Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, A-847-502/2017

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2017-03-13
Bylos Nr.: A-847-502/2017
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-05545-2015-0
Bylos rūšis: administracinė byla
Rezultatas: Sprendimas paliktas nepakeistas

Teisėjai: Dainius Raižys (pirm.), Artūras Drigotas (pran.), Virginija Volskienė
Pareiškėjas: D. M. K.
Atsakovas: Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnyba, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos

Kategorijos

Administracinė byla Nr. A-847-502/2017Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05545-2015-0Procesinio sprendimo kategorijos: 7.9; 1.2.3 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. kovo 13 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (pranešėjas), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos D. M. K. (D. M. K.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos D. M. K. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybai ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėja D. M. K. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino, prašydama: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV, Valdyba) Užsienio išmokų tarnybos (toliau – ir Tarnyba, UIT) 2015 m. rugpjūčio 14 d. sprendimą Nr. SPRE-1999 (toliau ? ir Tarnybos sprendimas), kuriuo atsisakyta išduoti pareiškėjai socialinio draudimo A1 pažymėjimą laikotarpiu nuo 2013 m. liepos 1 d. iki 2015 m. kovo 24 d.; 2) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos 2015 m. spalio 22 d. sprendimą Nr. (1.45) 1-6880 (toliau ? ir Valdybos sprendimas); 3) įpareigoti Tarnybą išduoti pareiškėjai socialinio draudimo A1 pažymėjimą laikotarpiu nuo 2013 m. liepos 1 d. iki 2015 m. kovo 24 d.; 4) priteisti žyminį mokestį ir bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėja skunde nurodė, kad ji yra Lenkijos Respublikos pilietė ir Lenkijoje dirba savarankiškai. Nuo 2009 m. liepos 1 d. Lietuvoje ji pradėjo dirbti UAB „Vil-training“ pagal terminuotą darbo sutartį, kuri vėliau buvo pratęsta iki 2016 m. birželio 30 d. Kadangi darbo pobūdis buvo reklaminių lankstinukų dalinimas, į Lietuvą ji atvykdavo 1 kartą per savaitę, 5 valandas gatvėje dalindavo lankstinukus ir po to išvykdavo. Pareiškėja nuo 2015 m. kovo 24 d. šioje įmonėje nebedirba. Pareiškėjos teigimu, ginčijamais sprendimais atsakovai neteisingai aiškino Europos Sąjungos (toliau ? ir ES) ir Lietuvos Respublikos materialinės teises normas, neatsižvelgė į teisės normų tarpusavio ryšį, nepaisė sisteminio teisės normų aiškinimo taisyklių.

Pareiškėja pažymėjo, kad asmenų, migruojančių tarp ES valstybių narių, Europos ekonominės erdvės (toliau ? ir EEE) valstybių, Šveicarijos Konfederacijos, socialinę apsaugą nustato 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo (toliau ? ir Reglamentas (EB) Nr. 883/2004), 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 987/2009, nustatantis Reglamento (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo įgyvendinimo tvarką (toliau ? ir Reglamentas (EB) Nr. 987/2009), 2012 m. gegužės 22 d. priimtas Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 465/2012, kuriuo iš dalies keičiamas Reglamentas (EB) Nr. 883/2004 ir Reglamentas (EB) Nr. 987/2009 (toliau ? ir Reglamentas (ES) Nr. 465/2012), 2012 m. gruodžio 18 d. Komisijos reglamentas (ES) Nr. 1224/2012 (toliau ? ir Reglamentas (ES) Nr. 1224/2012), Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos direktoriaus 2010 m. birželio 8 d. įsakymu Nr. V-253 patvirtintas Europos Socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentų nuostatų, susijusių su taikytinos teisės nustatymu, įgyvendinimo tvarkos aprašas (toliau ? ir Tvarkos aprašas) su atitinkamais pakeitimais ir papildymais. Iki 2010 m. gegužės 1 d. galiojo 1971 m. birželio 14 d. Tarybos Reglamentas (EEB) Nr. 1408/71 dėl socialinės apsaugos sistemų taikymo pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims ir jų šeimos nariams, judantiems Bendrijoje (toliau ? ir Reglamentas Nr. 1408/71), 1972 m. kovo 21 d. Tarybos Reglamentas (EEB) Nr. 574/72, nustatantis Reglamento Nr. 1408/71 dėl socialinės apsaugos sistemų taikymo pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims ir jų šeimos nariams, judantiems Bendrijoje, įgyvendinimo tvarką (toliau ? ir Reglamentas Nr. 574/72).

Tarnyba pareiškėjai 2010 m. sausio 2 d. išdavė E101 pažymą laikotarpiui nuo 2009 m. liepos 1 d. iki 2010 m. birželio 30 d., o 2010 m. rugsėjo 29 d. išdavė E101 pažymą laikotarpiui nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2013 m. birželio 30 d. dėl Lietuvos Respublikos socialinio draudimo taikytinos teisės, tačiau 2015 m. rugpjūčio 14 d. Tarnyba sprendimą pakeitė, ir nustatė, kad pareiškėjos atžvilgiu turi būti taikomi kitos valstybės teisės socialinio draudimo teisės aktai. Pareiškėjos vertinimu, jai iki Reglamento (ES) Nr. 465/2012 įsigaliojimo dienos, t. y. iki 2012 m. birželio 28 d. buvo taikomi Lietuvos teisės aktai, įsigaliojus minėtam reglamentui, pareiškėjos situacija nepasikeitė, ji ir toliau tokiomis pačiomis sąlygomis iki 2015 m. kovo 24 d. dirbo UAB „Vil-training“, todėl E101 pažymos galiojimo pabaiga negali būti laikoma atitinkamos padėties pasikeitimu. Pareiškėjai turi būti išduotas A1 pažymėjimas už laikotarpį nuo 2013 m. liepos 1 d. Pareiškėja nurodė, jog tai, kad ji kreipėsi dėl A1 pažymėjimo išdavimo po 2012 m. birželio 28 d., t. y. po Reglamento (ES) Nr. 465/2012 įsigaliojimo, nesudaro pagrindo netaikyti pereinamojo laikotarpio nuostatų.

Šalies argumentai

Pareiškėjos teigimu, Reglamento 987/2009 14 straipsnio 5 b punktas nėra tinkamai išverstas į lietuvių kalbą, kadangi šiame punkte vartotina sąvoka „labai nedidelės apimties veikla“, o ne „nedidelės apimties veikla“, kaip teigia Tarnyba. Valdybos direktoriaus 2014 m. gruodžio 19 d. įsakyme Nr. V-806 nustatyta, kad dvejose ir daugiau valstybėse narėse vienų metu pagal darbo sutartį dirbantis ir/ar savarankiška veikla užsiimantis asmuo pateikia Tarnybai Valdybos direktoriaus patvirtintos formos prašymą išduoti pažymą apie Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisės aktų taikymą asmeniui, vienu metu dirbančiam pagal darbo sutartį ir/ar užsiimančiam savarankiška veikla dvejose ar daugiau valstybėse narėse ir prideda, be kita ko, savarankiškos veiklos vykdymą dvejose ar daugiau valstybėse narėse įrodančių dokumentų sudarytų (vykdomų) sutarčių, susijusių su savarankiška veikla, kitų dokumentų patvirtintas kopijas. Pareiškėja atkreipė dėmesį, kad Valdybos direktoriaus 2014 m. gruodžio 19 d. įsakymas V-806 netaikomas asmens, kuris dirba pagal darbo sutartį Lietuvoje ir tuo pačiu vykdo savarankišką veiklą kitoje valstybėje, atžvilgiu. Tarnyba, reikalaudama papildomų dėl savarankiškai vykdomos veiklos dokumentų, viršijo įgaliojimus. Pareiškėja pagal darbo sutartį dirbo tik Lietuvoje, o savarankišką veiklą vykdė tik Lenkijoje, todėl Tvarkos aprašo 27 punkto, o ypač 27.3 punkto nuostatų pritaikymas pareiškėjos atžvilgiu prieštarauja ES teisei, riboja jos, kaip ES pilietės teisę laisvai judėti ir dirbti ES teritorijoje. Pažymėjo, kad atsakovas nepagrįstai išskaidė pareiškėjos darbo pagal darbo sutartį Lietuvoje laikotarpius ir atsisakė išduoti A1 pažymėjimą laikotarpiu nuo 2013 m. liepos 28 d., iš esmės motyvuodamas tuo, kad asmens veikla Lietuvoje yra nedidelės apimties.

Atsiliepimas

Atsakovas VSDFV pateiktame atsiliepime į pareiškėjos skundą nurodė, kad su juo nesutinka ir prašė pareiškėjos skundą atmesti.

Atsakovas atsiliepime nurodė, kad Reglamento (EB) Nr. 883/2004 11 straipsnio 1 dalis nustato, jog asmenims, kuriems taikomas šis reglamentas, taikomi tik vienos valstybės narės socialinio draudimo teisės aktai. Bendra taikytinos teisės nustatymo taisyklė ? taikomi tos valstybės, kurioje asmuo dirba pagal darbo sutartį, teisės aktai. Šis principas įtvirtintas Reglamento (EB) Nr. 883/2004 11 straipsnio 3 dalies a punkte, kuris nustato, kad vienoje valstybėje narėje pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims taikomi tos valstybės socialinio draudimo teisės aktai. Darbo vietos valstybės socialinio draudimo teisės taikymo principas yra bendrasis principas, kuris turi kelias išimtis, taikomas atitinkamiems asmenims arba esant tam tikroms aplinkybėms. Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnyje yra įtvirtintos taisykles dėl taikytinos teisės nustatymo paprastai dvejose ar daugiau valstybių narių dirbančiam asmeniui, o šio Reglamento 13 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad asmeniui, kuris paprastai dirba pagal darbo sutartį ir savarankiškai keliose valstybėse narėse, taikomi tos valstybės narės, kurioje jis dirba pagal darbo sutartį teisės aktai. Reglamento (EB) Nr. 987/2009 14 straipsnio 5 b dalis nustato, kad siekiant nustatyti taikytinus teisės aktus pagal Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnį, neatsižvelgiama į nedidelės apimties veiklą. Reglamentai ne harmonizuoja, o koordinuoja ES valstybių narių socialinės apsaugos sistemas, t. y. jie nepakeičia skirtingų nacionalinių sistemų viena bendra ES sistema, o nustato bendruosius principus. Todėl ES valstybėms paliekama teisė nacionaliniuose teisės aktuose nustatyti tam tikras šių principų įgyvendinimo nuostatas. Pagal Tvarkos aprašo 15 punktą, A1 pažymėjimas išduodamas, jei asmuo tuo pat metu dirba pagal darbo sutartį Lietuvoje ir užsiima savarankiška veikla kitoje valstybėje narėje. Tarnyba sprendime paaiškino, kad atsižvelgiant į tai, jog teisės aktuose, reglamentuojančiuose taikytinų įstatymų nustatymą, neįtvirtinti kriterijai, kuriais vadovaujantis turi būti nustatoma, ar asmens vykdoma veikla yra nedidelės apimties, Tarnyba atsižvelgia į Reglamento (EB) Nr. 987/2009 14 straipsnio 8 dalį, kurioje nustatyta Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 1 ir 2 dalių įgyvendinimo tvarka, pateiktus kriterijus. Tarnybos nuomone, analogiškais kriterijais turėtų būti vadovaujamasi ir nustatant taikytinus teisės aktus pagal Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalį. Tarnybos manymu, atliekant bendrą vertinimą, mažiau kaip 25 proc. veiklos dalis rodo, kad atitinkamoje valstybėje narėje vykdoma nedidelės apimties veikla. Tarnyba, įvertinusi turimus ir pateiktus duomenis, nustatė, kad pareiškėjos darbo Lietuvoje pagal darbo sutartį, pasirašytą su UAB „Vil-training“, apimtis, lyginant su Lenkijoje vykdomos savarankiškos veikios apimtimi, vertinama kaip nedidelės apimties veikla. Tarnyba pagristai taikė Reglamento (EB) Nr. 987/2009 14 straipsnio 8 dalyje nustatytą dydį, vertindama ar veikla nepriskirta nedidelės apimties veiklai. Pareiškėja dėl A1 pažymėjimų išdavimo į Tarnybą kreipėsi jau po 2014 metų, t. y. po Reglamento (ES) Nr. 465/2012 įsigaliojimo. Pareiškėjos nauja darbo sutartis su UAB „Vil-training“ sudaryta 2013 m. liepos 1 d., todėl naujos sutarties sudarymas yra pakankamas pagrindas laikyti, kad pareiškėjos situacija pasikeitė.

Atsakovas Tarnyba pateiktame atsiliepime į pareiškėjos skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti.

Atsakovas atsiliepime nurodė, kad atsižvelgdama į tai, jog teisės aktuose, reglamentuojančiuose taikytinų įstatymų nustatymą, neįtvirtinti kriterijai, kuriais vadovaujantis turėtų būti nustatoma, ar asmens vykdoma veikla yra nedidelės apimties, Tarnyba atsižvelgia į Reglamento (EB) Nr. 987/2009 14 straipsnio 8 dalyje pateiktus kriterijus. Reglamento (EB) Nr. 987/2009 14 straipsnio 8 dalyje nustatyta Reglamento (EB) 883/2004 13 straipsnio 1 ir 2 dalių įgyvendinimo tvarka, tačiau Tarnyba mano, kad analogiškais kriterijais turėtų būti vadovaujamasi ir nustatant taikytinus teisės aktus pagal Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalį. Nustatydama, ar asmens darbas Lietuvos Respublikoje, ar Lenkijos Respublikoje vykdoma veikla yra nedidelės apimties, Tarnyba atsižvelgia į šiuos kriterijus: 1) darbo pagal darbo sutartį atveju ? darbo laką ir atlyginimą; 2) savarankiško darbo atveju ? veikios vykdymo laiką ir pajamas. Tarnyba nuomone, atliekant bendrą vertinimą, mažiau kaip 25 proc. nurodytų kriterijų atitikimas rodo, kad atitinkamoje valstybėje narėje vykdoma nedidelės apimties veikla. Spręsdama taikytinos teisės pareiškėjai nustatymo klausimą, Tarnyba vertino: 1) Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro duomenis, pagal kuriuos pareiškėja nuo 2009 m. liepos 1 d. iki 2015 m. kovo 24 d. buvo draudžiama valstybiniu socialiniu draudimu kaip UAB „Vil-training“ darbuotoja, o pareiškėjos gautos pajamos už laikotarpį nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. vidutiniškai sudarė 177,89 Lt per mėnesį iki mokesčių, nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. kovo 24 d. ? 73,41 Eur per mėnesį iki mokesčių; 2) duomenis apie pareiškėjos pajamas, gautas vykdant individualią veiklą Lenkijoje, pagal kuriuos pareiškėjos pajamos 2013 metais sudarė 14 877,57 Pln, 2014 metais ? 52 116,97 Pln. Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija informavo Tarnybą, kad atsižvelgiant į operatyvių patikrinimų metu surinktą informaciją ir nustatytus faktus, padarytos išvados, kad, be kita ko, UAB „Vil-training“ veikla galimai nėra ekonominės naudos siekimas, o tikslas ? įdarbinti kuo daugiau Lenkijos piliečių, kurie apgaule įgytų teisę į socialines išmokas bei turėtų lengvatas ir mokėtų mažus mokesčius Lenkijos Respublikoje. Valstybinė darbo inspekcija tai pat informavo Tarnybą, kad atlikto tyrimo metu UAB „Vil-training“ buveinės registracijos adresu Žalgirio g. 90, Vilniuje, nerado. Pastatą administruojančios įmonės UAB „Inžinieriniai tyrinėjimai“ atstovė patikslino, kad patalpų nuomos sutartis su minėta įmone nutraukta 2013 m. gegužės 31 d. Pažymėtina, kad įmonė turi bankrutuojančios įmonės statusą: Vilniaus apygardos teismas yra priėmęs nutartį dėl bankroto bylos iškėlimo, kuri įsiteisėjo 2015 m. sausio 27 d. Duomenys VĮ Registrų centre užregistruoti 2015 m. vasario 20 d. Tarnyba, įvertinusi turimus ir pateiktus duomenis, nustatė, kad pareiškėjos darbo pagal su UAB „Vil-training“ pasirašytą darbo sutartį apimtis, lyginant su Lenkijoje vykdomos savarankiškos veiklos apimtimi, vertintina kaip nedidelės apimties veikla ir dėl šios priežasties atsisakė išduoti A1 pažymėjimą.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. kovo 8 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad byloje ginčas kilo dėl Tarnybos sprendimo, kuriuo pareiškėjai atsisakyta išduoti socialinio draudimo A1 pažymėjimą laikotarpiu nuo 2013 m. liepos 1 d. iki 2015 m. kovo 24 d., bei Valdybos sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Tai pat nustatyta, kad pareiškėja yra Lenkijos Respublikos pilietė, Lenkijos Respublikoje užsiimanti savarankiška veikla. Lietuvos Respublikoje 2009 m. liepos 1 d. UAB „Vil-training“ su pareiškėja sudarė terminuotą darbo sutartį, pagal kuria ji nuo 2009 m. liepos 1 d. įsipareigojo dirbti atstove-konsultante, o darbdavys įsipareigojo mokėti 4,85 Lt valandinį atlygį proporcingai faktiškai dirbtam laikui. 2013 m. liepos 1 d. įmonė su pareiškėja sudarė terminuotą darbo sutartį, pagal kurią pareiškėja nuo 2013 m. liepos 1 d. įsipareigojo dirbti 5 darbo dienas per savaite po 1 val. per dieną atstove - konsultante, o darbdavys įsipareigojo mokėti darbuotojai 6,06 Lt valandinį atlygį proporcingą faktiškai dirbtam laikui. Tarnyba 2014 m. sausio 22 d. kreipėsi į Vilniaus apskrities valstybinę mokesčių inspekciją su prašymu atlikti patikrinimą dėl galimai fiktyvios veiklos, tačiau patikrinimo metu nusikalstamos veikos požymių nebuvo rasta. Tarnyba 2015 m. kovo 10 d. gavo Lenkijos socialinio draudimo įstaigos Krokuvos skyriaus raštą, kuriame buvo nurodyta, jog nuo 2013 m. liepos 1 dirbo įmonėje UAB „Vil-training“ 19?34 val. per mėnesį ir gaudavo 113,3–238,26 Lt atlyginimą. Pareiškėjos pajamos iš individualios veiklos Lenkijoje 2013 m. siekė 213 Pln, o 2014 m. duomenų nepateikė. 2014 m. sausio 9 d. pareiškėja kreipėsi į tarnybą, siekdama gauti A1 pažymėjimą, tačiau tarnyba šio pareiškėjos prašymo netenkino. Šį Tarnybos sprendimą pareiškėja apskundė Valdybai, kuri taip pat pareiškėjos skundą atmetė.

Teismas nurodė, kad ginčo teisinius santykius reguliuoja Europos Sąjungos teisės aktai – reglamentai, kurie yra skirti koordinuoti ES valstybių narių socialinės apsaugos sistemas, kad visiems Bendrijoje laisvai judantiems asmenims socialinė apsauga būtų taikoma pagal tuos pačius bendruosius principus.

Teismas pažymėjo, kad Tarnyba pagrįstai vertino ar pareiškėjos veiklos apimtis Lietuvos Respublikoje (darbo sutarties sudarymo valstybėje narėje) ginčui aktualiu laikotarpiu, lyginant šią veiklą su savarankiškai vykdoma veikla jos vykdymo vietos valstybėje narėje (Lenkijos Respublikoje) nėra nedidelės apimties. Nustatydama, ar pareiškėjos darbas yra nedidelės apimties, Taryba pagrįstai atsižvelgė į šiuos kriterijus, t. y. darbo pagal darbo sutartį atveju - darbo laiką ir atlyginimą; savarankiško darbo atveju - veiklos vykdymo laiką ir pajamas. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėja iš gyvenamojoje vietoje vykdytos veiklos gavo ženkliai daugiau pajamų (įvertinus ir tą aplinkybę, kad Lenkijoje gautos pajamos iš savarankiškos veikios turi būti dalijamos iš dviejų asmenų), o Lietuvoje gautos pajamos rodo, kad čia vykdyta veikla buvo nedidelės apimties vertinant tiek darbo laiką, tiek atlyginimą. Teismas atkreipė dėmesį, kad nuo pareiškėjos gyvenamosios vietovės Krokuvoje į darbą ir iš jo Vilniuje, pareiškėja vykdavo 750 km. Remdamasis šiomis faktinėmis aplinkybėmis teismas sprendė, kad pareiškėjos veiksmai buvo atliekami ne siekiant pasinaudoti asmenų judėjimo laisve, bet kitų, galimai mokestinių lengvatų gavimo tikslų. Teismas pažymėjo, kad Reglamentas Nr. 883/2004 reguliuoja nacionalinių socialinės apsaugos sistemų koordinavimo taisykles priklausančias laisvo asmenų judėjimo sričiai ir siekia padėti kelti asmenų gyvenimo lygį bei užimtumo sąlygas. Galimai mokestinių ar kitokių lengvatų gavimas yra nesusijęs su Reglamento (EB) Nr. 883/2004 tikslais, todėl, teismo vertinimu, vadovaujantis teisingumo ir protingumo principais, tokių lengvatų gavimas neturi būti ginamas remiantis šio Reglamento nuostatomis.

Teismo nuomone, pareiškėjo argumentas, kad Reglamento Nr. 987/2009 14 straipsnio 5 b punktas nėra tinkamai išverstas į lietuvių kalbą, yra nepagrįstas, kadangi Europos teisės departamentas, nagrinėdamas pareiškėjos teiginius nurodė, jog 2014 m. sausio 1 d. konsoliduotos redakcijos Reglamento 987/2009 14 straipsnio 5 dalies b punkte jau vartojamas terminas „nedidelės apimties veikla“, t. y. nevartojant žodžio „labai“.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas pažymėjo, jog pagal Tvarkos aprašo 31 punkte nustatyta teisinį reguliavimą Tarnyba, spręsdama dėl taikytinos teisės nustatymo ir tai patvirtinančio pažymėjimo išdavimo, esant reikalui, gali prašyti ne tik šio Tvarkos aprašo 27 punkte nurodytų, bet ir kitų dokumentų bei informacijos, kuri reikalinga taikytinos teisės nustatymui. Be to, tame pačiame Tvarkos aprašo punkte nustatyta, kad jei reikiamų dokumentų pareiškėjas nepateikia iki nurodyto termino pabaigos, A1 pažymėjimo išdavimo klausimas sprendžiamas remiantis pateiktais dokumentais. Teismas akcentavo, kad Tvarkos aprašo 27 punktas (taip pat ir atitinkama Tvarkos aprašo 31 punkto nuostata) yra susiję su Įgyvendinimo reglamento 14 straipsnio 5 b dalies, (Reglamento (ES) Nr. 465/2012 redakcija), kurioje įtvirtinta, kad siekiant nustatyti taikytinus teisės aktus pagal Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnį, neatsižvelgiama į nedideles apimties veiklą, įgyvendinimu ir numato kokius dokumentus ir informaciją turi pateikti asmuo, prašantis Lietuvos kompetentingos įstaigos išduoti jam A1 pažymėjimą, jo darbo pagal darbo sutartį Lietuvoje ir savarankiškos veiklos kitoje valstybėje narėje apimčių įvertinimui ir sprendimo dėl taikytinos teisės priėmimui. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad Tarnyba teisėtai ir pagrįstai reikalavo pateikti dokumentus, susijusius tiek su savarankiškai vykdoma veikla, tiek su veikla pagal darbo sutartį.

Be to, teismas pareiškėjos teiginius, jog jos situacija po Reglamento Nr. 465/2012 įsigaliojimo nepasikeitė, ji ir toliau tokiomis pačiomis sąlygomis iki 2015 m. kovo 24 d. dirbo UAB „Vil-training“, todėl E101 pažymos galiojimo pabaiga negali būti laikoma atitinkamos padėties pasikeitimu, laikė nepagrįstais. Teismas išaiškino, kad Reglamento (EB) Nr. 883/2004 87 a straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jei įsigaliojus Reglamentui I (ES) Nr. 465/2012 asmeniui pagal šio reglamento II antraštinę dalį taikomi kitos valstybės narės, nei tos, kurios teisės aktai buvo taikomi iki to įsigaliojimo datos, valstybės narės teisės aktai, taikyti iki tos datos toliau taikomi asmeniui pereinamuoju laikotarpiu tiek, kiek nepasikeičia atitinkama situacija ir bet kuriuo atveju ne ilgiau kaip 10 metų. Pareiškėja į Tarnybą kreipėsi po Reglamento (ES) Nr. 465/2012 įsigaliojimo, o nauja darbo sutartis su UAB „Vil-training“ sudaryta 2013 m. liepos 1 d., todėl yra pakankamas pagrindas vertinti, kad pareiškėjos situacija pasikeitė.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas konstatavo, jog byloje nėra objektyvių įrodymų, leidžiančių spręsti, kad pareiškėjos veiklos apimtis darbo sutarties sudarymo valstybėje narėje - Lietuvos Respublikoje ginčui aktualiu laikotarpiu, lyginant šią veiklą su savarankiškai vykdoma veikla jos vykdymo vietos valstybėje narėje, nėra nedidelės apimties, t. y., kad šiai veiklai pagal darbo sutartyje nurodytą apimtį netaikytinas Įgyvendinimo reglamento 14 straipsnio 5 b dalyje nurodyto „nedidelės apimties veiklos“ kriterijus. Ginčijamą Tarnybos sprendimą teismas vertino kaip teisėtą ir pagrįstą. Taip pat nurodė, kad nėra teisinio pagrindo panaikinti ir Valdybos sprendimą, kuris priimtas išsamiai išnagrinėjus ginčui aktualias faktines aplinkybes, teisingai taikant ginčą reglamentuojančius teisės aktus. Teismas pareiškėjos reikalavimą įpareigoti Tarnybą išduoti pareiškėjui socialinio draudimo A1 pažymėjimą laikotarpiu nuo 2013 m. liepos 1 d. iki 2015 m. kovo 24 d. yra išvestinis iš reikalavimų panaikinti sprendimus, todėl jo taip pat netenkino. Netenkinus pareiškėjos skundo, netenkino ir prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

III.

Pareiškėja D. M. K. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėja apeliacinį skundą iš esmės grindžia skunde pirmosios instancijos teismui pateiktais argumentais. Papildomai nurodo, kad jai iki Reglamento Nr. 465/2012 įsigaliojimo dienos (iki 2012 m. birželio 28 d.) buvo taikomi Lietuvos teisės aktai, todėl situacija įsigaliojus šiam reglamentui nepasikeitė, t. y. jis toliau taikomas tokiomis pačiomis sąlygomis iki 2015 m. kovo 24 d. Nors darbo sutartis nutrūko 2013 m. birželio 30 d., tačiau iš karto kitą dieną, t. y. 2013 m. liepos 1 d., pareiškėja su ta pačia įmone sudarė naują darbo sutartį, iš kurios sąlygų matyti, kad ji Lietuvoje ir toliau dirbo tą patį darbą, tomis pačiomis sąlygomis. Todėl, pareiškėjos manymu, nėra pagrindo teigti, kad sudarius naują darbo sutartį, jos situacija pasikeitė. Taip pat E101 pažymos galiojimo pabaiga negali būti laikoma atitinkamos padėties pasikeitimu, kaip nurodoma ir Europos Sąjungoje, Europos ekonominėje erdvėje (EEE) ir Šveicarijoje darbuotojams taikytinų teisės aktų praktiniame vadove, patvirtintame Europos Komisijos. Pareiškėja nurodo, jog tai, kad dėl A1 pažymėjimo išdavimo laikotarpiu nuo 2013 m. liepos 1 d. kreipėsi po 2012 m. birželio 28 d., t. y. po Reglamento Nr. 465/2012 įsigaliojimo, nesudaro pagrindo netaikyti pareiškėjai pereinamojo laikotarpio nuostatų.

Pareiškėjos teigimu, analizuojant Reglamento Nr. 987/2009 14 straipsnio 5 b bei 8 punktų nuostatų vertimą į lietuvių kalbą, „didelė veiklos apimtis“ šio reglamento 14 straipsnio 5 b punkte yra sulyginama su „didele veiklos apimtimi“ kaip tai apibrėžta šio Reglamento 8 punkte. Tačiau, remdamasi lietuvių, anglų, lenkų, prancūzų ir vokiečių kalbų analize, pareiškėja teigia, kad tai nėra tos pačios teisės nuostatos. Pareiškėja mano, kad lyginant teisės nuostatos lingvistines versijas akivaizdu, jog yra klaida vertime į lietuvių kalbą. Lietuvių kalbos versijoje liko paminėtas žodis „labai“, o tinkamiausias vertimas būtų: „nereikšmingos apimties veikla“. Taip pat Europos Komisijos išleistame praktiniame vadove yra aiškiai nurodyta, kaip reikia skaičiuoti labai nedidelės apimties veiklą, taip pat kaip yra apibrėžiama didelė veiklos apimtis. Praktiniame vadove nurodyta, kad labai nedidelės apimties veikla yra skaičiuojama taikant Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 1 dalį.

Pareiškėja taip pat pažymi, kad VSDFV argumentai, jos Europos Sąjungos taikytinų teisės aktų praktiniame vadove pateiktas siūlymas aiškinti „labai nedidelės apimties veiklos“ sąvokos apibrėžtį yra neprivalomas, nepagrįsti. Pareiškėja atkreipia dėmesį, jog šį vadovą Socialinės apsaugos sistemų administracinėje koordinavimo komisijoje patvirtino valstybių narių atstovai, tad juo galima remtis prieš socialinės apsaugos institucijas, kurias kontroliuoja valstybės narės. Be to, praktinį vadovą paruošė Europos Komisijos įsteigta Administracinė Komisija, todėl, pareiškėjos nuomone, praktinis vadovas turi aukštesnę galią nei rekomendacijos. Pareiškėjos teigimu, Tarnyba nepagrįstai išskaidė jos darbo pagal darbo sutartį Lietuvoje laikotarpius ir atsisakė išduoti jai A1 pažymėjimą laikotarpiu nuo 2013 m. liepos 1 d. Atkreipia dėmesį, kad Tarnyba neteisingai vertino jos gaunamas pajamas, kadangi į skaičiavimus įtraukė ne tik jos, bet ir vyro gaunamas pajamas. Pareiškėja 2014 metais iš darbo santykių gavo 2 635,05 Pln pajamų, o tai yra daugiau nei 5 proc. pajamų iš savarankiškos veiklos, todėl nėra pagrindo atsisakyti išduoti A1 pažymėjimą už 2013 m. II pusmetį bei laikotarpiu nuo 2013 m. liepos 1 d. iki 2015 m. kovo 24 d.

Atsiliepimas

Atsakovas VSDFV Užsienio išmokų tarnyba pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame nurodo, kad nesutinka su pareiškėjos apeliaciniu skundu ir prašo jį atmesti, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime nurodo, kad atsižvelgiant į tai, jog teisės aktuose, reglamentuojančiuose taikytinų įstatymų nustatymą, neįtvirtinti kriterijai, kuriais vadovaujantis turėtų būti nustatoma, ar asmens vykdoma veikla yra nedidelės apimties, Tarnyba atsižvelgia į Reglamento (EB) Nr. 987/2009 14 straipsnio 8 dalyje pateiktus kriterijus. Reglamento (EB) Nr. 987/2009 14 straipsnio 8 dalyje nustatyta Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 1 ir 2 dalių įgyvendinimo tvarka, tačiau Tarnyba mano, kad analogiškais kriterijais turėtų būti vadovaujamasi ir nustatant taikytinus teisės aktus pagal Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalį. Nustatydama, ar asmens darbas Lietuvos Respublikoje, ar Lenkijos Respublikoje vykdoma veikla yra nedidelės apimties, Tarnyba atsižvelgia į šiuos kriterijus: 1) darbo pagal darbo sutartį atveju - darbo laiką ir atlyginimą 2) savarankiško darbo atveju - veiklos vykdymo laiką ir pajamas. Tarnyba laikosi pozicijos, kad atliekant bendrą vertinimą mažiau kaip 25 procentų pirmiau nurodytų kriterijų atitikimas rodo, kad atitinkamoje valstybėje narėje vykdoma nedidelės apimties veikla. Tarnyba, įvertinusi turimus ir pateiktus duomenis, nustatė, kad pareiškėjos darbo Lietuvoje pagal darbo sutartį, pasirašytą su UAB „Vil-training“, apimtis, lyginant su Lenkijoje vykdomos savarankiškos veiklos apimtimi, vertinama kaip nedidelės apimties veikla.

Tarnybos nuomone, pareiškėja savo teiginius grindžia jai naudingomis teisės aktų normomis, neatsižvelgia į teisės aktuose išdėstytų teisės normų tarpusavio ryšį, nepaiso sisteminio, loginio ir lingvistinio teisės normų aiškinimo taisyklių. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 8 d. sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl turėtų būti paliktas galioti.

Atsiliepimas

Atsakovas Valdyba pateiktame atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad su juo nesutinka ir prašo apeliacinį skundą atmesti, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime nurodo, kad Tarnyba, įvertinusi turimus ir pateiktus duomenis, pagrįstai nustatė, kad pareiškėjos darbo Lietuvoje pagal darbo sutartį, pasirašytą su UAB „Vil-training“, apimtis, lyginant su Lenkijoje vykdomos savarankiškos veiklos apimtimi, vertinama kaip nedidelės apimties veikla. Valdyba palaiko poziciją dėl analogijos taikymo. Tarnyba pagrįstai taiko Reglamento (EB) Nr. 987 14 straipsnio 8 dalyje nustatytą dydį vertindama, ar veikla nepriskirtina nedidelės apimties veiklai.

Valdybos nuomone, Tarnyba, vadovaudamasi Reglamento (EB) Nr. 987 14 straipsnio 8 dalyje pateiktais kriterijais, teisingai nustatė, kad pareiškėjos darbo Lietuvoje pagal darbo sutartį, pasirašytą su UAB „Vil-training“, apimtis, lyginant su Lenkijoje vykdomos savarankiškos veiklos apimtimi, yra nedidelės apimties veikla, todėl pareiškėjos argumentai, jog neteisingai išversti Reglamento (EB) Nr. 987 14 straipsnio 5 b punktas ir Reglamento (EB) Nr. 883 13 straipsnio 3 dalis, yra nepagrįsti. Tai patvirtina ir Europos teisės departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2015 m. rugsėjo 10 d. raštas Nr. SD-115.

Valdyba pažymi, kad Reglamento (EB) Nr. 883 87 a straipsnis priimtas siekiant apsaugoti asmenų, kuriems jau buvo priimtas sprendimas dėl taikytinos teisės nustatymo ir kai tokių asmenų situacija nepasikeičia. VSDFV vertinimu, pareiškėjos pozicija, kad jos situacija pasikeitė, yra nepagrįsta, kadangi tokia pozicija neatitinka 87 a straipsnio paskirties, t. y. užtikrinti žmogaus, kurio darbo santykiai tęsiasi (tęsėsi) po Reglamento (ES) Nr. 465 įsigaliojimo, socialinio draudimo santykių tęstinumą iki situacijos pasikeitimo. Lietuvos Respublikos darbo kodekso 126 straipsnio 1 dalis numato, kad pasibaigus darbo sutarties terminui, darbdavys arba darbuotojas turi teisę nutraukti darbo sutartį. Taigi ji savaime nenutrūksta – tam reikia vienos iš šalių aktyvių veiksmų. Kitu atveju darbo sutartis tampa neterminuota. Kadangi ankstesnė terminuota darbo sutartis buvo nutraukta, o nuo 2013 m. liepos 1 d. sudaryta nauja terminuota darbo sutartis, akivaizdu, kad darbo sutarties šalių netenkino buvusi situacija, ir šalys siekė buvusią situaciją pakeisti. Iki 2013 m. birželio 30 d. galiojusi darbo sutartis buvo nutraukta, o pareiškėja sudarė su UAB „Vil-training“ naują darbo sutartį, t. y. šalys atliko aktyvius veiksmus, o tai yra nauja aplinkybė, nepriklausomai nuo naujai sudarytos darbo sutarties sąlygų. Jeigu darbo sutarties šalys (pareiškėjas ir UAB „Vil-training“) būtų norėjusios išlaikyti tą pačią situaciją, joms jokių aktyvių veiksmų atlikti nereikėjo. Kitoks Reglamento (EB) Nr. 883 87 a straipsnio aiškinimas sudarytų pagrindą piktnaudžiauti pereinamojo laikotarpio nuostatomis ir būtų diskriminuojantis kitų asmenų atžvilgiu. Naują darbo sutartį pareiškėja sudarė ir dėl A1 pažymėjimo išdavimo nuo 2013 m. liepos 1 d. ji kreipėsi jau po Reglamento (ES) Nr. 465 įsigaliojimo. Netaikant pereinamojo laikotarpio Reglamento (EB) Nr. 883 normų jos teisės nėra pažeidžiamos, nes jai sudarant naują darbo sutartį jau buvo žinomas atitinkamas teisinio reglamentavimo pasikeitimas ir jo pasekmės.

Atsiliepimas

Atsakovas dėl Lenkijos mokesčių įstaigos pažymos nurodo, kad Tarnyba ir Valdyba, priimdami sprendimus, vadovavosi pažymos vertimu, tačiau jeigu ir paaiškėtų, kad nurodomos bendros sutuoktinių pajamos ir, kad pareiškėjai priskirtina tik pusė jų, pareiškėjos pajamos iš veiklos Lietuvoje vis tiek sudaro mažiau nei 25 procentai visų jos pajamų.

Valdyba pažymi, kad tiek Tarnybos, tiek ir Valdybos priimti sprendimai yra motyvuoti, pagrįsti faktinėmis aplinkybėmis ir teisės aktais, todėl nėra jokio pagrindo juos naikinti.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybos 2015 m. rugpjūčio 14 d. sprendimo Nr. SPRE-1999, kuriuo Tarnyba nusprendė nuo 2013 m. liepos 1 d. iki 2015 m. kovo 24 d. neišduoti pareiškėjai D. M. K. A1 pažymėjimo, kadangi pareiškėjos darbas Lietuvoje, lyginant su savarankišku darbu Lenkijoje, vertintinas kaip nedidelės apimties. Taip pat pareiškėja prašė panaikinti VSDFV 2015 m. spalio 22 d. sprendimą Nr. (1.45)I-6880, kuriuo išnagrinėtas jos skundas privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka.

Teisėjų kolegija pažymi, kad byla išnagrinėta, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d. (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalis).

Pareiškėja apeliaciniame skunde, be kita ko, prašo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 137 straipsnio 1 dalis nustato bendrą taisyklę, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka iš esmės nemotyvavo. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, nenustatė būtinumo skirti žodinį bylos nagrinėjimą, nes bylos proceso šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra aiškiai išdėstyta raštu pateiktuose į bylą procesiniuose dokumentuose. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos prašymas atmestinas ir byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Reglamentas (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo, Reglamentas (EB) Nr. 987/2009, nustatantis Reglamento (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo įgyvendinimo tvarką bei Reglamentas (ES) Nr. 465/2012, kuriuo iš dalies keičiamas Reglamentas (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo ir Reglamentas (EB) Nr. 987/2009, nustatantis Reglamento (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo įgyvendinimo tvarką. Šie Reglamentai yra skirti koordinuoti ES valstybių narių socialinės apsaugos sistemas, kad visiems Bendrijoje laisvai judantiems asmenims socialinė apsauga būtų taikoma pagal tuos pačius bendruosius principus.

Valdyba (Reglamento (EB) Nr. 883/2004 1 straipsnyje pateiktų sąvokų prasme - valstybės narės kompetentinga valdžios institucija), vadovaudamasi Reglamentais (EB) Nr. 883/2004, Nr. 987/2009, taip pat kitais susijusiais teisės aktais, 2010 m. birželio 8 d. įsakymu Nr. V-253 „Dėl Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentų nuostatų, susijusių su taikytinos teisės nustatymu, įgyvendinimo tvarkos aprašų patvirtinimo“, patvirtino Reglamento (EB) Nr. 883/2004 ir Įgyvendinimo reglamentu nustatytų Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo nuostatų įgyvendinimo norminius teisės aktus, tarp jų Tvarkos aprašą, taip pat atitinkamų dokumentų formas, taip pat Prašymo išduoti pažymą apie Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisės aktų taikymą asmeniui, vienu metu dirbančiam pagal darbo sutartį ir/ar užsiimančiam savarankiška veikla Lietuvoje ir užsienio valstybėje, formą, kuri pildoma dėl A1 pažymėjimo išdavimo. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A-1893-146/2015 konstatavo, kad būtent minėtas Tvarkos aprašas yra Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos priimtas Reglamento (EB) Nr. 883/2004 ir Reglamento (EB) Nr. 987/2009 nuostatas patikslinantis ir papildantis teisės aktas ir būtent šiuo aspektu į jį atsižvelgtina taikant minėtus reglamentus, kurių baigiamosiose dalyse, be kita ko, nurodyta, kad šie reglamentai yra privalomi visa apimtimi ir tiesiogiai taikomi visose valstybėse narėse.

Pareiškėja, kaip matyti iš jos apeliacinio skundo turinio, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuriuo jos skundas atmestas, apeliacinį skundą iš esmės grindžia argumentais, kad teismas neteisingai vertino faktines bylos aplinkybes, netinkamai taikė materialiosios teisės normas.

Byloje nustatyta, kad Tarnyba 2015 m. rugpjūčio 14 d. sprendimu Nr. SPRE-1999 nusprendė neišduoti pareiškėjai laikotarpiu nuo 2013 m. liepos 1 d. iki 2015 m. kovo 24 d. A1 pažymėjimo, kadangi pareiškėjos darbo Lietuvoje pagal darbo sutartį apimtis, lyginant su Lenkijoje vykdomos savarankiškos veiklos apimtimi, vertintina kaip nedidelės apimties veikla.

Šiuo atveju aktualios Reglamentų (EB) Nr. 883/2004, Nr. 987/2009 ir juos iš dalies keičiančio Reglamento (ES) Nr. 465/2012 nuostatos, reglamentuojančios taikytinų teisės aktų nustatymą, kai asmuo vienoje valstybėje narėje dirba pagal darbo sutartį, o kitoje užsiima savarankiška veikla. Pagal Reglamento (EB) Nr. 883/2004 1 straipsnyje pateiktus apibrėžimus šių Reglamentų prasme „darbas pagal darbo sutartį“ – bet kuri veikla arba statusas, laikomi tokiais pagal tos valstybės, kurioje verčiamasi šia veikla arba egzistuoja šis statusas socialinės apsaugos įstatymus; „savarankiškas darbas“ – bet kuri veikla arba statusas, laikomi tokiais pagal tos valstybės, kurioje verčiamasi šia veikla arba egzistuoja šis statusas socialinės apsaugos įstatymus.

Reglamento (EB) Nr. 883/2004 II antraštinės dalies 11 straipsnyje, įtvirtinančiame bendrąsias taisykles, 1 dalyje nustatyta, kad asmenims, kuriems taikomas šis reglamentas, taikomi vienos valstybės narės teisės aktai. Tie teisės aktai taikomi šioje antraštinėje dalyje numatytomis nuostatomis. Pagal šio straipsnio 3 dalį laikantis 12–16 straipsnių nuostatų: a) vienoje valstybėje narėje pagal darbo sutartį arba savarankiškai dirbantiems asmenims taikomi tos valstybės teisės aktai; b) valstybės tarnautojams taikomi tos valstybės narės teisės aktai, kurie galioja juos į darbą priėmusiai administracijai; c) asmenims, pagal 65 straipsnio nuostatas gaunantiems bedarbio pašalpas vadovaujantis valstybės narės, kurioje jie gyvena, teisės aktais, taikomi tos valstybės narės įstatymai; d) asmenims, pašauktiems arba pakartotinai pašauktiems į tarnybą valstybės narės ginkluotosiose pajėgose arba į jos civilinę tarnybą, taikomi tos valstybės narės teisės aktai; e) visiems kitiems asmenims, kuriems netaikomi a–d papunkčiai, taikomi tos valstybės narės, kurioje jie gyvena, teisės aktai, nepažeidžiant kitų šio reglamento nuostatų, garantuojančių jiems išmokas pagal vienos ar daugiau valstybių narių teisės aktus. II antraštinės dalies 13 straipsnis skirtas taikytinų teisės aktų nustatymui, kai dirbama dviejose ir daugiau valstybių narių. Pagal šio straipsnio 3 dalį asmeniui, kuris paprastai dirba pagal darbo sutartį ir savarankiškai keliose valstybėse narėse, taikomi tos valstybės narės, kurioje jis dirba pagal darbo sutartį, teisės aktai arba, jeigu tokia veikla jis verčiasi dviejose ar daugiau valstybių narių, teisės aktai, nustatyti pagal šio straipsnio 1 dalies nuostatas.

Reglamento (EB) Nr. 987/2009 14 straipsnis skirtas Reglamento (EB) Nr. 883/2004 12 ir 13 straipsnių patikslinimui. Reglamente (EB) Nr. 987/2009 iki Reglamento (ES) Nr. 465/2012 padarytų pakeitimų nebuvo nuostatų, tikslinančių Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalies taikymą. Reglamento (ES) Nr. 465/2012 2 straipsniu Reglamento (EB) Nr. 987/2009 14 straipsnis buvo iš dalies pakeistas, be kita ko, į šio straipsnio 5 dalį įterpiant 5b dalį, kurioje nustatyta „5b. Siekiant nustatyti taikytinus teisės aktus pagal Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnį, neatsižvelgiama į nedidelės apimties veiklą. Reglamento (EB) Nr. 987/2009 16 straipsnis taikomas visiems atvejams pagal šį reglamentą“. Iš šio Reglamento (EB) Nr. 987/2009 pakeitimo matyti, kad sprendžiant dėl taikytinų teisės aktų nustatymo „nedidelės apimties veiklos“ kriterijus taikomas visam Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsniui, taigi ir nagrinėjamam ginčui aktualiai Reglamento (EB) Nr. 883/2004 II antraštinės dalies 13 straipsnio 3 daliai. Taigi tiesioginis minėtų Reglamentų taikymas atsakovui suteikė teisę ir tuo pačiu įpareigojo sprendžiant pagal kompetenciją dėl taikytinų teisės aktų nustatymo, kai kyla klausimas dėl Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalies taikymo, atsižvelgti į Reglamento (EB) Nr. 987/2009 14 straipsnio 5b dalyje nurodytą „nedidelės apimties veiklos“ kriterijų, kurio nustatymui taikytinos šio reglamento 14 straipsnio nuostatos.

Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad pareiškėja Lenkijos Respublikoje užsiima savarankiška veikla, o Lietuvos Respublikoje nuo 2009 m. liepos 1 d. pradėjo dirbti pagal su UAB „Vil-training“ sudarytą terminuotą darbo sutartį, kurios terminas baigėsi 2010 m. birželio 30 d., vėliau terminas pratęstas iki 2013 m. birželio 30 d. Pareiškėja su UAB „Vil-training“ 2013 m. liepos 1 d. sudarė terminuotą darbo sutartį, kurios terminas, kaip nurodyta minėtoje sutartyje, baigiasi 2016 m. birželio 30 d. Šioje darbo sutartyje nurodyta, kad pareiškėja nuo 2013 m. liepos 1 d. įsipareigojo dirbti 5 darbo dienas per savaitę po 1 val. per dieną atstove-konsultante, o darbdavys įsipareigojo mokėti darbuotojai 6,06 Lt valandinį atlygį proporcingą faktiškai dirbtam laikui.

Byloje taip pat nustatyta, kad Lietuvos Respublikos valstybinė darbo inspekcija 2015 m. vasario 27 d. raštu informavo Tarnybą, kad atlikto tyrimo metu UAB „Vil-training“ buveinės registracijos adresu: Žalgirio g. 90, Vilniuje, nerasta, pastatą administruojančios įmonės atstovė patikslino, kad patalpų nuomos sutartis su minėta bendrove yra nutraukta nuo 2013 m. gegužės 31 d., o pati bendrovė turi bankrutuojančios įmonės statusą. Tarnyba 2015 m. kovo 10 d. taip pat gavo Lenkijos socialinio draudimo įstaigos Krokuvos skyriaus raštą, kuriame nurodytos pareiškėjos pajamos iš savarankiškos veiklos bei Lenkijoje ir Lietuvoje dirbtas valandų skaičius.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė ir pagrįstai įvertino faktines bylos aplinkybes, remdamasis ginčui aktualiomis teisės normomis konstatavo, kad pareiškėjos veiklos apimtis Lietuvos Respublikoje, kurioje ji dirbo pagal darbo sutartį, sudarytą su UAB „Vil-trainig“ ginčo laikotarpiu, lyginant šią veiklą su savarankiškai vykdoma veikla Lenkijos Respublikoje, yra nedidelės apimties veikla. Kaip pagrįstai atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo atsakovas, net ir vertinant, kad pareiškėjos Lenkijos Respublikoje gautos pajamos nurodytos bendrai su sutuoktiniu, tačiau jas padalinus per pusę, pareiškėjos pajamos iš veiklos Lietuvoje sudaro mažiau nei 25 proc. visų jos gaunamų pajamų, todėl nesudaro pagrindo tokios apimties asmens veiklą valstybėje narėje (šiuo atveju Lietuvoje), kurioje sudaryta darbo sutartis, gyvenamosios vietos valstybėje narėje vykdomos savarankiškos veiklos atžvilgiu, vertinti kitaip nei nedidelės apimties veikla.

Kaip jau buvo minėta, Reglamentai, kurie taikytini šioje byloje, yra skirti koordinuoti ES valstybių narių socialinės apsaugos sistemas, kad visiems Bendrijoje laisvai judantiems asmenims socialinė apsauga būtų taikoma pagal tuos pačius bendruosius principus. Pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai, kad Europos Komisijos įsteigta Administracinė Komisija parengė praktinį vadovą ir jis turi aukštesnę galią nei rekomendacijos, nepagrįsti. Taip pat pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas dėl pareiškėjos argumentų, susijusių su Reglamento Nr. 987/2009 nuostatų vertimu į lietuvių kalbą, išsamiai pasisakė skundžiamame sprendime, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija jiems pritaria, todėl papildomai jų nekartoja. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Europos teisės departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2015 m. rugsėjo 10 d. rašte Nr. SD-115 taip pat nurodė, kad minėto Reglamento nuostatos yra tinkamai išverstos į lietuvių kalbą.

Pareiškėja taip pat pateikė teismui prašymą kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su nurodytais papildomais prejudiciniais klausimais.

Pagal ABTĮ 4 straipsnio 3 dalį, įstatymų nustatytais atvejais teismas kreipiasi į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją prašydamas prejudicinio sprendimo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimu. Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 40¹ straipsnio 1 dalį, teismas, kuriam taikant Europos Sąjungos teisės normas iškilo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas, kurį išnagrinėti būtina, kad sprendimas byloje būtų priimtas, turi teisę kreiptis į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją su prašymu pateikti dėl to prejudicinį sprendimą. To paties straipsnio 2 dalis įtvirtina, kad paminėtu atveju Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas privalo prašyti kompetentingos Europos Sąjungos teisminės institucijos prejudicinio sprendimo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimu. Taigi iš nurodytų teisės normų matyti, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas į ESTT kreiptis privalo tais atvejais, kai jam iškyla Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas, kurį išnagrinėti būtina, kad byloje būtų priimtas sprendimas.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos vertinimu, tam, kad ši byla būtų išnagrinėta ir joje priimtas sprendimas, būtinybės kreiptis į ESTT nėra. Byloje nustačius, kad pareiškėjos veikla Lietuvoje lyginant su jos savarankiška veikla Lenkijos Respublikoje, yra nedidelės apimties, kreipimasis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą pareiškėjos prašomais klausimais nebūtų tikslingas, kadangi kokybiškai nedarytų įtakos bylos baigčiai. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjos prašymas dėl kreipimosi į ESTT netenkintinas.

Apibendrindamas išdėstytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas taikė teisingai, todėl priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kuris paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas.

Netenkinus skundo reikalavimų, netenkinamas ir prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos D. M. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras DrigotasDainius RaižysVirginija Volskienė