Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo mišri Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų ir Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Jakubonienės, Laimos Ribokaitės ir Ernesto Rimšelio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų E. L., I. J., A. N., V. L. ir Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros prokuroro G. J. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2023 m. birželio 8 d. nuosprendžio, kuriuo:

E. L. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 2 dalį , 260 straipsnio 3 dalį ir nuteistas:

– pagal BK 260 straipsnio 2 dalį 8 (aštuonerių) metų laisvės atėmimo bausme;

– pagal BK 260 straipsnio 3 dalį 10 (dešimties) metų laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, šios bausmės subendrintos tarpusavyje ir su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. kovo 15 d. nuosprendžiu E. L. paskirta bausme, ir jam paskirta galutinė subendrinta 10 (dešimties) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, 66 straipsniu, į E. L. paskirtą bausmę įskaitytas jo laikino sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2021 m. gruodžio 9 d. iki 2022 m. kovo 2 d. ir bausmės, atliktos pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. kovo 15 d. nuosprendį, laikas.

I. J. pripažinta kalta ir nuteista pagal BK 259 straipsnio 1 dalį 60 (šešiasdešimties) parų arešto bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 3, 9 dalimis, ši bausmė subendrinta su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. lapkričio 17 d. teismo baudžiamuoju įsakymu I. J. paskirta bausme ir jai paskirta galutinė subendrinta 80 (aštuoniasdešimties) parų arešto bausmė.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 140 straipsnio 9 dalimi, BK 63 straipsnio 9 dalimi, į I. J. paskirtą bausmę įskaitytas jos laikino sulaikymo laikas nuo 2021 m. lapkričio 26 d. iki 2021 m. lapkričio 27 d. (viena para), taip pat bausmės laikas, atliktas pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. lapkričio 17 d. teismo baudžiamąjį įsakymą.

A. N. pripažinta kalta ir nuteista pagal BK 259 straipsnio 1 dalį 60 (šešiasdešimties) parų arešto bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 3, 9 dalimis, BK 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto a papunkčiu, ši bausmė subendrinta su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. birželio 17 d. nuosprendžiu A. N. paskirta bausme ir jai paskirta galutinė 5 (penkių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BPK 140 straipsnio 9 dalimi, BK 63 straipsnio 9 dalimi, į A. N. paskirtą bausmę įskaitytas jos laikino sulaikymo laikas nuo 2021 m. lapkričio 26 d. iki 2021 m. lapkričio 28 d. (dvi paros) bei bausmės laikas, atliktas pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. birželio 17 d. nuosprendį.

V. L. pripažintas kaltu pagal BK 259 straipsnio 1 dalį, 260 straipsnio 1 dalį, 260 straipsnio 3 dalį ir nuteistas:

– pagal BK 259 straipsnio 1 dalį 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausme;

– pagal BK 260 straipsnio 1 dalį 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausme;

– pagal BK 260 straipsnio 3 dalį 10 (dešimties) metų laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu, šios bausmės subendrintos apėmimo ir dalinio bausmių sudėjimo būdais ir V. L. paskirta subendrinta 10 (dešimties) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 3 dalimi, ši bausmė subendrinta su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gegužės 28 d. nuosprendžiu jam paskirta bausme, prie nauju nuosprendžiu paskirtos bausmės pridedant neatliktos bausmės dalį, ir jam paskirta galutinė subendrinta 10 (dešimties) metų 9 (devynių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BPK 140 straipsnio 9 dalimi, į V. L. paskirtą bausmę įskaitytas jo laikino sulaikymo laikas nuo 2021 m. gruodžio 9 d. iki 2021 m. gruodžio 10 d. (viena para).

Vilniaus apygardos teismo 2023 m. birželio 8 d. nuosprendžiu V. Š. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 259 straipsnio 2 dalį, I. R. – pagal BK 259 straipsnio 1 dalį, tačiau apeliaciniai skundai dėl jų Lietuvos apeliaciniam teismui paduoti nebuvo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus, teisiamajame posėdyje ištirtus ir skundžiamame nuosprendyje aptartus įrodymus, jų vertinimo motyvus bei teismo išvadas, taip pat apeliacinių skundų argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl nuteistiesiems E. L., I. J., A. N. ir V. L. inkriminuotų nusikalstamų veikų bei jų teisinio vertinimo yra pagrįstos ir teisingos. Jokių teisinių klaidų, spręsdamas nuteistiesiems skirtinų bausmių individualizavimo bei jų bendrinimo klausimus, apygardos teismas taip pat nepadarė, todėl byloje pateikti apeliaciniai skundai atmetami kaip nepagrįsti.

Dėl nuteistojo E. L. veiksmų teisinio vertinimo ir jam paskirtos bausmės

Skundžiamu teismo nuosprendžiu nustatyta, kad nuteistasis E. L. padarė dvi savarankiškas nusikalstamas veikas: 1) turėdamas tikslą parduoti, laikė ir gabeno didelį kiekį narkotinės medžiagos – karfentanilio (0,01222 g), kurią 2021 m. lapkričio 26 d. pardavė I. J. ir A. N. (BK 260 straipsnio 2 dalis); 2) laikė ir gabeno labai didelį kiekį narkotinės medžiagos – karfentanilio (0,027902 g), kurią 2021 m. gruodžio 8 d. pardavė V. L. (BK 260 straipsnio 3 dalis).

Iš paminėtų nuteistojo parodymų matyti, kad nors įgydamas narkotines medžiagas 2021 m. lapkričio 25 d. jis turėjo aiškų ir iš anksto susiformavusį sumanymą dalį jų suvartoti ir dalį parduoti, tačiau įgydamas narkotines medžiagas 2021 m. gruodžio 7 d. jokio išankstinio sumanymo jas parduoti E. L. neturėjo. Jis kilo staiga, nuteistajam nusprendus daugiau narkotinių medžiagų nebevartoti tiek dėl pašlijusios savo sveikatos, tiek dėl sugyventinės žinios apie netrukus gimsiantį jųdviejų vaiką. Šią aplinkybę apklausiamas teisiamojo posėdžio metu iš dalies patvirtino ir V. L., nurodydamas, kad jam atvykus į susitikimą su E. L., kurio metu pagal jųdviejų susitarimą jis turėjo įsigyti jo turimas narkotines medžiagas, E. L. jam nurodė, kad daugiau narkotinių medžiagų jis nebevartos.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į visas aptartas aplinkybes ir pabrėždama, kad nuteistasis E. L. jo realizuotas narkotines medžiagas įgijo skirtingu laiku ir jo sumanymas įgyti ir parduoti narkotines medžiagas V. L. kilo jau po to, kai narkotinės medžiagos buvo realizuotos I. J. ir A. N., konstatuoja, kad E. L. inkriminuotos nusikalstamos veikos nebuvo jungiamos bendros tyčios, todėl pirmosios instancijos teismas jas pagrįstai kvalifikavo pagal atskirus BK straipsnius kaip savarankiškas nusikalstamas veikas, numatytas BK 260 straipsnio 2 ir 3 dalyse.

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismo nuosprendis ginčijamas ir dėl E. L. paskirtos bausmės. Kaip jau minėta, nuteistasis prašo jam paskirtą bausmę švelninti, o prokuroras – griežtinti.

Kaip numatyta BK 54 straipsnio 1, 2 dalyse, skirdamas bausmę kaltininkui teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos tokios aplinkybės reikšmę. BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, kuriame nustatyta atsakomybė už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Individualizuojant kaltininkui skirtiną bausmę svarbu tinkamai įvertinti BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes, siekti teisingumo ir atsižvelgti į kaltininko asmenybę bei resocializacijos poreikius. Baudžiamosios atsakomybės individualizavimas reikalauja nustatyti baudžiamajame įstatyme optimalias kaltininko resocializacijai būtinas bausmių rūšis ir jų dydžius bei sudaryti teisines prielaidas teismui parinkti ir paskirti proporcingą ir teisingą bausmę arba kitą baudžiamosios teisės poveikio priemonę.

Pagal BK 260 straipsnio 2 dalį asmuo baudžiamas laisvės atėmimu nuo 8 (aštuonerių) iki 10 (dešimties) metų; pagal BK 260 straipsnio 3 dalį – laisvės atėmimu nuo 10 (dešimties) iki 15 (penkiolikos) metų. Apygardos teismas, vadovaudamasis bendraisiais bausmės skyrimo reikalavimais, atsižvelgdamas į nuteistojo padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą bei jo asmenybę, praeityje buvusį nuteistojo elgesį, vieną jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę ir jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimą, nuteistajam E. L. paskyrė minimalias, tačiau savo dydžiu pakankamai griežtas laisvės atėmimo bausmes, numatytas BK 260 straipsnio 2 dalies ir 3 dalies sankcijose (aštuonerių ir dešimties metų laisvės atėmimą). Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos aplinkybes, nuteistojo padarytų veikų pavojingumą, jų pobūdį, nuteistojo asmenybę ir kitas bausmei skirti reikšmingas aplinkybes, pagrindo keisti tokių bausmių ir jų dar labiau švelninti, taikant BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, kaip to prašoma E. L. apeliaciniame skunde, ar jų griežtinti prokuroro apeliacinio skundo motyvais, neįžvelgia.

BK 54 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jei straipsnio sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Taigi, BK 54 straipsnio 3 dalyje yra bendrosios BK 54 straipsnio 1 dalyje reglamentuotos teisės normos, kuriomis nustatoma, kad bausmė skiriama pagal BK specialiosios dalies straipsnio, kuriame įtvirtinta atsakomybė už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikantis BK bendrosios dalies nuostatų, išimtis. Teismų praktikoje, sistemiškai taikant BK nuostatas, sprendžiama, kad, taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalį, teismas turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, kad straipsnio sankcijoje numatytas bausmės paskyrimas konkrečiam asmeniui už konkrečios nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-128/2011, Nr. 2K-P-89/2014, Nr. 2K-186-942/2015, Nr. 2K-449-942/2016 ir kt.).

Pirmiau nurodytas bausmės švelninimo pagrindas sietinas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-29-788/2020, Nr. 2K-119-689/2020, Nr. 2K-169-458/2020, Nr. 2K-201-788/2021, Nr. 2K-233-976/2021). Iš esmės turi būti nustatyta tokia visuma aplinkybių, dėl kurių bausmė, nors formaliai ir atitinka visas bausmės skyrimo nuostatas (tai gali būti ir sankcijos minimumas), nepasiekia visų savo tikslų, nurodytų BK 41 straipsnio 2 dalyje, arba, atvirkščiai, pasiekia iš esmės tik vieną – nubaudimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-64-303/2018, Nr. 2K-209-222/2018, Nr. 2K-169-458/2020, Nr. 2K-132-942/2021, Nr. 2K-233-976/2021).

Nuteistasis E. L. padarė du nusikaltimus, priskiriamus sunkių ir labai sunkių nusikaltimų kategorijoms. Abu nusikaltimai baigti, padaryti tiesiogine tyčia ir yra susiję su neteisėtu labai pavojingos narkotinės medžiagos – karfentanilio – platinimu. Teisėjų kolegija sutinka su nuteistojo apeliacinio skundo motyvais, kad jo išplatintos narkotinės medžiagos kiekis nežymiai viršijo Rekomendacijose nustatytą labai didelį karfentanilio kiekį ir dėl neteisėtų jo veiksmų žalingų padarinių nekilo, nes jo išplatintos narkotinės medžiagos iš jų įgijėjų buvo paimtos asmenims nespėjus jų suvartoti, tačiau šios aplinkybės nemažina jam inkriminuotų nusikalstamų veikų pavojingumo ir negali lemti švelnesnės bausmės paskyrimo.

Paminėtina, kad E. L. per du kartus išplatino didelį ir labai didelį kiekį vienos pavojingiausių ir šiuo metu Lietuvoje itin paplitusių sintetinių narkotinių medžiagų – karfentanilio, kurio mirtina dozė žmogui siekia vos 2 miligramus (0,002 g). Ši medžiaga ypatinga ir tuo, jog ją labai lengva perdozuoti ar ja apsinuodyti (ja galima apsinuodyti vien pačiupinėjus pirštais, šios medžiagos dulkėms (mikrogranulėms) pakliuvus į akis ir pan.). Be to, šios narkotinės medžiagos vartojimas gali sukelti priklausomybę vos po kelių kartų pavartojimo (Jasevičienė, D. Karfentanilis – naujos narkotinių ir psichotropinių medžiagų vartojimo tendencijos. Visuomenės saugumas ir viešoji tvarka, 2020, Nr. 25, p. 172–184 ir kt.). Būtent dėl tokio neigiamo šios sintetinės narkotinės medžiagos poveikio Rekomendacijose nustatyta tokia nedidelė šios narkotinės medžiagos koncentracija, atitinkanti labai didelį šios narkotinės medžiagos kiekį. Vertinti nuteistojo veiksmus platinant tokią pavojingą medžiagą kaip mažiau pavojingą, kai jos kiekiai abiem atvejais ne kartą viršijo žmogui mirtinas dozes (2021 m. lapkričio 26 d. pardavė 12 miligramų, o 2021 m. gruodžio 8 d. – 27 miligramus karfentanilio), nėra jokio pagrindo, o vien tai, kad nuteistojo išplatintos narkotinės medžiagos nebuvo suvartotos jų įgijėjų, įvertinus išskirtinį šių narkotinių medžiagų pavojingumą, jo veiksmų pavojingumo taip pat nemenkina.

Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio motyvų, pirmosios instancijos teismas įvertino vieną nuteistojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę – prisipažino padaręs jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai dėl to gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas) bei jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimą, todėl su nuteistojo apeliacinio skundo motyvais, jog šios aplinkybės liko neįvertintos, nesutiktina. Be to, nors ir lakoniškai, tačiau apygardos teismas atsižvelgė ir į nuteistojo asmenybę charakterizuojančius duomenis, paminėtus jo apeliaciniame skunde

Nuteistasis neneigia reguliariai vartojantis narkotines ar psichotropines medžiagas, tai patvirtina ir iš karto po nuteistojo sulaikymo jo šlapime aptikto benzoilekgonino, ekgonino ir metilo esterio (aptinkamų kokaine) pėdsakai (t. 6, b. l. 68). Teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistojo piktnaudžiavimas narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis turėjo įtakos jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymui, nes dalį narkotinių medžiagų pagal jo paties parodymus nuteistasis įsigijo asmeninėms reikmėms. Visgi, kaip matyti iš byloje esančių duomenų visumos, nuteistasis nededa jokių pastangų eliminuoti šį jo elgesį neigiamai veikiantį faktorių – į Respublikinį priklausomybės ligų centrą per penkerių metų laikotarpį nei dėl konsultacijos, nei dėl gydymo jis nesikreipė (t. 7, b. l. 116), VšĮ (duomenys neskelbtini) miesto psichikos sveikatos centre taip pat nesilankė (t. 7, b. l. 117). Visa tai rodo, kad E. L. nepakankamai kritiškai vertina savo elgesio pavojingumą ir reikiamų pastangų siekdamas jį pakeisti nededa.

Šią išvadą tiesiogiai patvirtina ir tai, kad skundžiamu nuosprendžiu jam inkriminuotas nusikalstamas veikas nuteistasis padarė kito dėl jo atliekamo ikiteisminio tyrimo metu, kur E. L. buvo įtariamas analogiškos nusikalstamos veikos, numatytos BK 260 straipsnio 2 dalyje ir įvykdytos 2020 m. birželio 23 d. bei 2020 m. rugsėjo 3 d., padarymu (turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti, laikė ir gabeno didelį kiekį narkotinės medžiagos – karfentanilio). Už tai Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. kovo 15 d. nuosprendžiu jis buvo nuteistas 2 (dvejų) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausme (t. 7, b. l. 107-112). Be to, praeityje nuteistasis buvo ne kartą baustas administracine tvarka, taip pat už šiurkščių administracinių nusižengimų – transporto priemonės vairavimą neturint tokios teisės – padarymą (t. 7, b. l. 119-131). Nusikalstamų veikų padarymo metu jis niekur nedirbo, Užimtumo tarnyboje registruotas nebuvo (t. 7, b. l. 114) ir jokio legalaus pajamų šaltinio neturėjo. Nepaisydamas šių aplinkybių, be kita ko, turėdamas pareigą išlaikyti savo vaikus, teigdamas, kad ir savo sugyventinės vaikus jis laiko savais, užuot pasirinkęs prasmingą užimtumą, nuteistasis savo laisvalaikį dažnai leisdavo lošimų namuose (t. 7, b. l. 136-155). Be to, turėdamas vos pradinį išsilavinimą ir, sprendžiant iš apeliacinio skundo motyvų, dėl to susiduriantis su sunkumais ieškodamas darbo, jokių pastangų, siekdamas įgyti bent jau pagrindinį išsilavinimą ir specialybę ir taip padidindamas savo įsidarbinimo galimybes, nuteistasis, būdamas laisvėje, taip pat nedėjo. Visa tai teisėjų kolegijai leidžia pagrįstai spręsti, kad nuteistasis nėra linkęs mokytis iš savo ankstesnio patyrimo, o kartu nėra linkęs koreguoti savo nusikalstamo elgesio raiškos ir nėra kritiškas savo neigiamo elgesio sukeliamiems padariniams. Toks nesavikritiškas nuteistojo požiūris, įvertinus jį atsižvelgus į kitų jo asmenybę charakterizuojančių duomenų visumą, neleidžia spręsti, kad paskyrus jam švelnesnę bausmę bus pasiekti BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai.

Vertinant nuteistojo šeiminius ryšius, kuriuos E. L. itin pabrėžia savo apeliaciniame skunde, atkreiptinas dėmesys, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. kovo 15 d. nuosprendžiu pagal BK 260 straipsnio 2 dalį jis buvo nuteistas kartu su savo sugyventine K. V., kuriai buvo paskirta reali laisvės atėmimo bausmė. Dėl šios priežasties, Lietuvos informacinės teismų sistemos (toliau – LITEKO) duomenimis, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. lapkričio 9 d. sprendimu buvo leista paimti iš motinos K. V. ir tėvo E. L. jų bendrą vaiką S. V. iki tol, kol bus priimtas sprendimas grąžinti vaiką tėvams arba vaikui bus nustatyta laikinoji globa. Tokių duomenų kontekste spręsti, kad nuteistajam paskirta bausmė neteisinga dėl jo šeiminių ryšių, taip pat nėra jokio pagrindo.

Atsižvelgdama į išdėstytų duomenų visumą, teisėjų kolegija sprendžia, kad jokios išimtinės aplinkybės, sudarančios pagrindą manyti, kad BK 260 straipsnio 2 dalies ir 3 dalies sankcijose numatytų minimalių bausmių paskyrimas E. L. aiškiai prieštarautų teisingumo principui ir sudarytų įstatymuose įtvirtintą pagrindą taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, nenustatytos.

Prokuroras neginčija teismo nuosprendžio dėl už atskiras nusikalstamas veikas nuteistajam E. L. paskirtų bausmių dydžių. Iš apeliaciniame skunde jo pareikštų prašymų matyti, kad jis nesutinka tik su galutinės subendrintos nuteistajam paskirtos laisvės atėmimo bausmės dydžiu, prašydamas paskirti jam 13 (trylikos) metų 8 (aštuonių) mėnesių galutinę subendrintą laisvės atėmimo bausmę. Visgi jokių naujų, pirmosios instancijos teismo neįvertintų esminių aplinkybių, galinčių lemti griežtesnės galutinės subendrintos bausmės paskyrimą nuteistajam, savo apeliaciniame skunde prokuroras nenurodo.

Apeliacinės instancijos teismas, dar kartą įvertinęs nuteistajam paskirtos subendrintos bausmės dydį, jokių esminių klaidų apygardos teismui bendrinant nuteistajam E. L. už atskiras nusikalstamas veikas paskirtas bausmes bei šią subendrintą bausmę bendrinant su bausme, paskirta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. kovo 15 d. nuosprendžiu, skundžiamame nuosprendyje neįžvelgia. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai parinko švelnesnį nuteistajam paskirtų bausmių bendrinimo būdą – dalinį sudėjimą – ir nustatė tinkamo dydžio pridėtinos laisvės atėmimo bausmės dalis. Nors pridedamų bausmių dalių, kaip to reikalaujama pagal BK nuostatas, kuriomis reglamentuojamas bausmių bendrinimas, nuosprendžio aprašomojoje dalyje pirmosios instancijos teismas nenurodė, tačiau iš nuosprendžio rezoliucinės dalies aišku, kad prie griežtesnės E. L. skundžiamu nuosprendžiu paskirtos 10 (dešimties) metų laisvės atėmimo bausmės buvo pridėta minimali 3 (trijų) mėnesių laisvės atėmimo bausmės, paskirtos už kitą mažesnio pavojingumo nusikalstamą veiką, dalis, taip pat prie šios subendrintos bausmės pridėta minimali 3 (trijų) mėnesių laisvės atėmimo bausmės dalis iš Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. kovo 15 d. nuosprendžiu jam paskirtos 2 (dvejų) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmės. Atsižvelgiant į tai, kad iki skundžiamo nuosprendžio priėmimo nuteistasis teistas nebuvo, prisipažino padaręs jam inkriminuotus nusikaltimus ir nuoširdžiai dėl to gailėjosi, jo atsakomybę sunkinančios aplinkybės nenustatytos, įvertinus ir BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės griežtumą, asmens piktnaudžiavimą narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis, apygardos teismo parinktos net ir minimalios pridedamų laisvės atėmimo bausmių dalys galutinės subendrintos ir pakankamai griežtos bausmės kontekste laikytinos pakankamomis ir teisingomis, siekiant užtikrinti visapusišką BK 41 straipsnyje įtvirtintų bausmės tikslų įgyvendinimą. Konstatuoti, kad apygardos teismo paskirta galutinė subendrinta 10 (dešimties) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė yra aiškiai per švelni ir neatitinka jai keliamų teisingumo, protingumo ir proporcingumo reikalavimų, nėra pagrindo.

Dėl nuteistajai I. J. paskirtos bausmės

Skundžiamu nuosprendžiu nuteistoji I. J. buvo pripažinta kalta pagal BK 259 straipsnio 1 dalį ir nuteista 60 (šešiasdešimties) parų arešto bausme. Nuteistoji, neneigdama savo kaltės dėl padarytos nusikalstamos veikos, nesutinka tik su apygardos teismo jai paskirta bausme, prašydama ją sušvelninti ir paskirti jai gydymą reabilitacijos centre, namų areštą arba intensyvią priežiūrą. Tačiau, įvertinusi bausmei skirti reikšmingas aplinkybes bei skundžiamo nuosprendžio motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad skundžiamu nuosprendžiu nuteistajai paskirta bausmė atitinka teisingumo, protingumo ir proporcingumo reikalavimus, nėra per griežta, todėl nėra pagrindo jos keisti.

Kaip numatyta BK 259 straipsnio 1 dalyje, asmuo baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki 2 (dvejų) metų. BK 49 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad už nusikaltimą nustatoma nuo 15 (penkiolikos) iki 90 (devyniasdešimties) parų arešto bausmė. Individualizuodamas nuteistajai I. J. skirtiną bausmę, laikydamasis BK 259 straipsnio 1 dalyje ir BK 49 straipsnio 3 dalyje numatytų reikalavimų bei atsižvelgdamas į BK 54 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus bausmės skyrimo pagrindus – padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nuteistosios atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, jos asmenybę ir kitas reikšmingas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas nuteistajai parinko švelnesnės rūšies BK 259 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą bausmę, jos dydį nustatydamas artimą BK 49 straipsnio 3 dalyje numatytam arešto bausmės, skiriamos už nusikaltimą, vidurkiui.

Sutinkant su tokiu apygardos teismo sprendimu visų pirma pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju nuteistoji I. J. padarė vieną baigtą, tyčinę nusikalstamą veiką, priskiriamą nesunkių nusikaltimų kategorijai. Apygardos teismas teisingai nusprendė, kad nuteistajai inkriminuotas nusikaltimas nepasižymėjo ypatingu pavojingumu, jos įgytos narkotinės medžiagos buvo paimtos netrukus po jų įgijimo, jokių neigiamų padarinių jos veiksmai nesukėlė, tikslo parduoti ar kitaip išplatinti įgytas narkotines medžiagas nuteistoji neturėjo, jas įgijo savo ir A. N. asmeniniams poreikiams tenkinti. Be to, nuteistoji pripažino padariusi jai inkriminuotą nusikalstamą veiką, ir šis pripažinimas skundžiamu nuosprendžiu buvo pagrįstai pripažintas jos atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Nors šias aplinkybes, kaip sudarančias pagrindą paskirti švelnesnę bausmę, nuteistoji I. J. nurodo savo apeliaciniame skunde, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, jos jau buvo įvertintos parenkant nuteistajai švelnesnės rūšies bausmę, todėl dar labiau švelninti nuteistosios teisinės padėties tais pačiais motyvais nėra pagrindo.

Konstatuodama šią išvadą, teisėjų kolegija pažymi, kad skundžiamu nuosprendžiu nuteistajai inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymas nebuvo atsitiktinis. Praeityje už įvairaus pobūdžio ir sunkumo nusikalstamų veikų padarymą ji buvo teista net dvylika kartų, paskutinį kartą – Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. lapkričio 17 d. baudžiamuoju įsakymu pagal BK 259 straipsnio 2 dalį (bausmę atlikusi). Jos nusikalstamas elgesys prasidėjo jai dar nesulaukus pilnametystės ir tęsiasi jau daugiau nei septyniolika metų, teigiama linkme jis nėra koreguojamas, vos atlikusi jai paskirtas bausmes nuteistoji daro naujas nusikalstamas veikas. Būtent toks nuteistosios elgesys pastebimas ir nagrinėjamu atveju. 2021 m. lapkričio 12 d. atlikusi Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2019 m. sausio 21 d. nuosprendžiu jai paskirtą laisvės atėmimo bausmę, vos po keturiolikos dienų, t. y. 2021 m. lapkričio 26 d., ji padarė naują skundžiamu nuosprendžiu jai inkriminuotą nusikalstamą veiką, ir tai apygardos teismui leido pagrįstai konstatuoti jos atsakomybę sunkinančią aplinkybę – nusikalstamą veiką padarė būdama recidyvistė (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas).

Atsižvelgdama į šių duomenų visumą, teisėjų kolegija įvertina ir tai, kad praeityje I. J. buvo ne tik teista, bet ir ne kartą bausta administracine tvarka, be kita ko, ir už administracinius nusižengimus, padarytus įkalinimo įstaigoje ir susijusius su neteisėtu narkotinių ar psichotropinių medžiagų vartojimu (t. 3, b. l. 64–66). Visa tai rodo, kad nuteistoji nėra linkusi koreguoti savo elgesio teigiama linkme, praeityje ji nesiėmė būtinų veiksmų narkotinių ar psichotropinių medžiagų vartojimui nutraukti, net ir atlikdama jai paskirtą laisvės atėmimo bausmę ji darė to paties pobūdžio pažeidimus, nors turėjo galimybę spręsti apeliaciniame skunde akcentuojamas priklausomybės problemas. Be to, nusikalstamos veikos padarymo metu nuteistoji niekur nedirbo (t. 3, b. l. 41–43), o praeityje buvę darbo santykiai, matomi LITEKO, nebuvo ilgalaikiai ir tęsėsi vos po kelis mėnesius. Svarbu ir tai, kad, būdama jauno amžiaus ir turėdama vos 7 klasių išsilavinimą, nuteistoji nesistengė įgyti specialybės. Teisėjų kolegijos vertinimu, visos šios aplinkybės leidžia spręsti, jog skundžiamu nuosprendžiu jai paskirta arešto bausmė nėra per griežta.

Bendrindamas skundžiamu nuosprendžiu pagal BK 259 straipsnio 1 dalį nuteistajai I. J. paskirtą bausmę su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. lapkričio 17 d. baudžiamuoju įsakymu jai paskirta 20 (dvidešimties) parų arešto bausme, bausmių bendrinimo klaidų apygardos teismas taip pat nepadarė. Atsižvelgdamas į praeityje jos buvusius teistumus ir jokių pastangų keisti savo gyvenimo būdą teigiama linkme nebuvimą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai parinkto griežtesnį visiško bausmių apėmimo bendrinimo būdą ir I. J. paskyrė galutinę subendrintą 80 (aštuoniasdešimties) parų arešto bausmę. Pagrindo jos keisti, įvertinusi pirmiau išdėstytas I. J. paskirtos bausmės individualizavimo klausimui tinkamai išspręsti reikšmingas aplinkybes, teisėjų kolegija neįžvelgia, o apeliaciniame skunde nuteistosios nurodytos aplinkybės dėl šios noro gydytis, nors ir sveikintinos, visgi yra tik deklaratyvios ir nesudaro pagrindo švelninti jai paskirtos bausmės.

Dėl nuteistajai A. N. paskirtos bausmės

Nuteistoji A. N. skundžiamu nuosprendžiu pagal BK 259 straipsnio 1 dalį buvo nuteista 60 (šešiasdešimties) parų arešto bausme. Nuteistoji, neneigdama savo kaltės dėl padarytos nusikalstamos veikos, nesutinka tik su jai paskirta bausme ir prašo ją sušvelninti, skiriant jai gydymą reabilitacijos centre, namų areštą arba intensyvią priežiūrą. Šie apeliantės argumentai yra nepagrįsti, todėl atmetami.

Kaip ir I. J. atveju, individualizuodamas A. N. skirtiną bausmę, pirmosios instancijos teismas nuosekliai laikėsi BK 259 straipsnio 1 dalyje ir BK 49 straipsnio 3 dalyje numatytų reikalavimų ir atsižvelgdamas į BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytus bausmės skyrimo pagrindus nuteistajai pagrįstai parinko švelnesnės rūšies BK 259 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą bausmę, jos dydį nustatydamas artimą BK 49 straipsnio 3 dalyje numatytam arešto bausmės, skiriamos už nusikaltimą, vidurkiui.

Kaip ir I. J., nuteistoji A. N. padarė vieną baigtą tyčinę nusikalstamą veiką, priskiriamą nesunkių nusikaltimų kategorijai. Nuteistoji pripažino padariusi jai inkriminuotą nusikalstamą veiką, ir šis pripažinimas skundžiamu nuosprendžiu buvo pagrįstai pripažintas jos atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Visgi vien tik šios aplinkybės, įvertinus praeityje pasireiškusį nuteistosios elgesį bei kitas neigiamai A. N. charakterizuojančias aplinkybes, nesudaro pagrindo skundžiamu nuosprendžiu jai paskirtos bausmės vertinti kaip aiškiai per griežtos ar neproporcingos jos neteisėtų veiksmų pavojingumui.

Bylos duomenimis nustatyta, kad nusikalstamas nuteistosios elgesys prasidėjo šiai dar nesulaukus pilnametystės ir tęsiasi jau daugiau nei dešimt metų. Iki skundžiamu nuosprendžiu jai inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo A. N. buvo teista net šešiolika kartų, be kita ko, ir už analogiškų nusikalstamų veikų, numatytų BK 259 straipsnio 1 ir 2 dalyse, padarymą. Paskutinį kartą ji nuteista Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. birželio 17 d. apkaltinamuoju nuosprendžiu pagal BK 183 straipsnio 3 dalį (bausmę atlikusi) (t. 2, b. l. 120–128). Praeityje A. N. buvo taikytos tiek švelnesnio pobūdžio bausmės – bauda, tiek ir kitos jos teisinę padėtį lengvinančios priemonės – laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas, tačiau teismo parodyto pasitikėjimo nuteistoji nepateisino, pažeidė bausmės vykdymo atidėjimo sąlygas ir toliau darė vis naujas nusikalstamas veikas. Analogiškas jos elgesys pastebimas ir nagrinėjamu atveju. 2021 m. vasario 18 d. išleista iš įkalinimo įstaigos, 2021 m. lapkričio 26 d. nuteistoji padarė naują, skundžiamu nuosprendžiu jai inkriminuotą, nusikalstamą veiką, be kita ko, esant neišnykusiam ir įstatymo nustatyta tvarka nepanaikintam teistumui, ir tai apygardos teismui leido pagrįstai pripažinti vieną jos atsakomybę sunkinančią aplinkybę – nusikalstamą veiką padarė būdama recidyvistė (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas).

Atsižvelgdama į tokių nuteistąją charakterizuojančių duomenų visumą, teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad praeityje ji buvo ne tik teista, bet ir ne kartą bausta administracine tvarka, be kita ko, ir už administracinius nusižengimus, padarytus įkalinimo įstaigoje ir susijusius su neteisėtu narkotinių ar psichotropinių medžiagų vartojimu (t. 2, b. l. 135–138). Be to, nusikalstamos veikos padarymo metu A. N. niekur nedirbo (t. 2, b. l. 134) ir jokio legalaus pragyvenimo šaltinio neturėjo, išėjusi iš įkalinimo įstaigos, prasmingo užimtumo nesiekė. Nors, LITEKO duomenimis, ji turi nepilnametį vaiką, gimusį 2012 m. spalio 30 d., tačiau Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 17 d. sprendimu jos, kaip motinos, valdžia savo sūnui buvo neterminuotai apribota, be kita ko, dėl to, kad jam buvo diagnozuotas abstinencijos sindromas dėl motinos narkomanijos, nuteistoji piktnaudžiavo narkotinėmis medžiagomis, išėjo iš namų palikusi vaiką namiškių priežiūrai, pati vaiku nesirūpino, jo neišlaikė ir su socialiniais darbuotojais dėl vaiko gerovės nebendravo. Visos šios aplinkybės neigiamai charakterizuoja nuteistąją, rodo, kad ji nesistengia pasitaisyti ir didesnių pastangų dėl savo elgesio korekcijos nededa, todėl spręsti, kad skundžiamu nuosprendžiu jai paskirta arešto bausmė yra per griežta, nėra jokio objektyvaus pagrindo.

Nors skundžiamu nuosprendžiu A. N. inkriminuota nusikalstama veika yra susijusi su neteisėtu disponavimu narkotinėmis medžiagomis, neturint tikslo jų platinti, o apeliaciniame skunde nuteistoji išreiškia norą gydytis nuo jos pripažįstamos narkotinių ar psichotropinių medžiagų priklausomybės, tačiau šie A. N. ketinimai, įvertinus praeityje jos buvusį elgesį, vertintini kaip deklaratyvūs. Bylos duomenimis, psichikos ir elgesio sutrikimai vartojant opioidus, priklausomybės sindromas (F11.2) A. N. buvo diagnozuoti dar 2006 m. sausio 6 d., todėl ji buvo konsultuojama ir gydoma Respublikiniame priklausomybės ligų centre (t. 2, b. l. 139). Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad po suteikto gydymo A. N. buvo net kelis kartus teista už neteisėtą disponavimą narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis, neturint tikslo jų platinti, dėl narkotinių ar psichotropinių medžiagų vartojimo ir jo nulemto nuteistosios elgesio buvo neterminuotai apribota jos, kaip motinos, valdžia savo vaikui, akivaizdu, kad nuteistajai suteiktas gydymas nebuvo veiksmingas, realių ir pakankamų pastangų, siekdama atsikratyti savo priklausomybės, ji nedėjo. Visa tai teisėjų kolegijai leidžia spręsti, kad nuteistajai paskirta bausmė nėra per griežta ir jos švelninti dėl nuteistosios išreikštų, bet realių pastangų neatspindinčių ketinimų gydytis nėra pagrindo.

Skundžiamu nuosprendžiu pagal BK 259 straipsnio 1 dalį nuteistajai A. N. paskirta bausmė, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 3, 9 dalimis, BK 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto a papunkčiu, buvo subendrinta su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. birželio 17 d. nuosprendžiu jai paskirta subendrinta 3 (trijų) mėnesių laisvės atėmimo bausme, skiriant jai galutinę subendrintą 5 (penkių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę, į kurią įskaitytas jos laikino sulaikymo laikas ir bausmės laikas, atliktas pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. birželio 17 d. nuosprendį. Atsižvelgiant į šiame teismo sprendime jau aptartus ir nuteistąją charakterizuojančius duomenis apie jos teistumus, pastangų keisti savo gyvenimo būdą teigiama linkme nebuvimą, pirmosios instancijos teismo paskirta galutinė subendrinta laisvės atėmimo bausmė nėra per griežta, atitinka nuteistosios pavojingumą, teisingumo bei proporcingumo principų nepažeidžia, todėl paliekama nepakeista.

Dėl nuteistojo V. L. veiksmų teisinio vertinimo ir jam paskirtos bausmės

Skundžiamu nuosprendžiu V. L. buvo pripažintas kaltu pagal BK 259 straipsnio 1 dalį, 260 straipsnio 1 dalį ir 3 dalį ir, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu, nuteistas subendrinta 10 (dešimties) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausme. Savo kaltės dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų, numatytų BK 259 straipsnio 1 dalyje ir 260 straipsnio 1 dalyje, apeliaciniame skunde nuteistasis neginčija, tačiau teigia, kad jo veiksmai iš E. L. įgijus 0,027902 g narkotinės medžiagos – karfentanilio, šią narkotinę medžiagą laikius ir gabenus automobiliu, buvo nepagrįstai kvalifikuoti pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, nes 0,027902 g narkotinės medžiagos – karfentanilio – kiekis neatitinka Rekomendacijose numatyto labai didelio šios narkotinės medžiagos kiekio. Šie apelianto teiginiai neatitinka nustatyto teisinio reglamentavimo, todėl atmetami kaip nepagrįsti.

Ginčo dėl to, kad 2021 m. gruodžio 8 d. nuteistasis V. L. už ne mažiau kaip 1 277 Eur iš nuteistojo E. L. įgijo 0,027902 g narkotinės medžiagos – karfentanilio, nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nėra. (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato 1-ojo veiklos skyriaus vyriausiojo tyrėjo G. G. 2022 m. gruodžio 10 d. tarnybiniame pranešime nurodyta, kad V. L. asmens kratos metu buvo surastas polietileninis maišelis galimai su narkotine medžiaga – karfentaniliu, apie 45 g (t. 4, b. l. 7–8). Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro 2022 m. vasario 2 d. specialisto išvadoje Nr. IBPS-V-281278-22 nustatyta, kad gelsvos spalvos medžiagos iš bespalvės plastikinės plėvelės pakuotės, 2021 m. gruodžio 8 d. rastos V. L. asmens kratos metu, sudėtyje yra narkotinės medžiagos – karfentanilio, kurios masė yra 0,027902 g (t. 4, b. l. 73–79). Šių aplinkybių, kaip, beje, ir asmens kratos metu pas jį rasto narkotinės medžiagos – karfentanilio – kiekio, atitinkančio 0,027902 g, apeliaciniame skunde iš esmės neginčija ir nuteistasis V. L..

Rekomendacijose nustatyta, kad labai didelis narkotinės medžiagos – karfentanilio – kiekis atitinka ne 0,18 g, kuriuos savo apeliaciniame skunde nurodo nuteistasis, bet 0,018 g ir daugiau. Taigi, įvertinus pas nuteistąjį V. L. jo asmens kratos metu rastos narkotinės medžiagos – karfentanilio – kiekį, atitinkantį 0,027902 g, pagrįstai spręstina, kad jis viršija labai didelį narkotinės medžiagos – karfentanilio – kiekį, todėl nuteistojo V. L. veiksmai buvo pagrįstai kvalifikuoti pagal BK 260 straipsnio 3 dalį.

Nuteistojo V. L. apeliaciniame skunde keliamas ir pagal BK 260 straipsnio 3 dalį jam paskirtos bausmės švelninimo klausimas. Nors šis klausimas, sprendžiant iš apeliacinio skundo motyvų, iš esmės susijęs su kitu nuteistojo prašymu – jo veiksmus, kvalifikuotus pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, perkvalifikuoti pagal BK 260 straipsnio 2 dalį, kuris šia nutartimi atmetamas kaip nepagrįstas, tačiau, siekdama tinkamo ir išsamaus nuteistojo apeliacinio skundo išnagrinėjimo, įvertinusi ir prokuroro apeliaciniame skunde keliamą klausimą dėl per švelnios nuteistajam V. L. paskirtos bausmės, teisėjų kolegija pasisako dėl nuteistajam paskirtos bausmės iš esmės, apeliantų argumentais neapsiribodama.

Nuteistasis V. L. padarė tris baigtas nusikalstamas veikas, priskiriamas nesunkių (BK 259 straipsnio 1 dalis), sunkių (BK 260 straipsnio 1 dalis) ir labai sunkių (BK 260 straipsnio 3 dalis) nusikaltimų kategorijoms. Visi nusikaltimai padaryti tiesiogine tyčia ir yra susiję su neteisėtu disponavimu narkotinėmis medžiagomis. Žalingų padarinių dėl BK 260 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo analizuojamu atveju nekilo – nuteistojo V. L. įgytos narkotinės medžiagos netrukus po jų įgijimo surastos ir nebuvo išplatintos. Be to, nuteistasis prisipažino padaręs jam inkriminuotas nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai dėl to gailisi, ir tai skundžiamu nuosprendžiu buvo pagrįstai pripažinta jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Vertinant nuteistojo asmenybę pažymėtina, kad nusikalstamų veikų padarymo metu nuteistasis šeimos nebuvo sukūręs, aiškios nuolatinės gyvenamosios vietos neturėjo (jo deklaruota gyvenamoji vieta – (duomenys neskelbtini) miesto savivaldybė), niekur nedirbo ir oficialaus pragyvenimo šaltinio neturėjo. Iš LITEKO esančios informacijos matyti, kad nuteistasis yra dirbęs vos keturiose įmonėse, visais atvejais jo darbo santykiai buvo trumpalaikiai ir truko vos po kelis mėnesius. Paskutinėje darbovietėje (duomenys neskelbtini), kurioje nuteistasis įsidarbino 2019 m. rugpjūčio 21 d., jis dirbo vos kiek daugiau nei vieną mėnesį iki 2019 m. rugsėjo 30 d. Remiantis nuteistojo V. L. pirmosios instancijos teisme duotų parodymų visuma, nusikalstamų veikų padarymo metu jis turėjo priklausomybę nuo narkotinių ar psichotropinių medžiagų, kuriai patenkinti jam kasdien reikėjo 5 g. Vis dėlto aktyvių pastangų pakeisti savo gyvenimo būdą ir gydytis nuo šios priklausomybės jis nesiėmė – į Respublikinį priklausomybės ligų centrą per penkerius metus dėl gydymo ar konsultacijos nesikreipė (t. 5, b. l. 145), VšĮ (duomenys neskelbtini) miesto psichikos sveikatos centre gydomas taip pat nebuvo (t. 5, b. l. 144).

Teisėjų kolegija sutinka su prokuroro argumentu, kad skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam V. L. inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymas nebuvo atsitiktinis. Iš byloje esančių duomenų visumos matyti, kad už įvairaus pobūdžio ir sunkumo nusikalstamų veikų padarymą jis buvo teistas net trylika kartų (t. 5, b. l. 100–111), dar vieną kartą buvo nuteistas po skundžiamu nuosprendžiu jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. sausio 27 d. nuosprendžiu, įsiteisėjusiu 2023 m. spalio 4 d. (LITEKO duomenys). Tai teisėjų kolegijai leidžia spręsti, kad nuteistasis yra linkęs nusikalsti ir nesistengia pasitaisyti. Be to, skundžiamu nuosprendžiu jam inkriminuotas nusikalstamas veikas V. L. padarė esant neišnykusiam ir įstatymo nustatyta tvarka nepanaikintam teistumui, ir tai apygardos teismui leido pagrįstai pripažinti vieną jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę – nusikalstamas veikas padarė būdamas recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Vis dėlto įvertinus praeityje buvusius nuteistojo teistumus matyti, kad asmuo dažniausiai buvo teisiamas už turtinius nusikaltimus ir tik vieną kartą buvo pripažintas kaltu už baudžiamojo nusižengimo, susijusio su neteisėtu disponavimu narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis, padarymą, o tai rodo, kad skundžiamu nuosprendžiu jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymas, susijęs su disponavimu dideliais ir labai dideliais narkotinių ar psichotropinių medžiagų kiekiais arba jų platinimu, iki šioje byloje nustatytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 260 straipsnio 3 dalyje, padarymo nebuvo jam būdingas, todėl vien tik buvę nuteistojo teistumai nesudaro pagrindo griežtinti nuteistajam už šią veiką paskirtos bausmės (to apeliaciniu skundu neprašo ir prokuroras, nes, formuluodamas prašymą dėl nuteistajam paskirtų bausmių, valstybės kaltintojas prašo paskirti tokią pačią bausmę, kokią paskyrė pirmosios instancijos teismas, – 10 (dešimties) metų laisvės atėmimą).

Atsižvelgiant į buvusius nuteistojo teistumus, skundžiamu nuosprendžiu buvo sprendžiamas klausimas ir dėl jo pripažinimo pavojingu recidyvistu, tačiau apygardos teismas, įvertinęs V. L. asmenybės pavojingumą, ypatingo nuteistojo pavojingumo neįžvelgė ir pavojingu recidyvistu jo nepripažino. Su tokiu apygardos teismo sprendimu prokuroras apeliaciniame skunde nesutinka ir gana lakoniškai teigia, kad V. L. nusikalto būdamas recidyvistas, be to, nepaisydamas daugkartinių teistumų, jis nerodo jokio noro taisytis ir tik atlikęs jam paskirtas laisvės atėmimo bausmes daro naujus nusikaltimus.

Vertinant šiuos prokuroro argumentus visų pirma pažymėtina, kad pagal BK 27 straipsnio 2 dalį nusikaltimų recidyvas yra pavojingas, o nusikaltimus padaręs asmuo teismo gali (neprivalo) būti pripažintas pavojingu recidyvistu, jeigu nustatomos šio BK straipsnio 2 dalies 1–4 punktuose numatytos sąlygos (visos arba bent viena iš jų) – jeigu šis asmuo: 1) turėdamas neišnykusį teistumą už labai sunkų nusikaltimą, padaro naują labai sunkų nusikaltimą; 2) būdamas recidyvistas, padaro naują labai sunkų nusikaltimą; 3) būdamas recidyvistas, jeigu bent vienas iš sudarančių recidyvą nusikaltimų yra labai sunkus, padaro naują sunkų nusikaltimą; 4) turėdamas tris teistumus už sunkius nusikaltimus, padaro naują sunkų nusikaltimą. Nustatęs bent vieną iš šių alternatyvių sąlygų, teismas, vadovaudamasis dar ir BK 27 straipsnio 3 dalies nuostatomis, „priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį už paskutinį nusikaltimą, atsižvelgęs į kaltininko asmenybę, nusikalstamų ketinimų įvykdymo laipsnį, į dalyvavimo darant nusikaltimus pobūdį ir kitas bylos aplinkybes, asmenį gali pripažinti pavojingu recidyvistu“.

Minėta, kad iki skundžiamo nuosprendžio priėmimo nuteistasis V. L. buvo teistas net trylika kartų: 1) 1993 m. birželio 24 d. pagal nuo 1961 m. galiojusio Baudžiamojo kodekso (toliau – 1961 m. BK) 146 straipsnio 2 dalį; 2) 1995 m. kovo 23 d. pagal 1961 m. BK 16 straipsnį, 146 straipsnio 2 dalį, 16 straipsnį, 146 straipsnio 3 dalį, 146 straipsnio 2 dalį, 146 straipsnio 3 dalį; 3) 1997 m. gruodžio 1 d. pagal 1961 m. BK 16 straipsnio 2 dalį, 271 straipsnio 3 dalį; 4) 1998 m. kovo 25 d. pagal 1961 m. BK 16 straipsnio 2 dalį, 272 straipsnio 2 dalį; 5) 2003 m. kovo 14 d. pagal 1961 m. BK 271 straipsnio 2 dalį; 6) 2003 m. gruodžio 2 d. pagal BK 24 straipsnio 3 dalį, 180 straipsnio 1 dalį; 7) 2007 birželio 14 d. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį; 8) 2008 m. kovo 13 d. pagal BK 180 straipsnio 1 dalį; 9) 2008 m. gruodžio 11 d. pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą, 180 straipsnio 1 dalį, 302 straipsnio 1 dalį, 22 straipsnio 2 dalį, 214 straipsnio 1 dalį, 146 straipsnio 2 dalį; 10) 2016 m. liepos 20 d. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 2 dalį; 11) 2016 m. spalio 18 d. pagal BK 259 straipsnio 2 dalį; 12) 2019 m. gruodžio 17 d. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį; 13) 2021 m. gegužės 28 d. pagal BK 180 straipsnio 2 dalį. Dar vieną kartą nuteistasis V. L. buvo nuteistas jau po skundžiamu nuosprendžiu jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. sausio 27 d. nuosprendžiu, įsiteisėjusiu 2023 m. spalio 4 d., pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį, 180 straipsnio 3 dalį, 178 straipsnio 2 dalį, 289 straipsnį, 214 straipsnio 1 dalį, 215 straipsnio 1 dalį (LITEKO duomenys).

Iš paminėtų duomenų matyti, kad Vilniaus apygardos teismo 2008 m. gruodžio 11 d. nuosprendžiu V. L., be kita ko, buvo nuteistas ir už labai sunkaus nusikaltimo, numatyto BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punkte, padarymą. Šiuo nuosprendžiu nuteistajam buvo paskirta 8 (aštuonerių) metų laisvės atėmimo bausmė, kurią asmuo atliko 2015 m. lapkričio 26 d. Pagal BK 97 straipsnio 3 dalies 3 punkto c papunktį turinčiais teistumą laikomi asmenys, nuteisti už tyčinius nusikaltimus ir realiai atlikę paskirtą bausmę, – bausmės atlikimo laikotarpiu ir po bausmės atlikimo arba atleidimo nuo bausmės atlikimo, aštuonerius metus, jeigu jie nuteisti už labai sunkų nusikaltimą. Toks teistumo laiko skaičiavimas teisėjų kolegijai leidžia spręsti, kad nuteistojo V. L. teistumas už labai sunkaus nusikaltimo, numatyto BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punkte, padarymą pagal bendrąsias teistumo terminų skaičiavimo taisykles turėjo išnykti 2023 m. lapkričio 26 d. (nuteistasis bausmę už minėtą nusikalstamą veiką atliko 2015 m. lapkričio 26 d.). Tačiau, įvertinus tai, kad po šios nusikalstamos veikos padarymo, vis dar turėdamas neišnykusį teistumą, asmuo padarė naujas nusikalstamas veikas, nuteistojo teistumas pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą vis dar nėra išnykęs (BK 97 straipsnio 8 dalis).

Iš visų šių duomenų matyti, kad nuteistasis V. L., turėdamas neišnykusį teistumą už labai sunkų nusikaltimą, padarė naują skundžiamu nuosprendžiu jam inkriminuotą labai sunkų nusikaltimą (BK 27 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Be to, paminėti duomenys patvirtina, kad V. L., būdamas recidyvistas (teistas už tyčinį nusikaltimą, kurį padarė būdamas nepilnametis, jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka), padarė naują labai sunkų nusikaltimą (BK 27 straipsnio 2 dalies 2 punktas) ir būdamas recidyvistas, jeigu bent vienas iš sudarančių recidyvą nusikaltimą yra labai sunkus (nuteistojo teistumas pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą), padarė naują sunkų (BK 260 straipsnio 1 dalis) nusikaltimą (BK 27 straipsnio 2 dalies 3 punktas).

Tai sudaro formalų pagrindą taikyti nuteistajam BK 27 straipsnio 2 dalies nuostatas ir pripažinti jį pavojingu recidyvistu. Tačiau vien tik formalus BK 27 straipsnio 2 dalyje numatytų pavojingo recidyvo sąlygų konstatavimas savaime nelemia asmens pripažinimo pavojingu recidyvistu. Teismai privalo tokį savo sprendimą pagrįsti įstatyme nurodytomis aplinkybėmis. Iš BK 27 straipsnio 3 dalies matyti, kad teismas, spręsdamas asmens pripažinimo pavojingu recidyvistu klausimą, apkaltinamajame nuosprendyje už paskutinį nusikaltimą privalo įvertinti kaltininko asmenybę, nusikalstamų ketinimų įvykdymo laipsnį, jo dalyvavimo darant nusikaltimus pobūdį ir kitas bylos aplinkybes. Teismų praktikoje, taikant BPK normas, kuriomis reglamentuojamas nuosprendžio surašymas, laikomasi nuostatų, kad teismo sprendimas dėl pripažinimo pavojingu recidyvistu turi būti aiškiai išdėstytas, o apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje po kvalifikavimo motyvų teismas turi surašyti ne tik įstatymo formuluotes, bet ir motyvuotas išvadas dėl konkrečios BK 27 straipsnio 2 dalyje numatytos sąlygos pripažinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-300/2012).

Paminėto teisinio reglamentavimo ir jį papildančios teismų praktikos kontekste sprendžiant, ar yra pagrindas asmenį pripažinti pavojingu recidyvistu, be jau aptartų nuteistojo asmenybę charakterizuojančių duomenų (žr. šio sprendimo 51 ir 52 pastraipas), būtina įvertinti ir praeityje buvusių bei skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam inkriminuotų nusikalstamų veikų pobūdį. Kaip matyti iš praeityje buvusių nuteistojo V. L. teistumų, už labai sunkaus nusikaltimo padarymą jis buvo nuteistas tik vieną kartą daugiau nei prieš penkiolika metų Vilniaus apygardos teismo 2008 m. gruodžio 11 d. nuosprendžiu. Kitais atvejais jis buvo teisiamas už nesunkių ir apysunkių, dažniausiai turtinių nusikaltimų, vieną kartą – už baudžiamojo nusižengimo, numatyto BK 259 straipsnio 2 dalyje, padarymą. Nors po V. L. nuteisimo Vilniaus apygardos teismo 2008 m. gruodžio 11 d. nuosprendžiu iki skundžiamo nuosprendžio priėmimo dienos jis buvo nuteistas dar penkis kartus (paskutinis teistumas – Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. sausio 27 d. nuosprendžiu), tačiau tik dviem paskutiniais nuosprendžiais jam buvo paskirta reali laisvės atėmimo bausmė. Kitais atvejais apsiribota alternatyviomis bausmėmis – areštu ar laisvės apribojimu (vėliau pakeistas į areštą), taip pabrėžiant mažesnį nuteistojo pavojingumą. Nagrinėjamo klausimo kontekste svarbu ir tai, kad skundžiamu nuosprendžiu jam inkriminuotas nusikalstamas veikas V. L. padarė pirmą kartą. Praeityje dėl narkotinių ar psichotropinių medžiagų platinimo, disponavimo dideliais ar labai dideliais jų kiekiais jis teisiamas nebuvo, ir tai teisėjų kolegijai leidžia pritarti pirmosios instancijos teismo išvadai dėl pasikartojančio nuteistojo nusikalstamo elgesio, susijusio su disponavimu narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis, bei pagrindo pripažinti nuteistąjį pavojingu recidyvistu nebuvimo (kaip minėta, pasikartojantis nuteistojo nusikalstamų veikų pobūdį galima įžvelgti darant nusikalstamas veikas nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams, tačiau šiose bylose, priešingai nei nagrinėjamoje byloje, nuteistojo pripažinimo pavojingu recidyvistu klausimas valstybės kaltintojų nebuvo keliamas ir nespręstas).

Atsižvelgdama į šių duomenų visumą, nuteistojo padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, jų kiekį ir pavojingumą, jo asmenybę, įvertinusi praeityje buvusius nuteistojo teistumus bei tai, kad už analogiškų nusikaltimų padarymą V. L. teistas nebuvo, atsižvelgdama ir į baudžiamojo įstatymo, kuriame nustatyta atsakomybė už nuteistajam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymą, griežtumą, teisėjų kolegija neįžvelgia aiškaus pagrindo sutikti su prokuroro prašymu nuteistąjį V. L. pripažinti pavojingu recidyvistu (atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad teisėjų kolegija apeliacinio proceso metu neturėjo galimybės išklausyti nuteistojo pozicijos, nes siekdama užtikrinti kitų proceso dalyvių interesus nutarė nagrinėti bylą nedalyvaujant nuteistajam V. L.).

Teisėjų kolegija neįžvelgia jokių klaidų ir dėl nuteistajam V. L. paskirtos subendrintos bausmės (kaip jau minėta, prokuroras neprašo griežtinti nuteistajam paskirtų bausmių už atskiras nusikalstamas veikas, jis nesutinka tik su galutinės subendrintos nuteistajam paskirtos laisvės atėmimo bausmės dydžiu, prašydamas skirti nuteistajam griežtesnę bausmę). Prokuroras, grįsdamas savo prašymą skirti griežtesnę subendrintą bausmę nuteistajam, iš esmės jokių naujų pirmosios instancijos teismo neįvertintų aplinkybių nenurodo.

Iš skundžiamo nuosprendžio rezoliucinės dalies matyti, kad pirmosios instancijos teismas pirmiausia subendrino bausmes, nuteistajam V. L. paskirtas už nusikalstamas veikas, numatytas BK 259 straipsnio 1 dalyje ir BK 260 straipsnio 1 dalyje (šios bausmės subendrintos apėmimo būdu, nes šiuo atveju nustatyta ideali nusikalstamų veikų sutaptis) ir šią subendrintą bausmę – 2 (dvejų) metų laisvės atėmimą – dalinio sudėjimo būdu subendrino su griežtesne bausme, paskirta pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, prie 10 (dešimties) metų laisvės atėmimo bausmės pridėdamas 6 (šešių) mėnesių dalį iš subendrintos 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausmės. Tokia nuteistajam pridedamos bausmės dalis, įvertinus tiek griežtą 10 (dešimties) metų laisvės atėmimo bausmės dydį, tiek bendrą 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausmės dydį, nustatytą už nusikalstamas veikas, numatytas BK 259 straipsnio 1 dalyje ir BK 260 straipsnio 1 dalyje, nelaikytina per maža ir atitinka tiek nuteistojo padarytų nusikalstamų veikų, tiek ir jo paties asmenybės pavojingumą, parinkta įvertinus bausmei skirti reikšmingas aplinkybes, todėl pagrindo jos keisti teisėjų kolegija neįžvelgia.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pagal prokuroro prašymą, net ir parinkus griežtesnį – visiško sudėjimo – bausmių bendrinimo būdą, nėra pagrindo paskirti nuteistajam V. L. prokuroro apeliaciniame skunde prašomos 13 (trylikos) metų laisvės atėmimo bausmės, nes tokiu atveju, t. y. net taikant visišką bausmių sudėjimą, maksimali nuteistajam skirtina bausmė galėtų siekti 12 (dvylika) metų laisvės atėmimo. Tai rodo, kad prokuroro apeliaciniame skunde pateiktas prašymas griežtinti nuteistajam paskirtą bausmę ne tik nepagrįstas, bet ir iš esmės klaidingas, todėl teisėjų kolegija, įvertinusi visas pirmiau aptartas bausmei skirti reikšmingas aplinkybes, neturi pagrindo su juo sutikti.

Iš skundžiamo nuosprendžio turinio taip pat matyti, kad nuteistajam paskirta subendrinta 10 (dešimties) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė, vadovaujantis BK 64 straipsnio 3 dalimi, dalinio sudėjimo būdu buvo subendrinta su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gegužės 28 d. nuosprendžiu nuteistajam paskirtos ir neatliktos bausmės dalimi, prie 10 (dešimties) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmės pridedant minimalią, t. y. 3 (trijų) mėnesių, nuteistojo neatliktos bausmės dalį. Pagrindo manyti, kad tokia pridedamos bausmės dalis neatitinka baudžiamojo įstatymo reikalavimų ar yra per maža, teisėjų kolegija taip pat neįžvelgia. Prokuroro apeliacinio skundo prašymo kontekste pažymėtina, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gegužės 28 d. nuosprendžiu nuteistajam buvo paskirta 2 (dvejų) metų 3 (trijų) mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Šią bausmę nuteistasis pradėjo atlikti 2021 m. gruodžio 10 d. ir iš laisvės atėmimo vietos buvo paleistas 2023 m. rugpjūčio 14 d., jam pritaikius lygtinio paleidimo iš laisvės atėmimo vietos institutą, nuteistajam neatlikus 6 (šešių) mėnesių 23 (dvidešimt trijų) dienų laisvės atėmimo bausmės. Taigi, didžiąją Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gegužės 28 d. nuosprendžiu jam paskirtos bausmės dalį nuteistasis jau buvo atlikęs, todėl skundžiamu nuosprendžiu pridėta V. L. neatliktos bausmės dalis – 3 (trys) mėnesiai – nėra aiškiai per maža, nei ją vertinant atskirai, nei bendrame nuteistajam paskirtos 10 (dešimties) metų 9 (devynių) mėnesių laisvės atėmimo bausmės kontekste.

Dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų priteisimo

Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme buvo gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus 2024 m. vasario 20 d. pažyma Nr. APD-2024-01994, kuria prašoma iš nuteistosios A. N. valstybės naudai priteisti 225 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų dėl būtinojo gynėjo dalyvavimo apeliacinės instancijos teisme.

Pagal BK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatyme nustatyta tvarka. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtinojo gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-63-648/2016, Nr. 2K-406-507/2016, Nr. 2A-2-458/2021), taip pat koks yra gynėjo paskyrimo kaltinamajam teisinis pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-322/2014, Nr. 2K-338/2014, Nr. 2K-46-895/2015).

Baudžiamoji byla apeliacine tvarka buvo nagrinėjama pagal nuteistųjų E. L., I. J., A. N., V. L. ir prokuroro apeliacinius skundus, taigi, apeliacinis procesas vyko ir nuteistosios A. N. iniciatyva. Ji neginčijo faktinių bylos aplinkybių ir apeliaciniu skundu prašė sušvelninti jai paskirtą bausmę. Nuteistosios apeliaciniame skunde nebuvo išreikštas pageidavimas dalyvauti teismo posėdyje, nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, ar skirti jai gynėją. Vis dėlto pagal BPK 322 straipsnio 1 dalį nuteistojo gynėjo dalyvavimas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teismo posėdyje buvo būtinas, todėl bylą nagrinėjusiosios apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos iniciatyva nuteistajai A. N. buvo paskirtas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos parinktas gynėjas. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šias aplinkybes, taip pat įvertindama ir prastą nuteistosios turtinę padėtį (niekur nedirba ir jokio oficialaus turto neturi), sutinka su nuteistosios gynėjo teisme išsakyta pozicija dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų nepriteisimo, nes nagrinėjamu atveju toks sprendimas nebūtų proporcingas ir teisingas.

Be to, 2024 m. balandžio 16 d. Lietuvos apeliaciniame teisme gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2024 m. balandžio 16 d. pažyma Nr. APD-2024-04121, kuria prašoma iš nuteistosios I. J. valstybės naudai priteisti 225 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų dėl būtinojo gynėjo dalyvavimo apeliacinės instancijos teisme. Ši pažyma pateikta pavėluotai ir teisėjų kolegijai jau išėjus į pasitarimų kambarį priimti procesinio sprendimo, todėl proceso dalyviai dėl jos neturėjo galimybės pasisakyti. Tokio prašymo kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad advokatas V. Kirpičnikovas nuteistosios I. J. gynėju buvo paskirtas 2024 m. vasario 20 d., o teismo posėdis, kurio metu buvo išnagrinėta baudžiamoji byla, vyko 2024 m. balandžio 4 d., todėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba turėjo pakankamai laiko pateikti tokį prašymą laiku. Įvertinus šių duomenų visumą, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažymoje pareikštas prašymas iš nuteistosios I. J. valstybės naudai priteisti 225 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų dėl būtinojo gynėjo dalyvavimo apeliacinės instancijos teisme paliekamas nenagrinėtas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 106 straipsnio 2 dalimi,

nutaria:

Nuteistųjų E. L., I. J., A. N., V. L. ir Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros prokuroro G. J. apeliacinius skundus atmesti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymo priteisti 225 Eur (du šimtus dvidešimt penkis eurus) antrinės teisinės pagalbos išlaidų iš nuteistosios A. N. netenkinti ir prašomų išlaidų nepriteisti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymą priteisti 225 Eur (du šimtus dvidešimt penkis eurus) antrinės teisinės pagalbos išlaidų iš nuteistosios I. J. palikti nenagrinėtą.