Klaipėdos apygardos teismo nutartis

2017-06-09 · Civilinė byla Nr. 2A-934-796/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2017-06-09
Bylos Nr.
2A-934-796/2017
Teisminio proceso Nr.
2-24-3-00002-2014-0
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Marius Dobrovolskis, Kristina Domarkienė, Alona Romanovienė
Atsakovas
R. J.
Ieškovas
N. J.
Trečiasis asmuo
V. J.
Kategorijos
Civilinė byla Nr. 2A-934-796/2017Teisminio proceso Nr. 2-24-3-00002-2014-0Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.1.3.6; 2.6.1.5. 3.1.7.6; 3.3.1.18.3; 3.4.1.1.
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2017 m. birželio 9 d.Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Mariaus Dobrovolskio, Kristinos Domarkienės (pirmininkės ir pranešėjos) ir Alonos Romanovienės,

rašytinio proceso apeliacine tvarka nagrinėdama atsakovo R. J. atstovo advokato L. S. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2017-02-15 sprendimo civilinėje byloje pagal patikslintą ieškovės N. J. ieškinį atsakovui R. J. dėl kompensacijos už nepilnamečiam vaikui suteiktą išlaikymą priteisimo ir patikslintą atsakovo R. J. priešieškinį ieškovei N. J. dėl kompensacijos už nepilnamečiams vaikams suteiktą išlaikymą priteisimo, trečiasis asmuo V. J..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė patikslintu ieškiniu pareiškė reikalavimą priteisti jai iš atsakovo 1 002,34 Eur dydžio kompensaciją už ieškovės suteiktą išlaikymą dukrai V. laikotarpiu nuo 2013-12-01 iki 2014-11-19. Nurodė, jog laikotarpiu nuo 2013 m. vasaros dukra Viktorija, dar būdama nepilnametė, gyveno su ja, o jaunesnis sūnus M. – su atsakovu. Ji pripažįsta, kad abi šalys išlaikė kiekviena po vaiką, kuris su ja ir gyveno, tačiau vyresnės, studijoms besiruošiančios ir Klaipėdos mieste nuomojamame bute gyvenusios dukters poreikiai buvo didesni, todėl ieškovei teko išleisti daugiau pinigų jos išlaikymui negu atsakovui sūnaus išlaikymui, todėl ji prašo kompensuoti jai šį skirtumą. Ieškovės skaičiavimu, dukters išlaikymui kas mėnesį reikėjo 463,39 Eur. Minimali alga, teismų praktikoje prilyginama būtinai vieno vaiko išlaikymo sumai, nuo 2013-01-01 iki 2014-09-30 buvo 289,62 Eur, todėl per šį laikotarpį susidarė 868,90 Eur skirtumas; laikotarpiu nuo 2014-10-01 iki 2014-11-19 minimali alga buvo 300 Eur, todėl už šį laikotarpį prašoma priteisti 133,44 Eur kompensaciją. Ieškovė iš viso prašo priteisti iš atsakovo 1002,34 Eur kompensaciją ir patirtas bylinėjimosi išlaidas.Atsakovas byloje pateikė patikslintą priešieškinį, kuriuo prašė priteisti jam iš ieškovės 2552 Eur dydžio piniginę kompensaciją už sūnaus M. išlaikymą laikotarpiu nuo 2011-02-24 iki 2014-11-20, bei 4466 Eur dydžio piniginę kompensaciją už dukters V. išlaikymą laikotarpiu nuo 2011-02-24 iki 2013-12-01. Savo reikalavimus jis grindė tuo, kad ieškovė nuo 2011-02-24 palikusi atsakovą ir vaikus bei išėjusi atskirai gyventi, vaikų sistemingai nebeišlaikė, nes tam neturėjo galimybių, pati nedirbo ir buvo išlaikoma kito asmens. Nurodo, kad tai, jog ji kartais ateidavo pas vaikus ir galbūt ką nors jiems atnešdavo, neįrodo tinkamo, nuolatinio ir pakankamo išlaikymo vaikams teikimo. Taigi iki 2014-11-20 jis vienas išlaikė sūnų M., per mėnesį teikdamas jam ne mažesnį nei 116 Eur išlaikymą, o iki 2013-12-01 teikė dukrai V. ne mažesnį kaip 116 Eur išlaikymą per mėnesį, todėl ieškovė turėtų kompensuoti jam pusę šių sumų.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Klaipėdos rajono apylinkės teismas 2017-02-15 sprendimu ieškinį ir priešieškinį atmetė. Priteisė iš atsakovo R. J. ieškovei N. J. 830 Eur bylinėjimosi išlaidų. Priteisė iš atsakovo R. J. 100 Eur žyminio mokesčio ir 28 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidų valstybei. Priteisė iš N. J. 15 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei. Teismas nurodė, kad byloje surinkta įrodymų visuma patvirtina, kad nuo 2011-02-24 šalys kartu nebegyveno, iki 2013 m. birželio mėn. abu vaikai gyveno pas tėvą, o nuo 2013 m. birželio mėn. dukra pradėjo gyventi su mama. Byloje abi šalys yra pateikusios tik fragmentiškus rašytinius įrodymus apie išlaikymo vaikams teikimą nuo faktinio jų santuokos iširimo, jie nesudaro pagrindo konstatuoti, jog vaikus išlaikė tik vienas atsakovas (tai aktualu dėl priešieškinio) ar kad ieškovė dukters išlaikymui skyrė iš esmės didesnę pinigų sumą nei atsakovas – sūnaus išlaikymui ir todėl turėtų teisę į šio skirtumo kompensavimą (tai aktualu dėl ieškinio).Byloje nėra pateikta pinigų pervedimą vaikų išlaikymui nagrinėjimu laikotarpiu patvirtinančių įrodymų, o vėlesnio laikotarpio pavedimai reikšmės šio ginčo išsprendimui neturi. Atsakovo pateikti kvitai taip pat neįrodo, kad atsakovas vienas jo nurodomu laikotarpiu išlaikė abu vaikus. Iš žodinių abiejų šalių ir trečiojo asmens paaiškinimų, šalių pozicijos, išdėstytos ieškiniuose ir priešieškiniuose viso bylos nagrinėjimo metu neginčytinai nustatyta, jog ieškovė, net išėjusi gyventi atskirai, toliau rūpinosi vaikais, ateidavo pas juos, atsakovui dažnai išvažiuojant į komandiruotes, pirkdavo jiems maistą, reikalingus daiktus; tai patvirtina ir vaiko teisių apsaugos tarnybos, atlikusios tyrimą teismo pavedimu, išvada, ir Judrėnų seniūnijos pažymos. Atsakovas tvirtina, kad ieškovė neturėjo tam galimybių, nes nedirbo ir negavo pajamų, tačiau ir pats į bylą yra pateikęs tik labai nedideles pajamas patvirtinančius rašytinius įrodymus, ir procesiniuose dokumentuose ne kartą yra reikalavęs vertinti ieškovės turtinę padėtį kaip gerą ir priskirti kiekvienam iš jų išlaikyti po tą vaiką, kuris su juo gyvena; tai rodo, kad iki nagrinėjamo priešieškinio pateikimo atsakovas neginčijo ieškovės indėlio į vaikų išlaikymą. Dėl visų šių priežasčių, nesant pakankamai objektyvių įrodymų, kad atsakovas iš esmės vienas teikė išlaikymą abiem savo vaikams aptariamu laikotarpiu, jo reikalavimą pirmosios instancijos teismas atmetė kaip neįrodytą.Atmesdamas ieškovės patikslintą ieškinį pirmosios instancijos teismas nurodė, jog į bylą nėra pateikta jokių įrodymų, kiek buvo mokama už buto Klaipėdos mieste nuomą ir išlaikymą, už poreikius, susijusius su mokslu ir papildomu lavinimu (anglų kalbos papildomas pamokas), aprangą, medicinos ir higienos poreikius ar kt. Ieškovė neįrodinėjo, kad dukra būtų turėjusi sveikatos problemų ir su tuo susijusių papildomų išlaidų, o dėl anglų kalbos kursų teismas iš byloje surinktų duomenų nusprendė, kad jie truko kelis mėnesius ir kainavo 250 Lt, kurių dalį pati V. J. teismo posėdyje nurodė sumokėjusi iš tėvo duotų pinigų. Visa tai leido teismui daryti išvadą, kad ieškovė liko neįrodžiusi, kad jos išlaikytos dukters poreikiai objektyviai buvo didesni už (duomenys neskelbtini) likusio ir ten mokyklą lankiusio sūnaus poreikius.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovo R. J. atstovas advokatas L. S. byloje pateikė apeliacinį skundą. Prašo Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2017-02-15 sprendimą pakeisti, panaikinti teismo sprendimo dalį, kuria buvo atmestas atsakovo R. J. priešieškinį dėl piniginės kompensacijos priteisimo, prašo panaikinti teismo sprendimo dalį, kuria buvo priteista 830 eurų bylinėjimosi išlaidų iš atsakovo R. J. ieškovei N. J. ir sprendimo dalį išdėstyti taip: atsakovo R. J. priešieškinį tenkinti ir priteisti atsakovui R. J. iš ieškovės N. J. piniginę kompensaciją už sūnaus M. išlaikymą laikotarpiu nuo 2011-02-24 iki 2014-11-20 (už 44 mėnesius) 58 eurus (200 litų) per mėnesį, iš viso 2552 eurus, bei už dukros V. išlaikymą laikotarpiu nuo 2011-02-24 iki 2013-12-01 (už 33 mėnesius) 58 eurus (200 litų) per mėnesį, iš viso 1914 eurų, visos kompensacijos dydis – 4466 eurai. Atsakovas nurodo, kad Klaipėdos rajono apylinkės teismas 2017-02-15 sprendime netinkami taikė materialines teisės normas, reguliuojančias piniginės kompensacijos už suteiktą išlaikymą nepilnamečiams vaikams priteisimą, taip pat nepagrįstai nukrypo nuo kasacinės instancijos teismo suformuotos teisminės praktikos panašiose bylose.Apeliantas nurodo, kad ieškovė nepateikė įrodymų, jog laikotarpiu nuo 2011-02-24 iki 2014-11-20 būtų teikusi išlaikymą sūnui M. J., bei nepateikė įrodymų, kad laikotarpiu nuo 2011-02-24 iki 2013-12-01 ji būtų teikusi išlaikymą dukrai V.. Nepilnamečių vaikų M. ir V. mama privalėjo vaikams skirti materialinį išlaikymą, tačiau ieškovė nuo šios prievolės nusišalino, palikdama visą nepilnamečių vaikų išlaikymą vienam atsakovui. Atsakovas nurodo, kad ieškovė yra sveika, darbingo amžiaus moteris ir turėjo bei galėjo susirasti apmokamą darbą bei skirti piniginių lėšų vaikų išlaikymui.Nurodo, kad laikotarpiu nuo 2011-02-24 iki 2014-11-20 vienas teikė išlaikymą sūnui M. J. per mėnesį ne mažiau kaip 116 eurų (400 Lt) bei laikotarpiu nuo 2011-02-24 iki 2013-12-01 teikė išlaikymą dukrai V. per mėnesį ne mažiau kaip 116 eurų (400 Lt), todėl nurodo, kad ieškovė jam turėtų kompensuoti 1/2 dalį šių išlaidų, kurias patyrė atsakovas, todėl reikalauja iš ieškovės kompensacijos už sūnaus M. išlaikymą laikotarpiu nuo 2011-02-24 iki 2014-11-20 (už 44 mėnesius) 58 eurus (200 litų) per mėnesį, iš viso 2552 eurų, bei už dukros V. išlaikymą laikotarpiu nuo 2011-02-24 iki 2013-12-01 (už 33 mėnesius ) 58 eurus (200 litų) per mėnesį, iš viso 1914 eurų.Apeliantas taip pat nurodė, jog Klaipėdos rajono apylinkės teismas 2016-04-05 sprendime išdėstė faktines aplinkybes ir analizavo įrodymus, susijusius su ieškovės teiktu išlaikymu nepilnamečiams vaikams, bei nurodė, kad N. J. neįrodė, jog būdama darbinga nuo 2011-02-24 iki 2015-01-04 piniginėmis išmokomis vaikams būtų teikusi išlaikymą. Atsakovas nurodo, jog Klaipėdos apygardos teismas šių Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2016-04-05 sprendime nurodytų aplinkybių nepakeitė, todėl jomis turėjo vadovautis Klaipėdos rajono apylinkės teismas, priimdamas 2017-02-15 sprendimą, dėl to atsakovo skundžiama 2017-02-15 sprendimo dalis yra keistina.Atsakovas nesutinka su teismo sprendimo dalimi dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, nes mano, kad šioje byloje bylinėjimosi išlaidos neturi būti priteistos nė vienai šaliai. Šioje byloje abi šalys patyrė bylinėjimosi išlaidų, tačiau įvertinus šalių patenkintų ir atmestų reikalavimų dydžius, nė vienai iš šalių bylinėjimosi išlaidos negali būti priteisiamos.Ieškovė byloje pateikė atsiliepimą, kuriuo prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti ir jai priteisti už atsiliepimo surašymą patirtas bylinėjimosi išlaidas.Nurodo, jog prašydamas iš ieškovės priteisti 4 466 Eur kompensaciją už suteiktą išlaikymą vaikams, atsakovas iš esmės niekuo nepagrindė prašomos priteisti sumos. Teismas skundžiamame sprendime teisingai pažymėjo, kad abi šalys buvo pateikusios tik fragmentinius rašytinius įrodymus apie išlaikymo vaikams teikimą (atsakovo pateikti bankiniai pavedimai apima laikotarpį nuo 2014-12-15), todėl tai nesudaro pagrindo teigti, kad vaikus po šalių santykių nutrūkimo išlaikė išimtinai atsakovas. Be to, atsakovas byloje buvo pateikęs įrodymus tik apie labai nedideles savo pajamas, todėl neįtikėtina, kad iš tokių pajamų atsakovas būtų buvęs pajėgus be ieškovės pagalbos išlaikyti du vaikus tokį ilgą laiko tarpą.Teismas pagrįstai nustatė, jog 2011-02-24 nutrūkus šalių santykiams, ir ieškovė, ir atsakovas prisidėjo prie vaikų išlaikymo tiek duodami vaikams pinigų, tiek aprūpindami juos reikiamais daiktais, pramogomis, ką patvirtina tiek byloje esantys rašytiniai įrodymai, tiek trečiojo asmens V. J. paaiškinimai.Ieškovė nurodo, jog Klaipėdos apygardos teismas 2016-10-20 nutartimi bylos dalį pagal ieškovės reikalavimą dėl išlaikymo priteisimo V. J. grąžino nagrinėti iš naujo. Tai reiškia, kad nagrinėjant bylą pirmą kartą nebuvo nustatytos aplinkybės, susijusios su ieškovės reikalavimu, ir šio reikalavimo pagrįstumas iš viso nebuvo sprendžiamas, dėl to ši bylos dalis ir buvo grąžinta pakartotiniam nagrinėjimui, todėl teismas neturėjo pagrindo 2017-02-15 sprendimo grįsti tik aplinkybėmis, kurios buvo įrodinėjamos pirminiame bylos nagrinėjime.Nurodo, kad teismas skundžiamame sprendime detaliai apskaičiavo, kiek kiekviena šalis patyrė bylinėjimosi išlaidų ir kiek kuriai bylinėjimosi išlaidų priteistina. Atsakovas nepagrįstai teigia, kad byloje buvo patenkintas jo reikalavimas dėl sūnaus gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo jam priteisimo. Pažymi, kad ieškovė byloje buvo N. J., ir būtent ji pačiu pirminiu ieškiniu pareiškė reikalavimą dėl sūnaus gyvenamosios vietos nustatymo su tėvu ir sutiko teikti sūnui 144,81 Eur (500,00 Lt) išlaikymą. Tai, kad vėliau pateiktu priešieškiniu atsakovas pareiškė tokius pat reikalavimus, iš esmės reiškia, kad atsakovas sutiko su šia ieškovės ieškinio dalimi, todėl teismui tenkinus šiuos reikalavimus, laikytina, kad tenkinta dalis ieškinio, ir bylinėjimosi išlaidos už šiuos reikalavimus priteistinos būtent ieškovei. Teismas pagrįstai perskirstė ir bylinėjimosi išlaidas dėl reikalavimų, susijusių su turto padalijimu, o ekspertizės išlaidas paliko atsakovui, nes ji buvo atliekama jo prašymu.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

Apeliacinis skundas atmestinas

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies teisėtumą bei pagrįstumą analizuodamas apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (LR CPK 329 str., 338 str.).CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 str.). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, byloje dalyvaujančių asmenų procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.Apeliacinis procesas yra pirmosios instancijos teismo sprendimų kontrolės forma, skirta neįsiteisėjusio teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui patikrinti, o ne dar kartą išnagrinėti visą bylą iš naujo (de novo). Tačiau nagrinėjantis ginčą teismas kiekvienu atveju privalo ne tik visapusiškai išsiaiškinti ir įvertinti bylos išsprendimui reikšmingas faktines aplinkybes, bet ir tinkamai kvalifikuoti tarp šalių kilusio ginčo pobūdį.Kadangi atsakovas apeliaciniu skundu prašo panaikinti tik sprendimo dalį, kuria buvo atmestas jo patikslintame priešieškinyje pareikštas reikalavimas iš ieškovės priteisti kompensaciją už nepilnamečių vaikų išlaikymą ir bylinėjimosi išlaidas, teismas pasisako tik dėl šių sprendimo dalių teisėtumo ir pagrįstumo.Atsakovas nurodo, kad Klaipėdos rajono apylinkės teismas 2017-02-15 sprendime netinkamai taikė materialines teisės normas, reguliuojančias piniginės kompensacijos už suteiktą išlaikymą nepilnamečiams vaikams priteisimą, taip pat nepagrįstai nukrypo nuo kasacinės instancijos teismo suformuotos teisminės praktikos panašiose bylose. Atsakovas, nurodydamas šiuos nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais teiginius, jų niekaip nepagrindžia ir neargumentuoja, taip pat nenurodo konkrečių pirmosios instancijos teismo netinkamai taikytų materialinės teisės normų, nenurodo, kokias teisės normas taikė ne taip, kaip yra išaiškinęs kasacinės instancijos teismas. Atsižvelgusi į tai, jog šie atsakovo motyvai yra daugiau deklaratyvaus pobūdžio, kolegija dėl jų išsamiau nepasisako. Apeliantas nurodo, kad ieškovė nepateikė įrodymų, jog laikotarpiu nuo 2011-02-24 iki 2014-11-20 būtų teikusi išlaikymą sūnui M. J., bei nepateikė įrodymų, kad laikotarpiu nuo 2011-02-24 iki 2013-12-01 ji būtų teikusi išlaikymą dukrai V.. Nepilnamečių vaikų M. ir V. mama privalėjo vaikams skirti materialinį išlaikymą, tačiau ieškovė nuo šios prievolės nusišalino, palikdama visą nepilnamečių vaikų išlaikymą vienam atsakovui. Su šiais apelianto argumentais apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti.Tėvai turi pareigą išlaikyti savo nepilnamečius vaikus, atitinkamai nepilnamečiai vaikai turi teisę į išlaikymą (CK 3.192 straipsnis). Ši prievolė yra, iki vaikas taps pilnametis ir kiekvienas iš tėvų privalo šią prievolę vykdyti. Jeigu tinkamas išlaikymas nepilnamečiam vaikui buvo teikiamas vieno iš tėvų sąskaita, tai kreditoriaus, nepilnamečio vaiko, interesas gauti išlaikymą nepažeidžiamas, bet kartu tai reiškia, kad vienas iš tėvų vykdė savo ir dar kito asmens prievoles (CK 6.50 straipsnis). Tai sudaro pagrindą išvadai, kad šio asmens, kuris faktiškai visa apimtimi vienas teikė išlaikymą nepilnamečiam vaikui, interesai yra pažeisti. Tam iš tėvų, kuris vykdo savo paties ir kito iš tėvų nepilnamečio vaiko išlaikymo prievoles, pereina kreditoriaus teisės, susijusios su skolininku, – nepilnamečio vaiko išlaikymo neteikusiu ir neteikiančiu vienu iš tėvų (CK 6.50 straipsnio 3 dalis). Nepilnamečio vaiko išlaikymo prievolėje tai yra teisė atgauti už kitą tėvą įvykdytą nepilnamečio vaiko išlaikymo dalį. Reikalavimo teisių prisiteisti už kitą iš tėvų teiktą išlaikymą įgijimui netrukdo asmeninis išlaikymo prievolės pobūdis, nes abu tėvai turi tapačią bendrą prievolę išlaikyti vaiką ir šios prievolės asmeniškumas nepaneigiamas vienam iš tėvų bendros prievolės kontekste įgyjant kompensacinės paskirties atgręžtinį reikalavimą į įsiskolinusį vieną iš tėvų. Be to, kai vienas iš tėvų teikia visišką išlaikymą vaikui iš asmeninio turto už abu tėvus, tai jis įgyja teisę į teikto išlaikymo atlyginimą, bet išlaikymo prievolė vaikui laikoma tinkamai įvykdyta. Šią aplinkybę teismas nustato atsižvelgdamas į išlaikymo prigimtį, tikslus ir terminuotą pobūdį. Jei ji siejama su pilnametystės sulaukimu, tai išlaikymo prievolė vaikui baigiasi vaikui sulaukus pilnametystės. Pasibaigus prievolei nelieka teisinio pagrindo reikalauti vykdyti šią prievolę ateityje. Jeigu civilinėje byloje dėl santuokos nutraukimo buvo pareikštas reikalavimas priteisti nepilnamečiam vaikui išlaikymą iki pilnametystės, tai, teismui nustačius, kad išlaikymas vaikui yra ar buvo tinkamai vykdomas, o bylos nagrinėjimo metu nepilnametis vaikas sulaukė pilnametystės, tai reikalavimas priteisti išlaikymą nepilnamečiam vaikui atmetamas, o tarp tėvų, iš kurių vienas visa apimtimi teikė tinkamą išlaikymą, o kitas pažeidė savo prievolę nepilnametį vaiką išlaikyti, išsprendžiamas klausimas dėl atsiskaitymų už kito asmens naudai įvykdytą prievolę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 kovo 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-39/2010). Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Pagal CPK 12, 178 straipsnius kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi savo reikalavimams bei atsikirtimams pagrįsti, išskyrus aplinkybes, kurių nereikia įrodinėti. Šiose proceso teisės normose nustatyta bendroji įrodinėjimo naštos (lot. – onus probandi) paskirstymo taisyklė. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo klausimais konstatuota, kad faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų tyrimo ir vertinimo pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; 2013 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-13/2013). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011).Iš byloje šalių suformuoto ginčo dalyko nustatyta, kad byloje sprendžiamas ne šeimos teisės (išlaikymo), o atsiskaitymų už kito asmens naudai įvykdytą prievolę ginčas. Kadangi atsakovas bylos nagrinėjimo metu teigė, jog laikotarpiu nuo 2011-02-24 iki 2014-11-20 jis vienas teikė išlaikymą sūnui M. J. ne mažiau kaip 116 eurų per mėnesį bei laikotarpiu nuo 2011-02-24 iki 2013-12-01 teikė išlaikymą dukrai V. per mėnesį ne mažiau kaip 116 eurų, vadovaujantis bendra įrodinėjimo taisykle, jis ir turėjo įrodyti, kad kiekvieną mėnesį teikė ne mažiau kaip po 116 Eurų kiekvienam iš vaikų, kad jų poreikių patenkinimui buvo būtina tokia suma ir kad ieškovė prie vaikų išlaikymo neprisidėjo. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad R. J. nuo 2007-04-02 yra įregistravęs individualią įmonę (t. 1, b. l. 36–38). Iš 2013 m. R. J. IĮ metinės pelno mokesčio deklaracijos matyti, kad įmonė tuos metus dirbo nuostolingai, veiklos rezultatas 740 Lt (t. 1, b. l. 103–105). Iš 2012 m. metinės pelno mokesčio deklaracijos nustatyta, kad tais metais ši įmonė gavo 12426 Lt pajamų (t. 1, b. l. 106–108), 2011 m. deklaracija rodo, kad tais metais pajamų gauta 22490 Lt (t. 1, b. l. 109–111). Atsakovas byloje yra pateikęs kvitus, patvirtinančius, kad buvo perkami vaikiški, moteriški drabužiai, avalynė, kanceliarinės ir maisto prekės, tačiau šitie kvitai yra 2013 m. pradžios ir jų nėra daug (t.1, b. l. 158–164), kitų įrodymų, patvirtinančių atsakovo nurodytas aplinkybes, kad nurodytu laikotarpiu jis vienas išlaikė šalių nepilnamečius vaikus, byloje nėra pateikta. Pažymėtina, jog byloje yra pateikti ir atsakovo banko sąskaitos išrašai, kuriais jis įrodinėjo vaikams teiktą išlaikymą, tačiau šie banko išrašai yra už laikotarpį nuo 2014-12-15 iki 2016-05-24, dėl kurio ginčas šioje byloje nekyla (t. 5, b. l. 6–24). Sutiktina su pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytais motyvais, kad šie įrodymai nėra pakankami daryti išvadai, jog atsakovas vienas neprisidedant ieškovei nurodomu laikotarpiu išlaikė nepilnamečius vaikus. Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, jog ieškovė nesistengė susirasti darbo bei skirti piniginių lėšų vaikų išlaikymui, tačiau tai prieštarauja jo paties šioje byloje anksčiau pateiktuose procesiniuose dokumentuose nurodytoms aplinkybėms. 2014-03-04 priešieškinyje, 2014-04-30 patikslintame priešieškinyje atsakovas nurodo, jog ieškovės turtinė padėtis yra gera, ieškovė dirbo užsienyje ir yra užsidirbusi. Be to, šiuose dokumentuose atsakovas nurodo ir pripažįsta faktą, jog šalių dukra V. J. nuo 2013 m. vasaros pabaigos persikėlė gyventi kartu su mama į Klaipėdos miestą, todėl nėra aišku, kodėl atsakovas prašo priteisti išlaikymą už laikotarpį iki 2013-12-01 (t. 1, b. l. 65, t. 2, b. l. 23). Trečiasis asmuo be savarankiškų reikalavimų A. M. savo atsiliepime į patikslintą ieškinį taip pat nurodė, jog 2014-04-02 už ieškovę yra sumokėjęs jos vaikams po 100 litų, pateikia tai patvirtinantį sąskaitos išrašą (t. 2, b. l. 130, 146), tai netiesiogiai taip pat patvirtina, jog ieškovė išlaikymą vaikams teikdavo. Be to, iš bylos medžiagoje pateiktų kitų įrodymų: žodinių abiejų šalių ir trečiojo asmens V. J. paaiškinimų, šalių pozicijos, išdėstytos ieškiniuose ir priešieškiniuose viso bylos nagrinėjimo metu, Vaiko teisių apsaugos tarnybos, atlikusios tyrimą teismo pavedimu, išvados ir (duomenys neskelbtini) seniūnijos pažymos (t. 2, b. l. 2; t. 1, b. l. 74), nustatyta, jog šalims pradėjus gyventi skyriumi, ieškovė rūpinosi vaikais, kartu leido laisvalaikį, pirko rūbus, kai atsakovas būdavo išvykęs, ieškovė rūpindavosi vaikais, pirkdavo jiems maistą. 2013 m. vaikų teigimu, juos daugiau finansiškai išlaikė tėvas, tačiau prisidėjo ir mama, juos taip pat prižiūrėjo ,ir ieškovės mama, vaikų močiutė Z. N.. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog atsakovas turėdamas procesinę pareigą byloje įrodyti, kad jis vienas laikotarpiu nuo 2011-02-24 iki 2014-11-20 teikė išlaikymą sūnui M. J. ne mažiau kaip 116 eurų per mėnesį bei laikotarpiu nuo 2011-02-24 iki 2013-12-01 teikė išlaikymą dukrai V. per mėnesį ne mažiau kaip 116 eurų, šių faktinių aplinkybių neįrodė.Apeliantas taip pat nurodo, jog Klaipėdos rajono apylinkės teismas 2016-04-05 sprendime išdėstė faktines aplinkybes ir analizavo įrodymus, susijusius su ieškovės teiktu išlaikymu nepilnamečiams vaikams bei nurodė, kad N. J. neįrodė, jog būdama darbinga nuo 2011-02-24 iki 2015-01-04 piniginėmis išmokomis vaikams būtų teikusi išlaikymą. Atsakovas nurodo, jog Klaipėdos apygardos teismas šių Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2016-04-05 sprendime nurodytų aplinkybių nepakeitė, todėl jomis turėjo vadovautis Klaipėdos rajono apylinkės teismas, priimdamas 2017-02-15 sprendimą, dėl to atsakovo skundžiama 2017-02-15 sprendimo dalis yra keistina. Su šiais apelianto nurodytais motyvais apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti. Iš bylos medžiagos nustatyta, jog Klaipėdos rajono apylinkės teismas 2016-04-05 sprendime išdėstė faktines aplinkybes ir analizavo įrodymus, susijusius su ieškovės turtine padėtimi. Vertindamas byloje pateiktus įrodymus teismas pasisakė, kad N. J. neįrodė, jog būdama darbinga nuo 2011-02-24 iki 2015-01-04 piniginėmis išmokomis teikė išlaikymą nepilnamečiams vaikams. Tačiau pažymėtina, jog teismas taip pat nurodė, kad byloje esantys rašytiniai dokumentai bei ieškovės paaiškinimai patvirtina, jog išėjusi iš namų N. J. pagal galimybes rūpinosi nepilnamečiais vaikais, todėl atsakovo priešieškinio reikalavimo argumentas, jog ieškovė palikusi šeimą daugiau kaip vienerius metus ja visiškai nesirūpino, pripažintas neįrodytu. Klaipėdos apygardos teismas 2016-10-20 nutartyje nurodė, jog byloje yra duomenų, kad kai atsakovas išvykdavo iš namų, ieškovė ateidavo ir rūpindavosi šalių vaikais. Šias aplinkybes teismai analizavo spręsdami klausimą dėl ieškovės kaltės dėl santuokos iširimo, nes atsakovas įrodinėjo, kad ieškovė paliko šeimą ir daugiau kaip vienerius metus neteikė vaikams išlaikymo ir nesirūpino šeima. Pažymėtina, jog šiame bylos nagrinėjimo etape nebuvo pareikštas reikalavimas dėl kompensacijos priteisimo už vieno tėvo vaikams teiktą išlaikymą laikotarpiu nuo 2011-02-24 iki 2013-12-01. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog šiuo metu byloje analizuojamos aplinkybės ir įrodinėjimo dalykas skiriasi nuo įrodinėjimo dalyko, įrodinėto priimant Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2016-04-05 sprendimą. Vaikams teiktas išlaikymas laikotarpiu nuo 2011-02-24 iki 2015-01-04 nebuvo bylos nagrinėjimo dalykas, nes toks reikalavimas byloje nebuvo pareikštas, todėl ieškovė ir neprivalėjo teikti tai patvirtinančių įrodymų. Šioje byloje atsakovas turėjo įrodyti, jog jis kiekvieną mėnesį teikė ne mažiau kaip po 116 eurų kiekvienam iš vaikų ir kad ieškovė prie vaikų išlaikymo neprisidėjo. Esant skirtingam įrodinėjimo dalykui nėra pagrindo teigti, jog Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2016-04-05 sprendime buvo nustatyti prejudicinę reikšmę turintys faktai, kad ieškovė šiuo laikotarpiu vaikų neišlaikė. Šį reikalavimą atsakovas pareiškė tik Klaipėdos apygardos teismui 2016-10-20 nutartimi panaikinus Klaipėdos rajono apylinkės teismo sprendimo dalį dėl išlaikymo priteisimo V. J. ir grąžinus ją pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (t. 5, b. l. 35–43). Grąžindamas šią bylos dalį nagrinėti iš naujo, apeliacinės instancijos teismas įpareigojo naujos sudėties teismą išsiaiškinti, ar ieškovė tinkamai įvykdė dukros išlaikymo prievolę laikotarpiu nuo 2013-12-01 iki 2014-11-19 už save ir už atsakovą, tokiu atveju įpareigodamas spręsti klausimą dėl kompensacijos ieškovei iš atsakovo už pusę dukrai teikto išlaikymo. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sutinka su Klaipėdos rajono apylinkės teismo sprendime nurodytu motyvu, jog prejudicinių faktų, ar atsakovas išlaikė savo dukrą laikotarpiu nuo 2013-12-01 iki 2014-11-19 ir ar ieškovė turi teisę prašyti už tai kompensacijos, nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismas nėra nustatęs. Šie klausimai buvo iš naujo nagrinėjami pirmosios instancijos teisme, kuris ir sprendė juos, remdamasis byloje iki pat jos nagrinėjimo pabaigos surinktais įrodymais bei teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais.Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija, įvertinusi bylos rašytinių įrodymų visumą, byloje dalyvaujančių asmenų procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino materialines teisės normas, reglamentuojančias atsiskaitymus už kito asmens naudai įvykdytą prievolę, tinkamai paskirstė tarp šalių įrodinėjimo pareigą ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą atsakovo priešieškinį atmesti ir jo naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (LR CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Atsakovas nesutinka su teismo sprendimo dalimi dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, nes mano, kad šioje byloje bylinėjimosi išlaidos neturi būti priteistos nė vienai šaliai. Nurodo, jog byloje abi šalys patyrė bylinėjimosi išlaidų, tačiau įvertinus šalių patenkintų ir atmestų reikalavimų dydžius, nė vienai iš šalių bylinėjimosi išlaidos negali būti priteisiamos.Klaipėdos rajono apylinkės teismas 2017-02-15 sprendime nurodė, kadangi ieškinio ir priešieškinio reikalavimai atmetami, šalims, kad šios bylos dalies nagrinėjimo procese jų turėtos bylinėjimosi išlaidos (advokato pagalbos išlaidos ir sumokėtas žyminis mokestis) CPK 93 str. nustatyta tvarka nepriteisiamos. Tačiau Klaipėdos apygardos teismo 2016-10-20 nutartimi buvo panaikinta teismo sprendimo dalis dėl visos bylos nagrinėjimo metu šalių patirtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, ir nurodyta, jog bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą turi pareigą išspręsti pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs reikalavimą dėl kompensacijos už V. J. išlaikymą priteisimo klausimą. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, Klaipėdos rajono apylinkės teismas išnagrinėjęs bylą pagrįstai sprendė visos bylos nagrinėjimo metu šalių patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą.Iš bylos medžiagos nustatyta, kad ieškovė byloje pareiškė 2 savarankiškus reikalavimus, dėl kurių kilo ginčas: dėl santuokos nutraukimo dėl atsakovo kaltės šis reikalavimas tenkintas iš dalies ir santuoka nutraukta dėl abiejų sutuoktinių kaltės, todėl konstatuojama, kad patenkinta 50 proc. šio reikalavimo; reikalavimai dėl pavardės, išlaikymo sutuoktiniams yra laikomi išvestiniais iš pagrindinio reikalavimo dėl santuokos nutraukimo ir atskirai neskaičiuojami; ieškovė taip pat prašė priteisti jai 12411,38 Eur kompensaciją, šis reikalavimas buvo tenkintas iš dalies ir ieškovei iš atsakovo priteista 9460,13 Eur, todėl tenkinti 76 proc. ieškovės reikalavimo. Taip pat ieškovė byloje pareiškė reikalavimus, dėl kurių ginčas nekilo, t. y. prašė jai priteisti 4 žemės sklypus, atsakovui priteisti butą ir 1/10 dalį ūkinio pastato, atsakovui priteisti individualią įmonę su jai priklausančiu turtu, priteisti iš jos išlaikymą nepilnamečiam sūnui po 144, 81 Eur, nustatyti sūnaus gyvenamąją vietą su tėvu; dėl įsipareigojimų kreditoriams vykdymo, todėl jie neskaičiuojami. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad yra tenkinti 63 proc. ieškovės reikalavimų (50 proc.+76 proc. / 2 reikalavimų, dėl kurių kilo ginčas). Atsakovas, pateikdamas priešieškinį byloje, pareiškė taip pat du savarankiškus reikalavimus, dėl kurių kilo ginčas: dėl santuokos nutraukimo dėl ieškovės kaltės, šis reikalavimas tenkintas iš dalies, nes santuoka nutraukta dėl abiejų sutuoktinių kaltės, todėl konstatuojama, kad patenkinta 50 proc. šio reikalavimo; reikalavimai dėl pavardės, išlaikymo sutuoktiniams yra laikomi išvestiniais iš pagrindinio reikalavimo dėl santuokos nutraukimo ir atskirai neskaičiuojami; atsakovas taip pat prašė priteisti ieškovei iš jo 1568,87 Eur kompensaciją, šis reikalavimas buvo tenkintas iš dalies ir ieškovei iš atsakovo priteista 9460,13 Eur, todėl šio reikalavimo tenkinta 16 proc. Taip pat atsakovas byloje pareiškė tapačius ieškovės pareikštiems reikalavimams, dėl kurių ginčas nekilo, t. y. prašė ieškovei priteisti 4 žemės sklypus, jam priteisti butą ir 1/10 dalį ūkinio pastato, individualią įmonę su jai priklausančiu turtu, priteisti iš ieškovės išlaikymą nepilnamečiam sūnui po 144,81 Eur, nustatyti sūnaus gyvenamąją vietą su tėvu; dėl įsipareigojimų kreditoriams vykdymo, todėl jie neskaičiuojami. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad yra tenkinti 33 proc. atsakovo reikalavimų (50 proc.+16 proc. / 2 reikalavimų, dėl kurių kilo ginčas).Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nagrinėjamoje byloje iš viso patenkinti 65 proc. ieškovės reikalavimų (63 proc. (patenkinta ieškinio dalis) + 67 proc. (atmesta priešieškinio dalis) : 2) ir 35 proc. atsakovo reikalavimų (33 proc. (patenkinta priešieškinio dalis) + 37 proc. (atmesta ieškinio dalis): 2). Pirmosios instancijos teismas iš byloje pateiktų rašytinių įrodymų nustatė, kad ieškovės bylinėjimosi išlaidas sudarė: 144,81 Eur žyminis mokestis, 1 156,46 Eur už advokato teisines paslaugas, 144,81 Eur už nekilnojamojo turto vertės nustatymą; iš viso iki sprendimo pirmosios instancijos teisme priėmimo – 1 446,08 Eur, taip pat 50 Eur žyminio mokesčio, paduodant apeliacinį skundą, iš viso 1496,08 Eur. Pažymėtina, kad 476,42 Eur žyminio mokesčio sumokėjimas ieškovei buvo atidėtas iki teismo sprendimo priėmimo, o nuo 146 Eur žyminio mokesčio paduodant apeliacinį skundą ieškovė buvo atleista. Atsakovo bylinėjimosi išlaidas sudarė 139,30 Eur žyminio mokesčio, 2000 Eur už turto vertinimo ekspertizę, 1158,40 Eur už advokato teisinę pagalbą iki pirmojo sprendimo priėmimo ir 300 Eur apeliaciniame procese. Ekspertizės apmokėjimo išlaidos lieka atsakovui, kadangi jis prašė skirti ekspertizę, ją apmokėjo ir jos išvadomis nebuvo remtasi priimant galutinį sprendimą, todėl laikytina, jog atsakovas iš viso patyrė 1597,70 Eur išlaidų. Iki sprendimo byloje priėmimo atsakovui buvo atidėtas 627,89 Eur žyminio mokesčio sumokėjimas (t. 1, b. l. 222–223). Šių patirtų bylinėjimosi išlaidų dydžių atsakovas apeliaciniame skunde neskundė, su jomis sutiko.CPK 93 str. 2 d. numato, jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, iš atsakovo ieškovei turėtų būti priteistina 972,45 Eur (1496,08 Eur × 65 proc.) turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas pirmosios instancijos teisme, o iš ieškovės atsakovui 559,19 Eur (1597,70 Eur x 35 proc.) turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas pirmosios instancijos teisme. Atlikus tarpusavio įskaitymą, ieškovei iš atsakovo priteisiama 413,26 Eur (972,45–559,19) bylinėjimosi išlaidoms atlyginti pirmosios instancijos teisme.Kadangi 476,42 Eur žyminio mokesčio sumokėjimas ieškovei buvo atidėtas iki teismo sprendimo priėmimo, atsižvelgiant į ieškovės patenkintų reikalavimų dalį, iš atsakovo valstybei priteistina 309 Eur, o iš ieškovės valstybei – 167 Eur. Atsakovui iki sprendimo byloje priėmimo taip pat buvo atidėtas 627,89 Eur žyminio mokesčio sumokėjimas. Iš atsakovo valstybei priteistina 408 Eur, o iš ieškovės valstybei – 220 Eur CPK 96 str. 3 d.) Iš viso iš atsakovo valstybei priteistina 717 Eur, o iš ieškovės valstybei – 387 Eur.Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies netinkamai taikė bylinėjimosi išlaidų atlyginimą reglamentuojančias proceso teisės normas, todėl yra pagrindas skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, susijusią su bylinėjimosi išlaidų priteisimu, pakeisti (CPK 326 str. 1 d. 3 p.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

Iš bylos medžiagos nustatyta, jog atsakovas paduodamas apeliacinį skundą patyrė 100 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas už apeliacinio skundo padavimą. Kadangi sprendimas yra pakeistas tik dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, o tai yra procesinis reikalavimas, nuo kurio žyminis mokestis neskaičiuojamas, apeliacinės instancijos teismas vertina, kad apeliacinis skundas yra atmestas. Apeliacinį skundą atmetus, atsakovo turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (LR CPK 93 str. 1 d.). Ieškovė turėjo 150 Eur išlaidų advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti. Atmetus apeliacinį skundą, ieškovės bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš atsakovo (LR CPK 93, 98 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2017 m. vasario 15 d. sprendimą iš esmės palikti nepakeistą. Patikslinti sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų ir visą sprendimo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Ieškinį ir priešieškinį atmesti.

Priteisti iš atsakovo R. J., a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovei N. J., a. k. (duomenys neskelbtini) 413,26 Eur (keturis šimtus trylika Eur 26 cnt) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš atsakovo R. J. 717,00 Eur žyminio mokesčio ir 28 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidų valstybei. Šios išlaidos turi būti sumokamos į Valstybinės mokesčių inspekcijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą (duomenys neskelbtini), įmokos kodas 5660. Įmokos mokėjimo kvitą apie sumokėtas pašto išlaidas valstybei yra būtina pateikti teismui.

Priteisti iš N. J. 387 Eur žyminio mokesčio ir 15 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei. Šios išlaidos turi būti sumokamos į Valstybinės mokesčių inspekcijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą (duomenys neskelbtini), įmokos kodas 5660. Įmokos mokėjimo kvitą apie sumokėtas pašto išlaidas valstybei yra būtina pateikti teismui.“

Priteisti iš atsakovo R. J., a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovei N. J., a. k. (duomenys neskelbtini) 150 Eur (vieną šimtą penkiasdešimt Eur) atstovavimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Kolegijos teisėjai Marius DobrovolskisKristina DomarkienėAlona Romanovienė