dėl nusiklastomos veikos, numatytos BK 178 straipsnio 5 dalyje, teisiniu vertinimu, tačiau teigiama, kad baudžiamojoje byloje vis tik nepakako duomenų neabejotinai išvadai, kad M. M. kaltė dėl telefono plėšimo yra įrodyta.

18. Nuteistojo M. M. įsitikinimu, baudžiamojoje byloje nepagrįstai liko neįvertintas dviejų liudytojų – S. Š. bei A. S. – parodymų nesutapimas, o būtent tai, kad šie liudytojai ne(at)pažino nuteistųjų. Iš baudžiamosios bylos medžiagos nustatyta, kad šie du liudytojai – S. Š. (asmuo, nepažįstamo asmens prašymu į lombardą nunešęs telefoną) ir A. S. (asmuo, iš lombardo (iš)pirkęs telefoną „Huawei“), buvo apklausti ikiteisminio tyrimo metu. Kaip matyti, kaip liudytojas pirmosios instancijos teisme apklaustas S. Š. davė nuoseklius parodymus, susijusius su jam neapžįstamo asmens duotu ir įvykdytu pavedimu įkeisti telefoną lombardo įstaigoje. Kito liudytojo A. S. teisme apklausti nepavyko, todėl pirmosios instancijos teismas 2024 m. sausio 22 d. teisiamajame posėdyje perskaitė šio liudytojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad teismas turi teisę nuosprendį grįsti visais įrodymais, taip pat ir surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tačiau juos visus privalo ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje BPK 271–292 straipsniuose nustatyta tvarka. Taigi teisme perskaityti ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti liudytojo parodymai nėra savarankiškas įrodymų šaltinis – šiais duomenimis galima tik patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus ir jie gali būti reikšmingi teismui tikrinant bei vertinant teisiamajame posėdyje gautus kaltinamųjų, nukentėjusiųjų bei liudytojų parodymus, ekspertizės aktą bei specialisto išvadą, byloje esančius dokumentus ir daiktinius įrodymus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje 2K-451/2013). Liudytojo parodymų, duotų prokurorui ar ikiteisminio tyrimo pareigūnui, perskaitymas ir analizė bendrame bylos duomenų kontekste gali turėti reikšmės formuojantis teismo vidiniam įsitikinimui, galutiniam įrodymų įvertinimui. Kita vertus, analizuojamu atveju pirmosios instancijos teismas paminėtų liudytojų parodymų nepripažino savarankišku įrodymų šaltiniu ir jais apkaltinamojo nuosprendžio dėl BK 180 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos negrindė, o tik į juos atsižvelgė, vertindamas byloje surinktų įrodymų visumą. Kaip matyti, pirmosios instancijos teismas M. M. neprisipažinimą kartu su Vaidu Paškausku panaudojus fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį V. K., t. y. lifte rankomis sugriebus nukentėjusiajam už striukės, jėga ištempus jį iš lifto ir tyčia pargriovus ant žemės, taip atimant galimybę priešintis ir padarant nežymų sveikatos sutrikdymą atitinkančius sužalojimus, nuo gulinčio nukentėjusiojo numovus bei pagrobus striukę su joje buvusiais daiktais ir pagrobus iš striukės iškritusį mobiliojo ryšio telefoną, ir jo teiginius, kad šio įvykio metu jis buvo vienas, pagrįstai įvertino kaip siekį galimai sušvelninti V. P. padėtį ir išvengti baudžiamosios atsakomybės už padarytą nusikalstamą veiką. Pirmosios instancijos teismas šią nuosprendžio dalį pagrįstai grindė baudžiamojoje byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų duomenų, tarp kurių ir vaizdo įrašai, Specialisto išvada, nukentėjusiojo ir pačių nuteistųjų parodymai, visumos analize. Taigi, priimdamas skundžiamą nuosprendį, pirmosios instancijos teismas, priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, tinkamai vadovavosi BPK 20 straipsnyje įtvirtintomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, todėl abejoti skundžiamo nuosprendžio objektyvumu bei teisėtumu teisėjų kolegija neturi pagrindo. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, išimtinė teisė, o nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės bei pasiūlymai dėl įrodymų vertinimo ir išvadų darymo teismui nėra privalomi, o vien proceso dalyvių nesutikimas su byloje surinktų įrodymų vertinimu savaime negali būti laikomas esminiu BPK 20 straipsnio nuostatų pažeidimu.

19. Pritardama pakankamai išsamiems pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvams, teisėjų kolegija jų nekartoja, konstatuodama, kad M. M. nusikalstamos veikos pagal BK 180 straipsnio 1 dalį kvalifikacija yra tinkama ir visiškai atitinka nustatytas faktines bylos aplinkybes.

20. Nuteistojo M. M. apeliaciniame skunde nesutinkama ir su pirmosios instancijos teismo išvada dėl nukentėjusiajam nusikalstama veika padarytos neturtinės žalos atlyginimo, teigiant, kad nors nukentėjusysis nurodė patyręs emocinę depresiją, tačiau į gydytojus nesikreipė ir ligos diagnozės nepateikė. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nukentėjusiojo civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo tenkino iš dalies, iš nuteistųjų priteisdamas 1 000 Eur. Kaip matyti, spręsdamas klausimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, pirmosios instancijos teismas rėmėsi teismų praktika bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo tokios kategorijos bylose, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso teisiniu reguliavimu ir jame įtvirtintu visiško žalos atlyginimo principu. Be to, apylinkės teismas įvertino nukentėjusiajam padaryto sveikatos sutrikdymo pobūdį (sužalojimų kiekį, mastą, lokalizaciją), žalos padarymo aplinkybes. Ir nors nagrinėjamu atveju nukentėjusysis prašė priteisti 2 000 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimą, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijais, atsižvelgęs į šiam klausimui išspręsti reikšmingų aplinkybių visumą, pagrįstai konstatavo, kad nukentėjusiojo prašomas priteisti 2 000 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimas neatitiktų neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijų, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principų. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, tokie pirmosios instancijos teismo motyvai yra pagrįsti, o sprendimas iš dalies patenkinti nukentėjusiojo ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo motyvuotas ir pagrįstas bylos duomenimis – nustatyta, kad nukentėjusiajam, kuris yra sulaukęs garbaus 81 metų amžiaus, buvo padarytas ir sveikatos sutrikdymas, dėl to nekyla abejonių, jog netikėtai patirtas fizinis smurtas, kurio metu ir pagrobti jo daiktai, šiam asmeniui sukėlė pakankamai stiprius neigiamus dvasinius išgyvenimus.

21. Atsakydama į apeliacinio skundo argumentus dėl nukentėjusiojo siekio pasipelnyti, šiam iš pradžių ikiteisminio tyrimo metu nurodžius pagrobto telefono kainą 300 Eur, o vėliau padidinus iki 350 Eur, teisėjų kolegija pažymi, kad rengti ir tikslinti civilinį ieškinį yra civilinio ieškovo teisė ir diskrecija, o baudžiamojo proceso įstatymas riboja tik civilinio ieškinio pateikimo terminą (BPK 112 straipsnio 1 dalis), kurio šiuo atveju buvo laikomasi, nukentėjusiojo civilinis ieškinys ir jame išdėstyti reikalavimai dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo buvo pateiktas ikiteisminio tyrimo metu – iki įrodymų tyrimo teisme pradžios, 2023 m. balandžio 18 d. nutarimu nukentėjusysis pripažintas civiliniu ieškovu (t. 1, b. l. 115–114). Byloje nepateikta pagrobto mobiliojo ryšio telefono vertę pagrindžiančių įrodymų, tačiau teisėjų kolegija neabejoja civiliniame ieškinyje nurodyta šio telefono kaina (350 Eur), kuri atitinka vidutinę tokios rūšies turto rinkos kainą, ir konstatuoja, kad priteisto turtinės žalos atlyginimo dydis atitinka protingumo, teisingumo kriterijus ir yra pagrįstas. Todėl apeliacinio skundo argumentai dėl nukentėjusiojo civilinio ieškinio nepagrįstumo atmetami.

22. Kaip matyti, apeliaciniame skunde iš esmės prašoma tik sumažinti M. M. paskirtą laisvės atėmimo bausmės dydį, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, o apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti (ar pagriežtinti) galėtų tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę.

23. Minėta, kad pagal BK 180 straipsnio 1 dalį asmuo baudžiamas areštu arba laisvės atėmimu iki šešerių metų, o BK 175 straipsnio 5 dalies sankcijoje nustatyta, kad už šio baudžiamojo nusižengimo padarymą baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu.

24. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, skirdamas M. M. bausmes už jo padarytas nusikalstamas veikas, numatytas BK 180 straipsnio 1 dalyje, 178 straipsnio 5 dalyje, BK 54 straipsnyje numatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų nepažeidė, priešingai, pagrįstai nustatė, kad jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių plėšimo metu nenustatyta, o vagystės atveju – jo atsakomybę lengvina tai, kad jis visiškai pripažino padaręs šią nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), jo baudžiamąją atsakomybę sunkina tokios aplinkybės: nusikalto būdamas recidyvistas, plėšimo atveju – veikdamas bendrininkų grupe, o vagystės atveju – apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalis 1, 9, 13 punktai). Be to, pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino, kad M. M. padarė dvi tyčines nusikalstamas veikas, kurių viena priskiriama apysunkių nusikaltimų kategorijai, o kita – baudžiamiesiems nusižengimams, nusikalto būdamas daug kartų teistas, taip pat teistas ir už analogiškas veikas, šiuo metu atlieka laisvės atėmimo bausmę, teigiamų išvadų iš ankstesnių teistumų nepadarė, nedirbantis, linkęs daryti naujas nusikalstamas veikas, baustas administracine tvarka, taip pat atsižvelgė į veikų padarymo aplinkybes, sužalojimo mechanizmą, kilusias pasekmes ir už nusikalstamą veiką pagal BK 180 straipsnio 1 dalį skyrė sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę, artimą šios bausmės vidurkiui, – trejus metus laivės atėmimo, o už baudžiamąjį nusižengimą – trisdešimt penkias paras arešto; paskirtas bausmes vadovaudamasis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu subendrino bausmių apėmimo būdu. Nuteistojo M. M. įsitikinimas dėl nepagrįsto jam paskirtos bausmės griežtumo šiuo atveju grindžiamas apeliacinio skundo argumentais, kad laikotarpiu nuo 2019 m iki 2023 m. kovo mėnesio M. M. nebuvo teisiamas, dirbo užsienyje, susituokė, susilaukė vaiko, taip pat apeliacinės instancijos teismui pateiktais dokumentais – Alytaus kalėjimo atsakymu, patvirtinančiu, kad nuteistasis bausmės atlikimo metu siekia užsiimti darbine veikla, nuteistojo pinigų apskaitos žiniaraščio duomenimis, 2024 m. vasario 29 d. pažymėjimu, patvirtinančiu šio nuteistojo dalyvavimą elgesio korekcijos programoje (t. 6, b. l. 21–27). Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad nuteistasis M. M. praeityje net 13 kartų teistas (t. 3, b. l. 79–91) ir šiuo metu atlieka laisvės atėmimo bausmę pagal kelis nuosprendžius, todėl vien nuteistojo nurodytos šeiminio pobūdžio ir darbinio užimtumo aplinkybės nors ir sveikintinos, visgi yra tik deklaratyvios ir nesudaro pagrindo švelninti jam pirmosios instancijos teismo paskirtos bausmės.

25. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į pirmiau nurodytas aplinkybes ir taikydamas baudžiamojo įstatymo nuostatas dėl bausmių skyrimo, nepadarė baudžiamojo įstatymo pažeidimų, M. M. paskirtos bausmės už atskiras nusikalstamas veikas ir paskirta subendrinta galutinė laisvės atėmimo bausmė atitinka įstatymo reikalavimus, teismų praktiką ir nėra aiškiai neteisinga ar per griežta, todėl jos švelninti ar skirti kitos rūšies bausmę nėra jokio pagrindo.

Dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų

26. Klaipėdos apygardos teisme 2024 m. balandžio 22 d. buvo gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus pažyma (duomenys neskelbtini), dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kurioje nurodyta, kad apeliacinės instancijos teisme patirtas garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidas ginant nuteistąjį V. P. sudaro 112,50 Eur ((duomenys neskelbtini),). Taigi už valstybės garantuojamą teisinę pagalbą iš V. P. prašoma priteisti 112,50 Eur. Tačiau apeliacinės instancijos teismas šią bylą teismo posėdyje išnagrinėjo dar iki minėtos Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažymos gavimo, t. y. 2024 m. balandžio 18 d., ir minėtą pažymą gavo teisėjų kolegijai jau išėjus į pasitarimų kambarį priimti procesinio sprendimo. Proceso dalyviai dėl šio prašymo pasisakyti teismo posėdyje neturėjo galimybės, todėl teisėjų kolegija, vadovaudamasi galiojančia teismų praktika (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. gegužės 6 d. nutartį, priimtą baudžiamojoje byloje Nr. 1A-152-1076/2024, 2024 m. gegužės 9 d. nutartį, priimtą baudžiamojoje byloje Nr. 1A-128-1020/2024, ir kt.) šį prašymą palieka nenagrinėtą.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistųjų V. P. ir M. M. apeliacinius skundus atmesti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymą iš nuteistojo V. P. išieškoti 112,50 Eur palikti nenagrinėtą.

Klaipėdos apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai Eugenijus Antanauskas Kristina Kakurinė Lina Nainienė