Klaipėdos apygardos teismo nutartis, e2A-967-777/2022

Teismas: Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2022-12-14
Bylos Nr.: e2A-967-777/2022
Teisminio proceso Nr.: 2-68-3-43051-2017-2
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Marius Dobrovolskis, Jolanta Gailevičienė, Kristina Domarkienė
Atsakovas: Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
Ieškovas: G. D.

Kategorijos

3.1.3.6.2Tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų
3.1.3.5Procesinis teisių perėmimas
2.6.10.2.4.1Turtinė žala
2.6.10.2.4.2Neturtinė žala
2.6.10.5.2.5Atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų
3.1.7.6Bylinėjimosi išlaidų paskirstymas
3.3.1.13Apeliacijos dalykas ir ribos
3.2.4.11Įrodymų vertinimas
3.3.1.18.1Pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą

Civilinė byla Nr. e2A-967-777/2022Teisminio proceso Nr. 2-68-3-43051-2017-2Procesinio sprendimo kategorijos: 3.1.3.6.2; 3.1.3.5; 2.6.10.2.4.1; 2.6.10.2.4.2; 2.6.10.5.2.5; 3.1.7.6; 3.3.1.13; 3.2.4.11; 3.3.1.18.1 (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2022 m. gruodžio 14 d.Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Dobrovolskio, Kristinos Domarkienės, Jolantos Gailevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), veikdama Vilniaus apygardos teismo vardu,

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gegužės 25 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės G. D. (buvusi B.) ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Šalies argumentai

1. Ieškovė 2017 m. lapkričio 29 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu, juo prašė priteisti iš atsakovės 26 949 Eur turtinės žalos atlyginimą, 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, 5 procentų metines palūkanas nuo ieškinio padavimo dienos iki visiško sprendimo įvykdymo. Ieškinio pagrindu nurodė aplinkybes, jog:

1.1. Ieškovė (iki santuokos R.) buvo vienintelė D. R. duktė. D. R. buvo vienintelis R. R. sūnus. R. R. ir A. Č. buvo J. J. R. vaikai. Ieškovės tėvas D. R. mirė dar 1995 m. spalio 5 d. Ieškovės senelis R. R. mirė 2013 m. spalio 10 d.

1.2. Po senelio mirties 2013 m. spalį, siekdama priimti likusį palikimą, ieškovė kreipėsi į K. 12-ojo notarų biuro notarę G. K. Iš notarės sužinojo, kad ieškovės senelis R. R. nebuvo priėmęs palikimo po savo motinos J. J. R., mirusios 2011 m. sausio 8 d., mirties. J. J. R. jos mirties dieną nuosavybės teise priklausė du butai K.: (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Notarė G. K. paaiškino, kad nors po R. R. mirties nepraėjo įstatymo nustatytas trijų mėnesių terminas, A. Č. 2013 m. spalio 3 d. buvo išduotas paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas į visą turtą, likusį po J. J. R. mirties.

1.3. 2013 m. lapkričio 12 d. ieškovė priėmė palikimą po senelio R. R. mirties.

1.4. 2013 m. lapkritį ieškovė kreipėsi į Kauno apylinkės teismą ir prašė: 1) pripažinti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jos senelis R. R. priėmė palikimą po savo motinos J. J. R. mirties, faktiškai pradėjęs turtą valdyti; 2) pripažinti notarės G. K. paveldėjimo teisės liudijimą, išduotą A. Č. į turtą, likusį po mamos J. J. R. mirties, negaliojančiu.

1.5. Ieškovės prašymu Kauno apylinkės teismas taikė laikinąją apsaugos priemonę – paveldėjimo objektų – butų, esančių (duomenys neskelbtini), ir (duomenys neskelbtini), areštą.

Žemesnės instancijos teismas

1.6. Kauno apylinkės teismas 2014 m. lapkričio 24 d. sprendimu ieškinį patenkino visiškai.

1.7. Kauno apygardos teismas 2015 m. kovo 31 d. sprendimu pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – ieškinį atmetė, panaikino ir laikinąją apsaugos priemonę – abiejų butų areštą.

1.8. 2015 m. gegužės 6 d. A. Č. pardavė butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), už 30 140 Eur E. D.-V.

Šalies argumentai

1.9. Ieškovė 2015 m. birželį pateikė kasacinį skundą Lietuvos Aukščiausiajam Teismui, prašė panaikinti Kauno apygardos teismo 2015 m. kovo 31 d. sprendimą ir palikti galioti Kauno apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 24 d. sprendimą. Ieškovė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo prašė taikyti ir laikinąsias apsaugos priemones – vienintelio likusio buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), areštą, tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. liepos 2 d. nutartimi ieškovės prašymo netenkino.

Žemesnės instancijos teismas

1.10. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. gruodžio 15 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-687-690/2015 tenkino ieškovės kasacinį skundą ir paliko galioti Kauno apylinkės teismo sprendimą.

1.11. Ieškovės senelis R. R. ir A. Č. turėjo paveldėti po ½ dalį mamos J. J. R. mirties dieną likusio turto. Remiantis notarės G. K. 2013 m. spalio 3 d. išduotu paveldėjimo teisės liudijimu, abiejų butų vidutinė rinkos vertė palikimo atsiradimo momentu siekė 186 100 Lt (98 700 Lt ir 87 400 Lt) arba 53 898,29 Eur. Ieškovė yra vienintelė R. R. paveldėtoja, tad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 15 d. nutartis jai suteikė teisę į ½ dalį po J. J. R. mirties likusio turto (po ½ dalį abiejų butų) arba ekvivalentą pinigais (26 949 Eur).

1.12. Lietuvos Aukščiausiajam Teismui atmetus ieškovės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, 2016 m. sausio 8 d. A. Č. už 22 000 Eur M. S. pardavė ir antrąjį butą, esantį (duomenys neskelbtini).

1.13. Turtas, kuris pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo sprendimą turėjo lygiomis dalimis atitekti ieškovei ir A. Č., priklauso tretiesiems asmenims E. D.-V. ir M. S.

1.14. Ieškovei kreipusis į antstolį ir pradėjus vykdomąją bylą dėl bylinėjimosi išlaidų ir ekvivalento pinigais už parduotą turtą iš A. Č, išieškojimo, paaiškėjo, kad jokio nekilnojamojo ar kilnojamojo turto ji neturi, asmeninėje sąskaitoje laikomos tik su senatvės pensijos išmokėjimu susijusios piniginės lėšos. Įvertinusi faktinę situaciją, mano, kad A. Č., sudariusi 2015 m. gegužės 6 d. ir 2016 m. sausio 8 d. pirkimo–pardavimo sandorius, faktiškai tapo nemoki.

1.15. Kauno apygardos teismas, priimdamas nepagrįstą ir panaikintiną sprendimą, panaikinęs laikinąsias apsaugos priemones, o Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, atsisakęs taikyti laikinąsias apsaugos priemones, neužtiktino ieškovės interesų ir leido nesąžiningai A. Č. pasinaudoti susidariusia situacija ir padaryti ieškovei žalos.

1.16. Ieškovė, siekdama išnaudoti visas teisines galimybes atgauti jai priklausančią paveldėtą turto dalį, kreipėsi į Kauno apylinkės teismą, inicijavo civilinę bylą Nr. 2-620-528/2017, kurioje kelia reikalavimą pripažinti butų pirkimo–pardavimo sutartis negaliojančiomis, taikyti restituciją. Tačiau ieškovės interesų gynyba neperspektyvi, ji neturi jokių galimybių laimėti bylą ir atgauti jai priklausantį turtą.

Šalies argumentai

1.17. Ieškovė 2017 m. sausio 9 d. su pareiškimu kreipėsi į Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūrą dėl ikiteisminio tyrimo A. Č. pradėjimo, prašė nustatyti, ar jos veiksmuose nėra nusikalstamos veikos, numatytos Baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182, 184 ir 186 straipsniuose, požymių. Pradėtas ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, Kauno apygardos teismas 2017 m. spalio 27 d. nutartimi atmetė ieškovės skundą ir ikiteisminio tyrimo dėl A. Č. neatnaujino. Šia nutartimi Kauno apygardos teismas suteikė galimybę A. Č. neįvykdyti savo įsipareigojimų ir užkirto kelią ieškovei ginti savo interesus šiuo būdu.

1.18. Ieškovės pareiga yra pateikti įrodymus, patvirtinančius būtinąsias atsakovės civilinės atsakomybės sąlygas, t. y. neteisėtą veiką, padarytą žalą, kaltę, priežastinį ryšį tarp tariamos neteisėtos veikos ir žalos. Neteisėti veiksmai. Nagrinėdamas civilinę bylą Kauno apygardos teismas netinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, todėl priėmė panaikintiną sprendimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nukrypo nuo Civilinio proceso kodekse (toliau – CPK) įtvirtintų principų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir dėl šios priežasties A. Č. buvo atverta galimybė parduoti turėtą turtą ir taip padaryti turtinės žalos ieškovei. Mano, kad, Lietuvos Aukščiausiajam Teismui pritaikius laikinąją apsaugos priemonę, būtų buvę išvengta atsiradusios žalos. Kaltė. Neteisėti veiksmai buvo atlikti Kauno apygardos teismui priėmus nepagrįstą ir panaikintiną sprendimą ir Lietuvos Aukščiausiajam Teismui netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, nesilaikius bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai. Teismas, netaikęs laikinųjų apsaugos priemonių, neįvertino galimų pasekmių ir trečiojo asmens nesąžiningumo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, atmetęs prašymą dėl arešto taikymo likusiam vieninteliam butui, neužtikrino ieškovės teisių apsaugos, neįvertino nuostolių atsiradimo galimybės ir to, kad nesiėmus reikiamų priemonių teismo sprendimo įvykdymas taps neįmanomas. Žala. Ieškovei pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį turėjo atitekti ½ dalis turto, likusio po J. J. R. mirties, t. y. po ½ dalį abiejų butų arba ekvivalentas pinigais. Remiantis notarės G. K. 2013 m. spalio 3 d. išduotu paveldėjimo teisės liudijimu, abiejų butų vidutinė rinkos vertė palikimo atsiradimo momentu siekė 186 100 Lt (98 700 Lt ir 87 400 Lt) arba 53 898,29 Eur. Todėl ieškovės patirtą turtinę žalą sudaro ½ dalis paveldimo turto vertės, t. y. 26 949 Eur. Priežastinis ryšys. Žala, kurią patyrė ieškovė, atsirado būtent dėl anksčiau nurodytų neteisėtų veiksmų – neatidumo ir nerūpestingumo. Jei Kauno apygardos teismas nebūtų pažeidęs materialinės ir procesinės teisės normų ir palikęs galioti Kauno apylinkės teismo sprendimą, o Lietuvos Aukščiausiasis Teismas būtų įvertinęs aplinkybę, kad A. Č. kasacinio skundo padavimo momentu jau buvo pardavusi vieną iš dviejų paveldėtų butų, ir taikęs laikinąją apsaugos priemonę – areštą, A. Č. nebūtų galėjusi abiejų butų parduoti, tapti nemoki, o teismų sprendimais įtvirtintą ieškovės teisę į ½ dalį palikimo būtų buvę galima įgyvendinti. Mano, kad susidariusios situacijos būtų buvę galima išvengti, jei būtų taikytas laikinųjų apsaugos priemonių institutas. Ieškovei padaryta žala yra tiek teisiniu, tiek faktiniu priežastiniu ryšiu susijusi su ieškinyje įvardytu teismų nerūpestingumu bei neatidumu.

1.19. Dėl nurodytų neteisėtų veiksmų ir atsiradusios turtinės žalos ieškovė patyrė daug nepatogumų ir neigiamų išgyvenimų, kurių nebūtų buvę, jei teismai būtų buvę pakankamai atidūs ir rūpestingi spręsdami su ieškovės turtu susijusius klausimus. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. gruodžio 15 d. priėmė galutinį ir neskundžiamą sprendimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, sprendimas iki ieškinio pateikimo nėra įvykdytas. Ieškovė priversta ieškoti būdų, kaip įvykdyti teismo sprendimą (inicijuoti civilinę bylą, kreiptis į prokuratūrą ir kt.). Dėl vykusių teisminių procesų ir neįvykdomo teismo sprendimo ieškovė patyrė išgyvenimų, nukentėjo jos mokymosi procesas V. D. universitete. Ieškovė išgyveno nepasitikėjimo teisine valstybe ir teismais jausmą. Padarytą neturtinę žalą ieškovė įvertina 5 000 Eur.

1.20. Egzistuoja visos būtinosios civilinės atsakomybės taikymo sąlygos, ieškovė patyrė turtinę ir neturtinę žalą ir ji turi būti atlyginta.

2. Dublike ieškovė papildomai nurodė šias aplinkybes:

2.1. Ieškovė savo reikalavimą grindžia apeliacinės instancijos Kauno apygardos teismo 2015 m. kovo 31 d. sprendimu ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 2 d. nutartimi dėl laikinųjų apsaugos priemonių. Apeliacinio teismo sprendimas priimtas pažeidžiant Civilinio kodekso (toliau – CK) 5.50, 5.51 straipsnių aiškinimą ir taikymą ir nukrypus nuo suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, kuri tokio pobūdžio bylose vienoda ir plačiai išplėtota. Tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija pakeitė apeliacinio teismo sprendimą ir 2015 m. gruodžio 15 d. nutartyje nenurodė, kad buvo padaryta akivaizdi ir šiurkšti teisės aiškinimo ir taikymo klaida, nesudaro pagrindo atsakovei teigti, kad klaidos nebuvo ir atsakomybė atsakovei nekyla.

2.2. Teismo sprendimo vykdymo sustabdymas ir laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis iš esmės skiriasi. Teismo sprendimo vykdymo sustabdymas šioje byloje susijęs su bylinėjimosi išlaidų išieškojimu, o ne su teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimu ir disponavimo turtu uždraudimu. Laikinųjų apsaugos priemonių tikslas – užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą ateityje, t. y. po teismo sprendimo priėmimo dienos. Ieškovės 2013–2015 vykusių teisminių ginčų esmė – juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymas ir paveldėjimo teisės liudijimo pripažinimas negaliojančiu, t. y. ieškinys dėl pripažinimo. Tokio pobūdžio ieškiniai pagal Lietuvos Respublikos teisės doktriną yra specifinio pobūdžio ir nėra priskiriami prie vykdytinų sprendimų. Asmuo, kurio naudai priimtas sprendimas, gali kreiptis dėl vykdomojo rašto, kurio pagrindu gali būti išieškomos tik bylinėjimosi išlaidos, išdavimo. Aukščiausiasis Teismas šių aplinkybių neįvertino, taikė civilinės bylos vykdymo sustabdymą, o ne laikinąsias apsaugos priemones, kurios būtų buvusios efektyvios užtikrinant sprendimo įvykdymo galimumą.

2.3. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas priima nagrinėti tik nedidelę (apie 20 procentų) dalį kasacinių skundų. Kasacinio skundo priėmimo metu preliminariai vertinamas kasatoriaus pareikšto reikalavimo pagrįstumas ir tikimybė, ar kasacinis skundas gali būti tenkintas, ir tai sudaro pagrindą įvertinti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumą. Ieškovė, teikdama prašymą Lietuvos Aukščiausiajam Teismui taikyti laikinąsias apsaugos priemones, pateikė motyvuotus ir konkrečius argumentus bei rašytinius įrodymus, patvirtinančius laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybę. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nepaisydamas aplinkybės, kad po apeliacinio teismo sprendimo A. Č. vieną butą pardavė, priimdamas 2015 m. liepos 2 d. neskundžiamą nutartį, tai žinojo, buvo neginčijamas pagrindas laikinąsias apsaugos priemones taikyti, tačiau turto arešto netaikė.

2.4. Europos Žmogaus Teisių Teismas byloje E. prieš Lietuvą Nr. 50 208/60 2012 m. gegužės 31 d. pripažino, kad asmens išgyvenimai, patirti dėl galutinio ir privalomo teismo sprendimo nepaisymo (nevykdymo), sukelia tam tikrą pergyvenimą ir nusivylimą.

2.5. Svarbią vietą šioje byloje turi ir notarų veiksmai. Notarė G. K. išdavė trečiajam asmeniui paveldėjimo teisės liudijimą nepraėjus nustatytam trijų mėnesių terminui. Notarė V. B., tvirtinusi 2016 m. sausio 8 d. buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutartį, tikėtina, savo pareigas vykdė aplaidžiai ir neįsitikino, ar sandorio šalis pirkėja M. S., gimusi 1922 m., suvokia savo veiksmus. 2017 m. dėl M. S. pripažinimo neveiksnia jos artimieji kreipėsi į P. rajono apylinkės teismą. Pagal ligos pobūdį (senatvinė demencija) liga negalėjo išsivystyti per vienerius metus. Tai patvirtina abejones dėl sandorio šalies veiksnumo sutarties sudarymo metu ir notaro nekompetencijos. Notarai veikia valstybės vardu ir už notarų kompetenciją taip pat atsakinga valstybė.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. gegužės 25 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, priteisė ieškovei iš atsakovės 26 949 Eur turtinei žalai atlyginti, 500 Eur neturtinei žalai atlyginti, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 27 494 Eur sumą nuo 2017 m. gruodžio 4 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 1 229,80 Eur teisinės pagalbos išlaidų. Pagrindiniai pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai ir nustatytos faktinės aplinkybės:

3.1. 2015 m. gegužės 6 d. A. Č. pardavė butą, adresu (duomenys neskelbtini), už 30 140 Eur. 2016 m. sausio 8 d. A. Č. už 22 000 Eur pardavė antrąjį butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini). Išieškoti iš A. Č. ½ dalį gautų piniginių lėšų nėra galimybės (ji nuosavybės teise nevaldo nekilnojamojo turto, vienintelės gaunamos pajamos – senatvės pensija), o butų pirkėjai laikytini sąžiningais įgijėjais, todėl į jų įsigytą turtą taip pat nėra galimybės nukreipti išieškojimo.

3.2. Kauno apygardos teismas 2015 m. kovo 31 d. priėmė sprendimą ieškinį atmesti ir panaikinti pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones – butų areštą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. liepos 2 d. nutartimi ieškovės prašymu netaikė laikinųjų apsaugos priemonių, tačiau Kauno apygardos teismo sprendimo vykdymą sustabdė. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. gruodžio 15 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-687-690/2015 paliko galioti 2014 m. lapkričio 24 d. sprendimą, kad ieškovės senelis R. R. priėmė palikimą, po motinos mirties pradėdamas jį faktiškai valdyti, todėl 2013 m. spalio 3 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą pripažino negaliojančiu, nustatė, kad R. R. taip pat paveldėjo ½ dalį palikėjos turto.

3.3. Pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktas galioti, Lietuvos Aukščiausiajam Teismui panaikinus priešingą išvadą padariusio Kauno apygardos teismo sprendimą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo padaryta išvada, jog Kauno apygardos teismo sprendimo vykdymo stabdymas yra iš esmės tapati priemonė taikomam turtui areštui, kurios užteks galimo būsimo teismo sprendimo vykdymui užtikrinti, faktiškai paneigta A. Č. veiksmais. A. Č. elgėsi nesąžiningai, o laikinųjų apsaugos priemonių tikslas ir buvo būtent užkirsti kelią galimam nesąžiningam turto perleidimui, kas ir buvo padaryta.

3.4. Sutiko su ieškovės pozicija, kad teismai, priimdami procesinius sprendimus dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo ir (ar) netaikymo arba nepadarę įrašo apie turto perleidimo draudimą, suteikė galimybę A. Č. elgtis nesąžiningai ir atėmė iš ieškovės galimybę disponuoti priimtu palikimu (kuris buvo bylos nagrinėjimo metu ir po galutinio teismo sprendimo priėmimo buvo perleistas).

3.5. Bylą nagrinėję teismai (teisėjai) padarė esminę klaidą, netaikydami turto arešto ar kitų analogiškų apsaugos priemonių, kurios nebūtų leidusios nesąžiningai A. Č. perleisti turtą. Ieškovės teisė paveldėti palikimą buvo nepagrįstai atimta, ypač kai iš A. Č. nėra jokios galimybės išieškoti ½ dalies palikimo vertės.

3.6. Protingumo principas reiškia, kad kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius. Nors akivaizdu, kad A. Č. elgėsi nesąžiningai, tačiau būtent teismų priimti procesiniai sprendimai leido šį nesąžiningą elgesį realizuoti, padarant žalą ieškovei.

3.7. Nepagrįsti atsakovės argumentai, kad butų pardavimo sandorius tvirtinę notarai elgėsi neapdairiai, nes butų pardavimo metu nebuvo apribotos A. Č. nuosavybės teisės, nebuvo uždėti teismų draudimai turtą perleisti, todėl notarai neturėjo jokio teisinio pagrindo sandorių netvirtinti.

3.8. Konstatavo, kad ieškovė įrodė neteisėtus (nepagrįstus) teisėjų veiksmus.

3.9. Atsižvelgdamas į ieškovės pateiktus apskaičiavimus, kurie įrodyti pridėtomis butų perleidimo sutartimis, padarė išvadą, kad turtinė žala yra pagrįsta, o nustačius nepagrįstus teisėjų (teismo) veiksmus, yra pagrindas iš atsakovės ieškovei priteisti 26 949 Eur turtinės žalos atlyginimą.

3.10. Konstatavo, kad egzistuoja pagrindas priteisti ieškovei neturtinės žalos atlyginimą pinigais, kadangi vien pažeidimo pripažinimo, įvertinus jo trukmę ir mastą, nepakanka pažeistai teisei apginti.

3.11. Atsižvelgdamas į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką, į valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimaliosios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, tačiau atsižvelgdamas ir į tai, kad priteisus turtinės žalos atlyginimą ieškovei turtinė skriauda iš esmės nepadaryta, taip pat vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas nusprendė, kad šiuo atveju ieškovės patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti ieškinyje nurodyta suma, tuo labiau atsižvelgiant į tai, kad iš valstybės priteista visa negauta suma už paveldėtą, tačiau neteisėtai perleistą palikimą. Kita vertus, nurodė, kad, pažeidus ieškovės konstitucines nuosavybės teises, dėl užtrukusio bylinėjimosi ieškovė galėjo patirti dvasinių išgyvenimų. Atsižvelgė į tai, kad butai buvo perleisti ginčo nagrinėjimo metu, o visuose teisminiuose procesuose ieškovė aktyviai naudojosi savo teisėmis, prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, norėdama užkirsti kelią galimam nesąžiningam kitų asmenų elgesiui ir neteisėtam turto perleidimui. Pažymėjo, kad ieškovė nepateikė aiškių nedviprasmiškų įrodymų, jog būtent dėl šių veiksmų galbūt nukentėjo jos studijos universitete. Atsižvelgdamas į teismų praktiką dėl neturtinės žalos atlyginimo, į ieškovės ne tokius išsamius argumentus bei įrodymų nepakankamumą, teismas nusprendė, kad 500 Eur suma neturtinei žalai atlyginti yra pagrįsta, teisėta ir tinkama. Šį teismo nustatytą žalos dydį laikė adekvačiu pažeistai teisei apginti. Šią ieškovės ieškinio dalį tenkino iš dalies.

3.12. Konstatavo, kad, nesant tarp ieškovės ir atsakovės susitarimo dėl kitokio palūkanų dydžio, ieškovės reikalavimas priteisti 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo už priteistą žalos atlyginimą yra pagrįstas, ir jį tenkino.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

4. Atsakovė apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gegužės 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Pagrindiniai apeliacinio skundo argumentai:

4.1. Pirmosios instancijos teismas, nevertindamas Kauno apygardos teismo galbūt padarytų klaidų, priimant 2015 m. kovo 31 d. sprendimą, ir neatsižvelgdamas į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 15 d. nutartyje padarytas išvadas, nepagrįstai konstatavo, kad Kauno apygardos teismas padarė esminę klaidą panaikindamas pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl nesąžiningas trečiasis asmuo įgijo galimybę perleisti turtą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. gruodžio 15 d. nutartyje nurodė, kad negalima kategoriškai teigti, jog R. R. neįgyvendino paveldėjimo teisės CK 5.50 straipsnio 2 dalyje nustatytu būdu. Teisėjų kolegija konstatavo, kad kiekvienas palikimo priėmimo faktiniu valdymu atvejis yra individualus, todėl įpėdinio, siekiančio įrodyti, jog jis palikimą yra priėmęs šiuo būdu, nurodytos aplinkybės turi būti vertinamos konkrečios bylos aplinkybių kontekste ir sprendžiama, ar konkrečioje situacijoje įpėdinio elgesys atitinka kasacinio teismo praktikoje suformuotus kriterijus, kuriais remiantis pripažįstama, jog įpėdinis siekė paveldimą turtą įgyti nuosavybėn. Nutartyje nėra konstatuota, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas 2015 m. kovo 31 d. sprendimą, padarė akivaizdžią ir šiurkščią teisės aiškinimo ir taikymo klaidą. Kasacinis teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, padarė priešingą išvadą nei apeliacinės instancijos teismas, tačiau nekonstatavo, kad apeliacinės instancijos teismas aiškiai pažeidė procesinės teisės normas, kurios nustato įrodymų vertinimo taisykles. Teismo ar teisėjo kaltė galėtų būti nustatyta tik tuo atveju, jeigu būtų įrodyta, kad teismai (Kauno apygardos teismas) aiškiai pažeidė įstatymus. Tokių įrodymų byloje nėra pateikta, o Kauno apygardos teismo 2015 m. kovo 31 d. sprendimo panaikinimas, kasacinės instancijos teismui nekonstatavus, kad buvo padaryta akivaizdžių ir šiurkščių teisės aiškinimo ir taikymo klaidų, negali būti kaltės įrodymas. Pagal teisės aktais nustatytą instancinę sprendimų peržiūrėjimo tvarką, žemesnės instancijos teismų klaidas gali ir turi ištaisyti aukštesnės instancijos teismas. Todėl sprendimo panaikinimas pats savaime negali būti traktuojamas kaip teismo kaltės įrodymas, nes tokią galimybę nustato civilinio proceso įstatymas.

Žemesnės instancijos teismas

4.2. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad bylą nagrinėję teismai (teisėjai) padarė esminę klaidą, netaikydami turto arešto ar kitų analogiškų apsaugos priemonių, kurios nebūtų leidusios nesąžiningai A. Č. perleisti turtą. Minėta išvada taip pat yra nepagrįsta ir padaryta neįvertinus įrodymų viseto. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. liepos 2 d. nutartyje nurodė, kad laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis – užtikrinti būsimo teismo sprendimo vykdymą (CPK 144 straipsnio l dalis). Teisinį pagrindą imtis laikinųjų apsaugos priemonių kiekvienu atveju sudaro konkretūs faktiniai duomenys, leidžiantys pagrįstai manyti, kad, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, gali atsirasti įstatyme nurodytų neigiamų padarinių. Laikinosios apsaugos priemonės paprastai susijusios su asmenų teisių suvaržymais (CPK 145 straipsnis). Teisėjų atrankos kolegija, susipažinusi su pateiktais prašymais, pažymėjo, kad teismo sprendimo vykdymo sustabdymo, kaip laikinųjų apsaugos priemonių instituto, tikslas iš esmės tapatus – užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Todėl teisėjų atrankos kolegija nurodė, kad kasacine tvarka skundžiamo apeliacinės instancijos teismo sprendimo vykdymo sustabdymas yra pakankama priemonė būsimo teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti. Taigi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas minėtoje nutartyje motyvavo, kodėl netaikomos laikinosios apsaugos priemonės – turto (buto) areštas. Šia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išvada privalėjo vadovautis ir pirmosios instancijos teismas. Tačiau dėl šios kasacinio teismo išvados pirmosios instancijos teismas net nepasisakė ir ja nesivadovavo, tuo pažeisdamas CPK 176 ir 185 straipsnius.

4.3. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas galutine ir neskundžiama 2015 m. gruodžio 15 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-687-690/2015 paliko galioti Kauno apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 24 d. sprendimą, kuriuo buvo patenkinti ieškovės reikalavimai. Butas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), buvo parduotas 2016 m. sausio 8 d., t. y. po minėtos nutarties įsiteisėjimo. Įvertinusi ieškovės pateiktus motyvus dėl to, kad teismo sprendimu pripažintas juridinis faktas yra sprendimas dėl pripažinimo, ir anksčiau nurodytą teismų praktiką, nurodė, kad teisinius padarinius sukėlė pats teismo sprendimas (minėta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis), o laikinosios apsaugos priemonės tokios kategorijos bylose galioja iki teismo sprendimo įsiteisėjimo. Todėl mano, kad ieškovės nerūpestingumas – nuo 2015 m. gruodžio 15 d. iki 2016 m. sausio 8 d. ji nesiėmė veiksmų, siekdama realizuoti įgytą paveldėjimo teisę, nulėmė pasekmes – buto pardavimą esant įsiteisėjusiai nutarčiai.

Atsiliepimas

5. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė prašo atsakovės apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gegužės 25 d. sprendimą palikti galioti, taip pat priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pagrindiniai atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai:

5.1. Atsakovės neteisėti veiksmai pasireiškė priimant Kauno apygardos teismo 2015 m. kovo 31 d. sprendimą ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 2 d. nutartį atmesti prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Šiuo atveju neteisėto veiksmo padarymas, t. y. nepagrįsto ir panaikintino Kauno apygardos teismo sprendimo priėmimas ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo laikinųjų apsaugos priemonių užtikrinimo netaikymas, pasireiškė bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai nesilaikymu. Teismas, netaikęs laikinųjų apsaugos priemonių, neįvertino galimų pasekmių ir A. Č. nesąžiningumo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, atmetęs prašymą dėl arešto taikymo likusiam vieninteliam butui, neužtikrino ieškovės teisių apsaugos, galimų nuostolių atsiradimo ir to, kad nesiėmus reikiamų priemonių teismo sprendimo įvykdymas taps neįmanomas.

5.2. Pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino priežastinį ryšį ir apie jį pasisakė. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje konstatuota, kad teisine prasme pripažįstama, jog priežastinis ryšys yra tais atvejais, kai asmuo turėjo pareigą ką nors atlikti, kokiu nors būdu veikti, tačiau neveikė, ir toks, neadekvatus susiklosčiusiai faktinei situacijai, jo elgesys pakankamai prisidėjo prie žalos atsiradimo, tiesiogiai sukeldamas žalingus padarinius arba sukurdamas sąlygas tokiems padariniams atsirasti. Taigi, net ir nesant faktinio priežastinio ryšio, teisinis priežastinis ryšys gali būti nustatomas ir to gali pakakti civilinei atsakomybei taikyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kolegijos 2010 m. vasario 26 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-91/2010).

5.3. Žala, kurią patyrė ieškovė, atsirado būtent dėl anksčiau nurodytų neteisėtų veiksmų – neatidumo ir nerūpestingumo. Jei Kauno apygardos nebūtų pažeidęs materialinės ir procesinės teisės normų ir palikęs galioti Kauno apylinkės teismo sprendimą, o Lietuvos Aukščiausiasis Teismas būtų įvertinęs aplinkybę, kad A. Č. kasacinio skundo padavimo momentu jau buvo pardavusi vieną iš dviejų paveldėtų butų, ir taikęs laikinąją apsaugos priemonę – areštą, A. Č. nebūtų galėjusi abiejų butų parduoti, tapti nemoki, o teismo sprendimais įtvirtintą ieškovės teisę į palikimą būtų buvę galima įgyvendinti. Susidariusios situacijos būtų buvę galima išvengti, jei būtų buvęs taikytas laikinųjų apsaugos priemonių institutas. Todėl akivaizdu, kad ieškovei padaryta žala yra tiek teisiniu, tiek faktiniu priežastiniu ryšiu susijusi su anksčiau įvardytu teismų nerūpestingumu bei neatidumu.

5.4. Ieškovė elgėsi atidžiai ir rūpestingai – iš karto po Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties priėmimo kreipėsi dėl vykdomojo rašto išdavimo (buvo išduotas 2016 m. sausio 7 d.), pradėjo visus būtinus veiksmus siekdama perimti paveldėtą turtą ar gauti piniginę kompensaciją, t. y veikė maksimaliai skubiai ir operatyviai.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo išaiškinimai ir argumentai

Apeliacinis skundas atmestinas.

6. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys). Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje.

7. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinį skundą, tai, kad ieškovė, jos atstovė, atsakovės atstovas dalyvavo nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, o atsakovė bylos nagrinėti žodinio proceso tvarka neprašo, konstatuoja, jog nenustatyta būtinybė skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą.

8. Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo tenkintas ieškovės reikalavimas dėl žalos atlyginimo, teisėtumo ir pagrįstumo.

Dėl trečiojo asmens A. Č. teisių ir pareigų perėmėjų

9. Teisėjų kolegija, išklausiusi 2022 m. sausio 28 d. posėdžio garso įrašą, nustatė, kad teisėjo protokoline nutartimi A. Č., mirusi 2019 m. birželio 24 d., buvo pašalinta iš trečiųjų asmenų, neišsprendus klausimo dėl jos teisių ir pareigų perėmimo, o priimtas procesinis sprendimas byloje gali turėti įtakos jos teisių ir pareigų perėmėjo teisėms ir pareigoms. Esant nurodytoms aplinkybėms 2022 m. lapkričio 24 d. nutartimi buvo atidėtas bylos nagrinėjimas ir iš notaro bei Testamentų registro išreikalauti duomenys apie A. Č. teisių ir pareigų perėmėjus.

10. Išreikalautame Testamentų registro išraše nurodyta, kad nėra įregistruotų testatoriaus sudarytų testamentų, palikėjo palikimo priėmimo faktų, pareiškimo dėl palikimo priėmimo padavimo ne palikimo atsiradimo vietos notarui faktų, palikėjo palikimo atsisakymo faktų, pareiškimo dėl palikimo atsisakymo padavimo ne palikimo atsiradimo vietos notarui faktų.

11. Prienų rajono 3-iasis notaro biuras informavo teismą, kad Prienų rajono 3-ajame notaro biure paveldėjimo byla dėl A. Č., mirusios 2019 m. birželio 24 d., paskutinė gyvenamoji vieta (duomenys neskelbtini), palikimo nėra užvesta, todėl duomenų apie mirusios A. Č. teisių ir pareigų perėmėjus pateikti negali.

12. CK 5.62 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad paveldimas turtas paveldėjimo teise pereina valstybei, jeigu nė vienas įpėdinis nepriėmė palikimo.

13. Esant nurodytoms aplinkybėms ir teisiniam reglamentavimui teisėjų kolegija konstatuoja, kad A. Č. teisių ir pareigų perėmėja yra valstybė, kuri nagrinėjamoje byloje yra atsakovė. Todėl A. Č. teisių ir pareigų perėmėjo įtraukimo į bylą klausimas atskirai nesprendžiamas.

Dėl apeliacinio skundo (ne)pagrįstumo

14. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2015 m. gegužės 6 d. A. Č. pardavė butą, adresu (duomenys neskelbtini), už 30 140 Eur. 2016 m. sausio 8 d. A. Č. už 22 000 Eur pardavė antrąjį butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini). Taip pat nustatė, kad išieškoti iš A. Č. ½ dalį gautų piniginių lėšų nėra galimybės (ji nuosavybės teise nevaldo nekilnojamojo turto, vienintelės gaunamos pajamos – senatvės pensija), o butų pirkėjai laikytini sąžiningais įgijėjais, todėl į jų įsigytą turtą taip pat nėra galimybės nukreipti išieškojimo. Ginčo dėl šių aplinkybių nėra, todėl apeliacinės instancijos teismas šių pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių nevertina ir dėl jų nepasisako.

15. CK 6.272 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų nagrinėjant civilinę bylą, atlygina valstybė visiškai, jeigu žala atsirado dėl teisėjo ar kito pareigūno kaltės.

16. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2011 m. balandžio 26 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-207/2011 konstatavo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 111 straipsnyje įtvirtinta teismų sistema. Teismų kompetencija nustatyta kituose įstatymuose, pvz., Teismų įstatyme, atitinkamame proceso kodekse. Civilinio proceso kodekse nustatyta sprendimų teisėtumo kontrolė, kuri reiškia, kad proceso dalyviai turi teisę į tai, kad žemesnės instancijos teismo sprendimas būtų peržiūrėtas aukštesnės instancijos teisme. Konstitucinis Teismas 2006 m. sausio 16 d. nutarime konstatavo, kad teismų instancijos paskirtis yra šalinti galimas žemesnių teismų klaidas, neleisti, kad būtų įvykdytas neteisingumas, ir šitaip apsaugoti visuomenės teises ir teisėtus interesus. Teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo instancinės kontrolės, o atskirais atvejais taikant ir proceso atnaujinimo institutą, nustatymas taip pat reiškia, jog neįmanoma visiškai išvengti teisingumo vykdymo klaidų, nes jas gali lemti tiek pažinimo ribos, tiek įstatymų netobulumas, jų nesuderinamumas, teisės ar įstatymo spragos, žmogaus realios galimybės žinoti viską, teisėjo subjektinės savybės ir daugelis kitų veiksnių. Tačiau klaidos galimybė nepateisina to, kad teisėjas turi teisę ją padaryti. Priešingu atveju būtų paneigta asmens teisė į teisingą teismą ir į tai, kad dėl jo būtų priimtas teisingas sprendimas.

17. Minėtoje nutartyje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konstatavo ir tai, kad teisėjo (teismo) kaltė gali būti konstatuota padarius akivaizdžią ir šiurkščią teisės aiškinimo ir taikymo klaidą. Tai yra vertinamosios sąvokos. Vertinant klaidos akivaizdumą ir šiurkštumą gali būti atsižvelgta į taikytinos nuostatos vartojamų terminų suprantamumą, nuostatos tikslumą, įrodymų aiškumą, bylos aplinkybių sudėtingumą, ar teismui pagal aiškias bylos aplinkybes ir taikomą teisės nuostatą reikėjo tik ją pritaikyti ir kt.

18. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. gruodžio 15 d. nutartyje apibendrindamas išdėstytus argumentus konstatavo, kad kiekvienas palikimo priėmimo faktiniu valdymu atvejis yra individualus, todėl įpėdinio, siekiančio įrodyti, jog jis palikimą yra priėmęs šiuo būdu, nurodytos aplinkybės turi būti vertinamos konkrečios bylos aplinkybių kontekste ir sprendžiama, ar konkrečioje situacijoje įpėdinio elgesys atitinka kasacinio teismo praktikoje suformuotus kriterijus, kuriais remiantis pripažįstama, jog įpėdinis siekė paveldimą turtą įgyti nuosavybėn. Šioje byloje pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo turinys teikia pagrindą daryti išvadą, kad šis teismas išsamiai ir visapusiškai įvertino įpėdinio valią priimti palikimą faktiškai pradedant jį valdyti, pirmosios instancijos teismo išvada dėl palikimo priėmimo yra pagrįsta byloje surinktais įrodymais: atsakovės A. Č. paaiškinimais ir liudytojų parodymais, kad R. R. po motinos mirties kartu su atsakove ir jos vyru toliau gyveno motinai priklausiusiame bute, juo naudojosi, mokėjo mokesčius, nesant rašytinių įrodymų, jog atsakovei išreiškus norą įforminti palikimo priėmimą notarine tvarka jis raštu būtų atsisakęs savo palikimo dalies. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ieškovės kasacinį skundą tenkino, apeliacinės instancijos teismo sprendimą, kuriuo panaikintas pirmosios instancijos sprendimas ir priimtas naujas sprendimas ieškinį atmesti, panaikino ir paliko galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

19. Taigi nesutapo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų, nagrinėjusių civilinę bylą pagal ieškovės G. R. ieškinį atsakovei A. Č. dėl palikimo priėmimo fakto nustatymo ir paveldėjimo teisės liudijimo panaikinimo, bylos aplinkybių vertinimas. Šios aplinkybės, kaip jau buvo nurodyta anksčiau nutartyje, turi būti vertinamos konkrečios bylos aplinkybių kontekste ir sprendžiama, ar konkrečioje situacijoje įpėdinio elgesys atitiko kasacinio teismo praktikoje suformuotus kriterijus, kuriais remiantis pripažįstama, jog įpėdinis siekė paveldimą turtą įgyti nuosavybėn. Taigi pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvadų nesutapimas ir tai, kad kasacinės instancijos teismas panaikino apeliacinės instancijos teismo sprendimą, nereiškia, jog konstatuota, kad žala atsirado dėl teisėjo (teismo) veiksmų.

20. CPK 331 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimas ar nutartis įsiteisėja nuo jų priėmimo dienos. CPK 150 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, teismui atmetus ieškinį, laikinosios apsaugos priemonės, kurios buvo taikytos, paliekamos galioti iki teismo sprendimo įsiteisėjimo. Teismas laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo klausimą turi išspręsti sprendimu. Esant nurodytam teisiniam reglamentavimui, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Kauno apygardos teismas turėjo teisinį pagrindą 2015 m. kovo 31 d. nutartimi panaikinti byloje pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, t. y. butų areštus.

21. Teisėjo (teismo) kaltė gali būti konstatuota padarius akivaizdžią ir šiurkščią teisės aiškinimo ir taikymo klaidą. Pagrįsti apeliantės argumentai, kad byloje nėra duomenų, jog Kauno apygardos teismas padarė akivaizdžią ir šiurkščią teisės aiškinimo ir taikymo klaidą (CPK 178, 187 straipsniai). Ieškovės nurodytos aplinkybės, t. y. panaikintino Kauno apygardos teismo 2015 m. kovo 31 d. sprendimo priėmimas, byloje pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimas, nėra pakankamos konstatuoti, kad žala atsirado dėl teisėjo (teismo) veiksmų. Nesant teismo (teisėjo) kaltės valstybė žalos neatlygina (CK 6.272 straipsnio 2 dalis).

22. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. liepos 2 d. nutartimi (be kitų atliktų veiksmų): sustabdė Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 31 d. sprendimo vykdymą, kol byla bus išnagrinėta kasacine tvarka; netenkino kasatorės (ieškovės) prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Nurodė, kad kasatorė pateikė prašymus sustabdyti kasacine tvarka skundžiamo apeliacinės instancijos teismo sprendimo, kuriuo, panaikinus Kauno apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 24 d. sprendimą, netenkinti ieškinio reikalavimai nustatyti juridinę reikšmę turintį palikimo priėmimo faktą ir pripažinti negaliojančiu paveldėjimo teisės liudijimą, vykdymą, taip pat taikyti laikinąsias apsaugos priemones – turto (buto) areštą. Teisėjų atrankos kolegija, susipažinusi su pateiktais prašymais, pažymėjo, kad teismo sprendimo vykdymo sustabdymo ir laikinųjų apsaugos priemonių institutų tikslas iš esmės tapatus – užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą. Šiuo atveju, teisėjų atrankos kolegijos vertinimu, kasacine tvarka skundžiamo apeliacinės instancijos teismo sprendimo vykdymo sustabdymas yra pakankama priemonė būsimo teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti, todėl kasatorės prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones netenkino.

23. Kauno apygardos teismas 2015 m. kovo 31 d. sprendimu Kauno apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 24 d. sprendimą panaikino, priėmė naują sprendimą – ieškinį atmetė. Priteisė A. Č. iš G. R. 563,30 Eur turėtų bylinėjimosi išlaidų. Priteisė valstybei iš G. R. 297,03 Eur turėtoms išlaidoms atlyginti ir žyminio mokesčio dalį. Panaikino Kauno apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 26 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones – areštą butui, esančiam (duomenys neskelbtini), ir butui, esančiam (duomenys neskelbtini). Centrinė hipotekos įstaiga Kauno apygardos teismui, Kauno apylinkės teismui 2015 m. balandžio 3 d. pateikė pranešimą apie turto arešto akto išregistravimą. Esant šiame punkte nurodytoms aplinkybėms teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, ieškovės argumentais, kad skundžiamo apeliacinės instancijos teismo sprendimo vykdymo sustabdymas buvo nepakankama priemonė būsimo teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti, nes buvo sustabdytas tik iš ieškovės priteistų bylinėjimosi išlaidų išieškojimas valstybei ir atsakovei. Juolab, kad minėtoje byloje nėra duomenų, jog buvo įvykdytas CPK 137 straipsnio 6 dalyje nustatytas reikalavimas, t. y. teisėjas, priėmęs pareiškimą dėl civilinės bylos dėl registruojamo daikto teisinio statuso arba daiktinių teisių į jį iškėlimo, ne vėliau kaip kitą darbo dieną apie tai praneša viešojo registro tvarkytojui, kuriame įregistruotas daiktas.

24. Iš esmės pagrįsti pirmosios instancijos teismo, ieškovės argumentai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, 2015 m. liepos 2 d. nutartimi atmesdamas ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, neužtikrinimo padėties, esančios bylos nagrinėjimo metu, stabilumo, status quo išsaugojimo. CPK 150 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu ieškinys patenkinamas, taikytos laikinosios apsaugos priemonės galioja iki teismo sprendimo įvykdymo. Antstolis, įvykdęs teismo sprendimą, praneša atitinkamo viešojo registro tvarkytojui apie laikinųjų apsaugos priemonių taikymą šioje byloje pabaigą. Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad CPK 275 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog teismas, priėmęs sprendimą, kuriuo yra keičiamas registruojamo daikto teisinis statusas ar iš esmės keičiamos valdymo, naudojimo ir disponavimo juo galimybės, taip pat kai teismo sprendimas turi įtakos registruotino daikto teisiniam statusui ar daiktinėms teisėms į jį, įsiteisėjusio teismo sprendimo patvirtintą kopiją ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos turi nusiųsti viešojo registro tvarkytojui, kuriame įregistruotas tas daiktas ar daiktinės teisės. Tačiau minėtoje byloje nėra ir duomenų, kad buvo įvykdytas CPK 275 straipsnio 2 dalyje numatytas reikalavimas. Esant šiame punkte nurodytoms aplinkybėms teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. liepos 2 d. nutartimi atmesdamas ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo suteikė galimybę A. Č. elgtis nesąžiningai ir atėmė iš ieškovės galimybę disponuoti priimtu palikimu, kuris po galutinio teismo sprendimo priėmimo buvo perleistas. Dėl nurodytų priežasčių yra pagrindas konstatuoti, kad žala atsirado dėl teisėjo (teismo) kaltės, egzistuoja visos civilinės atsakomybės sąlygos. Šią žalą turi atlyginti valstybė (CK 6.272 straipsnio 2 dalis). Nurodytų aplinkybių pagrindu iš esmės priešingi apeliantės argumentai dėl laikinųjų apsaugos priemonių (ne)taikymo atmestini kaip nepagrįsti.

25. Apeliantė nurodė, kad ieškovės nerūpestingumas – nuo 2015 m. gruodžio 15 d. iki 2016 m. sausio 8 d. ji nesiėmė veiksmų, siekdama realizuoti įgytą paveldėjimo teisę, nulėmė pasekmes – buto pardavimą esant įsiteisėjusiai nutarčiai. Su šiais apeliantės argumentais sutikti negalima, nes, kaip jau buvo konstatuota anksčiau nutartyje, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. liepos 2 d. nutartimi atmesdamas ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo suteikė galimybę A. Č. elgtis nesąžiningai (nutarties 24 punktas). Nagrinėjamu atveju apeliantės nurodytos aplinkybės nėra pakankamos daryti priešingą išvadą, nes tokiu atveju atsakomybė už atsiradusią žalą dėl teismo (teisėjo) kaltės būtų perkelta ieškovei. Toks teismo sprendimas prieštarautų ir teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principams.

26. Apeliantė apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti priešingą sprendimą – ieškinį atmesti, tačiau apeliaciniame skunde nenurodė argumentų dėl civilinės atsakomybės sąlygų, t. y. priežastinio ryšio, žalos, ieškovei priteisto neturtinės žalos atlyginimo, procesinių palūkanų neteisėtumo ar nepagrįstumo, nors CPK 306 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde, be bendrų procesinių dokumentams keliamų reikalavimų, turi būti nurodytos bylos aplinkybės, įrodymai ir teisiniai argumentai, kuriais pagrindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas (apeliacinio skundo pagrindas). Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. priežastinis ryšys, žala, ieškovei priteistas neturtinės žalos atlyginimas, procesinės palūkanos nėra peržiūrėjimo apeliacine tvarka objektas.

27. Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad 2015 m. gegužės 6 d. A. Č. pardavus butą, adresu (duomenys neskelbtini), jai nuosavybės teise dar priklausė kitas butas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), kurį ieškovė nagrinėjamoje byloje įvertino 25 312,79 Eur suma. Ginčo dėl minėto buto vertės byloje nėra. Šis butas (jo vertė) iš esmės buvo pakankamas atgauti jai priklausančią paveldėto turto dalį. Todėl net anksčiau nutartyje teisėjų kolegijai konstatavus, kad byloje nėra duomenų, jog Kauno apygardos teismas padarė akivaizdžią ir šiurkščią teisės aiškinimo ir taikymo klaidą, nėra pagrindo mažinti ieškovės prašomą priteisti žalos atlyginimo dydį. Priešingas teismo sprendimas prieštarautų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams.

28. Pirmosios instancijos teismo argumentai dėl to, kad Kauno apygardos teismas padarė akivaizdžią ir šiurkščią teisės aiškinimo ir taikymo klaidą, yra nepagrįsti, tačiau šie pirmosios instancijos teismo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

29. Įvertinusi visus apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, jog kiti skundo argumentai teisinės reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui neturi. Pažymėtina, jog teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.). Atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61).

30. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, visapusiškai ir nuodugniai ištyrė byloje pateiktus įrodymus, nors ir nepagrįstai konstatavo, kad Kauno apygardos teismas padarė akivaizdžią ir šiurkščią teisės aiškinimo ir taikymo klaidą, tačiau šie pirmosios instancijos teismo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, todėl skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

31. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

32. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė prašė priteisti jos patirtas bylinėjimosi išlaidas ir į bylą pateikė šias išlaidas patvirtinančius įrodymus, t. y. 2022 m. birželio 27 d. mokėjimo nurodymą, pagal kurį už atsiliepimo parengimą advokatei sumokėjo 300 Eur, ir 2022 m. liepos 5 d. pinigų priėmimo kvitą, pagal kurį už atsiliepimo parengimą advokatei sumokėjo likusią 300 Eur dalį, t. y. iš viso ieškovė patyrė 600 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

33. Apeliacinį skundą atmetus, ieškovės 600 Eur bylinėjimosi išlaidos, turėtos apeliacinės instancijos teisme, priteistinos iš atsakovės.

34. Kitų duomenų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas byloje negauta.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gegužės 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, ieškovei G. D. 600 Eur bylinėjimosi išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą.

Teisėjai Marius DobrovolskisKristina DomarkienėJolanta Gailevičienė