Šiaulių apygardos teismo nutartis

2015-01-26 · Civilinė byla Nr. 2A-100-357/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2015-01-26
Bylos Nr.
2A-100-357/2015
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Birutė Simonaitienė, Rasa Bartašienė (pran.), Vilija Valantienė
Atsakovas
J. B.
Ieškovas
L. G.
Civilinė byla Nr. 2A-100-357/2015Teisminio proceso Nr. 2-05-3-17149-2012-7Procesinio sprendimo kategorija 63.;121.21. (S)
ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. sausio 26 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Rasos Bartašienės, teisėjų Birutės Simonaitienės, Vilijos Valantienės,

teismo posėdyje, apeliacine rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo J. B. apeliacinį skundą dėl Raseinių rajono apylinkės teismo 2014 m. kovo 28 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-47-237/2014 pagal ieškovo L. G. ieškinį atsakovui J. B. dėl skolos priteisimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas L. G. ieškiniu kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo 12 000 Lt skolos, 6000 Lt palūkanų, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovas nurodė, kad 2002-12-06, dviejų savaičių laikotarpiui, atsakovui J. B. paskolino 12 000 Lt ir pasirašė skolos pakvitavimą. Pinigus atsakovas skolinosi trumpesniam laikui, kalendoriaus išleidimui, skolos iki šiol negrąžino. Ieškas turi skolos raštelio originalą. Nors atsakovas nurodo, kad skolą yra grąžinęs ir pateikė kopiją dokumento su jų parašais ir įmonių antspaudais, tačiau tokio dokumento jie nebuvo sudarę, mano, kad J. B. šį dokumentą suklastojo, nes originalo nepateikė. J. B. turėjo dokumentų su jo įmonės antspaudu, nuo to laiko, kai įmonė buvo laimėjusi konkursą atlikti darbus (duomenys neskelbtini) ūkyje, kuriam vadovavo J. B.. Ieškovas pinigus skolino asmeniškai J. B., todėl tvirtinti pinigų grąžinimą įmonių antspaudais nebuvo jokio reikalo, įrašas apie pinigų grąžinimą parašytas J. B., o ne jo.

Atsiliepimas

Atsakovas J. B. teismui pateiktuose prieštaravime dėl priimto teismo įsakymo ir atsiliepime į ieškinį nurodė, kad ieškinio jis nepripažįsta, skolą yra grąžinęs 2002-12-28 ir abu pasirašė ant skolos pakvitavimo kopijos, nes pinigų grąžinimo metu L. G. originalo neturėjo, dokumentą patvirtino ir antspaudais, šio dokumento jis turi tik kopiją, o originalą turi pateikti L. G., pinigų grąžinimo faktą matė kiti asmenys, o L. G. nori pasipinigauti apgaulingu būdu.

Į teismo posėdį atsakovas neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką jam pranešta viešo paskelbimo būdu. Atsakovas, žinodamas, kad nagrinėjama byla dėl skolos priteisimo, gavęs procesinius dokumentus, nesidomėjo bylos eiga, teismo šaukimų neėmė, duomenų apie gyvenamosios vietos keitimą nepateikė, antstoliui teismo šaukimo pagal jo paskutinę žinomą gyvenamąją vietą įteikti nepavyko, apie teismo posėdžius viešai buvo paskelbta kelis kartus.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Raseinių rajono apylinkės teismas 2014 m. kovo 28 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies. Priteisė iš J. B. L. G. 12 000 Lt skolos, 3000 Lt palūkanų, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2012-12-28 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 535 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Priteisė iš atsakovo J. B. 315 Lt žyminio mokesčio ir 62 Lt teismo turėtų pašto išlaidų, viso 377 Lt, valstybei.

Iš 2002-12-06 skolos pakvitavimo originalus dokumento teismas matė, kad ieškovas L. G., dviejų savaičių laikotarpiui, atsakovui J. B. paskolino 12 000 litų. Iš pateiktos J. B. skolos pakvitavimo kopijos, dokumento nepatvirtinta kopija, teismas matė, kad J. B. yra parašyta, jog jis 12 000 litų 2002-12-28 grąžina L. G. kavinės „Kregždutė“ patalpose, kad pinigų grąžinimą ir gavimą patvirtina parašais ir antspaudais.

Teismas akcentavo, kad byloje atsakovas paskolos sudarymo ir pinigų gavimo neginčija, o paskolos sudarymą patvirtina į bylą pateiktas šios sutarties originalas. Todėl teismas sprendė, kad atsakovas turėjo pareigą grąžinti gautą paskolą ieškovui sutartyje nustatytu laiku ir tvarka, o paskolos grąžinimo terminas suėjo 2002-12-20. Atsakovas byloje yra pateikęs skolos pakvitavimo lapelio kopiją su įrašu, kad 2002-12-28, jis skolą grąžino ir pinigų gavimas patvirtintas abiejų šalių parašais ir įmonių antspaudais, skolos grąžinimą pasirašė ant skolos lapelio kopijos, jis iškvies į teismą liudininkus, kurie matė pinigų grąžinimo faktą. Atsakovas pateikė teismui nepatvirtintą jo minimo dokumento kopiją, nurodė, jos ir šio dokumento originalas yra pas ieškovą. Ieškovas nurodė, kad tokio dokumento jie nebuvo pasirašę ir pinigai jam negrąžinti, o šį dokumentą atsakovas galimai suklastojo, nes turėjo jo įmonės dokumentų su įmonės antspaudu ir jo parašu. Teismui pareikalavus pateikti šio dokumento originalą, atsakovas paprašė išreikalauti originalą iš ieškovo, o pats daugiau nepriėmė jokių teismo dokumentų, apie adreso pasikeitimą teismo neinformavo.

Teismas laikė, kad atsakovo pateiktas dokumentas neatitinka CPK 114 str. 1 d. reikalavimų ir negali būti vertinamas kaip įrodomąją reikšmę turintis dokumentas, juo labiau, kad įrašas pateiktame dokumente darytas paties atsakovo. Ieškovas neigia tokio dokumento buvimą, nėra jokių įrodymų, kad toks dokumentas buvo surašytas abiejų šalių. Teismas vertindamas šį įrodymą vadovavosi CPK 185 str. Atsakovas pateikęs prieštaravimus, vėliau atsiliepimą į ieškinį, žadėjęs pasikviesti liudytojus, mačiusius pinigų grąžinimo faktą, nuo tolesnio bylos nagrinėjimo nusišalino. Ieškovas L. G. palaikė savo reikalavimus dėl skolos ir palūkanų priteisimo iš atsakovo, paaiškino iš esmės tas pačias aplinkybes, kurios buvo nurodytos ieškinyje, kad jam atsakovas skolos negrąžino, pateikė tinkamą rašytinį įrodymą – paskolos raštelio originalą, kuris įrodė ir tai, kad pinigai skolinti atsakovui kaip fiziniam asmeniui, todėl jų grąžinimo nereikėjo tvirtinti jokių įmonių antspaudais. Nurodė, kad su atsakovu turėjo verslo reikalų, todėl pas atsakovą galėjo būti likę įvairių dokumentų su įmonės antspaudu bei ieškovo parašu. Dėl minėtų priežasčių, teismas ieškovo paaiškinimus laikė nuoseklesniais ir labiau tikėtinais, negu atsakovo atsiliepimuose nurodytus. Atsižvelgiant į visas bylos aplinkybes, į šalims tenkančią įrodinėjimo pareigą, teismas konstatavo, kad atsakovas neįrodė skolos grąžinimo ieškovui, todėl ieškinio reikalavimą dėl 12 000 Lt skolos iš atsakovo J. B. priteisimo tenkino. Ginčo šalies prašymo dėl senaties taikymo nėra, todėl ieškinio senaties teismas taikyti negalėjo.

Šiuo atveju teismas priteisė 3000 Lt palūkanas už paskutiniuosius penkerius metus iki ieškinio dėl palūkanų išieškojimo pareiškimo, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu Atsakovas J. B. prašo panaikinti Raseinių rajono apylinkės teismo 2014 m. kovo 28 d. sprendimą ir grąžinti bylą pirmos instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Šalies argumentai

1. Apeliantas teismo sprendimą laiko nepagrįstu, vienpusišku ir neteisėtu. Teigia, kad pinigus L. G. grąžino 2002-12-28, Kaune „Kregždutės“ kavinėje. Ant pakvitavimo, kurį pateikė L. G. pasirašė abu: L. G., kad gavo pinigus, apeliantas, kad pinigus atidavė. Parašus patvirtino antspaudais. Ypatingo atsargumo priemonių apeliantas ėmėsi todėl, kad L. G. kaimynas A. J. perspėjo, kad ieškovas yra linkęs į apgaulę. Nurodo, kad pinigų gražinimo faktą ir rašytinį sandorį matė kavinėje vykusio posėdžio dalyviai: R. Z., K. G. ir kt. Apeliantas nustebęs, kad po 13 metų pertraukos ieškovas nutarė pasipinigauti, nes paskolintų ir gražintų pinigų originalo atsakovui pasirodo, nepateikė.

2. Teismas, nagrinėdamas bylą neįteikė apeliantui teismo šaukimo apie posėdžio vietą ir laiką, todėl neturėjo galimybės dalyvauti teisme ir ginti savo teises nustatant tiesą. Teismas apie teismo posėdžio vietą ir laiką paskelbė Raseinių rajono spaudoje. Apeliantas pažymi, kad tuo metu Raseinių rajone negyveno ir galimybių sužinoti apie rajono spaudos pranešimus, taigi ir dalyvauti posėdyje, neturėjo jokios galimybės.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas L. G. prašo apelianto apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Atsakovas visais įmanomais būdais stengėsi išvengti teismo šaukimų į teismo posėdžius įteikimo. Pagal paties apelianto nurodytą adresą Kaune, jo nebuvo galima rasti, buvo gauti duomenys, kad jis gyvena (duomenys neskelbtini). Buvo išnaudotos visos įstatyme numatytos galimybės įteikti atsakovui šaukimą. Tačiau atsakovas elgėsi taip, kad turėtų kokią nors priežastį ginčyti teismo sprendimą.

Apeliantas bando kurti kažkokią istoriją, neva pinigus ieškovui yra atidavęs, neva tai matė kažkokie tai žmonės. Apelianto bandydamas „įrodyti“ apie grąžintą skolą atitinka nusikaltimo požymius. Teigia, kad pinigus atsakovui skolino kaip pilietis piliečiui, o jis turėdamas pasirašytų ieškovo vadovaujamos bendrovės sutarčių, nes (duomenys neskelbtini) kaime vykdė statybos-remonto darbus, atšvietė tas sutarčių dalis, kur yra parašai ir antspaudai ir suklastojo dokumentą, kad pinigai neva grąžinti. Bet to, ieškovo vadovaujama bendrovė J. B. vadovaujamam koncernui niekada jokių pinigų neskolino, nes tarp įmonių jokių paskolinių santykių niekada nebuvo.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, tarp jų ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisakoma dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.

Dėl įrodymų vertinimo aspekto

Nagrinėjamu atveju kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo tenkintas ieškovo ieškinys dėl paskolos priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo.

Apeliantas skundžiamą teismo sprendimą laiko nepagrįstu, vienpusišku ir neteisėtu. Tačiau iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantas nenurodė konkrečių pirmosios instancijos teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus, o nesutikdamas su teismo pateiktu įrodymų vertinimu, tiesiog pareiškė savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų vertinimo ir siekia, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados, nei padarė teismas. Kolegijos vertinimu tai, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi atsakovas, nesuponuoja išvados, jog skundžiamas sprendimas yra nepagristas, ar to, kad teismas vienpusiškai įvertino bylos aplinkybes. Kiekviena šalis turi naštą įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu. Laisva valia pasirinkusios reikalavimų ir atsikirtimų pagrindą, šalys jų pasirinktomis įrodinėjimo priemonėmis pačios turi nurodytas aplinkybes įrodyti. Vadinasi, atsakovas šiuo atveju privalėjo įrodyti, jog pasiskolintus 12 000 litų yra grąžinęs ieškovui. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, byloje surinktus įrodymus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertinęs įrodymus ir nustatęs teisiškai reikšmingas aplinkybes, tinkamai pritaikęs materialinės ir procesinės teisės normas, pagrįstai ieškovo ieškinį tenkino. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą nėra pagrindo.

Dėl paskolos grąžinimo fakto

Nagrinėjamos bylos atveju, apeliantas pripažįsta ir neginčija faktinės aplinkybės dėl 12 000 litų gavimo iš ieškovo fakto. Taigi, byloje esantis 2002-12-06 skolos pakvitavimo originalas patvirtina, kad atsakovas J. B. iš piliečio L. G. pasiskolino 12 000 litų dviejų savaičių laikotarpiui.

Apeliantas atsikirtimo į ieškinį pagrindu nurodo, kad skolą ieškovui yra grąžinęs, juos grąžino 2012-12-28, kavinėje „Kregždutė“, šalys pasirašė pakvitavimą, ir savo parašus patvirtino antspaudais. Todėl remiantis šiomis apelianto nurodytomis aplinkybėmis, paskolos grąžinimo įrodinėjimo pareiga tenka paskolos gavėjui.

Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad paskolos sutarties atveju svarbu tai, jog tiek sutarties sudarymas, tiek jos įvykdymas yra sandoriai, todėl sutarties (prievolės) įvykdymui patvirtinti galioja tie patys, kaip ir tos rūšies sutarčiai sudaryti, formos reikalavimai ir jos nesilaikymo teisiniai padariniai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. K. v. A. G., bylos Nr. 3K-3-463-2006; 2008 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. Z. v. K. Ž., bylos Nr. 3K-3-187/2008; 2009 m. birželio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. K. v. R. K., bylos Nr. 3K-3-235/2009; kt.). Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką CPK 178 straipsnio norma reiškia, kad joje įtvirtinta bendroji įrodinėjimo pareiga – ji nustatyta tam asmeniui, kuris teigia, o ne tam, kuris neigia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 29 d. nutartis, priimta civilinėje bylos P. S. ir G. B. v. Vilniaus apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-208/2007; 2007 m. spalio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. U. v. Daugiabučių namų savininkų bendrija Nr. 939 ,,Pašilaičiai“, bylos Nr. 3K-3-398/2007; 2008 m. rugsėjo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. S. v. P. N., Radviliškio rajono notarų biuro notarė D. V., Šiaulių apygardos vyriausiasis prokuroras, Šiaulių apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-440/2008; 2009 m. vasario 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. K. v. UAB ,,GeoTec-Baltija“, bylos Nr. 3K-3-20/2009). Paskolos sutartis yra realinė, todėl įrodymų naštos paskirstymo taisyklė iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose yra tokia, kad skolininkas turi įrodyti, jog paskolą grąžino. Taigi, pagal įstatymą ir formuojamą teismų praktiką atsakovui tenka pareiga įrodyti savo atsikirtimų pagrįstumą, t. y. aplinkybę, kad pinigus pagal byloje pateiktą 2002-12-06 skolos pakvitavimą yra grąžinęs ieškovui.

Skolos grąžinimo faktą apeliantas įrodinėja byloje pateiktu rašytiniu įrodymu, kurio turinys yra analogiškas 2002-12-06 skolos pakvitavimui, tik su prierašu, kad „Aš, J. B., pinigus sumoje 12 000 Lt pagal skolos 2002.12.06 pakvitavimą 2002.12.28 grąžinu L. G. kavinės „Kregždutės“ patalpose. Pinigų grąžinimą ir gavimą patvirtiname parašais ir antspaudais“.

Pažymėtina, kad teismo sprendimas laikomas pagrįstu, jeigu teismo išvados atitinka nustatyta tvarka ir įstatymo nustatytomis priemonėmis konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Teismo funkcija įrodinėjimo procese pasireiškia tuo, kad jis tiria ir vertina šalių pateiktus įrodymus ir jų pagrindu daro išvadą apie įrodinėjimo dalyką sudarančių faktų buvimą ar nebuvimą. Tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą civilinio proceso tvarka teismas konstatuoja tuomet, kai jam nekyla abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Įrodymų pakankamumas ir tam tikrų faktų įrodytinumas turi būti vertinami visos byloje esančios faktinės medžiagos kontekste, o ne atskirų faktų interpretavimu (CPK 185 str.).

Visų pirma, tiek teisėjų kolegija, tiek pirmosios instancijos teismas vertindamas apelianto įrodymą dėl skolos grąžinimo, įžvelgia šio įrodymo trūkumus: apeliantas nepateikė skolos grąžinimo faktą patvirtinančio dokumento originalo; teismui pateikta šio dokumento nepatvirtinta kopija; skolos grąžinimo tekstas surašytas ne ant originalaus skolos dokumento; paskolos sutartį pasirašius kaip fiziniams asmenims, nebuvo pagrindo šalių parašų tikrumą tvirtinti įmonių antspaudais; įrašas skolos pakvitavime darytas paties atsakovo ranka. Todėl visiškai sutiktina su teismo pozicija, kad šis atsakovo pateiktas dokumentas neatitinka CPK 114 str. 1 d. reikalavimų ir negali būti vertinamas kaip įrodomąją reikšmę turintis dokumentas. Atsižvelgiant į tai, pagrįsta laikytina pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovas nuo pat pradžių laikėsi nuoseklios pozicijos, kad dokumento dėl skolos grąžinimo nėra pasirašęs, jo originalo neturi ir pinigai jam nėra grąžinti, šį dokumentą atsakovas galimai suklastojo, nes apeliantas turėjo jo įmonės dokumentų su jo įmonės antspaudu ir jo parašu. Be to, byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad tarp šių įmonių būtų buvę kokių nors paskolinių santykių. Teisėjų kolegija vertina ir tai, kad rašytiniam skolos grąžinimo faktui patvirtinti apeliantas neprašė apklausti paties nurodomų liudytojų, priešingai, pareiškęs reikalavimą išreikalauti neva pas ieškovą esantį skolos grąžinimą patvirtinantį teksto originalą, nuo tolesnio bylos nagrinėjimo nusišalino. Pažymėtina ir tai, kad atsakovui nepateikus rašytinio įrodymo apie skolos grąžinimą, kuomet kyla ginčas dėl sandorio įvykdymo fakto, remtis liudytojų parodymais įrodant šį faktą, draudžiama – CK 1.93 straipsnio 2 dalis. Aplinkybė, kad ieškovas dėl savo teisių gynimo į teismą kreipėsi praėjus 10 metų po prievolės pažeidimo, nesudaro pagrindo atleisti atsakovą nuo prievolės vykdymo, nes senaties termino atsakovas neprašė taikyti. Remiantis išdėstytu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovas neįrodė skolos ieškovui grąžinimo fakto.

Dėl pranešimo apie teismo posėdžius ir galimybės dalyvauti juose

Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas nagrinėdamas bylą neįteikė atsakovui teismo šaukimo apie posėdžio vietą ir laiką, todėl nebuvo suteikta galimybė dalyvauti teisme ir ginti savo teises. Taigi, apeliantas, ginčydamas pirmosios instancijos teismo sprendimą ir prašydamas perduoti bylą nagrinėti iš naujo, kaip vienu iš esminių argumentų remiasi jo teisės būti informuotam apie teismo posėdį bei būti išklausytam pažeidimu.

Teisingo ir tinkamo civilinio proceso idėja remiasi nuostata, jog teismo sprendimas gali būti priimtas tik išklausius abi proceso šalis. Tik abiejų šalių dalyvavimas sprendžiant ginčą, jų aktyvūs veiksmai, pateikiant teismui savo argumentus ir turimus įrodymus, gali lemti visapusišką bylos aplinkybių išnagrinėjimą ir ištyrimą. Tai leidžia išsiaiškinti materialiąją tiesą byloje. Tinkamo proceso, šalių lygiateisiškumo principų įgyvendinimui užtikrinti yra detaliai reglamentuojama teismo šaukimų, pranešimų ir kitokių procesinių dokumentų įteikimo šalims tvarka, šalims suteikiama teisė teismo posėdžio metu išdėstyti savo poziciją ir pan. Tačiau minėti principai bei teisės neturėtų būti suprantamos formaliai, nes reikalavimas išklausyti abi šalis nereiškia, kad procesas turi tęstis tol, kol viena ar abi šalys būtinai atvyks į teismo posėdį. Ne mažiau svarbūs proceso operatyvumo, ekonomiškumo, draudimo piktnaudžiauti procesu, sąžiningos šalies interesų gynybos principai, kurie reikalauja, kad bylos nagrinėjimas nestovėtų vietoje, o ginčas būtų kuo greičiau išspręstas. Norint įgyvendinti anksčiau minėtus koncentruotumo, ekonomiškumo, šalių interesų pusiausvyros principus bei pasiekti, kad nebūtų gaišinamas kitų proceso dalyvių laikas bei trikdomas teismo darbas, šalis privalo sąžiningai naudotis savo procesinėmis teisėmis bei rūpintis proceso skatinimu, jo operatyvumu.

Bylos duomenys patvirtina, kad atsakovas J. B. byloje yra pateikęs tiek prieštaravimus dėl teismo įsakymo, tiek atsiliepimą į ieškinį (1 t., b .l. 25, 50). Taigi, apie šios civilinės bylos iškėlimą ir nagrinėjimą, atsakovui buvo žinoma. Iš bylos medžiagos matyti, kad teismas devynis teismo šaukimus į paskirtus teismo posėdžius atsakovui siuntė jo paties nurodytu adresu (duomenys neskelbtini), iš kurių aštuonis kartus nurodyta žyma „neatsiėmė“. Nepavykus įteikti teismų šaukimų, pirmosios instancijos teismas nutartimi nutarė teismo šaukimus atsakovui J. B. įteikti viešo paskelbimo būdu. Atkreiptinas apelianto dėmesys į tai, kad CPK 130 straipsnio 2 dalis numato, kad šiuo atveju teismo šaukimas įteikiamas paskelbiant specialiame interneto tinklapyje paskelbiant atitinkamo turinio pranešimą. Taigi, įstatymo leidėjo nustatyta tvarka specialiame interneto tinklalapyje www.teismai.lt skiltyje „Teismų pranešimai“ paskelbiamas teismo nustatytos formos pranešimas. Todėl nepagrįstai apeliantas remiasi argumentu, kad teismas apie teismo posėdžio vietą ir laiką paskelbė Raseinių rajono spaudoje, todėl apeliantui nebegyvenant Raseinių rajone, nebuvo galimybės sužinoti apie rajono spaudos pranešimus ir dalyvauti teismo posėdyje. Teisėjų kolegijos pažymėtina tai, kad pirmosios instancijos teismas įvertinęs atsakovo dalyvavimo būtinumą, teismo šaukimus atsakovui kas kart įteikinėjo viešo paskelbimo būdu ir papildomai įpareigojo ieškovą teismo šaukimą atsakovui įteikti per antstolį. Byloje esančios antstolės E. R. dokumentų gavimo pažymos patvirtina, kad tris kartus teismo šaukimų atsakovui per antstolį įteikti nepavyko. Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs pirmosios instancijos teismo veiksmus, įteikiant teismo šaukimus atsakovui, sprendžia, kad šios bylos atveju civilinio proceso kodekso normos teismo šaukimų įteikimo atsakovui aspektu, pažeistos nebuvo. Atsižvelgiant į išdėstytą, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad apeliantas buvo tinkamai informuotas apie jam teisme pareikštus reikalavimus (ieškinį), bylos eigą bei apie vykusius teismo posėdžius, tačiau jis pats prasidėjusio prieš jį proceso eiga nesidomėjo, akivaizdžiai vengė priimti teismo šaukimus. Teisėjų kolegijai akivaizdu, kad pats apeliantas nebuvo pakankamai aktyvus proceso dalyvis, todėl jo paties pasyvumas (neveikimas) lėmė procesinės teisės būti išklausytam teismo posėdyje apribojimą. Dėl nurodytų aplinkybių teisėjų kolegija sprendžia, jog pagrindo grąžinti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui nėra. Atskirai teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo atveju apeliantas pasinaudojo apeliacijos teise.

Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad atsakovo ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį remiantis apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

Ieškovas nepateikė duomenų apie turėtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinėje instancijoje, todėl atmetus atsakovo apeliacinį skundą, jos nepriteistinos.

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Raseinių rajono apylinkės teismo 2014 m. kovo 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Kolegijos pirmininkė Rasa BartašienėTeisėjai Birutė SimonaitienėVilija Valantienė