Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Sanmasteris“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Sanmasteris“ skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyriui (Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Užsienio išmokų tarnybos teisių perėmėjas) (trečiasis suinteresuotas asmuo – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos) dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Sanmasteris“ (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė) kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašė panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Valdyba) Užsienio išmokų tarnybos (toliau – ir Tarnyba) 2018 m. liepos 20 d. sprendimą Nr. SPRE-1470 „Dėl atsisakymo išduoti A1 pažymėjimus UAB „Sanmasteris“ darbuotojams“ (toliau – ir Sprendimas Nr. SPRE-1470) ir Valdybos 2018 m. rugsėjo 19 d. sprendimą Nr. (1.45)I-5590 „Dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybos 2018 m. liepos 20 d. sprendimo Nr. SPRE-1470“ (toliau – ir Sprendimas Nr. (1.45)I-5590).

2. Pareiškėjas nurodė, kad Tarnybos Sprendimas Nr. SPRE-1470 yra neteisėtas, nes yra grindžiamas Valdybos direktoriaus 2010 m. birželio 8 d. įsakymu Nr. V-253 patvirtintu Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentų nuostatų, susijusių su taikytinos teisės nustatymu, įgyvendinimo tvarkos aprašu (toliau – ir Tvarkos aprašas), kuris prieštarauja Europos Sąjungos (toliau – ir ES) teisei ir yra priimtas pažeidžiant galiojantį ES teisinį reglamentavimą. Tarnybos Sprendimas Nr. SPRE-1470 yra nemotyvuotas, neargumentuotas, nepagrįstas faktiniais duomenimis, galiojančiu teisiniu reguliavimu, todėl neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatų.

3. Pareiškėjas nesutiko su Tarnybos Sprendimo Nr. SPRE-1470 išvada, kad Bendrovės darbuotojų siuntimai į komandiruotes Vokietijoje neatitiko Tvarkos apraše keliamų reikalavimų, pažymėjo, kad prašymas dėl A1 pažymėjimų išdavimo Bendrovės darbuotojams turėjo būti nagrinėjamas tiesiogiai taikant Europos Parlamento ir Tarybos 2004 m. balandžio 29 d. reglamento (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo (toliau – ir Reglamentas) bei Europos Parlamento ir Tarybos 2009 m. rugsėjo 16 d. reglamento (EB) Nr. 987/2009, nustatančio Reglamento (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo įgyvendinimo tvarką (toliau – ir Įgyvendinimo reglamentas) nuostatas. ES reglamentų nuostatų perkėlimas į nacionalinę teisę nėra draudžiamas, jei nacionalinės teisės nuostatomis nėra susiaurinama, keičiama ar kitaip ribojama ES teisė, o Tvarkos apraše yra įtvirtintas toks teisinis reguliavimas, kuriuo susiaurinama, keičiama ar kitaip ribojama antrinė ES teisė, sukuriamas toks nacionalinis teisinis reguliavimas, kurio nėra nei Reglamente, nei Įgyvendinimo reglamente, todėl Tvarkos aprašo 8.4 punktas, kuriuo Tarnyba vadovavosi priimdama sprendimą, iškraipo Reglamento taikymą, sukuria naujas taikymo taisykles.

4. Pareiškėjo teigimu, Tarnybos Sprendimas Nr. SPRE-1470 priimtas vertinant vienintelį kriterijų – pareiškėjo apyvartą, tačiau šis kriterijus pritaikytas netinkamai, kadangi Socialinės apsaugos sistemų koordinavimo administracinės komisijos (toliau – ir Administracinė komisija) 2009 m. birželio 12 d. sprendime Nr. A2 dėl Reglamento Nr. 883/2004 12 straipsnio dėl teisės aktų taikymo komandiruojamiems darbuotojams ir savarankiškai dirbantiems asmenims, laikinai dirbantiems ne kompetentingoje šalyje, aiškinimo (toliau – ir Sprendimas Nr. A2) nenurodyta, kad apyvarta iš pareiškėjo veiklos siunčiančioje valstybėje narėje turi būti didesnė kaip 10 proc. visų pareiškėjo pajamų iki siunčiamų darbuotojų siuntimų laikotarpių pradžios. Pareiškėjo manymu, Tarnyba turėjo vertinti visus kriterijus, kuriais apibūdinama pareiškėjo veikla. Bendrovė su 2017 m. gegužės 4 d. prašymu Tarnybai buvo pateikusi visus jo nagrinėjimui reikalingus dokumentus ir duomenis (darbdavio, siunčiančio darbuotojus laikinai dirbti į užsienio valstybę, anketą, kurioje pateikta informacija apie darbuotojų skaičių Lietuvoje ir Vokietijoje; administracijos darbuotojų skaičių abiejose valstybėse; 2016 metų kiekvieno mėnesio pareiškėjo pajamų iš veiklos Lietuvoje ir pajamų iš veiklos užsienyje sumas; siunčiamų asmenų anketas ir jų darbo sutarčių kopijas; paslaugų sutarties su Vokietijos užsakovu, dėl kurios vykdymo darbuotojai buvo siunčiami į Vokietiją, kopiją), taip pat papildomus dokumentus, kuriuos Tarnyba buvo nurodžiusi pateikti (pareiškėjo veiklos aprašymą; darbuotojų sąrašą; prekių pirkimo–pardavimo sutarties kopiją; prekių ir paslaugų pardavimo registrus; 2016 ir 2017 metais išrašytų pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) sąskaitų faktūrų kopijas), tačiau Tarnyba jais nesivadovavo, rėmėsi tik PVM deklaracijomis, pagal kurias nepagrįstai nusprendė, kad pareiškėjas nevykdo didelės veiklos Lietuvoje. Pareiškėjo teigimu, pagal PVM deklaracijas nėra įmanoma nustatyti, kokią veiklos dalį Bendrovė vykdo Lietuvoje ir ne Lietuvoje, be to, joks teisės aktas nesuteikia teisinio pagrindo, sprendžiant klausimą, kokią dalį pareiškėjo pajamų sudarė pajamos iš veiklos Lietuvoje, Tarnybai vadovautis autonominės ES teisės šakos – PVM teisės aktų – nuostatomis. Pareiškėjas taip pat atkreipė dėmesį, kad net ir PVM deklaracijų duomenis – Bendrovės pajamas, deklaruotas PVM deklaracijų 18 laukelyje „ES PVM mokėtojams patiektos prekės“, atsakovas laikė pajamomis iš veiklos užsienyje, nors minėtame PVM deklaracijų laukelyje yra deklaruojami tik tie prekių tiekimo sandoriai į kitas ES valstybes nares, kurie yra PVM objektas Lietuvoje ir kurie vyksta šalies teritorijoje (Lietuvoje).

5. Bendrovė pažymėjo, jog Valdyba Sprendime Nr. (1.45)I-5590 taip pat nepagrįstai neatsižvelgė į Reglamento 12 straipsnio 1 dalį, Įgyvendinimo reglamento 14 straipsnio 2 dalį bei Sprendimą Nr. A2. Priimdama Sprendimą Nr. (1.45)I-5590, Valdyba neatsižvelgė, kad Tarnyba visiškai nevertino pareiškėjo pateiktos informacijos.

6. Atsakovas Tarnyba atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

7. Tarnyba nurodė, jog tam, kad būtų išduotas A1 pažymėjimas, turi būti patenkintos visos Tvarkos aprašo 5 punkte nurodytos sąlygos, įskaitant imperatyvią sąlygą, kad darbdavys didelę veiklos dalį privalo vykdyti įsisteigimo valstybėje. Tvarkos aprašo 7 ir 8 punktai negali būti taikomi atskirai, kadangi 7 punkte įtvirtintas pozityvusis reguliavimas (veiklos dalis pripažintina didele, jei tenkinamos konkrečios sąlygos), o 8 punkte – negatyvusis (jei tenkinama bent viena sąlyga, veiklos dalis negali būti pripažinta didele). Jeigu pareiškėjo veikla neatitinka bent vieno iš 8 punkto kriterijų, jo veiklos dalis Lietuvoje negali būti įvertinta kaip didelė. Nagrinėjamu atveju Tarnyba vertino darbdavio, siunčiančio darbuotojus laikinai dirbti į užsienio valstybę, anketos (toliau – ir Anketa) duomenis, Tarpžinybinės mokestinių duomenų saugyklos (toliau – Duomenų saugykla) duomenis ir pareiškėjo 2017 m. liepos 12 d. rašte „Dėl papildomų įrodymų pateikimo“ pateiktą informaciją. Anketos duomenys apie Bendrovės pajamas nesutapo su pareiškėjo Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) pateikta informacija, todėl Tarnyba, vadovavosi Duomenų saugyklos duomenimis, t. y. vertino nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d. PVM deklaracijų laukeliuose „PVM apmokestinami sandoriai“ ir „PVM apmokestinami sandoriai, kai PVM išskaito pirkėjas (96 str.)“ Bendrovės deklaruotas pajamas iš veiklos Lietuvoje, taip pat laukeliuose „ES PVM mokėtojams patiektos prekės“ ir „Už LT ribų įvykę sandoriai“ deklaruotas pajamas iš veiklos užsienyje. Darbdavio pajamų iš veiklos Lietuvoje dalis procentais skaičiuojama pagal Tvarkos aprašo 8.4 punkto 2 dalyje nustatytas taisykles. Tarnyba nustatė, kad Bendrovės pajamos iš veiklos Lietuvoje per pastaruosius 12 kalendorinių mėnesių iki darbuotojų siuntimo dirbti nuo 2017 m. sausio mėnesio buvo 3,13 proc. visų Bendrovės pajamų.

8. Tarnyba pažymėjo, kad būtent Tvarkos aprašas yra Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos priimtas, Reglamento ir Įgyvendinimo reglamento nuostatas patikslinantis ir papildantis teisės aktas, ir būtent šiuo aspektu į jį atsižvelgtina taikant minėtus reglamentus, kurių baigiamosiose dalyse, be kita ko, nurodyta, kad jie yra privalomi visa apimtimi ir tiesiogiai taikomi visose valstybėse narėse. ES valstybės narės gali priimti reglamentą įgyvendinančias priemones, o Tvarkos aprašas nepažeidžia reglamentų tiesioginio taikymo ir jų neiškraipo.

9. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valdyba atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

10. Valdyba nurodė, kad, nors Tvarkos aprašo 8.4 punkte nustatyta, kad vertindama pajamas iš veiklos Lietuvoje Tarnyba turi vadovautis Anketos duomenimis, tai neužkerta jai kelio vadovautis valstybės registruose ir informacinėse sistemose esančiais duomenimis, kad nebūtų pažeisti protingumo ir sąžiningumo principai. Pareiškėjo pateikti ir Duomenų saugyklos duomenys skyrėsi, o UAB „Sanmasteris“ pateikta informacija apie vykdomą veiklą neleido taikyti Tvarkos aprašo 9 punkto, todėl Tarnyba vadovavosi oficialiais Duomenų saugyklos duomenimis. Sprendime Nr. A2 nustatyta, kad, jei būtina ir iškilus abejonėms, siekiant nustatyti, ar darbdavys paprastai vykdo didelę veiklos dalį valstybės narės, kurioje jis įsisteigęs, teritorijoje, tos valstybės narės kompetentingos įstaigos prašoma patikrinti visus kriterijus, kuriais apibūdinama to darbdavio vykdoma veikla, bei vietą, kurioje su klientais sudaryta dauguma sutarčių, įmonių ir darbuotojų sutartims bei įmonių ir klientų sutartims taikomus teisės aktus, apyvartą per atitinkamą įprastą laikotarpį kiekvienoje susijusioje valstybėje narėje ir siunčiančiojoje valstybėje įgyvendinamų sutarčių skaičių. Todėl Tarnyba, nustatydama Anketoje pateiktų duomenų pagrįstumą ir vertindama įmonės apyvartą siunčiančioje valstybėje narėje per atitinkamą laikotarpį, galėjo vadovautis PVM deklaracijų duomenimis.

II.

11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. vasario 11 d. sprendimu atmetė pareiškėjo UAB „Sanmasteris“ skundą.

12. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad: pareiškėjas 2017 m. gegužės 3 d. Tarnybai pateikė prašymą (su priedais) išduoti A1 pažymėjimus apie Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisės aktų taikymą pareiškėjo darbuotojams, siųstiems dirbti į Vokietiją, Anketos 7 punkte pareiškėjas nurodė, kad jo pajamos iš veiklos Lietuvoje, gautos per 12 mėnesių iki darbuotojų siuntimo, buvo 98 146,17 Eur, o pajamos iš veiklos užsienyje – 127 042,39 Eur, darbdavio pajamų iš veiklos Lietuvoje dalis nuo visų darbdavio pajamų – 44 proc.; pareiškėjas 2017 m. liepos 12 d. raštu Tarnybai pateikė papildomus dokumentus (Bendrovės veiklos aprašymą, sutarties ir PVM sąskaitų faktūrų kopijas, suteiktų paslaugų registrus ir kt.); Tarnyba 2018 m. liepos 20 d. Sprendimu Nr. SPRE-1470 neišdavė A1 pažymėjimų pareiškėjo nurodytiems darbuotojams, motyvuodama tuo, kad darbuotojų siuntimas dirbti į Vokietiją neatitinka Reglamento 12 straipsnio 1 dalies, Įgyvendinimo reglamento 14 straipsnio 1 ir 2 dalių, Sprendimo Nr. A2 ir Tvarkos aprašo 5 punkto reikalavimų; Valdyba 2018 m. rugsėjo 19 d. Sprendimu Nr. (1.45)I-5590 Tarnybos Sprendimą Nr. SPRE-1470 paliko nepakeistą.

13. Vadovaudamasis Reglamento 11 straipsnio 1 dalimi, 3 dalies a punktu, 12 straipsnio 1 dalimi, Įgyvendinimo reglamento 14 straipsnio 1 dalimi, Sprendimo Nr. A2 1 straipsniu ir Tvarkos aprašo 5.5, 7, 8.4 punktais, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad Tarnyba turi pareigą kompleksiškai įvertinti visas Tvarkos aprašo 7 punkte išvardintas aplinkybes, o nustačiusi bent vieną iš Tvarkos aprašo 8 punkte išdėstytų aplinkybių, turi atmesti prašymą dėl A1 pažymėjimo išdavimo. Nagrinėjamu atveju Tarnyba vertino pareiškėjo atitiktį Tvarkos aprašo 5 punktui, t. y. ar pareiškėjas vykdo didelę veiklos dalį Lietuvoje, ir nustačiusi, jog pareiškėjo pajamos iš veiklos Lietuvoje yra mažesnės nei 10 proc. visų pajamų per pastaruosius 12 kalendorinių mėnesių iki darbuotojų siuntimo dirbti (Tvarkos aprašo 8.4 p.), pagrįstai netenkino pareiškėjo prašymo dėl A1 pažymėjimų išdavimo jo darbuotojams. Aplinkybė, kad Tarnyba nevertino Sprendimo Nr. A2 1 straipsnyje nustatytų kriterijų, kurie iš esmės yra analogiški Tvarkos aprašo 7 punkte nurodytiems kriterijams, pirmosios instancijos teismo vertinimu, nėra teisiškai reikšminga, nes toks vertinimas būtų perteklinis, kadangi nustačius bent vieną iš Tvarkos aprašo 8 punkte išdėstytų aplinkybių, prašymas dėl A1 pažymėjimo išdavimo turi būti netenkinamas.

14. Pirmosios instancijos teismas taip pat pažymėjo, jog priešingai, nei teigia pareiškėjas, Tvarkos aprašas nėra prieštaraujantis ES teisei aktas, atvirkščiai – Reglamento ir Įgyvendinimo reglamento nuostatas patikslinantis ir papildantis teisės aktas, kuris nepažeidžia reglamentų tiesioginio taikymo ir jo neiškraipo.

15. Įvertinęs Anketos 7 punkte pareiškėjo nurodytus duomenis, kad Bendrovės veiklos Lietuvoje dalis nuo visų 2016 metų pajamų buvo 44 proc., atsižvelgęs į tai, kad šie duomenys skiriasi nuo VMI pateiktos informacijos ir Duomenų saugykloje pateiktų duomenų, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Tarnyba turėjo pagrindą ir pagrįstai vadovavosi Duomenų saugykloje pateiktais duomenimis, t. y. vertino nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d. PVM deklaracijų laukeliuose „PVM apmokestinami sandoriai“ ir „PVM apmokestinami sandoriai, kai PVM išskaito pirkėjas (96 str.)“ pareiškėjo deklaruotas pajamas iš veiklos Lietuvoje (bendra suma – 7 041 Eur), taip pat laukeliuose „ES PVM mokėtojams patiektos prekės“ ir „Už LT ribų įvykę sandoriai“ deklaruotas pajamas iš veiklos užsienyje (bendra suma – 218 145 Eur). Pirmosios instancijos teismo vertinimu, pareiškėjo pajamų iš veiklos Lietuvoje dalis buvo teisingai apskaičiuota pagal Tvarkos aprašo 8.4 punkto 2 dalyje nustatytas taisykles, t. y. Tarnyba nustatė, jog Bendrovės pajamos iš veiklos Lietuvoje per pastaruosius 12 kalendorinių mėnesių iki darbuotojų siuntimo dirbti nuo 2017 m. sausio mėnesio (nuo 2016 m. sausio iki gruodžio mėnesio įskaitytinai) buvo 3,1 proc. visų jos pajamų. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad Tarnyba negalėjo vadovautis PVM deklaracijos 18 laukelyje „ES PVM mokėtojams patiektos prekės“ nurodytomis sumomis, t. y. jų priskirti pareiškėjo pajamoms iš veiklos užsienyje, kadangi pareiškėjas šių prekių tiekimą vykdė į ES valstybes, o ne Lietuvoje, taigi ir pajamos buvo gautos iš užsienio.

16. Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, kad teikdamas prašymą išduoti A1 pažymėjimus, pareiškėjas neįrodinėjo, kad dalis jo pajamų iš veiklos užsienyje yra iš veiklos, kuri yra tiesiogiai susijusi su jo veikla Lietuvoje, todėl Tarnyba, priimdama Sprendimą Nr. SPRE-1470, neturėjo pagrindo taikyti Tvarkos aprašo 9 punkte nustatytą išimtį, dėl kurios būtų galima netaikyti Tvarkos aprašo 8.4 punkte nustatytos imperatyvios sąlygos.

17. Atsižvelgęs į byloje nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad skundžiami Tarnybos ir Valdybos sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, atitinka VAĮ nuostatas, todėl jų naikinti nėra pagrindo.

III.

18. Pareiškėjas UAB „Sanmasteris“ apeliaciniame skunde prašo:

18.1. Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 11 d. sprendimą.

18.2. Kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ir ESTT) dėl prejudicinio sprendimo, atsakant į klausimus:

18.2.1. Ar, atsižvelgiant į tai, kad Reglamento ir Įgyvendinimo reglamento aiškinimo funkcija expressis verbis (aiškiais žodžiais, tiesiogiai) yra priskirta Administracinei komisijai, ar atsižvelgiant į tai, kad nei Reglamentas, nei Įgyvendinimo reglamentas nesuteikia diskrecijos teisės valstybėms narėms patikslinti Reglamento, Įgyvendinimo reglamento nuostatų nacionaliniais teisės aktais, toks nacionalinis reguliavimas (įsakymas), kuriuo yra patvirtintas Reglamento ir Įgyvendinimo reglamento įgyvendinimo Tvarkos aprašas, per se (pats savaime) neprieštarauja ES teisei; ar atsakymui į šį klausimą turi įtakos ESTT byloje C-113/02 suformuota praktika, pagal kurią valstybės narės gali priimti reglamentą įgyvendinančias nacionalines priemones tik tuo atveju, „jei jos nepažeidžia jo tiesioginio taikymo, neiškraipo jo, kaip Bendrijos teisės akto, prigimties ir jei jos patikslina šiuo reglamentu suteiktos diskrecijos įgyvendinimą, nepažeisdamos jo nuostatų“.

18.2.2. Jeigu atsakymas į pirmąjį klausimą yra teigiamas (toks nacionalinis reguliavimas neprieštarauja ES teisei), ar toks nacionalinis reguliavimas (įsakymas), kuriuo yra nustatyti iš esmės kitokie kriterijai, negu Administracinės komisijos Sprendime Nr. A2 (konkrečiai Tvarkos aprašo 8.4 punkte yra nurodyta, kad darbdavio veiklos Lietuvoje dalis negali būti pripažinta didele, jei „darbdavio pajamos iš veiklos Lietuvoje sudaro mažiau nei 10 procentų visų to darbdavio pajamų per pastaruosius 12 pilnų kalendorinių mėnesių iki darbuotojų siuntimo dirbti“), turi būti laikomas nepažeidžiančiu tiesioginio Reglamento ir Įgyvendinimo reglamento taikymo ir neiškraipančiu jo, kaip ES teisės akto, prigimties.

18.2.3. Jeigu atsakymas į pirmąjį klausimą yra teigiamas (toks nacionalinis reguliavimas neprieštarauja ES teisei), ar nacionalinis reguliavimas (įsakymas), kuris suteikia teisinį pagrindą sprendžiant klausimą, kokią dalį pareiškėjo pajamų sudarė pajamos iš veiklos Lietuvoje, atsakovui vadovautis autonominės ES teisės šakos – PVM teisės aktų nuostatomis, iškraipo ES teisę (Reglamentą ir Įgyvendinimo reglamentą).

19. Pareiškėjas palaiko savo skunde pirmosios instancijos teismui išdėstytus argumentus, papildomai pažymi, jog pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad Tarnybos Sprendimas Nr. SPRE-1470 yra grindžiamas Tvarkos aprašo, kuris prieštarauja ES teisei, nuostatomis, todėl Sprendimas Nr. SPRE-1470 yra priimtas pažeidžiant Reglamentą, Įgyvendinimo reglamentą ir Sprendimą Nr. A2, be to, Sprendimas Nr. SPRE-1470 yra nemotyvuotas.

20. Pasak pareiškėjo, aplinkybę, kad Tvarkos aprašas prieštarauja Reglamento bei Įgyvendinimo reglamento nuostatoms, patvirtina tai, kad pagal Tvarkos aprašą nustačius bent vieną iš 8 punkte išdėstytų aplinkybių laikoma, jog darbdavio veiklos Lietuvoje dalis nėra didelė, o Įgyvendinimo reglamento 14 straipsnio 2 dalyje aiškiai nurodyta, kad nustatant, ar darbdavys įsisteigimo valstybėje narėje paprastai vykdo didelę veiklos dalį, turi būti atsižvelgiama į visus kriterijus, apibūdinančius įmonės vykdomą veiklą. Tvarkos aprašo taikymas (kai yra atsisakoma išduoti Al pažymėjimą dėl bent vieno iš Tvarkos aprašo 8 punkte išdėstytų kriterijų netenkinimo) iškraipo Reglamento ir Įgyvendinimo reglamento nuostatas.

21. Pareiškėjas pažymi, jog pirmosios instancijos teismo cituojamoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje administracinėje byloje Nr. A-1893-146/2015 nebuvo keliamas ir nagrinėjamas klausimas, ar valstybėms narėms yra deleguota teisė įgyvendinti ir / arba aiškinti Reglamentą ir Įgyvendinimo reglamentą nacionaliniais teisės aktais. Minėtoje byloje taip pat nebuvo keliamas ir nagrinėjamas klausimas, ar Tvarkos aprašas tenkina visas ESTT byloje C-316/10 nustatytas sąlygas, kurioms esant valstybės narės gali priimti reglamentą įgyvendinančias priemones.

22. Pareiškėjo vertinimu, Tvarkos aprašas pažeidžia Reglamento tiesioginį taikymą, iškraipo Reglamento, kaip ES teisės akto, prigimtį ir nepatikslina Reglamentu suteiktos diskrecijos įgyvendinimo, kadangi jokia diskrecija įgyvendinant ar aiškinant Reglamentą valstybėms narėms nesuteikta. Tvarkos aprašas netenkina nė vienos ESTT byloje C-316/10 suformuluotos sąlygos, o vadovaujantis ESTT praktika, nacionalinės reglamentą įgyvendinančios priemonės galimos tik tada, kai yra tenkinama šių sąlygų visuma.

23. Pareiškėjo teigimu, prieš darydamas išvadą, kad Sprendimo Nr. A2 1 straipsnyje nustatyti kriterijai yra iš esmės analogiški Tvarkos aprašo 7 punkte nurodytiems kriterijams, pirmosios instancijos teismas turėjo atlikti abiejuose teisės aktuose nustatytų kriterijų lyginamąją analizę. Sprendime Nr. A2 bei Įgyvendinimo reglamento 14 straipsnio 2 dalyje aiškiai nurodyta, kad turi būti patikrinti visi kriterijai, kuriais apibūdinama pareiškėjo veikla, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas grubiai pažeidžia galiojantį ES teisinį reguliavimą ir paneigia reglamento tiesioginio taikymo principą. Konstatuodamas, kad atsakovas pagrįstai vadovavosi vieninteliu kriterijumi (Bendrovės pajamomis iš veiklos Lietuvoje per pastaruosius 12 kalendorinių mėnesių iki darbuotojų siuntimo laikotarpių pradžios), taip pat kad kitų kriterijų atsakovas neprivalėjo vertinti, pirmosios instancijos teismas pažeidė Įgyvendinimo reglamentą bei jo tiesioginio taikymo principą.

24. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad net ir tuo atveju, kai viešojo administravimo subjektas savo individualų administracinį aktą grindžia valstybės registruose ir informacinėse sistemose esančiais duomenimis, jam yra būtina pateikti savarankišką teisinį pagrindą, leidžiantį pagrįstai tokius duomenis kvalifikuoti kaip „darbdavio pajamas iš veiklos Lietuvoje“. Tarnyba Sprendime Nr. SPRE-1470 nemotyvavo, kodėl jos pasirinkti Bendrovės PVM deklaracijų duomenys turi būti kvalifikuojami kaip pajamos iš veiklos ne Lietuvoje. Reglamentas, Įgyvendinimo reglamentas ir (ar) Sprendimas Nr. A2 nepateikia sąvokos „darbdavio pajamos iš veiklos Lietuvoje“ išaiškinimo, šios sąvokos nepaaiškina ir Tvarkos aprašas. Esant neaiškumams dėl Reglamento ir Įgyvendinimo reglamento taikymo, Tarnyba turėjo kreiptis išaiškinimo į Administracinę komisiją, tačiau to nepadarė ir nusprendė veikti ultra vires (viršijant įgaliojimus) – neturėdama priskirtos kompetencijos pirminės ES teisės sąvoką (Sprendime Nr. A2 nurodoma sąvoka „apyvarta per atitinkamą įprastą laikotarpį kiekvienoje susijusioje valstybėje narėje“) išaiškino savarankiškai, laikydama, kad tam taikytinas Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės įstatymo (toliau – ir PVMĮ) reguliavimas. Pareiškėjas akcentuoja, jog PVMĮ nustato specialiąsias prekių ir paslaugų teikimo vietos nustatymo taisykles, kurios taikomos išskirtinai PVM tikslais ir kurios neturi nieko bendra su faktine veiklos vieta Lietuvoje ar užsienyje. Atsakovas iš esmės netinkamai (klaidingai) taikė PVMĮ normas ir dėl to Sprendime Nr. SPRE-1470 suformuluotos išvados prieštarauja PVMĮ normoms. Atsakovas Sprendime Nr. SPRE-1470 Bendrovės sandorių apmokestinamąją vertę, deklaruotą PVM deklaracijų 18 laukelyje „ES PVM mokėtojams patiektos prekės“, priskyrė Bendrovės pajamomis iš veiklos užsienyje, tačiau PVM reguliavimas aiškiai nurodo, kad minėtame PVM deklaracijų laukelyje yra deklaruojami tik tie prekių tiekimo sandoriai į kitas ES valstybes nares, kurie yra PVM objektas Lietuvoje ir kurie vyksta šalies teritorijoje (Lietuvoje). Tokią išvadą patvirtina ir 2018 m. lapkričio 23 d. VMI pareiškėjui pateiktas išaiškinimas. Pareiškėjo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai atliko esminių ginčo faktinių aplinkybių (t. y. kaip Reglamento ir Įgyvendinimo reglamento tikslais kvalifikuoti pareiškėjo pajamas, uždirbtas iš prekių tiekimo iš Lietuvos į kitą ES valstybę narę sandorių, kurie deklaruoti PVM deklaracijos 18 laukelyje) teisinį vertinimą (tokio vertinimo iš viso neatliko).

25. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra prieštaringas, kadangi viena vertus jame nurodoma, jog Tarnyba Sprendimą Nr. SPRE-1470, be kita ko, grindė Sprendimu Nr. A2, kita vertus, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad aplinkybė, jog Tarnyba nevertino Sprendimo Nr. A2 1 straipsnyje įtvirtintų kriterijų, nėra teisiškai reikšminga.

26. Atsakovas Tarnyba (teisių perėmėjas Valdybos Vilniaus skyrius) atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti nėra pagrindo, todėl apeliacinį skundą prašo atmesti.

27. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valdyba atsiliepime į apeliacinį skundą palaiko pirmosios instancijos teismui teiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą išdėstytą poziciją, pažymi, jog pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl apeliacinį skundą prašo atmesti.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV.

28. Ginčas byloje kilo dėl Tarnybos 2018 m. liepos 20 d. sprendimo Nr. SPRE-1470, kuriuo atsisakyta išduoti A1 pažymėjimus pagal UAB „Sanmasteris“ prašymą, taip pat dėl Valdybos 2018 m. rugsėjo 19 d. sprendimo Nr. (1.45)I-5590, kuriuo Tarnybos Sprendimas Nr. SPRE-1470 paliktas nepakeistas, pagrįstumo ir teisėtumo.

29. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė konstatavęs, jog pareiškėjo pajamos iš veiklos Lietuvoje yra mažesnės nei 10 proc. visų pajamų per pastaruosius 12 visų kalendorinių mėnesių iki darbuotojų siuntimo dirbti, o tai pagal Tvarkos aprašą yra pakankamas pagrindas atsisakyti išduoti A1 pažymėjimus.

30. Pareiškėjas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, teigia, kad teismas neatliko esminių ginčo faktinių aplinkybių vertinimo, neatsižvelgė į tai, kad Tvarkos aprašas prieštarauja ES teisei, todėl Tvarkos aprašu pagrįstas Sprendimas Nr. SPRE-1470 yra priimtas pažeidžiant Reglamentą, Įgyvendinimo reglamentą ir Sprendimą Nr. A2, be to, Sprendimas Nr. SPRE-1470 yra nemotyvuotas. Pareiškėjas taip pat prašo kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo pateikimo.

31. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

32. Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad skundžiamu Sprendimu Nr. SPRE-1470 Tarnyba atsisakė išduoti A1 pažymėjimus pagal pareiškėjo 2017 m. gegužės 3 d. prašymą dėl to, kad prašyme nurodytų darbuotojų siuntimai dirbti į Vokietiją neatitiko Reglamento 12 straipsnio 1 dalies, Įgyvendinimo reglamento 14 straipsnio 1 ir 2 dalių, Sprendimo Nr. A2 ir Tvarkos aprašo 5 punkto reikalavimų, t. y. dėl to, kad Bendrovės pajamos iš veiklos Lietuvoje sudaro mažiau nei 10 proc. visų jos pajamų per pastaruosius 12 visų kalendorinių mėnesių iki darbuotojų siuntimo laikotarpių pradžios, todėl Bendrovės veikla Lietuvoje negali būti vertinama kaip didelė.

33. Europos Parlamento ir Tarybos 2004 m. balandžio 29 d. reglamento (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo 12 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmeniui, kuris dirba pagal darbo sutartį valstybėje narėje darbdaviui, kuris joje paprastai vykdo savo veiklą, ir kurį tas darbdavys išsiunčia į kitą valstybę narę dirbti tam darbdaviui, toliau taikomi pirmosios valstybės narės teisės aktai, su sąlyga, kad numatyta tokio darbo trukmė neviršija 24 mėnesių ir jis nesiunčiamas pakeisti kito komandiruoto asmens. Įgyvendinimo reglamente nustatyta, kad taikant pagrindinio reglamento 12 straipsnio 1 dalį, „asmuo, kuris dirba pagal darbo sutartį valstybėje narėje darbdavio, kuris paprastai ten verčiasi savo veikla, vardu, ir kurį darbdavys išsiunčia į kitą valstybę narę“ apima asmenį, įdarbintą siekiant jį išsiųsti į kitą valstybę narę, jei atitinkamam asmeniui prieš pat jo darbo pagal darbo sutartį pradžią jau taikomi valstybės narės, kurioje yra įsisteigęs jo darbdavys, teisės aktai (14 str. 1 d.). Taikant pagrindinio reglamento 12 straipsnio 1 dalį, žodžiai „kuris paprastai ten verčiasi savo veikla“ reiškia darbdavį, kuris valstybėje narėje, kurioje yra įsisteigęs, paprastai vykdo didelę veiklos dalį, išskyrus vien tik vidaus valdymo veiklą, atsižvelgiant į visus kriterijus, apibūdinančius atitinkamos įmonės vykdomą veiklą. Atitinkami kriterijai turi atitikti kiekvieno darbdavio konkrečias savybes ir tikrąjį vykdomos veiklos pobūdį (14 str. 2 d.).

34. Tvarkos aprašo (redakcija, galiojusi nuo 2016 m. rugsėjo 30 d. iki 2017 m. gegužės 9 d.) nustatytos sąlygos, kuomet A1 pažymėjimas išduodamas asmeniui, kuris dirba pagal darbo sutartį Lietuvoje darbdaviui, paprastai vykdančiam savo veiklą Lietuvoje, ir kuris darbdavio siunčiamas į kitą valstybę narę dirbti tam darbdaviui (Reglamento 12 str. 1 d.). Viena iš tokių sąlygų – kai siunčiantis darbdavys vykdo didelę veiklos dalį Lietuvoje (5.5 p.). Nustatant, ar siunčiantis darbdavys vykdo didelę veiklos dalį Lietuvoje, atsižvelgiama į: buveinės registracijos ir administracijos vietą (7.1 p.); administracijos darbuotojų skaičių ir vietą, kur dirba samdomi darbuotojai ir administracijos personalas (7.2 p.); sutartis, sudarytas vykdant ekonominę veiklą Lietuvoje ir užsienyje (7.3 p.); pajamas iš veiklos Lietuvoje ir užsienyje per pastaruosius 12 pilnų kalendorinių mėnesių iki darbuotojų siuntimo dirbti (7.4 p.); ekonominės veiklos Lietuvoje trukmę per pastaruosius 12 mėnesių iki darbuotojų siuntimo dirbti (įmonės, pradedančios veiklą Lietuvoje – visą veiklos vykdymo laikotarpį) (7.5 p.); ekonominę veiklą Lietuvoje po darbuotojų siuntimo dirbti (7.6 p.); kitus objektyvius kriterijus, atsižvelgiant į vykdomos veiklos pobūdį (7.7 .). Darbdavio veiklos Lietuvoje dalis negali būti pripažinta didele, jei: iki darbuotojų siuntimo dirbti į valstybę narę darbdavys Lietuvoje vykdė ekonominę veiklą trumpiau nei 2 mėnesius per pastaruosius 12 mėnesių (8.1 p.); po darbuotojų siuntimo dirbti darbdavys netęsia ekonominės veiklos Lietuvoje (8.2 p.); Lietuvoje darbdavys atlieka tik vidaus valdymo veiklą (8.3 p.); darbdavio pajamos iš veiklos Lietuvoje sudaro mažiau nei 10 procentų visų to darbdavio pajamų per pastaruosius 12 pilnų kalendorinių mėnesių iki darbuotojų siuntimo dirbti; darbdavio pajamų iš veiklos Lietuvoje dalis procentais skaičiuojama pagal darbdavio, siunčiančio darbuotojus laikinai dirbti į užsienio valstybę, anketos duomenis: darbdavio pajamų, gautų iš Lietuvoje vykdytos veiklos, suma dalijama iš bendros darbdavio pajamų, gautų iš veiklos, vykdytos Lietuvoje ir užsienyje, sumos ir gauta suma dauginama iš 100; ši nuostata nėra taikoma įmonėms, pradedančioms veiklą Lietuvoje (8.4 p.).

35. Pateiktą teisinį reguliavimą įvertinus byloje nustatytų aplinkybių kontekste, matyti, jog siunčiančiosios valstybės narės teisės aktai toliau yra taikomi darbuotojui, siunčiamam dirbti į kitą valstybę tam pačiam darbdaviui, jei toks darbdavys atitinka nustatytų sąlygų visumą, įskaitant sąlygą būti įsisteigusiam siunčiančioje valstybėje ir joje vykdyti didelę veiklos dalį – tokio darbdavio pajamos iš veiklos Lietuvoje (išskyrus tam tikras išimtis) turi sudaryti ne mažiau nei 10 proc. visų jo pajamų per pastaruosius 12 visų kalendorinių mėnesių iki darbuotojo siuntimo dirbti.

36. Kaip minėta, nagrinėjamu atveju pareiškėjas mano, kad atsakovui nėra suteikta Reglamento ir Įgyvendinimo reglamento aiškinimo funkcija, todėl Tvarkos aprašo patvirtinimas prieštarauja ES teisei. Be to, Tvarkos aprašo 8.4 punkte esą yra nustatytas iš esmės kitoks kriterijus, negu Sprendime Nr. A2 (darbdavio veiklos Lietuvoje dalis negali būti pripažinta didele, jei darbdavio pajamos iš veiklos Lietuvoje yra mažesnės nei 10 proc. visų to darbdavio pajamų per pastaruosius 12 visų kalendorinių mėnesių iki darbuotojų siuntimo dirbti), kurį (kriterijų) taikydamas atsakovas vadovaujasi atskiros autonominės teisės šakos – PVM teisės aktų nuostatomis, todėl tokiu teisiniu reguliavimu yra iškraipomos tiesiogiai taikomų teisės aktų – Reglamento ir Įgyvendinimo reglamento nuostatos. Pareiškėjas prašo kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo šiais klausimais.

37. Pagal ABTĮ 4 straipsnio 3 dalį įstatymų nustatytais atvejais teismas kreipiasi į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją prašydamas prejudicinio sprendimo dėl Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo. Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 40¹ straipsnio 1 dalį teismas, kuriam taikant Europos Sąjungos teisės normas iškilo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas, kurį išnagrinėti būtina, kad sprendimas byloje būtų priimtas, turi teisę kreiptis į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją su prašymu pateikti dėl to prejudicinį sprendimą. To paties straipsnio 2 dalis įtvirtina, kad paminėtu atveju Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas privalo prašyti kompetentingos Europos Sąjungos teisminės institucijos prejudicinio sprendimo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimu.

38. Iš nurodytų teisės normų matyti, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas į ESTT privalo kreiptis tais atvejais, kai jam iškyla ES teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas, kurį išnagrinėti būtina, kad byloje būtų priimtas sprendimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I146-5/2014; kt.).

39. Įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes bei pareiškėjo prašymo kreiptis į ESTT argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, jog tam, kad ši byla būtų išnagrinėta ir joje būtų priimtas sprendimas, nėra būtinybės kreiptis į ESTT.

40. Pažymėtina, jog aplinkybę, kad Valdyba, kaip kompetentinga institucija socialinės apsaugos sistemų koordinavimo srityje, turėjo teisę priimti Reglamento bei Įgyvendinimo reglamento nuostatas patikslinantį ir papildantį teisės aktą – Tvarkos aprašą, ne kartą savo praktikoje yra pabrėžęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, kuris taip pat nurodė, jog pagrindiniu teisės aktu vis tiek yra laikytinas tiesiogiai taikytinas ES teisės aktas – atitinkamas reglamentas, o nacionalinės teisės aktai taikytini tiek, kiek reglamentuose apibrėžtomis diskrecijos ribomis juos papildo ar patikslina (žr., pvz., 2015 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1893-146/2015; 2016 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-904-822/2016; 2017 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-847-502/2017; 2018 m. balandžio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-871-525/2018; kt.).

41. Pasak pareiškėjo, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi Tvarkos aprašu bei neteisingai aiškino ir taikė Reglamento 12 straipsnio 1 dalies bei Įgyvendinimo reglamento 14 straipsnio 2 dalies nuostatas, susijusias su darbdavio veiklos valstybėje narėje, kurioje jis yra įsisteigęs, vykdymu. Pareiškėjo teigimu, nustatant, ar darbdavys įsisteigimo valstybėje narėje paprastai vykdo didelę veiklos dalį, turi būti atsižvelgiama į visus kriterijus, apibūdinančius įmonės vykdomą veiklą, o Tvarkos aprašo taikymas, kai yra atsisakoma išduoti Al pažymėjimą dėl bent vieno iš Tvarkos aprašo 8 punkte išdėstytų kriterijų netenkinimo, iškraipo Reglamento ir Įgyvendinimo reglamento nuostatas.

42. Šie pareiškėjo argumentai vertintini kaip nepagrįsti. ESTT, aiškindamas iš esmės panašų iki Reglamento ir Įgyvendinimo reglamento galiojusį teisinį reguliavimą, yra konstatavęs, jog principas, kad pagal darbo sutartį dirbančiam darbuotojui socialinės apsaugos srityje taikomi valstybės narės, kurioje jis dirba, teisės aktai, yra taikomas, kai yra įvykdytos dvi sąlygos. Pagal pirmąją sąlygą, susijusią su būtinu įmonės, komandiruojančios darbuotoją į kitą valstybę narę nei ta, kurioje ji įsteigta, ryšiu su komandiruojamu darbuotoju, reikalaujama išlaikyti organizacinį šios įmonės ir šio darbuotojo ryšį pastarojo komandiravimo laikotarpiu. Pagal antrąją sąlygą, susijusią su šios įmonės ryšiu su valstybe nare, kurioje ji yra įsteigta, reikalaujama, kad įmonė paprastai vykdytų reikšmingą veiklos dalį tos valstybės narės teritorijoje (žr., pvz., ESTT 2018 m. vasario 6 d. sprendimą Hof van Cassatie byloje C-359/2015, EU:C:2018:63). Tik įmonei, kuri paprastai vykdo reikšmingą veiklos dalį toje valstybėje narėje, kurioje yra įsteigta, gali būti leidžiama pasinaudoti išimtimi dėl socialinės apsaugos srityje taikomų teisės aktų. Siekdama nustatyti, ar įmonė nuolat vykdo reikšmingą veiklos dalį valstybėje narėje, kurioje ji yra įsisteigusi, tos valstybės kompetentinga įstaiga turi išnagrinėti visus tos įmonės vykdomą veiklą apibūdinančius kriterijus, kurie apima: vietą, kurioje yra įmonės buveinė ir administracija; darbuotojų skaičių valstybėje narėje, kurioje ji yra įsisteigusi, ir kitoje valstybėje narėje dirbančių darbuotojų skaičių; komandiruotų darbuotojų įdarbinimo vietą ir vietą, kurioje sudaroma dauguma sutarčių su klientais; įstatymus, taikomus darbo sutartims, kurias įmonė sudaro tiek su savo darbuotojais, tiek su klientais; ir apyvartą tipiniu laikotarpiu kiekvienoje atitinkamoje valstybėje narėje. Šis sąrašas nėra baigtinis, kriterijų pasirinkimas turi būti pritaikytas kiekvienam konkrečiam atvejui (žr., pvz., ESTT 2000 m. vasario 10 d. sprendimą Fitzwilliam Executive Search Ltd prieš Bestuur van het Landelijk instituut sociale verzekeringen byloje Nr. C-202/97, EU:C:2000:75). Iš esmės analogiško kriterijų aiškinimo laikomasi ir Sprendime Nr. A2.

43. Iš Tvarkos aprašo nuostatų matyti, kad jo 5 punkte būtent ir yra įtvirtinti pirmiau aptarti kriterijai, kuriuos vertinant sprendžiama, ar yra įgyvendintos minėtos dvi principo, kad pagal darbo sutartį dirbančiam darbuotojui socialinės apsaugos srityje taikomi valstybės narės, kurioje jis dirba, teisės aktai, sąlygos. Tvarkos aprašo 5.5 punkte įtvirtintas ESTT praktikoje bei Sprendime Nr. A2 nurodytas vienas iš esminių kriterijų – apyvarta tipiniu laikotarpiu kiekvienoje atitinkamoje valstybėje narėje, kurio (kriterijaus) vertinimas detalizuotas Tvarkos aprašo 7 ir 8 punktuose. Taigi aplinkybės, ar darbdavys nuolat vykdo reikšmingą veiklos dalį valstybėje narėje, kurioje yra įsisteigęs, pagal Tvarkos aprašą yra vertinamos atsižvelgiant į bendrą su darbdavio veikla susijusių aplinkybių visumą, kaip tai yra nustatyta Sprendime Nr. A2, Įgyvendinimo reglamente bei ESTT praktikoje.

44. Įvertinus šioje byloje nagrinėjamo ginčo pobūdį, ginčą reglamentuojančias ir taikytinas ES bei nacionalinės teisės normas, nekyla pagrįstų abejonių dėl ES teisės aktų nuostatų aiškinimo ar dėl Lietuvos Respublikos teisės aktų, reguliuojančių ginčo teisinius santykius, prieštaravimo ES teisei, todėl pareiškėjo prašymas kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo netenkintinas. Šiuo atveju pažymėtina, jog abejonių dėl ES teisės aktų nuostatų aiškinimo bei Tvarkos aprašo taikymo Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui nekilo ir kitose administracinėse bylose, kuriose buvo sprendžiama dėl Reglamento 12 straipsnio 1 dalies, Įgyvendinimo reglamento 14 straipsnio 2 dalies bei Tvarkos aprašo 8.4 punkto taikymo (žr., pvz., 2016 m. spalio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1487-442/2016; 2020 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje A-2438-756/2019 (šioje byloje pareiškėjas taip pat buvo UAB „Sanmasteris“)).

45. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad Tarnyba netinkamai vertino PVM deklaracijose pateiktus duomenis, o skundžiamas Sprendimas Nr. SPRE-1470 yra nemotyvuotas, nes atsakovas nenurodė, kodėl jo pasirinkti Bendrovės PVM deklaracijų duomenys kvalifikuotini kaip pajamos iš veiklos ne Lietuvoje, t. y. pareiškėjas teigia, kad skundžiamas Sprendimas Nr. SPRE-1470 neatitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimų.

46. Vertinant šiuos pareiškėjo argumentus, pažymėtina, jog Sprendime Nr. SPRE-1470 nurodyta, kad nustatydama, ar UAB ,,Sanmasteris“ veikla Lietuvoje gali būti vertinama kaip didelė, Tarnyba vertino: 1) Darbdavio, siunčiančio darbuotojus laikinai dirbti į užsienio valstybę, anketos duomenis; 2) Tarpžinybinės mokestinių duomenų saugyklos duomenis; 3) 2017 m. liepos 12 d. rašte „Dėl papildomų dokumentų pateikimo“ pateiktą informaciją. Kadangi Anketos duomenys apie Bendrovės pajamas nesutapo su pareiškėjo VMI pateikta informacija, atsakovas vadovavosi Duomenų saugyklos duomenimis, t. y. vertino nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d. PVM deklaracijų laukeliuose ,,PVM apmokestinami sandoriai“ ir ,,PVM apmokestinami sandoriai (96 str.)“ Bendrovės deklaruotas pajamas iš veiklos Lietuvoje bei laukeliuose ,,ES PVM mokėtojams patiektos prekės“ ir ,,už LT ribų įvykę sandoriai“ Bendrovės deklaruotas pajamas iš veiklos užsienyje.

47. Teisėjų kolegijos vertinimu, Sprendime Nr. SPRE-1470 nėra pateikti konkretūs apskaičiavimai, kurie aiškiai pagrįstų atsakovo išvadą, kad pareiškėjo pajamos, gautos per 12 kalendorinių mėnesių iki darbuotojų siuntimo dirbti į užsienio valstybę, iš tiesų sudarė mažiau nei 10 proc. visų Bendrovės pajamų. Byloje nepateikti Tarnybos minimi tariamai skirtingi Duomenų saugyklos duomenys apie 2016 m. sausio 1 d. – 2016 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu Bendrovės gautas pajamas, šie duomenys nepalyginti su pareiškėjo Anketoje bei 2017 m. liepos 12 d. rašte „Dėl papildomų dokumentų pateikimo“ pateikta informacija (nors atsakovas teigia šiuos dokumentus vertinęs), taip pat nenurodytos aiškios priežastys, dėl kurių minėtuose pareiškėjo pateiktuose dokumentuose nurodyti duomenys nelaikytini pagrindžiančiais sąlygos dėl didelės Bendrovės veiklos dalies vykdymo Lietuvoje.

48. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į VMI 2018 m. lapkričio 22 d. paaiškinimą Nr. (32.39-PVM E)RM-39195 „Dėl prekių tiekimo vietos nustatymo“, pateiktą pareiškėjui į elektroninį paklausimą (jį teisėjų kolegija, vadovaudamasi ABTĮ 56 straipsniu ir 142 straipsnio 3 dalimi, prideda prie bylos), kuriame nurodyta, jog kai prekės tiekimo metu yra šalies teritorijoje ir jų tiekimas atitinka PVMĮ 49 straipsnio 1 dalyje nurodytus reikalavimus (prekės tiekiamos kitos ES šalies PVM mokėtojui, prekės išgabenamos iš šalies teritorijos į kitą ES šalį), tokiam prekių tiekimui taikomas 0 proc. PVM tarifas. Prekių tiekimo vieta nustatoma pagal PVMĮ 12 straipsnio nuostatas. Jeigu tiekiamos prekės turi būti gabenamos, laikoma, kad prekių tiekimas įvyko Lietuvos teritorijoje tuo atveju, kai šių prekių gabenimas pirkėjui prasidėjo Lietuvoje ir nesvarbu, kas tas tiekiamas prekes gabena. Priimdamas sprendimą, atsakovas šias nuostatas turėtų atitinkamai įvertinti ir dėl jų pasisakyti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. sausio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2438-756/2019).

49. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo ir bylai aktualių teisės normų taikymo aspektu, daro išvadą, kad skundžiamas Sprendimas Nr. SPRE-1470 neatitinka VAĮ 8 straipsnyje individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų, todėl yra naikintinas. Aiškindamas VAĮ 8 straipsnio nuostatas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi nuoseklios praktikos, kad individualiame administraciniame akte motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Akte turėtų būti nurodyti pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą (žr., pvz., 2009 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-420/2009; 2009 m. balandžio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-471/2009; 2011 m. lapkričio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A62-3506/2011; kt.). Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus, administracinio akto priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija būtų aiški bei suprantama tiek asmeniui, kuriam jis adresuotas, tiek ir priimto administracinio akto teisėtumą bei pagrįstumą tikrinančiam teismui. Konstatavus, kad Tarnybos Sprendimas Nr. SPRE-1470 yra naikintinas kaip nepagrįstas objektyviais duomenimis, darytina išvada, kad Valdybos Sprendimas Nr. (1.45)I-5590, kuriuo minėtas Tarnybos sprendimas paliktas nepakeistas, taip pat turi būti panaikintas.

50. Apibendrindama nustatytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu 2019 m. vasario 11 d. sprendimu atmesdamas pareiškėjo UAB „Sanmasteris“ skundą netinkamai taikė bei aiškino materialiosios teisės normas, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas – pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundas tenkinamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Sanmasteris“ apeliacinį skundą tenkinti.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

Panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Užsienio išmokų tarnybos 2018 m. liepos 20 d. sprendimą Nr. SPRE-1470 „Dėl atsisakymo išduoti A1 pažymėjimus UAB „Sanmasteris“ darbuotojams“ ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2018 m. rugsėjo 19 d. sprendimą Nr. (1.45)I-5590 „Dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybos 2018 m. liepos 20 d. sprendimo Nr. SPRE-1470“.

Sprendimas neskundžiamas.