- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-01-20
- Bylos Nr.
- A-2438-756/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00786-2018-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Skirgailė Žalimienė (pirm.), Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pirm.), Audrius Bakaveckas
- Pareiškėjas
- uždarosios akcinės bendrovės „Sanmasteris“
- Atsakovas
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnyba
- Trečiasis asmuo
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Sanmasteris“ skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybai (trečiasis suinteresuotas asmuo – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos) dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Sanmasteris“ kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV) Užsienio išmokų tarnybos (toliau – ir Tarnyba) 2017 m. gruodžio 5 d. sprendimą Nr. SPRE-2186 „Dėl atsisakymo išduoti A1 pažymėjimus UAB „Sanmasteris“ darbuotojams“ (toliau – ir Tarnybos sprendimas) ir VSDFV 2018 m. vasario 5 d. sprendimą Nr. (1.45) I-802 „Dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybos 2017 m. gruodžio 5 d. sprendimo Nr. SPRE-2186“ (toliau – ir VSDFV sprendimas).
2. Pareiškėjas skunde nurodė:
2.1. Ketindamas siųsti savo darbuotojus į Vokietiją pareiškėjas 2017 m. rugpjūčio 28 d. kreipėsi į Tarnybą dėl A1 pažymėjimų išdavimo, tačiau Tarnyba priėmė sprendimą neišduoti pareiškėjo darbuotojams prašomų pažymėjimų. Pareiškėjas su Tarnybos sprendimu nesutiko, kadangi jis grindžiamas Europos Sąjungos (toliau – ir ES) socialinės apsaugos sistemų koordinavimo tvarkos aprašo, patvirtinto VSDFV direktoriaus 2010 m. birželio 8 d. įsakymo Nr. V-253 ,,Dėl Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentų nuostatų, susijusių su taikytinos teisės nustatymu, įgyvendinimo tvarkos aprašų patvirtinimo“ (toliau – ir Tvarkos aprašas), nuostatomis, kai tuo tarpu Tvarkos aprašas yra teisės aktas, prieštaraujantis Europos Sąjungos teisei. Be to, Tarnybos sprendimas priimtas pažeidžiant galiojantį ES teisinį reglamentavimą, jis yra nemotyvuotas, neargumentuotas, nepagrįstas faktiniais duomenimis, galiojančiu teisiniu reguliavimu, todėl neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) nuostatų.
2.2. Pareiškėjas nesutinka su tuo, kad jo darbuotojų siuntimai neatitinka Tvarkos apraše keliamų reikalavimų, kadangi reglamentai yra taikomi tiesiogiai. Europos Parlamento ir Tarybos 2004 m. balandžio 29 d. reglamente (EB) Nr. 883/004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo (toliau – ir Reglamentas Nr. 883/004), kaip ir Europos Parlamento ir Tarybos 2009 m. rugsėjo 16 d. reglamente (EB) Nr. 987/2009, nustatančiame Reglamento Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo įgyvendinimo tvarką (toliau – ir Reglamentas Nr. 987/2009), nėra numatyta, kad valstybės narės turi priimti vidaus teisės nuostatas, kurios darytų poveikį paties Reglamento Nr. 883/004 taikymo apimčiai, todėl Tvarkos aprašas pažeidžia ES teisę. Nepaisant to, Tvarkos aprašas sukuria naujas taisykles, kurios nėra numatytos nei Reglamente Nr. 883/004, nei Reglamente Nr. 987/2009. Atsakovo veiksmai, kuomet Tarnyba priimdama sprendimą dėl A1 formų išdavimo vadovavosi Reglamento Nr. 883/004 ir Reglamento Nr. 987/2009 nuostatas aiškinančiu Tvarkos aprašu, kai tokio pobūdžio nacionalinių teisės aktų prieštaravimą ES teisei ne kartą yra patvirtinęs Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT), turėtų būti laikomi konstitucinio teisinės valstybės principo pažeidimu. Nei Reglamentas Nr. 883/004, nei Reglamentas Nr. 987/2009 nesuteikia valstybėms narėms diskrecijos įgyvendinti tam tikras nuostatas savo nuožiūra. Tai, kad atsakovas taikė Tvarkos aprašą, yra Reglamento Nr. 883/004 tiesioginio taikymo pažeidimas. Tvarkos aprašo 8.4 punktas de facto (faktiškai) ir de jure (teisiškai) iškraipo Reglamento Nr. 883/004 taikymą. VSDFV sprendime pripažino, kad įsakymą VSDFV direktorius priėmė vadovaudamasis ne Reglamento Nr. 883/004 nuostatomis, bet Praktiniu vadovu.
2.3. Nors Tarnyba sprendime ir mini Socialinės apsaugos sistemų koordinavimo administracinės komisijos 2009 m. birželio 12 d. sprendimą Nr. A2 „Dėl Reglamento (EB) Nr. 883/2004 12 straipsnio dėl teisės aktų taikymo komandiruotiems darbuotojams ir savarankiškai dirbantiems asmenims, laikinai dirbantiems ne kompetentingoje šalyje, aiškinimo“ (toliau – ir Sprendimas A2), tačiau juo nesivadovauja. Tarnybos sprendimas priimtas vertinant vienintelį kriterijų – pareiškėjo apyvartą, tačiau ir šį kriterijų atsakovas pritaikė netinkamai, kadangi Sprendime A2 nenurodyta, jog apyvarta iš pareiškėjo veiklos siunčiančioje valstybėje narėje turi būti didesnė kaip 10 proc. visų pareiškėjo pajamų iki siunčiamų darbuotojų siuntimų laikotarpių pradžios. Šiuo atveju turėjo būti vertinami visi kriterijai.
2.4. VSDFV sprendime neatsižvelgė į tai, kad šis sprendimas buvo priimtas pažeidžiant Reglamento Nr. 883/004 12 straipsnio 1 dalį, Reglamento Nr. 987/2009 14 straipsnio 2 dalį bei Sprendimą A2. Jeigu į šias nuostatas VSDFV būtų atsižvelgusi, ji būtų priėmusi sprendimą naikinti Tarnybos sprendimą ir įpareigojusi ją iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą. Pareiškėjas Tarnybai buvo pateikęs visus dokumentus ir duomenis, kuriuos Tarnyba buvo nurodžiusi, tačiau Tarnyba jais nesivadovavo. VSDFV taip pat neatsižvelgė į tai, kad Tarnyba šių duomenų nevertino, taip pat, jog buvo vertinamas vienintelis kriterijus – pareiškėjo apyvarta. Šiuo atveju atsakovas, vadovaudamasis pareiškėjo pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) deklaracijomis, nepagrįstai nusprendė, kad pareiškėjas nevykdo didelės veiklos Lietuvoje, ir vien tik šiuo pagrindu priėmė sprendimą neišduoti pareiškėjo darbuotojams A1 pažymėjimų. Pagal PVM deklaracijas nėra įmanoma nustatyti, kokią veiklos dalį pareiškėjas vykdo Lietuvoje ir ne Lietuvoje. Joks teisės aktas nesuteikia teisinio pagrindo sprendžiant klausimą, kokią dalį pareiškėjo pajamų sudarė pajamos iš veiklos Lietuvoje, atsakovui vadovautis autonominės ES teisės šakos – PVM teisės aktų – nuostatomis.
Atsiliepimas
3. Atsakovas atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą, atsiliepime nurodė:
3.1. A1 pažymėjimo išdavimui turi būti patenkintos visos Tvarkos aprašo 5 punkte nurodytos sąlygos, tarp jų ir imperatyvi sąlyga, kad darbdavys didelę veiklos dalį privalo vykdyti įsisteigimo valstybėje. Tvarkos aprašo 7 ir 8 punktai negali būti taikomi atskirai, kadangi 7 punkte įtvirtintas pozityvusis reguliavimas (veiklos dalis pripažintina didele, jei tenkinamos konkrečios sąlygos), o 8 punkte – negatyvusis (jei tenkinama bent viena sąlyga, veiklos dalis negali būti pripažinta didele). Net jeigu pareiškėjo veikla neatitinka bent vieno iš 8 punkto kriterijų, tai reiškia, kad darbdavio veiklos dalis Lietuvoje negali būti įvertinta kaip didelė.
3.2. Tarnyba, nustatydama, ar pareiškėjo veikla Lietuvoje gali būti vertinama kaip didelė, vertino darbdavio, siunčiančio darbuotojus laikinai dirbti į užsienio valstybę, anketų (toliau – ir Anketos) duomenis, Tarpžinybinės mokestinių duomenų saugyklos duomenis. Atsižvelgiant į tai, kad Anketų 7 punkte pateikti duomenys apie įmonės pajamas nesutampa su pareiškėjo Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos (toliau – ir VMI) pateikta informacija ir Tarpžinybinė mokestinių duomenų saugyklos duomenimis (toliau – ir Duomenų saugykla), Tarnyba vadovavosi Duomenų saugyklos duomenimis. Pagal pareiškėjo PVM deklaracijų už laikotarpį nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2016 m. spalio 30 d. laukeliuose „PVM apmokestinami sandoriai“ ir „PVM apmokestinami sandoriai (96 str.)“ pateiktą informaciją, pareiškėjo pajamos iš veiklos Lietuvoje sudarė 7 041 Eur. Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) ir ESTT suformuota praktika, valstybės narės gali priimti reglamentą įgyvendinančias priemones, o priimtas Tvarkos aprašas nepažeidžia reglamentų tiesioginio taikymo ir jo neiškraipo.
3.3. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo pozicija, kad Tarnybos sprendimas yra neteisėtas, kadangi grindžiamas ES teisės aktams prieštaraujančiu Tvarkos aprašu. LVAT yra nustatęs, jog būtent Tvarkos aprašas yra Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos priimtas Reglamento (EB) Nr. 883/2004 ir Reglamento (EB) Nr. 987/2009 nuostatas patikslinantis ir papildantis teisės aktas ir būtent šiuo aspektu į jį atsižvelgtina taikant minėtus reglamentus, kurių baigiamosiose dalyse, be kita ko, nurodyta, kad šie reglamentai yra privalomi visa apimtimi ir tiesiogiai taikomi visose valstybėse narėse. Vadovaujantis LVAT ir ESTT pozicija, valstybės narės gali priimti reglamentą įgyvendinančias priemones, o priimtas Tvarkos aprašas nepažeidžia reglamentų tiesioginio taikymo ir jo neiškraipo.
3.4. Taryba, įvertinusi pateiktus duomenis, pagrįstai ir teisėtai nustatė, jog pareiškėjo pajamos iš veiklos Lietuvoje sudaro mažiau nei 10 proc. visų pareiškėjo pajamų per pastaruosius 12 kalendorinių mėnesių iki išvardintų darbuotojų siuntimų laikotarpių pradžios. Dėl šios priežasties pareiškėjo veikla Lietuvoje negali būti vertinama kaip didelė, o A1 pažymėjimai išvardintiems pareiškėjo darbuotojams, nurodytais laikotarpiais siųstiems dirbti į Vokietiją, neišduotini. Pareiškėjas savo teiginius grindžia jam naudingomis teisės aktų normomis, neatsižvelgia į išdėstytų teisės normų tarpusavio ryšį, nepaiso sisteminio, loginio ir lingvistinio teisės normų aiškinimo taisyklių.
4. Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą, atsiliepime nurodė:
4.1. Tarnyba teisingai nustatė, kad pareiškėjo pajamos iš veiklos Lietuvoje sudaro mažiau negu 10 proc. visų pareiškėjo pajamų. Sprendime A2 nustatyta, kad jei būtina ir iškilus abejonėms, siekiant nustatyti, ar darbdavys paprastai vykdo didelę veiklos dalį valstybės narės, kurioje jis įsisteigęs, teritorijoje, tos valstybės narės kompetentingos įstaigos prašoma patikrinti visus kriterijus, kuriais apibūdinama to darbdavio vykdoma veikla <...> bei vietą, kurioje su klientais sudaryta dauguma sutarčių, įmonių ir darbuotojų sutartims bei įmonių ir klientų sutartims taikomus teisės aktus, apyvartą per atitinkamą įprastą laikotarpį kiekvienoje susijusioje valstybėje narėje ir siunčiančiojoje valstybėje įgyvendinamų sutarčių skaičių. Atsižvelgiant į tai, VSDFV nemato priežasčių, kodėl Tarnyba negali vadovautis PVM deklaracijų duomenimis nustatant darbdavio anketoje pateiktų duomenų pagrįstumą ir įvertinant įmonės apyvartą siunčiančioje valstybėje narėje per atitinkamą laikotarpį.
4.2. Praktikos vadove nurodyta, jog maždaug 25 proc. apyvartos dalis nuo visos apyvartos komandiravusioje valstybėje galėtų būti pakankamas rodiklis, tačiau atvejus, kai apyvarta yra mažesnė negu 25 proc., reikia kontroliuoti atidžiau. Lietuva, laikydamasi Praktikos vadove nustatytų rekomendacijų, Tvarkos aprašo 8.4 punkte nustatė, kad jei darbdavio pajamos iš veiklos Lietuvoje sudaro mažiau nei 10 proc. visų to darbdavio pajamų, jo veikla Lietuvoje negali būti laikoma didelės apimties. Be to, atsižvelgiant į Tvarkos aprašo 9 punkte nustatytas taisykles, prie veiklos dalies Lietuvoje priskiriamos ir pajamos iš užsienio, jeigu jos tiesiogiai susijusios su darbdavio vykdoma veikla Lietuvoje.
4.3. ESTT nė vienoje byloje nėra išaiškinęs, kad valstybės narės, priimdamos reglamentų įtraukimo į nacionalinę teisę priemones, pažeidžia ES teisę. Pagal pareiškėjo nurodytą ESTT praktiką valstybės narės gali priimti reglamentą įgyvendinančias priemones. Tvarkos aprašas nepažeidžia Reglamento Nr. 883/004 tiesioginio taikymo ir jo neiškraipo. Tarnyba iš pateiktų dokumentų teisingai nusprendė, kad pareiškėjo darbuotojams negali būti išduoti A1 pažymėjimai. Pareiškėjo ginčijami sprendimai yra motyvuoti, priimti vadovaujantis galiojančiais teisės aktais, pagrįsti faktinėmis aplinkybėmis, todėl pagrindo juos naikinti nėra.
II.
5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. birželio 13 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino ir panaikino Tarnybos 2017 m. gruodžio 5 d. sprendimą Nr. SPRE-2186 „Dėl atsisakymo išduoti A1 pažymėjimus UAB „Sanmasteris“ darbuotojams“ ir VSDFV 2018 m. vasario 5 d. sprendimą Nr. (1.45) I-802 „Dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybos 2017 m. gruodžio 5 d. sprendimo Nr. SPRE-802“.
6. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad LVAT 2015 m. spalio 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1893-146/2015 yra išaiškinęs, jog Tvarkos aprašas yra Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos priimtas Reglamento (EB) Nr. 883/2004 ir Reglamento (EB) Nr. 987/2009 nuostatas patikslinantis ir papildantis teisės aktas ir būtent šiuo aspektu į jį atsižvelgtina taikant minėtus reglamentus, kurių baigiamosiose dalyse, be kita ko, nurodyta, kad šie reglamentai yra privalomi visa apimtimi ir tiesiogiai taikomi visose valstybėse narėse. Taigi priešingai negu teigia pareiškėjas, Tvarkos aprašas nėra prieštaraujantis ES teisei aktas, o atvirkščiai, Reglamento (EB) Nr. 883/2004 ir Reglamento (EB) Nr. 987/2009 nuostatas patikslinantis ir papildantis teisės aktas, kuris nepažeidžia reglamentų tiesioginio taikymo ir jo neiškraipo.
7. Pirmosios instancijos teismas, sistemiškai įvertinęs Tvarkos aprašo 1, 7, 8 punktų nuostatas, padarė išvadą, kad Tarnyba turi pareigą kompleksiškai įvertinti visas Tvarkos aprašo 7 punkte išvardintas aplinkybes, o nustačiusi bent vieną iš Tvarkos aprašo 8 punkte išdėstytų aplinkybių, turi prašymą dėl A1 pažymėjimo išdavimo atmesti. Prieš atmesdama tokį prašymą, kai atmetimo motyvas pagrįstas Tvarkos aprašo 8.4 punkto taikymu, Tarnyba remdamasi Tvarkos aprašo 9 punktu turi patikrinti, ar yra pagrindas taikyti šiame punkte numatytą išimtį iš bendros taisyklės. Tvarkos aprašo 9 punktas nurodo, kad Tvarkos aprašo 8.4 punkto nuostata gali būti netaikoma, atsižvelgiant į įmonės veiklos, vykdomos Lietuvoje, pobūdį. Ši išimtis gali būti taikoma, jei darbdavys įrodo, kad jo pajamos iš veiklos užsienyje, kuri tiesiogiai susijusi su jo vykdoma veikla Lietuvoje (pavyzdžiui, vykdoma dalis gamybos proceso, realizuojama pagaminta produkcija ir panašiai), kartu su pajamomis iš veiklos, vykdomos Lietuvoje, sudaro ne mažiau kaip 10 proc. visų to darbdavio pajamų. Šiame kontekste teismas taip pat akcentavo, kad skundžiami Tarnybos ir VSDFV sprendimai VAĮ ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) požiūriu yra individualūs administraciniai aktai, todėl jiems taikomi VAĮ 8 straipsnyje nustatyti reikalavimai.
8. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ginčijamo Tarnybos sprendimo turinį, pažymėjo, kad Tarnyba vertino pareiškėjo atitiktį Tvarkos aprašo 5 punktui, t. y. ar pareiškėjas vykdo didelę veiklos dalį Lietuvoje, ir nustatęs, jog pareiškėjo pajamos iš veiklos Lietuvoje sudaro mažiau nei 10 proc. visų pareiškėjo pajamų per pastaruosius 12 kalendorinių mėnesių iki darbuotojų siuntimo dirbti (Tvarkos aprašo 8.4 punktas), pareiškėjo prašymo dėl A1 pažymėjimų išdavimo netenkino. Tai kad, pareiškėjo teigimu, Tarnyba nevertino Sprendimo Nr. A2 1 straipsnyje nustatytų kriterijų, kurie yra iš esmės analogiški Tvarkos aprašo 7 punkte nurodytiems kriterijams, nėra teisiškai reikšminga, kadangi, teismo nuomone, toks vertinimas (t. y. pagal Tvarkos aprašo 7 punktą) būtų perteklinis. Nustačius bent vieną iš Tvarkos aprašo 8 punkte išdėstytų aplinkybių, prašymas dėl A1 pažymėjimo išdavimo turi būti atmestas.
9. Pirmosios instancijos teismas iš pareiškėjo prie prašymo išduoti A1 pažymėjimą pateiktų Anketų duomenų nustatė, kad pareiškėjo veiklos Lietuvoje dalis procentais nuo visų to darbdavio pajamų 2016 m. yra 44 proc., 2015 m. – 11,67 proc., o 2014 m. –14,93 proc. Tuo tarpu Tarnyba, nustačiusi, jog Anketų 7 punkte nurodyti duomenys skiriasi nuo VMI pateiktos informacijos ir Duomenų saugykloje pateiktų duomenų, vadovavosi Duomenų saugykloje pateiktais duomenimis, ir nustačiusi, jog pareiškėjo pajamos iš veiklos Lietuvoje sudaro mažiau nei 10 proc. įmonės pajamų per pastaruosius 12 kalendorinių mėnesių iki darbuotojų siuntimo laikotarpių pradžios, pareiškėjui A1 pažymėjimų neišdavė.
10. Atsižvelgdamas į tai, teismas padarė išvadą, kad Tarnyba pagrįstai vadovaudamasi Tvarkos aprašo 8.4 punkto nuostata rėmėsi Duomenų saugyklos duomenimis. Tačiau įvertinęs nustatytą teisinį reglamentavimą su Tarnybos sprendime išdėstytais argumentais, teismas sprendė, kad Tarnyba nesilaikė Tvarkos apraše nustatytos tvarkos, kadangi nustačiusi Tvarkos aprašo 8.4 punkte nustatytas aplinkybes, nepatikrino Tvarkos aprašo 9 punkte nustatytos išimties taikymo. Pagal Tvarkos aprašo 8.4 papunktį darbdavio pajamos iš veiklos Lietuvoje turi būti skaičiuojamos nuo visų to darbdavio pajamų per pastaruosius 12 kalendorinių mėnesių iki darbuotojų siuntimo dirbti. Nors iš pareiškėjo prie prašymo išduoti A1 pažymėjimą pridėtų siunčiamų asmenų anketų duomenų matyti, jog pareiškėjas darbuotojus į užsienio valstybę siuntė skirtingais laikotarpiais, kurie prasideda 2015 m. sausio 12 d. ir baigiasi 2016 m. gruodžio 21 d., iš ginčijamo Tarnybos sprendimo nėra aišku, kodėl Tarnyba nevertino pareiškėjo pajamų, gautų 2014 m., 2015 m. vasario ir gruodžio mėn. bei 2016 m. balandžio, liepos mėn. Be to, nei iš ginčijamo Tarnybos sprendimo, nei iš Tarnybos atsiliepimo nėra aišku, kaip konkrečiai atsakovas apskaičiavo, kad pareiškėjo pajamos Lietuvos Respublikoje kiekvieno iš nurodytų darbuotojų siuntimo dirbti į užsienio valstybę visais atvejais per pastaruosius 12 mėnesių iki darbuotojų siuntimo dirbti buvo mažesnės nei 10 proc.
11. Teismas sprendė, kad ginčijamas atsakovo sprendimas neatitinka VAĮ 8 straipsnyje individualiam teisės aktui keliamų reikalavimų, kadangi ginčijamame sprendime Tarnybai nepadarius 2014 m., 2015 m. vasario ir gruodžio mėn. bei 2016 m. balandžio, liepos mėn. pajamų paskaičiavimo, neaišku, ar buvo įvertintas kiekvieno darbuotojo siuntimo laikotarpio pradžios momentas. Tarnybos sprendime taip pat neįvertinta Tvarkos aprašo 9 punkte nustatytos išimties taikymo aplinkybė. Esant šioms aplinkybėms Tarnybos 2017 m. gruodžio 5 d. sprendimas Nr. SPRE-2186 „Dėl atsisakymo išduoti A1 pažymėjimus UAB „Sanmasteris“ darbuotojams“ ir VSDEV 2018 m. vasario 5 d. sprendimas Nr. (1.45) I-802 „Dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybos 2017 m. gruodžio 5 d. sprendimo Nr. SPRE-802“ panaikinti kaip neteisėti ir nepagrįsti.
12. Pirmosios instancijos teismas taip pat netenkino prašymo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo, nes jam nekilo abejonių dėl ES teisės aiškinimo.
III.
13. Atsakovas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Apeliaciniame skunde nurodo:
13.1. Tarnyba nesutinka su teismo pozicija, kad prieš atmesdama prašymą išduoti A1 pažymėjimą Tvarkos aprašo 8.4 papunkčio pagrindu Tarnyba privalo patikrinti, ar yra pagrindas taikyti 9 punkte nustatytą išimtį iš taisyklės. Tvarkos aprašo 9 punkte numatyta, kad Tvarkos aprašo 8.4 papunkčio nuostata gali būti netaikoma, atsižvelgiant į įmonės veiklos, vykdomos Lietuvoje pobūdį. Ši išimtis gali būti taikoma, jei darbdavys įrodo, kad jo pajamos iš veiklos užsienyje, kuri tiesiogiai susijusi su jo vykdoma veikla Lietuvoje (pavyzdžiui, vykdoma dalis gamybos proceso, realizuojama pagaminta produkcija ir pan.), kartu su pajamomis iš veiklos Lietuvoje, sudaro ne mažiau kaip 10 proc. to darbdavio pajamų. Pareiškėjas, teikdamas prašymus išduoti jo siunčiamiems darbuotojams A1 pažymėjimus, neįrodinėjo, kad dalis jo pajamų iš veiklos užsienyje yra iš veiklos, kuri yra tiesiogiai susijusi su jo veikla Lietuvoje. Todėl Tarnyba, priimdama 2017 m. gruodžio 5 d. sprendimą Nr. SPRE-2186, neturėjo nei pareigos, nei pagrindo taikyti Tvarkos aprašo 9 punkte nustatytą išimtį, dėl kurios būtų galima netaikyti Tvarkos aprašo 8.4 papunktyje nustatytos sąlygos.
13.2. Tarnyba taip pat nesutinka su teismo teiginiu, kad nėra aišku, kaip konkrečiai Tarnyba paskaičiavo, kad pareiškėjo pajamos Lietuvoje kiekvieno iš nurodytų darbuotojų siuntimo dirbti į užsienio valstybę atvejais per pastaruosius 12 mėnesių iki darbuotojų siuntimo dirbti buvo mažesnės nei 10 proc. Tarnyba, nustatydama, ar pareiškėjo veikla Lietuvoje gali būti vertinama kaip didelė, vertino: 1) darbdavio, siunčiančio darbuotojus laikinai dirbti į užsienio valstybę, anketų Nr. 1, Nr. 2 ir Nr. 3 duomenis; 2) Tarpžinybinės mokestinių duomenų saugyklos duomenis. Atsižvelgiant į tai, kad anketų Nr. 1, Nr. 2 ir Nr. 3 duomenys apie įmonės pajamas nesutampa su pareiškėjo VMI pateikta informacija, Tarnyba nustatydama, ar pareiškėjo pajamos iš veiklos Lietuvoje sudaro ne mažiau kaip 10 proc. visų pajamų per pastaruosius 12 pilnų kalendorinių mėnesių iki darbuotojų siuntimo dirbti, vadovavosi Duomenų saugyklos duomenimis, t. y. vertino už laikotarpį nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2016 m. spalio 30 d. PVM deklaracijų laukeliuose „PVM apmokestinami sandoriai“ ir „PVM apmokestinami sandoriai, kai PVM išskaito pirkėjas (96 str.)“ Įmonės deklaruotas pajamas iš veiklos Lietuvoje, bei laukeliuose „ES PVM mokėtojams patiektos prekės“ ir „Už LT ribų įvykę sandoriai“ Įmonės deklaruotas pajamas iš veiklos užsienyje. Tarnyba, remdamasi Tvarkos aprašo 8.4 papunkčio 2 pastraipa, esant darbdavio pateiktų dokumentų ir (ar) duomenų neatitikimui su valstybės registruose ir informacinėse sistemose esančiais duomenimis, vadovaujasi valstybės registruose ir informacinėse sistemose esančiais duomenimis. Darbdavio pajamų iš veiklos Lietuvoje dalis procentais skaičiuojama: darbdavio pajamų, gautų iš Lietuvoje vykdytos veiklos, suma dalijama iš bendros darbdavio pajamų, gautų iš veiklos, vykdytos Lietuvoje ir užsienyje, sumos ir gauta suma dauginama iš 100.
13.3. Tarnyba, įvertinusi pateiktus duomenis, pagrįstai ir teisėtai nustatė, kad pareiškėjo pajamos iš veiklos Lietuvoje sudaro mažiau nei 10 proc. visų įmonės pajamų per pastaruosius 12 kalendorinių mėnesių iki išvardintų darbuotojų siuntimų laikotarpių pradžios. Dėl šios priežasties pareiškėjo veikla Lietuvoje negali būti vertinama kaip didelė, o A1 pažymėjimai pareiškėjo darbuotojams, nurodytais laikotarpiais siųstiems dirbti į Vokietiją, neišduotini.
Atsiliepimas
14. Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime palaikė atsakovo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus ir prašė apeliacinį skundą tenkinti.
Šalies argumentai
16. Pareiškėjas nurodo, kad šie įrodymai buvo gauti po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo, tačiau yra reikšmingi nagrinėjamai bylai. Pareiškėja kreipėsi į VMI ir uždavė klausimą, kur laikomi įvykusiais prekių tiekimai, kurie yra (turi būti) deklaruojami PVM deklaracijos 18 laukelyje „ES PVM mokėtojams patiektos prekės (0 proc.)“. VMI pateikė išaiškinimą, kad tiekiamų prekių apmokestinamoji vertė yra deklaruojama PVM deklaracijos formos FR0600 18 laukelyje (ES PVM mokėtojams patiektos prekės (0 proc.)) tuo atveju, kai prekės tiekimo metu yra šalies teritorijoje (ir jų tiekimas atitinka kitus reikalavimus, nurodytus PVM įstatymo 49 str. 1 d.). Pareiškėjo nuomone, šis VMI išaiškinimas paneigia Tarnybos argumentus, jog pareiškėjo PVM deklaracijų FR0600 18 laukeliuose, kurie vadinasi ES PVM mokėtojams patiektos prekės (0 proc.), deklaruotos sumos turi būti priskiriamos pareiškėjo pajamoms iš veiklos užsienyje.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
17. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Tarnybos 2017 m. gruodžio 5 d. sprendimo Nr. SPRE-2186 „Dėl atsisakymo išduoti A1 pažymėjimus UAB „Sanmasteris“ darbuotojams“ ir VSDFV 2018 m. vasario 5 d. sprendimo Nr. (1.45) I-802 „Dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybos 2017 m. gruodžio 5 d. sprendimo Nr. SPRE-2186“ teisėtumo ir pagrįstumo.
18. Ginčijamu sprendimu Nr. SPRE-2186 Tarnyba nusprendė neišduoti UAB ,,Sanmasteris“ darbuotojams A1 pažymėjimų dėl to, kad darbuotojų siuntimai dirbti į Vokietiją neatitinka Reglamento (EB) Nr. 883/2004 12 straipsnio 1 dalies, Reglamento (EB) Nr. 987/2009 14 straipsnio 1 ir 2 dalių, Sprendimo Nr. A2 ir Tvarkos aprašo 5 punkto reikalavimų. Tokį sprendimą atsakovas motyvavo tuo, kad pareiškėjo UAB ,,Sanmasteris“ pajamos iš veiklos Lietuvoje sudaro mažiau nei 10 proc. visų įmonės pajamų per pastaruosius 12 pilnų kalendorinių mėnesių iki darbuotojų siuntimo laikotarpių pradžios, dėl ko įmonės veikla Lietuvoje negali būti vertinama kaip didelė. VSDFV 2018 m. vasario 5 d. sprendimu Nr. (1.45) I-802 UAB „Sanmasteris“ skundą atmetė.
Žemesnės instancijos teismas
19. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą patenkino ir ginčijamus Tarnybos bei Valdybos sprendimus panaikino, konstatavęs, kad atsakovo sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje individualiam teisės aktui keliamų reikalavimų.
20. Vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Todėl šios bylos apeliacinėje proceso stadijoje pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertinamas atsižvelgiant tik į apeliaciniame skunde akcentuojamus aspektus.
21. Tarnyba apeliaciniame skunde teigia nesutinkanti su pirmosios instancijos išvada, kad nėra aišku kaip konkrečiai buvo paskaičiuota, jog pareiškėjo pajamos Lietuvoje kiekvieno iš nurodytų darbuotojų siuntimo dirbti į užsienio valstybę visais atvejais per pastaruosius 12 mėnesių iki darbuotojų siuntimo dirbti buvo mažesnės nei 10 procentų.
22. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 883/2004 12 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmeniui, kuris dirba pagal darbo sutartį valstybėje narėje darbdaviui, kuris joje paprastai vykdo savo veiklą, ir kurį tas darbdavys išsiunčia į kitą valstybę narę dirbti tam darbdaviui, toliau taikomi pirmosios valstybės narės teisės aktai, su sąlyga, kad numatyta tokio darbo trukmė neviršija 24 mėnesių ir jis nesiunčiamas pakeisti kito komandiruoto asmens.
23. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 987/2009, nustatančio Reglamento (EB) 883/2004 įgyvendinimo tvarką, 14 straipsnyje nurodyta, kad taikant pagrindinio reglamento 12 straipsnio 1 dalį, ,,asmuo, kuris dirba pagal darbo sutartį valstybėje narėje darbdavio, kuris paprastai ten verčiasi savo veikla, vardu, ir kurį darbdavys išsiunčia į kitą valstybę narę“ apima asmenį, įdarbintą siekiant jį išsiųsti į kitą valstybę narę, jei atitinkamam asmeniui prieš pat jo darbo pagal darbo sutartį pradžią jau taikomi valstybės narės, kurioje yra įsisteigęs jo darbdavys, teisės aktai (1 dalis); Taikant pagrindinio reglamento 12 straipsnio 1 dalį, žodžiai ,,kuris paprastai ten verčiasi savo veikla“ reiškia darbdavį, kuris valstybėje narėje, kurioje yra įsisteigęs, paprastai vykdo didelį veiklos dalį, išskyrus vien tik vidaus valdymo veiklą, atsižvelgiant į visus kriterijus, apibūdinančius atitinkamos įmonės vykdomą veiklą. Atitinkami kriterijai turi atitikti kiekvieno darbdavio konkrečias savybes ir tikrąjį vykdomos veiklos pobūdį (2 dalis).
24. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktorius 2010 m. birželio 8 d. įsakymu Nr. V-253 patvirtino Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentų nuostatų, susijusių su taikytinos teisės nustatymu, įgyvendinimo tvarkos aprašą, kuris (nagrinėjamam ginčui aktuali 2017 m. lapkričio 22 d. įsakymo Nr. V-601 redakcija) nustatė A1 pažymėjimų išdavimo už laikotarpį nuo 2010 m. gegužės 1 d. atvejus ir sąlygas, šių pažymėjimų išdavimo tvarką, asmenų, kuriems išduoti A1 pažymėjimai, pareigą informuoti apie pasikeitusias aplinkybes ir grąžinti išduotus pažymėjimus, išduotų A1 pažymėjimų panaikinimo, VSDFV Užsienio išmokų tarnybos bendradarbiavimo su VSDF administravimo įstaigomis, kitomis Lietuvos Respublikos institucijomis ir kitų valstybių narių kompetentingomis įstaigomis tvarką.
25. Tvarkos aprašo 5 punkte nustatytos sąlygos, kuomet A1 pažymėjimas išduodamas asmeniui, dirbančiam pagal darbo sutartį Lietuvoje darbdaviui, paprastai vykdančiam savo veiklą Lietuvoje, ir kuris darbdavio siunčiamas į kitą Valstybę narę dirbti tam darbdaviui (Reglamento (EB) Nr. 883/2004 12 straipsnio 1 dalis). Viena iš šių sąlygų yra reikalavimas siunčiančiam darbdaviui vykdyti didelę veiklos dalį Lietuvoje (5.5). Didelės veiklos dalies vykdymo Lietuvoje taisyklė aiškinama Tvarkos aprašo 7-9 punktuose. Pagal Tvarkos aprašo 7 punktą, nustatant, ar siunčiantis darbdavys vykdo didelę veiklos dalį Lietuvoje, atsižvelgiama į: 7.1. buveinės registracijos ir administracijos vietą; 7.2. administracijos darbuotojų skaičių ir vietą, kur dirba samdomi darbuotojai ir administracijos personalas; 7.3. sutartis, sudarytas vykdant ekonominę veiklą Lietuvoje ir užsienyje; 7.4. pajamas iš veiklos Lietuvoje ir užsienyje per pastaruosius 12 pilnų kalendorinių mėnesių iki darbuotojų siuntimo dirbti; 7.5. ekonominės veiklos Lietuvoje trukmę per pastaruosius 12 mėnesių iki darbuotojų siuntimo dirbti (įmonės, pradedančios veiklą Lietuvoje – visą veiklos vykdymo laikotarpį); 7.6. ekonominę veiklą Lietuvoje po darbuotojų siuntimo dirbti; 7.7. kitus objektyvius kriterijus, atsižvelgiant į vykdomos veiklos pobūdį.
26. Tvarkos aprašo 8 punkte išvardinti kriterijai, kuomet darbdavio veiklos Lietuvoje dalis negali būti pripažinta didele. Tai: iki darbuotojų siuntimo dirbti į Valstybę narę darbdavys Lietuvoje vykdė ekonominę veiklą trumpiau nei 2 mėnesius per pastaruosius 12 mėnesių (8.1.); po darbuotojų siuntimo dirbti darbdavys netęsia ekonominės veiklos Lietuvoje (8.2.); Lietuvoje darbdavys atlieka tik vidaus valdymo veiklą (8.3.); darbdavio pajamos iš veiklos Lietuvoje sudaro mažiau nei 10 procentų visų to darbdavio pajamų per pastaruosius 12 pilnų kalendorinių mėnesių iki darbuotojų siuntimo dirbti. Ši nuostata nėra taikoma įmonėms, pradedančioms veiklą Lietuvoje (8.4.). Darbdavio pajamų iš veiklos Lietuvoje dalis procentais skaičiuojama pagal Darbdavio, siunčiančio darbuotojus laikinai dirbti į užsienio valstybę, anketos duomenis, pagrįstus Tarnybai pateiktais įrodymais (dokumentais, duomenimis): darbdavio pajamų, gautų iš Lietuvoje vykdytos veiklos, suma dalijama iš bendros darbdavio pajamų, gautų iš veiklos, vykdytos Lietuvoje ir užsienyje, sumos ir gauta suma dauginama iš 100. Esant darbdavio pateiktų dokumentų ir (ar) duomenų neatitikimui su valstybės registruose ir informacinėse sistemose esančiais duomenimis, vadovaujamasi valstybės registruose ir informacinėse sistemose esančiais duomenimis.
27. Atsakovo 2017 m. gruodžio 5 d. sprendime Nr. SPRE-2186 ,,Dėl atsisakymo išduoti pažymėjimus UAB ,,Sanmasteris“ darbuotojams“, be kita ko, nurodyta, kad Tarnyba, nustatydama, ar UAB ,,Sanmasteris“ veikla Lietuvoje gali būti vertinama kaip didelė, vertino: 1) darbdavio, siunčiančio darbuotojus laikinai dirbti į užsienio valstybę, anketų Nr. 1, Nr. 2 ir Nr. 3 duomenis; 2) Tarpžinybinės mokestinių duomenų saugyklos duomenis. Kadangi Anketų duomenys apie įmonės pajamas nesutapo su pareiškėjo Valstybinei mokesčių inspekcijai pateikta informacija, atsakovas vadovavosi Duomenų saugyklos duomenimis, t. y. vertino už laikotarpį nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2016 m. spalio 30 d. pridėtinės vertės mokesčio deklaracijų laukeliuose ,,PVM apmokestinami sandoriai“ ir ,,PVM apmokestinami sandoriai, kai PVM išskaito pirkėjas (96 str.)“ įmonės deklaruotas pajamas iš veiklos Lietuvoje, bei laukeliuose ,,ES PVM mokėtojams patiektos prekės“ ir ,,už LT ribų įvykę sandoriai“ įmonės deklaruotas pajamas iš veiklos užsienyje. Tačiau, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, sprendime nėra pateikti konkretūs apskaičiavimai, kurie aiškiai pagrįstų atsakovo išvadą, kad pareiškėjo pajamos, gautos per 12 kalendorinių mėnesių iki kiekvieno iš nurodytų darbuotojų siuntimo dirbti į užsienio valstybę, iš tiesų sudarė mažiau nei 10 procentų visų bendrovės pajamų. Apeliaciniu skundu niekaip nepaneigiami ir teismo sprendimo argumentai, kad iš Tarnybos sprendimo neaišku, kodėl Tarnyba nevertino pareiškėjo pajamų, gautų 2014 metais, 2015 m. vasario ir gruodžio mėnesiais, 2016 m. balandžio, liepos mėnesiais, nors iš pareiškėjo pateiktų Darbdavio, siunčiančio darbuotojus laikinai dirbti į užsienio valstybę, anketų duomenų matyti, kad bendrovė darbuotojus į užsienio valstybę siuntė skirtingu laiku (nuo 2014 m. sausio mėn. iki 2016 m. gruodžio mėn.).
28. Be to, Darbdavio, siunčiančio darbuotojus laikinai dirbti į užsienio valstybę, anketoje Nr. 1 nurodyti duomenys apie gautas pajamas iš veiklos Lietuvoje per dvylika mėnesių iki darbuotojų siuntimo nuo 2016 m. sausio mėn. iki 2016 m. gruodžio mėn. Tarpžinybinės mokestinių duomenų saugyklos duomenų už šį laiką, byloje nepateikta. Todėl visiškai neaišku kuo remdamasis atsakovas apskaičiavo pareiškėjo pajamas Lietuvoje, gautas minimu laiku.
29. Atkreiptinas dėmesys ir į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2018 m. lapkričio mėn. paaiškinimą Nr. (32.39-PVM E) RM, pateiktą pareiškėjui į elektroninį paklausimą (kurį teisėjų kolegija, vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 str. ir 142 str. 3 d. prijungia prie bylos), kuriame nurodyta, jog kai prekės tiekimo metu yra šalies teritorijoje ir jų tiekimas atitinka Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVMĮ) 49 straipsnio 1 dalyje nurodytus reikalavimus (prekės tiekiamos kitos ES šalies PVM mokėtojui, prekės išgabenamos iš šalies teritorijos į kitą ES šalį), tokiam prekių tiekimui taikomas 0 proc. PVM tarifas. Prekių tiekimo vieta nustatoma pagal PVMĮ 12 straipsnio nuostatas. Jeigu tiekiamos prekės turi būti gabenamos, laikoma, kad prekių tiekimas įvyko Lietuvos teritorijoje tuo atveju, kai šių prekių gabenimas pirkėjui prasidėjo Lietuvoje ir nesvarbu, kas tas tiekiamas prekes gabena. Priimdamas atitinkamą sprendimą, atsakovas šias nuostatas turėtų atitinkamai įvertinti ir dėl jų pasisakyti.
30. Pagal Tvarkos aprašo 9 punktą Tvarkos aprašo 8.4 punkto nuostata gali būti netaikoma, atsižvelgiant į įmonės veiklos, vykdomos Lietuvoje, pobūdį. Ši išimtis gali būti taikoma, jei darbdavys įrodo, kad jo pajamos iš veiklos užsienyje, kuri tiesiogiai susijusi su jo vykdoma veikla Lietuvoje (pavyzdžiui, vykdoma dalis gamybos proceso, realizuojama pagaminta produkcija ir panašiai), kartu su pajamomis iš veiklos, vykdomos Lietuvoje, sudaro ne mažiau kaip 10 procentų visų to darbdavio pajamų. Taigi, priimdamas atitinkamą sprendimą atsakovas, įvertinęs pareiškėjo pateiktus duomenis, turėtų jame pasisakyti ir dėl galimybės (negalimumo) taikyti nurodytą išimtį.
31. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo ir bylai aktualių teisės normų taikymo aspektu sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovo sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų. Aiškindamas šio straipsnio nuostatas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Akte turėtų būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą (žr., pvz., 2009 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-420/2009; 2009 m. balandžio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-471/2009; 2011 m. lapkričio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A62-3506/2011 ir kt.). Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus, administracinio akto priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija būtų aiški bei suprantama tiek asmeniui, kuriam jis adresuotas, tiek ir priimto administracinio akto teisėtumą bei pagrįstumą tikrinančiam teismui.
32. Apibendrindama išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė bylai reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurio naikinti ar keisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybos apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.