- Teismas
- Šiaulių apylinkės teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-02-09
- Bylos Nr.
- 2FB-954-907/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-31-3-00680-2014-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Asta Čebatoriūtė
- Pareiškėjas
- V. V.
- Suinteresuotas asmuo
- Pakruojo ūkininkų
- Kategorijos
- 26.8pavadinimo nepavyko patikrinti
- 113.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 117.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Šiaulių apylinkės teismo teisėja Asta Čebatoriūtė, sekretoriaujant Jolantai Stanelienei, dalyvaujant pareiškėjui V. V.,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal pareiškėjo V. V. pareiškimą suinteresuotiems asmenims Pakruojo ūkininkų kredito unijai, V. M., antstoliui T. U., G. B., A. V. ir V. B. dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
Šiaulių apylinkės teisme gautas Šiaulių apygardos teismo iš Pakruojo rajono apylinkės teismo persiųstas pareiškėjo V. V. pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo.
P. V. V. teismo posėdžio metu pareiškimą palaikė ir paaiškino, kad 1998 – 2013 metais buvo (duomenys neskelbtini) direktorius, bendrovė gamino parketą, po to viskas pradėjo strigti, 2013-05-30 nutartimi (duomenys neskelbtini) iškelta bankroto byla. Bandė pirkti kaimo turizmo sodybą, bet verslas nepasisekė, turėjo planų su A. V. auginti audines, bet jo verslas žlugo, jis išvyko į užsienį uždarbiauti. Būdamas direktoriumi visą laiko gaudavo tik minimumą – 500 Lt, vėliau 800 Lt, 1000 Lt, bendrovėje dirbo 6 darbuotojai: buhalteris, staklininkas, 4 pagalbiniai darbuotojai, visi gaudavo tik minimumą. Paskolas iš Pakruojo ūkininkų kredito unijos pradėjo imti nuo 2002 metų, tačiau vis atsiskaitydavo, o vėliau skolos pradėjo tik augti. Ėmė paskolas tiek (duomenys neskelbtini) vardu, tiek savo, todėl yra didelė skola Pakruojo ūkininkų kredito unijai tiek jo, tiek bendrovės. Tokių pinigų nėra gavęs, ėjo refinansavimai, gaunamų pinigų sumokėti už elektrą ir medieną vos užtekdavo, refinansuojant padengdavo palūkanas ir delspinigius, kurie buvo labai dideli, ir praktiškai nieko negaudavo. Nekilnojamojo turto neturi, turėjo sodybą, pirktą kaimo turizmo veiklai vykdyti, bet ji buvo parduota pagal kreditoriaus reikalavimą už nedidelę kainą, kito nekilnojamojo turto niekada įgijęs nebuvo, turi automobilį F. T.. Kiti bankai paskolų nedavė, nes jis neatitiko mokumo reikalavimų, keliamų paskolos gavėjui. Laidavo už draugus G. B., A. V. ir V. B., nes jie buvo jo draugai ir jo paprašė, su (duomenys neskelbtini) nebuvo susiję, laidavo, nes jiems reikėjo paskolų verslui pradėti, kuris beveik visas bankrutavo. Išrašė vekselį G. B. 80000 Lt, kuris vekselį perleido V. M.. Išrašė vekselį, nes pristojo prie jo ir prašė išrašyti kaip garantą. Išsituokęs, vaikai pilnamečiai, gyvena Anglijoje. D. P. J. ūkyje, per mėnesį gauna 1000 Lt, jau dvejus metus dirba, prižiūri granulių gamybą. Teismui paklausus dėl UAB „Auvira“, nurodė, jog dirba UAB „Auvira“ vairuotoju, kad pasibaigė šiaudai P. J. ūkyje, tada atleido, nes trumpam buvo priėmę, kada atleido ir kada įsidarbino, nežino, kiek gauna per mėnesį UAB „Auvira“ – nežino, nurodė, jog kai atsiras žaliavos, jį vėl priims dirbti į P. J. ūkį, kada tai bus, negali pasakyti. Tėvas mirė 2011 m., šiuo metu gyvena su mama. Pasirašė sutartis laisva valia, pasekmes numatė, nežino, iš kur galvojo grąžinti paskolas, manė, gal A. V. pasiseks audinių verslas. Bankroto byloje kreditorinį reikalavimą pareiškė tik dėl neišmokėto darbo užmokesčio ir kompensacijos už nepanaudotas atostogas, dėl paimtų paskolų nepareiškė, kodėl nepareiškė, paaiškinti negalėjo. Nekilnojamojo turto nėra įgijęs, turi automobilį, 2 sąskaitas bankuose, piniginių lėšų nėra, santaupų nėra. Nurodė, kad nėra sąlygų, neleidžiančių teismui iškelti bankroto bylą, todėl prašo iškelti bankroto bylą, bankroto administratoriumi paskirti fizinį asmenį I. P..
Apie teismo posėdį dėl bankroto bylos pareiškėjui iškėlimo suinteresuotiems asmenims - kreditoriams pranešta teismo šaukimais ir viešo paskelbimo būdu specialiame interneto tinklalapyje www.teismai.lt (2 t., 91-93 b. l.), gauti atsiliepimai (2 t., 81-89, 123-124 b. l.).
Motyvuojamoji dalis
Pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo netenkintinas.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo (toliau – FABĮ) 1 str. 1 d. nustatyta, kad šio įstatymo paskirtis – sudaryti sąlygas atkurti sąžiningo fizinio asmens mokumą užtikrinant kreditorių reikalavimų tenkinimą šio įstatymo nustatyta tvarka siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros. Teismas priima nutartį iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu nustato, kad fizinis asmuo yra nemokus ir nėra FABĮ 5 str. 8 d. nustatytų pagrindų (FABĮ 6 straipsnio 1 dalis). Pagal FABĮ 2 str. 2 d., fizinio asmens nemokumas yra fizinio asmens būklė, kai jis negali įvykdyti skolinių įsipareigojimų, kurių mokėjimo terminai suėję ir kurių suma viršija 25 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas minimaliąsias mėnesines algas (toliau – MMA). Nuo 2014 m. spalio 1 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta MMA yra 1035 Lt (300 Eur). Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reglamentavimą konstatuotina, kad fizinio asmens nemokumas yra fizinio asmens būklė, kai jis negali įvykdyti skolinių įsipareigojimų, kurių mokėjimo terminai suėję ir kurių suma viršija 25875 Lt (7500 Eur).
Teismas, spręsdamas klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo ir vertindamas, ar pareiškėjas yra nemokus FABĮ 2 straipsnio 2 dalies prasme, iš pareiškime ir kreditorių sąraše nurodytų aplinkybių nustatė, kad pagal skolinius įsipareigojimus, kurių mokėjimo terminai suėję, pareiškėjas V. V. yra skolingas kreditoriams Pakruojo ūkininkų kredito unijai pagal paskolos sutartis – 204077,91 Lt (59105,05 Eur), pagal laidavimo sutartis, gavus atsiliepimą ir patikslinus sumą (2 t., 81-83 b. l.) – 198206,35 Lt (57404,53 Eur), V. M. – 80344,00 Lt (23269,23 Eur), antstoliui T. U. – 5844,47 Lt (1692,67 Eur), viso – 488472,73 Lt (141471,48 Eur). Esant nurodytoms aplinkybėms, konstatuotina, kad pareiškėjo skolinių įsipareigojimų, kurių mokėjimo terminai yra suėję, suma akivaizdžiai viršija 25875 Lt (7500 Eur) (25 MMA).
Pagal Įstatymo 2 straipsnio 2 dalį pareiškėjo nemokumo sąlyga negali būti siejama išimtinai tik su pradelstų skolinių įsipareigojimų suma, nes privalo būti įvertintos ir asmens, prašančio iškelti jam bankroto bylą, galimybės įvykdyti minėtus įsipareigojimus.
Teismas, spręsdamas klausimą dėl pareiškėjo galimybių įvykdyti skolinius įsipareigojimus, įvertina tai, kad pareiškėjas išsituokęs, nepilnamečių vaikų neturi, gyvena su motina jai nuosavybės teise priklausančiame gyvenamajame name, esančiame (duomenys neskelbtini) (2 t., 160-162 b. l.), jam nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto neturi ir niekada nebuvo įgijęs, išskyrus žemės sklypą ir gyvenamąjį namą su priklausiniais, esančius (duomenys neskelbtini), kuris parduotas 2014-07-03 (2 t., 97, 163-171 b. l.), turi registruotino kilnojamojo turto - automobilį – F. T., valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) gamybos metai 1990 m. (2 t., 98 b. l.), pareiškėjas automobilio vertės nenurodė, Autogidas.lt duomenimis automobilio vertė – 1000 Eur, 2 sąskaitas bankuose, kuriose piniginių lėšų nėra, santaupų nėra. Pareiškėjas nuo 2013-05-15 iki 2014-10-24 dirbo P. J. ūkyje, darbo užmokestis – apie 1000 Lt, nuo 2014-12-05 dirba UAB Auvira“, apie darbo užmokestį nėra duomenų, jo teismo posėdžio metu nurodyti negalėjo ir pareiškėjas, t. y., jis jo negauna (2 t., 99-109 b. l.). Teismo nuomone, nustatytos aplinkybės patvirtina, jog pareiškėjas pagal savo turtinę padėtį negali kreditoriams įvykdyti turimų skolinių įsipareigojimų, kurių mokėjimo terminai suėję, tuo tarpu minėtų skolinių įsipareigojimų suma akivaizdžiai viršija 25 MMA, t.y. pareiškėjas yra nemokus (Įstatymo 2 straipsnio 2 dalis, 6 straipsnio 1 dalis).
Kaip jau minėta, pagal FABĮ 6 straipsnio 1 dalį teismas priima nutartį iškelti fizinio asmens bankroto bylą tuomet, jei nustato, kad fizinis asmuo yra nemokus ir nėra FABĮ 5 straipsnio 8 dalyje nustatytų pagrindų. Taigi, fizinio asmens bankroto bylos iškėlimui būtina nustatyti ne tik fizinio asmens nemokumo faktą, bet ir įvertinti, ar nėra FABĮ 5 straipsnio 8 dalyje numatytų pagrindų, kuriems esant teismas atsisako iškelti fizinio asmens bankroto bylą. FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punktas nustato pagrindą, kuriam esant asmuo gali būti pripažintinas nesąžiningu, t.y., jei jis atlieka kitokius veiksmus, kurie Civilinio kodekso nustatyta tvarka laikomi nesąžiningais. Ši įstatymo nuostata reiškia, kad pareiškėjo nesąžiningumas yra savarankiškas pagrindas atsisakyti iškelti fizinio asmens bankroto bylą.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2010 m. lapkričio 16 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2010 pažymėjo, kad sąžiningumas – tai vertybinis teisinių santykių subjekto elgesio matas, nustatomas pagal objektyvųjį ir subjektyvųjį kriterijus. Objektyviuoju požiūriu sąžiningumas suprantamas kaip elgesys, atitinkantis protingumo ir teisingumo principų reikalavimus, t. y. rūpestingas, apdairus ir atidus elgesys. Subjektyviuoju požiūriu sąžiningumas nusako teisinių santykių subjekto vidinius motyvacinius veiksnius konkrečioje situacijoje, be kita ko, veikiamus subjektą individualizuojančių savybių, pavyzdžiui: jei tai fizinis asmuo – jo amžiaus, išsimokslinimo, praktinių įgūdžių ir pan. Siekiant nustatyti, ar asmuo yra sąžiningas, būtina taikyti abu šiuos kriterijus. Sąžiningumas konkrečioje situacijoje yra fakto klausimas, tačiau reikalavimai jo turiniui gali skirtis priklausomai nuo to, kokie sandoriai yra sudaromi ir kokioje situacijoje asmenys veikia. Pagal Lietuvoje pasirinktą FABĮ įtvirtintą fizinių asmenų nemokumo modelį nenustatytos privalomos sąlygos, kad asmeniui bankroto byla galėtų būti keliama tik tada, kai jis tapo nemokus dėl išskirtinių, nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių (ligos, neįgalumo, nuo asmens nepriklausančio darbo netekimo ir pan.).
FABĮ nėra nustatyta, kad dėl savo neatidaus elgesio nemokiu tapęs asmuo automatiškai laikomas nesąžiningu. Neatidus fizinis asmuo, netinkamai įvertinęs savo vartojimo galimybes, taip pat gali būti laikomas sąžiningu ir jam gali būti keliama bankroto byla, jei nekonstatuojama jo nesąžiningų veiksmų. Fizinių asmenų, o ypač vartotojų, išsilavinimas, gyvenimo patirtis yra skirtingi, todėl, sprendžiant dėl jų sąžiningumo, būtina atsižvelgti ne tik į objektyvųjį, bet ir subjektyvųjį sąžiningumo kriterijų. Nesąžiningu pareiškėjas pripažintinas tuomet, jeigu duomenys apie skolų atsiradimo pagrindą, skolininko elgesį su savo finansais teikia pagrindo išvadai, kad jis sąmoningai (kryptingai) leido susidaryti skoloms, tikėdamasis, jog nepatenkinti kreditorių reikalavimai bus nurašyti, ar kitais būdais elgėsi itin nerūpestingai, konkrečiomis aplinkybėmis jo elgesį vertinant pagal protingumo ir teisingumo principus. Taigi, nesąžiningumas gali būti konstatuotas tiek dėl konkrečių asmens veiksmų (prievolių prisiėmimo neketinant jų vykdyti, kreditorių klaidinimo apie savo finansinę padėtį, kredito tikslą ir pan. aplinkybes), tiek dėl jo neveikimo, kai nededama pakankamai pastangų atsiskaityti su kreditoriais ir dėl to asmuo tampa nemokus. Asmens, kuris buvo pernelyg pasyvus ir nesiėmė priemonių savo mokumui pagerinti, neveikimas, sistemiškai aiškinant įstatymą, pripažintinas nesąžiningu tais atvejais, kai nustatomas asmens suvokimas ir siekis savo padėtį bloginti (jos negerinti). Vertinant asmens galimybę bankrutuoti, taip pat aktualus ir jo nesąžiningas elgesys, kai asmuo, jau būdamas nemokus, reikšmingai padidina savo nemokumą. Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte reikalaujama, jog egzistuotų asmens nesąžiningo elgesio ir jo nemokumo priežastinis ryšys – nesąžiningumas turi daryti reikšmingą įtaką nemokumui. Tai reiškia, kad menkaverčiai ir reikšmingos įtakos mokumui neturėję sandoriai arba kitoks pareiškėjo elgesys neturi užkirsti kelio jam bankrutuoti (žr., pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 19 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2014, kt.).
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas V. V. nuo 1998-10-05 iki 2013-06-30 dirbo UAB (duomenys neskelbtini) direktoriumi. Šiaulių apygardos teismo 2013-05-30 nutartimi (duomenys neskelbtini) iškelta bankroto byla (1 t., 65-67 b. l.). Pareiškėjas, būdamas (duomenys neskelbtini)direktoriumi, 2007-2009 metais gavo apie 500-600 Lt darbo užmokestį per mėnesį, 2010-2012 metais gavo apie 200-300 Lt darbo užmokestį per mėnesį (2 t., 152-159 b. l.). Iš 2007-08-30 paskolos sutarties Nr. 07-00388 (1 t., 42-44 b. l.) matyti, kad pareiškėjas iš Pakruojo ūkininkų kredito unijos gavo 130000 Lt paskolą sodybos, esančios (duomenys neskelbtini), pirkimui, nes ketino vykdyti kaimo turizmo verslą. Negrąžinus paskolos, minėtas turtas buvo parduotas 2014-07-03 pirkimo - pardavimo sutartimi, taip padengiant dalį skolos (2 t., 163-171 b. l). Iš 2009-10-29 sąskaitos kreditavimo sutarties Nr. 09-00067 (1 t., 49-51 b. l.) matyti, kad pareiškėjas iš Pakruojo ūkininkų kredito unijos gavo 60000 Lt paskolą. Iš 2010-06-28 paskolos sutarties Nr. 10-00202 (1 t., 45-48 b. l.) matyti, kad pareiškėjas iš Pakruojo ūkininkų kredito unijos gavo 28761,28 Lt paskolą. Paskolų grąžinimo terminai trumpi. Pareiškėjas pareiškime nurodė, jog siekdamas aprūpinti įmonę apyvartinėmis lėšomis, savo vardu imdavo paskolas iš Pakruojo ūkininkų kredito unijos, o gautas lėšas panaudodavo įmonės veiklai, tačiau teismo posėdžio metu nurodė, jog minėtų pinigų jis praktiškai negavo, nes minėtomis paskolomis buvo dengiami dideli palūkanos ir delspinigiai iš ankstesnių paskolų, tačiau jas vis tiek pasirašė, nes kiti bankai ar kredito įstaigos jam nebūtų davę paskolos. Be to, pareiškėjas paskolas ėmė iš Pakruojo ūkininkų kredito unijos ne tik savo vardu, bet ir (duomenys neskelbtini) vardu, todėl (duomenys neskelbtini) bankroto byloje Pakruojo ūkininkų kredito unija pareiškė kreditorinį reikalavimą 261755,38 Lt sumai (2 t., 149-151 b. l.). Pareiškėjas minėtoje bankroto byloje kreditorinio reikalavimo dėl skolos pagal paskolos sutartis priteisimo nepareiškė, tačiau nusprendė prašyti teismo iškelti jam bankroto bylą. Be to, pareiškėjas, neturėdamas turto ir gaudamas mažiau negu minimalią mėnesinę algą, praktiškai neturėdamas lėšų savo būtiniausių socialinių ir buitinių poreikių patenkinimui, ne tik ėmė paskolas, dėl ko susidarė Pakruojo ūkininkų kredito unijai pagal paskolos sutartis – 204077,91 Lt (59105,05 Eur) skola, tačiau dar ir laidavo Pakruojo ūkininkų kredito unijai už kitų fizinių ir juridinių asmenų paimtas paskolas (1 t., 52-64 b. l., 2 t., 87-88 b. l.), dėl ko susidarė Pakruojo ūkininkų kredito unijai pagal laidavimo sutartis – 198206,35 Lt (57404,53 Eur) skola. Pareiškėjas teismo posėdžio metu nurodė, jog sutartis pasirašė laisva valia, niekieno neverčiamas, pasekmes suprato, tačiau tikėjosi kažkaip susimokėti, tačiau dabar pamatė, kad to padaryti neįmanoma. Toks pareiškėjo argumentas atmestinas, kaip nepagrįstas, nes pareiškėjas, gaudamas visiškai mažas, menkavertes pajamas, neturėdamas turto, matydamas, kad jo bendrovė nesugeba vykdyti veiklos, nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo, o toliau ėmė paskolas didelėmis sumomis, sutikdamas sumokėti paskolos davėjo nustatytas dideles palūkanas ir didelius delspinigius, nors, kaip ir pats suprato, jis neatitiko asmens, galinčio gauti iš kitų kredito įstaigų paskolą, mokumo standartų, pats teismo posėdyje patvirtino, jog kiti bankai jam paskolų net nebūtų davę. Tai yra, jo veikoje net gi galima galimai įžvelgti nusikalstamos veikos - sukčiavimo elementų, nes neturėdamas galimybės grąžinti paskolų ir neketindamas jų grąžinti, jis jas vis tiek ėmė. Be to, jis niekaip negalėjo paaiškinti, kodėl laidavo už savo draugus, imančius nemenko dydžio paskolas verslui pradėti, kuris vėliau žlugo, ar nekilnojamojo turto pirkimui. Be to, byloje atkreiptinas dėmesys dar ir į tai, kaip kredito įstaiga - Pakruojo ūkininkų kredito unija, žinodama ir įsitikinusi, kad pareiškėjas neturi jokio turto, išskyrus sodybą, kuri buvo parduota už nedidelę kainą ir nepadengė net ir pusės pirminės paskolos, praktiškai negauna jokių oficialių pajamų, neturi santaupų ar kitų papildomų lėšų, galėjo suteikti nemažo dydžio kreditą asmeniui, neatitinkančiam mokumo standartų. Be to, pareiškėjas dar išdavė ir neprotestuotiną paprastąjį vekselį didelei sumai su labai trumpais sumokėjimo terminais, pagal kurį išieškojimas šiuo metu vykdomas pas antstolį T. U., t. y., pareiškėjas, žinodamas, kad negali atsiskaityti su kreditoriais, ir toliau didino skolas, išdavė vekselį, žinodamas, kad terminui pasibaigus jų apmokėti negalės, kas rodo pareiškėjo nesąžiningumą kreditorių atžvilgiu. Be to, kreditoriams skolinga buvo ir pareiškėjo vadovaujama bendrovė, tačiau už bendrovės skolas jis sąmoningai, savo valia, be jokio spaudimo ir prievartos prisiėmė asmeninę atsakomybę. Teismo posėdžio metu V. V. nurodė, jog, kodėl jis pasirašė minėtą vekselį, paaiškinti negali, nes draugas paprašė, todėl jis ėmė ir pasirašė, jo neginčijo, pripažinti negaliojančiu neprašė, su minėtomis skolomis sutiko, t. y., turėdamas vadovavimo patirties, savo rizika įsteigė įmonę, kuri bankrutavo, pats pasirašė skolos dokumentus, sudarė paskolos ir laidavimo sutartis savo vardu, nors dengė bendrovės skolas, kuri bankrutavo, todėl ir turi prisiimti su tuo susijusius padarinius. Pažymėtina, jog V. V., kaip pats teigia, jam ir pagrindinei skolininkei (duomenys neskelbtini) neatsiskaitant su kreditoriais, buvo bandoma gelbėti esamą situaciją, užsiimant nauja veikla – kaimo turizmu, tam buvo nupirkta sodyba 2007 m., o 2014 m. ji buvo parduota, jokių duomenų byloje apie tai, kad joje buvo vykdoma kokia nors veikla, pareiškėjas į bylą nepateikė, taip pat jis nurodė, jog ketino su A. V. užsiimti audinių verslu, tačiau ir ši veikla žlugo, o A. V., kaip pats pareiškėjas nurodė teismo posėdžio metu, išvyko į užsienį uždarbiauti ir, kaip matyti iš kreditoriaus pateikto atsiliepimo, A. V. bando atsiskaityti su kreditoriais, padengdamas skolas. Pareiškėjas to nepadarė, nesiėmė jokių priemonių skoloms likviduoti, priešingai, jis kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo.
Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad V. V. teismo posėdžio metu tvirtino, kad šiuo metu dirba P. J. ūkyje ir gauna per mėnesį apie 1000 Lt darbo užmokestį, kad ten jau dveji metai prižiūri granulių gamybą. Tai patvirtinančių dokumentų nepateikė. Nors iš teismo iniciatyva, nes teismas šios kategorijos bylose turi būti aktyvus, išreikalautų duomenų apie gaunamas pajamas iš VSDFV (2 t., 99-109 b. l.) matyti, kad V. V. P. J. ūkyje dirbo nuo 2013-05-15 iki 2014-10-24, t. y. apie pusantrų metų. Tai teismo posėdžio metu teismui nurodžius pareiškėjui ir priminus, kad jis šiuo metu pagal VSDFV duomenis nuo 2014-12-05 dirba UAB „Auvira“, pareiškėjas prisiminė, kad šiuo metu tikrai dirba minėtoje bendrovėje vairuotoju, tačiau kokio dydžio darbo užmokestį gauna ir ar iš viso jį gauna, pasakyti negalėjo, teismui apie tai jokių duomenų nepateikė. Tačiau iš teismo išreikalautų iš VSDFV duomenų (2 t., 99-109 b. l.) matyti, kad V. V. šiuo metu iš UAB „Auvira“ nuo įdarbinimo momento dar jokių pajamų nėra gavęs. Taip pat V. V. teismo posėdžio metu nurodė, kad P. J. ūkyje jis vėl bus įdarbintas, kai tik atsiras žaliavos granulių gamybai, kada tai bus, jis tiksliai nurodyti negalėjo, todėl teismui kyla pagrįstų abejonių pareiškėjo duodamų paaiškinimų tikrumu, nors jis ir davė parodymus būdamas prisiekęs, tačiau net negalėjo tiksliai nurodyti ir paaiškinti, kur jis šiuo metu dirba ir kokio dydžio atlyginimą gauna, t. y., teismo posėdžio metu paaiškėjo, kad pareiškėjas teismui teikia neteisingus duomenis apie save, kas kelia pagrįstų abejonių V. V. sąžiningumu.
Tiek pareiškime, tiek teismo posėdžio metu V. V. nurodė, jog pagrindinis jo pajamų šaltinis buvo (duomenys neskelbtini) (1998-2013 m.), ji bankrutavo ištikus ekonominei krizei. Atkreiptinas dėmesys, kad krizės padariniai galbūt dar buvo jaučiami 2010-2011 metais, vėliau šalis ėmė atsigauti, ekonominė padėtis stabilizavosi ir ėmė gerėti, o 2015-01-01 šalis įsivedė eurą. Iš byloje esančių dokumentų matyti, kad pareiškėjo vadovaujama bendrovė nuo pat įkūrimo vos gyvavo, beveik nevykdė veiklos, nes paties pareiškėjo darbo užmokestis buvo labai mažas, be to, jis nuolat ėmė paskolas, kuriomis bandė gelbėti verslą, tačiau į teismą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo nesikreipė iki pat 2013 m., kol už jį tą padarė kreditorius, geriau apmokamo darbo neieškojo, savo gaunamų pajamų didinti nesiekė, todėl krize ir jos padariniais remtis jis negali, nes verslą vystyti pradėjo jau žinodamas apie krizę ir jos padarinius, dėl ko jo minėti argumentai atmestini, kaip nepagrįsti.
Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjas ne tik savo ir bendrovės vardu ėmė paskolas, pasirašė vekselius daug apie tai negalvodamas, bet dar ir laidavo už kitus asmenis, nors neturėjo nei pajamų, nei turto, nei galimybės grąžinti paskolas, nei galimybės užsidirbti piniginių lėšų, nes verslo nuo pat įkūrimo praktiškai nevykdė, ką įrodo jo gaunamas atlyginimas, jau po pirmos paskolos paėmimo jis visiškai atitiko nemokaus asmens standartą, tačiau ir toliau didino skolas net neketindamas jų grąžinti, šiai dienai jo skola kreditoriams sudaro 488472,73 Lt (141471,48 Eur), UAB „Vilvygė“ skola kreditoriams sudaro 409716,65 Lt ir ši suma nėra galutinė, ji nuolat tikslinama, kas už minėtas sumas įgyta, kur konkrečiai minėtos sumos yra investuotos ar panaudotos, pareiškėjas teismo posėdžio metu nurodyti, paaiškinti ir pateikti tai patvirtinančių dokumentų negalėjo, kas rodo pareiškėjo nesąžiningumą kreditorių atžvilgiu.
Pareiškėjo elgesys turi būti vertinamas atsižvelgiant į apdairaus, atidaus ir rūpestingo žmogaus elgesį tokiomis aplinkybėmis. Esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo pats privalo pasirūpinti savo teisėmis ir interesais, prieš atlikdamas bet kokį veiksmą turi apsvarstyti galimus to veiksmo teisinius padarinius, o neturėdamas teisinių žinių, kreiptis į teisininkus dėl teisinės konsultacijos suteikimo.
Pareiškėjui buvo žinoma apie pagrindinio skolininko (duomenys neskelbtini) finansinius sunkumus. Pats pareiškėjas nurodo, kad jis buvo bendrovės direktorius, tačiau įmonė vertėsi sunkiai, visada darbuotojams mokėjo tik minimumą, vokeliuose pinigai mokami nebuvo, jis skolinosi pinigus, nes reikėjo sumokėti skolas už elektrą, komunalinius patarnavimus, darbuotojams atlyginimus, kam gautų paskolų praktiškai vos užtekdavo, t. y. bendrovė dirbo nuostolingai, o pareiškėjas didino skolas, imdamas paskolas ir dar laiduodamas už draugus, nes jie jo paprašė, be to, minėtų draugų verslas taip pat bankrutavo, ką teismo posėdyje patvirtino pats pareiškėjas, todėl dabar jis solidariai atsakingas kreditoriui ir už jų skolas. Jokių įrodymų, kad pareiškėjas būtų buvęs suklaidintas ar verčiamas asmeniškai pasirašyti paskolos sutartis su kreditoriais, paprastąjį neprotestuotiną vekselį su labai trumpais grąžinimo terminais, byloje nėra. Pareiškėjas neginčijo ir neprašė pripažinti vekselio ar paskolos sutarčių negaliojančiais, nesikreipė į teismą dėl paskolos sutartyse numatytų per didelių delspinigių ar palūkanų pakeitimo, t. y. neprašė teismo pakeisti minėtų sutarčių sąlygas, kurių iš esmės neįmanoma įvykdyti, todėl jo teiginiai, kad juos pareiškėjas pasirašė, nors ir žinodamas, ką pasirašo ir numatydamas galimas pasekmes, tačiau nesigilindamas į tekstą ir nesuvokdamas keliamos rizikos, norėdamas greičiau grąžinti kitas skolas, laikytini deklaratyviais ir nepagrįstais. Pažymėtina, jog pareiškėjas, turėdamas vadovavimo patirties, turėdamas galimybę prieš pasirašydamas sutartis pasitarti su teisininkais, to nepadarė, ką pats pripažino teismo posėdžio metu, pasirašydamas paskolos ir laidavimo sutartis bei vekselį, jau būdamas pasirašęs ne vieną paskolos sutartį, nes nurodė, jog paskolas ima nuo 2002 metų, tačiau vis pavykdavo grąžinti, todėl nemanė, kad dabar taip blogai baigsis, neturėdamas turto, išskyrus automobilį, turėjo įvertinti savo ir bendrovės finansines galimybes atsiskaityti su kreditoriais. Nors teismas pasiūlė pareiškėjui pateikti papildomus įrodymus apie sutartimis ir vekseliu prisiimtų prievolių vykdymo galimybes, teismui nėra pateikti jokie įrodymai apie pareiškėjo turtinę padėtį skolų atsiradimo metu, todėl teismas sprendžia, kad pareiškėjas V. V. pats prisiėmė riziką dėl sudaromų sandorių, nes turėjo numatyti, kokias teisines pasekmes sudaromi sandoriai gali sukelti. Pareiškėjas prisiėmė finansinius įsipareigojimus, kurių realiai negalės vykdyti ir, tai žinodamas, pats sau ne tik sukėlė nemokumą, bet ir jį padidino. Pareiškėjas, elgdamasis atidžiai ir rūpestingai, turėjo ir galėjo suvokti, jog, sudarydamas skolinimosi ir laidavimo už kitus asmenis sandorius, sunkina savo finansinę padėtį, kai tuo tarpu gaudavo labai mažas pajamas, nebent pareiškėjas teismui nepateikia duomenų apie tikrąsias savo pajamas. Tokie pareiškėjo veiksmai, sąmoningai didinant savo kreditorinius įsipareigojimus, negali būti pripažinti sąžiningais FABĮ 1 straipsnio 1 dalies prasme.
Pareiškėjas nenurodė, kaip jis planuoja atstatyti savo mokumą ir nors iš dalies atsiskaityti su kreditoriais. Iš pareiškime pateiktos informacijos bei pridedamų dokumentų visiškai nėra aišku, iš kokių pajamų bus dengiamos bankroto administravimo išlaidos bei bent dalinai tenkinami kreditorių finansiniai reikalavimai, kai pareiškėjas šiuo metu dirba UAB „Auvira“ ir darbo užmokesčio negauna. Nėra jokių garantijų, kad pareiškėją ir toliau rems jo motina, kad jis ir toliau gyvens jai nuosavybės teise priklausančiame gyvenamajame name. Be to, pareiškėjas nurodo, jog jam būtiniausiems poreikiams per mėnesį skirti reikia mažiausiai 650 Lt, tačiau tiek jau dabar skirti negali, nes paskutiniu metu (nuo 2014-10-25 iki dabar) jokio darbo užmokesčio negavo, todėl, teismo vertinimu, galbūt nurodo ne visas savo gaunamas pajamas. Akivaizdu, kad pareiškėjui sudėtinga būtų sudaryti mokumo atkūrimo planą.
Nors rašytiniuose paaiškinimuose pareiškėjas nurodė, jog su kreditoriais atsiskaitys iš jo darbo užmokesčio, gaunamo už darbą P. J. ūkyje, tačiau jis šiuo metu minėtame ūkyje nedirba nuo 2014-10-24, nuo 2014-12-05 dirba UAB „Auvira“ ir darbo užmokesčio negauna, todėl skolų mokėti nėra iš ko, ne tik kad tenkinti pareiškėjo būtiniausius poreikius, tuomet visai neaišku, kaip reikėtų vykdyti mokumo atkūrimo planą. Be to, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad, jei jam būtų keliama bankroto byla, dar ir tam tikras mokestis būtų atskaitomas bankroto administratoriui, taigi anksčiau jo gautų pajamų (apie 1000 Lt) neliktų nė kiek kreditoriams, kad būtų galima jiems bent iš dalies dengti skolas. V. V. darbo užmokesčio negauna, darbo biržoje nėra registruotas, turto, išskyrus vieną automobilį, neturi, geriau apmokamo darbo neieško, laukia, kol vėl bus priimtas dirbti į P. J. ūkį, kur gaudavo minimalią mėnesinę algą, tiksliai pasakyti, kada vėl atsiras žaliavų ir jis bus įdarbintas, pasakyti negalėjo. Teismas nori pažymėti, kad pareiškėjas V. V. yra darbingo amžiaus, neturintis sveikatos sutrikimų, tačiau teismas neturi duomenų, kad jis būtų dėjęs visas pastangas kuo greičiau susirasti geriau apmokamą darbą Lietuvoje ar užsienyje, kad aktyviai ieškotų darbo ir dėtų pastangas atsiskaityti su kreditoriais. Pareiškėjas teismo posėdžio metu nenurodė, kad artimiausiu metu ketina ieškotis kito darbo, kad planuoja gauti didesnes pajamas, tik nurodė, kad galbūt vėl bus įdarbintas P. J. ūkyje, tačiau tai patvirtinančių dokumentų nepateikė.
Bankroto bylos iškėlimo tikslas FABĮ prasme yra nenurašyti ar anuliuoti fizinio asmens skolas, bet atkurti fizinio asmens mokumą, kad vykdydamas patvirtintą planą, galėtų patenkinti kreditorių reikalavimus. FABĮ negali tapti priemone ar sąmoningu mėginimu išvengti ar išsisukti nuo skolinių įsipareigojimų vykdymo, teismas negali iškelti bankroto bylos fiziniam asmeniui, kuris neplanuoja atsiskaityti su savo kreditoriais.
Žemesnės instancijos teismas
Teismui kelia abejonių pareiškėjo noras padengti asmeniškai šiuo metu bankrutuojančios (duomenys neskelbtini) skolas, paskolos ir laidavimo sutarčių bei vekselio sudarymo sąžiningumas ir jų būtinumas, kadangi kaip pripažino pats pareiškėjas, jis paskolas naudojo bendrovės skoloms padengti, laidavo už draugus, nes jie ketino verslą pradėti, nesikreipė į kitas kredito įstaigas ar bankus dėl paskolų suteikimo, nors čia buvo didelės palūkanos ir delspinigiai, nes neatitiko mokaus asmens standartų ir paskolos jam niekas nebūtų davęs, tačiau Pakruojo ūkininkų kredito unija skolino ir leido laiduoti pareiškėjui, nes jai, matyt, tai buvo naudinga, beje, ji neprieštarauja ir dėl bankroto bylos iškėlimo pareiškėjui, kai analogiškose bylose bei situacijose visi kreditoriai tam prieštarauja, jai, matyt, nelabai ir rūpi, ar pareiškėjo skola bus grąžinta, kas kelia abejonių paties kreditoriaus veiklos skaidrumu. Iš Šiaulių apygardos teisme nagrinėjamos (duomenys neskelbtini) bankroto bylos Nr. B2-375-440/2014 matyti, kad pareiškėjas pareiškė kreditorinį reikalavimą 1875,70 Lt sumai dėl neišmokėto darbo užmokesčio ir kompensacijos už nepanaudotas atostogas, jokių kitų (dėl skolos pagal paskolos sutartis ir vekselį) kreditorinių reikalavimų jis toje bankroto byloje nereiškia, be to Teismų duomenų bazės LITEKO duomenimis, šiuo metu nėra nagrinėjama jokia byla dėl žalos atlyginimo, todėl manytina, kad pareiškėjas siekia fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo, kad pagal formuojamą teisminę praktiką jam nebūtų iškelta byla dėl žalos atlyginimo dėl to, kad jis laiku nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo (duomenys neskelbtini).
Sąžiningo fizinio asmens mokumo atkūrimas galimas tada, kai užtikrinant kreditorių reikalavimų tenkinimą, siekiama teisingos skolininkų ir jų kreditorių interesų pusiausvyros. Fizinių asmenų bankroto procedūra negali tapti priemone ar sąmoningu mėginimu išvengti ar išsisukti nuo skolinių įsipareigojimų vykdymo. Nagrinėjamu atveju byloje surinktų įrodymų visuma leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjas buvo pernelyg pasyvus ir nesiėmė priemonių savo mokumui pagerinti, todėl toks jo neveikimas pripažintinas nesąžiningu, nes jis suvokė, kad imdamas paskolas ir didindamas skolas kreditoriams bei nesiimdamas priemonių jas grąžinti, neieškodamas kito, geriau apmokamo darbo, jo neturėdamas ir neieškodamas ir šiuo metu, siekia tik bloginti, o ne gerinti savo padėtį ir to siekė, jau būdamas nemokus, reikšmingai padidino savo nemokumą, todėl pareiškėjas FABĮ 1 straipsnio 1 dalies prasme nėra sąžiningas, o jam iškėlus bankroto bylą nebūtų pasiektas FABĮ tikslas – siekti teisingos skolininkų ir jų kreditorių interesų pusiausvyros. Šių išdėstytų aplinkybių visuma sudaro pagrindą spręsti, kad pareiškėjo pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo yra nepagrįstas, todėl pareiškimas atmestinas, bankroto bylą kelti atsisakytina (FABĮ 1 str., 5 str. 8 d.).
Iš pareiškėjo procesinių dokumentų siuntimo išlaidos remiantis teisingumo ir sąžiningumo principais nepriteistinos (CPK 93 str. 4 d.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 290-292 straipsniais, Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo 5 straipsnio 8 dalimi, teismas
nutaria:
P. V. V. pareiškimą iškelti bankroto bylą atmesti.
Nutartis per 7 dienas nuo jos priėmimo gali būti skundžiama Šiaulių apygardos teismui per Šiaulių apylinkės teismą.