- Teismas
- Šiaulių apylinkės teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-09-11
- Bylos Nr.
- e2FB-11774-1028/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-70-3-06831-2014-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Silvijus Balčytis
Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų teisėjas Silvijus Balčytis, sekretoriaujant Editai Petrevičienei, dalyvaujant bankrutuojantiems asmenims M. Z. ir L. Z., žodinio proceso tvarka civilinėje byloje išnagrinėjęs bankroto administratoriaus prašymą,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
Šiaulių apylinkės teismas 2015-02-23 M. Z. ir L. Z. iškėlė bankroto bylą. 2015-09-16 buvo patvirtintas mokumo atkūrimo planas.
Teisme gautas bankroto administratoriaus prašymas dėl patikslinto mokumo atkūrimo plano patvirtinimo. Jame nurodoma, kad antrajame kreditorių susirinkime nebuvo patvirtintas M. Z. ir L. Z. patikslintas mokumo atkūrimo planas. Bankroto administratorius prašo patvirtinti patikslintą mokumo atkūrimo planą.
Šalies argumentai
Kreditorius AB SEB bankas prašyme teismui nurodė nesutinkantis, kad būtų patvirtintas patikslintas mokumo atkūrimo planas.
Žemesnės instancijos teismas
Bankroto administratorius neprieštarauja, kad būtų patvirtintas patikslintas mokumo atkūrimo planas.
Teismo posėdžio metu L. Z. nurodė, kad šeimos gaunamos pajamos ateityje sumažės, kadangi pasibaigs pajamos iš papildomo jai priskirto darbo, už kurį gaudavo 20 procentų priedą, policijoje taip pat nebėra galimybės užsidirbti papildomų pajamų dėl viršvalandžių.
Teismo posėdžio metu M. Z. nurodė, kad dirba statybinius darbus, būna bent du mėnesiai per metus, kai darbo nėra. Dėl to, kad yra bankrutuojantis asmuo, verslo srityje sudėtinga investavimui gauti paskolą, sudaryti sandorius.
Motyvuojamoji dalis
Prašymas tenkintinas.
Žemesnės instancijos teismas
Šiaulių apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. 2FB-989-772/2015 2015-02-23 M. Z. ir L. Z. iškėlė bankroto bylą. 2015-09-16 buvo patvirtintas mokumo atkūrimo planas, parengtas penkerių metų laikotarpiui. Bankrutuojantys asmenys pateikė teismui patikslintą planą, kuris parengtas trejų metų laikotarpiui, plane taip pat numatyta padidinti bankrutuojančių asmenų būtinųjų poreikių sumą bei kreditoriams kas mėnesį mokėtiną sumą.
Bankroto administratorius išvadoje dėl patikslinto plano nurodė, kad plano struktūra atitinka FABĮ keliamus reikalavimus, bankroto administratoriaus išlaidų sąmata nesikeičia ir išlieka ta pati, sutrumpinus plano įgyvendinimo terminą administravimo išlaidos bus mokamos tik iki bankroto proceso pabaigos, bankrutuojantys asmenys turi teisę prašyti sutrumpinti plano trukmę.
Pagrindinis ir iš esmės vienintelis kreditorius AB SEB bankas patikslintam planui nepritaria iš esmės todėl, kad nesutinka su trejų metų trukmės planu. AB SEB bankas sutinka padidinti bankrutuojančių asmenų būtiniems poreikiams skirtų lėšų sumą iki 900 Eur, kreditorių reikalavimų tenkinimui skiriant ne mažiau kaip 305 Eur, taip pat su nekilnojamojo turto pardavimo tvarka. Balsuodamas prieš plano tvirtinimą kreditorius taip pat buvo nurodęs nesutikimą su papildomomis administravimo išlaidomis.
Plano pakeitimai svarstomi ir tvirtinami ta pačia tvarka kaip ir planas (LR Fizinių asmenų bankroto įstatymo 8 str. 13 d.). Teismas, gavęs kreditorių susirinkimo protokolą ir plano projektą su išvada, žodinio proceso tvarka priima nutartį dėl plano, jei kreditorių susirinkimas nepritaria plano projektui (LR Fizinių asmenų bankroto įstatymo 8 str. 6 d.).
Bankrutuojantys asmenys jau ilgą laiką vykdo mokumo atkūrimo planą. Patikslintame plane vietoje 800 Eur nurodoma 900 Eur suma, kurią norima skirti asmenų būtiniesiems poreikiams. Bankrutuojantys asmenys nurodo, kad vidutiniškai būtent tokia suma išlaidų ir susidaro. Bankrutuojantys asmenys nurodė, kad augant vaikui, auga išlaidų suma, susijusi su vaiko išlaikymu, taip pat šildymo sezono metu ypatingai padidėja išlaidos būsto šildymui. Bankrutuojantys asmenys pateikė poreikių lentelę (b. l. 4), kurioje yra detalizuotos išlaidos jiems bei vaikui. Iš su 2015-09-16 patvirtintu mokumo atkūrimo planu teiktos poreikių lentelės matyti, kad išlaidos vaikui sudaro 260 Eur, bankrutuojantiems asmenims – po 270 Eur (civ. byla e2FB-8574-772/2017, 4 t., 6 l.). Prie patikslinto plano pridėtoje poreikių lentelėje vaikui numatyta skirti 246 Eur, bankrutuojantiems asmenims – po 327 Eur, nurodant padidėjusiomis išlaidas būstui, higienos reikmenims, aprangai. Iš esmės su nurodytomis sumomis galima sutikti, kadangi suaugusiems dirbantiems asmenims yra būtinos nemažos lėšos kasdieniams poreikiams tenkinti, o anksčiau numatyta 270 Eur suma yra itin nedidelė atsižvelgiant į bankrutuojančių asmenų darbo pobūdį, socialinį statusą. Pažymėtina, kad ir vaiko išlaikymui skirta 246 Eur suma tikrai nėra didelė, teismų praktikoje vaiko poreikiai neretai vertinami gerokai didesnėmis sumomis. Taigi, teismo vertinimu, nurodyta 900 Eur suma trijų asmenų šeimos poreikiams patenkinti yra tikrai adekvati, nėra didelė, todėl pagrįsta.
Kaip matyti iš patikslinto plano, bankroto administratoriui neskiriama papildoma suma, paliekant kas mėnesį 50 Eur sumą (b. l. 46). Tokia pati apmokėjimo tvarka buvo numatyta ir 2015-09-16 patvirtintame mokumo atkūrimo plane (civ. byla e2FB-8574-772/2017, 4 t., 11 l.). Taigi, iš esmės bankroto administratoriaus darbo apmokėjimo tvarka nesikeičia.
Patikslintame mokumo atkūrimo plane bankrutuojantys asmenys numatė skirti kreditoriams didesnę sumą, nei buvo pirminiame plane. Pirminiame plane buvo numatyta skirti 246,57 Eur, patikslintame – 305,94 Eur. Taigi, ši patikslinto plano nuostata kreditorių interesų nepažeidžia, nes skiriama didesnė suma skolų dengimui.
Nuo 2016-01-01 fizinio asmens mokumo atkūrimo plano įgyvendinimo trukmė yra 3 metai (LR Fizinių asmenų bankroto įstatymo 7 str. 5 d.). 2015-12-22 įstatymu Nr. XII-2235 (TAR, 2015, Nr. 2015-21017) nustatyta, kad iki įstatymo Nr. XII-2235 įsigaliojimo dienos (2016-01-01) iškeltos fizinių asmenų bankroto bylos nagrinėjamos vadovaujantis iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos galiojusiomis Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo nuostatomis, išskyrus šias išimtis: fiziniai asmenys, kurių bankroto procesas pradėtas iki įstatymo Nr. XII-2235 įsigaliojimo dienos, turi teisę siūlyti keisti fizinio asmens kreditorių reikalavimų tenkinimo ir jo mokumo atkūrimo plano įgyvendinimo trukmę šio įstatymo 8 straipsnyje nustatyta tvarka, atsižvelgiant į šio įstatymo 7 straipsnio 5 dalies nuostatas (13 str. 6 d.).
Bankrutuojantys asmenys pateikė patikslintą planą, pagal kurį plano trukmė – trys metai. Visų pirma pastebėtina, kad bankrutuojančių asmenų penkerių metų mokumo atkūrimo planas buvo patvirtintas 2015-09-16, tačiau kitiems asmenims, kuriems bankroto byla buvo iškelta vos trejais su puse mėnesio vėliau, jau būtų taikomas trejų metų plano terminas. Atsižvelgiant į tai, būtų nesąžininga daryti išvadą, jog yra teisinga situacija, kai šiek tiek anksčiau realiai pradėjusiems bankrutuoti asmenims (pradėjus vykdyti planą) plano trukmė bus penkeri metai, o vėliau pradėjusiems bankrutuoti asmenims šio plano trukmė jau yra tik treji metai. Taip pat sprendžiant galimybę patvirtinti sutrumpintos trukmės planą, atsižvelgtina į tai, kaip bankrutuojantys asmenys vykdė planą iki šiol.
Pagal Fizinių asmenų bankroto įstatymo 1 straipsnio nuostatą fizinio asmens bankroto institutu siekiama sudaryti sąlygas atkurti sąžiningų fizinių asmenų mokumą, užtikrinant kreditorių reikalavimų tenkinimą, siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros. Šiuo institutu iš esmės siekiama vienas kitam prieštaraujančių tikslų, kuriuos būtina derinti: apsaugoti fizinį asmenį nuo sunkių ekonominių ir socialinių padarinių ir padėti jam grįžti į visavertį gyvenimą, t. y. grąžinti skolininko ekonominį pajėgumą, kartu maksimaliai apsaugoti ir ginti kreditorių interesus. Taigi fizinio asmens bankroto procesu siekiama ne apskritai atleisti fizinį asmenį nuo skolų grąžinimo kreditoriams, bet, taikant reabilitacijos, atkūrimo priemones, civilizuotai išspręsti išieškojimo iš nemokaus asmens turto problemas, subalansuoti ir apsaugoti visų jo kreditorių interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-05-07 nutartis byloje Nr. 3K-3-263-706/2015).
Taigi, kasacinis teismas išaiškino, kad yra svarbu apsaugoti fizinį asmenį nuo sunkių ekonominių ir socialinių padarinių ir padėti jam grįžti į visavertį gyvenimą. Savaime suprantama, kad dvejais metais ilgesnis mokumo atkūrimo plano įgyvendinimas tikrai užkirs kelią bankrutuojantiems asmenims grįžti į visavertį gyvenimą, turint omenyje sumą, tenkančią vienam asmeniui šeimoje jo poreikiams tenkinti. Toks gyvenimas nėra visavertis ir labiau panašus į egzistavimą. Tokia situacija taip pat kelia sunkius ekonominius ir socialinius padarinius - M. Z. sudėtinga vykdyti verslo veiklą ir iš to uždirbti pajamų šeimai, L. Z. dėl nedidelių papildomų pajamų priversta papildomai dirbti didelės apimties darbus. Taip pat vargiai tikėtina, kad bankrutuojančių asmenų šeima turi galimybių gyventi visavertį socialinį gyvenimą.
Kasacinis teismas taip pat išaiškino, kad svarbu maksimaliai apsaugoti ir ginti kreditorių interesus, o bankroto procesu siekiama ne apskritai atleisti fizinį asmenį nuo skolų grąžinimo kreditoriams. Nagrinėjamu atveju darytina išvada, kad šiame bankroto procese kreditorių interesai yra pakankamai apsaugoti, o bankrutuojantys asmenys tikrai nėra atleidžiami nuo skolų grąžinimo. Iš bankrutuojančių asmenų turimo nekilnojamojo turto pobūdžio, jo tikrai nemenkos vertės galima daryti išvadą, kad bet kuriuo atveju bus padengta žymi dalis, tikėtina net viršijanti pusę, skolos. Bankrutuojantys asmenys pagal trejus metus vykdytą planą taip pat turėjo dengti kreditoriams (iš esmės AB SEB bankui) kas mėnesį po 246,57 Eur, kas sudaro pakankamai didelę bendrą sumą (plane nurodyta – 7715,07 Eur). Byloje duomenų apie tai, kad bankrutuojantys asmenys šių sumų nemokėjo arba kažkaip kitaip nevykdė plano, nėra.
Fizinių asmenų bankroto bylose neretai galima matyti situaciją, kai bankrutuojantis asmuo gauna visai menkas pajamas, dėl ko pagal planą kreditoriams skiriamos 30-50 Eur sumos per mėnesį, tačiau toks bankroto procesas irgi įmanomas, ir asmenims, įvykdžiusiems planą, likusių skolų grąžinti nebereikia. Nagrinėjamu atveju bankrutuojantys asmenys kas mėnesį kreditoriams skyrė tikrai nemenką sumą, todėl nėra pagrindo teigti, jog bankrutuojantys asmenys bankroto procesą vykdė formaliai, siekė kuo mažesne apimtimi dengti skolas arba visai išvengti sunkių ekonominių bankroto proceso pasekmių.
Bankrutuojančius asmenis sąžiningais galima laikyti ir tuo aspektu, kad jie iš esmės turi vieną kreditorių – banką, kuris atsirado dėl paskolos, imtos gyvenamajam būstui įsigyti. Paskola yra pakankamai didelė, tuo tarpu įvykus keletui varžytynių bankrutuojančių asmenų namas taip ir nebuvo parduotas, nors jo kaina nustatyta iš esmės dvigubai mažesnė, nei sudaro skola bankui. Tokiai situacijai bankrutuojantys asmenys neturėjo visiškai jokios įtakos, kadangi paskola paimta dar 2006 m., o visuotinai žinoma, jog 2008 m. pabaigoje prasidėjo ekonominė krizė, lėmusi nekilnojamojo turto milžinišką nuvertėjimą. Manytina, kad be kitų, globalinių priežasčių, vadinamą nekilnojamojo turto kainų „burbulą“ lėmė taip pat ir nepakankamai atsakingas įvairių rinkos dalyvių elgesys, kai buvo masiškai vykdomos būsto statybos, kurios retai kada apsieina be kreditavimo įstaigų pagalbos, statybos darbų kainos galimai buvo išpūstos, nekilnojamojo turto kaina, tikėtina, pasiekė tokį lygį dėl savanaudiško siekio gauti nepagrįstai didelį pelną iš jo pardavimo, o fiziniams asmenims buvo pakankamai lengvai teikiamos paskolos, atsižvelgiant į ekonominį valstybės gyventojų bendrą gyvenimo lygį – brangiam, būstui įsigyti. Todėl visa nekilnojamojo turto rinka taip išsikreipė, jog ekonominės krizės pasekoje to pasekmės iš esmės vis dar egzistuoja ir po dešimties metų. Akivaizdu, kad bankrutuojantys asmenys tokiems procesams neturėjo nei jokios įtakos, nei galėjo tokią situaciją numatyti, kadangi jos nenumatė praktiškai niekas.
Bankroto procese neretai siekia bankrutuoti asmenys, turintys pakankamai didelį kiekį kreditorių, kurie atsiranda dėl to, kad asmenys tam tikru metu siekė gyventi prabangiau, nei leidžia pajamos, t. y. buvo iš skolintų lėšų įgyjamas ne pirmo būtinumo turtas (pvz. brangūs automobiliai, namų įranga, baldai). Nagrinėjamu atveju to negalima pasakyti apie bankrutuojančius asmenis – jie tik paėmė paskolą gyvenamajam būstui įsigyti, o skola antrajam kreditoriui (UAB „Sergel“ – 83,64 Eur) yra nereikšminga.
Kaip nurodė Klaipėdos apygardos teismas byloje Nr. 2S-1219-524/2017 2017-09-14 priimdamas nutartį, mokumo atkūrimo plano įgyvendinimas penkerių metų bėgyje, užtikrins tik pareiškėjos kreditorių interesus pasidengti kuo didesnę debitorinių įsiskolinimų sumą. Tuo tarpu pareiškėjos interesai atkurti savo mokumą per trumpesnį įstatyme nustatytą terminą įgyvendinti nebus. <...> Turint omenyje, kad aktuali FABĮ įstatymo nuostata numato mokumo atkūrimo plano įgyvendinimo terminą sumažinimą nuo 5 iki 3 metų, atsižvelgiant į tai, kad sutrumpinus minėtą terminą iki minimalaus trejų metų termino, pareiškėja dar beveik metus privalės vykdyti patikslinto plano projektą, spręstina, kad pareiškėjos V. Ž. patikslinto mokumo atkūrimo plano įgyvendinimo 3 metų terminas nepažeis tiek bankrutuojančio asmens ar jo kreditorių teisių bei interesų, užtikrins abiejų pusių interesų pusiausvyrą.
Teismas tokią išvadą padarė įvertinęs bankrutuojančio asmens elgesį bankroto procese, kuris, manytina, nebuvo visiškai vienareikšmis. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju M. Z. ir L. Z. elgesys jų bankroto procese abejonių nekelia, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad plano įgyvendinimo trukmė negali būti sutrumpinta iki trejų metų.
Šiame bankroto procese buvo rengta net keletas varžytynių, tačiau M. Z. ir L. Z. nekilnojamasis turtas nebuvo parduotas. Bankroto administratoriaus teigimu šiuo metu vėl vyksta varžytynės, kurios pasibaigs 2018-10-01. Atsižvelgiant į laiką, reikalingą teismo nutarčiai įsiteisėti, į galimą apeliacinį procesą, yra tikimybė, kad varžytynės spės pasibaigti. Kita vertus, turtas gali likti neparduotas, net jei planas būtų įgyvendinamas penkerius metus, tačiau tai negalėtų pratęsti bankroto proceso. Todėl ši aplinkybė nelaikytina reikšminga, sprendžiant klausimą dėl plano įgyvendinimo trukmės sutrumpinimo. Bet kuriuo atveju vienaip ar kitaip pasibaigus plano įgyvendinimo terminui bankrutuojančių asmenų nekilnojamasis turtas jiems neliks, o atiteks (natūra ar pinigine forma) kreditoriui, turinčiam jo atžvilgiu įkeitimo teisę (pvz., neparduotas turtas kreditoriaus (kreditorių) prašymu ir kreditorių susirinkimo sutikimu gali būti perduodamas kreditoriui (kreditoriams) (LR fizinių asmenų bankroto įstatymo 27 str. 5 d.)).
Nagrinėjamu atveju mokumo atkūrimo planas buvo patvirtintas 2015-09-16. Patikslintame plane numatyta, kad paskutinė įmoka kreditoriams turi būti sumokėta iki 2018-09-15. Taigi, šiuo metu patvirtinus patikslintą planą, jo įgyvendinimas turėtų užsibaigti jau po keleto dienų, o teismo nutartis dar nespėtų įsiteisėti. Bankroto administratoriaus išvada dėl patikslinto plano nėra datuota, bet galima manyti, jog buvo surašyta ne anksčiau kaip 2018 m. birželį. Patikslintame mokumo atkūrimo plane (b. l. 42) nurodyta, kad šio plano projektas bankroto administratoriui buvo pateiktas 2017-12-05. Šią aplinkybę bankrutuojantys asmenys patvirtino ir teismo posėdžio metu. Taip pat iš jų pateiktų paaiškinimų galima daryti išvadą, kad patikslinto plano svarstymo procedūra itin užtruko ne dėl jų kaltės. Atsižvelgiant į tai, kad patvirtinus patikslintą planą, jo įgyvendinimo trukmė iš esmės tuoj pat ir pasibaigtų, patikslinto plano sąlygos dėl išmokų kreditoriams bei būtinųjų išlaidų bankrutuojantiems asmenims padidinimo taikytinos būtent nuo 2017-12-05. Kitoks sprendimas neatitiktų logikos, teisingumo ir protingumo principų. Tokiu atveju bankrutuojantiems asmenims išliktų pareiga sumokėti sumas (skirtumą tarp didesnės numatytos kasmėnesinės sumos ir faktiškai sumokėtos kreditoriams sumos), nepadengtas iki šiol. Trejų metų trukmės plano įgyvendinimo terminas savaime nereiškia, jog bankroto procesas pasibaigia. Jam pasibaigti yra numatyta procedūra, nurodyta LR fizinių asmenų bankroto įstatymo 30 str.: kai atliktas paskutinis plane nustatytas mokėjimas, bankroto administratorius ne vėliau kaip per 10 darbo dienų nuo šio mokėjimo dienos privalo parengti plano įgyvendinimo aktą (Įstatymo 30 str. 1 d.). Taigi, bankroto procesas turi tęstis tol, kol bankrutuojantys asmenys sumokės likusį kasmėnesinių sumų skirtumą pagal patikslintą planą.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad planas atitinka jam keliamus reikalavimus, gali būti įgyvendinamas, o jo nepatvirtinus nebūtų išlaikyta bankrutuojančių asmenų ir kreditorių pusiausvyra, įgyvendinti bankroto tikslai. Atsižvelgiant į kreditorių reikalavimų dydį, jų patenkinimas pilna apimtimi nerealus. Prašymo nagrinėjimo metu teismas nenustatė, kad mokumo atkūrimo plane bankrutuojantys asmenys pateikė neteisingą informaciją apie turtą ir pajamas, įsipareigojimus, nemokumo priežastis. Nėra duomenų, kad jie būtų sudarę kreditorių teises pažeidžiančius sandorius, ar tapo nemokūs dėl žalingų įpročių. Nenustatyta, kad po bankroto bylos iškėlimo bankrutuojantys asmenys būtų nuslėpę bankroto proceso metu gautas lėšas ir kitą turtą, kurių vertė viršija vieną bazinės socialinės išmokos dydį. Atsižvelgiant į bankroto administratoriaus išvadą ir įvertinus nemokaus fizinio asmens bei kreditorių teises ir teisėtus interesus mokumo atkūrimo planas tvirtintinas (Lietuvos Respublikos CPK 178 str., 185 str., LR Fizinių asmenų bankroto įstatymo 8 str. 8 d.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis LR Fizinių asmenų bankroto įstatymo 8 straipsnio 6 dalimi, teismas
nutaria:
patvirtinti bankrutuojančių asmenų M. Z. ir L. Z. pateiktą patikslintą mokumo atkūrimo planą, nustatant, kad jo įgyvendinimas skaičiuotinas nuo 2017-12-05.
Nutartis per septynias dienas nuo priėmimo gali būti skundžiama atskiruoju skundu Šiaulių apygardos teismui per Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmus.