- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-06-13
- Bylos Nr.
- I-2158-811/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00786-2018-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Violeta Petkevičienė, Jūratė Gaidytė-Lavrinovič, Liudmila Zaborovska
- Pareiškėjas
- uždarosios akcinės bendrovės „Sanmasteris“
- Atsakovas
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybai
- Trečiasis asmuo
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Gaidytės-Lavrinovič, Violetos Petkevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Liudmilos Zaborovskos,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Sanmasteris“ skundą atsakovei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybai, trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėja UAB „Sanmasteris“ (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą (t. 1, b. l. 1–7), skundu prašydama panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybos (toliau – ir Tarnyba) 2017 m. gruodžio 5 d. sprendimą Nr. SPRE-2186 „Dėl atsisakymo išduoti A1 pažymėjimus UAB „Sanmasteris“ darbuotojams“ (toliau – ir Tarnybos sprendimas) ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2018 m. vasario 5 d. sprendimą Nr. (1.45) I-802 „Dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybos 2017 m. gruodžio 5 d. sprendimo Nr. SPRE-2186“ (toliau – ir VSDFV sprendimas).
Pagrįsdama savo reikalavimus paaiškino, kad siunčia savo darbuotojus į Vokietiją. 2017 m. rugpjūčio 28 d. kreipėsi į Tarnybą dėl A1 pažymėjimų išdavimo, tačiau Tarnyba priėmė sprendimą neišduoti pareiškėjos darbuotojams A1 pažymėjimų. Su skundžiamu Tarnybos sprendimu nesutinka, kadangi jis grindžiamas Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo tvarkos aprašo, patvirtinto VSDFV direktoriaus 2010 m. birželio 8 d. įsakymo Nr. V-253 ,,Dėl Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentų nuostatų, susijusių su taikytinos teisės nustatymu, įgyvendinimo tvarkos aprašų patvirtinimo“ (toliau – ir Tvarkos aprašas), nuostatomis, kai tuo tarpu Tvarkos aprašas yra prieštaraujantis ES teisei teisės aktas. Todėl Tarnybos sprendimas yra neteisėtas, o VSDFV sprendimas nepagrįstas. Be to, Tarnybos sprendimas priimtas pažeidžiant galiojantį ES teisinį reglamentavimą, jis yra nemotyvuotas, neargumentuotas, nepagrįstas faktiniais duomenimis, galiojančiu teisiniu reguliavimu, todėl neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) nuostatų.
Nesutinka su tuo, kad pareiškėjos darbuotojų siuntimai neatitinka Tvarkos apraše keliamų reikalavimų, kadangi reglamentai yra taikomi tiesiogiai. Europos Parlamento ir Tarybos 2004 m. balandžio 29 d. reglamente (EB) Nr. 883/004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo (toliau – ir Reglamentas), kaip ir jo įgyvendinimo reglamente, nėra numatyta, kad valstybės narės turi priimti vidaus teisės nuostatas, kurios darytų poveikį paties Reglamento taikymo apimčiai. Todėl Tvarkos aprašas pažeidžia Europos Sąjungos (toliau – ir ES) teisę. Nepaisant to, Tvarkos aprašas sukuria naujas taisykles, kurios nėra numatytos Reglamente ar įgyvendinimo reglamente. Atsakovės veiksmai, kuomet atsakovė, priimdama sprendimą dėl A1 formų išdavimo, vadovavosi Reglamento bei įgyvendinimo reglamento nuostatas aiškinančiu Tvarkos aprašu, kai tokio pobūdžio nacionalinių teisės aktų prieštaravimą ES teisei ne kartą yra patvirtinęs Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT), turėtų būti laikomi konstitucinio teisinės valstybės principo pažeidimu.
Nurodo ESTT bylas, kurias skundžiamame sprendime nurodė VSDFV, ir teigia, jog nei Reglamentai, nei jo įgyvendinimo reglamentas nesuteikia valstybės narėms diskrecijos įgyvendinti tam tikras nuostatas savo nuožiūra. Tai, kad atsakovė taikė Tvarkos aprašą, yra Reglamento tiesioginio taikymo pažeidimas. Tvarkos aprašo 8.4 punktas de facto (lot. faktiškai) ir de jure (lot. teisiškai) iškraipo Reglamento taikymą. VSDFV sprendime pripažino, kad įsakymą VSDFV direktorius priėmė vadovaudamasis ne Reglamento nuostatomis, bet Praktiniu vadovu.
Nurodo ginčui taikytinas teisės normas ir kriterijus, kuriais apibūdinama pareiškėjos veikla. Nors atsakovė sprendime ir mini Socialinės apsaugos sistemų koordinavimo administracinės komisijos 2009 m. birželio 12 d. sprendimą Nr. A2 „Dėl Reglamento (EB) Nr. 883/2004 12 straipsnio dėl teisės aktų taikymo komandiruotiems darbuotojams ir savarankiškai dirbantiems asmenims, laikinai dirbantiems ne kompetentingoje šalyje, aiškinimo“ (toliau – ir Sprendimas A2), tačiau juo nesivadovauja. Atsakovės sprendimas priimtas vertinant vienintelį kriterijų – pareiškėjos apyvartą, tačiau ir šį kriterijų pritaikė netinkamai, kadangi Sprendime A2 nenurodyta, kad apyvarta iš pareiškėjos veiklos siunčiančioje valstybėje narėje turi būti didesnė kaip 10 proc. visų pareiškėjos pajamų iki siunčiamų darbuotojų siuntimų laikotarpių pradžios. Teigia, jog turėjo būti vertinami visi kriterijai.
VSDFV sprendime neatsižvelgė į tai, kad šis sprendimas buvo priimtas pažeidžiant Reglamento 12 straipsnio 1 dalį, įgyvendinimo reglamento 14 straipsnio 2 dalį bei Sprendimą A2. Jeigu šiomis nuostatomis VSDFV būtų vadovavusis, ji būtų priėmusi sprendimą naikinti Tarnybos sprendimą ir įpareigojusi ją iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą.
Pažymėjo, kad Tarnybai buvo pateikusi visus dokumentus ir duomenis, kuriuos Tarnyba buvo nurodžiusi, tačiau Tarnyba jais nesivadovavo. VSDFV taip pat neatsižvelgė į tai, kad Tarnyba šių duomenų nevertino, taip pat jog buvo vertinamas vienintelis kriterijus – pareiškėjos apyvarta. Šiuo atveju atsakovė, vadovaudamasi pareiškėjos PVM deklaracijomis, nepagrįstai nusprendė, kad pareiškėja nevykdo didelės veiklos Lietuvoje, ir vien tik šiuo pagrindu priėmė sprendimą neišduoti pareiškėjos darbuotojams A1 pažymėjimų. Pareiškėjos teigimu, pagal PVM deklaracijas nėra įmanoma nustatyti, kokią veiklos dalį pareiškėja vykdo Lietuvoje ir ne Lietuvoje. Joks teisės aktas nesuteikia teisinio pagrindo sprendžiant klausimą, kokią dalį pareiškėjos pajamų sudarė pajamos iš veiklos Lietuvoje, atsakovei vadovautis autonominės ES teisės šakos – PVM teisės aktų – nuostatomis.
Atsiliepimas
Atsakovė Tarnyba atsiliepime į skundą su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (t. 1, b. l. 24–29).
Nurodo faktines aplinkybes ir teisinį reglamentavimą, susijusį su ginču, taip pat sąlygas, kurios turi būti įvykdytos, kad asmeniui, pagal darbo sutartį dirbančiam Lietuvoje darbdaviui, ir kuris darbdavio siunčiamas į kitą valstybę narę dirbti kitam darbdaviui, būtų išduotas A1 pažymėjimas. Teigia, jog A1 pažymėjimui išduoti turi būti patenkintos visos Tvarkos aprašo 5 punkte nurodytos sąlygos, tarp jų ir imperatyvi sąlyga, kad darbdavys didelę veiklos dalį privalo vykdyti įsisteigimo valstybėje. Tvarkos aprašo 7 ir 8 punktai negali būti taikomi atskirai, kadangi 7 punkte įtvirtintas pozityvusis reguliavimas (veiklos dalis pripažintina didele, jei tenkinamos konkrečios sąlygos), o 8 punkte – negatyvusis (jei tenkinama bent viena sąlyga, veiklos dalis negali būti pripažinta didele). Tarnybos nuomone, net jeigu pareiškėjos veikla neatitinka bent vieno iš 8 punkto kriterijų, tai reiškia, kad darbdavio veiklos dalis Lietuvoje negali būti įvertinta kaip didelė.
Tarnyba, nustatydama, ar pareiškėjos veikla Lietuvoje gali būti vertinama kaip didelė, vertino darbdavio, siunčiančio darbuotojus laikinai dirbti į užsienio valstybę, anketų (toliau – ir Anketos) duomenis, Tarpžinybinės mokestinių duomenų saugyklos duomenis. Atsižvelgiant į tai, kad Anketų 7 punkte pateikti duomenys apie įmonės pajamas nesutampa su pareiškėjos Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos (toliau – ir VMI) pateikta informacija ir Tarpžinybinė mokestinių duomenų saugyklos duomenimis (toliau – ir Duomenų saugykla), Tarnyba vadovavosi Duomenų saugyklos duomenimis. Pagal pareiškėjos Pridėtinės vertės mokesčio deklaracijų už laikotarpį nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2016 m. spalio 30 d. laukeliuose „PVM apmokestinami sandoriai“ ir „PVM apmokestinami sandoriai (96 str.)“ pateiktą informaciją, pareiškėjos pajamos iš veiklos Lietuvoje sudarė 7 041 EUR. Teigia, jog vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) ir ESTT suformuota praktika, valstybės narės gali priimti reglamentą įgyvendinančias priemones, o priimtas Tvarkos aprašas nepažeidžia reglamentų tiesioginio taikymo ir jo neiškraipo.
Nesutinka su pareiškėjos pozicija, jog Tarnybos sprendimas yra neteisėtas, kadangi grindžiamas ES teisės aktams prieštaraujančiu Tvarkos aprašu, kadangi LVAT yra nustatęs, jog būtent Tvarkos aprašas yra Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos priimtas Reglamento (EB) Nr. 883/2004 ir Reglamento (EB) Nr. 987/2009 nuostatas patikslinantis ir papildantis teisės aktas ir būtent šiuo aspektu į jį atsižvelgtina taikant minėtus reglamentus, kurių baigiamosiose dalyse, be kita ko, nurodyta, kad šie reglamentai yra privalomi visa apimtimi ir tiesiogiai taikomi visose valstybėse narėse. Vadovaujantis LVAT ir ESTT pozicija, valstybės narės gali priimti reglamentą įgyvendinančias priemones, o priimtas Tvarkos aprašas nepažeidžia reglamentų tiesioginio taikymo ir jo neiškraipo.
Teigia, jog įvertinusi pateiktus duomenis, pagrįstai ir teisėtai nustatė, kad pareiškėjos pajamos iš veiklos Lietuvoje sudaro mažiau nei 10 procentų visų pareiškėjos pajamų per pastaruosius 12 kalendorinių mėnesių iki išvardintų darbuotojų siuntimų laikotarpių pradžios. Dėl šios priežasties pareiškėjos veikla Lietuvoje negali būti vertinama kaip didelė, o A1 pažymėjimai išvardintiems pareiškėjos darbuotojams, nurodytais laikotarpiais siųstiems dirbti į (duomenys neskelbtini), neišduotini. Tarnybos nuomone, pareiškėja savo teiginius grindžia jai naudingomis teisės aktų normomis, neatsižvelgia į išdėstytų teisės normų tarpusavio ryšį, nepaiso sisteminio, loginio ir lingvistinio teisės normų aiškinimo taisyklių.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime į skundą su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (t. 2, b. l. 85–89).
Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime į skundą nurodė iš esmės analogiškus argumentus kaip ir atsakovė. Papildomai pastebėjo, jog Tarnyba teisingai nustatė, kad pareiškėjos pajamos iš veiklos Lietuvoje sudaro mažiau negu 10 procentų visų pareiškėjos pajamų. Sprendime A2 nustatyta, kad jei būtina ir iškilus abejonėms, siekiant nustatyti, ar darbdavys paprastai vykdo didelę veiklos dalį valstybės narės, kurioje jis įsisteigęs, teritorijoje, tos valstybės narės kompetentingos įstaigos prašoma patikrinti visus kriterijus, kuriais apibūdinama to darbdavio vykdoma veikla <...> bei vietą, kurioje su klientais sudaryta dauguma sutarčių, įmonių ir darbuotojų sutartims bei įmonių ir klientų sutartims taikomus teisės aktus, apyvartą per atitinkamą įprastą laikotarpį kiekvienoje susijusioje valstybėje narėje ir siunčiančiojoje valstybėje įgyvendinamų sutarčių skaičių. Atsižvelgiant į tai, VSDFV nemato priežasčių, kodėl Tarnyba negali vadovautis PVM deklaracijų duomenimis nustatant darbdavio anketoje pateiktų duomenų pagrįstumą ir įvertinant įmonės apyvartą siunčiančioje valstybėje narėje per atitinkamą laikotarpį.
Praktikos vadove nurodyta, jog maždaug 25 procentų apyvartos dalis nuo visos apyvartos komandiravusioje valstybėje galėtų būti pakankamas rodiklis, tačiau atvejus, kai apyvarta yra mažesnė negu 25 procentai, reikia kontroliuoti atidžiau. Lietuva, laikydamasi Praktikos vadove nustatytų rekomendacijų, Tvarkos aprašo 8.4 punkte nustatė, kad jei darbdavio pajamos iš veiklos Lietuvoje sudaro mažiau nei 10 procentų visų to darbdavio pajamų, jo veikla Lietuvoje negali būti laikoma didelės apimties. Be to, atsižvelgiant į Tvarkos aprašo 9 punkte nustatytas taisykles, prie veiklos dalies Lietuvoje priskiriamos ir pajamos iš užsienio, jeigu jos tiesiogiai susijusios su darbdavio vykdoma veikla Lietuvoje.
Dėl pareiškėjos argumentų, kad Tarnybos sprendimas yra neteisėtas, nes priimtas vadovaujantis Tvarkos aprašu, kuris taip pat yra neteisėtas, nes prieštarauja ES teisei bei ESTT suformuotai praktika, pažymėjo, kad ESTT nė vienoje byloje nėra pasakęs, kad valstybės narės, priimdamos reglamentų įtraukimo į nacionalinę teisę priemones, pažeidžia ES teisę. Pagal pareiškėjos nurodytą ESTT praktiką, valstybės narės gali priimti reglamentą įgyvendinančias priemones. Tvarkos aprašas nepažeidžia Reglamento tiesioginio taikymo ir jo neiškraipo. VSDFV nuomone, Tarnyba iš pateiktų dokumentų teisingai nusprendė, kad pareiškėjos darbuotojams negali būti išduoti A1 pažymėjimai. Pareiškėjos skundžiami sprendimai yra motyvuoti, priimti vadovaujantis galiojančiais teisės aktais, pagrįsti faktinėmis aplinkybėmis, todėl pagrindo juos naikinti nėra.
Teismo posėdžio metu pareiškėjos atstovas palaikė skunde nurodytus argumentus. Papildomai pažymėjo, kad Tvarkos aprašas nustato naujas taisykles, taip iškraipydamas Europos Sąjungos teisę. Praktikos vadovas nėra teisės aktas. Kitose šalyse 10 procentų taisyklės nėra. Vertinant įmonės veiklą, būtina atsižvelgti į visus kriterijus. Atsakovė turėjo motyvuoti savo sprendimą. Nėra aišku, kokiu teisiniu pagrindu atsakovė skundžiamame sprendime vadovavosi PVM teisės aktų nuostatomis. Teigia, jog atsakovės atsiliepime nurodyta LVAT praktika nėra aktuali, kadangi LVAT bylose buvo nagrinėjamos kitos faktinės situacijos–aplinkybės, nei nagrinėjamoje byloje. VSDFV atsiliepime nepagrįstai nurodo, kad buvo vertinami ir kiti kriterijai, kadangi buvo vertinamas tik vienas kriterijus. Paaiškino, kad pareiškėja užsienyje atlieka santechnikos darbus.
Atsiliepimas
Teismo posėdžio metu atsakovės atstovas palaikė atsiliepime nurodytus argumentus. Papildomai pažymėjo, kad pareiškėja Lietuvoje atlieka tik vidaus administravimo veiklą. Pareiškėjos veikla Lietuvoje niekada nesiekė 10 procentų.
Trečiojo suinteresuoto asmens VSDFV atstovas teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką jam pranešta tinkamai.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad pareiškėja Tarnybai padavė prašymą išduoti A1 pažymėjimus apie Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisės aktų taikymą pareiškėjos darbuotojams, siunčiamiems dirbti į (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 111–112).
Tarnybos 2017 m. gruodžio 5 d. sprendimu Nr. SPRE-2186 nuspręsta neišduoti A1 pažymėjimų pareiškėjos nurodytiems darbuotojams (t. 1, b. l. 14–15).
VSDFV 2018 m. vasario 5 d. sprendimu Nr. (1.45) I-802, išnagrinėjusi pareiškėjos skundą dėl Tarnybos sprendimo, nusprendė pareiškėjos skundą atmesti (t. 1, b. l. 16–19).
Ginčas byloje yra kilęs dėl Tarnybos 2017 m. gruodžio 5 d. sprendimo Nr. SPRE-2186 bei VSDFV 2018 m. vasario 5 d. sprendimo Nr. (1.45) I-802, priimto išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka išnagrinėjus pareiškėjos skundą dėl Tarnybos 2017 m. gruodžio 5 d. sprendimo ir šį skundą atmetus, teisėtumo ir pagrįstumo.
Ginčo teisinių santykių reguliavimui taikytini Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublikos teisės aktai. Reglamento (EB) Nr. 883/2004 11 straipsnio 1 dalis bei 3 dalies a) papunktyje nustatyta bendra teisės sistemos parinkimo, kai darbo santykiai vykdomi daugiau nei vienoje Europos Sąjungos valstybėje narėje, taisyklė. Asmenims, kuriems taikomas šis reglamentas, taikomi tik vienos valstybės narės teisės aktai. Tie teisės aktai taikomi vadovaujantis antraštinėje dalyje numatytomis nuostatomis. Laikantis 12–16 straipsnių nuostatų vienoje valstybėje narėje pagal darbo sutartį arba savarankiškai dirbantiems asmenims taikomi tos valstybės teisės aktai. Išimtis iš bendros taisyklės numatyta Reglamento (EB) Nr. 883/2004 12 straipsnio 1 dalyje, sakančioje, kad asmeniui, kuris dirba pagal darbo sutartį valstybėje narėje darbdaviui, kuris joje paprastai vykdo savo veiklą, ir kurį tas darbdavys išsiunčia į kitą valstybę narę dirbti tam darbdaviui, toliau taikomi pirmosios valstybės narės teisės aktai, su sąlyga, kad numatyta tokio darbo trukmė neviršija 24 mėnesių ir jis nesiunčiamas pakeisti kito komandiruoto asmens. Kaip tik šios išimties taikymo nagrinėjamoje byloje ir siekia pareiškėja.
Reglamento (EB) Nr. 987/2009 14 straipsnio 1 dalyje patikslinama Reglamento (EB) Nr. 883/2004 12 12 straipsnio nuostata. Nurodoma, kad taikant pagrindinio reglamento 12 straipsnio 1 dalį, „asmuo, kuris dirba pagal darbo sutartį valstybėje narėje darbdavio, kuris paprastai ten verčiasi savo veikla, vardu, ir kurį darbdavys išsiunčia į kitą valstybę narę“ apima asmenį, įdarbintą siekiant jį išsiųsti į kitą valstybę narę, jei atitinkamam asmeniui prieš pat jo darbo pagal darbo sutartį pradžią jau taikomi valstybės narės, kurioje yra įsisteigęs jo darbdavys, teisės aktai. Taikant pagrindinio reglamento 12 straipsnio 1 dalį, žodžiai „kuris paprastai ten verčiasi savo veikla“ reiškia darbdavį, kuris valstybėje narėje, kurioje yra įsisteigęs, paprastai vykdo didelę veiklos dalį, išskyrus vien tik vidaus valdymo veiklą, atsižvelgiant į visus kriterijus, apibūdinančius atitinkamos įmonės vykdomą veiklą. Atitinkami kriterijai turi atitikti kiekvieno darbdavio konkrečias savybes ir tikrąjį vykdomos veiklos pobūdį.
Sprendimo Nr. A2 1 straipsnyje įtvirtinta, kad, jei būtina ir iškilus abejonėms, siekiant nustatyti, ar darbdavys paprastai vykdo didelę veiklos dalį valstybės narės, kurioje jis įsisteigęs, teritorijoje, tos valstybės narės kompetentingos įstaigos prašoma patikrinti visus kriterijus, kuriais apibūdinama to darbdavio vykdoma veikla, įskaitant įmonės registruotos buveinės ir administracijos vietą, toje valstybėje narėje ir kitoje valstybėje narėje dirbančių administracijos darbuotojų skaičių ir vietą, kurioje įdarbinti komandiruoti darbuotojai, bei vietą, kurioje su klientais sudaryta dauguma sutarčių, įmonių ir darbuotojų sutartims bei įmonių ir klientų sutartims taikomus teisės aktus, apyvartą per atitinkamą įprastą laikotarpį kiekvienoje susijusioje valstybėje narėje ir siunčiančiojoje valstybėje įgyvendinamų sutarčių skaičių. Tai nėra išsamus sąrašas, nes kriterijai turėtų būti pritaikomi kiekvienam atskiram atvejui ir jais turėtų būti atsižvelgiama į įmonės veiklos, vykdomos valstybėje, kurioje ji įsisteigusi, pobūdį.
Lietuvos Respublikoje taikytinos teisės nustatymo taisyklės įtvirtintos Tvarkos apraše. Pažymėtina, jog LVAT 2015 m. spalio 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1893-146/2015 yra išaiškinęs, jog Tvarkos aprašas yra Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos priimtas Reglamento (EB) Nr. 883/2004 ir Reglamento (EB) Nr. 987/2009 nuostatas patikslinantis ir papildantis teisės aktas ir būtent šiuo aspektu į jį atsižvelgtina taikant minėtus reglamentus, kurių baigiamosiose dalyse, be kita ko, nurodyta, kad šie Reglamentai yra privalomi visa apimtimi ir tiesiogiai taikomi visose valstybėse narėse. Taigi, priešingai negu teigia pareiškėja, Tvarkos aprašas nėra prieštaraujantis ES teisei aktas, o atvirkščiai, Reglamento (EB) Nr. 883/2004 ir Reglamento (EB) Nr. 987/2009 nuostatas patikslinantis ir papildantis teisės aktas, kuris nepažeidžia reglamentų tiesioginio taikymo ir jo neiškraipo.
Tvarkos aprašo 1 punktas apibrėžia Tvarkos aprašo taikymo apimtį, t. y. jog Tvarkos aprašas nustato A1 pažymėjimų išdavimo už laikotarpį nuo 2010 m. gegužės 1 d. atvejus ir sąlygas, šių pažymėjimų išdavimo tvarką, asmenų, kuriems išduoti A1 pažymėjimai, pareigą informuoti apie pasikeitusias aplinkybes ir grąžinti išduotus pažymėjimus, išduotų A1 pažymėjimų panaikinimo, Tarnybos bendradarbiavimo su valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigomis, kitomis Lietuvos Respublikos institucijomis ir kitų valstybių narių kompetentingomis įstaigomis tvarką. Tvarkos aprašo 5 punktas nustato A1 pažymėjimo išdavimo sąlygas, kurio 5.5 papunktyje įtvirtinta, kad siunčiantis darbdavys turi vykdyti didelę veiklos dalį Lietuvoje. Didelės veiklos dalies vykdymo Lietuvos Respublikoje taisyklė aiškinama Tvarkos aprašo 7–9 punktuose.
Tvarkos aprašo 7 punktas nustato aplinkybes, į kurias atsižvelgiama nustatant, ar siunčiantis darbdavys vykdo didelę veiklos dalį Lietuvoje. Turi būti įvertinama buveinės registracijos ir administracijos vieta; administracijos darbuotojų skaičius ir vieta, kur dirba samdomi darbuotojai ir administracijos personalas; sutartys, sudarytos vykdant ekonominę veiklą Lietuvoje ir užsienyje; pajamos iš veiklos Lietuvoje ir užsienyje per pastaruosius 12 pilnų kalendorinių mėnesių iki darbuotojų siuntimo dirbti; ekonominės veiklos Lietuvoje trukmė per pastaruosius 12 mėnesių iki darbuotojų siuntimo dirbti; ekonominė veikla Lietuvoje po darbuotojų siuntimo dirbti; kiti objektyvūs kriterijai, atsižvelgiant į vykdomos veiklos pobūdį. Pažymėtina, jog sulyginus Sprendimo Nr. A2 1 straipsnį su Tvarkos aprašo 7 punktu, matyti, jog jame išdėstyti iš esmės analogiški kriterijai, kuriuos vertinant nustatoma, ar siunčiantis darbdavys vykdo didelę veiklos dalį valstybės narės, kurioje jis įsisteigęs, teritorijoje.
Tvarkos aprašo 8 punktas numato 4 sąlygas, kurias nustačius A1 pažymėjimas negali būti išduotas. Tvarkos aprašo 8.4 punkte nustatyta, jog A1 pažymėjimas neišduodamas, jei darbdavio pajamos iš veiklos Lietuvoje sudaro mažiau nei 10 procentų visų to darbdavio pajamų per pastaruosius 12 pilnų kalendorinių mėnesių iki darbuotojų siuntimo dirbti. Ši nuostata nėra taikoma įmonėms, pradedančioms veiklą Lietuvoje. Darbdavio pajamų iš veiklos Lietuvoje dalis procentais skaičiuojama pagal Darbdavio, siunčiančio darbuotojus laikinai dirbti į užsienio valstybę, anketos duomenis, pagrįstus Tarnybai pateiktais įrodymais (dokumentais, duomenimis): darbdavio pajamų, gautų iš Lietuvoje vykdytos veiklos, suma dalijama iš bendros darbdavio pajamų, gautų iš veiklos, vykdytos Lietuvoje ir užsienyje, sumos ir gauta suma dauginama iš 100. Esant darbdavio pateiktų dokumentų ir (ar) duomenų neatitikimui su valstybės registruose ir informacinėse sistemose esančiais duomenimis, vadovaujamasi valstybės registruose ir informacinėse sistemose esančiais duomenimis.
Sistemiškai įvertinus aukščiau nurodytą teisinį reglamentavimą matyti, jog Tarnyba turi pareigą kompleksiškai įvertinti visas Tvarkos aprašo 7 punkte išvardintas aplinkybes, o nustačiusi bent vieną iš Tvarkos aprašo 8 punkte išdėstytų aplinkybių, turi prašymą dėl A1 pažymėjimo išdavimo atmesti. Prieš atmesdama tokį prašymą, kai atmetimo motyvas pagrįstas Tvarkos aprašo 8.4 punkto taikymu, Tarnyba sutinkamai su Tvarkos aprašo 9 punktu turi patikrinti, ar yra pagrindas taikyti šiame punkte numatytą išimtį iš bendros taisyklės. Tvarkos aprašo 9 punktas nurodo, kad Tvarkos aprašo 8.4 punkto nuostata gali būti netaikoma, atsižvelgiant į įmonės veiklos, vykdomos Lietuvoje, pobūdį. Ši išimtis gali būti taikoma, jei darbdavys įrodo, kad jo pajamos iš veiklos užsienyje, kuri tiesiogiai susijusi su jo vykdoma veikla Lietuvoje (pavyzdžiui, vykdoma dalis gamybos proceso, realizuojama pagaminta produkcija ir panašiai), kartu su pajamomis iš veiklos, vykdomos Lietuvoje, sudaro ne mažiau kaip 10 procentų visų to darbdavio pajamų.
Pažymėtina ir tai, kad skundžiami Tarnybos bei VSDFV sprendimai VAĮ bei Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) požiūriu yra individualūs administraciniai aktai, todėl jiems taikomi VAĮ 8 straipsnyje nustatyti reikalavimai. Pagal šio įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomo poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Individualiame administraciniame akte taip pat turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka (VAĮ 2 dalis).
Aiškindamas šias įstatymo nuostatas, LVAT yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Akte turėtų būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą (LVAT 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A822-1440/14; LVAT 2014 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-839/14; LVAT 2009 m. kovo 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-420/2009). Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (LVAT 2014 m. spalio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-827/2014; LVAT 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-2197/2011). Administracinio sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas. Individualus administracinis aktas paprastai turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. Visiškai nesilaikant minėtų nuostatų ar tai darant tik iš dalies, paprastai kyla pagrįsta abejonė dėl tokio administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo (LVAT 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A822-1440/2014).
Kaip matyti iš skundžiamo Tarnybos sprendimo turinio, Tarnyba vertino pareiškėjos atitiktį Tvarkos aprašo 5 punktui, t. y. ar pareiškėja vykdo didelę veiklos dalį Lietuvoje, ir nustačiusi, jog pareiškėjos pajamos iš veiklos Lietuvoje sudaro mažiau nei 10 procentų visų pareiškėjos pajamų per pastaruosius 12 pilnų kalendorinių mėnesių iki darbuotojų siuntimo dirbti (Tvarkos aprašo 8.4 punktas), pareiškėjos prašymo dėl A1 pažymėjimų išdavimo netenkino. Tai, kad, pareiškėjos teigimu, Tarnyba nevertino Sprendimo Nr. A2 1 straipsnyje nustatytų kriterijų, kurie, kaip minėta, yra iš esmės analogiški Tvarkos aprašo 7 punkte nurodytiems kriterijams, nėra teisiškai reikšminga, kadangi teismo vertinimu, toks vertinimas (t. y. pagal Tvarkos aprašo 7 punktą) būtų perteklinis, kadangi nustačius bent vieną iš Tvarkos aprašo 8 punkte išdėstytų aplinkybių, prašymas dėl A1 pažymėjimo išdavimo turi būti atmestas.
Kaip matyti iš pareiškėjos prie prašymo išduoti A1 pažymėjimą pateiktų Anketų (t. 1, b. l. 140–142, 137–139, t. 2, b. l. 70–73) duomenų, pareiškėjos veiklos iš Lietuvoje dalis procentais nuo visų to darbdavio pajamų 2016 m. yra 44 proc., 2015 m. – 11,67 proc., o 2014 m. –14,93 proc. Tuo tarpu Tarnyba, nustačiusi, jog Anketose 7 punkte nurodyti duomenys skiriasi nuo VMI pateiktos informacijos ir Duomenų saugykloje (t. 2, b. l. 4–5) pateiktų duomenų, vadovavosi Duomenų saugykloje pateiktais duomenimis, ir nustačiusi, jog pareiškėjos pajamos iš veiklos Lietuvoje sudaro mažiau nei 10 proc. įmonės pajamų per pastaruosius 12 pilnų kalendorinių mėnesių iki darbuotojų siuntimo laikotarpių pradžios, pareiškėjai A1 pažymėjimų neišdavė. Atsižvelgiant į tai, Tarnyba pagrįstai, vadovaudamasi Tvarkos aprašo 8.4 punkto nuostata, rėmėsi Duomenų saugyklos duomenimis.
Tačiau šiuo atveju, teismui įvertinus aukščiau nurodytą teisinį reglamentavimą su Tarnybos sprendime išdėstytais argumentais, matyti, jog Tarnyba nesilaikė Tvarkos apraše nustatytos tvarkos, kadangi nustačiusi Tvarkos aprašo 8.4 punkte nustatytas aplinkybes, nepatikrino Tvarkos aprašo 9 punkte nustatytos išimties taikymo.
Kaip minėta, pagal Tvarkos aprašo 8.4 papunktį, darbdavio pajamos iš veiklos Lietuvoje turi būti skaičiuojamos nuo visų to darbdavio pajamų per pastaruosius 12 pilnų kalendorinių mėnesių iki darbuotojų siuntimo dirbti. Nors iš pareiškėjos prie prašymo išduoti A1 pažymėjimą pridėtų siunčiamų asmenų anketų (t. 1, b. l. 113–136) duomenų matyti, jog pareiškėja darbuotojus į užsienio valstybę siuntė skirtingais laikotarpiais, kurie prasideda 2015 m. sausio 12 d. ir baigiasi 2016 m. gruodžio 21 d., iš skundžiamo Tarnybos sprendimo nėra aišku, kodėl Tarnyba nevertino pareiškėjos pajamų, gautų 2014 m., 2015 m. vasario ir gruodžio mėn. bei 2016 m. balandžio, liepos mėn. Be to, nei iš ginčijamo Tarnybos sprendimo, nei iš Tarnybos atsiliepimo nėra aišku, kaip konkrečiai atsakovas apskaičiavo, kad pareiškėjos pajamos Lietuvos Respublikoje kiekvieno iš nurodytų darbuotojų siuntimo dirbti į užsienio valstybę visais atvejais per pastaruosius 12 mėnesių iki darbuotojų siuntimo dirbti buvo mažesnės nei 10 procentų.
Nagrinėjamuoju atveju teisėjų kolegija sprendžia, kad ginčijamas atsakovės sprendimas neatitinka VAĮ 8 straipsnyje individualiam teisės aktui keliamų reikalavimų, kadangi skundžiamame sprendime Tarnybai nepadarius 2014 m., 2015 m. vasario ir gruodžio mėn. bei 2016 m. balandžio, liepos mėn. pajamų paskaičiavimo, neaišku, ar buvo įvertintas kiekvieno darbuotojo siuntimo laikotarpio pradžios momentas. Tarnybos sprendime taip pat neįvertinta Tvarkos aprašo 9 punkte nustatytos išimties taikymo aplinkybė.
Esant šioms aplinkybėms, Tarnybos 2017 m. gruodžio 5 d. sprendimas Nr. SPRE-2186 „Dėl atsisakymo išduoti A1 pažymėjimus UAB „Sanmasteris“ darbuotojams“ naikintinas kaip neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktui – Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatoms (ABTĮ 88 straipsnio 2 punktas, 91 straipsnio 1 dalies 1 punktas). VSDFV sprendimu, įvertinusi Tarnybos sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, nepagrįstai pareiškėjos skundą dėl Tarnybos sprendimo panaikinimo atmetė. Atsižvelgiant į tai, VSDFV sprendimas taip pat naikintinas.
Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011). Proceso šalys procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų dėl Tarnybos ir VSDFV sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo, tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, kad Tarnybos ir VSDFV sprendimai yra neteisėti ir nepagrįsti, todėl jų teismas nenagrinės.
Pareiškėja pateikė teismui prašymą kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo (t. 2, b. l. 111–112). ABTĮ 4 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad įstatymų nustatytais atvejais teismas kreipiasi į kompetentingą ES teisminę instituciją prašydamas prejudicinio sprendimo dėl ES teisės aktų aiškinimo ar galiojimo. Vadovaujantis paminėta nuostata, teismas turi diskrecijos teisę kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą, kai iškyla ES teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas, kurį išnagrinėti būtina, kad sprendimas byloje būtų priimtas. Nagrinėjamu atveju teismui nekyla abejonių dėl ES teisės aiškinimo, todėl pareiškėjos prašymas kreiptis dėl prejudicinio sprendimo netenkintinas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi,
nusprendžia:
pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Sanmasteris“ skundą tenkinti.
Panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybos 2017 m. gruodžio 5 d. sprendimą Nr. SPRE-2186 „Dėl atsisakymo išduoti A1 pažymėjimus UAB „Sanmasteris“ darbuotojams“ ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2018 m. vasario 5 d. sprendimą Nr. (1.45) I-802 „Dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybos 2017 m. gruodžio 5 d. sprendimo Nr. SPRE-802“.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.