Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimos Gerasičkinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Vido Stankevičiaus, Jūratės Varanauskaitės,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų D. L. J. ir D. J. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 7 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo AB „SEB bankas“ ieškinį atsakovams UADBB „Draukeda“, D. L. J. ir D. J. dėl skolos, palūkanų, netesybų priteisimo, bei atsakovų D. L. J. ir D. J. priešieškinius ieškovui AB „SEB bankas“ dėl laidavimo sutarties pripažinimo nesudaryta arba negaliojančia, tretieji asmenys byloje – R. G.-K. ir V. S..

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovas, remdamasis su trečiuoju asmeniu UADBB „Draukeda“ 2008 m. lapkričio 26 d. sudaryta Finansinio lizingo sutartimi bei su atsakovais 2008 m. lapkričio 26 d. sudaryta laidavimo sutartimi, prašė solidariai priteisti iš atsakovų 18.532,87 Lt skolą, 1.434,54 Lt palūkanas, 3.594,13 Lt delspinigius, 17.848,31 Lt negrąžinto turto vertės, taip pat procesines palūkanas už priteistą sumą ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad UADBB „Draukeda“ netinkamai vykdant savo prievoles pagal lizingo sutartį, ji buvo vienašališkai nutraukta. Todėl ieškovas įgijo teisę reikalauti iš pagrindinio skolininko bei laiduotojų prisiteisti nesumokėtas įmokas bei apskaičiuotas palūkanas, atlyginti negrąžinto lizingo objekto likutinę vertę, bei reikalauti netesybų už prievolės netinkamą vykdymą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsiliepimu į atsakovės D. J. apeliacinį skundą ieškovas AB SEB bankas prašo atsakovės skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 7 d. sprendimą nepakeistą. Nurodo, kad atsakovė nepaaiškina, kodėl naujų įrodymų pateikimo būtinybė atsirado tik teikiant apeliacinį skundą, nenurodo, kad pirmosios instancijos teismas būtų nepagristai atsisakęs juos prijungti. Priešingai, iš apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių aiškiai matyti, kad šie įrodymai pirmosios instancijos teismui apskritai nebuvo teikiami, nors akivaizdu, kad nebuvo jokių kliūčių tą padaryti. Vienintelis įrodymas, neva patvirtinantis atsakovės nurodytus teiginius apie patirtus grasinimus, yra byloje duoti jos dukros parodymai, kurie vertintini kritiškai. Tuo abejoti leidžia ir vėlesni atsakovės veiksmai: byloje nėra jokių įrodymų, kad po minėtos sutarties pasirašymo ji būtų informavusi ieškovą, policiją ar teismą apie patirtus grasinimus. Priešingai, byloje yra pateiktas abiejų atsakovų pasirašytas raštas, skirtas ieškovui, kuriame nėra užsimename apie kokius nors grasinimus, bet prašoma pateikti su ieškovo reikalavimu susijusią informaciją. Priešingai, nei teigia atsakovė, įstatymas reikalauja, kad norint pripažinti sutartį nesudaryta pagal CK 1.73 straipsnio 3 dalį, neužtenka vien to, jog šalys nustatytų papildomų formos reikalavimų. Šalys taip pat privalo aiškiai įvardinti tokio reikalavimo nesilaikymo teisines pasekmes. Kadangi atsakovės pasirašytoje laidavimo sutartyje nėra numatyta, kad ji galioja tik atsakovei pasirašius kiekvieną šios sutarties lapą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė pripažinti nesudaryta atsakovės pasirašytą laidavimo sutartį. Teismas neturėjo vertinti, ar ginčijamą laidavimo sutartį atsakovė sudarė veikdama šeimos interesais.

Atsiliepimu į atsakovo D. L. J. apeliacinį skundą ieškovas AB SEB bankas prašo atsakovo skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 7 d. sprendimą nepakeistą. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas ėmėsi visų įmanomų priemonių, kad būtų išsiaiškintos ginčijamos laidavimo sutarties sudarymo aplinkybės: trečiaisiais asmenimis į bylą įtraukė atsakovo nurodytus buvusius AB „SEB lizingas“ darbuotojus, kvietė juos į bylos nagrinėjimą ir paprašė pateikti paaiškinimus dėl laidavimo sutarties sudarymo aplinkybių. Prašymų išreikalauti įrodymus, susijusius su apeliaciniame skunde nurodytomis aplinkybėmis dėl prašomos priteisti skolos dydžio, dėl atsakovo informavimo apie pagrindinio skolininko prievolių nevykdymą, dėl sutarčių registracijos žurnalo pateikimo, atsakovas apskritai nereiškė. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenagrinėjo ir nevertino šių aplinkybių. Aplinkybę, kad ginčijama laidavimo sutartis buvo sudaryta atgaline data, įrodinėjo atsakovas. Todėl būtent jam pagal CPK 178 straipsnį ir tenka įrodinėti šias aplinkybes. Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad IĮ „Silentium“ pinigų priėmimo kvitas buvo surašytas atbuline data. Jokių įrodymų, kurie patvirtintų šias aplinkybes, byloje nėra. Apie tai, kad minėtas kasos kvitas surašytas atgaline data, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme atsakovas nekalbėjo. Ši versija atsirado tik apeliaciniame skunde.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą ir analizuoja apeliaciniame skunde bei atsiliepime į jį nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis (CPK 329 straipsnis).

Tarp šalių kilo ginčas dėl laidavimo sutarties galiojimo, jos sudarymo dėl suklydimo ar realaus grasinimo bei ekonominio spaudimo, laiduotojo pareigos atsakyti pagal laidavimo sutartį už neįvykdytas lizingo gavėjo prievoles bei atlyginti padarytus nuostolius lizingo davėjui.

Byloje nustatyta, kad ieškovas su UADBB „Draukeda“ 2008 m. lapkričio 26 d. sudarė finansinio lizingo sutartį Nr. K2008-110061, pagal kurią ieškovas perdavė lizingo gavėjui 34.754,40 € (su PVM) vertės automobilį, įgytą iš pardavėjo Ž. A. IĮ „Silentium“, o lizingo gavėjas įsipareigojo ieškovui grąžinti sumokėtą automobilio kainą, mokėdamas periodines įmokas bei palūkanas iki 2012 m. lapkričio 25 d. (t. I, b.l. 6-15). Sutartį sudarė ir patvirtino UADBB „Draukeda“ įgaliotas atstovas – atsakovas D. L. J.. Ieškovas su atsakovu D. L. J. 2008 m. lapkričio 26 d. sudarė laidavimo sutartį Nr. K2008-110061, pagal kurią atsakovas įsipareigojo solidariai visu savo turtu atsakyti lizingo bendrovei ta pačia suma kaip ir lizingo gavėjas finansinio lizingo sutarties galiojimo laikotarpiu (t. I, b.l. 18-21). Minėtoje sutartyje nurodyta, jog užtikrinama prievolė pagal 2008 m. lapkričio 28 d. finansinio lizingo sutartį K2008-11061, finansuojama suma be PVM 72.000,00 Lt (20.852,64 €), lizingo terminas iki 2012 m. lapkričio 25 d., turtas – 2005 m. automobilis BMW X5. Ieškovas 2012 m. sausio 3 d. raštu pranešė lizingo gavėjui UADBB „Draukeda“, kad jam nepadengus 19.967,41 Lt pradelsto įsiskolinimo bei 3.301,70 Lt delspinigių iki 2012 m. sausio 10 d., ieškovas nuo 2012 m. sausio 11 d. nutraukia 2008 m. lapkričio 26 d. finansinio lizingo sutartį (t. I, b.l. 22-23). Ieškovas 2012 m. sausio 3 d. raštu taip pat pranešė laiduotojui ir jo sutuoktinei apie tai, jog lizingo gavėjas nevykdo finansinio lizingo sutarties sąlygų, todėl prašė sumokėti ieškovui 23.269,00 Lt skolą (t. I, b.l. 24). Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2011 m. kovo 21 d. nutarimu administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A2.8.-284-594/2011 atsakovas D. L. J. buvo pripažintas kaltu, padaręs pažeidimą, numatytą ATPK 163² straipsnio 4 dalyje, jam skirta 15.000,00 Lt bauda bei konfiskuotos gabentos cigaretės ir automobilis BMW X5, registruotas UAB „SEB lizingas“ vardu.

Pagal CK 1.91 straipsnio 1 dalį dėl apgaulės, smurto, ekonominio spaudimo ar realaus grasinimo arba dėl vienos šalies atstovo piktavališko susitarimo su antrąja šalimi sudarytas sandoris, taip pat sandoris, kurį asmuo dėl susidėjusių aplinkybių buvo priverstas sudaryti labai nenaudingomis sąlygomis, gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal nukentėjusiojo ieškinį. Teismų praktikoje pripažįstama, kad sandorį galima pripažinti negaliojančiu kaip sudarytą dėl ekonominio spaudimo tik esant tokių sąlygų visumai: 1) kitas asmuo reikalavo sudaryti sutartį; 2) grasino ekonominiais padariniais, kurių atsiradimas priklausė nuo jo nesąžiningų veiksmų; 3) sandoris sudarytas akivaizdžiai nenaudingomis jį sudariusiam asmeniui sąlygomis; 4) nesant ekonominio spaudimo, sandoris nebūtų sudarytas (LAT 2011 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-258/2011). Pažymėtina, kad pagal CK 6.76 straipsnio 2 dalį laidavimas yra papildoma (šalutinė) prievolė. Nagrinėjamoje byloje pagrindinis sandoris, sudarytas ieškovo ir UADBB „Draukeda“, buvo finansinio lizingo sutartis, pagal kurią įmonė įgijo automobilį. Minėtą sandorį inicijavo ir savo parašu patvirtino įmonės vadovas, kuris taip pat užtikrino šios sutarties įvykdymą laidavimu. Laidavimui yra būdingas laiduotojo pasitikėjimas asmeniu, už kurį laiduojama. Paprastai laiduojama už asmenį, kurį su laiduotoju sieja tam tikri ryšiai, todėl laiduotojas žino apie asmens finansines galimybes įvykdyti prievoles. Atsakovas buvo įmonės, už kurios įsipareigojimus laidavo, vadovas ir vienintelis akcininkas. Tai reiškia, kad jis galėjo įvertinti įmonės galimybes prisiimti finansinius įsipareigojimus bei juos įvykdyti. Įmonės akcininkų ar vadovų laidavimas už įmonės prievoles – įprasta kreditavimo santykių praktika, todėl atsakovo teiginiai, kad, sudarant laidavimo sutartį, kreditoriaus darbuotojai darė ekonominį ir psichologinį spaudimą, nepripažintini pagrįstais. Atsakovui, kaip įmonės vadovui, atstovaujančiam įmonei kreditavimo santykiuose, turėjo būti žinoma, kad įmonės prievolių vykdymas turi būti užtikrinamas. Todėl negalima pripažinti, kad laidavimo sutartis buvo sudaryta tik ieškovo reikalavimu, nes pats įmonės vadovas inicijavo finansinio lizingo sutarties sudarymą.

Pagal CPK 12 straipsnį civilinės bylos visuose teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi principo. Kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti. Šį principą taip pat patvirtina ir CPK 178 straipsnis, nustatantis, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių šio Kodekso nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Taip pat ir CPK 135 straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog kartu su ieškiniu turi būti pateikiami prašymai dėl įrodymų, kurių ieškovas pateikti negali, išreikalavimo, nurodant priežastis, kodėl negalima pateikti šių įrodymų. Pagal šį reglamentavimą atsakovas, reikšdamas priešieškinį bei dalyvaudamas teismo posėdžiuose, privalėjo teismui nurodyti visus galimus duomenis, kurie patvirtintų jo nurodomas aplinkybes apie ieškovo neteisėtus veiksmus, darant atsakovui ekonominį spaudimą dėl lizingo ir laidavimo sutarčių sudarymo. Tačiau atsakovas neprašė teismo išreikalauti iš ieškovo sutarčių registravimo žurnalo išrašų, taip pat nenurodė jokių abejonių dėl 2008 m. gruodžio 3 d. pinigų priėmimo kvito, pagal kurį buvo sumokėta už automobilį, sudarymo datos. Todėl nepripažintina, kad pirmos instancijos teismas buvo šališkas ir rėmėsi tik ieškovo pateiktais įrodymais. Priešingai, skundžiamame sprendime buvo aptarti visi atsakovo priešieškinyje pareikšti argumentai.

Atsakovas sutarčių sudarymo ir jų vykdymo metu buvo vienintelis UADBB „Draukeda“ akcininkas ir vadovas, todėl privalėjo žinoti apie šios įmonės finansinę būklę bei jos vykdomus ar netinkamai vykdomus įsipareigojimus. Todėl aplinkybė, jog ieškovas tik 2012 m. sausio 3 d. raštu pranešė atsakovui apie UADBB „Draukeda“ prievolės neįvykdymą, neturi jokios įtakos atsakovo kaip laiduotojo atsakomybės dydžiui. Atsakovas priešieškinyje nenurodė jokių aplinkybių, susijusių su jo ekonominiu interesu, sudarant lizingo ir laidavimo sutartis, nepateikė jokių duomenų apie jam priklausiusį turtą ir gautas pajamas laidavimo sutarties sudarymo metu. Todėl pirmos instancijos teismas neprivalėjo atlikti laiduotojo ekonominio intereso vertinimo bei jo turto ir įsipareigojimų santykio analizės. Pažymėtina, kad atsakovas, būdamas įmonės vadovas ir turėdamas patirties verslo santykiuose, turėjo pats įvertinti vadovaujamos įmonės bei savo finansines galimybes įvykdyti pagal lizingo ir laidavimo sutartis prisiimamus įsipareigojimus. Taip pat šias savo galimybes jis turėjo sąžiningai atskleisti ieškovui. Atsakovas nepateikė teismui šias aplinkybes patvirtinančių duomenų. Todėl jo apeliacinio skundo argumentai dėl laidavimo sutarties anuliavimo ar įsipareigojimo mažinimo yra nepagrįsti. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad atsakovo apeliacinis skundas netenkintinas.

2008 m. lapkričio 26 d. laidavimo sutarties Nr. K2008-110061 paskutiniame, 4-ame lape, po tekstu: „aš, sutuoktinis (-ė) D. J., patvirtinu, sutinku ir įsipareigoju šia laidavimo sutartimi prisiimtus įsipareigojimus vykdyti kaip bendrą šeimos prievolę.“ pasirašė laiduotojo sutuoktinė (t. I, b.l. 21). Atsakovė ginčijo laidavimo sutartį ir prašė pripažinti jos atžvilgiu ją negaliojančia pagal CK 1.91 straipsnį, kadangi jos sutuoktinis ir atsakovas byloje naudojo prieš ją smurtą bei grasino.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad atsakovė pagal 2008 m. lapkričio 26 d. laidavimo sutartį nėra laiduotoja. Aplinkybę, jog tik atsakovas yra laidavimo sutarties šalimi, o jo sutuoktinė parašu tik patvirtino, kad tai yra šeimos prievolė, pripažino ir pats ieškovas 2014 m. sausio 22 d. teismo posėdyje. Taigi, nustatant atsakovės atsakomybės apimtį pagal laidavimo sutartį, būtina įvertinti pačios prievolės prigimtį, tai yra ar tai yra šeimos prievolė, ar tik asmeninė vieno sutuoktinio prievolė, taip pat būtina įvertinti atsakovės nurodytas jos pasirašymo laidavimo sutartyje aplinkybes.

Teismų praktikoje yra išaiškinta, jog bendromis laikomos sutuoktinių prievolės, kurios yra susijusios su bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, kylančios iš vieno iš sutuoktinių vardu sudarytų sandorių, tačiau esant kito sutuoktinio sutikimui arba vėliau šio sutuoktinio patvirtintų, taip pat kitos šeimos interesais prisiimtos prievolės, bei solidariosios sutuoktinių prievolės (CK 3.109 straipsnio 1-3 dalys). Bendros prievolės vykdomos iš bendro sutuoktinių turto (CK 3.109 straipsnio 1 dalis). Bendrose sutuoktinių prievolėse yra skolininkų (abiejų sutuoktinių) daugetas. Tokios prievolės gali būti solidariosios arba dalinės. Prievolės kvalifikavimas kaip bendros prievolės pagal CK 3.109 straipsnio 1 dalies 1-5 punktus savaime nereiškia, jog prievolė yra solidari, kol nėra nustatytas įstatymu ar sutartimi įtvirtintas pagrindas. Sprendžiant, ar sutuoktinių prisiimta prievolė yra solidari, be CK 6.6 straipsnio, kaip bendrosios solidarias prievoles reglamentuojančios normos, kaip lex specialis taikytinos CK 3.109 straipsnio 2 ir 3 dalys. Pagal prievoles, kylančias iš sandorių, būtinų išlaikyti šeimos namų ūkiui ir užtikrinti vaikų auklėjimą bei švietimą, abu sutuoktiniai atsako solidariai. Solidarioji sutuoktinių prievolė pagal tokius sandorius neatsiranda, kai sandorio kaina yra aiškiai per didelė ir neprotinga (CK 3.109 straipsnio 2 dalis). CK 3.109 straipsnio 2 dalis sistemiškai turi būti taikoma su šio straipsnio 3 dalimi, taip pat 4 dalimi, kurioje nustatyta sutuoktinio, prisiimančio ir vykdančio prievoles, susijusias su šeimos poreikių tenkinimu, pareiga elgtis lygiai taip pat apdairiai ir rūpestingai, kaip ir prisiimant ir vykdant savo asmenines prievoles. Jeigu sutuoktinių prievolė nėra solidari pagal įstatymą ar sutartį, tokia bendroji sutuoktinių prievolė yra dalinė. Esant dalinei prievolei kiekvienas skolininkas (sutuoktinis) privalo vykdyti tik savo dalį. Skolininkai privalo prievolę įvykdyti lygiomis dalimis, išskyrus įstatymų ar šalių susitarimu nustatytus atvejus (CK 6.5 straipsnis), todėl esant bendrajai dalinei sutuoktinių prievolei teismas kiekvieną sutuoktinį įpareigoja įvykdyti tik jam tenkančią prievolės dalį. Sutuoktinių prievolių pobūdis nepreziumuojamas. Kvalifikuodamas sutuoktinių prievoles teismas pirmiausia privalo identifikuoti ginčo santykį - ginčas tarp kreditoriaus ir sutuoktinio (sutuoktinių) ar tarp sutuoktinių. Kito sutuoktinio sutikimo prezumpcija nustatyta kreditoriaus interesais, kad šis, sudarydamas sandorius su sutuoktiniu, neturėtų tikrinti, ar kitas sutuoktinis sutinka su sandorio sudarymu. Ši prezumpcija taikoma tik kito sutuoktinio sutikimui ir nereiškia prezumpcijos, kad toks sandoris sudaromas šeimos interesais, tai yra kad iš tokio sandorio kylančios prievolės yra bendros sutuoktinių prievolės CK 3.109 straipsnio prasme. Be to, sutikimo prezumpcija netaikoma sandoriams, kuriems sudaryti reikalingas rašytinis sutuoktinio sutikimas (CK 3.92 straipsnio 3 dalis), taip pat sandoriams dėl bendrosios jungtinės nuosavybės, kuriems sudaryti būtinas asmeninis sutuoktinio dalyvavimas ar kitam sutuoktiniui išduotas įgaliojimas (CK 3.92 straipsnio 4 dalis), bei sandoriams, kuriems pagal įstatymą sutikimo būtinumo nenustatyta (LAT 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010).

Atsižvelgiant į aukščiau nurodytą CK sutuoktinių atsakomybės pagal sutartines prievoles reglamentavimą ir kasacinio teismo praktiką, atsakovė, pasirašydamas laidavimo sutartyje, iš esmės patvirtino, kad jos sutuoktinis sandorį sudaro su jos sutikimu, bei, kad šis sandoris yra bendra šeimos prievolė. Pagal CK 6.6 straipsnio 1 dalį solidarioji prievolė atsiranda tik įstatymų ar šalių susitarimu nustatytais atvejais, taip pat kai prievolės dalykas yra nedalus. CK 6.81 straipsnio 1 dalis nustato, kad skolininkas ir laiduotojas atsakoko kreditoriui kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai. Tačiau sprendžiant, ar ir laiduotojo sutuoktinės atsakomybė tampa solidari, CK 3.109 straipsnio 2-3 dalys turi būti taikomos kaip lex specialis, tai yra pagal CK 1.8 straipsnio 3 punktą kaip nustatančios aukščiau minėtos bendros taisyklės dėl laiduotojo atsakomybės solidariosios prigimties išimtį. Atsakovas laidavimo sutartimi užtikrino UADBB “Draukeda” prievoles pagal finansinio lizingo sutartį, kuria įmonei buvo perduotas naudotis ir valdyti automobilis. Byloje esantys dokumentai patvirtina, kad tik atsakovas buvo uždarosios akcinės bendrovės vadovas ir vienintelis akcininkas (t. II, b.l. 116-117). Nėra jokių duomenų, kad laiduotojo sutuoktinė būtų dirbusi minėtoje įmonėje ar dalyvavusi jos veikloje. Taip pat nėra duomenų, kad pats pagal lizingo sutartį įgytas automobilis būtų naudojamas šeimos namų ūkyje. Jonavos rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 27 d. sprendimas patvirtina, kad atsakovai turėjo namų ūkiui naudojamą kitą automobilį Audi. Suadaryti sandoriui buvo skirti įmonės veiklai vystyti, ir atsakovas įsipareigojo asmeniškai atsakyti už šios prievolės įvykdymą. Taigi prievolės pagal lizingo ir laidavimo sutartis nėra sutuoktinių solidariosios prievolės, ir tik atsakovės rašytinis sutikimas su sutartimi leidžia pripažinti jas bendromis sutuoktinių prievolėmis. Todėl negalima pripažinti, jog laidavimo sutartimi abu sutuoktiniai atsako ieškovui kaip solidarūs bendraskoliai. Pažymėtina, kad atsakovo, tai yra laiduotojo, ir UADBB “Draukeda” atsakomybė ieškovui pagal prievoles yra solidari, tačiau atsakovė įsipareigojo atsakyti tik kaip laiduotojo bendraskolė, bet ne kaip solidarioji skolininkė. Taigi sutuoktinių prievolė šiuo atveju ieškovui yra dalinė.

Atsakovė priešieškinyje nurodė, jog 2008 m. jos ir sutuoktinio santykiai buvo įtempti. Atsakovas jai pateikė tik vieną laidavimo sutarties lapą ir liepė pasirašyti, kadangi be jos parašo įmonė nagalės įsigyti automobilio. Atsakovė nesutikusi pasirašyti, tačiau jos sutuoktinis pradėjo kalbėti pakeltu balsu, vartojo necenzūrinius žodžius, sakė, kad atsakovei nepasirašius, “jai gali blogai baigtis”. Atsakovas taip pat neleido sutuoktinei išeiti pro duris, griebė už plaukų ir stumtelėjo prie kėdės, šaukdamas, kad neišleis, kol atsakovė nepasirašys. Atsakovei pradėjus verkti, atbėgo jų nepilnametė dukra ir prašė motions kuo greičiau pasirašyti. Todėl atsakovė pasirašiusi laidavimo sutartyje (t. II, b.l. 33). Šias aplinkybes patvirtino ir atsakovės dukra, liudytoja K. J., 2014 m. kovo 21 d. teismo posėdyje, patvirtindama, jog tėvų santykiai buvo blogi, ir nurodydama, kad maždaug prieš penkerius metus ji buvo namuose kartu su seserimi ir išgirdo, kad tėvai pykstasi. Atėjusi, pamatė, kad tėvas šaukia ant motinos, o pastaroji verkia. Liudytoja prašiusi motinos pasirašyti, kad būtų ramybė, nes buvo labai didelė įtampa. Šias aplinkybes taip pat patvirtino ir atsakovas 2014 m. rugsėjo 17 d. teismo posėdyje, pripažindamas, kad jo sutuoktinė nenorėjo pasirašyti sutartyje. Byloje nėra jokių duomenų, kad atsakovė būtų atvykusi pasirašyti laidavimo sutarties į ieškovui priklausančias patalpas, jog jai būtų išaiškintos sandorio aplinkybės ir pasekmės. Šių aplinkybių nepaneigė ir ieškovas. Pripažintina, kad pirmos instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė ir nevertino šių aplinkybių įtakos sandorio teisėtumui.

Pagal CK 1.91 straipsnio 4 dalį samprata „realus grasinimas“ reiškia kitos sandorio šalies ar trečiojo asmens nepateisinamus ir neteisėtus prieš sandorio šalį, jos tėvus, vaikus, sutuoktinį, senelius, vaikaičius arba kitus artimuosius šalies giminaičius, arba jų turtą ar reputaciją nukreiptus veiksmus, kurie duoda pagrindą manyti, kad gali būti padaryta žalos šiems asmenims, jų turtui ar reputacijai, ir šaliai nelieka kitos protingumo kriterijus atitinkančios alternatyvos, kaip tik sudaryti sutartį. Realiu grasinimu taip pat laikoma kitos sandorio šalies ar trečiojo asmens grasinimas panaudoti ekonominio spaudimo priemones ekonomiškai silpnesnę ar iš esmės ekonomiškai priklausomą sandorio šalį priversti, kad ši sudarytų jai ypač ekonomiškai nenaudingą sandorį. Nustatydamas, buvo ar ne realaus grasinimo faktas, teismas turi atsižvelgti į šalies, kuriai buvo grasinta, amžių, finansinę bei ekonominę būklę, lytį, veiksmų pobūdį ir kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Jeigu apgaulę, smurtą ar grasinimus panaudojo ne kita sandorio šalis, o trečiasis asmuo, sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu tik tuo atveju, jei kita sandorio šalis žinojo arba turėjo žinoti šiuos faktus (CK 1.91 straipsnio 6 dalis). Taigi pirmos instancijos teismo argumentas, jog ieškovas negrasino atsakovei dėl sandorio pasirašymo, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti atsakovės reikalavimo nepagrįstumo ir sandorio sudarymo teisėtumo. Pagal CK 1.91 straipsnį sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu taip pat ir tada, kada grasina ar smurtą naudoja ne tik kita sandorio šalis, bet ir trečiasis asmuo. Kadangi ieškovas yra stambus juridinis asmuo, turintis ilgalaikę patirtį sudarant finansinio lizingo sandorius bei jų įvykdymą užtikrinančius sandorius, pripažintina, kad būdamas stipresne ir didesnę patirtį turinčia sandorio šalimi, privalėjo įsitikinti, kad laiduotojo sutuoktinė patvirtina sandorį savo laisva valia, tai yra sudarymo metu dalyvaujant ieškovo atstovams ir išaiškinant sudaromo sandorio pasekmes. Toks sandorio sudarymo būdas pripažintinas būtinu, kadangi ieškovui, turinčiam žinių ir patirties teisiniuose santykiuose, turėjo būti suprantama, kad patys finansinio lizingo ir laidavimo sandoriai iš esmės nėra susiję su šeimos santykiais, nes automobilis buvo perkamas uždarosios akcinės bendrovės.

Ieškovas nurodo, jog atsakovė pripažino laidavimo sutartį, kadangi pasirašė trijuose ieškovui siųstuose raštuose. 2012 m. sausio 10 d. atsiliepimu atsakovai prašė pateikti patvirtintą laidavimo sutarties kopiją ir sumokėtų bei nesumokėtų UADBB „Draukeda“ įmokų išklotinę (t. II, b.l. 11). 2012 m. sausio 20 d. atsiliepimu – pateikti lizingo sutarties patvirtintą kopiją bei motyvuotą paaiškinimą, kodėl buvo nutraukta lizingo sutartis (t. II, b.l. 12). 2012 m. vasario 20 d. atsiliepimu – pateikti Lietuvos Aukščiausiojo Tesimo nutartis (t. II, b.l. 14). Visus šiuos tris atsiliepimus pasirašė ir atsakovė. Tačiau minėtų atsiliepimų tekstuose niekur nėra nurodyta, jog prievolės pagal finansinio lizingo ar laidavimo sutartis yra pripažįstamos, prašoma jas mažinti ar atidėti jų mokėjimą. Visuose šiuose atsiliepimuose iš ieškovo yra tik reikalaujama pateikti pačių sutarčių kopijas ar nurodyti kitas, su jų sudarymu ar vykdymu susijusias aplinkybes. Todėl negalima pripažinti, kad šie atsakovės pasirašyti atsiliepimai patvirtina, jog ji būtų pripažinusi laidavimo sutarties patvirtinimą. Minėti atsiliepimai tik patvirtina aplinkybę, jog nuo 2012 m. sausio 3 d. atsakovei turėjo būti žinomos jai tenkančios laidavimo sutarties pasirašymo pasekmės. Tačiau tai savaime nereiškia jos sutikimo.

Jonavos rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 27 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-22-813/2012 buvo nutraukta atsakovų santuoka ir patvirtinta sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių, kuria buvo padalintas atsakovų turtas bei prievolės. Minėtame sprendime teismas konstatavo, jog sutuoktiniai prieš ketverius metus pradėjo nebesutarti, nuolat bartis. Taigi buvo pripažinta, jog laidavimo sutarties sudarymo metu tarp sutuoktinių jau kildavo konfliktai. Santuokos nutraukimo byla buvo pradėta pagal atsakovės ieškinį, tačiau baigta šalių bendru sutarimu. Šalys kreditoriumi nenurodė ieškovo, nepateikė duomenų teismui apie finansinio lizingo sutartį ir laidavimo sutartį. Taigi pripažintina, kad santuokos nutraukimo metu abu atsakovai nesielgė sąžiningai. Tačiau pati sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių patvirtina, kad jos sudarymo tikslas nebuvo išvengti atsakomybės pagal lizingo ir laidavimo sutartį. Visas nekilnojamasis turtas, kuris pagal sutartį buvo pripažintas asmenine atsakovės nuosavybė, buvo jos įgytas pagal paveldėjimo teisės liudijimus, taigi pagal CK 3.89 straipsnio 1 dalies 2 punktą jai priklausė asmeninės nuosavybės teise. Tuo tarpu santuokoje įgytą turtą sudarė tik atsakovei atitekęs automobilis Audi, ir atsakovui atitekusios UAB „Jūrdaina“ ir UADB „Draukeda“ akcijos. Pažymėtina, kad santuokos nutraukimo metu UADBB „Draukeda“ dar nebuvo iškelta bankroto byla, tuo tarpu UAB „Jūrdaina“ yra iki šiol veikianti įmonė. Taigi sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių nesąlygojo atsakovo nemokumo.

Apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad atsakovės nurodytas sutikimo su laidavimo sutartimi aplinkybes patvirtina Jonavos rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 27 d. sprendimas, atsakovės dukters, atsakovo parodymai bei kiti byloje esantys dokumentai. Atsakovė sandorį patvirtino tais metais, kai abu sutuoktiniai buvo pradėję nuolat konfliktuoti, šeimoje buvo įtampa. Atsakovė nebuvo atvykusi laidavimo sutarties pasirašyti į lizingo bendrovei priklausančias patalpas, ieškovo darbuotojai neaptarė su ja sandorio sudarymo pasekmių. Atsakovė sandorį patvirtino, pasirašydama tik paskutiniame jo lape, kur tebuvo tik du paskutiniai pačios sutarties punktai. Be to, pats patvirtinimas buvo atliktas sutuoktinių namuose, atsakovui naudojant psichinį smurtą prieš atsakovę, tai yra šaukiant ant jos ir verčiant pasirašyti sandorį, šiuos veiksmus atliekant ir sutuoktinių vaikų akivaizdoje. Pripažintina, kad byloje nebuvo nustatyta konkretaus grasinimų turinio. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad esant ilgalaikei įtampai ir nesutarimams tarp sutuoktinių, atsakovo pakeltas tonas, reikalavimas pasirašyti sutartį bei šalių dukters prašymas kuo greičiau pasirašyti, kad namuose būtų ramybė, galėjo tuo metu atsakovei atrodyti kaip vienintelė išeitis pasirašyti ant sutarties. Taip pat pripažintina, kad asmuo, tokiomis aplinkybėmis patvirtindamas sandorį, negali realiai ir teisingai jo įvertinti. Tai, kad po sandorio sudarymo atsakovė iš karto nesikreipė į teismą dėl jo nuginčijimo, nėra pakankamas pagrindas pripažinti, jog ji su sandoriu sutiko. Vėlesnis, netinkamas savo pažeistų teisių gynimas nepaneigia neteisėtų sandorio sudarymo aplinkybių bei negali būti vertinamas asmens, ginčijančio sandorį, nenaudai. Todėl apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad atsakovės laidavimo sutarties patvirtinimas ir pripažinimas jos šeimos prievole yra negaliojantis.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad laiduotojo prievolė kreditoriui laiduojant už skolininką yra asmeninio pobūdžio (LAT 2010 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-364/2010; 2010 m. gruodžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-526/2010). Prievolės, kurias įgyja vienas sutuoktinis be kito sutuoktinio sutikimo, laikomos asmeninėmis. Laidavimo sutartis gali būti sudaryta laikantis CK 3.92 straipsnio 4 dalies reikalavimų, tačiau galima situacija, kai laidavimo sutartį sudaro vienas iš sutuoktinių. Atsižvelgiant į sutarties laisvės principą, kuris reiškia, kad šalys gali laisvai sudaryti sutartis, savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas (CK 6.156 straipsnis), ir į laidavimo asmeninį pobūdį, konstatuotina, kad tais atvejais, kai vienas iš sutuoktinių įsipareigoja atsakyti kito asmens kreditoriui, jeigu tas asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos ar dalies savo prievolės, kito sutuoktinio sutikimas nėra privalomas. Tokiu atveju, skolininkui laiku neįvykdžius pagrindinės prievolės, skolininkas ir laiduotojas atsakys kreditoriui kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai (CK 6.81 straipsnio 1 dalis), o kitam sutuoktiniui nekils pareigos atsakyti savo asmeniniu turtu arba savo dalimi bendrame turte už sutuoktinio asmeninę prievolę (LAT 2013 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-132/2013). Todėl parievolės pagal lizingo ir laidavimo sutartis yra pripažintinos asmeninėmis atsakovo prievolėmis.

Aukščiau nurodyti motyvai sudaro pagrindą vertinimui, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė teisės normas, susijusias su sutuoktinių atsakomybe pagal prievoles, netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, todėl neteisingai įvertino laidavimo sutarties patvirtinimo aplinkybes ir nepagrįstai ieškovo reikalaujamą sumą priteisė solidariai iš atsakovės. Netinkamas materialinės teisės normų taikymas sudaro pagrindą tenkinti atsakovės skundą ir pakeisti pirmos instancijos teismo sprendimo dalį dėl skolos priteisimo iš atsakovės, atmetant ieškovo reikalavimą priteisti 41.409,85 Lt iš atsakovės.

Pagal CPK 93 straipsnio 5 dalį, jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Nagrinėjant bylą pirmos instancijos teisme atsakovė už priešieškinį sumokėjo 144,00 Lt žyminio mokesčio. Kadangi atsakovės priešieškinys patenkintas, iš ieškovo priteistina atsakovei 144,00 Lt žyminio mokesčio.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 27 d. nutartimi atsakovei buvo atidėtas 765,00 Lt žyminio mokesčio mokėjimas iki apeliacinio skundo sumokėjimo. Kadangi atsakovės apeliacinis skundas patenkintas, 765,00 Lt suma priteistina iš ieškovo į valstybės biudžetą.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 325-331 str.,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 7 d. galutinį sprendimą pakeisti ir išdėstyti jį taip:

Pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 9 d. preliminarų sprendimą ir ieškovo reikalavimą tenkinti iš dalies.

Priteisti solidariai iš atsakovų UADBB „Draukeda“, j.a.k. 157018410, ir D. L. J., a. k. (duomenys neskelbtini) 41.409,85 Lt (11.993,12 €) skolą, 6 procentų dydžio procesines metines palūkanas iš atsakovo UADBB „Draukeda“ už priteistą sumą (4.271,48 Lt (1.237,11 €)) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2013 m. liepos 11 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, 5 procentų dydžio procesines metines palūkanas iš atsakovo D. L. J. už priteistą sumą (4.271,48 Lt (1.237,11 €)) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2013 m. liepos 11 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir lygiomis dalimis 621,00 Lt (179,85 €) bylinėjimosi išlaidas (po 310,50 Lt (89,93 €) iš kiekvieno) ieškovo AB „SEB bankas“, j.a.k. 112021238, naudai.

Ieškovo reikalavimą dėl skolos priteisimo iš atsakovės D. J. atmesti.

D. L. J. priešieškinį atmesti.

D. J. priešieškinį tenkinti ir pripažinti, kad atsakovė D. J. nepatvirtino ieškovo AB „SEB bankas“ ir atsakovo D. L. J. sudarytos 2008 m. lapkričio 26 d. laidavimo sutarties Nr. K2008-110061.

Priteisti iš atsakovų UADBB „Draukeda“, j.a.k. 157018410, ir D. L. J., a. k. (duomenys neskelbtini) lygiomis dalimis 157 Lt (45,47 €) (po 78,50 Lt (22,74 €) iš kiekvieno atsakovo) pašto išlaidas valstybės naudai (įmokos kodas – 5660, sąskaitos Nr (duomenys neskelbtini), Swedbank, AB, gavėjas – Valstybinė mokesčių inspekcija).

Priteisti iš ieškovo AB „SEB bankas“, j.a.k. 112021238, atsakovei D. J., a.k. (duomenys neskelbtini) 144,00 Lt (41,71 €) žyminio mokesčio.

Priteisti iš ieškovo AB „SEB bankas“, j.a.k. 112021238, 765,00 Lt (221,56 €) žyminio mokesčio valstybės naudai (įmokos kodas – 5660, sąskaitos Nr (duomenys neskelbtini), Swedbank, AB, gavėjas – Valstybinė mokesčių inspekcija).