Šiaulių apygardos teismo nutartis

2015-04-10 · Civilinė byla Nr. 2S-496-569/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2015-04-10
Bylos Nr.
2S-496-569/2015
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Lina Muchtarovienė
Pareiškėjas
V. V.
Suinteresuotas asmuo
Pakruojo ūkininkų
Kategorijos
  • 122.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2S-496-569/2015Teisminio proceso Nr. 2-31-3-00680-2014-0Procesinio sprendimo kategorija 122.4; 140 (S)
ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015m. balandžio 10d.Šiauliai
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Lina Muchtarovienė,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. V. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. vasario 9 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 2FB-954-907/2015 pareiškėjo V. V. pareiškimą suinteresuotiems asmenims Pakruojo ūkininkų kredito unijai, V. M., antstoliui T. U., G. B., A. V. ir V. B. dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo.

Teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Pareiškėjas V. V. pareiškimu prašė iškelti bankroto bylą. Nurodė, kad 1998 – 2013 metais buvo UAB „Vilvygė“ (duomenys neskelbtini). Bandė pirkti kaimo turizmo sodybą, bet verslas nepasisekė, turėjo planų su A. V. auginti audines, bet jo verslas žlugo. Būdamas (duomenys neskelbtini) visą laiką gaudavo tik minimalų darbo užmokestį – 500 Lt, vėliau 800 Lt, 1000 Lt. Paskolas iš Pakruojo ūkininkų kredito unijos pradėjo imti nuo 2002 metų, pradžioje atsiskaitydavo, o vėliau skolos pradėjo tik augti. Ėmė paskolas tiek UAB „Vilvygė“ vardu, tiek savo, todėl yra didelė skola Pakruojo ūkininkų kredito unijai tiek jo, tiek bendrovės. Nurodė, kad nekilnojamojo turto neturi, turėjo sodybą, pirktą kaimo turizmo veiklai vykdyti, bet ji buvo parduota pagal kreditoriaus reikalavimą už nedidelę kainą, kito nekilnojamojo turto niekada įgijęs nebuvo, turi automobilį (duomenys neskelbtini).. Nurodė, kad yra laidavęs už draugus G. B., A. V. ir V. B., nes jie buvo jo draugai ir to jo paprašė, su UAB „Vilvygė“ nebuvo susiję, laidavo, nes jiems reikėjo paskolų verslui pradėti, kuris beveik visas bankrutavo. Yra išrašęs vekselį G. B. 80000 Lt, kuris vekselį perleido V. M.. Vekselį išrašė, nes jo prašė išrašyti kaip garantą. Dirba P. J. ūkyje, per mėnesį gauna 1000 Lt. Pažymėjo, kad 2013-05-30 nutartimi UAB „Vilvygė“ iškelta bankroto byla.

Atsiliepimas

Atsiliepimais į pareiškėjo pareiškimą suinteresuotas asmuo Pakruojo ūkininkų kredito unija, antstolis T. U. nurodė, kad su pareiškimu sutinka. Prašė teismo nuožiūra priimti sprendimą dėl V. V. bankroto bylos iškėlimo.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Šiaulių apylinkės teismas 2015m. vasario 9 d. nutartimi atmetė pareiškėjo V. V. pareiškimą iškelti bankroto bylą. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo skolinių įsipareigojimų, kurių mokėjimo terminai yra suėję, suma akivaizdžiai viršija 25 minimalius mėnesinius atlyginimus (toliau–MMA) – 25875 Lt (7500 Eur).Teismas vertino, kad pareiškėjas pagal savo turtinę padėtį negali kreditoriams įvykdyti turimų skolinių įsipareigojimų, kurių mokėjimo terminai suėję, o skolinių įsipareigojimų suma viršija 25 MMA, t.y. pareiškėjas yra nemokus. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas, neturėdamas turto ir gaudamas mažiau negu minimalią mėnesinę algą, galimai neturėdamas lėšų savo būtiniausių socialinių ir buitinių poreikių patenkinimui, ne tik ėmė paskolas, dėl ko susidarė Pakruojo ūkininkų kredito unijai pagal paskolos sutartis – 204077,91 Lt (59105,05 Eur) skola, tačiau dar ir laidavo Pakruojo ūkininkų kredito unijai už kitų fizinių ir juridinių asmenų paimtas paskolas. Teismas sprendė, kad pareiškėjas buvo nesąžiningas kreditorių atžvilgiu, nes, žinodamas, jog negali atsiskaityti su kreditoriais, ir toliau didino skolas, išdavė vekselį, žinodamas, kad terminui pasibaigus jų apmokėti negalės. Pareiškėjo negalėjimas tiksliai nurodyti ir paaiškinti, kur jis šiuo metu dirba ir kokio dydžio atlyginimą gauna, teismui kėlė pagrįstų abejonių dėl V. V. sąžiningumo. Teismas sprendė, kad pareiškėjas V. V. pats prisiėmė riziką dėl sudaromų sandorių, nes turėjo numatyti, kokias teisines pasekmes sudaromi sandoriai gali sukelti. Teismas pažymėjo, kad iš pareiškime pateiktos informacijos bei pridedamų dokumentų visiškai nėra aišku, iš kokių pajamų bus dengiamos bankroto administravimo išlaidos bei bent iš dalies tenkinami kreditorių finansiniai reikalavimai, kai pareiškėjas šiuo metu dirba UAB „Auvira“ ir darbo užmokesčio negauna. Teismas vertino, kad pareiškėjui sudėtinga būtų sudaryti mokumo atkūrimo planą.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į atskirąjį skundą esmė

Atskiruoju skundu pareiškėjas V. V. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2015m. vasario 9d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – iškelti fiziniam asmeniui V. V. bankroto bylą.

Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1.Teismas turėjo vertinti pareiškėjo veiksmus per paskutinius 3 metus. Teismas neatsižvelgė į tai, kad per paskutiniuosius trejus metus pareiškėjas nėra sudaręs jokių sandorių, kurie pažeistų kreditorių interesus. Priešingai, 2014 m. liepos mėn. įkaito turėtojui Pakruojo ūkininkų kredito unijai įkeista sodyba buvo parduota ir buvo padengta dalis paskolos.

2.Teismas nepagrįstai nusprendė, kad egzistuoja Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo (toliau–FABĮ) 5 straipsnio 8 dalyje nustatytos sąlygos.

3.Teismas pažeidė materialinės ir procesinės teisės normas, ir netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus. Teismas formaliai vertino byloje surinktus įrodymus, neanalizavo visų šiai bylai reikšmingų aplinkybių.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į atskirąjį skundą suinteresuotas asmuo Pakruojo ūkininkų kredito unija nurodo, kad dėl pareiškėjo V. V. atskirojo skundo aiškios nuomonės neturi, todėl prašo apeliacinės instancijos teismo nuožiūra priimti sprendimą dėl pateikto atskirojo skundo.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės ir teisiniai argumentai

Atskirasis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas, apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 329 straipsnis).

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirajame skunde nurodytus argumentus, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, skundžiamos nutarties motyvus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas išvadą dėl pareiškėjo nesąžiningumo padarė tinkamai įvertinęs bylos įrodymus ir nustatęs teisiškai reikšmingas aplinkybes bei tinkamai vadovaudamasis FABĮ nuostatomis ir teismų praktika.

Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas atskirąjį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-03-14 nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.). Todėl apeliacinės instancijos teismas pasisako tik dėl pagrindinių atskirojo skundo argumentų.

Apeliantas kartu su atskiruoju skundu pateikė naujus įrodymus. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad naujų įrodymų priėmimo draudimas nėra absoliutus. Teismo tikslas yra teisingumo vykdymas, o teismo pareiga – ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes ir priimti byloje teisingą sprendimą, be to teismas šios kategorijos bylose turi būti aktyvus, todėl priima apelianto teikiamus įrodymus ir juos vertina kartu su kitais byloje esančiais įrodymais.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas atsisakė iškelti pareiškėjui fizinio asmens bankroto bylą, nurodęs, kad pareiškėjas FABĮ 1 straipsnio 1 dalies prasme nėra sąžiningas.

Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo tikslas yra sudaryti sąlygas atkurti sąžiningo fizinio asmens, ūkininko ir kito fizinio asmens, kuris verčiasi individualia veikla, mokumą, užtikrinant kreditorių reikalavimų tenkinimą šio įstatymo nustatyta tvarka siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros (FABĮ 1 straipsnio 1 dalis). Minėtu įstatymu sudaromos sąlygos fiziniams asmenims, iš esmės pablogėjus jų finansinei būklei, per protingą terminą pagal galimybes tenkinti kreditorių reikalavimus ir, pasibaigus šiam terminui, įstatyme nustatytomis sąlygomis būti atleistiems nuo tolimesnio skolų mokėjimo, t. y. atkuriamas jų mokumas ir užtikrinamas kreditorių reikalavimų tenkinimas nustatyta tvarka.

Teismas priima nutartį iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu nustato, kad fizinis asmuo yra nemokus ir nėra atsisakymo iškelti fizinio asmens bankroto bylą pagrindų (FABĮ 6 straipsnio 1 dalis). FABĮ fizinio asmens nemokumas apibrėžiamas kaip tokia asmens būklė, kai jis negali įvykdyti skolinių įsipareigojimų, kurių mokėjimo terminai suėję ir kurių suma viršija 25 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas minimaliąsias mėnesines algas (FABĮ 2 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamoje byloje konstatuotas apeliantonemokumo faktas ir šalys jo neginčija, todėl teismas dėl šios fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo sąlygos plačiau nepasisako.

Pagal FABĮ 5 straipsnio 8 dalies nuostatas, fizinio asmens būklės neatitiktis FABĮ 2 straipsnio 2 dalyje nurodytam fizinio asmens nemokumo apibrėžimui arba pareiškėjo nesąžiningumas yra savarankiški pagrindai atsisakyti iškelti fizinio asmens bankroto bylą. Teismas pažymi, kad pareiškimo dėl bankroto bylos fiziniam asmeniui priėmimo klausimas neturi būti sprendžiamas pernelyg formaliai, taip pat neturi būti reikalaujama perteklinių arba akivaizdžių įrodymų.Teismas atsisako iškelti nesąžiningo fizinio asmens bankroto bylą dviem atvejais – jeigu jis tapo nemokus dėl Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 6.67 straipsnyje nurodytų sudarytų sandorių, pažeidžiančių kreditorių teises, kurių sudaryti jis neprivalėjo, arba jeigu nustatomi kitokie jo veiksmai, kurie CK nustatyta tvarka laikomi nesąžiningais. Teismas pažymi, kad be nuorodos į CK 6.67 straipsnyje nustatytas nesąžiningo elgesio prezumpcijas, FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte neįtvirtintas konkrečių nesąžiningumo atvejų sąrašas, nepateikiama nesąžiningumo apibrėžtis, taip pat nenurodomi nesąžiningumo nustatymo kriterijai. Dėl to aplinkybės, ar asmuo tapo nemokus dėl nesąžiningų veiksmų (neveikimo), kiekvienu konkrečiu atveju pirmiausia vertintinos atsižvelgiant į FABĮ tikslą – sudaryti sąlygas atkurti sąžiningo fizinio asmens mokumą.

Išanalizavus įstatyminį reglamentavimą bei teismų praktiką matyti, kad sąžiningumas yra vienas iš bendrųjų teisės principų (CK 1.5 straipsnio 4 dalis). Kiekviena sutarties šalis, turėdama sutartinių santykių, privalo elgtis sąžiningai (CK 6.158 straipsnio 1 dalis). Sąžiningas elgesys yra privalomas tiek esant ikisutartiniams santykiams (CK 6.163 straipsnis), tiek sudarant sutartį (CK 6.162 straipsnis), tiek aiškinant jos turinį (CK 6.193 straipsnis), tiek ją vykdant (CK 6.200 straipsnis), tiek taikant restituciją (CK 6.222 straipsnis). Civilinėje teisėje galioja sąžiningumo prezumpcija, kuri taikytina ir vertinant nemokumo priežastis sprendžiant dėl bankroto bylos iškėlimo fiziniam asmeniui. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad sąžiningumas – tai vertybinis žmogaus elgesio matas, nustatomas pagal objektyvųjį ir subjektyvųjį kriterijus. Objektyviuoju požiūriu sąžiningumas suprantamas kaip žmogaus elgesys, atitinkantis protingumo ir teisingumo principų reikalavimus, t. y. rūpestingas ir atidus elgesys. Subjektyviuoju požiūriu sąžiningumas nusako asmens psichikos būklę konkrečioje situacijoje, atsižvelgiant į asmens amžių, išsimokslinimą, patirtį, faktines bylos aplinkybes. Siekiant nustatyti, ar asmuo yra sąžiningas, būtina taikyti abu šiuos kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. J. v. J. B., bylos Nr. 3K-3-336/2013).

Plėtodamas teismo praktiką, kasacinis teismas išaiškino, kad FABĮ nėra nustatyta, kad dėl savo neatidaus elgesio nemokiu tapęs asmuo automatiškai laikomas nesąžiningu. Neatidus fizinis asmuo, netinkamai įvertinęs savo vartojimo galimybes, taip pat gali būti laikomas sąžiningu ir jam gali būti keliama bankroto byla, jei nekonstatuojama jo nesąžiningų veiksmų. Nesąžiningu pareiškėjas pripažintinas tuomet, jeigu duomenys apie skolų atsiradimo pagrindą, skolininko elgesį su savo finansais teikia pagrindo išvadai, kad jis sąmoningai (kryptingai) leido susidaryti skoloms, tikėdamasis, jog nepatenkinti kreditorių reikalavimai bus nurašyti, ar kitais būdais elgėsi itin nerūpestingai, konkrečiomis aplinkybėmis jo elgesį vertinant pagal protingumo ir teisingumo principus. Taigi, nesąžiningumas gali būti konstatuotas tiek dėl konkrečių asmens veiksmų (prievolių prisiėmimo neketinant jų vykdyti, kreditorių klaidinimo apie savo finansinę padėtį, kredito tikslą ir pan. aplinkybes), tiek dėl jo neveikimo, kai nededama pakankamai pastangų atsiskaityti su kreditoriais ir dėl to asmuo tampa nemokus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2014).

Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas turėjo vertinti apelianto veiksmus per paskutinius 3 metus, neatsižvelgė į tai, kad per paskutiniuosius trejus metus apeliantas nėra sudaręs jokių sandorių, kurie pažeistų kreditorių interesus. Nepagrįstai nusprendė, kad egzistuoja FABĮ 5 straipsnio 8 dalyje nustatytos sąlygos.

Pagal FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punktą teismas atsisako iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu paaiškėja, kad fizinis asmuo per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo tapo nemokus dėl CK 6.67 straipsnyje nurodytų sudarytų sandorių, pažeidžiančių kreditorių teises, neprivalėdamas sudaryti šių sandorių, ar kitokių veiksmų, kurie CK nustatyta tvarka laikomi nesąžiningais. Kasacinio teismo vertinimu, įstatymo tikslą atitiktų šios teisės normos aiškinimas, pagal kurį sąžiningumo aspektu būtų vertinamas pareiškėjų elgesys būtent per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo, turėjęs įtakos jų nemokumui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-65/2015).

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatė, kad V. V. nuo 1998-10-05 iki 2013-06-30 dirbo UAB „Vilvygė“ (duomenys neskelbtini). Būdamas UAB „Vilvygė“ (duomenys neskelbtini)., 2007-2009 metais gavo apie 500-600 Lt darbo užmokestį per mėnesį, 2010-2012 metais gavo apie 200-300 Lt darbo užmokestį per mėnesį. 2007-08-30 buvo sudaryta paskolos sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią pareiškėjas iš Pakruojo ūkininkų kredito unijos gavo 130000 Lt paskolą sodybos, esančios (duomenys neskelbtini)., pirkimui, nes ketino vykdyti kaimo turizmo verslą. Negrąžinus paskolos, minėtas turtas buvo parduotas 2014-07-03 pirkimo– pardavimo sutartimi, taip padengiant dalį skolos. 2009-10-29 buvo sudaryta kreditavimo sutartis Nr. 09-00067 pagal kurią pareiškėjas iš Pakruojo ūkininkų kredito unijos gavo 60000 Lt paskolą. Pagal 2010-06-28 paskolos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) pareiškėjas iš Pakruojo ūkininkų kredito unijos gavo 28761,28 Lt paskolą. Pareiškėjas paskolas ėmė iš Pakruojo ūkininkų kredito unijos ne tik savo vardu, bet ir UAB „Vilvygė“ vardu. Pareiškėjas, neturėdamas turto ir gaudamas mažiau, negu minimalią mėnesinę algą, praktiškai neturėdamas lėšų savo būtiniausių socialinių ir buitinių poreikių patenkinimui, ne tik ėmė paskolas, dėl ko susidarė Pakruojo ūkininkų kredito unijai pagal paskolos sutartis – 204077,91 Lt (59105,05 Eur) skola, tačiau dar ir laidavo Pakruojo ūkininkų kredito unijai už kitų fizinių ir juridinių asmenų paimtas paskolas.

Kadangi pareiškėjo elgesys turi būti vertinamas per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo dienos, todėl apeliacinės instancijos teismas pareiškėjo veiksmų, kurie buvo sudaryti ankstesniu laikotarpiu nei per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo dienos, t.y. iki 2011-09-08, nevertina sąžiningumo aspektu, tačiau pripažįsta, kad jie apibūdina pareiškėją ir patvirtina pareiškėjo nerūpestingumą, neatsakingumą – pareiškėjas, turėdamas dideles skolas, ne tik savo ir bendrovės vardu ėmė paskolas, pasirašė vekselius, bet dar ir laidavo už kitus asmenis, nors neturėjo nei pajamų, nei turto, nei galimybės grąžinti paskolas. Pareiškėjas nesistengė ieškoti geriau apmokamo darbo, tik toliau didino skolas. Per 3 metų laikotarpį iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo dienos pareiškėjas iki 2013-06-30 dirbo UAB „Vilvygė“ (duomenys neskelbtini), gaudavo minimalų atlyginimą. Nuo 2013-05-15 iki 2014-10-24 V. V. dirbo P. J. ūkyje. Nuo 2014-12-05 dirba UAB „Auvira“ (duomenys neskelbtini). Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo posėdžio metu pareiškėjas negalėjo nurodyti, kokio dydžio darbo užmokestį gauna UAB „Auvira“ ir ar iš viso jį gauna. 2012 m. liepos 20 d. V. V. pasirašė paprastąjį neprotestuotiną vekselį 80 000 Lt sumai, pagal kurį V. V. privalėjo grąžinti G. B. nurodytą sumą, pateikus jam vekselį, t.y. 2013 m. sausio 20 d. skola nebuvo grąžinta. Lietuvos Aukščiausiais Teismas yra pažymėjęs, kad būtina nustatyti, kokią reikšmę naujai prisiimti turtiniai įsipareigojimai turėjo bendrai pareiškėjo nemokumo dinamikai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-65/2015). Vertinant tai, kad pareiškėjo finansinė padėtis buvo itin bloga jau keletą metų, nuo 2002 metų buvo imamos paskolos didelėmis sumomis, kurių pareiškėjas nepajėgė grąžinti, visą aptariamą laikotarpį pareiškėjo pajamos buvo mažos, pareiškėjas yra laidavęs už kitus asmenis, turto neturi, naujai prisiimtas įsipareigojimas –2012 m. liepos 20 d. paprastasis neprotestuotinas vekselis 80 000 Lt sumai, vertintinas kaip nesąžiningu pareiškėjo kreditorių atžvilgiu, kadangi pareiškėjas jau būdamas nemokus, toliau didino skolų sumas, gerai žinodamas, kad nepajėgs šių skolų grąžinti. Pareiškėjo elgesys turi būti vertinamas atsižvelgiant į apdairaus, atidaus ir rūpestingo žmogaus elgesį tokiomis aplinkybėmis. Esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo prieš atlikdamas bet kokį veiksmą turi apsvarstyti galimus to veiksmo teisinius padarinius, o neturėdamas teisinių žinių, kreiptis į teisininkus dėl teisinės konsultacijos suteikimo. Įrodymų byloje, kad pareiškėjas būtų buvęs suklaidintas ar verčiamas asmeniškai pasirašyti paprastąjį neprotestuotiną vekselį, byloje nėra. Pareiškėjas neginčijo ir neprašė pripažinti vekselio negaliojančiu. Pareiškėjas nurodė, kad išrašė vekselį todėl, kad primygtinai buvo prašomas jį išrašyti kaip garantą. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, daroma išvada, kad pareiškėjas V. V. pats prisiėmė riziką dėl sudaromų sandorių, nes turėjo numatyti, kokias teisines pasekmes sudaromi sandoriai gali sukelti. Pareiškėjas prisiėmė finansinius įsipareigojimus, kurių realiai negalės vykdyti ir, tai žinodamas, pats sau sukėlė nemokumą. O 2012 m. liepos 20 d. pasirašydamas paprastąjį neprotestuotiną vekselį 80 000 Lt sumai, savo nemokumą dar padidino. Todėl tokie apelianto veiksmai negali būti pripažinti sąžiningais FABĮ 1 straipsnio 1 dalies prasme.

Viena iš FABĮ 16 straipsnyje nurodytų fizinio asmens pareigų bankroto proceso metu – pagal savo galimybes dirbti arba užsiimti kita pajamų duodančia veikla, aktyviai siekti įsidarbinti arba siekti susirasti geriau apmokamą darbą (FABĮ 16 straipsnio 10 punktas). Pažymėtina, kad viena esminių sąlygų fiziniam asmeniui bankrutuoti pagal Fizinių asmenų bankroto įstatymą yra pajamų gavimas, gebėjimas atsiskaityti su kreditoriais. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas nenurodė, kaip jis planuoja atstatyti savo mokumą ir nors iš dalies atsiskaityti su kreditoriais. Iš pareiškime pateiktos informacijos bei pridedamų dokumentų nėra aišku, iš kokių pajamų bus dengiamos bankroto administravimo išlaidos bei nors iš dalies tenkinami kreditorių finansiniai reikalavimai, kai pareiškėjas dirba UAB „Auvira“ ir nurodo, kad nežino ar gauna darbo užmokestį. Sutiktina ir su tuo, jog nėra jokių garantijų, kad pareiškėją ir toliau rems jo motina. Pareiškėjas su apeliaciniu skundu pateikė 2014-12-04 darbo sutartį, kuri patvirtina, kad pareiškėjas nuo 2014-12-05 dirba UAB „Auvira“ (duomenys neskelbtini) ir 2015-02-13 Nr.1 pažymą apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį bei kitas išmokas UAB „Auvira“. 2015-02-13 Nr.1 pažymoje nurodyta, kad pareiškėjas 2014 m. gruodžio mėnesį gavo 207,02 Eur darbo užmokestį, o 2015 m. sausio mėnesį – 252,51 Eur. Pareiškėjas nurodo, jog jam būtiniausiems poreikiams per mėnesį skirti reikia mažiausiai 650 Lt (188,25 Eur), taip pat pažymėtina, kad iškėlus bankroto byla, dar ir tam tikras mokestis būtų atskaitomas bankroto administratoriui, todėl pareiškėjo gaunamų pajamų (apie 207-252 Eur per mėnesį) neliktų nė kiek kreditoriams, kad būtų galima jiems nors iš dalies dengti skolas. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliantas pirmosios instancijos teisme negalėjo pasakyti, kokio dydžio darbo užmokestį gauna UAB „Auvira“ ir ar iš viso jį gauna, teismui apie tai jokių duomenų nepateikė. Tik apeliacinės instancijos teismui yra pateikta 2015-02-13 pažyma Nr.1, nors ji galėjo būti pateikta pirmosios instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad apeliantas nededa maksimalių pastangų, kad susirasti geriau apmokamą darbą ir taip sumažinti savo turimas skolas, ši aplinkybė taip pat vertintina kaip pareiškėjo nesąžiningumas. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad teismas negali iškelti bankroto bylos fiziniam asmeniui, kuris neplanuoja atsiskaityti su savo kreditoriais. Iškėlus bankroto bylą, pareiškėjas negalėtų vykdyti įstatyme nustatytos procedūros.

Dėl įrodymų vertinimo

Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad įstatyminės įrodinėjimo proceso normos yra nustatytos CPK XIII skyriuje. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatyminę pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12 straipsnis, 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas, kurio turi siekti civilinės bylos dalyviai ir bylą nagrinėjantis teismas - teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Teismas turi vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu įrodinėjamų aplinkybių išnagrinėjimu, pagal įstatymą, neteikiant išankstinės galios jokiems įrodymams, išskyrus įstatymo pripažintus turinčiais didesnę įrodomąją reikšmę (CPK 185 straipsnis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuluotoje praktikoje pripažįstama, kad civiliniame procese įrodymų pakankamumo klausimas sprendžiamas vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu, kas reiškia, kad nėra reikalaujama šimtaprocentinio teismo įsitikinimo. Išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo. Be to, kasacinis teismas yra pažymėjęs, jog įrodymų pakankamumo klausimas turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į ginčo pobūdį ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Įvertindamas įrodymus teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais ir remdamasis logikos dėsniais, turi spręsti apie visų byloje surinktų faktinių duomenų tikrumą, sąsajumą, leistinumą, tarpusavio ryšį, pakankamumą įrodinėjamo dalyko faktams konstatuoti (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004-10-04 nutartis, priimta civilinėje byloje Z. K. v. K. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-147/2005; 2005-11-23 nutartis, priimta civilinėje byloje V. G., J. K., N. M. v. AB (duomenys neskelbtini), bylos Nr.3K-3-601/2005 ir kt.). Apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas šių pagrindinių įrodymų vertinimo principų laikėsi ir nuo suformuotos teismų praktikos nenukrypo, o atskirojo skundo argumentai šiuo aspektu vertinti nepagrįstais. Iš atskirojo skundo turinio matyti, kad apeliantas nenurodė konkrečių pirmosios instancijos teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus, o nesutikdamas su teismo pateiktu įrodymų vertinimu, tiesiog pareiškė savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų vertinimo ir siekia, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados, nei padarė teismas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tai, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi apeliantas, nesuponuoja išvados, jog skundžiama nutartis yra nepagrista, kad teismas nevisapusiškai įvertino bylos aplinkybes.

Dėl kitų atskirojo skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neturi įtakos skundžiamos nutarties teisėtumui ir pagrįstumui.

Vadovaudamasis anksčiau išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė galiojančias teisės normas ir priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios nėra pagrindo naikinti ar keisti atskirajame skunde išdėstytais argumentais. Todėl atskirasis skundas atmetamas paliekant galioti pirmosios instancijos teismo nutartį.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo 2015m. vasario 9d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja Lina Muchtarovienė