Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolitos Cirulienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Nerijaus Meilučio ir Rūtos Palubinskaitės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo BAB Ūkio banko, atstovaujamo bankroto administratoriaus UAB „Valnetas“ įgalioto asmens G. A., apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. kovo 10 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-33-151/2015 pagal ieškovo BAB Ūkio banko (toliau – Bankas) ieškinius pareikštus atsakovams TAIKOS TURTAS, UAB, OZO TURTAS, UAB ir AIDO TURTAS, UAB dėl kreditorių interesus pažeidžiančių sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje ginčas kilo dėl ieškovo (banko) pagal negyvenamųjų patalpų nuomos sutartis (toliau – Sutartys) atsakovams (patalpų nuomotojams) sumokėtų užstato sumų, skirtų ieškovo įsipareigojimams užtikrinti, teisinio vertinimo ir atsakovų veiksmų teisėtumo, pranešus ieškovui apie šios sumos panaudojimą po to, kai buvo paskelbtas banko veiklos moratoriumas, o apie dalies sumų panaudojimą pranešus jau po Sutarčių nutraukimo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str.). Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti patikslinto apeliacinio skundo ribas nenustatė. Išnagrinėjusi apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus bei motyvus, kolegija konstatuoja, jog apeliacinio skundo argumentai ir motyvai nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų pagrįstumo ir nesudaro pagrindo panaikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas skundą, gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams. Tokia teismo sprendimo (nutarties) motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (LAT 2009-05-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61).

Be to, pažymėtina ir tai, jog, sekant kasacinio teismo praktika, apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma (LAT 2005-11-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005; 2007-12-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007). Todėl teisėjų kolegija apeliacinio skundo ribose patikrina, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 str.). Kasacinis teismas ne kartą yra nurodęs, jog teismas, išnagrinėjęs bylą iš esmės ir priimdamas joje galutinį sprendimą, neprivalo aptarti kiekvieno byloje dalyvaujančio asmens argumento ar įrodymo. Priešingai, teismas turi atrinkti ir vertinti tik tuos įrodymus, kurių visetas patvirtina ar paneigia aplinkybių, susijusių su ginčo dalyku, egzistavimą (CPK 176 str.) (pvz., LAT 2011-09-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-356/2011; kt.).

Bankų įstatymo (toliau – BĮ) 76 straipsnyje, reglamentuojančiame bankų veiklos laikiną apribojimą (moratoriumą), 7 dalyje išvardinti moratoriumo metu taikytini draudimai. Bankas, teigdamas, jog skolos padengimas iš užstato prieštarauja imperatyvioms normoms, išvardintoms 76 straipsnio 7 daliai, nenurodo konkretaus 7 dalies punkto. Sutiktina su atsakovų argumentu, kad atsakovų teisė pasinaudoti užstatu kaip prievolės įvykdymo užtikrinimo priemone nepatenka nei į vieną 7 dalies punktą.

BĮ 76 straipsnio 7 dalies 3 punkte nustatyta, kad bankui draudžiama vykdyti įsipareigojimus mokėti ar perleisti banko turtą, jei šie įsipareigojimai kyla iš sandorių ar kitų juridinių faktų, atsiradusių iki banko veiklos apribojimo (moratoriumo) paskelbimo dienos, išskyrus mokėjimus, būtinus apribotai banko veiklai apribojimo (moratoriumo) metu užtikrinti. Kadangi šis BĮ punktas nustato draudimus tik pačiam bankui ir nenustato draudimo jokiems tretiesiems asmenims, tai, kad atsakovai pasinaudojo prievolės įvykdymo užtikrinimo priemone – užstatu, kolegijos nuomone, negali būti laikoma BĮ 76 straipsnio 7 dalies 3 punkto pažeidimu, nes imperatyvus draudimas atitinkamais būdais ir apimtimi disponuoti banko turtu nustatytas tik pačiam bankui. Be to, pažymėtina ir tai, jog Bankų įstatymo 76 straipsnio 7 dalies 3 punkte nustatyta ir šių draudimų išimtis, pagal kurią leidžiama atlikti mokėjimus, jei jie yra būtini apribotai banko veiklai apribojimo (moratoriumo) metu užtikrinti, o šio įstatymo 76 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad pirmiau nurodyti draudimai netaikomi, jeigu, inter alia, kiti įstatymai nustato, kad bankas privalo vykdyti prievoles ir jo veiklą apribojus. Nors apeliantas nesutinka su teismo išvada, kad patalpos, kurias ieškovas nuomojosi iš atsakovų, po veiklos moratoriumo paskelbimo buvo būtinos Banko veiklai užtikrinti, kolegijos nuomone, toks apeliacinio skundo argumentas yra nepagrįstas. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, visą laikotarpį nuo ieškovo veiklos apribojimo paskelbimo iki Sutarčių nutraukimo ir patalpų perdavimo atsakovams išnuomotose patalpose buvo laikomas ieškovo turtas, kompiuterinė įranga, dokumentai, o atsakovai jiems priklausančiomis patalpomis negalėjo disponuoti. Jau vien šios aplinkybės, kolegijos nuomone, duoda pagrindą išvadai, jog patalpos ginčo laikotarpiu ieškovui buvo reikalingos. Pažymėtina, kad bankas yra ūkio subjektas, kuriam keliami specifiniai su veikla susiję reikalavimai, nustatyti, inter alia, Bankų įstatyme, Finansų įstaigų įstatyme. Banko veikla, inter alia, galiojant jos apribojimams, negali būti suprantama vien kaip klientų aptarnavimas, finansinių paslaugų ir informacijos klientams teikimas, o apima ir informacijos, turto bei daiktų saugojimą. Duomenų, dokumentų, banko paslapties saugojimo pareiga banko turi būti vykdoma nepriklausomai nuo to, ar jo komercinė ūkinė veikla yra apribota. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai sprendė, kad tai, jog ieškovas, paskelbus veiklos moratoriumą, operatyviai nepasirūpino nuomotose patalpose esančiu savo turtu, jį ten laikė ir pats neinicijavo Sutarčių nutraukimo bei nuomotų patalpų perdavimo atsakovams, atsižvelgiant į kitas jau aptartas faktines aplinkybes, įrodo, jog patalpos bankui buvo būtinos jo veiklai užtikrinti. Ieškovas vien dėl paskelbto veiklos moratoriumo fakto negali išvengti kilusių padarinių. Taip pat pažymėtina, kad po veiklos moratoriumo paskelbimo bankui, atstovaujamam laikinojo administratoriaus, tęsiant nuomos santykius, būtinus banko veiklai, šių santykių šalys (ieškovas ir atsakovai) laikytinos lygiateisiais subjektais. Tai reiškia, kad subjektui, kuriam paskelbtas veiklos apribojimas, negali būti sudarytos palankesnės sandorio vykdymo sąlygos nei kitai sandorio šaliai. Priešingu atveju kontrahentas nepagrįstai turėtų prisiimti tokių sandorių neįvykdymo riziką, o subjektas, kuriam paskelbtas moratoriumas, turėtų nepateisinamą galimybę piktnaudžiauti savo padėtimi nevykdydamas savo įsipareigojimų ar netinkamai juos vykdydamas.

BĮ 76 straipsnio 7 dalies 4 punkte nurodyta, kad draudžiama įskaityti bet kokius banko ir jo klientų reikalavimus. Šis BĮ punktas nustato labai konkretų įskaitymo draudimą, taikomą aiškiai apibrėžtam subjektų ratui – tik tarp banko ir jo klientų. Kadangi atsakovai nėra banko klientai ir jų nesieja jokie panašūs banko–kliento santykiai (atsakovai neturi banko sąskaitų, indėlių banke, kitaip nesinaudojo jo teikiamomis paslaugomis ir pan.), todėl minėtas BĮ punktas, kaip teisingai nurodyta atsakovų atsiliepime, šiuo atveju taip pat negali būti taikomas. Be to, priešingai nei teigia bankas, skolos padengimas iš užstato nelaikytinas įskaitymu. Visų pirma dėl to, kad, kaip jau minėta, užstatas, kaip kredito rizikos mažinimo priemonė, yra artimiausia įkeitimui, pagal kurį kreditorius (įkaito turėtojas) turi teisę, skolininkui neįvykdžius įkeitimu užtikrintos prievolės, patenkinti savo reikalavimą iš įkeisto turto. Atsižvelgiant į tai, atsakovų reikalavimų patenkinimas iš užstato laikytinas pasinaudojimu prievolės įvykdymo užtikrinimu bankui netinkamai vykdant savo prievoles pagal Sutartis ir negali būti laikomas įskaitymu, nes tai du visiškai skirtingi teisės institutai ir prievolės įvykdymas iš pateikto užtikrinimo jokiais atvejais netraktuotinas kaip įskaitymas. Be to, skolos padengimas iš užstato nelaikytinas įskaitymu ir dėl tos priežasties, kad neatitinka visų įskaitymui taikomų sąlygų. Vadovaujantis LAT praktika, įskaitymui atlikti turi būti šių sąlygų visuma: 1) prievolės šalys turi turėti viena kitai abipusių teisių ir pareigų, t. y. skolininkas kartu turi būti ir savo kreditoriaus kreditorius, o kreditorius – ir savo skolininko skolininkas; 2) šalių reikalavimai turi būti priešpriešiniai, t. y. šalys turi turėti reikalavimus viena kitai, o ne trečiajam asmeniui; 3) šie šalių reikalavimai turi būti vienarūšiai, t. y. abiejų prievolių dalykas turi būti toks pat (pavyzdžiui, šalys viena kitai turi sumokėti pinigus, suteikti viena kitai tam tikras paslaugas ir pan.); 4) abu reikalavimai turi galioti; 5) abu reikalavimai turi būti vykdytini; 6) abu reikalavimai turi būti apibrėžti. Šiuo atveju neegzistuoja pirmoji sąlyga, kadangi atsakovai nėra ieškovo skolininkai. Be to, šalių reikalavimai nėra vienarūšiai, t. y. ieškovo prievolė yra mokėti nuomos užmokestį, atsakovų – suteikti patalpas. Akivaizdu, kad apelianto prievolės įvykdymas pasinaudojant prievolės įvykdymo užtikrinimo priemone – užstatu, negali būti vertinamas kaip įskaitymas.

Pažymėtina ir tai, kad, kaip numatyta BĮ 76 straipsnio 1 dalyje, moratoriumas yra banko veiklos laikinas dalinis apribojimas, ir atitinkamus ribojimus nustato BĮ bei priežiūros institucijos sprendimas dėl banko veiklos apribojimo (moratoriumo) paskelbimo. Tokių banko veiklos ribojimų ir draudimų sąrašas, pateikiamas BĮ 76 str. 7 dalyje, yra labai išsamus ir nurodo konkrečius labai aiškius veiksmus, kuriuos draudžiama atlikti, ir atsižvelgiant į draudimų bei ribojimų formuluotes bei apibrėžtumą plečiamai neaiškintinas, todėl BĮ 76 straipsnio 7 dalyje pateikiamas draudimų bei ribojimų sąrašas banko moratoriumo situacijoje yra baigtinis. Įstatymų leidėjas, numatydamas konkrečius subjektus (bankas, bankas–klientas), konkrečius draudžiamus veiksnius (įskaitymas, banko turto perleidimas), siekė aiškaus tikslo – išsamiai apibrėžti apribojimus banko laikino dalinio veiklos apribojimo metu. Toks aiškinimas kyla visų pirma iš to, kad moratoriumas yra laikinas ir dalinis banko veiklos apribojimas, o ne visiškas, kaip, pavyzdžiui, yra bankui iškėlus bankroto bylą. Atsižvelgiant į minėto draudimų ir ribojimų sąrašo išsamumą ir baigtumą, akivaizdu, kad, kaip teisingai nurodė atsakovai, nėra normos, draudžiančios kreditoriams tenkinti savo reikalavimus pasinaudojant prievolių įvykdymo užtikrinimo institutais. Be to, byloje nėra pateikta jokių duomenų apie tai, jog tokie papildomi draudimai bei ribojimai buvo nustatyti ir priežiūros institucijos sprendime dėl Banko veiklos apribojimo (moratoriumo) paskelbimo. Be to, kadangi moratoriumas, remiantis BĮ, yra tik dalinis ir laikinas Banko veiklos apribojimas, todėl nustatytas konkretus, išsamus ir kur kas siauresnis nei draudžiamų veiksmų po bankroto bylos iškėlimo (įsiteisėjimo) dienos sąrašas. Pažymėtina, kad visų finansinių prievolių vykdymas imperatyviai uždraudžiamas tik bankui iškėlus bankroto bylą (BĮ 85 str. 3 d. 2 p.). Atsižvelgiant į šias BĮ normas, įstatymo paskirtį ir specifiką, kolegijos nuomone, yra akivaizdu, kad BĮ nuostatos nedraudžia kreditoriams (atsakovams) pasinaudoti prievolių įvykdymo užtikrinimo institutu banko laikino dalinio veiklos apribojimo (moratoriumo) atveju, todėl nėra jokio pagrindo sutikti su apeliantu, jog atsakovai pažeidė imperatyvias BĮ nuostatas.

Visiškai pritartina atsakovų argumentams, jog ĮBĮ šioje byloje netaikytinas, o administravimo išlaidos nepatirtos bei nekompensuotinos. Bylos duomenys patvirtina, jog atsakovai prievolių įvykdymo užtikrinimo institutu – užstatais, kurie atsakovams buvo pervesti praktiškai Sutarčių sudarymo pradžioje, t. y. atitinkamai 2008 ir 2010 m., – pasinaudojo ir savo reikalavimo teisę dėl Banko netinkamai vykdomų prievolių pagal Sutartis realizavo ginčijamais vienašaliais sandoriais dar iki bankroto bylos bankui iškėlimo 2013-05-02 nutartimi ir tuo labiau iki jos įsiteisėjimo 2013-06-07 bei nepažeisdami Banko veiklos laikinam daliniam apribojimui BĮ nustatyto reguliavimo, todėl ĮBĮ nėra aktualus ir taikytinas. Bet kokiu atveju, net ir nustačius, kad šioje situacijoje ĮBĮ normos taikytinos, turėtų būti iš esmės atsižvelgta į LAT 2013-12-23 nutartyje civ. byloje Nr. 3K-3-707/2013 pateiktą išaiškinimą faktiškai analogiškoje situacijoje, kai bankroto byla įmonei dar nebuvo iškelta, tačiau buvo taikomos laikinosios apsaugos priemonės iki nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos – viso įmonės turto areštas, ir areštuotas net įmonės kilnojamas ir nekilnojamas turtas, esantis pas trečiuosius asmenis (BĮ 76 str. 7 d., nustatanti draudimus ir ribojimus moratoriumo laikotarpiu nenustato jokių atskirų draudimų ar apribojimų tretiesiems asmenims ar jų dispozicijoje esančiam banko turtui ir nustato tik banko veiklos ribojimus). Patalpų nuomotojas (atsakovas) turto arešto galiojimo laikotarpiu pasinaudojo užstatu kaip prievolės įvykdymo užtikrinimo priemone nuomininkui nevykdant savo įsipareigojimų pagal nuomos sutartį. Nepaisant to, LAT nurodė, kad dėl piniginio užstato, siekiant užtikrinti tinkamą piniginės prievolės įvykdymą, buvo susitarta Nuomos sutartyje, sutartas piniginis užstatas perduotas kreditoriui. Teisėjų kolegija pažymi, kad, vadovaujantis ĮBĮ 34 straipsniu, įkeitimu ir (arba) hipoteka užtikrinti kreditoriaus reikalavimai tenkinami pirmiausia iš lėšų, gautų pardavus įkeistą įmonės turtą, arba perduodant įkeistą turtą. Kadangi nagrinėjamu atveju užstatas yra lėšos ir jos perduotos kreditoriui, piniginis užstatas neviršija skolos dydžio, tai teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovas (nuomotojas) galėjo tenkinti reikalavimą pagal Sutartį, susijusį su ieškovo (nuomininko) piniginių įsipareigojimų netinkamu vykdymu (CK 1.5 str.). Taigi akivaizdu, kad LAT prioritetą teikia skolinių įsipareigojimų tenkinimui iš prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonių ir net įmonės turto arešto metu to nedraudžia. Apeliantė taip pat teigia, jog iš užstato turi būti atlygintos administravimo išlaidos. Kaip minėta, įsiskolinimai iš prievolių užtikrinimo priemonių – užstatų, atsakovų padengti dar prieš bankroto bylos iškėlimą ir nepažeidžiant BĮ imperatyvų, taikomų banko moratoriumo atveju, taigi ieškovo teiginys dėl privalomumo atlyginti administravimo išlaidas visiškai nepagrįstas, nes be viso kito administratorius dėl to objektyviai negalėjo patirti jokių papildomų išlaidų, kurias kompensuoti tektų atsakovams. Netgi vertinant, kad ĮBĮ normos taikytinos, kolegijos nuomone, reikėtų atsižvelgti į šias svarbias aplinkybes. Kaip minėta, užstatas teismų praktikoje vertinamas kaip įkeitimas, nes jo kaip ir įkeitimo tikslas – išskirti konkretų objektą iš bendros skolininko (ar trečiojo asmens) turto masės ir pasunkinti jį kreditoriaus naudai, siekiant tinkamo užtikrinamos piniginės prievolės įvykdymo. Atsižvelgiant į LAT praktiką, užstatas laikytinas konkretaus kreditoriaus naudai įkeista ir fiziškai perduodama pinigų suma, kuri pastarojo gali būti naudojama skolininkui nevykdant ar netinkamai vykdant sutartimi prisiimtus įsipareigojimus. Įkeitimu (hipoteka) užtikrintų reikalavimų tenkinimą bankroto proceso metu reglamentuoja ĮBĮ 34 straipsnis, pagal kurį įkeitimu užtikrinti reikalavimai tenkinami pirmiausia iš lėšų, gautų pardavus įkeistą įmonės turtą, arba perduodant įkeistą turtą. Taigi įkeitimu užtikrinti reikalavimai tenkinami be eilės. Kaip konstatuota ir LAT nutartyje c. b. Nr. 3K-3-707/2013, užstatas yra lėšos ir jos perduotos kreditoriui (šiuo atveju atsakovams), piniginis užstatas neviršija skolos dydžio, taigi atsakovai galėjo tenkinti savo reikalavimus pagal Sutartis, susijusius su ieškovo piniginių įsipareigojimų netinkamu vykdymu. Nustatyta, jog atsakovai grąžino ieškovui visą jo įsiskolinimo dydį viršijusią užstatų sumą – 23 479,47 Lt. Iš šios užstatu užtikrintos ir Bankui grąžintos sumos dalies, remiantis ĮBĮ 34 bei 36 straipsniu, kolegijos nuomone, galės būti tenkinami ne tik kitų kreditorių reikalavimai, bet ir administratoriaus išlaidos. Bet kokiu atveju, net ir taikant ĮBĮ normas, administratorius dėl atsakovų nebūtų patyręs jokių papildomų išlaidų, nes užstatas kaip piniginių lėšų įkeitimas, nerealizuotinas papildomais aktyviais administratoriaus veiksmais, t. y. pardavimu iš varžytynių, fiziniu perdavimu kreditoriui, nereikalingos papildomos turto saugojimo ar panašios išlaidos, kas didintų administravimo išlaidas. Pabrėžtina, kad atsakovai taip pat yra kreditoriais ieškovo bankroto byloje, nes tam tikri ieškovo įsiskolinimai pagal Sutartis paaiškėjo jau po bankroto bylos iškėlimo. Šiuo metu priimta teismo nutartis leisti ieškovo administratoriui iš dalies atsiskaityti su antrosios eilės kreditoriumi, todėl darytina išvada, kad turimų Banko lėšų netrūksta ir atsiskaitymui su bankroto administratoriumi.

Kolegija visiškai pritaria atsakovų argumentams, jog Patalpos ieškovo buvo naudojamos ir nebuvo atlaisvintos iki 2013-04-08. Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad patalpos nebuvo reikalingos Banko veiklos vykdymui ir nuo 2013-02-12, t. y. moratoriumo paskelbimo dienos, Bankas jokios veiklos patalpose nevykdė ir jomis nesinaudojo. Pažymėtina, kad pačių atsakovų iniciatyva ir aktyviais veiksmais patalpos pagal Sutartis atsakovams ieškovo buvo grąžintos tik 2013-04-08, pasirašant su Banko atstovu patalpų priėmimo–perdavimo aktus. Nors patalpos ir nebuvo naudojamos kasdienei Banko veiklai vykdyti, klientams aptarnauti ar kitoms bankinėms paslaugoms tiesiogiai teikti, nei vienos iš patalpų atsakovams nebuvo grąžintos, atlaisvintos nuo Banko turto, Sutartys nebuvo nutrauktos, Sutarčių nutraukimai iš Banko (jo laikinojo administratoriaus) pusės neinicijuoti. Sutiktina su atsakovais, jog susidarius tokiai neapibrėžtai Banko veiklos laikino ir dalinio apribojimo situacijai, kaip Banko atskyrimas į gerąsias ir blogąsias banko dalis (2013-02-23), ketinimas atidaryti Banko padalinius (2013-03-05), valstybės specialiųjų institucijų atliekami tyrimai, poėmiai, griežtai reglamentuojama padėtis, neleido atsakovams savavališkai iškraustyti apelianto iš nuomojamų patalpų, atlaisvinti jas nuo apelianto turto, išnuomoti tretiesiems asmenims ar pan., todėl tai padaryta buvo tik kartu su apelianto atstovu, nedelsiant po atsakovų inicijuotų Sutarčių nutraukimų (2013-04-02) kartu inicijuojant ir patalpų grąžinimą atsakovams bei 2013-04-08 pasirašant patalpų grąžinimo atsakovams (priėmimo–perdavimo) aktus, užfiksuojant visą patalpose buvusį, banko perimamą jo turtą ir panašias reikšmingas aplinkybes. Taigi Banko teiginys, kad patalpos nebuvo naudojamos, kolegijos nuomone, yra visiškai nepagrįstas, nes jos nebuvo naudojamos tik konkrečiai klientų aptarnavimo Banko padaliniuose veiklai. Visomis kitomis prasmėmis patalpos buvo Banko dispozicijoje ir jam atitinkamai kilo pareiga tinkamai ir laiku atsiskaityti su atsakovais bei laikytis visų kitų nuomos sutarčių sąlygų. Atsakovai Sutartis nutraukė nepagrįstai nedelsdami ir nedidindami Banko piniginių įsipareigojimų, t. y. ĮBĮ 10 str. 7 d. 4 p. numatyta, kad įmonės, kuriai iškelta bankroto byla, sudarytos sutartys lieka galioti, jei per 30 dienų nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos, bankroto administratorius nepranešė suinteresuotiems asmenims, kad šios įmonės sudarytų sutarčių, kurių vykdymo terminas dar nepasibaigęs (taip jų nuomos, panaudos sutartys), nevykdys. Atsižvelgiant į tai, kad laikinajam administratoriui pagal BĮ 76 str. 9 p. tokia teisė nesuteikiama, kaip teisingai pastebėjo atsakovai, visiškai tikėtina, kad tokios Sutartys galėjo būti bankroto administratoriaus nutrauktos tik 2013 m. liepos pirmojoje pusėje (nutartis apeliantui iškelti bankroto bylą įsiteisėjo 2013-06-07), kas, atsakovams patiems nesiėmus iniciatyvos nutraukti nuomos sutarčių, Banko įsipareigojimus būtų padidinę papildomu 3 mėnesių privalomų nuomos, papildomo mokesčio, komunalinių paslaugų mokėjimų pagal nuomos sutartis dydžiu. Atsižvelgiant į tai, visiškai nepagrįstu laikytinas ieškovo teiginys, kad patalpos nebuvo naudojamos ir reikalingos jo veiklai vykdyti, o, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta ir į patalpų grąžinimo atsakovams datas, ieškovo finansiniai įsipareigojimai pagal Sutartis iki patalpų grąžinimo dienos laikytini neginčytinais ir privalomais nepriklausomai nuo to, kokiu būdu ir kokiai veiklai ieškovas nuomojamas patalpas atitinkamu laikotarpiu naudojo.

Kolegijos nuomone, Actio Pauliana instituto taikymo sąlygos šioje byloje neegzistuoja, ieškovas neįrodė ne tik nesąžiningumo, bet ir kitų būtinų šio instituto taikymo sąlygų (LAT 2015-04-01 nutartis c. b. Nr. 3K-3-174-313/2015). Ginčijamais sandoriais nebuvo pažeistos kitų kreditorių teisės. Kadangi užstatas savo teisine prigimti panašiausias į įkeitimą (hipoteką), pagal ĮBĮ 34 str. įkeitimu (hipoteka) užtikrinti reikalavimai tenkinami pirmiausia iš lėšų, gautų pardavus įmonės turtą, arba perduodant įkeistą turtą, t. y. šie reikalavimai nepatenka į bendrą kreditorių eilę, numatytą ĮBĮ 35 str., laikytina, jog ir šiuo atveju, atsakovams padengus ieškovo įsiskolinimą iš užstato, kreditorių teisės niekaip nebuvo pažeistos, nes jie neturėjo jokių teisių į atsakovų naudai užstatu užtikrintas lėšas, o jų kreditoriniai reikalavimai jokiais atvejais nebūtų iš šių lėšų tenkinami (nebent iš lėšų perviršio). Be to, kaip minėta, atsakovai, kaip sąžiningos Sutarčių šalys, likusią perteklinę, ieškovo skolinius įsipareigojimus atsakovams viršijančią, užstato dalį grąžino ieškovui. Taigi, priešingai nei teigia ieškovas, likusių kreditorių teisės ne tik nebuvo pažeistos, bet tikimybė, kad jų kreditoriniai reikalavimai ieškovo bankroto byloje bus patenkinti, padidėjo atitinkama atsakovų grąžinta nepanaudotų užstatų dalimi (23 479,47 Lt). Akivaizdu, kad tokia ĮBĮ 34 str. numatyta kreditorių, kurių reikalavimai užtikrinti įkeitimu ar hipoteka, o šiuo atveju ir užstatu, pirmenybės teisė prieš kitus kreditorius patenkinti savo reikalavimus iš esmės reiškia, kad skirtingų kreditorių padėtis įmonės bankroto procese nėra lygiavertė. Tačiau kadangi tokia padėtis susidaro dėl įstatymo pagrindų, ji nereiškia pažeidimo kreditorių lygiateisiškumo principo, kurio pažeidimas būtų tik tuomet, jeigu daliai kreditorių geresnės sąlygos patenkinti savo reikalavimus sudaromos ne įstatyme nustatytais pagrindais. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ieškovo teiginiai dėl kitų kreditorių teisių ir lygiateisiškumo principo pažeidimo laikytini nepagrįstais. Ieškovas dėl atsakovo veiksmų netapo nemokiu, jo mokumas nesumažėjo. Akivaizdu, kad situacija, kai ieškovui netinkamai vykdant savo Sutartimis prisiimtus įsipareigojimus ir atsakovams pasinaudojus prievolių įvykdymo užtikrinimo institutu – užstatu, negali būti laikytina ieškovo nemokumo priežastimi. Be to, atsižvelgiant į tai, kad remiantis ĮBĮ 34 str. reguliavimu kreditoriaus, kurio reikalavimas užtikrintas įkeitimu ar hipoteka, o šiuo atveju užstatu, būtų tenkintinas be eilės, taigi jokie kiti kreditoriai neturi pirmenybės teisės į tokias lėšas, laikytina, jog ieškovo atsiskaitymo su kitais kreditoriais galimybės ar mokumas nėra niekaip sumažinti, nes pirmenybės teisę į užtikrintos prievolės įvykdymą ar reikalavimo tenkinimą turi tik atsakovai. Atsakovai nebuvo nesąžiningais, nes nežinojo ir neturėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kitų kreditorių teises. Apeliantas deklaratyviai ir nepagrindžiant jokiais įrodymais teigia, kad atsakovai atlikdami skolos padengimą iš užstato buvo nesąžiningi. Kadangi šiuo atveju tik atsakovų reikalavimų, užtikrintų užstatu, tenkinimui iš užstato teikiama visiška pirmenybė prieš kitų kreditorių reikalavimus, tai pagrindžia, kad atsakovų neva turėjimas žinoti apie kitus kreditorius jokiu būdu nereiškia atsakovų nesąžiningumo, nes jokie kiti kreditoriai neturėjo teisės ar pirmumo prieš atsakovus į užstato sumą, kuria užtikrintas tinkamas ieškovo įsipareigojimų atsakovams vykdymas pagal nuomos sutartis. Užstato suma, viršijusi ieškovo įsiskolinimą, buvo ieškovui nedelsiant grąžinta visa apimtimi. Tai, priešingai nei nurodo apeliantas, rodo atsakovų sąžiningumą, ir, tinkamai kuruojant banko bankroto procesą, netgi galimybės padengti kitų kreditorių ar administravimo išlaidų dalies padidėjimą. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovas pažeidė savo finansinių įsipareigojimų vykdymą atsakovams, jie vieninteliai turėjo pirmenybės teisę prieš bet kokius kitus kreditorius patenkinti savo reikalavimą iš užtikrinimo priemonės – užstato. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, akivaizdu, kad actio Pauliana sąlygos neįrodytos. Atsakovai, padengdami ieškovo pradelstus mokėjimus iš užstato, buvo sąžiningi, be to, toks padengimas niekaip nepažeidė kitų Banko kreditorių teisių, pirmenybė pagal įstatymų nustatytą kreditorių reikalavimų tenkinimo eiliškumą nebuvo pažeista, ieškovas dėl to netapo nemokiu, jo mokumas nesumažėjo.

Kadangi pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino įrodymų visumą ir priėmė pagrįstą, motyvuotą ir teisingą sprendimą, remiantis Lietuvos Respublikos įstatymais bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika, visiškai nepagrįstais laikytini apeliacinio skundo argumentai, kad teismas neįvertino visų įrodymų ir neatskleidė bylos esmės. Kaip jau minėta, atsakovų pasinaudojimas sutartiniu prievolių įvykdymo užtikrinimo institutu – užstatu, atliktas nepažeidžiant imperatyvių BĮ draudimų ar reikalavimų.

Kiti apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai, atsižvelgiant į procesinę bylos baigtį, vertintini kaip teisiškai nereikšmingi, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2015 m. kovo 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.